Lygiai prieš 130 metų, 1883-iųjų balandį, Ragainėje, tuometinėje Prūsijoje, pasirodė žurnalas „Aušra“, suteikęs naują, lemiamą impulsą mūsų tautiniam judėjimui.

XIX a. antroje pusėje Rytų ir Vidurio Europoje, nepaisant didžiųjų imperijų trukdymų, formavosi gana daug laisvės siekiančių tautų. Tačiau sąlygas tam, natūralu, jos turėjo labai nevienodas. Pavyzdžiui, latvius, estus valdyti caro valdžia patikėjo vokiečių baronams, o šie, tiesa, juos žiauriai išnaudojo, bet ilgą laiką net nebandė nutautinti. Priešingai, padėjo kurti tautinę kultūrą, skatino, net vertė mokytis rašto: pastoriai vokiečiai neduodavo “šliūbo” jaunavedžiams, jei abu ar bent vienas būdavo beraščiai.
Tuo tarpu mūsų tautiečiams labai nepasisekė: jau 1795 m. užgrobusi visą LDK, Jekaterina II savo satrapams įsakė: demoralizuoti, nutautinti, nukatalikinti ją! Kartu, ypač po 1863 m. sukilimo, labai svarbiu savo tikslu caro valdžia paskelbė siekį išlaisvinti lietuvius iš lenkų įtakos. O rimčiausiomis priemonėmis šiam tikslui pasiekti laikė Katalikų bažnyčios persekiojimą ir lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą.
Bet tai buvo, kaip rašė Petras Ruseckas, „žlibas rusų darbas“ – lemtinga klaida, nes tiek viena, tiek kita, priešingai, gerokai padidino tą įtaką ir kartu paspartino krašto polonizaciją. Dabar būti „ponais“, t.y. lenkais, panoro ne tik kilmingieji, bet ir miestiečiai ir net kaimo žmonės, ypač Vilniaus krašte: kaip tarpukariu nustatė lenkiško Vilniaus S.Batoro universiteto mokslininkė Halina Turska, šis kraštas sulenkėjo kaip tik XIX a. antroje pusėje. Dar anksčiau mūsų tauta faktiškai neteko savojo elito – bajorų, inteligentijos, išsilavinusių žmonių, nes jie nutautėjo ir tapo svetimi likusiai tautos daliai, t.y. valstiečiams. Kaip tik todėl Europos mokslininkai paskelbė neginčijamą nuosprendį, artimiausioje ateityje pasmerkiantį lietuvių tautą neabejotinai mirčiai. Mūsų laimei, šios juodos pranašystės neišsipildė. Kyla klausimas – kodėl?

„Aušros“ labai reikėjo

Garsus tautinių judėjimų žinovas čekų profesorius Miroslavas Hrochas pastebėjo, kad tų tautų, kurios galėjo remtis praeities valstybingumo tradicijomis, sąjūdžiai prasidėdavo anksčiau ir vykdavo sparčiau. Tačiau pas mus, nepaisant garbingos LDK praeities, taip nenutiko. Regis, sutrukdė jau minėtos carizmo represijos po 1863 m. sukilimo, taip pat polonizacija, tautos elito netektis.
Kitaip tariant, elitą, inteligentiją teko ugdyti iš naujo, jau kitokį, iš valstiečių vaikų, o tam prireikė nemažai laiko. Juk caro valdžia smarkiai varžė nekilmingo jaunimo švietimą. Todėl ir vėlavome – mokslininkai pabrėžia, kad formuojantis tautai inteligentijos vaidmuo paprastai būdavo lemiamas.
Dar viena silpnoji mūsų tautiečių vieta – jie labai nenoromis ėmėsi prekybos, amatų, vengė kraustytis į miestus ir miestelius, ką jau XIX a. pabaigoje darė latviai bei estai. Tiesa, ir čia jiems sąlygos buvo palankesnės, nes industrializacija, urbanizacija jų žemėse buvo kur kas spartesnė. O tautinė agitacija tarp miestų gyventojų plinta daug lengviau ir greičiau nei kaimuose. Paspartinti mūsų tautinį judėjimą, padaryti jį žmonių savastimi (ypač kaime) galėjo tik lietuviška spauda.
Taip būdavo visur: istorikai pabrėžia, kad nacionalinėms tapatybėms įtvirtinti, tautai atsirasti reikalingos masinės komunikacijos priemonės, o tada radijo, televizijos dar nebuvo, tik periodiniai leidiniai ir knygos. Ir kuo anksčiau jie atsirasdavo, kuo didesni jų tiražai būdavo, tuo sparčiau formavosi modernios tautos.
Vienas žymiausių latvių veikėjų Krišjanis Valdemaras 1862 m. Peterburge pradėjo leisti pirmąjį aiškaus tautinio nusistatymo laikraštį. Jo tiražas buvo 4 tūkst. egzempliorių. Netrukus panašių leidinių pasirodė bent keli, tik jau Rygoje. O pirmasis estų laikraštis pasirodė 1857 m. Pernu mieste. Ypač didelę įtaką estų tautiniam judėjimui padarė Jaano Tonissono Tartu mieste leistas laikraštis „Postimees“, 1891 m. tapęs dienraščiu. Įdomu pastebėti, kad XX a. pradžioje Estijoje jau buvo laikraščių, kurių tiražai siekė net 200 tūkst. egzempliorių.
Ir mūsų tautinio judėjimo veikėjai suprato periodinės spaudos reikšmę bei jos galimybes tautiškumo idėjoms platinti. Be to, juos ragino ir lenkų istorikas rašytojas Ignas Kraševskis: „Jeigu lietuviai nenori išmirti kaip tauta, tai jie turi įkurti savo laikraštį.“ Bet kaip tą padaryti? Skelbdami savo idėjas latvių, estų, suomių, čekų, vengrų, serbų laikraščiai, žinoma, patirdavo valdžios cenzūros trukdymus, bet vis dėlto ėjo ir buvo platinami legaliai. O lietuviška spauda iš viso buvo uždrausta. Tiesa, ją buvo galima leisti naudojant svetimą abėcėlę – „graždanką“, bet toks laikraštis, kaip ir bet koks kitas leidinys tokiu šriftu, iš karto keliautų į šiukšlyną arba į krosnį…
Todėl reikėjo, kad lietuviško laikraščio raidės būtų kaip maldaknygėse, bet tokį laikraštį buvo galima leisti tik už Rusijos ribų, o tai papildomi sunkumai, rūpesčiai ir pavojai. Ieškojimai bei svarstymai užtruko: gal Belgrade, gal Prahoje, o gal Sofijoje? Vis dėlto buvo pasirinkti Rytprūsiai, iš pradžių Ragainė (dabar Nemanas), vėliau Tilžė (dabar Sovetskas). Iš čia Lietuva arti, be to, čia atsirado ir talkininkų – vietos lietuvių.
Antra, reikėjo lyderio, kuris suburtų mūsų dar labai kuklias ir negausias inteligentų pajėgas tokiam periodiniam leidiniui leisti bei nustatytų teisingą jo idėjinę kryptį. Tokiu lyderiu tapo Jonas Basanavičius – gydytojas, visuomenininkas, mokslininkas, Marijampolės gimnazijos ir Maskvos universiteto auklėtinis. Daugelio istorikų nuomone, be jo pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“ nebūtų galėjęs atsirasti, „nes tuo metu jis buvo vienintelis lietuvis veikėjas, įgijęs jau tiek populiarumo lietuvių visuomenėje, kad galėjo prie bendro darbo pritraukti įvairių pažiūrų žmones“.
Kaip tik tada, apie 1880 metus, pats niūriausias carizmo priespaudos laikotarpis jau baigėsi, o Sūduvoje susibūrė mūsų tautinio judėjimo centras. Tam daug pasitarnavo Marijampolės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Petras Kriaučiūnas (1850–1916), joje išugdęs kelias dešimtis pačių žymiausių mūsų tautinio judėjimo veikėjų, rašytojų, nepriklausomos Lietuvos ministrų, vyskupų (pakaks paminėti Vincą Kudirką, Joną Jablonskį, Kazį Grinių, Praną Vaičaitį, Stasį Matulaitį, Justiną Staugaitį, Praną Būčį ir kt.). J.Basanavičius, tiesa, Marijampolėje mokėsi šiek tiek anksčiau, bet daugelis vadinamųjų aušrininkų – „Aušros“ bendradarbių, rėmėjų ir platintojų buvo P.Kriaučiūno mokiniai. O artimiausi, svarbiausi J.Basanavičiaus bendražygiai leidžiant „Aušrą“ buvo Jonas Šliūpas, Jurgis Mikšas, Juozas Andziulaitis, Martynas Jankus ir Petras Vileišis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Taip Joną Basanavičių – visuomenininką, vieną pačių svarbiausių mūsų moderniosios istorijos veikėjų, gimusį lygiai prieš 160 metų, pavadino Mykolas Biržiška.

Prisiminti šį žmogų, jo vietą mūsų tautos ir valstybės istorijoje šiandien labai svarbu, nes dabar neretai girdime ir skaitome, kad jo nuopelnai ne tokie dideli, kaip iki šiol skelbta, kad jis, daugelį dešimtmečių šlovintas, tautos patriarchu vadintas, iš tikrųjų nieko gero nenuveikė ir dar užnuodijo mus romantizmu, o tai trukdo būti gerais europiečiais, dar blogiau – nuvedė mums ne tuo keliu 1918 m. vasarį. Tai gal M.Biržiška smarkiai klydo?

„Aušros“ gadynė

Šį kartą mums rūpi svarbiausi J.Basanavičiaus darbai, o ne jo biografijos ypatybės, todėl apie ją tik labai trumpai.

Gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Sūduvoje, Ožkabalių kaime dabartiniame Vilkaviškio rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1873 m. sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją, kurioje mokytojo Petro Kriaučiūno paveiktas žengė pirmuosius lietuviškos veiklos žingsnius – rinko tautosaką, rašė eilėraščius. Dar intensyviau šį darbą dirbo studijuodamas Maskvos universitete, iš pradžių istoriją bei filosofiją, vėliau mediciną: domėjosi Lietuvos istorija, rūpinosi populiarios literatūros leidimu ir spaudos draudimo atšaukimu. 1879 m. baigęs mokslus didelę savo gyvenimo dalį praleido Bulgarijoje, dirbdamas gydytoju įvairiuose miestuose, už tai pelnė didžiulę gyventojų pagarbą ir autoritetą. Tik 1905 m. grįžo į Lietuvą, gyveno daugiausia Vilniuje, tęsė mokslinę, visuomeninę ir profesinę gydytojo veiklą. Čia ir mirė 1927 m. vasario 16 d.

Pagal savo prigimtį ir charakterį J.Basanavičius buvo ne politikas, ne kovotojas ar liaudies tribūnas, o tipiškas mokslo žmogus, daug dėmesio skyręs istorijos, literatūros istorijos, tautosakos tyrimams. Jis daug laiko praleido geriausiose Europos bibliotekose siekdamas atskleisti mūsų tautos kilmės paslaptis, buvo faktiškai ir pirmasis lietuviško mokslo organizatorius, 1907 m. Vilniuje įkūręs Lietuvių mokslo draugiją, kuri vykdė aktyvius mūsų istorijos, etnografijos, archeologijos, antropologijos, kalbos tyrimus.

Tačiau visa tai buvo pajungta kitam, kur kas aukštesniam, svarbesniam tikslui, nei kaupti mokslo žinias. J.Basanavičius suprato, kad mūsų tautai tada, XIX–XX a. sandūroje, grėsė mirtinas pavojus – nutautėti, išnykti. Mokslas turėjo padėti jai išsigelbėti, bet to buvo maža. Todėl jis ėmėsi aktyvios visuomeninės politinės veiklos – nes nebuvo kam to imtis, juk absoliuti dauguma mūsų bajoriškos kilmės šviesuomenės buvo atsižadėję savo tautos, jos kalbos ir netikėjo jos ateitimi.

Istorikai išskiria tris svarbiausius J.Basanavičiaus visuomeninės politinės veiklos, o kartu ir viso gyvenimo laikotarpius – „žvaigždžių valandas“. Pirmasis, matyt, reikšmingesnis už kitus – tai „Aušros“ žurnalo leidyba 1883–1886 m., pradėta jo iniciatyva, jam nustačius jos ideologinę kryptį, jam vadovaujant. Taip tvirtinti galima todėl, kad tie metai, kai buvo leidžiama „Aušra“, buvo ir intensyviausio, vaisingiausio mūsų moderniosios tautos formavimosi laikotarpio pradžia. Pagaliau ir lenkų istorikas Juzefas Ignacas Kraševskis patarė, „jog norinti išsaugoti tautą ir jos tradicijas nuo nutautėjimo reikia, kad lietuviai įsteigtų nors ir neįmantraus, bet prieinamo turinio laikraštį“.

Būtina priminti, kad mūsų proseneliams buvo nepalyginti sunkiau nei kaimynų, nes šių spaudos niekas nevaržė, už jos leidimą ir platinimą į katorgas negrūdo. O „Aušra“ ėjo nelegaliai, todėl tie vos 40 jos numerių, išleistų kukliu tūkstančio egzempliorių tiražu, mums tokie reikšmingi ir brangūs.

Kita svarbi aplinkybė – „Aušros“ pasirodymas žymėjo galutinį ir negrįžtamą mūsų tautos atsiribojimą nuo lenkų. Šis procesas prasidėjo dar 1863 m. sukilimo metu, kai Kostas Kalinauskas, vienas jo vadų, paskelbė, kad „negalima… patikėti būsimo Lietuvos likimo tai kvailai kūmutei – Varšuvai“. Vėliau Simonas Daukantas tokį savarankišką politinį kursą pagrindė savo istoriniais tyrimais, bet labiausiai jį išpopuliarinti galėjo tik periodinis leidinys. Būtina priminti, kad panašiu keliu ėjo ir baltarusiai, ir ukrainiečiai, tik jie pabrėždavo savo skirtumą nuo rusų.

Tiesa, J.Basanavičiaus parašytoje „Prakalboje“, išspausdintoje pirmajame žurnalo numeryje, kur buvo išvardyti „Aušros“ tikslai ir uždaviniai, atsiskyrimo idėja nebuvo akcentuojama, tik būtinumas gelbėti mūsų kalbą: „Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba.“ Ir dar žurnale daug vietos buvo skirta istorinei medžiagai, grožinei literatūrai, praktiškiems patarimams. Bet lenkai norą atsiskirti perskaitė tarp eilučių – o kam lietuviams reikėjo savo leidinio, ir dar sunkiomis sąlygomis leidžiamo, jei lenkiški Lietuvoje sklido niekieno nevaržomi, nepersekiojami? Todėl jų spaudoje pasipylė pikti kaltinimai lietuviams, į kuriuos J.Basanavičius „Aušroje“ atsakė taip: „Mes, šiandieniški lietuviai, ilgai pasitikėjome, kaip ir mūsų tėvai ir proseniai, ant lenkiškos „brolystės“ ir prietelystės; bet po didės daugybės patyrimų, kad ta prietelystė netikra yra… mūsų jausmai truputį atšalo. Argi mes turime iš „broliškos“ meilės išsižadėti savo gyvasties ir duotiesi broliams praryti, kad jie riebesni ir stipresni taptų?..“

„Aušra“, žinoma, ėjo sunkiai ir neilgai, vos trejus metus su trupučiu, bet tai nenuostabu: kiekviena pradžia sunki. Vis dėlto J.Basanavičiaus iškeltą užduotį – pakelti tautos dvasią – ji įvykdė. Negana to, subūrė aušrininkų, jos bendradarbių, platintojų, ideologijos šalininkų, sambūrį. Tai buvo palyginti jauni inteligentai, daugiausia iš valstiečių kilę studentai, gydytojai, kunigai, daugelis iš jų tapo žinomais žmonėmis, nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjais: Jonas Šliūpas, Martynas Jankus, Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Jurgis Mikšas ir kiti.

Didysis Vilniaus Seimas

Tai buvo antroji J.Basanavičiaus „žvaigždžių valanda“, ir labai svarbus įvykis mūsų tautinio judėjimo istorijoje, kelyje į laisvę. Štai kaip jis pats tą įvykį vertino: „Nuo šito „seimo“ Lietuvos istorija pakrypo geresnėn pusėn ir lietuvių tautą atvedė prie nepriklausomybės.“ Žinoma, toks masinis politinis renginys galėjo įvykti tik 1905 m. pabaigoje, revoliucijos pakilimo laiku, ir kitos Rusijos pavergtos tautos organizavo panašius sambūrius. Bet mūsų tautiečių surengtasis, kaip teigia istorikai, nusisekė labiausiai, o J.Basanavičiaus vaidmuo jį rengiant ir pravedant buvo itin reikšmingas.

Tuo metu jis buvo ką tik grįžęs į Lietuvą po daugelio užsienyje praleistų metų, jau nebejaunas ir prastos sveikatos. Nepaisant to, ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos. Idėja sukviesti į Vilnių tautos atstovus ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Rygos, Peterburgo, Talino, Odesos kilo dienraščio „Vilniaus žinios“ redakcijoje 1905 m. spalį. Bet vargu ar ji būtų buvusi realizuota, jei ne P.Vileišio ir J.Basanavičiaus pritarimas. Pastarasis tapo renginio organizacinio komiteto pirmininku, parašė ir komiteto vardu pasirašė atsišaukimą į tautiečius, kviesdamas juos „susirinkti Vilniun iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos nors po vieną žmogų, (…) atvykti ir patarnauti savo numylėtai tėvynei tokioje svarbioje, tokioje įžymioje valandoje, nuo kurios gali priderėti visa mūsų tautos ateitis“.

Tiesa, organizatoriai patys abejojo, ar žmonės išgirs, ar jie susirinks. O susirinko daugiau nei 2 tūkst., ir daugiausia kaimo žmonių, ūkininkų. Tada kilo kitas sunkus klausimas – kaip tokią didelę ir margą publiką suvaldyti, nukreipti ją konstruktyvių diskusijų ir sprendimų linkme. Čia vėl padėjo didžiulis J.Basanavičiaus autoritetas, jo mokėjimas vienyti, taikyti labai skirtingų pažiūrų žmones.

Taigi šis Seimas nevirto beprasmiškų kivirčų vieta, bet per trumpą laiką, vos dvi darbo dienas, sugebėjo aptarti aktualiausius to meto klausimus ir priimti gana radikalius bei dalykiškus nutarimus. Svarbiausias – suteikti Lietuvai autonomiją, taip priartinant tikrą nepriklausomybę. Tuo Seimas parodė, kad mūsų visuomenė jau yra tautiškai susipratusi ir pasirengusi savarankiškam gyvenimui, kad „Aušros“ paskleistas idėjas mūsų tautiečiai priėmė kaip artimas ir jiems būtinas.

Svarbiausias mūsų istorijos dokumentas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečių okupacijai J.Basanavičiui teko imtis naujos, kitokios visuomeninės veiklos: jis daug jėgų ir laiko skyrė Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti, rūpinosi lietuviškos gimnazijos steigimu, vadovėlių mokykloms leidimu, tęsė mokslinį ir kultūrinį darbą.

Iš pradžių okupacinis režimas buvo labai griežtas, bet kai vokiečiams frontuose ėmė nebesisekti, jų valdžia šiek tiek atleido varžtus, ėmė laviruoti. Tuo pasinaudojo mūsų tautinio judėjimo aktyvistai ir 1917 m. rugsėjį Vilniuje surengė Lietuvių konferenciją. J.Basanavičius buvo jos organizacinio komiteto narys, išrinktas konferencijos garbės pirmininku ir jos sudarytos Tautos tarybos nariu. Tarybos ir konferencijos tikslas buvo siekti nepriklausomybės.

Vokiečiai visokiais būdais tam trukdė, todėl Taryba pradėjo nebesutarti, suskilo: didesnė jos dalis su prezidiumo pirmininku Antanu Smetona priešakyje buvo linkusi į žymias nuolaidas vokiečiams, o mažesnioji – Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Jonas Vileišis reikalavo skelbti tikrą nepriklausomybę ir parengė atitinkamo dokumento tekstą. Tai ir buvo būsimasis Vasario 16-sios aktas.

Kaip netekusiam kolegų pasitikėjimo, A.Smetonai buvo pasiūlyta atsistatydinti iš pirmininkų, o istorinį tarybos posėdį vesti pakvietas J.Basanavičius – anot tarybos sekretoriaus Petro Klimo, „iš patriotinio jautrumo ir pagarbos Lietuvos atgimimo pradininkui“. Iš tiesų jam tai buvo tinkamas moralinis atpildas už daugelio metų darbą Lietuvos ateičiai.

Jonas Rudokas

Vyriausybė archeologui, istorikui ir rašytojui Vykintui Vaitkevičiui premiją skyrė už kūrybinę, mokslinę ir švietėjišką veiklą etninės kultūros srityje, etninės kultūros tradicijų plėtojimą.

Kasmetinė J. Basanavičiaus premija laureatui iškilmingai įteikta Lietuvos nacionaliniame muziejuje. V. Vaitkevičiui premiją teikė ir sveikino Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, Kultūros ministras Arūnas Gelūnas bei kiti garbūs svečiai.

V. Vaitkevičius sako premijos nesitikėjęs, tačiau džiaugiasi savo darbo įvertinimu. „Laukti ir tikėtis – nesitikėjau, juk tai ne kasdienis dalykas. Dabar esu pagerbtas pačiu aukščiausiu lygiu. Tai didelis įvertinimas ir garbė tiek man, tiek ir mano komandai. Tikrai malonus apdovanojimas, nors premijos nesitikėjau ir nelaukiau, dirbau kasdienį darbą. Džiugu, kai gaunamas toks apdovanojimas už darbą iš širdies, nelaukiant jo įvertinimo“, – sako V. Vaitkevičius.

Kai kurie J. Basanavičiaus premijos laureato darbai jau yra suguldyti ir įamžinti leidiniuose, pradedant pirmąja, daugiau kaip prieš dešimtmetį, 1998 metais, išleista knyga „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ ir baigiant ką tik pasirodžiusia „Lietuva. 101 legendinė vieta“, kurioje pirmą kartą išsamiai atskleidžiamos legendinės šalies vietos kaip kertinė Lietuvos kultūros dalis.

Vykintui Vaitkevičiui premija paskirta už kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus, archeologinius tyrinėjimus, istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą ir kovą dėl jų išsaugojimo, taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą bei mokslinių tyrimų viešąją sklaidą.

V. Vaitkevičius jau porą dešimtmečių intensyviai darbuojasi etninės kultūros tyrimo ir puoselėjimo baruose. Istorikas, archeologas, kultūrinio kraštovaizdžio tyrėjas nuo pat akademinės ir kūrybinės veiklos pradžios kryptingai plėtė tyrimų lauką, palaipsniui aprėpdamas bemaž visas pagrindines etninės kultūros raiškos sferas – organiškai susiejo senųjų šventviečių, laidosenos ir kitų religijos sričių, etnologijos, kalbotyros, folkloro, mitologijos, sakytinės istorijos, kultūrinės atminties ir geografijos tyrimus.

Valstybinė Jono Basanavičiaus premija kasmet skiriama už reikšmingiausius paskutiniųjų 5 metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.

Premijos dydis – 500 bazinių socialinių išmokų (65 tūkst. litų).