Keista eklektika neleidžia Batumio vadinti išskirtinio grožio miestu, nors jis turi tikrai mielų kampelių. Bet juk čia važiuojama ne dėl architektūros – dėl šiltos jūros ir kalnų.

Aušra LĖKA

„Veidui“ iš Adžarijos (Gruzija)

Įminti Batumio dvasią per kelias dienas turbūt neįmanoma jau vien todėl, kad pats Batumis, atrodo, nežino, kuo nori būti. Gruzijos istorijos Meka, net naujus pastatus statanti imituojant senovę? „TrumpTower“ kaukazietiškas variantas? Venecijos ar Bolonijos grožybių kopija? Sovietinių laikų giros cisternos ant ratų su užrašu „Kvas“, kokia tebestovi vienoje centrinių senamiesčio gatvių, „paveldo“ sergėtoja?

Tiesa, tarp visame pasaulyje nusižiūrėtos architektūros – ne vienas tikrai įspūdingas dangoraižis, o tarp senųjų namų yra išlikusių jaukių gruziniškų kiemelių. Ką jau kalbėti apie tai, kad jūra ir kalnai, įrėminantys Batumį, nesugadinamai žavūs.

Paklydę tarp senovės ir Vakarų

Labiausiai palei jūrą nusidriekusio Stebuklų parko pavadinimą atitinka Ali ir Nino skulptūra, pelnytai vadinama pačia poetiškiausia meilės skulptūra pasaulyje. Tbilisio skulptorę Tamarą Kvesitadzę (gim.1968 m.) įkvėpė kaukazietiška Romeo ir Džuljetos versija, kai azerbaidžanietis įsimyli gruzinę, bet žūva kare. 2010 m. sukurta kinetinė skulptūra – 8 m aukščio vyro ir moters metaliniai siluetai, kurie judėdami ratu susitinka, tarsi pasibučiuoja, moteris padeda galvą vyrui ant peties, juodu susilieja į vieną kūną, o paskui persineria vienas per kitą, išsiskiria ir vėl juda ratu, kol susitinka.

Stebuklų parke daugybė ir kitų skulptūrų, pavyzdžiui, šalia geriančių kavą vyro ir moters iš bronzos ir metalo viena laisva kėdė palikta ir jums.

Didžiulis apžvalgos ratas ir keli įmantrūs dangoraižiai vakare nušvinta ryškiaspalvėmis iliuminacijomis. Traukia akį 130 m Abėcėlės bokštas, ant kurio išrašytos 33 gruzinų abėcėlės raidės. Gruzinų abėcėlė – unikali, ji yra tarp keturiolikos pasaulio abėcėlių. Klausimo, ar nekyla diskusijų, kad sudėtingą raidyną vertėtų kaimynų turkų pavyzdžiu pakeisti lotynišku, gruzinai išklauso su pasibaisėjimu ir sako – niekada, gruzinai labai mėgsta savo tegu ir sudėtingą išmokti abėcėlę.

Beje, Abėcėlės bokštas ne tik suprojektuotas ne gruzinų, bet ispanų architekto, tačiau ir dabar valdomas ispanų verslininkų, kuriems priklauso mokamu liftu pasiekiamas restoranas bokšto viršuje.

Šalia dar keli taip pat užsienio bendrovėms priklausantys pastatai. Įspūdingo dangoraižio ratu besisukančiose gondolose turėjo per pertraukas tarp paskaitų sūpuotis Technikos universiteto studentai. Tačiau jie čia taip ir neįsikūrė: pastatas neperėjo techninio patikrinimo, o vėliau buvo perduotas užsienio bendrovei, kuri čia ketina įrengti viešbutį.

Greta – Donaldo Trumpo bokštas. Pats D.Trumpas 2012 m. atvyko į Batumį ir kartu su tuomečiu Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu paskelbė apie 250 mln. JAV dolerių vertės projektą – 47 aukštų pastato statybą. Tiesa, statyba įstrigo, o šiemet sausį D.Trumpas, išrinktas JAV prezidentu, atsisakė šio projekto. Žadama, kad jį baigs kita bendrovė, čia bus viešbutis ir prabangūs apartamentai.

Su M.Saakašvilio prezidentavimo laikotarpiu susijęs ir daugelio kitų vakarietiškos architektūros klonų perkėlimas į Batumį. Vakaruose gyvenusiam M.Saakašviliui norėjosi ir Gruziją padaryti viskuo panašią į Vakarus. Kai kur, atvirai sakant, gal net persistengta. Štai prieš dramos teatrą stovėjusi gruzinų klasiko skulptūra buvo perkelta kitur, o čia pastatytas paauksuotas Neptūnas ir įrengtas fontanas, lygiai tokie pat kaip Italijoje, Bolonijoje. Tiesa, fontanų Batumyje yra ir gruziniškų: vynuogių degtinės čačios bokšto fontanas kartą per savaitę keliolika minučių trykšta kuo tikriausia gruziniška degtine.

Viena madingiausių Batumio aikščių, kuri ir vadinasi itališkai – Piazza, – aliuzija į Švento Morkaus aikštę Venecijoje. Tarp palei jūrą sudygusių viešbučių dangoraižių yra ir Romos Koliziejaus formos pastatas (tokiu vardu ir pavadintas viešbutis), ir toli gražu ne gruzinų atradimas – apverstas stogu į apačią namas, ir italų architekto Justicijos namai, vietinių dėl savo formos vadinami tiesiog buteliu…

Atrodo, kad Batumis savo dangoraižiais siekia pakartoti kažką panašaus į kokio Kataro panoramą. Jie geriausiai matyti iš lėktuvų, kurie į nedidelį pačiame mieste esantį oro uostą leidžiasi tiesiai nuo jūros kranto, mat nusileidimo takas prasideda vos ne nuo pakrantės. Bet skrydžių čia nedaug – skraidina vos kelios avialinijos, o iš Lietuvos paprasčiau Batumį pasiekti per Kutaisio oro uostą, esantį už poros su trupučiu valandų kelio.

Beje, Batumyje reikia būti atsargiems ir žavintis gerai išlikusiais senoviniais pastatais, nes jie gali būti… visai nauji. Net ant kalvos iškilęs nuostabus mažutis vienuolynas atrodo kaip ką tik restauruotas. Tačiau iš tikrųjų jis baigtas statyti… pernai: turtingo gruzino emigranto lėšomis ne atstatytas, o pastatytas naujutėlaitis pastatas, imituojant kelių šimtų metų senumo maldos namus.

Gruzinai mėgsta pasakoti legendą, kad kai Dievas įvairioms tautoms dalijo žemę, gruzinai pavėlavo. Tad Dievas jiems atidavė tai, ką buvo pasilikęs sau, – gražiausią pasaulio dalelę.
Gamtos Batumiui tikrai galima pavydėti – miestas įsispraudęs tarp jūros ir kalnų. Gruzijai praradus sovietmečiu kurortais garsėjusią Abchaziją, kurią dabar kontroliuoja Rusija, Batumis liko didžiausias Gruzijos kurortas ant jūros kranto. Tiesa, išlepintam mūsų geltono smėliuko poilsiautojui akmenuotas paplūdimys ekstazės nesukels, bet jūra šilta – Batumis yra subtropikų zonoje.
Daugybė kapitonų šaukia kviesdami pasiplaukioti laivais, aplink kuriuos nardo delfinai. Palei jūrą galima pasivaikščioti ar dviračiais pasivažinėti palmių alėja pažymėta promenada su gruziniškos virtuvės restoranais.
O Batumio pakraštyje ant jūros kranto – nuostabaus reljefo 111 ha teritorijoje dar 1912 m. įsteigtas botanikos sodas. Sakoma, kad jame auga praktiškai viskas, kas auga pasaulyje. Teritorija taip ir suskirstyta: Australija, Rytų Azija ar Meksika.
Kiek pavažiavus už Batumio galima pamatyti ne tik žaliuojančius, bet ir iki 2,5 km aukščio kylančius kalnus baltomis snieguotomis viršūnėmis. Keli kilometrai nuo Batumio Kedos rajone – didžiausias Adžarijoje Machunceti krioklys, o kitapus kelio – Besleti tiltas, dažniau vadinamas garsiosios XII a. gyvenusios karalienės Tamaros, kurią už nuopelnus bei drąsą gruzinai pavadina ir karaliumi, vardu. Tiltas, XII a. pastatytas be jokių atramų, lig šiol tebestovi.
Beje, negali atsistebėti Gruzijoje pakelėse, net ir paties Batumio pakrašty, vaikštinėjančiomis karvėmis. Iš kur jos tokios savarankiškos, niekas neprisimena, bet ryte visi atveria vartelius ir išleidžia jas ieškotis pašaro, o vakare jos sau ramiai pačios grįžta namo. Gruzinai net ilgai namo nepareinančius vaikus juokais bara sakydami – net karvės pačios grįžta namo, o kur tu? 
 Adžarijoje vis labiau populiarėja kaimo turizmas. Turistai mielai važiuoja bent dienai pasimėgauti tikrais, ne miestietiškais chačapuriais, baklažanų patiekalais, ką tik iš daržo nuskintais pomidorais ar vaisiais ir, žinoma, vynu ar čačia.
O kai uždainuoja koks vietos vyrų ansamblis, kaip kad lietuvių grupei – „Elesa“, nekyla jokių abejonių, už ką gruzinų polifoninio dainavimo tradicija net įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Įdomiausia, kad dainininkai pasipasakojo vienas esąs menotyrininkas, kitas teisininkas, trečias filologas, ketvirtas ekonomistas.
Klausiu Zazos Gogitidzės, ką kaime veikia jis, menotyrininkas. Bet vyrą toks klausimas nustebina – sako, žinoma, kad tai labai reikalinga profesija kaime, nes juk būtent čia dar išlikusi autentiška Gruzijos istorija, kurią reikia išsaugoti.
Beje, ir Gruzijos vyriausybė nemažai investuoja į mažų miestelių, regionų kultūros namus, išlaiko meno saviveiklos kolektyvus, nes nori išsaugoti miestelius ir kaimus gyvus, siekia, kad visi nesubėgtų į didesnius miestus.
Gruzinai nė kiek neabejoja, kad dainuoti gali kiekvienas. Kaip ir neabejoja, kad Gruzija ir vynas neatskiriami, nes yra įsitikinę, kad vynas ir atsirado būtent Gruzijoje. Tad joks vietinis Veryga iš gruzinų vyno neatimtų. Bet, pasak gruzinų, jie geria ne kad pasigertų, o kad pabendrautų, tostais gyvenimo išmintį pažertų. Geriama ne tiek daug, kiek ilgai. Kai prasideda tostų maratonas, tamada praktiškai ir neprisėda. Pirmiausia geriama už Dievą ir taiką, už Gruziją, už protėvius. Tostai – ne koks trumpas palinkėjimas, o išraiškingai pasakojama istorija su sunkiai nuspėjamu moralu.
Štai vienas pavyzdys, tiesa, sutrumpintas. Erelių pora susilaukė ereliuko, tas prašo tėvo maisto. Tėvas sako: nebūčiau erelis, jei neatneščiau savo vaikui maisto. Ir išskrido. Tačiau negrįžo. Tada erelio mama sako: nebūčiau erelė, jei nerasčiau savo vaikui maisto. Ir išskrido. Tačiau ir ji negrįžo. Ereliukas sako: nebūčiau erelis, jei nesusirasčiau maisto pats. Ir išskrido. Nuskrido į Afriką, pamatė tigrą, puolė jį ir sudraskė. Pasisotinęs įlindo į jo kailį ir skrenda namo. O iki tol į lizdą sugrįžo ir erelio tėvai. Tupi nusiminę, kad nerado sūnaus. Ir staiga erelis tėvas mato skrendant tigrą. Žmonai sako: žiūrėk, tigras skrenda. Ši liepia jį nušauti. Erelis tėvas paima šautuvą ir nušauna savo paties sūnų. Taigi pakelkime taures už tai, jog gertume tiek, kad atpažintume savo artimuosius.
Iš tiesų pamokantis tostas, matyt, ir Gruzijoje atsiradęs ne be pagrindo.

Iš trijų autonominių respublikų Gruzijai liko tik Adžarija
Lietuviams keliauti Adžarijoje smagu, nes kiek-vienam gruzinui lietuvis – brolis. Rusams sunkiau. Batumiečiai pasakoja, kad tik pastaraisiais metais į Adžariją ima grįžti rusų turistai. Mat daug vaikinų 2008 m. važiavo ginti Gorio nuo Rusijos invazijos, daug žuvo. Prireikė laiko, kad kiekvieno rusakalbio batumiečiai nelaikytų priešu, o rusai išdrįstų čia vykti atostogų.
Iš trijų sovietmečiu Gruzijoje buvusių autonominių respublikų dabar Gruzijos teritorijoje faktiškai likusi vienintelė Adžarija – Pietų Osetijoje ir Abchazijoje šeimininkauja Rusijos kariškiai. Beje,1991 m. Adžarija buvo paskelbusi apie atsiskyrimą nuo Gruzijos. Nors nepriklausomybė nebuvo pripažinta, ji funkcionavo nepriklausomai iki 2004 m. Po Rožių revoliucijos Gruzijos armija buvo įvesta į Adžariją ir ši prijungta prie Gruzijos kaip autonominis regionas.
Bet batumiečiai nenorėtų grįžti ir į Turkijos teritoriją, nuo kurios sienos juos skiria vos keliolika kilometrų, mat turkiškasis Adžarijos laikotarpis siejasi su nuolatiniais neramumais ir karais. Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, batumiečiai sako Turkiją laikantys taikos savo teritorijoje garantu: kai 1922 m. Gruzijai įstojus į Sovietų Sąjungą dalis šio regiono atiduota Turkijai, o Adžarija liko Gruzijos SSR sudėtyje, turkai įspėjo, kad jei į Adžariją kas kėsinsis, jie šią teritoriją sieks atsiimti. Taigi, kaip pasakoja batumiečiai, kai kitose Gruzijos teritorijose siautėjo Rusijos kariškiai, Batumyje buvo ramu.
Šiandien Adžarija, nors turi savo vėliavą, himną, vietos valdžią, separatistinių idėjų nepuoselėja. Puoselėja kitas – apie artėjimą prie Europos, apie uosto (Batumio pavadinimas ir reiškia „gilus uostas“), logistikos centro ir, žinoma, kurorto klestėjimą.

Tarp jūros ir kalnų

Lietuvos žurnalistų kelionę į Adžariją organizavo Gruzijos ambasada Lietuvoje, Adžarijos turizmo ir kurortų departamentas.

Daugiau informacijos: gobatumi.com