Arūnas BRAZAUSKAS
Bikiniu praminto maudymosi kostiumėlio jubiliejus pernai praėjo be didelio triukšmo. Paplūdimio uniformos istorija tokia. Automobilių inžinierius Louisas Réardas iš motinos paveldėjo apatinių drabužių verslą. Moterys, kurios raitojo palankus, kad labiau nudegtų saulėje, pažadino inžinieriaus atjautą, ir jis pasiūlė minimalistinį sprendimą: paplūdimy pakanka keturių medžiagos trikampių, dviejų didesnių, dviejų mažesnių, susiūtų poromis, – būtent toks klasikinis bikinis.

L.Réardo išradimą 1946-ųjų vasarą viename iš Paryžiaus baseinų pristatė striptizo šokėja. Drabužių dizaineriu tapęs automobilininkas vykusiai parinko pavadinimą. Tais metais JAV pradėjo branduolinius bandymus Bikinio atole Didžiajame vandenyne. Tai pasibaigė tik 1958 m., buvo susprogdinti 23 užtaisai.

Bikinio vardas asocijavosi su grėsme, karu, mirtimi. Ir dabar atole radiacijos lygis viršija normą. Tas maudymosi kostiumėlis irgi buvo savaip „sprogstamas“. Striptizo šokėja jį demonstravo todėl, kad neatsirado kitų tam pasiryžusių manekenių. Prancūzas Jacquesas Heimas pora mėnesių prieš L.Réardą sudrebino rinkas minimalistiniu maudomuku „atome“, tačiau nugalėjo bikinio „radiacija“ – su paplūdimiu mes siejame pastarąjį žodį.

Dviejų dalių maudymosi kostiumėlis ir branduolinis ginklas pirmiausia audrina vaizduotę. Bomba dar ir didžiulius žemės plotus padaro netinkamus gyventi.

Galima įžvelgti ir daugiau sąsajų. Ir bikinis, ir atominė bomba yra savaip minimalistinės technologijos. Mažinti tuos keturis trikampius ir didinti niekuo nepridengtą kūno plotą galima tik iki tam tikros ribos, už kurios net ir ploniausiu siūleliu pridengta moteris vis tiek bus laikoma nuoga. Atominio ginklo naudojimas irgi turi sveiko proto ribas. Kovai parengtų branduolinių galvučių, kurias turi, pavyzdžiui, Rusija ir JAV, abi maždaug po 1,8 tūkst., – akivaizdžiai per daug, kad visos būtų panaudotos. Tikėtina, kad iki pirmosios salvės vyktų intensyvios derybos. Jeigu vis dėlto prasidėtų branduolinis karas, viso to arsenalo sprogdinimas reikštų kariaujančių valstybių savižudybę. Kartu susinaikintų ir dabartinė žmonijos civilizacija.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas su bikiniu susijęs bent keliais atžvilgiais. Visų pirma jis merginų grožio konkursų organizatorius, kuris 2013-aisiais būdamas Maskvoje aktyviai komunikavo su konkurso „Mis Visata“ dalyvėmis, pavyzdžiui, pasak mis Vengrijos, pasikvietė ją į numerį.

Kas buvo D.Trumpas iki š.m. sausio 20-osios? Valdžios neturintis žmogus, kuris judino rinkas, varė iš proto sąjungininkus bei priešininkus vien savo kalbomis ir trumpais tviterio įrašais. Panašiai ir bikinis nuo 1946-ųjų vis dar padrebina vaizduotę, nors tai tik dvi medžiagos atraižos.

O kaip politikas D.Trumpas jau padarė pareiškimų, tiesiogiai susijusių su branduoliniais ginklais. Pernai gruodį jis tviteryje parašė, kad JAV turi stiprinti savo branduolinį arsenalą, kol pasaulis neatsipeikės dėl branduolinio ginklo. Kitaip tariant, reikia ginkluotis, kad kiti išsigąstų ir būtų nuolaidesni dėl nusiginklavimo.

Artėjant inauguracijai D.Trumpas atskleidė kortas dėl nuolaidų Rusijai. Jis pareiškė, kad siūlys Vladimirui Putinui gerokai sumažinti kovai parengtų branduolinių galvučių skaičių. Jei Rusija sutiktų, pasak D.Trumpo, tai būtų prielaida palengvinti ar net panaikinti sankcijas, kurios Rusijai įvestos dėl Krymo užgrobimo ir agresijos prieš Ukrainą.

Kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama priminė, kad jis bergždžiai įtikinėjo V.Putiną mažinti branduolinius arsenalus. 2013-aisiais JAV ir Rusijos prezidentai apsikeitė laiškais. Amerika siūliusi įsileisti rusų inspektorius į priešraketinės gynybos objektus. V.Putinas atsakė aptakiai, o 2014-aisiais valstybių santykiai labai pablogėjo dėl Ukrainos.

Vertinant D.Trumpo pasiūlymus V.Putinui nereikėtų pamiršti, kad abu labu tokiu. Rusijos prezidentas gali paskelbti, kad jo šalies pajėgos išvedamos iš Sirijos, ir pradėti ten didinti jų skaičių. D.Trumpas gali deklaruoti ginklavimosi varžybų pradžią ir tuo pat metu siūlyti Rusijai mažinti branduolinius arsenalus. Jo valioje kelti Rusijai reikalavimus, kurie panėšėtų į užduotį sunešioti geležines kurpes. Kitaip nei Rusija, Amerika turi daugiau išteklių, kad keltų neįmanomas sąlygas.

"Scanpix" nuotr.

Kadenciją baigiantis JAV prezidentas Barackas Obama sausio 10-ąją pasakė paskutinę prezidentinę – atsisveikinimo kalbą. Tai proga ne tik jam pačiam, bet ir visam pasauliui įvertinti jo per aštuonerius metus nuveiktus darbus.

Rima JANUŽYTĖ

„Aš laikau tai galimybe padėkoti jums visiems už nuostabų laikotarpį, pažymėti šalies pokyčius į gerąją pusę per pastaruosius aštuonerius metus, taip pat pasidalyti mintimis apie tai, kuria linkme turime žengti ateityje. Nuo 2009 m. susidūrėme su daugybe sunkumų, bet jie mus sustiprino“, – sakė Amerikos prezidentas, tęsdamas prieš 220 metų George’o Washingtono pradėtą atsisveikinimo kalbų tradiciją.

Tokių kalbų turinys per kelis šimtmečius gerokai pakito, kaip ir politinė, ekonominė, socialinė JAV padėtis.

Barackas Obama Ameriką iš savo pirmtako George’o W.Busho „paveldėjo“ toli gražu ne pačios geriausios formos: JAV nesisekė Antrajame Persų įlankos kare ir Afganistane. Šalyje buvo prasidėjusi viena rimčiausių finansinių krizių. Skurdas didėjo, visuomenė piktinosi: 2008 m. vos 13 proc. amerikiečių manė, kad jų šalis juda tinkama linkme.

Tokią savo šalį Čikagos Granto parke su šeima 2008 m. lapkritį vykusių rinkimų naktį pasveikino naujasis – 44-asis Amerikos prezidentas B.Obama. Su kokia ja atsisveikina ir kokią perduoda naujai išrinktam šalies vadovui Donaldui Trumpui?

B.Obamos akimis

Pats B.Obama pasakytų nedvejodamas: jis išgelbėjo Ameriką nuo Didžiosios depresijos, šalį padarė saugesnę, pagerino jos įvaizdį pasaulio akyse. Be to, „užbaigė du karus“ – išvedė karius iš Irako ir pamažu juos sugrąžina iš Afganistano. Dar pridurtų, kad esą pavyko izoliuoti Vladimirą Putiną (kiek šis izoliuotas ir, jeigu taip, kiek tai B.Obamos nuopelnas – diskusijų klausimas).

Sėkme jis pavadintų ir JAV „pasirodymą“ Artimuosiuose Rytuose, kurie dabar esą bent jau nebediktuoja JAV savo sąlygų energijos išteklių klausimu.

Tai – pats optimistiškiausias B.Obamos vertinimas, ir, ko gero, joks istorikas praėjus pusei amžiaus apie šį prezidentą nekalbės su tokiu patosu. Tačiau kai kurie B.Obamos nuopelnai, matyt, vis dėlto bus įrašyti į vadovėlius, net jei tai, kas vieniems yra didžiulis laimėjimas, kitiems gali atrodyti tikra katastrofa.

Kalbant labai bendrai, B.Obamai daugiau ar mažiau pavyko „balansuoti“ – jis sugebėdavo apraminti nepatenkintų mažumų aistras ir sušvelninti daugumos poziciją. Milijonus imigrantų jis „ištraukė iš šešėlio“. Jam rūpėjo socialinis teisingumas ir lygybė – bent jau taip jis visuomet sakė. B.Obama yra ir, tikėtina, ateityje bus vadinamas taikos prezidentu, lygybės prezidentu, niekas iš jo nebeatims ir to, kad jis tapo pirmuoju JAV prezidentu, įvertintu Nobelio taikos premija.

Filosofas prof. Leonidas Donskis praėjusią vasarą apie B.Obamą rašė kaip apie JAV prezidentą, suvaidinusį ne tik simbolinį, bet ir itin reikšmingą politinį vaidmenį JAV vidinės konsolidacijos procesuose. „Jo nepriekaištingas kalbėjimo menas, aistringa ir puiki retorika priminė ir Martino Lutherio Kingo kalbas – manęs niekada neapleido mintis, kad Obamos prezidentavimas buvo istorinė misija kovos už pilietines ir žmogaus teises herojų pradėtų darbų kontekste“, – rašė L.Donskis.

Nuveikti ir nenuveikti darbai

Na, o ką B.Obama pakeitė į gera, vertinant pagal lūkesčius, kurių turėjo už jį balsavę amerikiečiai, ir pagal tai, ką jiems prieš pirmuosius ir antruosius rinkimus buvo žadėjęs pats B.Obama?

Nuo 2008 m. JAV kariai išties buvo pagaliau išvesti iš Irako, sušvelnėjo santykiai su Kuba, buvo nukautas Osama bin Ladenas, pasirašytas branduolinis susitarimas su Iranu. Praėjusiais metais įvyko ir reikšmingas santykių pagerėjimas su Japonija: B.Obama tapo pirmuoju JAV vadovu, apsilankiusiu Hirošimoje, o Japonijos premjeras Shinzo Abe per šias Kalėdas apsilankė Perl Harbore.

Amerikoje irgi įvyko nemažai pokyčių, kai kurie jų – tikrai neginčijamai ryškūs ir svarbūs. Ar geri – nuomonės išsiskiria, tačiau nepaneigiamas faktas, kad 20 mln. iki tol neapdraustų amerikiečių, pradėjus taikyti „Obamacare“ programą, šiandien turi sveikatos draudimą. Ši reforma – vienas pačių svarbiausių B.Obamos nuveiktų darbų.

Nors demokratai neretai kritikuojami, kad dėl B.Obamos reformų išaugo draudimo įmokos, tačiau tam tikri reformos elementai, ypač nuostatos, draudžiančios sveikatos draudimo bendrovėms atsisakyti drausti asmenis dėl jau esamų sveikatos sutrikimų bei leidžiančios tėvams įtraukti savo vaikus į šeimos sveikatos draudimo planus, kol jiems sukaks 26 metai, visuomenės vertinami itin palankiai.

Nepaneigsi ir to, kad nedarbo lygis JAV sumažėjo beveik perpus – nuo 7,8 proc. B.Obamos kadencijos pradžioje (kai jis toliau didėjo) iki 4,9 proc. šiuo metu (ir jis nuolat mažėja).

Įspūdingai sumažėjo ir biudžeto deficitas. B.Obamai atėjus į valdžią jis siekė 1,4 trln. dolerių. Dabar nesiekia 500 mlrd. dolerių (pernai buvo 439 mlrd. dol.) ir yra mažiausias nuo 2007 m.

B.Obama neribotam laikui atidėjo JAV jau gyvenančių arba šalies pilietybę turinčių vaikų tėvų deportaciją. Be to, sustiprino socialinę nelegaliai į šalį su tėvais atvykusių vaikų apsaugą („The Dream Act“).

Aukščiausiojo teismo teisėjomis pirmą kartą istorijoje tapo dvi lotynų kilmės moterys – Elena Kagan ir Sonia Sotomayor.

B.Obama, nors ir susidurdamas su nemažu pasipriešinimu, iškovojo ir teisę tuoktis homoseksualioms poroms. Nors 2011 m. B.Obama vis dar apgailestavo, kad šiuo klausimu jam sunkiai sekasi, jau po poros metų, 2013 m. birželį, Aukščiausiasis teismas priėmė istorinį sprendimą atšaukti įstatymą, draudžiantį taikyti federalines lengvatas homoseksualioms poroms. Tiesa, šis sprendimas dar neužtikrino vienalyčių santuokų įteisinimo visoje šalyje, palikdamas teisę spręsti šį klausimą pačioms valstijoms. Bet 2015 m. vasarą Aukščiausiasis teismas pripažino, kad gėjų santuokos yra teisėtos visose JAV valstijose.

Žaliųjų idėjų triumfas?

Vienas svarbiausių B.Obamos laimėjimų – pernai ratifikuota Paryžiaus klimato sutartis. Šiuo dokumentu Jungtinės Valstijos, kaip ir visos kitos šalys, įsipareigojo kovoti su klimato kaita, o B.Obama tai pavadino „akimirka, kai mes pagaliau nusprendėme išgelbėti savo planetą“.

Beje, žodžius jau lydi darbai: atsinaujinančių šaltinių elektros energijos gamyba JAV patrigubėjo, o vien vėjo gaminamos elektros suvartojimas šalyje padidėjo penkis kartus. Pavyzdžiui, itin vėjuotoje Kanzaso valstijoje iš vėjo gaunama elektros energija užtikrina apie 20 proc. visos čia suvartojamos elektros energijos.

Be to, 2015 m. B.Obama sustabdė „Keystone XL“ naftotiekio projektą, Amerikoje tapusį kovos su klimato kaita simboliu.

Tiesa, oponentai atkreipia dėmesį, kad lygiai taip pat sėkmingai B.Obama gelbėjo merdinčią automobilių pramonę, rėmė itin taršias gamybos šakas. Žodžiu, laviravo, kiek galėjo.

Iš B.Obamos galbūt daugiau tikėjęsi kairieji pasakytų: visi jo nuveikti darbai – ne nuopelnai, o nesėkmės. Ir būtų iš dalies teisūs. Pavyzdžiui, B.Obama taip ir nesugebėjo iki galo išspręsti Afganistano klausimo, o amerikiečių kariai ir dabar ten tebedislokuojami, net jei B.Obama aiškina „užbaigęs“ šį karą.

Be to, jo vadovavimo laikotarpiu buvo deportuota daugiau žmonių nei bet kurio kito prezidento vadovavimo metais per visą JAV istoriją.

Socialinė nelygybė ir pajamų žirklės JAV dar labiau padidėjo, o korporacijų pajamos pasiekė naujų rekordų. 

Kaip rašo kairesnės pakraipos JAV apžvalgininkai, B.Obama nubrėžė raudoną liniją Sirijoje, o paskui pats ją peržengė. Ką jau kalbėti apie JAV poziciją Jemene, Somalyje ar Hondūre, kuriame leido įvykti valdžios perversmui ir kurio gyventojai šiandien gyvena dramatiškomis sąlygomis.

Galiausiai yra dalykų, kurių B.Obama apskritai nepadarė, nors buvo žadėjęs. Pavyzdžiui, jam vadovaujant Amerikoje sausi iš vandens išlipo ekonomikos kolapsą sukėlę asmenys, o jiems išaiškinti ir nubausti įsteigta speciali agentūra, kaip vėliau paaiškėjo, tik imitavo darbą. B.Obama neuždarė ir Gvantanamo kalėjimo, nors nuo pat pirmosios kadencijos pradžios aiškino, kad tai esąs jo pagrindinis uždavinys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

A.Brazauskas

Barackas Husseinas Obama nuo šiol net ne „šluba antis“, kaip vadinami kadenciją baigiantys JAV prezidentai. Jis praeities puslapis, ir JAV atvertė naują. Būtų neteisinga priekaištauti amerikiečiams, tesudarantiems 4,3 proc. pasaulio gyventojų (325 mln. iš 7,4 milijardo), kad jie išsirinko naują „pasaulio valdovą“. Amerikos liaudis nekalta, kaltos aplinkybės, pavertusios JAV galingiausia pasaulio valstybe.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kol apklausų duomenys prieš rinkimų dieną lapkričio 8-ąją šoko pasiutpolkę, JAV karo laivai patruliavo pagal išankstinius planus. Kol vyko kova dėl Amerikos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado posto, kuriame 2017-ųjų sausį pasikeis pamaina, JAV jūrų pėstininkai buvo pasirengę išsilaipinti, kur nurodys dabartinis vadas B.Obama. Internete yra tinklalapių, nuolatos atnaujinančių informaciją apie JAV kovinių grupių judėjimą vandenynuose.

Kadenciją baigiančio prezidento įvaizdis europinėje Marijos žemėje nekoks (kita Marijos žemė yra Amerikoje – tai Merilando valstija). Per mažai B.Obama žvangino ginklais, per minkštai kalbėjo su Rusija, per daug nuolaidžiavo rusams Sirijoje.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – realiai įžūlus, todėl atrodo kietas. B.Obama – oratorius taikdarys, todėl atrodo skystas. Jis nedaro įspūdžio „minkštasuolių generolams“ Marijos žemėje. Kitas reikalas, jeigu JAV prezidento įsakymu būtų paskandintas, tarkime, dūmijantis Rusijos lėktuvnešis, – tada jo reitingai „musyse“ kaipmat šoktelėtų į viršų.

B.Obamos angliška iškalba nepelnys jam Nobelio literatūros premijos kaip Winstonui Churchilliui, juolab kad vieną Nobelio premiją jis jau gavo – taikos. Ji buvo paskirta 2009-ųjų spalį, kai B.Obama dar buvo kojų neapšilęs prezidento poste. Čia galima įžvelgti savotišką Norvegijos parlamento sąmokslą – taikos premiją skiria būtent ši institucija. Sukaustytas Nobelio medalio grandine, net ir vanagas ima panašėti į antį – nebūtinai šlubą. Tačiau B.Obama išties nėra vanagas, tad Nobelio premijos atveju nesuklysime pasakę, kad kirvis atitiko kotą, tiksliau, medalio grandinė kaklą. Premija B.Obamai buvo skirta už jo tvirtą nusistatymą dėl branduolinio ginklo neplatinimo ir kuriamą naują tarptautinių santykių klimatą – ypač siekiant dialogo su musulmonų pasauliu.

Apžvelgdami pasaulį B.Obamos kadencijos pabaigoje (kaip anais laikais sakydavo, „ataskaitinį laikotarpį“) branduolinės ginkluotės baruose matome atominiais žaisliukais besišvaistančią Šiaurės Korėją ir šantažui pasiryžusią Rusiją, kuri vis dar laikoma lygiaverte JAV priešininke. Komunistinė Korėja, juolab Rusija kausto JAV karinius išteklius. V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

Galėtume klausti, ar visi šie dalykai nebūtų išryškėję, jeigu B.Obama būtų kietas, kaip to „musyse“ norėtų kai kurie „feisbuko generolai“. Tai, kad JAV karo laivai nešaudo, naikintuvai nepašauna įžūliai provokuojančių Rusijos lėktuvų, kai kam kelia nuobodulį. Staigaus adrenalino pliūpsnio nesukelia išties reikšmingi dalykai – kad Rusija savo veiksmais visiškai izoliavosi, užsitraukė Vakarų sankcijas, įsivėlė į karą Sirijoje, kuriam galo nematyti. Į žemę smingantis Rusijos strateginis bombonešis būtų daug stipresnis dirgiklis.

Tačiau kol B.Obama palmės šakele vaikė agresijos demonus, mygo santykių su Rusija „perkrovos“ mygtuką, Rusijos – vienintelės galinčios JAV mesti iššūkį valstybės – ekonomika ėmė stagnuoti, ir specialistai sako, kad ilgam. Sankcijos tą procesą sustiprino. Kažin kas yra didesnė strateginė pergalė – veltis į galbūt savižudišką karą su branduoliniu priešininku, ar izoliuoti jį ir ekonomiškai numarinti be didelės žalos sau?

Aišku viena: B.Obamos įpėdinis turės laisvesnes rankas Rusijos atžvilgiu vien dėl to, kad ji smarkiai prisidirbo. Nauja valdžia – nauja užsienio politika. O ir dabartinis JAV karinių pajėgų vyriausiasis vadas iki sausio dar gali spustelėti mygtuką. Būtų gerai, kad ne branduolinį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Paskutinis, septintasis metinis JAV prezidento Baracko Obamos kreipimasis į tautą „Apie padėtį Sąjungoje“ nesulaukė ypatingo dėmesio. Priežastis paprasta: kitaip nei ankstesniuose prane­ši­muose, kuriuose įvardijami konkretūs ateinančių metų prezidento planai, šį kartą tai buvo labiau bendras per septynerius metus nuveiktų darbų išvardijimas ir sunkiai apibrėžtos ateities gairės.

Pradėdamas kalbą B.Obama įspėjo, kad kal­bės ne apie kitus metus, penkerius ar de­šimt metų, o apie ateitį. Žinoma, jis už­si­­­minė ir apie tai, ką planuoja nuveikti per li­ku­sius kadencijos mėnesius: be kita ko, planuoja galutinai uždaryti Gvantanamo kalėjimą, t.y. įgy­­vendinti pažadą, kurį davė dar pirmosios rin­ki­mų kampanijos metu. B.Obama taip pat pa­mi­nėjo, kad imsis migracijos reformos, ginklų kon­trolės, nusikalstamumo, minimalaus at­ly­gi­nimo didinimo ir kitų temų. Vis dėlto kalba ne­bu­vo skirta trumpojo laikotarpio planams ap­žvelg­ti.

Tai buvo ateities gairių, atsižvelgiant į septynerių metų darbus, nubrėžimas. Galima su­prasti, jog B.Obama mano, kad jo valdymo lai­kotarpiu (jis beveik visą laiką kalbėjo ne pir­muoju asmeniu „aš padariau“, o „mes pa­da­rėme“) buvo padėtas pamatas, ant kurio tu­rėtų būti statoma JAV ateitis. Kalbėta temomis nuo ekonomikos iki užsienio politikos. Ži­no­ma, didžioji dalis kalbos buvo skirta JAV vi­daus iššūkiams ir pasiekimams.

Konkrečiau, B.Obama įvardijo keturias te­mas. Kalbant apie lygias galimybes naujojoje JAV ekonomikoje atkreiptas dėmesys į to­kias te­mas, kaip ekonomikos augimas, socialinė ap­­­­­­sauga, darbo vietų kūrimas, skurdo ma­ži­n­i­mas, mokslo prieinamumas.

Antrasis B.Obamos iššūkis – kaip panaudo­ti naujas technologijas. Šioje dalyje vyravo klima­to kaitos ir alternatyvių energijos šaltinių pa­­naudojimo temos. Paryžiaus susitarimas dėl kli­mato kaitos tapo puikiu perėjimu prie tre­čio­sios – užsienio politikos temos. Ket­vir­to­ji te­ma – demokratija, pilietiškumas, aktyvus žmo­nių dalyvavimas politikoje ir JAV išskirtinu­mas.

Ko gero, įdomiausia ne amerikiečiui yra tre­čioji tema (nors rekomenduočiau kiekvienam Lietuvos politikui, ir ne tik politikams, per­žiūrėti visos kalbos įrašą). B.Obama ją su­for­­mulavo taip: kaip apsaugoti Ameriką, ne­tampant pasaulio policininku.

Šis pasakymas puikiai iliustruoja visą dviejų kadencijų B.Obamos užsienio politiką, ku­rią kai kas vadina Obamos doktrina. Jos idėja – atsisakyti vienašališkumo tarptautinėje politikoje, mažiau kištis į kitų šalių problemas, t.y. vadovauti iš už nugaros.

Tiesa, daugelis ekspertų, ypač mąstančių de­šiniuoju smegenų pusrutuliu, išgirdę sąvoką „Oba­­mos doktrina“, yra pasiruošę sudraskyti opo­nentą. Pasak jų, nėra jokios Obamos doktrinos, yra tik nevykę idealistiniai bandymai, „ad hoc“ veiksmai ir „gaisrų gesinimas“. Ar­gu­men­tai paprasti: santykių su Rusija „perkro­vimo“ po­­­litika žlugo, jos rezultatas – Kry­mo okupacija, karas Rytų Ukrainoje, o tai tiesioginis iššūkis po šaltojo karo nusistovėjusiai Europos tvarkai.

Skubus amerikiečių pajėgų išvedimas iš Ira­­ko lėmė „Islamo valstybės“ (ISIS, arba „Daesh“) iš­ki­limą. Dabar panašus scenarijus ste­bimas Af­ga­nistane, kur mažėjant amerikiečių pajėgoms pro­­­­porcingai auga Talibano ir ki­tų islamistų įta­ka. Arabų pavasario palaikymas žodžiais, bet sten­giantis kuo mažiau įsitraukti, privedė prie vals­tybių, tokių kaip Li­bija ir Sirija, žlugimo, o Egipte diktatūra tik sustiprėjo.

B.Obamos nesugebėjimas reaguoti į jo paties nubrėžtos raudonos linijos peržengimą Sirijoje tik dar labiau pagilino pilietinį konflik­tą Sirijoje ir leido ten įžengti Rusijai, o JAV sąjungininkams Europoje užmetė ant pečių pa­bėgėlių naštą.

Apibendrinti kaltinimus B.Obamai galima teiginiu, kad iki tol gyvavusiai „Pax America­na“ tvarkai buvo suduotas smūgis. Žlugo B.Oba­­mos idėja, kad šiuolaikiniame pasaulyje galima apsieiti be pasaulio policininko arba su policininku, kurio vienintelis ginklas yra pa­rei­g­ūno pažymėjimas ir chuliganus jis bando ne bausti, o mandagiai perkalbėti.

Bet yra ir optimistinis B.Obamos pasaulis, kurį jis aprašė savo metinėje kalboje. Tai pa­sau­lis, kuriame drauge su kitomis šalimis galima sustabdyti Ebolos virusą, sutarti dėl klimato kaitos stabdymo, kartu veikti prieš ISIS, ben­­­dromis jėgomis taikiai nutraukti Irano branduolinę programą.

Pasak B.Obamos, tuo metu, kai vis mažiau JAV karių yra užsienio valstybėse, vis mažiau ame­­rikiečių grįžta namo karstuose, o ekonomi­ka siekia naujų aukštumų, kitos šalys, to­kios kaip Rusija, švaisto savo išteklius ir kraujuoja no­rė­da­mos išlaikyti periferijas. Be to, B.Oba­ma neigia teiginius apie JAV galios silpnėjimą ir siū­lo paklausti „Al Qaedos“ lyderio Osa­mos bin La­­deno (nukautas amerikiečių 2011 m.), kas bū­na tiems, kurie meta iššūkį Amerikai. Metinėje kalboje jis taip pat pabrėžė, kad Artimieji Rytai išgyvena transformaciją, kuri užtruks ilgai.

Kokie bus šie paskutiniai B.Obamos ka­den­cijos metai?

Tokie pat, paremti „vadovavimu iš už nugaros“. Sunku tikėtis, kad JAV imsis aktyvesnio vaid­­­mens pasaulyje, pasiųs pajėgas, tarkim, į Ira­ką ar Siriją kovoti su ISIS. Didžiąją energijos da­lį B.Obama skirs pradėtiems darbams už­baig­ti (Gvantanamo kalėjimo uždarymas) ir dar la­biau susikoncentruos į Amerikos vidaus reikalus.

Žinoma, visada išlieka „juodųjų gulbių“ – ne­­­­­numatytų įvykių tikimybė. Taip pat išliks grės­­­­­­­mė, kad vienas ar kitas tarptautinės sistemos chuliganas bandys mesti iššūkį pasaulio po­­­licininkui, kuris nenori būti policininku. Tie­sa, ekonomikos realijos turėtų apmalšinti tokių kaip V.Putinas bandymus tampyti liūtą už ūsų.

Kaip klostysis Lietuvos ir JAV santykiai?

B.Obamos pažintis su Lietuva tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes Prezidentė D.Gry­baus­­kaitė šlapiu skuduru tėškė per tuomet puo­se­lėtą santykių su Rusija „perkrovimo“ po­litiką. Bu­vo sakoma, kad D.Grybauskaitė į Bal­tuosius rū­mus pateks nebent kaip turistė. Bet viskas pa­sikeitė, ir dabar santykiai, galima sakyti, puikūs.

Lietuvoje vyksta amerikiečių karių, karinės technikos rotacija, o svarbiausia – B.Obamos administracijos įsitikinimas, kad Rusija, atgrasyta nuo kitų avantiūrų savo kaimynystėje, stu­­­­­mia Lietuvą iš Baltųjų rūmų dėmesio centro. Beje, dėmesio centre Lietuva, kaip ir visa Ry­tų ir Vidurio Europa, pagal B.Obamos darbotvarkę niekada ir neturėjo atsidurti.

P.S. Anksčiau minėjau, kad kiekvienas Lie­tu­­vos politikas, ir ne tik politikai, turėtų peržiūrėti B.Obamos kalbą. Galima nesutikti su B.Oba­mos politika ir pasaulėžiūra, bet nepaste­­­bėti jo ora­toriaus talento neįmanoma. Toks įt­rau­kian­tis, šmaikštus, emocingas, įtikinantis, ge­bantis už­­burti ir prikaustyti visą dėmesį kalbėjimas – la­bai retas atvejis Lietuvos politikoje. n

"Scanpix" nuotr.

Paskutinis JAV prezidento Baracko Obamos metinis pranešimas išsiskyrė dviem aspektais: savo sėkmingai įgyvendintų planų paminėjimu ir optimizmu dėl Amerikos ateities. Vis dėlto ne visi tokie optimistiški, kaip B.Obama.

Buvęs JAV viceprezidento Dicko Cheney patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Hannahas teigia, kad B.Obamos vadovavimas buvo nevykęs. Ekspertas straipsnyje “Foreign Policy” argumentuoja:

1. 2009 m. B.Obama pranešė, kad sustiprins JAV pajėgas Afganistane 30 tūkst. žmonių, bet kartu pranešė, jog išves jas per 18 mėnesių, nepriklausomai nuo rezultatų. Nors B.Obama dabar atsisakė pažado išvesti visas JAV pajėgas iki baigsis jo kadencija, Afganistane turėtų likti tik juokingai mažai – 5,5 tūkst. karių. Tuo metu Talibanas kelia didžiausia grėsme nuo 2001 m. “Al Qaeda” taip pat kelia galvą, o ir Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”) plečia įtaką ten.

2. Libija turėjo būti B.Obamos politikos “lyderiauti iš už nugaros” arba  išmaniai naudotis Amerikos kietąja galia pavyzdys. Priskyrus lyderystę prancūzams ir britams, JAV karinės oro pajėgos suvaidino lemiamą vaidmenį nuverčiant Muammaro Gaddafio režimą. B.Obama paskelbė pergalę ir paliko mūšio lauką taip greitai, kaip tik galėjo. Įsigalėjo chaosas. Žlugusioje valstybėje dominuoja džichadistai, planuojantys atakas Europoje.

"Scanpix" nuotr.

3. Irake ir Sirijoje – dar blogiau. Išvesdamas pajėgas iš Irako B.Obama absurdiškai deklaravo, kad “karą baigiame ne galutiniame mūšyje, bet galutiniame žygyje namo.” Pasakykite tai kariams, kurie sugrįžo į Iraką 2014 m., kad užkirstų kelią Bagdado žlugimui ir atkovotų teritorijas, kurios jau buvo laimėtos amerikiečių krauju.

4. Tuomet – nesuvokiamas, net siurealus atsitraukimas nuo “raudonos linijos” Sirijoje, kai Bashiro al Assado režimas panaudojo dujas prieš savo tautiečius ir liko nenubaustas.

"Scanpix" nuotr.

5. Karas su ISIS be antžeminių pajėgų dislokavimo po 18 mėnesių liepsnoja toliau. Priešas išplito per kelias šalis ir kontinentus. Pirmą kartą per keturis dešimtmečius Rusija sugrįžo į Artimuosius Rytus, Europa – ant katastrofos ribos dėl didžiausios pabėgėlių krizės nuo Antrojo pasaulinio karo metų, o teroro išpuolių grėsmė didesnė nei bet kada nuo Rugsėjo 11-osios.

6. B.Obamos valdymo metu JAV kariniai pajėgumai buvo sistematiškai mažinami ir išaugo rizika įgyvendinti misijas ateityje. Kariuomenės pasirengimas degradavo iki istorinių žemumų - tik trečdalis brigadų laikomos pasirengusios mūšiui. Oro pajėgos – ne tik mažesnė, bet ir senesnės nei bet kada.

"Scanpix" nuotr.

7. Pasauliui aižėjant per siūles, JAV lyderystė ir patikimumas atsidūrė mirties spiralėje, o priešininkai daro išvadą, kad atidarytas “Pax Americana” medžioklės sezonas.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

JAV prezidentas Barackas Obama griežtina ginklų kontrolę šalyje. Neabejotinai, tokie veiksmai sulauks didžiulio pasipriešinimo, nes dalis amerikiečių teisę turėti ir nešiotis ginklą prilygina žodžio laisvei.

BBC rašo, kad pagal B.Obamos vienašališkų veiksmų planą visi ginklų pardavėjai privalės turėti licenciją ir tikrinti visų pirkėjų praeitį; valstijos privalės suteikti informaciją apie asmenis, kurie turi psichologinių problemų ar yra smurtavę; Federalinis tyrimų biuras imsis rimtesnės kontrolės ir padidins tikrintojų skaičių 230 asmenų. Taip pat Kongreso prašoma skirti 500 mln. dolerių, kad psichinių ligų gydymas būtų labiau prieinamas. Gynybos, Teisingumo ir Nacionalinio saugumo departamentai plėtos “išmanių ginklų technologijos”, kad padidintų ginklų saugumą.

Tokius prezidento veiksmus paskatino dažni išpuoliai, kurių metu panaudoti ginklai. Vienas paskutiniųjų – Islamo valstybei (ISIS arba “Daesh”) prijaučiančios poros surengtos skerdynės San Bernardine (Kalifornija). Tuomet žuvo daugiau nei dešimt žmonių ir dar kelios dešimtys buvo sužeisti.

Po šios tragedijos “The Washington Post” pateikė šiuos faktus apie ginklus ir žudynes JAV:

1. Susišaudymai JAV dažni. Jei skaičiuoti visus atvejus, kuriuose buvo panaudotas ginklas ir buvo sužeisti mažiausiai 4 žmonės, tai tokie įvykiai Jungtinės Valstijose vyksta kasdien. Pernai jų buvo daugiau nei pusketvirto šimto.

Dažniausiai ginkluoti yra vyresnio amžiaus baltieji, gyvenantys kaimo vietovėse ir pietinėse valstijose.

2. Ginklų savininkų Jungtinėse Valstijose mažėja. Pasak 2014 m. apklausos, 31 proc. amerikiečių prisipažino turintys ginklą namuose ir tai 17 proc. mažiau nei 1977-1980 m.

3. Įdomu tai, kad nors dažniausiai susišaudymuose nukenčia juodaodžiai, tačiau mažiau jų turi ginklus namuose. 41 proc. baltųjų, 19 proc. juodaodžių ir 20 proc. ispanakalbių tikėtinai turi ginklą namuose. Dažniausiai ginkluoti yra vyresnio amžiaus baltieji, gyvenantys kaimo vietovėse ir pietinėse valstijose.

4. Pusė iš 12-os pačių kruviniausių žudynių, panaudojant šaunamąjį ginklą, įvykdytos po 2007 m.

Didesnė žmonių populiacija, daugiau streso, daugiau imigrantų ir psichiškai nesveikų žmonių nesąlygoja daugiau mirčių panaudojus ginklą.

5. Nors Amerika laikoma labai smurtaujančia šalimi, tačiau anksčiau padėtis buvo dar blogesnė. Dabar įvykdoma dvigubai mažiau žmogžudysčių nei prieš 40 metų. Tačiau JAV vis dar išsiskiria iš kitų išsivysčiusių šalių pagal didelį smurto lygį.

6. JAV pietūs – labiausia nuo smurto kenčiantis regionas.

7. Daugiau ginklų – daugiau žmogžudysčių. Harvardo sužeidimų kontrolės centras atliko tyrimą ir nustatė, tiesioginį ryšį tarp ginklų paplitimo ir žmogžudysčių. Jei šalia yra ginklas, atsiranda didesnė tikimybė, kad ginčas taps mirtinas.

Net ir po beprasmių ir visą tautą sukrėtusių žudynių amerikiečiai tiki, kad ginklai apsaugo nuo nusikaltimų.

8. Valstijose, kuriose galioja griežtesni ginklų kontrolės įstatymai, užfiksuota mažiau žudynių. Tiesa, skirtumas nėra labai ryškus. Ekonomistas Richardas Florida 2011 m. atliko tyrimą ir nustatė neįtikėtiną faktą, kad didesnė žmonių populiacija, daugiau streso, daugiau imigrantų ir psichiškai nesveikų žmonių nesąlygoja daugiau mirčių panaudojus ginklą.

9. Ginklų kontrolės tema – nepopuliari Amerikoje ir sulaukia vis mažiau dėmesio. Pasak “Gallup” tyrimų, 2012 m. 58 proc. amerikeičių pasisakė už ginklų įstatymų sugriežtinimą, dabar už tai pasisako 47 proc., 38 proc. mano, kad viską reikia palikti, kaip yra, ir 14 proc. nori palengvinti ginklų kontrolę.

10. Tiesa, dauguma amerikiečių, nors ir palaiko teisę turėti ginklą, tačiau remia atskiras kontrolės iniciatyvas, kaip pirkėjo patikra, puolamųjų automatinių ginklų draudimas ir federalinės ginklų bazės sukūrimas, kad galima būtų sekti ginklų plitimą.

11. Žudynės smarkiai nepaveikia amerikiečių požiūrio į ginklų kontrolę. “Pew Research Center” tyrimas nustatė, kad net ir po beprasmių ir visą tautą sukrėtusių žudynių amerikiečiai tiki, kad ginklai apsaugo nuo nusikaltimų.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Scanpix

Baltutėlės staltiesės. Sudaužiamų taurių skimbtelėjimas. Kreivas šypsnys. Daugiau nei pusantros valandos užtrukęs susitikimas už uždarų durų. Nuo pat septintojo dešimtmečio pradžios, kai žaibais laidėsi Rusijos ir Amerikos vadovai Nikita Chruščiovas ir Johnas F.Kennedy, šių šalių lyderiai dar nebuvo tokios prastos nuomonės apie vienas kitą.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir JAV vadovui Barackui Obamai šios sa­­vai­tės pradžia buvo sekinanti. Lyg priverstinis dalyvavimas realybės šou „Ak­va­riu­mas“, po kurio norisi pabūti vienumoje ir pailsėti nuo įgrisusių kompanionų. Po apsilankymo Jungtinėse Tautose V.Putinas pripažino, kad san­tykiai tarp Rusijos ir JAV – prasti, o tam api­­būdinti nereikią jokių komentarų.

Abu lyderiai neblogai apšilo jau prieš susitikimą: B.Obama priminė, kad Rusija, vykdydama agresiją Ukrainoje, pažeidė tarptautinę tei­sę, o jos parama diktatoriui Basharui al Assa­dui pratęsė Sirijos pilietinį karą. V.Putinas pa­kar­tojo, kad 2003-iųjų JAV invazija į Iraką iš­pro­vo­kavo „Islamo valstybę“, (angl. ISIS), ir pa­­ra­gino pasaulį padėti B.al Assadui kovoti su ISIS.

Vis dėlto abu lyderiai susižvilgčiojo, paspaudė vienas kitam ranką ir apšlifavo jei ne tarpusavio, tai bent savo vadovaujamų valstybių santykius.

Rusijos izoliacija baigiasi?

B.Obamos ir V.Putino santykiai išties kybojo ties bedugne, ir jau porą metų, nuo dvišalio su­sitikimo 2013-ųjų birželį. Tiesa, praėjusių me­­tų lapkritį jie buvo neoficialiai susitikę as­meniškai, o kartais šnektelėdavo telefonu – pa­starąjį kartą liepos viduryje.

B.Obamos sprendimas susitikti su V.Putinu sukėlė nemažai diskusijų JAV, o politologai ir politikai lyg vaistininkai svėrė šio susitikimo kai­ną. Galiausiai JAV pareigūnai nusprendė, kad kaina yra maža, palyginti su nauda daugiau su­žinoti apie neaiškius V.Putino ketinimus.

Tačiau vien tai, kad susitikimas įvyko, yra aiš­kus signalas, jog nuostata, kad Rusija izoliuojama, gerokai išvargino JAV. B.Obama pripažino, kad Rusija sėdasi prie to paties stalo, geria iš tos pačios taurės, o jos nuomonė apie pa­saulio reikalus nėra nei paskutinėje, nei prieš­paskutinėje vietoje. Ir kad nėra jokių „G-8 minus vienas“, o V.Putinas Jungtinėse Tau­to­se kalbą sako pirmą dieną, kai iš tribūnos pra­­byla visi svarbiausieji.

„Esame pasirengę mūsų santykius su JAV at­kurti“, – po susitikimo su juntama arogancija aiš­kino Rusijos prezidentas. Ir su jam būdinga ci­nizmo gaidele pabrėžė, kad „esama galimybių kartu dirbti dėl bendrų problemų“.

V.Putino viešieji ryšiai

Jungtinėse Tautose V.Putinui iš tiesų sekėsi. „Putinas turėjo nuostabias porą dienų savo viešiesiems ryšiams, – sako buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Michaelas McFaulas. – Kiek­vie­nas norėjo sužinoti, ką Putinas nori pasakyti, ir visi kalbėjomės apie Siriją.“

Kaip pastebi Rusijos politologė Lilija Ševcova, Rusija diktavo JT temas, be to, dalijosi vi­zijomis ir ant stalo dėjo pasiūlymus, o kiti lyderiai tik arba pritardavo, arba ne.

„Putinas tik pakartojo tai, ką Kremlius pa­sta­rosiomis dienomis ne kartą aiškino. Putinas pa­siūlė Vakarams naują „Grand Bargain“ – di­džiulį sandorį ir būdą pamiršti konfrontaciją. Štai pagrindinė jo žinia: „Susivienykime prieš ben­drą priešą. Mums reikia kartu jį nustatyti ir pamiršti konfliktus. Aš padėsiu jums išspręsti jūsų problemas, panaikinsiu jūsų galvos skausmą. Išspręsiu Artimųjų Rytų problemą. Iš­gel­bėsiu Europą nuo pabėgėlių antplūdžio. Pa­dė­siu Obamai su jo palikimu. Žengsime į nedalomo pasaulio ir ramybės erą“, – rašo L.Ševcova.

Jos nuomone, tam, kad padėtų norintiems atrasti ramybę ir rastų sau argumentų palaikyti sandorį, V.Putinas pasiūlė savo pasaulio santvar­kos supratimo principus. „Kaip jums „integra­cijų integracija“ – ES susijungimas su Eu­ra­zi­jos Sąjunga?“ – ironiškai klausia politologė.

Pasak V.Putino, kaip ir Antrojo pasaulinio karo antihitlerinė koalicija, tokia sąjunga su­vie­nytų įvairias sistemas: demokratijas, diktatorių režimus ir net teokratijas. Rusijos vadas tei­gė, kad tik paremdami dabartines vyriausybes – net ir tokias kaip B.al Assado režimas Da­­maske – galėsime užgniaužti revoliucinius ju­­dėjimus, kurie grasina tarptautiniam stabilumui, ir priminė dienas, kai taiką užtikrino Jal­tos sistema.

Ką pamiršo V.Putinas?

„The Washington Post“ redaktorių kolegija spe­cialiame savo komentare

tokius V.Putino postringavimus vertina kritiš­kai. Nes V.Putinas pamiršo paminėti, kad JAV ir kiti sąjungininkai tais laikais kovėsi ne tik prieš fašizmą, bet ir už demokratiją, sąjunga su Sovietų Sąjunga ir jos diktatoriumi Sta­li­nu buvo „būtinasis blogis“, o minėta Jaltos tai­ka atėmė laisvę iš pusės Europos valstybių ir vis tiek vargiai garantavo taiką bei saugumą.

Rusijos vadas, „Wshington Post“ nuomone, suk­lydo ir vertindamas dabartį, kad dėl pilietinio karo Sirijoje kaltas Vakarų demokratijos sklei­­dimas. Taip pat dienraštis pritaria B.Oba­mai, kuris Jungtinėms Tautoms priminė, kad karas Sirijoje prasidėjo tada, kai B.al Assadas jėga išvaikė demokratinių permainų norinčius protestuotojus. O pasaulyje negali būti taikos, kuri paremta tironija.

„Katastrofos, kokią matome Sirijoje, nenutinka valstybėse, kuriose yra tikra demokratija ir saugomos universalios žmogaus teisės, o jas ga­rantuoja valstybės institucijos“, – iš JT Ge­ne­ralinės Asamblėjos tribūnos teigė B.Obama.

Kita vertus, dienraštis kritiškai vertina ir JAV vadovo pasirodymą JT scenoje. B.Obama py­­los gavo už tai, kad iš JAV lyderio niekas ne­iš­girdo jokios aiškios strategijos, kaip spręsti globalias problemas: „Negana to, kad jis nesuskubo laiku paremti Sirijos opozicijos pajėgų ir jų kontrolę perėmė ekstremistinių judėjimų ly­deriai, paskui jis nesugebėjo deramai atsakyti į B.al Assado „raudonosios linijos“ peržengimą, o cheminį ginklą prieš savo piliečius pa­nau­dojęs Sirijos diktatorius išsisuko Rusijai prastūmus abejotiną nusiginklavimo sutartį, dabar B.Obama nesiūlo jokio plano ir linksta sutikti su V.Putino sumanymais.“

Tiesa, ne visai jokio. B.Obama drauge su Pran­cūzijos lyderiu Francois Hollande’u paragi­no B.al Assadą atsistatydinti. Nenuostabu, kad V.Putinas tokį patarimą Sirijos diktatoriui at­virai išjuokė: jei būtų norėjęs tai padaryti ar­ba būtų linkęs paisyti JAV patarimų, B.al Assadas jau seniai būtų pasitraukęs.

„Aš su didele pagarba žiūriu į savo kolegas – Amerikos ir Prancūzijos prezidentus, bet jie, kaip man žinoma ir kaip man atrodo, nėra Sirijos piliečiai ir todėl vargu ar turėtų dalyvauti sprendžiant kitos šalies vadovybės likimą“, – tyčiojosi buvęs KGB papulkininkis po susitikimo su JAV prezidentu.

Prieštaringų reakcijų sulaukė ir atsargios B.Obamos užuominos apie galimą bendradarbiavimą su Rusija ir Iranu, ieškant kompromisinio Sirijos karo sprendimo. Jo iškeltas tikslas – lėtas perėjimas nuo B.al Assado valdžios – nepriimtinas nei Teheranui, nei Maskvai, be užuolankų remiantiems Sirijos diktatorių.

„Vis dėlto planas geriau už jokį planą“, – B.Obamos ir V.Putino pasirodymus apibendrina buvęs JAV iždo sekretorius Timothy F.Geit­­ne­ris. „Washington Post“ priduria: „Trum­pa­regiškas ir ciniškas V.Putino planas Sirijai to­kia­me kontekste vis tiek atrodo geriau, nei B.Oba­mos taip ir neišplėtota strategija.“

Ukraina nebereikalinga?

Vis dėlto Sirijos diktatorius bent jau išgirdo pa­svarstymų, ką su jo valstybe daryti. O štai Uk­rainos prezidentui tokia laimė nenusišypsojo. Ir ne todėl, kad, V.Putinui pradėjus kalbą Jung­tinėse Tautose, Ukrainos delegacija kartu su prezidentu Petro Porošenka išėjo iš salės. Net toks būdas atkreipti dėmesį nepadėjo Uk­rainai tapti svarbiausia JT susitikusių lyderių pokalbių tema – Ukraina tiesiog nublanko kitų įvykių kontekste, o jos problemos pasauliui paprasčiausiai nusibodo.

Tai liudija ir Ukrainos paminėjimo eiliškumas B.Obamos kalboje. Pirmiau kelis kartus įgė­­lęs V.Putinui dėl paramos B.al Assadui, pa­s­kui su­pei­kęs Kinijos veiksmus Pietų Kinijos jū­ro­je ir Ira­no ajatolas, galiausiai – paraginęs už­­baig­ti de­šimtmečius trukusį JAV embargą Ku­bai, B.Oba­ma suprato kažką pamiršęs. Uk­rai­ną?

Tuomet B.Obama didžiai susirūpinusiu vei­du pareiškė, kad pasaulis negali ramiai žiūrėti, kaip Rusija nebaudžiama pažeidžia Ukrainos su­verenumą. Ir perspėjo, kad jeigu Rusija ne­sulauks pasekmių dėl Krymo aneksijos, taip ga­li atsitikti su bet kuria kita JT šalimi. Ir tuoj pat pasitaisė: JAV nenorinčios izoliuoti Rusijos; jis pats norįs, kad Rusija prisidėtų diplomatinėmis priemonėmis „sprendžiant krizę Ukrainoje to­kiu būdu, kuris leistų Ukrainai pačiai pasirinkti savo ateitį ir kontroliuoti savo teritoriją“.

Ko gero, P.Porošenka suklydo pasirinkdamas, kieno kalbą praleisti, nes B.Obama net ke­lis kartus pasakė tai, nuo ko Ukrainos preziden­tui turėtų užimti kvapą. JAV vadovas pa­brė­žė, kad jokio šaltojo karo nėra, kad su Ru­­sija verta bendradarbiauti, o ukrainiečiams „kaip niekada rūpi jungtis su Vakarais“. Rūpi ukrainiečiams, bet ne Vakarams.

„Ukrainos žmonės kaip niekada suinteresuoti bendradarbiauti su Europa vietoj Ru­si­jos, todėl mes ir toliau spaudžiame rasti šios krizės sprendimą. Tokį, kad suvereni ir demokratinė Ukraina galėtų pati spręsti savo likimą ir kon­troliuoti savo teritoriją. Ir ne todėl, kad no­rime izoliuoti Rusiją, – visai ne, mes norime stip­rios Rusijos, kuri dirbtų su mumis, kad būtų sus­tiprinta visa tarptautinė sistema“, – teigė JAV prezidentas.

Štai ir viskas. Tiesa, Ukrainą pasaulio lyderiams antradienį vėl priminė pats P.Porošenka. Uk­­r­ainos prezidentas pareiškė, kad jo šalis ken­čia nuo išorinės agresorės, o ta agresorė yra Ru­si­­ja. Be to, jis netiesiogiai įgėlė ir Jung­ti­nė­ms Tau­­toms – pirmiausia dėl SSRS narystės JT Sau­gumo Taryboje perdavimo Rusijai, pavadindamas tai „abejotina procedūra“, bei lygiai taip pat abejotinos veto teisės, kuria Rusija sėk­mingai pa­­sinaudojo siekdama, kad būtų nu­trauktas ty­ri­mas dėl Rusijos kariškių numušto Malaizijos ke­­leivinio lėktuvo MH-17, kai žuvo 298 žmonės.

„Rusija naudojasi savo veto teise kaip licencija žudyti. Veto teisė negali būti naudojama tik ta­da, kai reikia, kai norima išvengti atsakomybės už nusikaltimus“ , – savo kalboje pabrėžė P.Po­ro­šen­ka. Ir, kad neprarastų auditorijos dėmesio, pe­­rėjo prie Sirijos reikalų, pavadindamas Rusiją te­roristine valstybe. P.Porošenka ironiškai klausė, ar V.Putinas turi kokią nors teisę siūlyti antiteroristinės koalicijos kūrimą prieš „Islamo valstybę“, kai pats yra agresorius ir terorizmą naudoja kaip priemonę savo agresijai įgyvendinti.

Politika. Painūs B.Netanyahu rinkimų pažadai Izraeliui ir visam pasauliui verčia manyti, kad teigiamų pokyčių nebus dar ilgai.

Naujai kadencijai perrinktas Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu jau spėjo išsižadėti pareiškimo, esą kategoriškai atmeta dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos bendro egzistavimo idėją. Pareiškęs, esą pasikeitė ne jo politika, o politinė realybė, jis pridūrė nenorįs tik vienos valstybės, tačiau tam, kad taikiai egzistuotų abi, reikia, jog pasikeistų aplinkybės. Toks pėdų mėtymas, be jokios abejonės, supykdė tiek B.Netanyahu šalininkus, tiek oponentus. Kairiosios bei centro politinės jėgos suabejojo B.Netanyahu nuoširdumu siekti taikaus sprendimo. Dešiniosios pakraipos politikai suabejojo ką tik pareikštu ir vėl paneigtu jo pasiryžimu laikytis naujai deklaruotos radikalios linijos.

Nors daugybė analitikų ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje tokį premjero blaškymąsi aršiai kritikuoja, o jį patį vadina melagiu ir parsidavėliu, toks permainingas elgesys, ko gero, buvo kruopščiai suplanuotas ir galiausiai išeis B.Netanyahu į naudą. Jei tai ir nesustiprino jo, kaip politiko, reputacijos, tai bent išplėtė galimų koalicijos partnerių ratą ir privertė tiek centristus, tiek dešiniuosius būti lankstesnius.

Be to, B.Netanyahu aiškiai parodė, kad konfliktas ir toliau nebus sprendžiamas, o dabartinė padėtis bus išlaikyta dar ilgai. Juk jeigu konfliktą būtų įmanoma išspręsti, tai būtų padaręs kuris nors kitas Izraelio premjeras ar pats B.Netanyahu ankstesnės kadencijos metu. Tačiau to nepadarė niekas, nes puikiai suprato, kad dvi valstybės – labai šaunu, bet Izraeliui parankiau kankintis su tokia situacija, kokia yra dabar, negu ją dar labiau pabloginti (žinoma, ne palestiniečiams, o sau).

Teoriškai dviejų valstybių sprendimas, reiškiantis suverenios ir demokratiškos palestiniečių valstybės susikūrimą, galėtų būti įgyvendintas arba pasiekus susitarimą, arba Izraeliui vienašališkai pasitraukus iš okupuotų teritorijų. Pastarasis bandymas būtent taip išspręsti konfliktą JAV iniciatyva vyko 2013–2014 m. Derybos žlugo vos prasidėjusios. Oficialiai jos buvo suspenduotos Izraelio, kurio netenkino, kad į sudarytą palestiniečių vienybės vyriausybę, be politinės partijos „Fatah“, buvo įtraukta ir organizacijos „Hamas“ atstovų.

Tačiau svarbesnė nei oficialioji priežastis buvo ta, kad nepavyko išspręsti kelių esminių klausimų: arabų pabėgėlių iš Izraelio užimtų teritorijų grįžimo atgal, taip pat abiem šalims priimtinos sienos nustatymo, kurį apsunkina Vakarų Krante, nepaisant palestiniečių ir tarptautinės bendruomenės protestų, tebevykstanti žydų naujakurių gyvenviečių plėtra.

Kaip ne kartą yra sakęs vyriausiasis palestiniečių derybininkas Saebas Erakatas, neįmanoma turėti ir taikos, ir nausėdijų – tai du nesuderinami dalykai, iš kurių galima pasirinkti tik vieną.

Be to, neišsprendžiamas atrodo ir Jeruzalės padalijimo ar nedalomumo klausimas. Mat Rytų Jeruzalę, iki 1967 m. priklausiusią Jordanijai, palestiniečiai norėtų matyti savo valstybės sostine, o Izraelyje 1980 m. priimtas Jeruzalės, kaip sostinės, nedalomumą patvirtinantis įstatymas, ir nė viena pusė neketina nusileisti. Nors egzistuoja teorinė galimybė Izraeliui iš palestiniečių teritorijų pasitraukti vienašališkai, to daryti jis, savaime suprantama, neketina, teisindamasis „Hamas“  sustiprėjimo grėsme.

Yra dar viena, tarptautinės bendruomenės ignoruojama, išeitis, apie kurią Izraelyje tyliai kalbama pastaruosius 20 metų, – tai palestiniečių deportavimas į Jordaniją, kur būtų sukurta nauja palestiniečių valstybė. Tačiau net ir pačiam Izraeliui (ką jau kalbėti apie palestiniečius) tai neatrodo ideali išeitis, nes palestiniečių ištrėmimas reikštų gerokai išsiplėtusias sienas, už kurių atsidurtų Izraeliui nedraugiškos jėgos, mat į Jordaniją išvaryti palestiniečiai greičiausiai ieškotų sąjungininkų – kad ir tarp vadinamosios „Islamo valstybės“ kovotojų.

Kitas konflikto sprendimas – B.Netanyahu ką tik priminta vienos valstybės dviem tautoms galimybė. Faktiškai tai reikštų Vakarų Kranto aneksiją, tačiau taip pat – pilietinių ir politinių teisių suteikimą palestiniečiams (pavyzdžiui, balsavimo, teisės laisvai keliauti po Izraelį).

Tiesa, nei tarptautinė bendruomenė, nei dauguma žydų ar palestiniečių vienos valstybės sukūrimo tinkama išeitimi nelaiko. Vieni įsikibę laikosi 1947 m. Jungtinių Tautų priimtu padalijimo planu, kiti baiminasi žydiškos tapatybės praradimo, treti – paprasčiausios aneksijos be jokių politinių ir pilietinių teisių.

Taigi nė viena išeitis nėra iki galo tinkama, tad padėtis be išeities tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Skirtumas tas, kad Izraelis patiria vis didesnį tarptautinį spaudimą, o analitikai pastaruoju metu sunkiai besiklostančius Izraelio ir JAV santykius vis dažniau pavadina izoliacija.

Štai JAV prezidentas Barackas Obama net nesuskubo B.Netanyahu pasveikinti su pergale, o prieš tai atsisakė susitikti su B. Netanyahu per šio vizitą Vašingtone. Negana to, po B.Netanyahu Kongrese tada pasakytos kalbos B.Obama Izraelio politiką išvadino teatru.

Izraelis irgi neatsilieka: nors oficialiai deklaruojamas siekis rasti išeitį iš konflikto su palestiniečiais, Švedijos sprendimas praėjusiais metais pripažinti Palestinos valstybingumą ~de jure~ sulaukė Izraelio įniršio – iš Švedijos net buvo atšauktas Izraelio ambasadorius.

Beje, galimybę pripažinti Palestinos valstybingumą svarsto ir Prancūzija: Senate praėjusių metų pabaigoje buvo priimta rezoliucija, raginanti Prancūziją pripažinti Palestinos valstybę ir nedelsiant atnaujinti palestiniečių bei Izraelio taikos derybas. Panašius dokumentus Europoje yra priėmusios ir Airija, Didžioji Britanija bei Ispanija.

Matyt, daug vilčių dėl konflikto sprendimo buvo siejama ir su rinkimais, kuriuose B.Netanyahu pergalė dar ne taip seniai nebuvo numatoma, o sąmokslo teorijų mėgėjai tikino, kad tarptautinė bendruomenė pačiam B.Netanyahu darė didžiulį spaudimą trauktis iš valdžios aukštumų.

Kalbėdamas viešai prieš pat rinkimus ministras pirmininkas neatrodė labai užtikrintas savo pergale ir net pripažino, kad esama pavojaus, jog tauta jo neperrinks, o iš dalies taip nutiks dėl stipraus tarptautinio spaudimo. Omenyje jis greičiausiai turėjo užsienio šalių finansuojamus judėjimus, kurie siekė valdžios pasikeitimo bei rėmė prieš rinkimus suformuotą opozicijos centro kairiųjų partijų aljansą Sionistų sąjungą, kurią likus mažiau negu savaitei iki rinkimų B.Netanyahu dešinioji partija „Likud“ lenkė vos 5 proc.

Dvi didžiausios šio aljanso politinės jėgos – Izraelio darbo partija ir „Hatnuah“ – ne tik žydams, bet ir tarptautinei bendruomenei siuntė signalą apie ketinimą ieškoti palestiniečių konflikto sprendimo ir neprileisti prie valdžios B.Netanyahu. Pavyzdžiui, jos buvo sutarusios, kad jeigu joms pavyks užsitikrinti pakankamai balsų vyriausybei formuoti, pirmus dvejus metus ministro pirmininko pareigas eis Darbo partijos pirmininkas Isaacas Herzogas, o kitus dvejus – „Hatnuah“ lyderė, teisingumo ministrė Tzipi Livni.

Ji rinkimų kampanijos metu pasisakė už būtinybę nedelsiant pradėti aktyvias derybas su palestiniečių prezidentu Mahmoudu Abbasu, o pagrindinė jos kampanijos ašis buvo B.Netanyahu kritika. „B.Netanyahu nepavyko ne tik derėtis, bet net ir atsisėsti prie derybų stalo“, – sakė T.Livni.

Tačiau prie šio stalo artimiausiu metu neteks pasėdėti ir jai. Daugiau įtakos po rinkimų neįgis ir liberalų partija „Meretz“, pasisakanti už kuo greitesnį konflikto sprendimą einant kompromisų keliu, bei arabus ir žydus vienijanti komunistinė partija „Hadash“ – jos gavo vos po kelias kėdes 120 vietų Knesete.

Beje, ne ką daugiau vietų gavo ir visiškai priešingų pažiūrų politikai. Pavyzdžiui, radikalios nausėdijas plėsti propaguojančios, ortodoksų remiamos partijos „Habayit Hayehudi“ ir „Ihud ha-Leumi“ kartu gavo tik dešimt vietų.

Rima Janužytė

Ar B.Netanyahu gali išspręsti Izraelio ir palestiniečių konfliktą?

NE:

Lisa Goldman, analitikė, Naujosios Amerikos fondo Izraelio-Palestinos iniciatyvos direktorė

Ne kas kitas, o būtent B.Netanyahu iš esmės pakeitė derybų eigą, 2009-aisiais M.Abbasui pateikęs naują sąlygą: pripažinti Izraelį kaip žydų valstybę. Tai buvo visiškai nauja sąlyga, kurios nebuvo jokiose ankstesnėse derybose. O dėl tariamo pakto tarp „Hamas“ ir PIO (Palestiniečių išsivadavimo organizacijos) – tokio dalyko net nėra. B.Netanyahu pats tai išsigalvojo. Žinoma, jo argumentai labai įtikinantys, ypač kai jis juos pagražindamas dėsto JAV žiniasklaidai ir atsakinėja į banalius jos atstovų klausimus.

Izraelis Vakarų Krantą yra okupavęs jau beveik 50 metų, dešimtmetį vykdoma Gazos blokada, ir neatrodo, kad viena ar kita artimiausiu metu pasikeistų. Tokia situacija negali būti tvari. Izraelio kontroliuojamoje teritorijoje gyvena daugiau nei 13 mln. žmonių, bet tik 8 mln. turi balsavimo teisę. B.Obamos administracija turėtų nustoti apsimetinėti, kad nemato, jog B.Netanyahu meluoja. Geriausia, ką ji galėtų padaryti, – tai paskelbti jį ~persona non grata~.

TAIP:

Davidas Francis, „Foreign Policy“ analitikas

Nepaisant savo kietos retorikos, B.Netanyahu yra vienintelis Izraelio lyderis, kada nors pasirašęs formalų susitarimą su palestiniečiais: 1998-aisiais tuometis premjeras B.Netanyahu ir Yasseras Arafatas priėmė ~Wye~ upės memorandumą (~Wye River Memorandum~), pagal kurį buvo numatyta išplėsti palestiniečių kontrolę Vakarų Krante ir Gazoje. Daug žydų naujakurių ir dešiniojo sparno politikų iki šiol nėra jam to atleidę, ypač dėl to, kad minėta sutartimi palestiniečiams buvo suteikta daugiau įtakos Hebrone – viename švenčiausių judaizmo miestų.

Tiesa, pastaraisiais metais B.Netanyahu vykdo visiškai kitokią politiką. Jam būnant premjeru žlugo JAV valstybės sekretoriaus inicijuotos derybos dėl taikos proceso atnaujinimo.