Dar vieno lietuviško banko žlugimą lydi daugiau įtarinėjimų dėl šio proceso skaidrumo nei diskusijų apie sisteminius pokyčius, kurie užkirstų kelią tokioms griūtims. Nors, teisybės dėlei, nelabai kam beliko kristi: lietuviško kapitalo bankų, išskyrus nedidelį nišinį Medicinos, nebeliko, o kitiems leistis į tokias avantiūras, kokių imdavosi prieš beveik pusantrų metų žlugęs „Snoras“, o dabar Ūkio bankas, neleidžia griežti pagrindiniai bankai užsienyje.
Vis dėlto Ūkio banko griūtis – stresas ir nuostoliai ne tik su juo susijusiems asmenims, bet ir visiems mokesčių mokėtojams, nes vėl kitų klaidoms ir/ar nusikaltimams apmokėti reikės ir visų mokesčių mokėtojų milijonų. Kaip, kuo ir kada baigsis paskutinio lietuviško banko agonija ir ko iš jos derėtų pasimokyti, kalbėjomės su laikinuoju Ūkio banko administratoriumi Adomu Ąžuolu Audicku. Tiesa, pokalbis vyko penktadienį, kai galutinis derybų taškas su Šiaulių banku dar buvo nepadėtas.
VEIDAS: Į klausimą, ar šią savaitę Ūkio banko indėlininkai galės naudotis savo sąskaitomis, premjeras Algirdas Butkevičius atsakė: „Bus privaloma, kad būtų įmanoma.“
A.A.: Taip gali būti, bet šiuo momentu to negaliu garantuoti. Mano, kaip Ūkio banko laikinojo administratoriaus, didžiausias tikslas ir yra, kad kuo greičiau žmonės galėtų prieiti prie savo indėlių, galėtų naudotis banko paslaugomis, ypač tie, kuriems tai gyvybiškai svarbu – socialinių išmokų gavėjai, pensininkai. Intensyviai dirbame, bet uždavinys labai didžiulis, dar yra labai daug techninių klausimų, kuriuos reikia išspręsti, ir nesinori padaryti klaidų, dėl kurių banko klientai paskui nukentėtų. Bet dėsime visas pastangas, kad banko klientai galėtų prieiti prie savo pinigų kuo greičiau.
VEIDAS: Ar dar gali keistis minėta 800 mln. Lt suma, kiek Ūkio banko problemoms spręsti turės skirti valstybė?
A.A.: Vyriausybė patvirtino 800 mln. Lt kaip maksimalią sumą. Panašiai tiek ir reikės susitarti su banku, su kuriuo deramės.
VEIDAS: Ar dėl paties Šiaulių banko, su kuriuo deratės, jums nekyla jokių klaustukų? Pavyzdžiui, kaip pagrindiniu jo akcininku galėjo tapti Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – juk jam nebūdinga tapti komercinio banko pagrindiniu akcininku. Ar analizavote, kas jį atsivedė į Lietuvą?
A.A.: Manau, Šiaulių bankas tikrai yra geras, patikimas, stabilus, skaidrus ir nėra toks rizikingas, koks buvo Ūkio bankas. Taip, tai nelabai didelis bankas, bet prie jo prijungus gerąją Ūkio banko dalį jis reikšmingai išsiplės. O toks institucinis investuotojas kaip ERPB suteikia pasitikėjimo ir stabilumo. Mano žiniomis, ERPB dalyvauja ne vieno banko kapitale, bet vadovaujasi tam tikrais principais, pavyzdžiui, niekada neperka kontrolinio akcijų paketo. Kas atvedė šį banką į Lietuvą, nežinau, bet pasidomėsiu.
VEIDAS: Jus kaltina tik imitacija ieškant Ūkio banko perėmėjo, nes bankams išsiųstame kvietime to imtis buvo nurodyta, kad jau pasirašytas ketinimų protokolas su Šiaulių banku.
A.A.: Čia ir yra aukščiausio lygio skaidrumas, koks tik gali būti. Buvo pasakyta, kad pasirašytas ketinimų protokolas dėl neįpareigojančių derybų pradžios – ne susitarimas perduoti turtą, o tik susitarimas pradėti neįpareigojančias derybas tam, kad nustatytume, ar kuris nors bankas pajėgus ir ar nori perimti Ūkio banko turtą bei įsipareigojimus. Tokius ketinimus reikėjo žinoti Lietuvos bankui renkantis alternatyvą, ar skelbti bankrotą, ar perduoti gerąją Ūkio banko dalį kitam bankui. Žinoma, visuomet geriau perduoti turtą ir įsipareigojimus, bet jei nėra kam, tos alternatyvos kaip ir nebūtų reikalo nagrinėti. Įvertinome padėtį rinkoje ir pamatėme, kad vienas bankas rimtai tuo domisi. Mano manymu, čia nėra neskaidrumo, ir tokių klausimų neturėtų kilti.
VEIDAS: Ar jūsų pasirinkimas su Šiaulių banku pasirašyti ketinimų protokolą buvo pagrįstas tuo, kad Ūkio bankas jau anksčiau svarstė galimybę su juo jungtis?
A.A.: Taip, su Šiaulių banku dėl susijungimo gana ilgai derėjosi ir pats Ūkio bankas. Abu bankai vienas kitą pakankamai gerai pažinojo, tad Šiaulių bankas įsivaizdavo, kaip galėtų atrodyti jų susijungimas. Šiuo požiūriu Šiaulių bankas gal ir turėjo tam tikrą pranašumą, nes jau buvo įgijęs įdirbį. Tačiau mūsų pasirinkimui ankstesnis šio banko bendravimas su Ūkio banku nepadarė įtakos. Nulėmė kitkas – kad Šiaulių bankas vienintelis rimtai pradėjo derėtis. Siūlėme ir kitiems, bet kai kurie net neatvyko pokalbio ar pareiškė nedalyvausiantys procese, o vienas sakė, kad jį domina tik nedidelė dalis Ūkio banko antrinių įmonių. Tai nelygiavertis pasiūlymas, palyginti su Šiaulių banku. Pagal įstatymą būtina perkelti visus draustus įsipareigojimus, vadinasi, reikia suformuoti panašios vertės paketą. Jei kitas bankas perimtų tik kelias antrines įmones, iš indėlių draudimo fondo reikėtų pervesti nebe 800 mln. Lt, o gal net 2,5 mlrd. Lt sumą.
VEIDAS: Ar jau aišku, ką perima Šiaulių bankas? Pavyzdžiui, kas bus su „Žalgiriu“, „Kauno diena“, kita Ūkio banko valdyta žiniasklaida?
A.A.: Kol kas nėra aišku. Šiaulių bankas žiūri ir analizuoja visą turtą. Norime perduoti kuo didesnę jo dalį, bet Ūkio bankas valdė nemažai turto, kurio bankas neturėtų turėti, tad į šią dalį Šiaulių bankas žiūri skeptiškai. Be to, vienas pagrindinių jo akcininkų ERPB laikosi politikos spekuliatyvinio pobūdžio turto neimti.
VEIDAS: Ar neįmanoma teisiškai sureguliuoti, kad pagrindinis banko akcininkas banko nepaverstų vien savo verslo ir avantiūrų finansavimo šaltiniu? Juk nenormalu, kad beveik pusė banko paskolų buvo susijusios su Vladimiro Romanovo ir jo aplinkos verslu.
A.A.: Tokių apribojimų yra ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Tačiau, kaip minėjo ir Lietuvos bankas, iš pradžių tokia padėtis nebuvo žinoma, nes banke paskolos, susijusios su pagrindiniu akcininku ir jo aplinka, buvo išduodamos ne tiesiogiai, o per ofšorines kompanijas. Buvo sukurtas labai sudėtingas tinklas, kuriame pamatyti skaidrų vaizdą buvo labai sunku. Lietuvos bankui išsiaiškinus kai kuriuos ryšius, paaiškėjo ir tikroji padėtis.
VEIDAS: Privačiam bankui pagal tarptautinius reikalavimus neleidžiama užsiimti didelėmis nekilnojamojo turto operacijomis. Juk nebuvo galima nepastebėti kylančios „Žalgirio“ arenos, objektų Maskvoje, Balkanuose.
A.A.: Taip, su nekilnojamuoju turtu susijusi veikla gali sudaryti tik nedidelę banko veiklos dalį. Bet čia jau klausimas Lietuvos bankui.
VEIDAS: Bankas, krepšinio komanda, žiniasklaida, arenos – tokia pati ir „Snoro“, ir Ūkio banko schema, na, kalbant apie Ūkio banką prie to dar reikėtų pridėti ir V.Romanovo idea fix eiti į politiką. Pagal jūsų turimus duomenis apie Ūkio banką kaip vertintumėte – ar V.Romanovas tik avantiūristas, ar ir sąmoningas vagis?
A.A.: Nenoriu spėlioti. Turbūt gali būti visaip.
VEIDAS: Esate sakęs, kad Ūkio bankas Lietuvos bankui teikė neteisingas finansines ataskaitas. Ar neturėjo Lietuvos bankas, kurio vadovas Vitas Vasiliauskas neslepia, kad Ūkio banku nuolat domėjosi tuoj po „Snoro“ žlugimo 2011-ųjų pabaigoje, anksčiau užkirsti kelią dabartinei situacijai? Kas blogai Lietuvos banko priežiūros sistemoje?
A.A.: Tą geriau galėtų pasakyti Lietuvos bankas. Kaip jo atstovai viešai ir minėjo, po paskutinio inspektavimo buvo nustatyta, kad buvo nepadaryti reikšmingi atidėjiniai.
VEIDAS: Vis dėlto kaip reikėtų keisti teisinę bazę ar jos įgyvendinimą, kad valstybei nereikėtų visų mokesčių mokėtojų pinigais gelbėti neatsakingų bankininkų iššvaistytų bankų?
A.A.: Manau, reikėtų peržiūrėti nekilnojamojo ir apskritai turto vertintojų licencijavimo sistemą, prižiūrėti, kad jie dirbtų kokybiškiau. Tai galioja ir auditoriams. Kartais tiek turto vertintojų, tiek auditorių savireguliacija yra nepakankama.
VEIDAS: Pasaulyje pripažintos audito kompanijos – „Ernst & Young“ „Snoro“ atveju, „Deloitte“ Ūkio banko atveju – sąmoningai ar ne, bet nepastebėjo tikrosios bankų padėties. Ar tikrai ir kitose šalyse auditoriai neprisiima jokios nei finansinės, nei kitokios atsakomybės už savo išvadų padarinius, nors už auditą jiems mokamos didžiulės sumos?
A.A.: Pasaulyje yra buvę įvairių situacijų, ir ne visuomet būna kalti auditoriai. Kartais auditorių kompanijos ir nukentėdavo, pavyzdžiui, 2001 m. po „Enron“ bankroto žlugo ir viena iš stambiausių penkių pasaulio audito kompanijų „Arthur Andersen“. Audito kompanijoms svarbiausia jų reputacija.
VEIDAS: Tačiau su „Deloitte“, ko gero, Lietuvos bankas sutarties nenutrauks.
A.A.: Aš pats nesu kalbėjęs su tais auditoriais, kurie auditavo Ūkio banką, todėl man sunku atsakyti, kodėl jie šiame banke nematė tiek bėdų, kiek pamatė Lietuvos bankas ar po to mes. Reikėtų atlikti tam tikrą tyrimą ir išsiaiškinti su banką auditavusiais asmenimis.
VEIDAS: Ar laikinasis administratorius, siekdamas, kad jo administruojamas bankas ir valstybė patirtų kuo mažiau nuostolių, negali inicijuoti teisinių procesų, kad sąmoningai ar nesąmoningai nuslėpę tikrąją banko padėtį auditoriai kompensuotų dėl to patirtus nuostolius?
A.A.: Tai nepatenka į mano atsakomybės ribas. Mano, kaip laikinojo banko administratoriaus, pagrindinis uždavinys, kad indėlininkai kuo greičiau prieitų prie savo pinigų. Mano mandatas – nustatyti banko finansinę būklę (ką jau padariau), parinkti alternatyvas, ką daryti su banku (tą jau padariau), pasirinkti vieną iš siūlytų alternatyvų, o kai ji bus įgyvendinta ir indėlininkai galės naudotis savo pinigais, tuo mano darbas bus baigtas.
VEIDAS: Pats dirbote valstybės institucijoje. Pasakykite, kodėl akivaizdžiai pasitikėjimo nekeliančius bankus rinkosi ne tik patiklūs pensininkai, bet ir valstybės institucijos, savivaldybės?
A.A.: Galima ieškoti įvairių atsakymų, bet vienas jų objektyvus – tai viešųjų pirkimų aspektas. Valstybės institucijos turi vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu, tad jos skelbia konkursą dėl einamųjų sąskaitų, dėl terminuotų indėlių laikymo, ir laimi bankai, kurie kartais nėra labai aukšto pasitikėjimo lygio.
VEIDAS: Per 23-ejus nepriklausomybės metus jau bankrutavo dvidešimt lietuviškų bankų. Ar tikite, kad gali sėkmingai egzistuoti lietuviškas bankas, neturintis turtingos užsienietės „motinos“?
A.A.: Tai įmanoma, bet tikrai sunku. Lietuvos mažiesiems bankams, kurių prestižas nėra toks kaip skandinaviškų, sunku veikti, nes jie negali pigiai pritraukti finansinių išteklių, vadinasi, turi gana brangiai mokėti už indėlius. Kadangi jie brangiai moka už indėlius, tai ir skolina brangiau, vadinasi, neturi konkurencinio pranašumo. Bankui svarbu pasitikėjimas, prestižas, o lietuviški bankai tuo nespindėjo, be to, didelis bankas dažnai turi didesnį konkurencinį pranašumą.
VEIDAS: Kalbama, kad reikia didinti indėlių draudimo tarifą. Bet ar liko bankų (neminint kredito unijų), kuriuos gali prireikti gelbėti?
A.A.: Jei būčiau viceministras, šį klausimą pakomentuočiau, bet dabar nelabai galiu to daryti. Tai komentuoti turi valstybei vadovaujantys asmenys.
VEIDAS: Lietuvos banke dirba beveik 600 darbuotojų, iš jų apie šimtą – komercinių bankų priežiūros srityje. Ironizuojama, gal vertėtų uždaryti Lietuvos banko priežiūros skyrių, nes kaip ir neliko ką prižiūrėti – skandinaviški bankai prižiūrimi „motinų“, Šiaulių – ERPB.
A.A.: Uždaryti priežiūros padalinio nereikia, bet jam darbo tikrai sumažės.
VEIDAS: Vis dėlto kaip reikia keisti teisinę bazę, kad bankų žlugimai nebesikartotų?
A.A.: Pastaruosius dešimt metų tokie atvejai buvo du, bet jie neprisidarė bėdų per vieną dieną. Pradėjus dirbti Lietuvos banko priežiūros padalinio, kaip ir viso Lietuvos banko, naujiems vadovams buvo imtasi ryžtingesnių veiksmų, Lietuvos bankų sistema tapo tvarkingesnė ir švaresnė. O teisinių reguliavimo aktų yra pakankamai. Gal daugiau vertėtų kalbėti apie jų įgyvendinimą.
VEIDAS: Tokioje jautrioje kaip bankai srityje pasitikėjimo nepridėjo ir įtarimai dėl pačios Ūkio banko operacijos skaidrumo: dar rudenį Ūkio bankui gelbėti po viešųjų pirkimų Lietuvos bankas atsirinko savo vadovo V.Vasiliausko bendrakursio ir studentiško bendrabučio kambario draugo advokatų kontorą „Raidla, Lejins & Norcous“, ši šiam darbui kaip konsultantą nusamdė jus. Paskui jūs, paskirtas laikinuoju administratoriumi, nusamdėte juos. O juk kalbama apie didžiules sumas: advokatų kontorai buvo skirta apie 350 tūkst. Lt.
A.A.: Man atrodo, paaiškinau pakankamai aiškiai, bet dalis žiniasklaidos girdi ir interpretuoja informaciją taip, kaip jai reikia. Taip, aš turėjau paslaugų sutartį su šia advokatų kontora, bet nebuvau joje įdarbintas, o tik pasamdytas kaip ekspertas. Dirbau prie kelių projektų, iš kurių vienas buvo susijęs su Ūkio banku. Kai buvo skelbiamas banko moratoriumas ir buvau kviečiamas laikinuoju administratoriumi, mano pasiūlymas buvo paketinis – nėjau vienas, o su komanda tų žmonių, kurie apie Ūkio banko padėtį labai gerai žinojo ir buvo puikiai pasirengę visiems galimiems veiksmams. Buvome kaip konsorciumas ir kitaip būti negalėjo.
VEIDAS: Kaip manote, kiek užtruksite, kol atliksite savo, kaip laikinojo administratoriaus, misiją?
A.A.: Jei susiderėsime ir pasirašysime su Šiaulių banku sutartį dėl Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo, blogajai Ūkio banko daliai bus iškelta bankroto byla. Kai ji bus iškelta, bus paskirtas bankroto administratorius. Tada ir baigsiu savo laikinojo administratoriaus pareigas. Tai turėtų įvykti per tris keturias savaites.
VEIDAS: Naujų darbo pasiūlymų jau gavote?
A.A.: Kol kas neturiu laiko galvoti nei apie siūlymus, nei apie kitus dalykus, nes su komanda dirbame po šešiolika valandų per parą be savaitgalių. Kitų minčių, kaip kad atkurti banko veiklą ir indėlininkams kuo greičiau suteikti prieigą prie pinigų, kol kas neturiu.

Ūkio banko istorijoje ir liūdnoje atomazgoje visi jaučiasi teisūs: ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas bei jo pavaduotojai, manantys apvalę Lietuvą nuo bankinių avantiūristų, ir Ūkio banko administratorius Adomas Audickas.

Bet lygiai taip pat teisūs jaučiasi ir ekonomikos ekspertė Rūta Vainienė bei kiti analitikai, įrodinėjantys, kad Lietuvos bankas perlenkė lazdą ir komerciniams bankams kelia nerealius reikalavimus. Teisūs mano esantys ir Ūkio banko indėlininkai, nešę savo pinigus į neatsakingojo Buratino banką, nes juk jį kontroliavo tokia didžiulė priežiūros institucija. Lygiai taip pat teisiais save laiko ir savivaldybių merai bei valstybės institucijų vadovai, stambias sumas laikę Ūkio banko sąskaitose. Ir net pagrindinis Ūkio banko akcininkas Vladimiras Romanovas jaučiasi teisus. Maža to, jaučiasi ne tik teisus, bet ir neįvertintas, nes jis Lietuvai esą padarė tiek gerų darbų, o visokie iškrypėliai jam tik trukdo ir kenkia.
Nors iš tiesų visi paminėtieji kažkiek yra neteisūs. Ir neteisus yra ne tik V.Romanovas, kuris banką vairavo ypač keistai ir neprognozuojamai, ne tik indėlininkai, neatsakingai sutempę savo pinigus į šokančio, politikuojančio, poezija klejojančio, aplinkinius juokinančio, konkurentus įžeidinėjančio ekscentrinko valdomą bankiūkštį. Lygiai taip pat neteisi (ir net labai stipriai) yra ir Ūkio banką auditavusi bendrovė „Deloitte Lietuva“, kuri apsitapšnojo ne ką mažiau nei “Snorą” tikrinusi „Ernst and Young Baltic“ (beje, pastaroji jokios atsakomybės nei bausmės kažkodėl taip ir nesulaukė).
Kažkiek neteisus yra ir Lietuvos bankas: apie tai, ką centrinis bankas išdarinėjo, tiksliau, kelintoje letargo miego stadijoje jis buvo Reinoldijaus Šarkino laikais, net šnekėti nesinori, nes tai žemiau kritikos, tačiau ir V.Vasiliausko vadovaujamas Lietuvos bankas nusipelno ne vien aplodismentų, bet ir kritikos. Šiandien centrinio banko vadovai, kalbėdami apie Ūkio banko indėlininkus, ties smilkiniu sukioja pirštą, bet iš tiesų šie – ne kokie atsilikę ufonautai, jie turi savo veiksmų paaiškinimą, ir tas paaiškinimas nėra alogiškas.
Dauguma šių indėlininkų teigia, kad jie nėra baigę nei ekonomikos, nei finansų mokslų ir iš kažkokių ženklų tarp eilučių negali daryti labai tolimų išvadų, be to, jie pasitiki centriniu Lietuvos banku, kuriame darbuojasi 650 profesionalų ir kurio auditoriai Ūkio banke jau metus sėdėjo nuo ryto iki vakaro. Žinoma, juos ramino ir tai, kad mūsų šalyje veikia indėlių draudimo įstatymas ir jie savo santaupas atgaus bet kokiu atveju, jei jos nėra didesnės nei 100 tūkst. eurų. Indėlininkams atrodo, kad centrinis bankas, kvailindamas juos, tiesiog kratosi atsakomybės ir bando susiaurinti savo kontrolės ribas.
Taigi apibendrinant peršasi išvada, kad iš “Snoro”, o dabar jau ir iš Ūkio banko skendimo istorijų pasimokyti turėtų ne tik indėlininkai, bet ir pats Lietuvos bankas (kurio vadovai ir atstovai turėtų suprasti, kad dideles algas jie gauna už didelę atsakomybę, o ne už kitų kvailinimą). Stipriai pakoreguoti savo elgesį po šių istorijų turėtų ir politikai, taip pat savivaldybių bei valstybės institucijų vadovai, bet labiausiai susipurtyti ir pasikeisti turėtų Lietuvoje veikiančios audito bendrovės, kurių reputacija šiandien tapusi tiesiog pajuokos objektu.

Ūkio bankas – jau dvidešimtas nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žlugęs lietuviškas bankas. Šį banką, kaip ir ankstesnius, pražudė akcininko užgaidos jį naudoti nepamatuotoms savo verslo ambicijoms įgyvendinti.

Su Ūkio banko vardu Lietuvoje išnyks ir Lietuvos bankininko titulas. Vladimiras Romanovas – paskutinis Lietuvos pilietis, valdęs didžiąją dalį (64,9 proc.) reikšmingą vietą šiandien rinkoje užimančio banko akcijų. Šveicarijoje gyvenančio lietuvio Sauliaus Karoso valdomas nedidelis nišinis Medicinos bankas į rinkos lyderius nepretenduoja, o Šiaulių banko pagrindinis akcininkas – Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas, turintis apie 20 proc. akcijų.
Ūkio bankas jau 20-asis per 23-ejus nepriklausomybės metus žlugęs lietuviškas bankas. Nors nuo bankų krizės 1994–1996 m. situacija rinkoje ir bankų kontrolė pasikeitusi neatpažįstamai, iš esmės Ūkio banką pražudė ta pati priežastis, kaip ir daugumą ankstesnių bankų, – savininko užgaida banką naudoti kitiems savo verslams finansuoti.
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis praėjusią savaitę „Veidui“ tvirtino, kad su pagrindiniu akcininku susijusios paskolos sudarė apie pusę viso Ūkio banko paskolų portfelio ir visos kėlė didesnių ar mažesnių problemų. Su pagrindiniu akcininku susijusioms įmonėms banko darbuotojai paskolas išduodavo nepakankamai įvertinę riziką, o dažnai šios įmonės net nemokėdavo bankui palūkanų.
„Nebuvo klausimo, ar Ūkio bankas žlugs, buvo klausimas – kada žlugs. Toks veiklos modelis, kokį propagavo Ūkio bankas, veikė prieš 20 metų – kai bankai būdavo kuriami, kad būtų finansuojamos savos kompanijos ir susiję asmenys. Dėl šių priežasčių žlugo Valstybinis komercinis bankas, Lietuvos akcinis inovacinis bankas. O kai pradedi finansuoti savo kompanijas, kyla daug pagundų negrąžinti paskolų ir t.t.“, – pabrėžia “Swedbanke” dirbęs,  o šiuo metu įmonės “ProBioSanus” generalinio direktoriaus pareigas einantis Tomas Andrejauskas.
Panašumų tarp Ūkio banko žlugimą ir bankų krizę 1994–1996 m. lėmusių priežasčių įžvelgia ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė Asta Vasiliauskaitė. „Ūkio banko krizės pirmieji požymiai turėjo tam tikrų panašumų su bankų krizės metais. Vienas tokių – kalbos apie bankų jungimąsi: ir 1995-aisiais apie tai kalbėta, ir praėjusiais metais sklandė kalbos apie Ūkio ir Šiaulių bankų jungimąsi. Kitas panašumas, kad Ūkio bankas daug veiklos nukreipia į susijusius verslus – pramogų verslą, sportą. O juk nepriklausomybės pradžioje bankrutavę mažieji bankai iš pat pradžių teigė, kad viena pagrindinių jų funkcijų – vykdyti juos įsteigusių verslo struktūrų užsakymus“, – lygina A.Vasiliauskaitė.
Kaip informavo V.Valvonis, su pagrindiniu akcininku siejamos ne tik atskiros Ūkio banko išduotos paskolos, bet ir nekilnojamojo turto objektai bei banko perimtas turtas. Toks turtas balanse sudaro apie 1,5 mlrd. Lt, kai viso banko turto vertė – apie 4,2 mlrd. Lt.
Beje, iš tiesų su akcininku susijusio banko turto vertė yra kur kas mažesnė, nes nuvertėjo Lietuvoje, Škotijoje bei kitose šalyse valdomi nekilnojamojo turto objektai, V.Romanovui priklausantys sporto klubai. Ūkio banką inspektavę Lietuvos banko specialistai nustatė, kad šiame banke įsipareigojimai viršija turtą maždaug 500 mln. Lt, tad dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo Ūkio banke Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą.
„Galime pažiūrėti trejetą metų atgal ir pamatysime, kad ir „Snoras“, ir Ūkio bankas perspėjami dėl rizikingos veiklos, nepakankamų atidėjinių, per didelių operacijų su nekilnojamuoju turtu. Pagal Bazelio bankininkystės priežiūros komiteto nurodymus, privatus komercinis bankas negali užsiimti nekilnojamojo turto operacijomis. Vis dėlto V.Romanovas ir „Snoro“ akcininkai Vladimiras Antonovas bei Raimundas Baranauskas naudojosi nekilnojamuoju turtu, kad papildomai uždirbtų pelno“, – pabrėžia ekonomistas Antanas Buračas.
Ekspertas primena tris stambius Ūkio banko ar susijusių įmonių veiksmus, kurie ekspertams sukėlė didelių įtarimų dėl šio banko ateities: pirma, „Ūkio banko investicinė grupė“ įkeitė savo turtą, antra, pradėtas grynai investicinis projektas – už 370 mln. Lt įsigytas „Žalgirio“ stadionas Vilniuje, trečia – per vieną dieną į V.Romanovo kišenę atskriejo 220 mln. Lt dovana iš neskelbiamų fizinių asmenų.
Rimtų ketinimų perimti gerąsias Ūkio banko paskolas išreiškė Šiaulių bankas, kuriam šis sandoris leistų gerokai sustiprinti savo pozicijas rinkoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Įvertinusi inspektavimo ataskaitą bei kitus priežiūros tikslais surinktus duomenis ir siekdama apsaugoti visuomenės, indėlininkų bei kitų klientų interesus, Lietuvos banko valdyba paskelbė akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimą.

Valdybos sprendimu paskirtas banko laikinasis administratorius įpareigotas pasiūlyti sprendimus, kurie leistų užtikrinti įsipareigojimų banko klientams vykdymą.

Kaip rašoma pranešime spaudai, Lietuvos banko valdyba sprendimą apriboti banko veiklą priėmė įvertinusi rizikingas pastarųjų metų Ūkio banko veiklos tendencijas, bankui žalingus akcininkų veiksmus, priežiūros institucijos nurodymų nevykdymą ir dėl to kylančią grėsmę stabiliai ir patikimai banko veiklai. Sprendimas priimtas įsitikinus, kad kitos įstatymų numatytos poveikio priemonės būtų nepakankamos užtikrinti indėlininkų ir visuomenės interesų apsaugą.

2012 m. gruodį–2013 m. sausį vykusio Ūkio banko inspektavimo metu nustatyta, kad bankas vykdė rizikingą veiklą, netinkamai vertino prisiimamą kredito riziką, ne visais atvejais įsitikino skolininkų galimybėmis vykdyti skolinius įsipareigojimus, neformavo pakankamų specialiųjų atidėjinių probleminėms paskoloms, taikė nepriimtinus sandorių atvaizdavimo apskaitoje būdus ir taip pažeidė riziką ribojančius teisės aktus.

Banko veiklos trūkumai ir teisės aktų pažeidimai nustatomi ne pirmą kartą. Tačiau, kaip atskleidė pastarojo inspektavimo metu surinkta informacija, ankstesni bankui nustatyti reikalavimai gerinti banko turto kokybę, stiprinti kapitalo bazę ir riboti veiklos riziką neįvykdyti.

Įvertinusi su Ūkio banko veikla susijusių aplinkybių visumą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bankų įstatymu ir siekdama finansų sistemos stabilumo, Lietuvos banko valdyba priėmė sprendimą skelbti akcinės bendrovės Ūkio bankas veiklos apribojimą ir paskyrė banko laikinąjį administratorių Adomą Audicką.

Pagal Bankų įstatymą administratorius turi banko stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovo įgaliojimus. Jis įpareigotas detaliai įvertinti Ūkio banko finansinę būklę ir imtis adekvačių ir efektyvių veiksmų apsaugoti banko indėlininkų ir klientų interesus. Atsižvelgiant į būtinybę klausimą spręsti ypač greitai, administratorius įpareigotas išvadas ir pasiūlymus Lietuvos bankui pateikti ne vėliau kaip per 6 dienas nuo nutarimo priėmimo.

Laikinai, kol bus nuspręsta dėl Ūkio banko problemų sprendimų būdų, bankas finansinių paslaugų neteiks.

Lietuvos bankas pabrėžia, kad Ūkio bankui pritaikyta poveikio priemonė yra išimtinai susijusi tik su šiuo banku. Visi kiti Lietuvoje veikiantys bankai ir užsienio bankų skyriai vykdo riziką ribojančius normatyvus ir rizikos jų veiklos stabilumui nėra. Ūkio banko įsipareigojimai kitiems šalyje veikiantiems bankams ar kredito unijoms yra nereikšmingi.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/bendroves/laikinai-apribota-ukio-banko-veikla-paskirtas-banko-laikinasis-administratorius-663-306105#ixzz2KgRbbHf5

Preliminariais duomenimis, 2012 metais AB SEB bankas uždirbo 126,3 mln. litų (36,6 mln. eurų), o AB SEB banko grupė – 86,3 mln. litų (25,0 mln. eurų) neaudituoto grynojo pelno.

Šis rezultatas yra apskaičiuotas laikantis Lietuvos banko ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų reikalavimų. 2011 metais AB SEB bankas uždirbo 379,8 mln. litų (110,0 mln. eurų), o AB SEB banko grupė – 469,7 mln. litų (136,0 mln. eurų) audituoto grynojo pelno.

SEB banko prezidento Raimondo Kvedaro komentaras:

Šalies bankininkystei praėjusieji metai tapo savotiško lūžio tašku, kai rinkoje ėmė stabilizuotis iki tol kelerius metus smarkiai mažėjęs bankų paskolų portfelis. Nors tarptautinėse rinkose ir toliau yra daug neapibrėžtumo, matome palankias makroekonomikos prielaidas tolesnei tvariai bankų sektoriaus Lietuvoje plėtrai 2013 metais.

SEB banko grupės pajamos pernai išliko tokios pat kaip ir 2011 metais, o veiklos sąnaudos sumažėjo, tačiau dėl papildomų vienkartinių veiklos išlaidų banko grupės veiklos pelnas prieš atidėjinius buvo mažesnis negu 2011 metais.

Bendras SEB banko grupės paskolų ir lizingo portfelis per metus šiek tiek sumažėjo (2 proc.), tačiau įmonėms suteiktų paskolų portfelis pernai nustojo mažėti, o vien didelėms įmonėms suteiktų paskolų suma per metus padidėjo 12 proc., t. y. nuo 4,3 mlrd. iki 4,8 mlrd. litų. 2012 m. suteikėme 19 proc. daugiau naujų paskolų – įmonėms ir gyventojams paskolinome 4,12 mlrd. litų.

2013 metais tvarus finansavimas ir toliau bus mūsų pagrindinis prioritetas. Didelį dėmesį taip pat skirsime elektroninių savitarnos paslaugų, kuriomis klientai gali naudotis savarankiškai, plėtrai. Vykdydami savo ilgalaikę strategiją, palankiausias sąlygas sudarysime savo klientams, pasirinkusiems mus savo pagrindiniu banku. Svarbus prioritetas ir toliau bus veiklos efektyvumas.

Pagrindiniai AB SEB banko grupės duomenys:

•AB SEB banko grupės nuosavas kapitalas 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 2,4 mlrd. litų (2011 m. gruodžio 31 d. – 2,3 mlrd. litų), t. y. padidėjo 4 procentais.
•AB SEB banko grupės turtas 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 23,2 mlrd. litų (2011 m. – 26,6 mlrd. litų), t. y. sumažėjo 13 procentų.
•AB SEB banko indėlių portfelis per 2012 metus padidėjo nuo 12,2 mlrd. litų iki 12,4 mlrd. litų, t. y. 2 procentais.
•AB SEB banko grupės paskolų ir lizingo portfelis bendrąja verte 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 18,2 mlrd. litų (2011 m. buvo 18,6 mlrd. litų), t. y. sumažėjo 2 procentais.
•Naujų AB SEB banko suteiktų paskolų suma per 2012 m. (neįtraukus pratęstų sutarčių) padidėjo iki 4,12 mlrd. litų, palyginti su naujai suteiktų paskolų suma per 2011 m., t. y. padidėjo 19 procentų.
•AB SEB banko grupės pajamos 2012 m. buvo 541 mln. litų (2011 m. pajamos buvo 542 mln. litų).
•AB SEB banko grupės likvidumo koeficientas 2012 m. gruodžio 31 d. buvo 36,9 proc. (normatyvas – 30 procentų).
•SEB banko internetinės bankininkystės registruotų vartotojų skaičius padidėjo iki 1,068 milijono, t. y. 5 proc. palyginti su 2011 m. duomenimis (1,013 mln.).
•Banko paslaugų mobiliuoju telefonu vartotojų skaičius padidėjo iki 502 tūkst., t. y. 13 proc. palyginti su 2011 m. duomenimis (444 tūkst.).
•Internetu atliktų pervedimo operacijų skaičius atitinkamu laikotarpiu padidėjo 13 proc., mokėjimo kortelių apyvarta padidėjo 12 proc., mokėjimo kortelių skaitytuvų skaičius padidėjo 7 procentais.
•2012 m. pabaigoje AB SEB bankas turėjo 46 klientų aptarnavimo padalinius visoje Lietuvoje. SEB banko klientai gali naudotis didžiausiu Lietuvoje bankomatų tinklu, jungiančiu SEB ir DNB bankų bankomatus, t. y. 539 bankomatus 82-iuose miestuose ir miesteliuose.

Aplinkiniai nepaliauja stebėtis, kodėl keturiasdešimtmetis Tomas Andrejauskas „šiltą vietelę“ banke iškeitė į įtampos, nuolatinių iššūkių ir nepastovumo kupiną verslą. Ar patyrusiam bankininkui, stojusiam prie jaunos biotechnologijų įmonės „ProBioSanus“ vairo, pavyks pagauti sėkmės paukštę?

„Atvirai kalbant, aš klausiau Tomo: ar tu suvoki, kur eini? Verslas – ne bankas, čia gana dažnai būna, kad atlyginimas nesumokamas laiku“, – sako Verslo angelų fondo valdytoja Daiva Rakauskaitė.
„Žvelgiant iš racionaliosios pusės tikrai buvo sunku suprasti, kaip galima aukštą poziciją banke iškeisti į tokį arklišką darbą. Juk mes dar tik pradedame šį verslą, o tai reiškia, kad mūsų laukia daugybė sunkumų. Tačiau Tomas atėjo su dideliu entuziazmu, ir aš manau, kad mes kartu tikrai daug nuveiksime“, – papildo „ProBioSanus“ įkūrėja ir viena investuotojų Rasa Vogelius, nuo kurios idėjos ir prasidėjo naujos biotechnologijų įmonės istorija.
40 metų T.Andrejauskas po dvylikos metų darbo banką „Swedbank“ paliko 2012 m. lapkritį, o netrukus tapo vos pernai įkurtos biotechnologijų įmonės „ProBioSanus“ generaliniu direktoriumi. Verslo administravimo magistrui T.Andrejauskui banke pavyko padaryti stulbinamą karjerą – pakilti iki valdybos pirmininko pavaduotojų, o pastaruoju metu – iki „Swedbank markets“ tarnybos Lietuvai vadovų.
Vienas iš nedaugelio nesistebėjusiųjų T.Andrejausko sprendimu išeiti iš banko buvo jo kurso draugas universitete bei kolega tuomečiame „Hansabanke“ Darius Nedzinskas, šiuo metu einantis verslo klientų departamento direktoriaus pareigas įmonėje „Lietuvos draudimas“. Kodėl?
„Jam būdingas analitiškumas, gebėjimas susigaudyti situacijoje ir atkaklumas siekiant užsibrėžto tikslo, todėl, manau, tai gana logiškas ir gerai pamatuotas žingsnis, – aiškina D.Nedzinskas. – Kiekvienam tam tikrais gyvenimo laikotarpiais ateina pokyčių metas. Na, o jei turi gerą idėją ir ja tiki, 40 metų yra tas amžius, kai žmogus dar gali ryžtis priimti ir gana radikalius sprendimus.“
Pasak D.Nedzinsko, T.Andrejauskas visada pasižymėjo verslumu, o banke įgytos žinios jam, kaip įmonės vadovui, tikrai leis jaustis tvirtai. „Dirbdamas banke jis turėjo galimybę į įvairių sričių verslą pasižiūrėti kaip iš paukščio skrydžio, pamatyti įvairias nesėkmes ir pasimokyti iš svetimų, o ne iš savų klaidų. Įgimtas verslumas ir bankinė patirtis, manau, yra geras derinys ir didelė vertybė jam dalyvaujant nuosavame versle“, – įsitikinęs pašnekovas.
Vis dėlto D.Nedzinskas pripažįsta, kad darbas banke, kur, nepaisant einamų pareigų ir atsakomybės, vis tiek esi tik samdomas darbuotojas, ir nuosavame versle skiriasi iš esmės: „Jei nori ramiai sulaukti pensijos, tai bankas tikrai gera vieta tai padaryti, o privačiame versle kasdien esi kaip ant keptuvės ir bet kuriuo metu gali prarasti viską.“
Ar T.Andrejauskui pavyks įveikti šį iššūkį?

Sieks pakeisti vartotojų įpročius

Versle bankininkas T.Andrejauskas nėra visiškas naujokas. Dar būdamas studentas jis buvo vienas finansų maklerio įmonės „Suprema“ bendrasavininkių, kol po kelerių metų išėjo dirbti į tuometį „Hermio“ banką ir šiame sektoriuje pasiliko ilgam. Tiesa, dirbdamas banke jis yra investavęs į keletą įmonių, buvo vienas projekto „Unikalu Lt“, pasiūliusio atributikos liniją Europos krepšinio čempionato Lietuvoje proga, investuotojų.
„Kai kurios investicijos atsipirko, kai kurios ne. Bet klaidinga į atsipirkimą žiūrėti vien tik per pinigą, nes vertė gali būti ir supratimas, kurį tu gauni ir vėliau gali panaudoti. Tai šiandien aš ir darau – panaudoju anksčiau įgytą patirtį, ir ji man labai praverčia“, – sako T.Andrejauskas, iš pradžių susidomėjęs pasiūlymu tapti vienu iš naujos biotechnologijų įmonės „ProBioSanus“ investuotojų, o praėjusių metų pabaigoje paskirtas ir šios įmonės vadovu.
Pasak jo, bankas yra puiki organizacija, nes darbuotojui sudaroma daug galimybių tobulėti ir daryti karjerą. Be abejo, ir užsidirbti: dirbdamas banke T.Andrejauskas gaudavo solidų atlyginimą, o įgyti investavimo įgūdžiai jam leido savo turimas pajamas dar ir sėkmingai padidinti. Tad į įvairius verslo projektus jis investuodavo ne skolintas, o savo asmenines lėšas. „ProBioSanus“ veikla pradėta taip pat be jokių paskolų.
T.Andrejauskas, be abejo, galėjo ir toliau investuoti likdamas dirbti banke, bet vis dėlto pernai jis nusprendė kitaip. Kodėl? „Tikrai ne todėl, kad banke blogai, – atsako pašnekovas. – Tiesiog norėjosi ko nors naujo. Daugiau iššūkių. Kaip sakoma, atsibodo visą laiką namie koldūnus virti – reikia imti lanką ir eiti pamedžioti.“
Supratęs, kad banke pasiekė jau beveik viską, kas įmanoma, T.Andrejauskas visa galva pasinėrė į verslą, į sau visiškai naują ir neatrastą biotechnologijų sritį. Tačiau tvirtina tai padaręs be baimės, nes kaip niekada tiki tuo, ką dabar daro.
„ProBioSanus“ veiklą pradėjo iš tiesų ambicingais tikslais – per kelerius metus pakeisti vartotojų įpročius, kad šie vietoje įprastų sterilizuojamųjų cheminių valiklių savo buityje naudotų naujos kartos aplinkai saugų produktą – valymo priemones su gerosiomis bakterijomis probiotikais. T.Andrejauskas neabejoja, kad būtent probiotiniams valikliams priklauso ateitis ir kad jie jau gana greitai taps masinio vartojimo preke valymo ir higienos priemonių srityje.
Šiuo metu „ProBioSanus“ gamina ir parduoda Lietuvoje bei Skandinavijos šalyse apie dešimt skirtingų valymo ir higienos priemonių: nuo probiotinio indų ploviklio, savo populiariausio gaminio, iki antialerginio purškiklio. Vėliau jų asortimentas bus plečiamas.
Vos pernai įregistruota įmonė Vilniuje jau turi nedidelę gamyklą, kurioje įrengta pagal britų partnerių sukurtą ir Lietuvos mokslininkų adaptuotą receptūrą gaminamų valymo priemonių gamybos linija. Be to, pavasarį įmonė pradės savo laboratorijos įrengimo darbus – tam „ProBioSanus“ buvo skirta daugiau nei milijono litų europinė parama. Šioje laboratorijoje bus auginamos gerosios bakterijos, atliekami tyrimai, kuriami ir išbandomi nauji produktai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tarptautinis verslo ir finansų žurnalas „Global Finance“ SEB banką išrinko geriausiu valiutos prekybos banku Lietuvoje. Tokį pat įvertinimą pelnė ir SEB grupės bankai Latvijoje, Norvegijoje, Švedijoje bei visame Šiaurės šalių regione. Tokį „Global Finance“ įvertinimą SEB bankas gauna jau septintą kartą.

„Nuosekliai dirbame, kad savo klientams teiktumėme pažangias, kokybiškas, jų lūkesčius atitinkančias valiutos prekybos paslaugas. Neapsiribojame įprastomis valiutos keitimo operacijomis, siūlome įvairius šios rūšies paslaugų derinius, kurie išskirtinių poreikių turintiems mūsų klientams padeda geriau valdyti riziką. Ne pirmą kartą gautas įvertinimas skatina ir toliau tobulinti mūsų teikiamas valiutos prekybos paslaugas“, — sako SEB banko prezidento pavaduotojas ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius Aivaras Čičelis.

Skirdami šį apdovanojimą, „Global Finance“ ekspertai atsižvelgė į SEB banko sandorių apyvartą, užimamą rinkos dalį, paslaugų kokybę, kainų politiką ir technologijų diegimo pažangą, taip pat valiutos prekybos internetu sistemos ir klientų aptarnavimo kokybę. Kandidatus vertinantys „Global Finance“ ekspertai — rinkos analitikai, technologijų ekspertai, aukščiausio lygio vadovai.

2012 metais žurnalas „Global Finance“ SEB banką taip pat išrinko geriausiu banku Lietuvoje.

Populiarus finansų ekspertams ir šia sritimi besidomintiems skirtas žurnalas „Global Finance“ leidžiamas nuo 1987 metų. Žurnalas turi apie 50 tūkst. prenumeratorių ir apie 192 tūkst. skaitytojų 163-ose pasaulio šalyse. Daugelis jų — įmonių ir institucijų vadovai bei finansų ekspertai.

Lietuvos bankas 2012-aisiais iš esmės persitvarkė pats ir pagaliau “prikirpo” burbulus pučiančius ir rizikingai veikiančius finansų rinkos dalyvius.

Praėjusiais metais Lietuvos finansų rinkoje įvyko nemažai sukrėtimų: griuvo “Snoro” bankas, rizikingą burbulą ėmė pūsti kredito unijos, o šalies ekonomiką nuolat susiūbuodavo euro zonos skolų krizės atgarsiai.
Vis dėlto 2013-ieji pasitinkami gana ramiai ir užtikrintai: bankai veikia stabiliai, o kredito unijos ir greitųjų kreditų bendrovės gerokai pažabotos. Ekspertų teigimu, tam itin didelės reikšmės turėjo radikaliai persimainęs, visiškai naują veidą įgijęs finansų rinkos prievaizdas – Lietuvos bankas, kuris ne tik prisiėmė daug daugiau naujų funkcijų, bet ir pasiekė iki to neregėto veiklos efektyvumo, kurio galėtų pavydėti daugelis viešojo sektoriaus institucijų.

Per metus sutaupė milijonus
Praėjusius metus Lietuvos banko istorijoje iš tiesų galima vadinti revoliuciniais. Per kiek daugiau nei metus trukusią reformą iš kelių dešimčių padalinių liko penkios tarnybos, trys departamentai ir trys savarankiški skyriai.
Keliais šimtais sumažėjo ir banko darbuotojų, ypač atliekančių pagalbines, o ne pagrindines funkcijas, skaičius. Taip pat sumažėjo vadovų, kurių dabar yra jau nebe virš pusantro šimto, o mažiau nei šimtas.
Štai kodėl šiems metams Lietuvos banko numatomos lėšos darbuotojams išlaikyti yra beveik 4 mln. Lt mažesnės nei iki pertvarkos ir daugiau nei 9 mln. Lt mažesnės nei tam pačiam tikslui 2011 m. skirtos lėšos Lietuvos banke, Vertybinių popierių komisijoje ir Draudimo priežiūros komisijoje kartu sudėjus.
Apsišlavė Lietuvos bankas net savo auto ūkio kiemą: vietoje kelių dešimčių tarnybinių automobilių liko keletas, ir netgi Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas dažniau naudojasi nuosavu, o ne tarnybiniu automobiliu.
Lietuvos bankas atsikratė netgi Darbuotojų tobulinimuisi ir sveikatingumui skirtų pastatų Palangoje, Druskininkuose, Molėtų rajone ir Vilniuje, o perleidęs juos Valstybės turto fondui, metines išlaidas sumažino dar milijonu litų.
Visa tai, bent jau LB valdybos pirmininko Vito Vasiliausko nuomone, priartino Lietuvos banką prie pačių efektyviausių centrinių bankų Europoje. Jo žiniomis, pagal veiklos efektyvumą esą jau galima lygiuotis net į skandinavus, na o finansų analitikas Valdemaras Katkus priduria, jog pagal tai, kokia pernai buvo Lietuvos komercinių bankų “sveikata”, už jų priežiūrą atsakingas LB yra visa galva aukščiau už daugelio Europos šalių centrinius bankus.
Vis dėto noras lygiuotis su Europos centriniais bankais – gana didelis iššūkis, reiškiantis ne tik būtinybę efektyviau vykdyti veiklą, bet ir imtis kur kas daug daugiau funkcijų nei bet kada anksčiau.

Keturis kartus daugiau funkcijų
“Lietuvos bankas dabar atlieka keturis kartus dagiau funkcijų negu anksčiau, ir nors svarbos prasme jos sudaro gal tik 10 proc. visų Lietuvoje veikiančių institucijų veiklos, finansų rinkai šie šie pokyčiai yra dideli ir tikrai teigiami”, – tikina Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas, pažymėdamas, kad pernai metai Lietuvos bankui buvo svarbūs ne tik dėl vidinių reformų, bet ir dėl to, kad LB atiteko dviejų likviduotų komisijų – Vertybinių popierių ir Draudimo priežiūros – funkcijos.
Tiesa, kai kurie ekspertai naujųjų funkcijų vykdymą vertina gana kritiškai. Štai VU profesorius Romas Lazutka tikina, jog panaikinus VPK ir perdavus jos funkcijas, regis, solidesnei ir autoritetingesnei institucijai, buvo galima tikėtis akivaizdesnio proveržio. Tačiau S.Kropas įsitikinęs, kad spręsti, kaip bankui sekėsi vykdyti naująsias funkcijas, dar per anksti. Užtat jau dabar matyti, kad nors kai kurios iš naujųjų funkcijų kertasi (tarkime, vartotojų teisių gynimas, bankų finansinio stabilumo užtikrinimas ar paskolų priežiūra reiškia buvimą tuo pačiu metu skirtingose barikadų pusėse), bet bankui su šiais iššūkiais susidoroti sekasi gana neblogai.
“Lietuvos banko veikla, jei lyginsime su tuo, kas buvo prieš 5 ar 10 metų, yra kokybiškesnė: dabar kur kas daugiau dialogo su prižiūrimais rinkos dalyviais, o ir šiems daug lengviau bendrauti su viena, o ne su keliomis prižiūrinčiomis institucijomis”, – tikina bako “Citadele” vadybos pirmininkė Alma Vaitkunskienė. Jos nuomone, sugebėjimas palaikyti dialogą, kaip ir didesnis aiškumas ir skaidrumas, yra patys akivaizdžiausi įrodymai, kad finansų rinkos dalyvių priežiūra dabar yra kur kas profesionalesnė.
“Pernai metų pradžioje bankų valdybų nariai buvo pakviesti į LB strategijos pristatymą. Tokiu mastu tai niekada anksčiau nebuvo daroma, o nauda buvo didžiulė: atsirado kur kas daugiau skaidrumo, aiškumo, bankai suvokė LB veiklos gaires, iš anksto žinojo, ko iš jų bus reikalaujama”, – naujoves vardija A.Vaitkunskienė.
Ji, kaip ir S.Kropas, atkreipia dėmesį į tai, jog pastaruoju metu LB įvykusių pokyčių visuma gerokai pakeitė ir bendrą Lietuvos banko įvaizdį.
“Tai energinga, novatoriška, itin atvira institucija – galima sakyti, kad netgi visiškai nauja, nes tokio Lietuvos banko koks yra dabar Lietuvoje anksčiau nebuvo”, – aiškina S.Kropas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Naujoji DNB pagrindinė buveinė ir modernus finansinių paslaugų centras banko klientams įsikurs Vilniuje naujai statomame šiuolaikiniame verslo centre „Quadrum“, Konstitucijos prospekte 21.

Tai numatyta metų sandūroje pasirašytoje ilgalaikės nuomos sutartyje su konkursą laimėjusia Norvegijos nekilnojamojo turto plėtros bendrove „Schage Real Estate“.
Planuojama, kad DNB bankas persikels į dešiniajame Neries upės krante besikuriantį ir pagal naujausias architektūros tendencijas suprojektuotą verslo centrą 2015 m. rugsėjį. „Schage“ plėtojamame verslo pastatų ansamblyje DNB bankas įsikurs aukščiausiame 17 aukštų pastate – DNB bokšte – ir užims apie 10 000 kvadratinių metrų plotą. Išrinkti geriausiai klientų ir darbuotojų poreikius atitinkantį sprendimą iš devynių konkursui pateiktų paraiškų bankui padėjo finansų ir nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovė „Newsec/Re&Solution“.
„Investicija į modernų DNB finansinių paslaugų centrą atspindi ilgalaikius mūsų akcininko planus Lietuvoje. Norime, kad naujoji banko buveinė atitiktų mūsų klientų lūkesčius, būtų patogi efektyviam darbui, organiškai įsilietų į sostinės aplinką ir taptų draugišku traukos centru miesto gyventojams, verslui bei svečiams,“ – sako DNB banko prezidentas ir valdybos pirmininkas Bjornar Lund.
Aukščiausiai biurų klasei priskiriamas verslo centras išsiskirs novatoriškais techniniais sprendimais. Jis taps pirmuoju Baltijos šalyse, turėsiančiu tarptautinį poveikio aplinkai vertinimo sertifikatą BREAAM. Tai – aukštos statinio kokybės garantija, kuri suteikiama įvertinus pastatų konstrukcijų tvarumą, poveikį sveikatai, energijos taupymą, vandens kokybę, medžiagų, atliekų ir žemės panaudojimo efektyvumą.
„Konkursas aiškiai parodė, kad Vilniuje šiuo metu praktiškai nėra prestižinės klasės NT objekto, kuris galėtų visiškai patenkinti stambių verslo įmonių poreikius. Džiaugiamės galėdami užpildyti šią spragą. Simboliška, kad pirmuoju verslo centro „Quadrum“ nuomininku tapo stipri ir patikima įmonė, su kuria mus sieja ne tik norvegiškas kapitalas, bet ir skandinaviškas požiūris į aukštus kokybės standartus bei darnią plėtrą“, – sakė bendrovės „Schage“ direktorius Kjetil T. Hanssen.

Pasirašyta sutartis atvėrė galimybę „Schage“ pradėti verslo centro statybos darbus jau šių metų sausio mėnesį. Naująjį verslo miestą mieste sudarys trys pastatai, kurie kartu su kitomis erdvėmis užims bendrą 70 tūkst. kv. m. plotą. Pagrindiniame pastate, kaip ir kituose, bus naudojamos pažangiausios energiją taupančios technologijos.
„Quadrum“ apims ne tik biuro patalpas, bet ir rekreacinę zoną – apželdintą miesto gyventojams ir svečiams atvirą kiemą, 700 vietų požeminį garažą, taip pat atskiras kultūrines bei paslaugų zonas. Bendra „Schage“ investicijų vertė į projektą – 260 mln. litų.

66 proc. Lietuvos moterų jaučiasi finansiškai nesaugios. Dažniausiai tokią jų savijautą lemia visuomenėje dominuojanti vyro kaip šeimos maitintojo pozicija ir menkas moterų įsitraukimas į šeimos finansų planavimą. Tai parodė „Swedbank“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta sutuoktinį ar partnerį turinčių Lietuvos gyventojų apklausa.

„Nors paprastai finansinį saugumą gyventojai sieja su didesne savo šeimos gerove ir santaupomis, beveik pusė moterų pažymėjo, kad atviresnis pokalbis su partneriu ar sutuoktiniu padėtų joms pasijausti finansiškai saugesnėmis, – komentuoja tyrimą „Swedbank Life Insurance“ valdybos pirmininkas Mindaugas Jusius. – 40 proc. apklaustųjų minėjo, kad su partneriu visai nesikalba apie finansus arba, aptardami šiuos reikalus, nėra iki galo atviri. Tad planuojant šeimos finansus partneriai nėra lygiaverčiai, ir dažniausiai finansinio planavimo nuošalyje lieka moteris“.

„Visuomenėje ypač gajūs stereotipai – vyrai tradiciškai laikomi šeimos maitintojais, finansinių sprendimų priėmėjais, o moterys, statistiškai gaunančios mažesnį darbo užmokestį, yra nušalintos nuo finansinių šeimos sprendimų, – sako Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė. – Didėjant pajamoms, išsilavinimui, amžiui ar vaikų skaičiui, vyrai jaučiasi finansiškai saugiau. Tuo tarpu nei vienas iš šių objektyvių veiksnių nesustiprina moterų saugumo jausmo“.

Pasak M. Jusiaus, tokio šeimos finansinių sprendimų modelio ydingumas ypač atsiskleidžia nelaimės atveju. Moteris, menkai anksčiau dalyvavusi finansinių sprendimų priėmime, sunkiai prisitaiko prie staigių pokyčių. „Mes tai matome kiekvieną dieną, siūlydami finansinės apsaugos sprendimus ir mokėdami išmokas nelaimės atveju. 90 proc. pernai mirusių apsidraudusiųjų „Swedbank Life Insurance“ buvo vyrai – pastebime, kaip sudėtinga iki tol šeimos finansų planavime nedalyvavusioms moterims tapti šeimos finansų strategėmis ir rūpintis įsipareigojimų vykdymu“.

Pasak Margaritos Jankauskaitės, jeigu į šeimos finansų planavimą lygiomis teisėmis įsitrauktų abu partneriai nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų, šeima galėtų geriau įvertinti savo finansinę būklę bei sprendimų poreikį. „Europoje vis daugiau finansų sprendimų priima moterys ir tai vertinama kaip didelė pridėtinė vertė šeimai. Finansų planavime būtina dalyvauti abiems partneriams, nes du šeimos globėjai ir maitintojai gali tiksliau suplanuoti šeimos finansinį saugumą ilguoju laikotarpiu ir priimti tvirtesnius, labiau pagrįstus sprendimus“, – komentuoja M. Jankauskaitė.

Mindaugas Jusius atkreipia dėmesį, kad į finansinės ateities planavimą ypač svarbu lygiaverčiai įsitraukti abiems partneriams, kai šeima turi įsipareigojimų – 30 proc. žmonių apklausoje minėjo, jog turi bendrų įsipareigojimų (paskolų, lizingu įsigyti turto). „Tokioje situacijoje nelaimė gali smogti dar skaudžiau – nes tuomet partneriui, dažniausiai moteriai, reikia dar ir padengti įsipareigojimus. Norime paskatinti žmones planuoti savo finansinę ateitį, domėtis įvairiais finansų apsaugos sprendimais ir atkreipti dėmesį, kad turto pardavimas ar skolinimasis, ką tyrime gyventojai įvardino, kaip išeitį nelaimės atveju, nėra tinkamas būdas spręsti pajamų sumažėjimą, ir daro šeimą dar labiau nesaugesne“, – sakė „Swedbank Life Insurance“ vadovas Mindaugas Jusius.

Baltijos šalių SEB bankų šių metų devynių mėnesių statistika, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2011 metais, rodo, kad Baltijos šalių gyventojai vis daugiau domisi banko savitarnos paslaugomis – naudojasi elektronine bankininkyste, atsiskaito mokėjimo kortelėmis, ima ir įneša pinigus bankomatuose. Tuo tarpu lankymosi banko klientų aptarnavimo skyriuose skaičius dėsningai mažėja.
SEB bankų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje duomenimis, visose šalyse sparčiai didėja ir atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis skaičius, ir grynųjų pinigų paėmimo iš bankomatų ar įmokėjimo į juos skaičius. Atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis operacijų skaičius didėja sparčiau negu grynųjų pinigų operacijų naudojantis bankomatais skaičius: minėtu laikotarpiu atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis skaičius didėja kelis kartus greičiau už grynųjų pinigų paėmimo iš bankomatų ar įmokėjimo į juos operacijų skaičių – 2,5 karto Lietuvoje ir Latvijoje, o Estijoje – net 4 kartus greičiau.
Visose Baltijos šalyse toliau populiarėja ir SEB bankų klientų naudojimasis elektronine bankininkyste. Labiausiai šis didėjimas matomas Lietuvoje – minėtu laikotarpiu naudojimasis elektroninės bankininkystės paslaugomis išaugo 11 proc., tačiau ir Latvijoje, ir Estijoje naudojimasis elektronine bankininkyste taip pat sparčiai auga (atitinkamai 9 proc. ir 7 proc.).
„Statistika rodo, kad Baltijos šalių gyventojai įvertina, kokiomis banko paslaugomis jiems yra patogiau ir greičiau naudotis savarankiškai, o kuriomis atvykus į banko padalinį. Todėl natūralu, kad klientų aptarnavimo skyriuose besilankančių gyventojų skaičius mažėja, tačiau banko padalinių vaidmuo ir toliau išlieka svarbus – čia žmonės kreipiasi, kai reikia pasitarti sudėtingesniais finansų valdymo klausimais: kaip geriau taupyti ir investuoti, gauti būsto ar vartojimo paskolą ir pan.“, – sako Virginijus Doveika, SEB banko prezidento pavaduotojas ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorius.
Palyginus 2012 ir 2011 metų sausio–rugsėjo statistiką, matyti, kad labiausiai banko skyriuose besilankančių žmonių sumažėjo Estijoje – net 19 proc., Latvijoje šis mažėjimas siekia 8 procentus. Tik Lietuvoje apsilankymų banko skyriuose skaičius išliko beveik nepakitęs – padidėjo 1 procentu. Vis dėlto šis nedidelis augimas Lietuvoje, pasak V. Doveikos, nekeičia bendros Baltijos šalių tendencijos ir yra susijęs su banko „Snoras“ griūtimi. Palyginus ilgesnio laikotarpio statistiką – 2010 ir 2012 metų pirmų devynių mėnesių – tampa akivaizdu, kad klientai rečiau užsuka į banko padalinius ir Lietuvoje. Net ir atsižvelgiant „Snoro“ griūties įtaką, apsilankymų banko padaliniuose skaičius yra 2 proc. šiemet mažesnis negu 2010 metais, o palyginus 2011–2010 metų atitinkamų laikotarpių statistiką, matyti, kad šis skaičius buvo mažesnis net 10 procentų.

Likviduojamo banko „Snoras“ mini bankų tinklą įsigijęs Lietuvos paštas dar iki šių metų pabaigos didžiuosiuose miestuose planuoja atverti pirmųjų buvusių „snoriukų“ duris.
„Visą tinklą pertvarkysime palaipsniui, o veiklą pirmieji pradės skyriai, įsikūrę ten, kur sutraukiami didžiausi žmonių srautai ir klientai buvo įpratę naudotis „snoriukuose“ teikiamomis paslaugomis“, – atskleidžia Lietuvos pašto atstovė Aurelija Jonušaitė.
Priminsime, kad Lietuvos paštas įsigijo 214 finansinių paslaugų teikimo vietų ir čia vykdys panašią veiklą kaip iki šiol, taip pat stiprins finansinių paslaugų sritį, ją plės. Tad buvusiuose „snoriukuose“ bus surenkamos įmokos ir mokesčiai, siunčiamos perlaidos, išgryninami ir pervedami pinigai, mokamos pensijos ir pašalpos.
Taip pat Lietuvos paštas kaip tarpininkas išduos savo partnerių greituosius vartojimo kreditus. Šiuo metu Lietuvos pašto skyriuose galima gauti „General Financing“ ar „Ūkio banko lizingo“ bankų teikiamas vartojamąsias paskolas.
Taigi mėlyni „snoriukai“ taps geltonais Lietuvos pašto „bankeliais“ ir bandys užimtį tuščią mažmeninės bankininkystės nišą. Praplėtus veiklą ir teikiant gyventojams daugiau paslaugų, tikimasi sustiprinti ir įmonės pozicijas rinkoje. Svarbu ir tai, kad atnaujinti „snoriukai“ bus naudingi mažesnių miestų gyventojais, kurie po „Snoro“ bankroto liko be finansines paslaugas teikiančių įmonių skyrių.
„Ateityje ketiname pasiūlyti ir naujų finansinių paslaugų, tačiau apie konkrečius planus dar ankstoka kalbėti“, – sako A.Jonušaitė.
Ir priduria, kad visame naujai kuriamame „bankelių“ tinkle bus įdarbinta šimtas naujų darbuotojų.
Beje, nors finansų analitikai „Snoro“ kioskus buvo įvertinę maždaug septyniais milijonais litų, tačiau valstybės valdomas Lietuvos paštas buvusius „snoriukus“ įsigijo už 3,1 mln. litų.