Metų pabaiga – su Jonu Vaitkumi ir Vidu Bareikiu.

Šiuos metus muzikiniai teatrai planuoja užbaigti šventiniais koncertais, dramos teatrai – nuotaikingais spektakliais, tačiau paprotys išlydėti senuosius premjeromis virsta vakarykšte atgyvena. Na, ir išties – kas norėtų kalėdinį laikotarpį, kai aktoriams užsakomųjų spektaklių ir šiaip pelningų darbų per akis, plėšytis repeticijose? Taigi.
Todėl po darbingo lapkričio gruodis Lietuvos teatruose laukia palyginti ramus. Vienintelė išimtis – Šiaulių dramos teatras, metų pabaigai pasilikęs net dvi premjeras. Viena jų – 1974-aisiais šiame teatre savo pirmąjį savarankišką darbą sukūrusio Jono Vaitkaus spektaklis. Režisierius neslepia, kad anuomet, prieš keturis dešimtmečius, po Zorairo Chalapiano „Lopšinės“ iš Šiaulių už kategoriškus darbo metodus buvo grūste išgrūstas. Tiesa, trupėje šiandien belikę vos keli aktoriai, pamenantys šios senos istorijos peripetijas.
Sugrįžimui į Šiaulius J.Vaitkus, ką tik Vilniuje pristatęs Kazio Binkio „Atžalyno“ versiją, vėl rinkosi lietuvišką klasiką – Juozo Tumo-Vaižganto „Nebylį“. Pasak režisieriaus, Vaižganto teksto kalba įdomi ir gyva, kūrybinei komandai net nesinorėjo jos literatūrinti. Pagrindinė užduotis – išversti apysaką į teatrinę kalbą taip, kad ją suprastų šiuolaikinis reklamų ir paviršutiniškų juslių išdraskytas žmogus. O „Nebylio“ siužetas apie nuviltą meilę lydintį kerštą – nesenstantis, universalus.
„Neteisinga iškraipyti kūrinį. Būtina įsigilinti į pasirinkto autoriaus problematiką. Kūrinys liečia tave arba neliečia. Jeigu jis tavęs neliečia, tai geriau ir tu jo neliesk“, – tvirtina J.Vaitkus.
Savaite vėliau režisierius išleis ilgai rengtą premjerą savo vadovaujamame Rusų dramos teatre. Tai bus ką tik Rimo Tumino ir J.Vachtangovo teatro vilniečiams primintas „Eugenijus Oneginas“. J.Vaitkaus siūloma Aleksandro Puškino kūrinio versija žada būti muzikinė, tačiau grįsta ne garsiąja Piotro Čaikovskio opera, o Sergejaus Prokofjevo kūriniu, parašytu poeto mirties šimtmečiui paminėti. Sovietinei cenzūrai užkirtus kelią, S.Prokofjevo „Eugenijus Oneginas“ scenos nepasiekė. Šiemet, minint 60-ąsias S.Prokofjevo mirties metines, ši muzika ir A.Puškino romanas teatro scenoje kartu skambės pirmą kartą Europoje.
Rusų dramos teatro aktoriams, muzikinius gebėjimus jau pademonstravusiems „Eglutėje pas Ivanovus“, spektaklyje patikimos ne tik A.Puškino eilės ar choro partijos, bet ir šokiai su baleto profesionalais – Baltijos baleto grupės šokėjais. Režisierius tik apgailestauja, kad dėl lėšų stokos premjera nebus tokia, kokią anksčiau įsivaizdavo, – su gyvai grojančiu orkestru.

Karikatūrų gaivinimas

O štai Vidas Bareikis, gruodį taip pat prikišiantis nagus prie dviejų teatro premjerų, vienoje jų galės pasidžiaugti gyvu orkestru. Spektaklis „Įstabusis ir graudusis planas B“ Nacionaliniame dramos teatre kuriamas kartu su Oskaro Koršunovo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Pastatymas paremtas danų dailininko Herlufo Bidstrupo (1912–1988) komiksais, kurie tais pačiais 1974-aisiais, kai J.Vaitkus statė savo pirmąjį spektaklį Šiauliuose, Lietuvoje buvo išleisti atskira knyga.
Kokios karikatūristo „iš už geležinės uždangos“ autobiografijos detalės leido įvykti tokiam stebuklui – atskira tema, tačiau visi, kuriems teko vartyti žaliąją knygą su dailininko autografu viršelyje, prisimena storus apsirijusius kapitalistus, darbininkus su grandinėmis ant kojų, vakarietiškas namų šeimininkes, kurių problemos tarybinėms tarnautojoms atrodė ganėtinai tolimos, ir kitus tuomet nepažinto, bet intuityviai geidžiamo vakarietiško pasaulio atributus. Beje, knygoje dailininkas pateikė įspūdžius ir iš savo kelionės po Lietuvą 1970-aisiais: brūkštelėjo Respublikinės dainų šventės bei Palangos paplūdimio vaizdų.
Jaunimas užsimojo vaikystėje matytus nespalvotus piešinėlius prikelti iš užmaršties. Pasak režisieriaus V.Bareikio, pavadinimas „Įstabusis ir graudusis planas B“ akcentuoja antrąjį žmogaus planą, slypintį kiekviename mūsų, tačiau išryškėjantį tik tam tikromis aplinkybėmis, kurias ir pasiūlo karikatūristo vaizduotė. Didžiąją dalį scenovaizdžio ir butaforijos spektaklyje pakeis gyvai piešiama animacija. Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė kuria muzikinį „Planą B“ – garsinius komiksus, kuriuos scenoje gyvai atliks ne tik aktoriai, bet ir studentai muzikantai iš Muzikos ir teatro akademijos. Prie bendros kūrybos proceso prisidės ir joje studijuojantys meno vadybininkai, repeticijas įamžina būsimieji kino režisieriai ir operatoriai.
Paskutinį metų vakarą V.Bareikis žiūrovus pakvies į dar vieną premjerą. Mat tuomet, kai valstybiniuose teatruose apmirė naujametinių premjerų tradicija, ji atgimė Menų spaustuvėje. Šįkart žiūrovai bus pakviesti į spektaklį „Bronson“, gatvės teatro bei cirko kalba atkuriantį žymiausio ir žiauriausio Didžiosios Britanijos kalinio stipruolio Ch.Bronsono biografiją. Jei Ch.Bronsonas būtų gyvenęs akmens amžiuje, jis būtų tapęs genties vadu, jei būtų persikėlęs į senovės Romą – jam būtų buvusi garantuota gladiatoriaus vieta. Bet demokratiškoje nūdienos visuomenėje jis buvo pasmerktas savo gyvenimą leisti už grotų.
Muzikinį spektaklio pagrindą sudaro Modesto Musorgskio fortepijoninės muzikos ciklas „Parodos paveikslėliai“, kurį gyvai atliks pats V.Bareikis. Dvylikos dalių muzikinė partitūra diktuoja tokį patį etiudų skaičių, kuriais bus pasakojama Ch.Bronsono istorija. Įžymųjį kalinį vaidins Rokas Petrauskas, o Ainis Storpirštis ir Indrė Mickevičiūtė taps personažais iš Ch.Bronsono gyvenimo: mama, prižiūrėtojais, psichologais, kalėjimo draugais.

Vienas paskutinių 2012 metais projekto „Bardai tarp žvaigždžių“ koncertų, kuriame dalyvaus aktoriai, tėvas ir sūnus Saulius ir Jokūbas Bareikiai, vyks gruodžio mėn. 19 d. 19 val. Vilniaus universiteto planetariume.

Šioje magiškoje vietoje susirinkę bardų muzikos gerbėjai turės progą išgirsti išskirtinį duetą –  bardą Saulių Bareikį su sūnumi aktoriumi Jokūbu, kurie scenoje susitinka labai retai, dažniau per jųdviejų koncertus, kurie per metus įvyksta vos kelis kartus. Šia proga, šventiniam laikotarpiui, dainuojantys aktoriai kviečia žvaigždėtoje aplinkoje pasiklausyti jų dar negirdėtos programos, kuri dviejų dalių koncerte bus rimtoji ir šmaikščioji. Kokios dainos skambės, kur jos kadaise buvo girdėtos bei apie ką jos – galėsite sužinoti atėję į šį išskirtinį metų koncertą VU planetariume, kuris prasidės nuo kelionės po dangaus pasaulį.
Vytauto Kernagio gitaros laureatas, aktorius Saulius Bareikis sako apie sūnaus kuriamas dainas sužinojęs visai neseniai – prieš keletą metų vasarą, kai į dainuojamosios poezijos festivalį koncertuoti drauge su Jokūbu jį pakvietė Virgis Stakėnas.
Pasak Sauliaus, artimam giminaičiui ar draugui, kurio nuomonė tau yra svarbi, parodyti savo kūrinius sunkiausia, reikia laiko, kad susikauptum ir pasiryžtum šiam žingsniui. Šiuo atveju jis buvo sėkmingas ir platus – Viename iš projekto „Bardai tarp žvaigždžių“ koncertų tėvas su sūnumi kartu dainuoti į sceną žengs jau ne pirmą kartą. S. Bareikis prisipažįsta jau puoselėjantis planus ir apie ilgesnę bendrą muzikinę programą.

Anot Jokūbo, su tėvu jie dažnai susitinka, kartu praleidžia šventes, o bendra kūrybinė veikla suartina dar labiau. „Abu esame užsivertę darbais, visur tiesiog lakstome, ir rasti progą repeticijoms nelengva, – pripažįsta J. Bareikis. – Dažniausiai pasiskirstome funkcijas ir abu mokomės atskirai, o tuomet aš atvažiuoju pas tėvą ir suderiname galutinius koncerto akcentus“.
Taigi visus išsiilgusius dainuojamosios poezijos ir norinčius išgirsti šį neeilinį duetą šiuo stebuklingu šventiniu laikotarpiu, kviečiame į Vilniaus universtiteto planetariumą 2012 12 19 d.,19 val. Nesiliaukite ieškoję savo žvaigždės – sako per Kalėdas būna stebuklų…
Andriaus Kaniavos dainų mylėtojai kviečiami 2012.12.27, 19 val. į šventinį koncertą VU planetariume.
Naujaisiais gyvatės metais, 2013.01.25  planetariume koncertą surengs pats Virgis Stakėnas.

Aktorius, režisierius ir atlikėjas Vidas Bareikis naujausiais darbais be skrupulų teškia priekaištus vyresniajai kartai, verčia aukštyn kojom teatrą, o koncertuose rėkia apie vidinį nerimą, sproginėjantį jo paties ir daugelio jaunų žmonių viduje.

Vido Bareikio režisuotame spektaklyje „Kovos klubas“ pagrindinis personažas rėkte išrėkia: „Jūs norit, kad tiesinčiau konservų skardines, kurias užkasė karta, gyvenusi, kai aš dar nebuvau net gimęs? Norit, kad tausočiau žemę, mąstyčiau apie gyvūnų išsaugojimą? Aš taip nesielgsiu, nes jūs visa tai padarėte.“ Į klausimą, ką norėtų padaryti, jeigu dabar mirtų, aktoriaus Ainio Storpirščio personažas vėl išklykia: „Noriu išeiti iš savo sušikto darbo!“
„Jauni vyrai ir moterys pasiruošę paaukoti gyvenimą, bet nežino kam, todėl dirba nemėgstamus darbus, kad vėliau nusipirktų nereikalingų, reklamos jiems brukamų daiktų. Tai dar viena citata iš Chucko Palahniuko romano, tačiau galėtų būti ir mano žodžiai, nes tokia būsena yra labai artima, pažįstama iki pašaknų, kaip ir daugeliui jaunesnės kartos žmonių“, – kodėl ėmėsi statyti spektaklį pagal amerikiečių rašytojo Ch.Palahniuko romaną „Kovos klubas“, atskleidžia V.Bareikis.
Spektakliu, kurio premjera lapkričio 10 ir 11 dienomis įvyks Vilniaus jaunimo teatre, V.Bareikis nesistengia šokiruoti. Jis tiesiog išsako tai, ką pats šiuo metu jaučia. Režisierius pabrėžia, kad tai galimybė jam ir jauniems aktoriams išreikšti tam tikrą poziciją, tiesiai į veidą tėkšti priekaištą tėvams ir vyresnės kartos atstovams. Vis dėlto jis viliasi, kad kūrinys, kuriame apstu aštrių, jaunimo jausmus atskleidžiančių frazių, paskatins keistis ir žiūrovus. „Galbūt kažkas po spektaklio išeis iš nemėgstamo darbo ar bent apie tai pagalvos, arba išgirdęs vieno personažo žodžius, jog tik susitaikęs su tuo, kad negalėsi amžinai gyventi savo nuostabiame bute ir amžinai naudotis uždirbtais pinigais, išsivaduosi iš uždaro rato, supras, kad pats gali keisti situaciją“, – tikisi V.Bareikis.
Ir priduria, kad trisdešimt šešių žmonių, vaidinančių spektaklyje, galvose sujudimas jau įvyko. „Tikiu, kad šitas ratas plėsis, juk spektaklį kiekvieną kartą žiūrės apie keturis šimtus žmonių. Teatras gali įkvėpti ir sutelkti žmones, o vienas šio spektaklio tikslų – parodyti, kad dar yra žmonių, kuriems rūpi bendražmogiškos problemos, pasakyti, kad ne viskas taip blogai, ir pačiam kažką pradėjus daryti viskas eis tik geryn“, – dėsto teatro judėjimo „No Theatre“ vadovas.
Jis neabejoja, kad panašų Sąjūdį, kuris Lietuvoje kilo 1988 m. vedamas muzikos, dabar bent jau savyje kiekvienas gali kurti įkvėptas teatro.

Spektakliais kuria įvykį pirmiausia sau

V.Bareikis mano, kad žiūrovus kur kas labiau nei šiandieninių mūsų politikų tušti pažadai įkvėps ir spektaklyje „Kovos klubas“ skambėsiantys trys ilgi monologai – inspiracinės kalbos. „Spektaklyje jos atsirado sąmoningai, nes šveplo, laužyta lietuvių kalba šnekančio politiko pažadai nuvesti Lietuvą į geresnį pasaulį nė kiek neįtikina. Žvelgdamas į daugelį mūsų politikų matau tik kompleksuotus, laiko sužalotus, sistemos štampuotus žmones, paskui kuriuos aš neičiau“, – atvirai prisipažįsta 26-erių metų V.Bareikis.
Kritikuoja jis ir savo tėvų kartos požiūrį bei įsitikimus, jog privalai dirbti, nesvarbu, kad nekenčiamą darbą, ir nieko negali pakeisti, nes nuo tavęs niekas nepriklauso. „Taileris Derdenas, „Kovos klubo“ herojus, pasakytų, kad su tokiu įdirbiu, koks Lietuvoje jau yra padarytas, vargu ar įmanomi pokyčiai. Jis pasiūlytų mūsų šalį nušluoti nuo paviršiaus ir tada pradėti kurti iš naujo. Žinoma, tai destrukcija ir pernelyg radikalu, tačiau personažų lūpomis išsakytos aštrios ir skausmingos mintys priverčia susimąstyti“, – teigia spektaklio režisierius.
Ar V.Bareikis, vadinamas teatro revoliucionieriumi, taip pat siekia laužyti stereotipus, versti aukštyn kojom teatrą ir visuomenę? „Tai laikas parodo. Kritikai savo knygose įvardija, kad vienas ar kitas darbas, padarytas prieš dvidešimt metų, apvertė tam tikrus dalykus. Mano pagrindinis tikslas – kad kiekvienas spektaklis būtų įvykis pirmiausia sau, kad galėčiau sąžiningai sakyti padaręs jame kažką nauja“, – atskleidžia jaunosios kartos režisierius.
Pasak jo, „Kovos klubas“ – tai logiška ankstesnių darbų tąsa. Pirmasis „No Theatre“ darbas „Telefonų knyga“ lyg manifestas kalbėjo apie patį teatrą, vėliau gimė spektaklis-provokacija „Mr.Fluxus arba šarlatanai?“, sukurtas remiantis Amerikos lietuvio, “Fluxus” judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno biografijos faktais. Kalbėjimas apie stereotipų laužymo svarbą spektaklyje „Mr.Fluxus arba šarlatanai?“ transformavosi į „Kovos klubą“, kuriame taip pat sabotuojama visuomenė, kuriami kataklizmai ir prieinama iki visiškos destrukcijos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.