Liepos pradžioje Vilniuje, Užupyje, supleškėjo dar vienas medinis namas, tiksliau – lūšna, kurioje sovietmečiu buvo įsikūręs pirmojo čekisto (KGB pirmtako) Felikso Dzeržinskio muziejus. Pastaruoju metu jis priklausė privatiems savininkams, buvo saugomas. Nepaisant to, nežinomi piktadariai be didelio vargo jį padegė. “Spėjama, kad taip kažkas bando atlaisvinti sklypą nuo seno medinio namo, kurio griauti įstatymai neleidžia”, – lakoniškai apie šį įvykį pranešė naujienų agentūros.
Maža abejojančių, kad spėjimas tikslus – krizė eina į pabaigą, žmonės pinigų turi, Vilniuje vėl palengva juda statybos. O sklypų namams statyti arčiau miesto centro nėra – nebent vietoj sukiužusių medinių namų, kuriuos griauti draudžia paveldosauga ir politikų baimės.

Valstybė turės skirti pinigų!

Prieš du dešimtmečius dabartinio Kultūros paveldo departamento pirmtakė Lietuvos kultūros paveldo inspekcija buvo įsikūrusi dabartiniame Užsienio reikalų ministerijos naujajame korpuse. Kadangi Konstitucijos prospekto su jo dangoraižiais tuomet nebuvo net svajose, pro inspekcijos galinius langus gerai buvo matomos kitapus Neries esančios Šnipiškės. “Štai, pavyko paskelbti jas unikaliu mediniu paveldu, dabar šių medinių namų jau nebenugriaus, bus restauruojami”, – išdidžiai mostelėjęs ligi pat Kuro aparatūros gamyklos besidriekiančių, jau tuomet gerokai aplūžusių namukų pusėn, šių eilučių autoriui išdidžiai pareiškė tuometis Kultūros paveldo inspekcijos, vėliau – Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius Naglis Puteikis.
“Už kokius pinigus ten gyvenantys žmonės tuos namus restauruos, ar tu iš proto išsikraustei?!” – maždaug tokia buvo reakcija, nes tuomet, trečiaisiais nepriklausomybės metais, jau buvo akivaizdu, kad socializmas baigėsi, kiekvienas žmogus nuo šiol yra savo būsto savininkas, tad tvarkytis turės pats, savo lėšomis. Taip pat – kad valstybė neturi ir negali kištis į tai, kaip žmogus tvarko savo nuosavybę.
Deja, valdininkams tokia logika jau tuomet buvo nesuprantama. “Valstybė turės skirti pinigų”, – kaip kirviu nukirto N.Puteikis ir dar paaiškino, kad valstybė turėtų savo lėšomis pastatyti Šnipiškių gyventojams butus naujuose daugiabučiuose, juos ten iškeldinti, o pati, perėmusi medinukus, įkurti kažką panašaus į senojo medinio Vilniaus muziejų. Su kavinukėmis, meno galerijomis ir panašiomis atrakcijomis tiek vilniečiams, tiek turistams.
Panašių svaičiojimų iš įvairių paminklosaugininkų vėliau teko girdėti ne kartą. Taip buvo kalbama apie rajoną be kanalizacijos (vietoje jos – lauko išvietės), be vandentiekio (vandens pilamasi į kibirus iš hidrantų), nuo amžių negrįstomis gatvėmis, rajoną, kurio kone visi pastatai buvo arba avarinės, arba nedelsiant remontuotinos būklės.
Panašiu metu kaip Šnipiškės “vietinės reikšmės urbanistiniu paminklu ir jo reguliuojamo užstatymo teritorija” buvo paskelbtas ir Žvėrynas. Nors, palyginti su Šnipiškėmis, Žvėrynas atrodė daug geriau, nes jame dar nuo imperijos laikų greta medinių pradėti statyti ir mūriniai pastatai bei rezidencijos, tačiau ir jame, 1999 m. duomenimis, iš 1147 namų net 439 buvo mediniai. Paminklų restauravimo projektavimo instituto fizinės pastatų būklės tyrimų duomenimis, jau 1990-aisiais 80 proc. medinių saugotinų pastatų reikalavo kapitalinio remonto.
Žinia, vienas kitas jo sulaukė, bet absoliuti dauguma pūva iki šiol. Išskyrus tuos, kuriuos savininkams kaip nors pavyko per statybų bumą nugriauti ar parduoti nugriovimui. Ką nors daryti su tiesiai ant Neries kranto, po Seimo langais, klypstančiais Žvėryno lūšnynais reikalavo tuomet dar Seime savo kabinetą turėjęs prezidentas Algirdas Brazauskas. Nors tuo metu, LDDP valdymo laikais, jis buvo arti visagalybės, bet paveldosaugininkai pasirodė esą stipresni.