Scanpix

Mažėjanti įtaka. Bavarijoje ką tik pasibaigęs Didžiojo septyneto susitikimas labiau priminė ne galiūnų nuomonių ringą, o vaikišką pasaką apie septynis nykštukus.

Nors Didžiojo septyneto (G7) valstybių vadovai iš inercijos tebelaikomi pasaulio galingaisiais, kurių balsai eina tiesiai į dangų, tačiau Bavarijoje pompastiškai prasidėjęs jų susitikimas buvo palydėtas ne salvėmis, o kritikos ir nusivylimo atodūsiais.

Tiesa, šį tą jie susitarė, šį tą aptarė. Dėl kai ko išreiškė susirūpinimą, kai kam palinkėjo daugiau drausmės. Tačiau neparodė pavyzdžio, neįkvėpė ryžto, o neatsakytų klausimų liko daugybė.

Vienas jų – dėl laisvosios prekybos sutarties tarp ES ir JAV. Apibendrindami dvi dienas Bavarijoje trukusias diskusijas Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel sutartinai pareiškė, jog „susitikimas šiai sutarčiai, kurios pasirašymą stabdo nesutarimai tarp derybininkų, suteikė naują pagreitį“, ir išreiškė viltį, kad šis klausimas turi būti išspręstas per ateinantį pusmetį. Tačiau kaip ir kokiomis sąlygomis tai bus padaryta, į detales nesileido.

Nedaug konkretumo buvo ir kalbant apie klimato kaitą, su kuria septynių šalių vadovai užsimojo ryžtingai kovoti, deja, nesižvalgydami į savo pačių daržą. Per susitikimą buvo skambiai pareikšta, kad pasaulis iki šio šimtmečio pabaigos turėtų liautis naudoti iškastinį kurą: Vokietijos kanclerė A.Merkel, tapusi šio kasmetinio viršūnių susitikimo šeimininke, paragino jo dalyvius įsipareigoti „dekarbonizuoti“ pasaulio ekonomiką, kitaip sakant, pašalinti didžiąją dalį anglies dvideginio, susidarančio deginant naftą, dujas ir akmens anglis. Nors įgyvendinti šį tikslą būtų siekiama iki šimtmečio pabaigos, septynių šalių vadovai pabrėžė, kad „reikalingi skubūs ir konkretūs veiksmai, reaguojant į klimato pokyčius“. Be to, paraginta siekti, kad iki 2050 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas pasaulyje būtų sumažintas 40–70 proc., palyginti su padėtimi 2010 m.

Nenuostabu, kad šie uždaviniai sukėlė nusivylimą didžiajai daliai aplinkosaugos aktyvistų, ne be pagrindo spėjančių, kad skaičius 40 šiuo atveju bus realesnis nei 70. Tiesa, Didžiojo septyneto lyderiai paragino siekti šio intervalo „aukštesnės dalies“, tačiau raginimas – tai tik gražus noras, o ne rimtas įsipareigojimas. Nors pasaulio galingieji lyg ir užsiminė įsipareigosiantys pertvarkyti energetikos sektorių savo šalyse, kad į atmosferą būtų išmetama mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tačiau ir šiuo atveju nepažadėjo nieko konkretaus. O juk 59 proc. visos anglies dvideginio emisijos į aplinką tenka būtent šioms septynioms valstybėms.  Kaip rašo „The Guardian“, Didžiojo septyneto anglies gamyklos į aplinką išmeta dvigubai daugiau anglies dvideginio nei visas Afrikos žemynas ir dešimt kartų daugiau nei 48 mažiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės.

Nelabai įtikinamai skamba ir Didžiojo septyneto užmojai pažaboti Rusiją.

Septynių turtingųjų demokratinių šalių lyderiai perspėjo Rusiją, kad sankcijos, paskelbtos Maskvai dėl jos veiksmų Ukrainos atžvilgiu, liks galioti, kol bus išpildytos visos paliaubų Rytų Ukrainoje sąlygos. Be to, sankcijos gali būti sugriežtintos, jeigu padėtis to reikalautų, tai yra jei Rusija ir toliau nesilaikys Minske sutartų paliaubų. „Mes pasirengę, jei reikalaus situacija, sustiprinti sankcijas Rusijai, nors patys to tikrai nenorime“, – G7 susitikime perspėjo Vokietijos kanclerė A.Merkel.

O juk puikiai žinome, kaip demokratinės valstybės laikosi susitarimo taikyti sankcijas Rusijai ir kaip ši kikena iš „vieningos“ Vakarų pozicijos. Ir ką reiškia sankcijos, kurias Vakarai Rusijai taiko „patys to nenorėdami“.

Jei kas ir pavyko, tai pakenkti Rusijos ekonomikai. Taip, Rusijos infliacija vien gegužę siekė 15,8 proc., o BVP balandžio mėnesį smuko 4,2 proc., jei lyginsime su tuo pačiu laikotarpiu pernai. Galiausiai vien praėjusį mėnesį Rusijos rublis nuvertėjo 1 proc., o nuo sankcijų įvedimo vidaus vartojimas šioje šalyje susitraukė perpus.

Tačiau kas iš šių finansinių rodiklių, vienintelių guodžiančių Vakarų savimeilę, jei svarbiausio tikslo – iškrapštyti Rusiją iš Ukrainos – sankcijomis pasiekti taip ir nepavyko, o Minsko susitarimo Rusija nesilaiko nei gaudama meduolių, nei bizūno.

Dar juokingiau atrodo tai, jog Vakarų žiniasklaida iškilmingai skalambija, esą Didysis septynetas spaudžia Rusiją į kampą, o Japonijos dienraščiai mirga antraštėmis, skelbiančiomis, kad Japonija pasiryžusi stiprinti dvišalius santykius su Rusija. Štai jums ir vieningas Didysis septynetas.

Nieko rimto ir iš Bavarijoje susirinkusių valstybių vadovų įsipareigojimų remti Ukrainą.

Įtakingiausios pasaulio šalys, susibūrusios į G7 klubą, pareiškė kursiančios Ukrainos palaikymo grupę. Apie tai rašoma ir galutiniame G7 viršūnių susitikimo dokumente, tačiau ką ši grupė nuveiks Ukrainos labui – neaišku. Žinia, Ukrainos palaikymo grupę sudarys G7 šalių ambasadoriai, reziduojantys Kijeve, o jos tikslas bus padėti Ukrainai įgyvendinti būtinas reformas. Mandagusis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, pasibaigus Bavarijos susitikimui, net padėkojo už tokią solidžią paramą, tačiau liko it musę kandęs – nei konkrečių skaičių, nei veiksmų plano iš Vakarų galingųjų jis neišgirdo.

Absurdu kvepia ir vienas svarbiausių Bavarijos susitikimo darbotvarkės klausimų – Graikijos problema. Nors apie šią nelaimėlę buvo kalbama daugiau nei apie klimatą ir Rusiją kartu sudėjus, o išvadose nuskambėjo daug žadantys šūkiai apie tai, jog „graikai turės eiti iki galo ir imtis sunkių politinių sprendimų, kurių teigiamas poveikis bus justi ilgalaikėje perspektyvoje“, jau po kelių dienų Graikija parodė, kad sunkus kelias – ne jai. Šios savaitės pradžioje žūtbūtinėmis vadintos derybos, siekiant rasti išeitį iš aklavietės tarp Atėnų ir tarptautinių kreditorių, baigėsi tuo pačiu: Graikija nesutiko imtis tokių reformų, kokių iš jos reikalauja Europos Komisija, Europos centrinis bankas bei Tarptautinis valiutos fondas. „Nors šiokia tokia pažanga buvo pasiektas, derybos nebuvo sėkmingos, nes tebėra nemenka spraga tarp Graikijos valdžios planų ir EK, Europos centrinio banko bei TVF reikalavimų“, – konstatuoja Europos Komisija.

Ir nors Graikija perspėjama apie liūdną pabaigą euro zonoje, matyt, labiau reikia kliautis JAV prezidentu Baracku Obama, šią dramą stebinčiu iš anapus Atlanto ir raginančiu Graikijos atžvilgiu laikytis lankstumo.

Kaip rašo „The Times“, vienintelis nuoširdus ir tikrovę atitinkantis pareiškimas Bavarijoje nuskambėjo irgi iš JAV prezidento lūpų, kai šis pareiškė, kad JAV iki šiol dorai nežinojo, kokių priemonių reikėtų imtis kovoje su „Islamo valstybe“, vadinamąja ISIS. Atseit taip buvo todėl, kad nebuvo pasiekta susitarimo su partneriais Irake. Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, ISIS jau seniai nebėra vien tik regioninė problema. Juk į kovą su šia organizacija įsitraukė per 22 tūkst. užsienio karių iš daugiau nei šimto valstybių, o ISIS grėsmė jau seniai vadinama globalia. Ši organizacija kontroliuoja jau apie 50 proc. Sirijos ploto ir ne tik nežada trauktis, bet ir siekia užimti vis daugiau naujų teritorijų. Tad kaltinti Iraką, kad dėl jo žlunga pastangos įveikti visam pasauliui grėsmę keliančią teroristinę organizaciją, – pirmoko pasiteisinimas.

Taigi dvi dienas Bavarijoje trukęs teatras, kuriame save vis dar įtakingais vadinantys pasaulio lyderiai mėgino sukurti įspūdį, kad nuo jų sprendimų priklauso pasaulio likimas, sulaukė ne aplodismentų, o dvejonių ir net egzistencinių klausimų dėl Didžiojo septyneto susitikimų tikslingumo.

Imta svarstyti, ar tai iš viso tebėra galingosios valstybės. Juk, tarkime, 1980-aisiais G7 valstybės iš tiesų sudarė 61,1 proc. pasaulio BVP, o jose gyveno 13,85 proc. planetos gyventojų. Šiandien G7 šalys sukuria jau tik 46,3 proc. globalaus BVP, o jų gyventojai sudaro 10,5 proc. pasaulio populiacijos.

Nors skamba paradoksaliai, pasaulio galinguosius labai susilpnino sprendimas į susitikimą nepakviesti Rusijos. Jis, žinoma, logiškas ir teisingas, tačiau žvelgiant į Didyjį septynetą kaip į darinį, turintį lemiamos reikšmės pasauliui, – nenaudingas.

„Negalime elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę“, – aiškina Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris.

Žinoma, negalima nepritarti jo nuomonei, kad pasaulio lyderiai, net ir norėdami įtraukti Rusiją į Jemeno, Sirijos ar Libijos konfliktų sprendimą, negali atnaujinti G8  formato susitikimų ir kvietimo Kremliui nesiųs.

Europos Vadovų Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas pareiškė, kad Rusijos grįžimas į G7 priklauso nuo kardinalių jos užsienio politikos pokyčių.

„Kelias atgal į didžiausių valstybių aštuonetuko susitikimą Rusijai atsiras, jei bus pradėtas gerbti Ukrainos integralumas ir laikomasi Minsko susitarimo sąlygų“, – antrina ir Vokietijos užsienio reikalų ministras, primindamas, kad JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Kanados, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos lyderiai jau ir praėjusiais metais rengė susitikimą be karo Ukrainoje pradėjimu kaltinamos Rusijos prezidento Vladimiro Putino.

Ar Rusijos praradimą Didžiajam septynetui pavyktų kompensuoti priimant Kiniją (ji laikoma visai realia kandidate), o gal tai kaip tik susilpnintų didžiojo – vėl aštuoneto – reikšmę ir sumažintų šansus dėl ko nors konstruktyviai susitarti, sunku pasakyti. Bet toks septynetas, koks yra dabar, gali tenkintis nebent patariamuoju balsu. Kurio, beje, nelabai kas klausosi.

Rima Janužytė