"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Bastilijos paėmimo diena kiekvienam prancūzui iki šiol simbolizavo pagrindines Prancūzijos vertybes – „liberté, égalité, fraternité“ (laisvė, lygybė, brolybė). Būtent šią dieną teroristai smogė ne tik Prancūzijos vertybėms, bet ir visam Vakarų pasauliui.

Du amerikiečiai, du armėnai, vienas ukrainietis, viena Šveicarijos pilietė – tai tik dalis Nicoje liepos 14-ąją po sunkvežimio ratais žuvusių užsieniečių, kurių mirtis daugeliui simbolizuoja ne tik žmogišką netektį, bet ir visam Vakarų pasauliui paskelbtą karą. Tokį karą, kuriame puolama iš užnugario, kuriame nusitaikoma į vaikus ir kuriame mėginama įveikti ne tautą ar valstybę, o visą Vakarų civilizaciją. „Tai karas ne prieš prancūzus, o prieš mus visus“, – sako prancūzijos prezidentas Fran­cois Hollande’as, pripažindamas, kad kol kas karą laimi kita pusė.

Atsakomybę už išpuolį Nicoje, pražudžiusį 84 ir sunkiai sužalojusį dar per 200 žmonių, prisiėmė „Islamo valstybė“ (ISIS). Tai jau trečia daug aukų pareikalavusi šios organizacijos narių surengta teroro ataka Prancūzijoje nuo 2015 m. sausį vykusių žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje.

Radikalūs islamistai aiškina, kad miestus ir valstybes pasirenka pagal tai, ar šios aktyviai kovoja su jų judėjimu. Prancūzija – viena šios kovos vėliavnešių. „Islamo valstybė“ ne kartą įvardijo Prancūziją kaip pagrindinį taikinį dėl jos karinių veiksmų Irake ir Sirijoje. Tačiau yra ir kita medalio pusė – šimtai džihadistų yra išvykę iš Prancūzijos ir prisidėję prie ISIS kovotojų. Be to, Prancūzijoje veikia daugybė džihadistus verbuojančių asmenų ir organizacijų.

Ypač daug jų Nicoje. Pagal pranešamus radikalizacijos atvejus Nica visoje Prancūzijoje nusileidžia tik liūdnai pagarsėjusiam 93-iajam Paryžiaus rajonui. Per Bastilijos paėmimo dieną sunkvežimiu į minią įvažiavęs Mohamedas Lahouaiejas Bouhlelas, iš Tuniso kilęs Prancūzijos pilietis, – vienas radikalizuotų asmenų, kurie, pasak Prancūzijos teisėsaugos, radikalizavosi per itin trumpą laiką.

Šių metų pradžios duomenimis, mažiausiai 55 asmenys iš Nicos ir aplinkinių miestelių, priklausančių Pajūrio Alpių departamentui, yra išvykę kovoti į Siriją ir Iraką. Tarp jų – 11 vienos šeimos narių. Departamento prefektūra neseniai uždarė penkerius pogrindinius maldos namus, kuriuose buvo skleidžiamas radikalusis islamas.

Nenuostabu, kad Pajūrio Alpių departamentas, vis labiau nerimaudamas dėl džihadistų, vienas pirmųjų šalyje įvedė įspėjimų apie galimą radikalizaciją sistemą. Apie tokius atvejus praneša šeimos, mokyklos ir visuomenines paslaugas teikiančios įstaigos.

Be to, pastaraisiais mėnesiais Nicoje, kurioje vyksta itin daug tarptautinių renginių, intensyviai buvo rengiami mokymai teroristinio išpuolio atvejams, vykdomos antiteroristinės pratybos. Buvo parengtas ir ypatingo saugumo planas, koordinuojamas vidaus reikalų ministro. Nicoje kovai su radikalizacija net suburta speciali komanda. Jos nariai susitinka kartą per savaitę ir analizuoja iš mokytojų, socialinių darbuotojų, policininkų ir kalėjimo pareigūnų gautus pranešimus. Visi apie galimą radikalizaciją įspėjantys asmenys yra parengiami psichologų, kad atpažintų jos ženklus. Nuo 2014 m. užfiksuoti 522 tokie įspėjimai, tarp jų 120 – apie jaunesnius nei 18 metų jaunuolius.

Kaip BBC pasakoja už Nicos šiaurės rytų rajoną atsakinga tarybos narė Fatima Khaldi, nerimą kelia tai, kiek daug jaunuolių save suvokia ne kaip prancūzus, o kaip marokiečius, alžyriečius ar tunisiečius. „Trečios, ketvirtos, penktos kartos vaikai nesijaučia esantys prancūzai. Tokie žmonės kaip aš, t.y. antros kartos piliečiai, negali to suprasti“, – sako politikė.

To paties regiono imamas Boubekeuras Bakri priduria ir pagrindines tokio požiūrio priežastis: „Marginalizuotose musulmonų bendruomenėse nedarbo lygis siekia 40 proc. Tai silpnina imunitetą ir leidžia plisti radikalizacijos mikrobams.“

Ar įmanoma tuos mikrobus išnaikinti? Kaip ir visi mikrobai gamtoje, šie yra atsparūs ir sugeba gerai pasislėpti panagėse. Antai vienas labiausiai pagarsėjusių Nicos verbuotojų Omaras Oumsenas, kartais dar vadinamas Omaru Diaby, dar neseniai oficialiai buvo žuvęs Sirijoje, o štai dabar kalbama, kad savo mirtį jis tiesiog suklastojo ir dabar vėl veikia pogrindyje, verbuodamas jaunus Nicos vaikinus ir palaikydamas puikiai veikiantį Nicos džihadistų tinklą. Manoma, kad šis vyras yra atsakingas už maždaug 40 asmenų užverbavimą keliauti kovoti į Siriją. Beje, jis su ISIS nesusijęs – priešingai, priklauso su „Al Qaeda“ siejamai teroristų grupuotei „Jabhat Al-Nusra“, kuri konkuruoja su „Islamo valstybe“.

Savo veiklą Nicoje anksčiau plėtojo ir kita džihadistų grupelė, žinoma „Cannes-Torcy“ pavadinimu. Tiesa, ją prancūzų policijai pavyko išardyti. Na, o 2014-ųjų sausį Prancūzijoje buvo suimtas iš Nicos kilęs asmuo, neseniai grįžęs iš Sirijos, kurioje praleido 16 mėnesių. Kaip manoma, jis buvo parsiųstas tam, kad Prancūzijoje surengtų savižudišką išpuolį. Šis planas, laimei, nebuvo įgyvendintas, tačiau Prancūzija nukentėjo jau tris kartus, ir visus – labai skaudžiai. Nieko keisto, kad prancūzai gyvena būdami nuolatinės budrumo būsenos, o jų nerimas yra „įteisintas“ nuolat atidedant nepaprastosios padėties pabaigos terminą.

Nepaprastoji padėtis Prancūzijoje buvo įvesta pernai lapkritį po kruvinų įvykių Paryžiuje, pareikalavusių per 130 aukų. Dabar ji gali būti pratęsta jau ne trims, o šešiems mė­ne­siams, iki 2017 m. sausio 26 dienos. Be to, opo­zicija reikalauja griežtesnio nepaprastosios padėties režimo, nors ir pagal dabar galiojančią tvarką jos metu leidžiama skelbti komendanto valandą, atlikti kratas be teismo sprendimo, taip pat – naktį, skirti namų areštą žmonėms, kurie kelia pavojų saugumui ir viešajai tvarkai.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA