Ūkio bankas aktyviai bendradarbiauja su šalies verslo bei žemės ūkio bendrovėmis, valstybės įstaigomis, savivaldybėmis.

Per praėjusius metus gerokai padaugėjo kreditavimo sutarčių, kurios padeda įgyvendinti įvairius verslo projektus, taip pat buvo kredituojamos ir įvairių miestų savivaldybės.

Per 11 praėjusių metų mėnesių Ūkio bankas verslui paskolino 247 mln. Lt, o sandorių skaičius per šį laikotarpį išaugo 16 proc., palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu. Daugiausiai paskolų Ūkio bankas suteikė Kauno ir Vilniaus miestų bei rajonų įmonėms, tačiau gana daug finansuota ir Panevėžio bei Klaipėdos įmonių projektų.
„Praėjusiais metais ekonominė situacija gerėjo, įmonės pradėjo atsitiesti po anksčiau patirto sunkmečio. Vis dėlto šiuo metu šalies verslas tikrai neturėtų atsipūsti, reikia atkreipti dėmesį į tuos iššūkius, kurių gali kilti dėl euro zonos šalių skolų problemų. Vadinasi, verslo plėtra turi būti racionali ir gerai apskaičiuota. Ūkio bankas savo klientams siūlo finansinius sprendimus, kurie būtų optimalūs atsižvelgiant į konkrečios įmonės situaciją ir leistų plėtoti verslą pasitelkus tinkamus finansinius instrumentus“, – pabrėžia Ūkio banko kredito tarnybos vadovas Mindaugas Pašvenskas.
Per praėjusius metus Ūkio bankas kreditavo ir padėjo įgyvendinti įvairių verslo projektų. Be daugelio kitų, per 2011 m. Ūkio bankas pradėjo bendradarbiauti ir teikti paslaugas tokioms šalies įmonėms, kaip UAB „Iceco“, UAB Mažeikių autobusų parkas, UAB Panevėžio autobusų parkas, UAB „Tez Tour“, UAB „Vaiskona“, taip pat buvo kredituojamos įvairių šalies miestų savivaldybės.
Pasak M.Pašvensko, šiuo metu kai kurioms įmonėms taip pat itin svarbu gauti lėšų savo veiklos stabilumui palaikyti. Tad šiuo atveju verslui aktualios Ūkio banko teikiamos apyvartinių lėšų finansavimo paslaugos, tokios kaip overdraftas, faktoringas, kredito linija ir kitos. Kai kurioms šių priemonių taip pat gali būti taikomos ir valstybės paramos verslui programos.

Aktuali valstybės parama
Ūkio banko kredito tarnybos vadovas žmonėms, kurie vis dar svarsto ir dvejoja, ar šiais laikais verta kurti naują verslą bei plėsti turimą, atsako paprastai – jeigu turite gerą idėją, esate kruopščiai viską apskaičiavę, tikrai neverta atidėlioti, nes delsimas naudos tokiu atveju tikrai neduoda.
„Jeigu yra pagrįstas ir gerai apskaičiuotas verslo planas, tikrai verta mąstyti apie verslo kūrimą ar jau esamo plėtrą. Galima pasinaudoti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir verslui siūloma valstybės parama. Tai itin aktualu smulkiajam ir vidutiniam verslui, kuris yra lankstus, dinamiškas ir gali greitai prisitaikyti prie pokyčių“, – atkreipia dėmesį M.Pašvenskas.
Ūkio bankas verslo įmonėms teikia paskolas su valstybės garantija. Valstybės garantija leidžia paskolas gauti įmonėms, neturinčioms turto ar turinčioms nepakankamai, kuris gali būti užstatytas bankui ir užtikrinti paskolos grąžinimą. Valstybės garantija įmonėms taip pat leidžia sutaupyti, nes gali būti kompensuojama ir dalis palūkanų. Paskolos gali būti suteikiamos panaudojant INVEGOS fondo lėšas, skirtas priemonei „Atviras kreditų fondas“ įgyvendinti. Į jas gali pretenduoti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės.
Ūkio banke taip pat suteikiamos paskolos panaudojant lėšas, gautas pagal priemones „Mažų kreditų teikimas – 1 etapas“ ir „Mažų kreditų teikimas – 2 etapas“, įgyvendinant Ekonomikos skatinimo planą. Minimoms paskoloms taip pat taikomos specialios palūkanos.

Aktyvūs smulkieji verslininkai ir savivaldybės
Smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms teko 82 proc. viso Ūkio banko verslo paskolų portfelio padidėjimo, pasiekto 2011 m. sausio–lapkričio mėn. Palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, smulkiųjų ir vidutinių įmonių paskolų portfelis Ūkio banke išaugo 5 proc. „Tai rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės yra itin aktyvios, jos ieško nišų ir įdeda daug pastangų, kad pasiektų savo tikslų. Šios įmonės ir po krizės atsigauna sparčiausiai, nors būtent jos susidūrė su didžiausiais sunkumais krizės metais“, – neabejoja M.Pašvenskas.
Pašnekovas teigia, kad dėl Europos šalių skolų krizės verslo lūkesčiai vis dar nėra visiškai nusistovėję, susiduriama su neapibrėžtumu dėl ateities. „Vis dėlto smulkiojo ir vidutinio verslo įmones ir šiemet matome kaip ekonomikos variklį, todėl tikimės, kad ir šių įmonių kreditavimas nuosaikiai didės“, – prognozuoja M.Pašvenskas.
Praėjusiais metais Ūkio bankas aktyviai bendradarbiavo ir su įvairiomis šalies savivaldybėmis. „Paskolas teikiame toms savivaldybėms, kurios nėra viršijusios skolinimosi limitų ir vykdo savo pajamų surinkimo planus“, – sako M.Pašvenskas.
2011 m. Ūkio bankas savivaldybėms paskolino beveik 80 mln. Lt. Tarp pernai Ūkio banko kredituotų savivaldybių buvo Vilniaus miesto, Raseinių, Šilutės, Šiaulių, Ukmergės ir kitos. Planuojama, kad ir šiais metais savivaldybėms kreditai išliks aktualūs.

Tarptautinis verslo ir finansų žurnalas „Global Finance“ SEB banką išrinko geriausiu valiutų prekybos banku Lietuvoje.

Geriausiais valiutų prekybos bankais SEB grupės bankai taip pat išrinkti Latvijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir visame Šiaurės šalių regione.
„Nuolat tobuliname valiutos prekybos paslaugas, kad klientams galėtume pasiūlyti naudingų ir šiuolaikiškų sprendimų. Ypatingą dėmesį skiriame tiems klientams, kurie savarankiškai naudojasi valiutų prekybos sistema, individualiai daug dirbame su tais nuolatiniais savo klientais, kurie turi išskirtinių poreikių“, — sako SEB banko prezidento pavaduotojas, Verslo bankininkystės tarnybos direktorius Aivaras Čičelis.
Skirdamas šį apdovanojimą, „Global Finance“ pasitelkė rinkos analitikus, technologijų ekspertus, aukščiausio lygio vadovus. Ekspertai atsižvelgė į sandorių apyvartą, užimamą rinkos dalį, paslaugų kokybę, kainų politiką ir technologijų diegimo pažangą, taip pat valiutų prekybos internetu sistemos ir klientų aptarnavimo kokybę.
Populiarus finansų ekspertams ir šia sritimi besidomintiems skirtas žurnalas „Global Finance“ leidžiamas nuo 1987 metų. Žurnalas turi apie 50 tūkst. prenumeratorių ir apie 192 tūkst. skaitytojų 163-ose pasaulio šalyse. Daugelis jų — įmonių ir institucijų vadovai bei finansų ekspertai.

Lietuvos banko duomenimis, visų Lietuvos bankų klientai pernai per devynis mėnesius naudodami mokėjimo korteles užsienyje išleido 1,8 mlrd. litų, t. y. maždaug ketvirtadaliu daugiau negu tą patį 2010 metų laikotarpį.

Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, šio didėjimo priežastys – tolimieji vežėjų reisai, tebesitęsusi emigracija ir keliautojų išvykos, kurias vienaip ar kitaip lėmė noras sutaupyti: pigių prekių paieškos Lenkijoje, atrastos galimybės naudotis pigių skrydžių bendrovių paslaugomis.
2010–2011 metų SEB banko klientų atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis užsienyje statistika rodo, kad daugiausia operacijų mokėjimo kortelėmis pernai buvo atlikta Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Latvijoje, tuo tarpu didžiausią pinigų sumą Lietuvos gyventojai išleido Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Sparčiausias augimas ir pagal operacijų skaičių, ir pagal išleidžiamą sumą buvo Norvegijoje – pernai čia SEB banko klientai mokėjimo korteles naudojo 48 proc. dažniau ir išleido beveik 28 proc. daugiau pinigų negu 2010 metais.
„Pinigų suma, išleidžiama užsienyje naudojant Lietuvos bankų išduotas korteles, per metus augo sparčiau negu šalies gyventojų darbo užmokestis, šalies vidaus vartojimo mastas ar pinigų kiekis, išleidžiamas naudojant mokėjimo korteles Lietuvoje. Pajamų padidėjimą pernai pajuto nebent vežėjai, turėję daugiau užsakymų ir užsienyje išleidę daugiau pinigų degalams, o gyventojų užsienyje išleidžiamų pinigų sumos augimą lėmė ne padidėjusios pajamos, o kitos priežastys: emigracija, kuomet užsienyje Lietuvos bankų išduotomis kortelėmis naudojasi ne tik emigrantai, bet ir juos lankantys artimieji, noras sutaupyti vykstant pigiau apsipirkti į kaimyninę Lenkiją bei galimybė Lietuvos gyventojams keliauti į užsienį pigiomis oro linijomis: mažiau sumokėjus už kelionę į svečią šalį, daugiau pinigų lieka išleisti toje šalyje“,– sako SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.
Pasak ekspertės, remiantis SEB banko klientų duomenimis, palyginti su 2010-aisiais, kortelių operacijų Lenkijoje skaičius padidėjo 26 proc., o išleistų pinigų suma augo mažiau – tik 14 procentų. „Taigi galima manyti, kad Lietuvos gyventojai jau ir dėl mažesnio krepšelio pirkinių vyksta pas kaimynus, kurių valiuta, o taip pat ir prekės atpigo, palyginti su lietuviškomis. Jungtinė Karalystė – šalis, kurioje gyventi, dirbti ar mokytis pasirinko beveik trečdalis savo išvykimą deklaravusių tautiečių. Didesni mokėjimo rodikliai Norvegijoje veikiausiai taip pat susiję su Lietuvos gyventojų darbo paieškomis šioje šalyje. Emigracija – tai ne tik emigrantų perlaidos į Lietuvą, bet ir Lietuvos gyventojų išlaidos užsienyje. Tuo tarpu Vokietija, Prancūzija – tranzitinės šalys, kuriose kortelėmis už degalus atsiskaito ir nemažas sumas išleidžia mūsų vežėjai. Taip pat nereikėtų pamiršti ir atsiradusios galimybės į šias šalis pigiau keliauti oro linijomis, kuria pasinaudoja nemažai Lietuvos keliautojų“, – sako J. Varanauskienė.
Vykstantiems į užsienį ir ketinantiems ten atsiskaityti kortele šeimos finansų ekspertė rekomenduoja laikytis paprasčiausių saugumo reikalavimų – nesinaudoti kortele ir nepalikti savo duomenų įtartinose vietose, rinkti ir tikrinti atsiskaitymo dokumentus, prarastą kortelę paskubėti blokuoti. „Saugiau vežtis ne vieną kortelę. Taip pat rekomenduojama turėti ir grynųjų pinigų tos šalies, į kurią vykstame, arba kuria nors laisvai konvertuojamąja valiuta. Grynųjų pinigų reikėtų turėti bent tiek, kad užtektų nakvynei ir vakarienei. Tai padėtų sumažinti rūpesčius įvairių techninių nesklandumų atveju (pavyzdžiui, sutrikus duomenų perdavimo ryšiui), praradus arba sugadinus kortelę“, – keliautojams pataria Julita Varanauskienė

BFL

Jau visą mėnesį Lietuvoje veikia vadinamosios atviros rinkos operacijos, skirtos prireikus komerciniams bankams gauti papildomų pinigų ar perteklinius išteklius padėti kaip terminuotus indėlius, – indėlių ir skolos vertybinių popierių pirkimo bei atpirkimo aukcionai.
Šiuos sandorius Lietuvos bankas prisiminė ir vėl pasiūlė rinkoje po dešimties metų pertraukos. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Darius Petrauskas „Veidui“ tvirtino, kad ilgą laiką tarpbankinėje rinkoje nebuvo tokios specifinės situacijos, kuri pareikalautų praktinio šių priemonių taikymo. Analitikai mano, kad pasitelkti šias priemones Lietuvos banką paskatino „Snoro“ bankrotas ir euro zonos krizė: siekta suteikti komerciniams bankams galimybę ir greitai trumpam laikotarpiui pasiskolinti pinigų, ir apsaugoti bankų turimus išteklius nuo galimų euro turbulencijų.
Per mėnesį tapo akivaizdu, kad Lietuvos bankams šiuo metu svarbiau ne gauti papildomų lėšų parduodant Vyriausybės vertybinius popierius, bet atvirkščiai – įdarbinti savo laisvus pinigus, kurių bankuose, atrodo, yra pakankamai. Nuo gruodžio mėnesio įvyko penki terminuotų indėlių aukcionai, per kuriuos mažiausias palūkanas pasiūlę komerciniai bankai pasidėjo indėlius Lietuvos banke. Per pastarąsias dvi savaites septynioms dienoms komerciniai bankai pasidėjo po 900 mln. Lt indėlį, o iš viso per mėnesį – 2,8 mlrd. Lt (tiesa, dalis pinigų kas savaitę galėjo kartotis). Tuo tarpu vertybinių popierių Lietuvos bankui parduota tik už 210 mln. Lt, o pastarąsias dvi savaites tokių aukcionų iš viso nevyko.
Jei bankai deda indėlius už tokias menkas palūkanas – apie 0,41 proc., vadinasi, pinigų jie turi, tačiau galimybių pelningai įdarbinti pinigus suteikiant paskolas verslui ir gyventojams vis dar nemato. Po krizės bankai pakeitė skolinimosi sąlygas, o naujoji Lietuvos banko valdžia dar labiau sugriežtino reikalavimus, įvesdamas atsakingo skolinimo gaires.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.


2011 m. gruodžio mėnesį, lyginant su lapkričio mėnesiu, vartojimo prekių ir paslaugų kainos (VKI) sumažėjo 0,2 proc.  Iš viso per praėjusius metus kainos išaugo šiek tiek mažiau nei prognozavo „Danske“ bankas.

Vietoje prognozuotų 3,6 proc., kainos kilo 3,4 proc.  VKI sumažėjimą gruodžio mėnesį lėmė mažėjusios drabužių ir avalynės kainos (sezoninis poveikis) bei dėl neįprastai šiltos žiemos sumažėjęs šilumos suvartojimas. Vidutinė metinė infliacija 2011 m. sudarė  4,1 proc. ir buvo tik nežymiai mažesnė nei prognozavome (4,4 proc.).
Praėjusių metų vartojimo kainų tendencijos Baltijos šalyse buvo nulemtos išorinių veiksnių  – kilusių maisto ir energetinių žaliavų kainų. Lietuva išlieka labai smarkiai priklausoma nuo Rusijos teikiamų dujų, todėl 2011 m. patyrė eilinį brangstančios šiluminės energijos kainų šoką. Neigiamą jo poveikį Lietuvos vartotojai jus ir 2012 m.
Vidaus paklausos poveikis vartojimo kainoms praėjusiais metais buvo nedidelis, nes lėtai atsigavo darbo rinka. „Danske“ bankas prognozuoja, kad šiais metais bus stebimos mažėjančios vartojimo kainų tendencijos. Didelių neigiamų žaliavų kainų pokyčių nesitikima, tačiau šiais metais Lietuvoje brangs elektra ( minimalus poveikis VKI – 0,2 procentinio punkto)  bei šilumos energija (dėl naujos skaičiavimo tvarkos).Prognozuojame, kad šiais metais vidutinė infliacija svyruos apie  3 proc.
Kaimyninėje Latvijoje 2011 m. gruodžio mėnesį, lyginant su lapkričio mėnesiu, vartojimo prekių ir paslaugų kainos nepasikeitė. Per metus kainos išaugo 4,0 proc. ir atitiko „Danske“ banko prognozę. Vidutinė metinė infliacija 2011 m. svyravo apie 4,4 proc., kaip ir planavome. Praėjusių metų Latvijos vartojimo kainų augimą lėmė visame pasaulyje stipriai brangę maisto produktai bei nuo sausio mėnesio padidintas PVM tarifas (nuo 21 iki 22 proc.). Prognozuojame, kad vartojimo kainos šiais metais Latvijoje mažės toliau. Tendencijas lems lėtėjantis ekonomikos augimas. Nuo sausio mėnesio Latvijoje brangsta dujos (pažymėtina, kad daug mažiau nei Lietuvoje), o tai lems ir didesnius būsto išlaikymo kaštus. „Danske“ banko vertinimu, vidutinė metinė infliacija šiais metais Latvijoje sudarys apie 2,6 proc.
Mažose atvirose ekonomikose didžioji dalis vidaus kainų pokyčių yra nulemta išorinių tendencijų. Galima sakyti, kad šia prasme šie metai tiek Lietuvai, tiek ir Latvijai bus santykinai palankūs kalbant apie infliacijos tendencijas. Žinoma, yra tam tikra rizika dėl spartesnio naftos kainų kilimo ir atitinkamai didesnio neigiamo poveikio vidaus energetinių išteklių kainoms. Kita vertus, prognozuojamas ženklus ekonomikos augimo apsukų sulėtėjimas neleis įsijungti sparčiam kainų didėjimo mechanizmui. Negalima atmesti Lietuvai svarbaus pingančio kaimyninės Lenkijos zloto poveikio. Tai netiesiogiai prisidės prie stabilesnių vartojimo kainų tendencijų. Lyginant Lietuvos ir Latvijos VKI dinamiką prognozuojame, kad šiais metais Lietuvos vartotojus labiau paveiks energetinių išteklių brangimas, nors problemos šiame sektoriuje abiems ekonomikos išlieka panašios. Akivaizdu, kad vadinamoji privataus /viešojo sektorių partnerystė šioje srityje yra nuostolinga vertinant visos visuomenės naudą.

Tarptautinis verslo ir finansų žurnalas „Global Finance“ SEB banką išrinko geriausiu prekybos finansavimo banku Lietuvoje.

Šį įvertinimą „Global Finance” skyrė ir SEB bankams Latvijoje, Estijoje bei Šiaurės Europos regione.
Pasak SEB banko prezidento pavaduotojo Aivaro Čičelio, šis tarptautinis pripažinimas yra geriausias banko darbuotojų profesionalumo įvertinimas.
„2011-aisiais pajutome, kad bendrovės, ekonomikos sulėtėjimo metu optimizavusios savo veiklą, po pertraukos vėl pradėjo planuoti naujus prekybos sandorius ir plėtrą. Atsižvelgdami į tai, įmonėms siūlėme lanksčius ir nestandartinius prekybos finansavimo sprendimus, teikėme konsultacijas rizikos mažinimo ir kitais aktualiais klausimais ir taip padėjome klientams sėkmingai įgyvendinti jų projektus“, – sakė A. Čičelis.
Tarptautiniai „Global Finance” ekspertai kasmet šį apdovanojimą skiria 78-ių šalių ir regionų finansų institucijoms. Renkant prekybos finansavimo lyderius, vertinami tokie kriterijai kaip sandorių apyvarta, užimama rinkos dalis. Taip pat atsižvelgiama į paslaugų kokybės, kainų politikos ir technologijų diegimo pažangą.
Populiarus finansų ekspertams ir šia sritimi besidomintiems skaitytojams skirtas žurnalas „Global Finance” yra leidžiamas nuo 1987 metų. Žurnalas turi apie 50 tūkst. prenumeratorių ir apie 284 tūkst. skaitytojų 158-iose pasaulio šalyse. Dauguma jų – įmonių ir institucijų vadovai bei finansų specialistai.

Lietuva permainingais laikais: kokiomis stiprybėmis galime pasinaudoti?

Šiek tiek atsigavę po 2009 m. ekonominės krizės, 2011-uosius pasitikome tikėdamiesi, kad šie metai taps tvaraus ekonominio atsigavimo pradžia tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Iš tiesų tokiems lūkesčiams pagrindo buvo ir juos iš dalies pavyko realizuoti: po krizės, nuo 2010 m. antrojo ketvirčio, vėl pradėjęs augti Lietuvos BVP šiemet, išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, trečiąjį ketvirtį pasiekė 6,7 proc. Taigi krizės pamokos leido mums dar labiau sustiprėti ir tapti antra po Estijos sparčiausiai augančia ES ekonomika.
Šiandien, jau visu smarkumu įsisiūbavus Europos skolų krizei ir didėjant JAV recesijos grėsmei, mūsų padėtis šiek tiek geresnė nei daugelio kitų valstybių. Vienas Lietuvos pranašumų yra tas, kad laikomės finansinės drausmės ir nesame prasiskolinę tiek, kiek kitos šalys. Mūsų valstybės skola pagal euro zonos standartus išlieka gana nedidelė. Daugelis verslo įmonių, atlaikiusių ankstesnę krizę, išmoko taupyti, uždirbto pelno nebeišdalija dividendų pavidalu, o stengiasi planuoti, skaičiuoti ir susikurti pakankamą finansinį buferį ateičiai. Gyventojų indėliai jau daugelį metų stabiliai didėja. Tokia strategija yra bene teisingiausia permainingais laikais.
Vis dėlto yra ir silpnųjų pusių: esame priklausomi nuo eksporto paklausos iš euro zonos šalių, o dauguma šalies bankų priklauso nuo užsienio finansuotojų. Atsižvelgdama į padėtį euro zonoje ir dėl to galbūt mažėsiančią Lietuvos eksporto paklausą, LR finansų ministerija sumažino kitų metų BVP augimo prognozę nuo 4,7 iki 2,5 proc. Šiek tiek guodžia Pasaulio banko prognozė, kad Lietuva bei Estija ir kitąmet augs sparčiausiai bent jau Rytų Europoje.
Iš tiesų ES, nepaisant didžiulių Vokietijos bei Prancūzijos ir kitų šalių lyderių pastangų, susiduria su nemenkais sunkumais siekdama stabilizuoti padėtį euro zonoje ir įvesti finansinės drausmės – ne visos šalys linkusios sutikti su didesniais įsipareigojimais ir kontrole, o kai kurios apskritai nepageidauja prisiimti nuostolių dėl kitų šalių neatsakingo finansinio elgesio. Visa tai toliau silpnina bloko ekonominę raidą ir perspektyvas, o tai neišvengiamai turės įtakos ir mūsų šalies ekonomikai.
Tokia situacija menkina Lietuvos verslininkų pasitikėjimą artimiausiomis ekonomikos perspektyvomis ir lemia stiprėjantį pesimizmą dėl gaminamos produkcijos paklausos ir eksporto galimybių. Pasak Finansų ministerijos, dėl to projektuojamas lėtesnis užimtumo, darbo užmokesčio ir infliacijos didėjamas. Prognozuojamas nedarbo lygis 2012 m. didinamas iki 14 proc. (buvo 11,9 proc.), darbo užmokesčio augimo projekcija mažinama iki 3 proc. (buvo 5,5 proc.).
Visame šiame fone kaip vieną didžiausių grėsmių matytume dar vieną emigracijos bangą. Emigracija, statistikos duomenimis, pasiekusi piką 2010 m. viduryje, ir šiemet išliko gana ženkli. Taigi galimas atlyginimų mažėjimas ir augantis nedarbas gali paskatinti dar vieną emigracijos šuolį. Emigracija išvykstantiems žmonėms, matyt, atrodo kaip geriausia išeitis ir greičiausias problemų sprendimo būdas. Vis dėlto šiuo klausimu vertėtų sutelkti gerokai didesnes tiek valstybės institucijų, tiek bendruomenių pastangas bei paskatinti žmones savo žinias ir lietuvišką darbštumą išnaudoti būtent savame krašte, o ne užsienio šalyse, kur problemų, deja, irgi daugėja. Juk taupymo priemonės, kurias Vakarų Europos šalys dar tik pradės taikyti ateinančiais metais, Lietuvoje jau buvo įgyvendintos per ankstesnį nuosmukį, todėl mūsų situacija šiuo požiūriu geresnė nei į didesnes skolas įklimpusių šalių.
Galimybių auginti verslą mūsų šalyje tikrai daug. Statistika rodo, kad smulkiųjų ir vidutinių įmonių pastaraisiais metais daugėja ir šio sektoriaus indėlis į šalies ekonomikos augimą yra itin svarbus. Tačiau reikėtų nepamiršti ir žemės ūkio bei jo plėtros potencialo. Lietuvos gyventojai vis dar per menkai išnaudoja realias galimybes uždirbti būtent iš šios veiklos. Juo labiau kad ir bankai teikia itin geras sąlygas tiek žemės ūkio paskirties sklypams įsigyti, tiek verslui plėtoti. Specialios programos taikomos jauniesiems ūkininkams.
Nepamirškime ir savo intelektinio potencialo, pažangos informacinių technologijų bei telekomunikacijų srityje. Susieję šiuos privalumus su lietuvišku darbštumu, taupumu, kantrybe bei per ankstesnę krizę išmoktomis išgyvenimo pamokomis, galime visą šį savybių rinkinį paversti savo konkurenciniais pranašumais ir toliau išlikti sparčiausiai augančių ES ekonomikų priešakyje.

Praėjusį savaitgalį Latvijoje prie “Swedbank” bankomatų pirmiausia puolė rusakalbiai šalies gyventojai, teigia Estijos „Swedbank” padalinio mažmenos bankininkystės vadovė Ulla Ilison.

Pirmadienį interviu Estijos visuomeniam radijui ji pareiškė viltį, kad jau pradėtas baudžiamasis tyrimas nustatys, kas skleidė gandus, kurių negalima pavadinti kitaip kaip “piktavališkais” ir “neatsakingais”.

Naujienų agentūrų pranešimu, “Gandai ėmė sklisti socialiniuose tinkluose. Aktyvumas prie bankomatų buvo ypač didelis tuose gyvenamuosiuose rajonuose, kur daugumą sudaro rusakalbiai”, – sakė U. Ilison.

Anot jos, pirmadienį padėtis Latvijoje kur kas ramesnė. Tai – didelis šios šalies finansų kontrolės įstaigų nuopelnas.

Latvijos saugumo policija pradėjo baudžiamąjį procesą dėl gandų apie “Swedbank” bankrotą, kuriais siekiama destabilizuoti situaciją šalyje. Apie tai pirmadienį po vyriausybės posėdžio žurnalistams pranešė šalies premjeras Valdis Dombrovskis.

Panika iš pradžių kilo regionuose, o sekmadienį vakare prie bankomatų ilgos eilės nusidriekė ir Rygoje. Kai “Swedbank” bankomatai buvo ištuštinti, žmonės nuskubėjo prie kitų bankomatų.

Jelgavoje ilgos eilės nusidriekė ne tik prie “Swedbank”, bet ir SEB, “Nordea”, “Danske banka”, “GE Money” ir kitų bankų bankomatų.

Iš viso savaitgalį banko klientai Latvijoje atsiėmė apie 25 mln. latų indėlių – maždaug trečdalis “Swedbank” bankomatų iki sekmadienio vakaro buvo ištuštinta.

Banko “Swedbank” valdybos pirmininkas Latvijoje Maris Mancinskis pirmadienio rytą sakė, kad pinigus iš banko atsiėmė 10 tūkst. klientų. M. Mancinskis pabrėžė, kad atsiimtų pinigų suma nepaveiks banko operacijų, nes sudaro tik vieną procentą visų indėlių. “Jeigu mums prireiktų papildomų lėšų, jas pasiūlyti pasirengęs pagrindinis bankas”, – sakė M. Mancinskis.

Pirmadienio rytą “Swedbank” klientai galėjo pasiimti pinigų iš 170-ies bankomatų, 130 – jau buvo ištuštinti. Ilgiausios eilės prie “Swedbank” bankomatų nusidriekė Jelgavoje ir Ventspilyje.

Tuo tarpu Lietuvoje panika dėl “Swedbank” finansinių problemų nekilo – bankas pirmadienį dirba įprastu režimu.

Švedijos bankas “Swedbank” pirmadienį pareiškė, kad banko pozicijos daugiau nei stabilios, ir gandai apie jo bankrotą nepagrįsti.

Bankas patvirtino, kad savaitės pabaigoje iš bankomatų Latvijoje išimta tris kartus daugiau grynųjų nei paprastai savaitgaliais. “Swedbank” seka situaciją Latvijoje ir garantuoja, kad klientai galės atsiimti savo pinigus, jei panorės.

Asociacija „Už sąžiningą bankininkystę“ pasiūlė SEB bankui nutraukti galimai klaidinančią investicinio produkto reklamą. Internete transliuojamuose reklaminiuose skydeliuose pateikta investicijų grąžos formuluotė gali sukelti nepagrįstus lūkesčius gyventojams, tokia reklama įvedama dviprasmybė.

Asociacija pastebėjo SEB banko grupės įmonės reklamas „Investicija solidiems“ tokiuose tinklapiuose kaip „lrytas.lt“ ar „traders.lt“. Reklaminiame skydelyje rašoma, „kad klientai atgaus investuotus pinigus ir garantuotas 6 proc. palūkanas už visą 5 metų investavimo laikotarpį“. Kitoje reklamos versijoje žadama, kad „programos dalyviai atgaus ne tik investuotas lėšas, bet ir garantuotas 6 proc. palūkanas už visą investavimo laikotarpį“.

„Detalesnė produkto analizė parodo, kad realiai siūlomos tik 1,16 proc. metinės palūkanos. Be to, vadinamasis produkto „įmokos mokestis“ sudaro 5 procentus. Vadinasi, realus kliento uždarbis po penkerių metų gali būti vos 1 procentas“, – mano asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius Kęstutis Kupšys.

Anot asociacijos vadovo, dviprasmybė atsiranda būtent dėl to, kad reklamoje nėra aiškiai pasakyta, per kokį laikotarpį „užauga“ 6 procentai. „Priimta, kad palūkanos visada metinės. Tuo tarpu banko reklamoje žodis „palūkanos“ susiejamas su visai kitu laikotarpiu – penkmečiu. Galima spėti, kad banko reklamos specialistai į reklamos tekstą įpynė žinią apie didesnes palūkanas, norėdami padidinti potencialių klientų srautą“, – sakė K. Kupšys.

Reklamos įstatymo 5 straipsnyje apibrėžta, kad reklamoje „pateikiama informacija yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs“. K. Kupšio manymu, SEB reklamoje dalis esminės informacijos pateikta dviprasmiškai, o dalis – visai nepateikta.

Anot teisinių konsultacijų bendrovės „Teisė ir komunikacija“ savininkės Daivos Dumčiuvienės, pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymą vertybinių popierių reklama negali klaidinti neprofesionalių investuotojų, informacija apie investicinį produktą turi būti ne tik aiški, bet ir teisinga. Jeigu žmogus buvo suklaidintas, jis gali ginti pažeistas savo teises ir su skundu kreiptis į Vertybinių popierių komisiją (nuo Naujųjų metų – į Lietuvos banką). Teisininkė mano, kad teiginys „atgaus … garantuotas 6 procentų palūkanas už visą 5 metų investavimo laikotarpį“ neprofesionalo gali būti suprantamas kaip labai viliojanti galimybė gauti 6 procentų metines palūkanas.

„Tokia SEB reklama galėtų būti pripažinta klaidinančia ir jos transliavimas internete bei demonstravimas klientams kitais kanalais turėtų būti sustabdytas“, – teigia D. Dumčiuvienė.

Pasak asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovo K. Kupšio, Lietuvoje žinoma atvejų, kai dėl klientus suklaidinusios finansinių produktų reklamos sukeltų padarinių vyksta teismai. Žinomiausios – kai kurių DNB banko klientų, nukentėjusių nuo banko platintų SASO (su akcijomis susietų obligacijų), bylos. Vertybinių popierių komisija šių metų rugpjūtį paskelbė, jog bankas, neprofesionaliems investuotojams platindamas su akcijų indeksais ir kitu turtu susietas obligacijas, finansuotas to paties banko paskolintomis lėšomis, galėjo piktnaudžiauti investuotojų pasitikėjimu. Komisijos nuomone, bankas turėtų prisiimti atsakomybę ir atlyginti žalą suklaidintiems investuotojams. Banko platintą investicinį produktą įsigijo 640 neprofesionaliųjų investuotojų už daugiau kaip 700 mln. Lt, o galimi DNB klientų nuostoliai siekia beveik 100 mln. litų.

Vieno asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ nario, įsigijusio DNB siūlytų SASO už skolintas lėšas, atvejis primena neteisingai suprastos palūkanų normos scenarijų. Banko kliento teigimu, garantuota obligacijų grąža, nurodyta reklaminiame DNB lankstinuke, buvo 6 procentai metinių, tačiau bankas ginasi, jog turėta mintyje 6 procentai per trejus metus. Todėl kliento investicijos, įvertinus paskolų palūkanas, virto 82 tūkst. litų nuostoliu.

DNB nepalankią Vertybinių popierių komisijos išvadą bankas yra apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Dėl klientų patirtų nuostolių Lietuvos teismuose šiuo metu nagrinėjama iš viso per dešimtį civilinių bylų. Ieškovu kai kuriose bylose yra ne po vieną asmenį, todėl iš viso į procesus prieš banką yra įsitraukę apie 40 asmenų. Vienoje iš administracinių bylų kaip tretysis asmuo yra įtraukta ir asociacija „Už sąžiningą bankininkystę“.

Pasaulinėje praktikoje įprasta, kad bankai kompensuoja klientams dėl netinkamai suteiktų finansinių paslaugų patirtą žalą. Šį pirmadienį pranešta, jog Jungtinės Karalystės Finansinių paslaugų priežiūros institucija už daliai klientų suteiktus nekorektiškus patarimus nubaudė vieną didžiausių pasaulio bankų HSBC 10,5 mln. svarų sterlingų (per 42 mln. litų) bauda, be to, bankui teks sumokėti 29 mln. svarų (apie 117 mln. litų) kompensacijų.

Nacionalizuoto banko „Snoras“ klientus vienijanti „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacija nerimaudama stebi atsakingų institucijų veiksmus priimant sprendimus dėl „Snoro“ restruktūrizavimo ir konstatuoja, kad procesas tampa neskaidrus, o siūlomas banko pertvarkymo scenarijus – neracionalus ir neteisėtas.

Nerimą pakurstė administratoriaus Simono Freakley sprendimas neįsileisti asociacijos stebėtojo į „Snorą“ bei ketinimai įgyvendinti vadinamąjį „blogo ir gero“ banko scenarijų. Teisininkams kyla abejonių dėl siūlomo restruktūrizavimo būdo,  neatitinkančio geriausios pasaulinės praktikos, teisėtumo.
„Vertiname valstybės ryžtą stabdant galimai nusikalstamą banko savininkų ir vadovų veiklą, tačiau stebina tai, kad atsakingos institucijos ir toliau norėtų naudoti buldozerį ten, kur reikalingas chirurgo skalpelis. Dabar panašu, kad Vyriausybė ir Lietuvos bankas planuoja priimti visų „Snoro“ banko klientų likimą nulemsiančius sprendimus užkulisiuose, nepaisydama pažadų diskutuoti. Tokia strategija primena liūdnos atminties „naktinę mokesčių reformą“, kurios padariniai jaučiami iki šiol”, – sako Irmantas Norkus, asociacijoje savo klientus atstovaujančios teisinių paslaugų įmonės  „Raidla, Lejins & Norcous“ vadovaujantis partneris.
I.Norkaus teigimu, kadangi laiko nėra pakankamai, o gandų – daug, indėlininkai ir kreditoriai, kuriuos atstovauja asociacija, negali tiksliau suformuluoti savo pozicijos ir reikalavimų, nes neturi aiškios informacijos, kiek turto yra likę nacionalizuotame banke.
Asociacijai abejonių kelia ir Vyriausybės siūlomas banko problemų sprendimo kelias, jo teisėtumas ir atitikimas Konstituciją.
„Pasaulinė praktika yra tokia, kad „gerasis“ bankas yra valdomas  „blogojo“, jis yra antrinis pastarojo bankas. Tokiu atveju viskas, ką uždirba gerasis bankas, tenka „neužtikrintų“ indėlininkų reikalavimams tenkinti. Ir tik tokiu atveju galima tikėtis kompensuoti praradimus visoms indėlininkų ir kreditorių grupėms“, – sako I.Norkus.
Vyriausybės šiuo metu siūlomas scenarijus – valstybės draudžiamus indėlius perkelti į naujai steigiamą „gerąjį“ banką – likusius banko kreditorius pastumia į šoną, nes „gerasis“ ir blogasis“ bankai planuojami kaip atskiri nesusiję vienetai.
Indėlių grąžinimo užtikrinimui į naująjį banką perkeliamas turtas dėl proceso spartos – numatytas tik vieno mėnesio laikotarpis – tikėtina, būtų vertinamas labai konservatyviai, likvidacine turto verte. Būtų gauta kaina, kuria turtą galima parduoti kuo greičiau, nors palaukus ilgesnį laiką jį būtų galima realizuoti brangiau.
„Realu, kad tokiu būdu į naująjį banką bus perkelta daugiau turto nei jo realiai reikia indėlių grąžinimui užtikrinti, todėl ateityje šį banką nusprendusi parduoti Vyriausybė galėtų uždirbti, tačiau šis pelnas atitektų valstybei ir „Snoro“ kreditorių nepasiektų“, – sako Dovilė Burgienė, advokatų kontoros „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN” partnerė.
Pasak jos, valstybės siūlomas būdas yra tipiškas diferencijuoto teisinio reguliavimo atvejis, kai vieno ar kelių asmenų atžvilgiu nustatomos kitokios taisyklės nei visiems kitiems.

Lietuva praėjusią savaitę laikė labai svarbius demokratijai – pasitikėjimo bankine sistema, valdžia ir žiniasklaida testus. Ar išlaikė?

„Bankas – pasitikėjimo verslas“, – konstatuoja Raimondas Baranauskas, pirmąkart nepriklausomos Lietuvos istorijoje nacionalizuoto banko „Snoras“ vienas iš dviejų didžiųjų akcininkų. Kas ginčytųsi: nėra pasitikėjimo – nėra ir banko. Tačiau kas tą pasitikėjimą konkrečiai „Snoru“ sugriovė – jo buvę savininkai, kaip tvirtina Lietuvos bankas, ar „Snorą“ nacionalizavusi Vyriausybė, kaip tikina R.Baranauskas?
Nuo to, kuria versija patikės visuomenė, praktiškai priklausė nemažos dalies bankinės sistemos stabilumas valstybėje. Nerimo, problemų kilo, tačiau didesnės griūties išvengti pavyko. Tikrąja to žodžio prasme informacinį karą laimėjo valdžios institucijos, o ne didžiausias Lietuvos dienraštis su vienu populiariausių portalų ir „Snoras“.

Desperatiškas šantažas?

Bomba galėjo sprogti jau pirmadienį, kai „Lietuvos ryto“ televizija anonsavo kitos dienos pagrindinę dienraščio temą „Įsakymas – sutrypti lietuviškus bankus“ su Prezidentės nuotrauka. Po tokios sensacijos įprastiniu scenarijumi jau po kelių minučių pasipila žinutės naujienų portaluose, kitą dieną ta tema užsiima visa žiniasklaida. Juolab pavojus keturiems lietuviškiems bankams (juk vartota daugiskaita be konkretaus banko įvardijimo) – ypatingo svarbumo tema. Tačiau bomba nesprogo, nes nekelia pasitikėjimo, kai tokia tema rašo de facto banko valdomas dienraštis, juolab anonimiškai. Be to, tai buvo labiau panašu į triukus, kurių jau porąkart buvo ėmęsis www.lrytas.lt: pavyzdžiui, paskelbė, kad neva pagrobtas portalo vyriausiasis redaktorius.
Vis dėlto net neskubant atmesti „Lietuvos ryto“ versijos, kad „Snoro“ savininkai – sąmokslo aukos, labai nepadoru buvo neįvardyti konkretaus banko, o prisidengta visais neskandinaviškais (netinka sakyti lietuviškais ir prie jų priskirti „Snorą“, kuriame 68,1 proc. akcijų valdo Londone gyvenantis Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas). Gal taip bandyta pereiti į kontrataką ir permesti bėdą visam sektoriui, sulaikant Vyriausybę nuo sankcijų „Snorui“, tegu ir rizikuojant sukelti bankų griūtį? Juk galima tik prognozuoti, kas būtų buvę, jei tokia žinia būtų paskelbta prieš kokius dešimt metų: naktį būtų šluojamos sąskaitos internetu, jau brėkštant eilės būtų nutįsusios prie visų lietuviškų bankų, o panika gali užmušti bet kokį banką. Žinoma, įsiaudrinusi minia būtų ieškojusi kaltininko, o kas jis – dienraštis jau buvo pasufleravęs – prezidentė.
Tačiau „Lietuvos rytui“ nepavyko išgąsdinti Vyriausybės. Nepavyko ir sukelti žmonių panikos, kas rodo akivaizdžius pokyčius visuomenėje – pasitikėjimas bankine sistema išaugo, o dienraščių lyderiu, kaip ir visa žiniasklaida sumenko. Žlugus scenarijui A, desperatiškai imtasi plano B – antradienio, kai pasirodė „Lietuvos ryto“ straipsnis, ryte „Snoras“ turėjo atsargų Lietuvos banke atsargų už 250 mln. Lt, vakare – 111 mln. Lt, o trečiadienį apie 12 val. – jau tik 44 mln. Lt. Likvidumo problemos privertė imtis staigaus sprendimo – Vyriausybė nutarė banką nacionalizuoti.

Visuomenė nepalikta be paaiškinimų

Tačiau ir banko nacionalizavimas galėjo tapti bomba, jei, kaip kai kas prognozavo, žmonės būtų nepatikėję Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko tikinimais, kad visi kiti bankai saugūs ir būtų puolę atsiiminėti indėlių iš lietuviškų bankų.
Galima daryti išvadą, kad nutiko tai, kas retai būna – žmonės patikėjo, ką sako valdžia. Ne be priežasties – bene pirmą kartą per dvidešimt vienerius metus jos atstovai – Lietuvos banko valdytojas V.Vasiliauskas ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė elgėsi taip, kaip kritinėje situacijoje ir reikia elgtis – atsakinėjo į visus klausimus, neleisdami įsisiūbuoti gandams ir spėlionėms. V.Vasiliauskas nenuilstamai kartojo visą įtarimų „Snoru“ fabulą: kaip abejonės dėl „Snoro“ pirmą kartą kilo dar sausio 18 d. Liepą „Snoras“ įspėtas dėl veiklos rizikos, tinkamo atidėjinių suformavimo, buvo keliami klausimai dėl kapitalo stiprinimo. Nuo rugsėjo vidurio „Snore“ buvo vykdomas inspektavimas ir paaiškėjo, kad į Lietuvos banko nurodymus nereaguota. „Snorui“ buvo duotas nurodymas iki rugsėjo 15 d. pervesti oficialiai rodomus vertybinius popierius į Lietuvos banko vertybinių popierių depozitoriumą. Lietuvos bankas net sutiko apmokėti visas išlaidas, tačiau buvo sulaukta tik mažos dalies vertybinių popierių.
„Snoras“ demonstravo didžiules ambicijas plėstis, kas sėjo vis didesnes abejones, kokiais pinigais tai bus daroma – ar jie egzistuoja ir, jei taip, kokios jie kilmės. Ratas aplink „Snorą“ traukėsi, tačiau, jei ne rašinys „Lietuvos ryte“, jis, ko gero, būtų perimamas artimiausią savaitgalį, sukeliant mažiau problemų disponuoti savo pinigais pavieniams banko klientams, įstaigoms, verslui.
V.Vasiliauskas, atsakinėdamas į klausimus, neslepia nė to, kas žmonėms gali labai nepatikti – „Snorui“ administratorius Simonas Freakley pasamdytas už 140 tūkst.eurų mėnesinę algą, mokamą iš „Snoro“ banko, tačiau ankstesni banko vadovai, pasak V.Vasiliausko, gaudavę dar daugiau, o S.Freakley – aukščiausios kvalifikacijos specialistas, neseniai padėjęs susitvarkyti Islandijos bankams. O kaip jis taip greitai išdygo Lietuvoje ir dar su dvidešimties pagalbininkų komanda? V.Vasiliauskas neslepia, kad Lietuvos bankas jau iki trečiadienio su ekspertu konsultavosi.
O I.Šimonytės sąmojaus neužmuša ir klausimai, ar tik neužsigeidė ji ne tik valstybinio banko, bet ir „Lietuvos ryto“. „Nei Vyriausybė, nei Finansų ministerija, kuriai perduotos valdyti banko akcijos, tikrai nenori nei redaguoti laikraščio straipsnių, nei nemokamai čiuožinėti nuo kalniuko„Snoras Snow arenoje“, – įtikinėjo ministrė.

„Snoras“ falsifikavo ataskaitas?

Valdžios veiksmai lyg ir pakankamai įtikinami, bent iki tol, kol administratorius S.Freakley ėmė painiotis -„Snoras“ likvidus ar mokus, vėliau bėdą dėl painiavos suvertęs vertimo klaidai. Tačiau jei jau ketvirtadienį bankomatuose „Snoro“ indėlininkai galėjo pasiimti po 500 Lt, o indėlininkų yra apie 200 tūkst., vadinasi per dieną bankomatuose kasdien turi būti apie 100 mln. Lt. Tad jei bankas pajėgus tiek išmokėti, ar jo nacionalizacija buvo adekvatus situacijai veiksmas?
Vienas iš „Snoro“ savininkų R.Baranauskas ir kaltina sužlugdžius mokų banką, reiškia priekaištus, kad neleista banko kapitalo didinti 1,8 karto, kas jį būtų Lietuvos bankų rikiuotėje pakėlęs iš ketvirtos į antrą vietą. Tačiau kilus abejonių dėl banko skaidrumo, baimintasi, kad dar labiau išsipūtęs bankas kartu reikš tiek pat išsipūtusias problemas, kurias teks spręsti.
Vis dėlto keistokai atrodo ir „Snoro“ didžiųjų akcininkų veiksmai: nujausdami artėjančius kirčius bankui jie, anot R.Baranausko, išvyko į „planinę komandiruotę“ į Kijevą, nors bankininkas neslepia, ką ten veikia: gelbsti savo verslą kitose šalyse.
Ar „Snoro“ savininkai fabrikavo ataskaitas, aiškinasi prokuratūra. Tačiau jei bankininkai sukčiavo, vis dėlto ar normalu, kad banko esamiems ir potencialiems klientams leista taip apsigauti banką vertinant pagal oficialias paties „Snoro“ ataskaitas, kur dar trečią ketvirtį jie rodo augimą? „Fitch“ reitinge jų vertinimas lygiai toks pat kaip SEB ar Swedbanko. „Ernst & Young“ audito išvados palankios, tiesa, auditorių išvadose apsidraudžiama teze, kad išvados padarytos „pagal pateiktus duomenis“. O jei tikrinamieji nesąžiningi? Kokia Lietuvos banko, kaip kontroliuojančios institucijos, atsakomybė, kad piliečių neklaidintų neteisinga informacija? Vis dėlto Lietuvos banke dirba apie 800 žmonių – gal pakankamai garantuoti piliečiams patikimą informaciją apie vienuolika valstybėje veikiančių bankų.
Galų gale, o ką šioje istorijoje veikė Valstybės saugumo departamentas? Jei „Snoru“ ir jo sąsajomis su Irano branduoline programa domėjosi net „Wikileaks“, tai gal ir mūsų valstybės sekliams vertėjo atidžiau sekti, kur iš Lietuvos keliauja pinigų srautai.
Yra dar vienas parametras, kuris lengviausia leidžia nustatyti banko patikimumą – palūkanos. Jei stambiausi Lietuvos bankai – SEB ir „Swedbank“ moka 1,7-1,8 proc., kaip tris keturis kartus mažiau klientų turintis „Snoras“ 2,7 proc. ir tai tik tada, kai susimažinti jas įpareigojo Lietuvos bankas? Juk pinigai bankui reikalingi tam, kad juos perskolintų, o didelėmis palūkanomis skolinasi rizikingesnis verslas. Vadinasi, kiekvienas indėlininkas mainais už didesnes palūkanas prisiima riziką. Gerai, jei rizikuojama asmeniniais pinigais. Tačiau kodėl tuomet būtent „Snoru“ naudojosi „Sodra“, kai kurios savivaldybės, policija?
Iki penktadienio vakaro buvo dar nepaaiškėję, kiek „Snore“ likę pinigų ir turto, niekas negali pasakyti, kiek visa tai kainuos ne tik „Snoro“ klientams, bet ir mokesčių mokėtojams. Neaišku, ir koks likimas laukia „Lietuvos ryto“.
Finansų ministrė garantuoja, kad per pusantro mėnesio „Snoro“ gaisras bus užgesintas: bankas bus padalytas į du, indėlininkai galės atsiimti indėlius iš „gerojo“ banko, kurį gal perims koks kitas komercinis bankas, o „blogasis“ bus pasmerktas ilgai bankroto procedūrai. Net jei buvę„Snoro“ savininkai bylinėsis – Seime ypatinga skuba per dieną priimtų septynių įstatymų pakete įdėtas saugiklis, kad tai netrikdytų pradėtų procesų. Kol kas panašu, kad valdžia situaciją valdo ir sugeba ją paaiškinti, mainais pelnydami visuomenės pasitikėjimą. Kažkas nauja valstybės gyvenime.

BFL

Vakar Seimas pritarė įstatymų pataisoms kuriomis trečiadienį nacionalizuotas bankas „Snoras“ bus padalintas į dvi dalis, atskiriant gerus jo aktyvus ( pastarieji bus siūlomi  keliems bankams), o kitos banko dalies likimas kol kas neaiškus, nes šiuo klausimu kol kas per daug spekuliacijų.

Seime kelių įstatymų pataisomis numatyta, kad banko, kuriam gresia nemokumas ar kuris jau yra nemokus, turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai, įskaitant įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams, galės būti perduoti kitam jau veikiančiam privataus kapitalo bankui arba valstybės įsteigtam laikinajam bankui arba vadinamajam „bridge bank“. Siūloma, kad toks laikinasis bankas galėtų veikti 2 metus, su galimybe triskart pratęsti veiklą dar po vienerius metus – iš viso penkerius metus.

Finansų ministrės Ingridos Šimonytės teigimu, šie pakeitimai leis nuo „Snoro“ atskirti sveikąją jo dalį, perkelti ten apdraustuosius indėlius, sveikus aktyvus ir perduoti ją kokiam nors kitam bankui, Pasak ministrės, „Snoro“ padalijimas į gerą ir blogą dalis turėtų būti įvykdytas per mėnesį. Ji tikino, kad gerasis bankas galėtų gyvuoti maždaug  trejus metus.

„Pagal pateiktą projektą iš pradžių bankas būtų įkurtas trejiems metams, o vėliau dėl ypatingų aplinkybių šis terminas gelėtų būti pratęsiamas,-  kalbėjo finansų ministrė.

Pasak I. Šimonytės, 99 proc. indėlių „Snore“ buvo iki 350 tūkst. litų, tai yra iki draudžiamos ribos, todėl bankui bankrutavus, indėlininkų nuostolius būtų turėję kompensuoti mokesčių mokėtojams. Liūdniau bus tiems, kas turėjo prisipirkę „Snoro“ akcijų.

Prezidentė D. Grybauskaitė vakar patikino, kad Lietuvos finansų rinka – ne ta vieta, kurioje galėtų veikti įvairūs finansiniai „spekuliantai ir manipuliantai“. Istorija su „Snoru“ labai plati ir paini, apie tai „Veidas“ parašys kiek vėliau.