Tikėjimas. Ar iš tikrųjų mes jau tokie dideli krikščionys? Ar nėra taip, kad Lietuvą didžiai krikščionišku kraštu laikome greičiau jau iš savotiškos inercijos, o ne remdamiesi objektyviais faktais?

Visuomenėje kilus klausimų dėl vieno ar kito sprendimo, reiškinio moralumo, labai greitai išgirstame tokių frazių, kaip „Lietuva – krikščioniškas kraštas, todėl…“ Lietuvos krikščioniškumas yra absoliuti tiesa, kurios kvestionuoti visiškai nepriimtina.

Tačiau apklausos bei statistika rodo, kad tikroji situacija kitokia: Lietuvą galime vadinti nebent proginių krikščionių kraštu. Nors vien katalikais save laikančių lietuvių yra beveik 80 proc., iš jų tik labai nedidelis procentas reguliariai lankosi mišiose. Dauguma savo katalikiškumą prisimena tik per šventes, laidotuves ar krikštynas. Vis dėlto paklausti jie nedvejodami atsako: „Mes katalikai, ir dargi neblogi katalikai!“

Kodėl tuomet mes vis dar savotiškai apgaudinėjame save? Ar religijos svarba šiuolaikinėje visuomenėje menksta? Kaip tai keičia mūsų visuomenę, o sykiu ir pačią Bažnyčią?

Sekmadienio mišios vienoje provincijos bažnyčioje. Pustušte bažnyčios tikrai nepavadinsi, bet ir laisvų vietų ant suolų pakankamai daug. Didžioji dalis besimeldžiančiųjų – vyresnio amžiaus moterys, skrupulingai besilaikančios apeigų tvarkos. Šios moterys bažnyčioje – bene kiekvieną sekmadienį. Daugelis kitų besimeldžiančiųjų gerokai retesni svečiai. Sekmadienio mišiose jie apsilanko priartėjus kokio nors giminaičio mirties metinėms arba susipratus, kad seniai nebūta bažnyčioje. Kitą kartą jie čia tikriausiai apsilankys artėjant Velykoms, gal Žolinei ir, savaime suprantama, Kūčioms. Per jas bažnyčia atrodo visiškai kitaip. Tada sudėtinga susirasti ne tik sėdimąją vietą, bet ir kamputį, kuriame stovėdamas galėtum matyti kunigą. Kitaip tariant, per didžiąsias šventes bažnyčia iš erdvios staiga virsta itin ankšta.

Mūsų pašnekovas 24-erių Dovydas sekmadienio mišiose retas svečias. Jo metinius apsilankymus bažnyčioje būtų galima nesunkiai suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Vizitų priežastys tradicinės: šventės, metinės ir, jeigu jau taip atsitinka, laidotuvės ar krikštynos. Tuo Dovydo religinis gyvenimas ir apsiriboja, tačiau nei ateistu, nei agnostiku jis savęs nevadina. Dovydas – tikintis, Romos katalikų bažnyčios narys. Kodėl tada bažnyčioje jis toks retas svečias? Dažniau lankytis tiesiog nematąs reikalo. Dabartinio religinio gyvenimo esą visiškai pakanka, o staiga tapti ateistu jis irgi neketina. Juk jis tiki Dievą.

Dovydą galima pavadinti tipiniu proginiu kataliku. Šis terminas neturi griežtesnio apibrėžimo, bet sociologai jį vartoja kalbėdami apie žmones, kurie formaliai priklauso Katalikų bažnyčiai, bet jos gyvenime praktiškai dalyvauja labai minimaliai. Kitaip sakant, forma yra, bet turinio – ne.

VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas doc. dr. A.Lukaševičius sako, kad proginis katalikas tenkinasi išoriniais krikščioniškumo bruožais: „Tai būtų žmogus, kuris yra priėmęs sakramentus – dažniausiai krikšto, pirmosios komunijos ir sutvirtinimo. Taip pat augdamas jis yra šiek tiek gavęs katalikiškosios patirties, pavyzdžiui, per švenčių šventimą. Vėliau jo gyvenime katalikiškumo išorinių požymių mažėja, ir sykiu vidinės nuostatos susivelia, tampa nebe tokios aiškios. Jo gyvenime lieka tam tikrų išorinių katalikiškumo atributų. Pavyzdžiui, jis švenčia Vėlines, Kūčias. Jeigu kas paklaustų, jis atsakytų esąs katalikas. Neretai jis netgi save laiko jeigu ne geru, tai bent jau labai normaliu kataliku.“

Šis žmogus savo katalikiškumo sąmoningai dažniausiai neprisimins, nors ištikus bėdai ar įtampai jis, tarkime, trumpam prisimena maldos praktiką. Katalikiškumas taip pat nesąmoningai, giluminiu lygmeniu, pačiam žmogui net to nežinant, atlieka tam tikrą vaidmenį. Kai tik paliečiamos kokios aktualios politinės realijos, moraliniai įsitikinimai, žmogus net pats to nesuvokdamas savaime suprantamai užima poziciją, kuri, atidžiau pasižiūrėjus, yra ženklios katalikiškos pakraipos. Vis dėlto problemai ir svarbiam klausimui išnykus religija vėl nustumiama į giluminį lygmenį.

Pranciškonų brolis kunigas Arūnas Peškaitis OFM neatsitiktinai proginių katalikų tikėjimą palygina su gemalo stadija. „Universalaus apibrėžimo nėra, tačiau, aišku, sociologai proginio kataliko terminą vartoja. Galima sakyti, kad proginis, arba kultūrinis (kartais vartojamas ir toks terminas), katalikas yra tas, kuris priskiria save krikščioniškajam tikėjimui ar konkrečiai Katalikų bažnyčiai, bet praktiškai nepraktikuoja tikėjimo. Jo tikėjimas lieka tokioje gemalo stadijoje. Jis nesigilina į patį tikėjimą, jo turinį, į tai, ko moko Bažnyčia, kas yra Kristus. Man, kaip kunigui, toks įspūdis, kad pro tokį žmogų malonė tiesiog praeina. Evangelijoje yra tokia vieta, kurioje kalbama apie negilias šaknis. Toks žmogus ateina į bažnyčią vieną du kartus per metus. Dar per laidotuves, santuokas. Tačiau yra kažkokia kultūrinė aplinka, kuri verčia tą žmogų sakyti, kad jis yra katalikas. Tarp tų žmonių yra tokių, kurių vertybės labai panašios į krikščioniškas, tačiau yra ir tokių, kurie su krikščionybe nieko bendro neturi. Jie tik laiko savo krikščionimis ir atsiradus progai ateina į bažnyčią“ – aiškina kunigas.

Jo teigimu, sekmadienį besimeldžiančiųjų minioje atpažinti proginį kataliką ne taip ir sunku. Eiliniais sekmadieniais daugiausia ateina tie, kurie tikrai praktikuoja tikėjimą. Tačiau būna mišios už mirusiuosius, ir tada padaugėja žmonių, kurie ateina būtent tokiomis progomis. Proginius katalikus lengviausia atpažinti ne iš veidų, o iš to, kad jie nežino, kaip atsakyti kunigui, nedalyvauja liturgijoje. Jie tyli. Tai kunigui labai aiškiai matoma.

Kuo skiriasi katalikas nuo proginio kataliko

Vis dėlto konkrečiai durti pirštu ir įvardyti, kad vienas ar kitas žmogus yra proginis katalikas, nėra taip paprasta. Kas apskritai yra katalikas? Ką reiškia juo būti? A.Lukaševičius pabrėžia, kad tai tikrai nėra lengvas klausimas, nes nėra aiškių kriterijų. „Vienas toks kriterijus, kuris dažniausiai taikomas per apklausas, yra ar pats žmogus save priskiria prie katalikų. Jeigu taip, tai jis ir laikomas kataliku. Tačiau gilinantis labiau reikia paklausti, kokiu pagrindu jis tai daro. Čia jau patenkame į teologijos ir religijotyros sferas. Kitas, labiau pagrįstas kriterijus būtų krikštas. Jeigu žmogus krikštytas katalikų bažnyčioje, tai jis, iš teologinio taško žvelgiant, yra katalikas. Tačiau ir šis kriterijus yra atsietas nuo gyvenimo bei mąstymo būdo. Pagal šį kriterijų ir Stalinas, ir Hitleris buvo krikščionys. Tačiau pats krikšto faktas juk nesusisieja su žmogaus pasirinkimais, vertybėmis. Tada jau patenkame į trečią sferą. Kiek žmogaus gyvensenoje ir mąstysenoje reiškiasi katalikiškumas? Čia jau būtų giliausia plotmė. Pagal šitą kriterijų žmonių, kurių gyvenimo būdas atitinka kataliko parametrus, yra tikrai ne 80 procentų. Net kalbos nėra“, – tikina docentas.

Kokia dalis Lietuvos gyventojų tuomet atitinka šį kriterijų? Vienas paprasčiausių parametrų, kaip pamatuoti katalikiškumą, yra sekmadienio mišių lankymas. Čia mes turime labai stabilų rodiklį – 13 proc. Būtent tokia dalis iš tų 80 proc. Lietuvos gyventojų, kurie laiko save katalikais, reguliariai dalyvauja mišiose.

Toks mažas skaičius gali išgąsdinti ir priversti paklausti: gal tai rodo religijos nykimą? A.Peškaitis nieko itin naujo čia neįžvelgia. Pasak jo, visais laikais tikrai praktikuojančiųjų būdavo mažuma. „Jėzus Evangelijoje sako: „Nebijok, mažoji kaimene.“ Tuo kreipiniu jis pasako, kad tikrai tikintys žmonės niekada nesudarys daugumos. Net ir tada, kai buvo labai įprastas reiškinys sekmadieniais vaikščioti į bažnyčią ir gyvenimas buvo bendruomeniškesnis, realiai išpažįstančių tikėjimą žmonių buvo nedaug. Ilgą laiką, net ir viduramžiais, vyravo nuostata, kad visi pasauliečiai nueis į skaistyklą, ten degs, bet galiausiai kaip nors prasispraus į dangų. Evangelijų patarimai – atseit ne pasauliečiams, o vienuoliams. Skirtumas tas, kad tuomet tie proginiai katalikai vis tiek ateidavo į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Dabar jie ateina kartą ar du per metus. Kartais iš viso neateina. Jie sako širdyje turintys Dievą, ir jiems to gana. Manau, jog proginės katalikybės reiškinys atsiranda dėl to, kad žmogus prasilenkia su Dievo malone. Aš nežinau, kaip ir kodėl taip atsitinka. Kiekvienas atvejis skirtingas. Tačiau kai prasilenki su Dievo malone, ėjimas sekmadieniais į bažnyčią gali būti nebent tradicija ar pareiga. Nors ir šių dalykų šiuolaikinis žmogus nesilaiko. Postmodernioje visuomenėje nepakanka to fakto, kad močiutė ėjo į bažnyčią. Nėra prasmės“, – svarsto kunigas.

Pasak jo, tikėjimas, religinis gyvenimas yra šalia proginio kataliko, bet dažniausiai ir būna tik šalia. „Proginis katalikas tos Dievo malonės kažkaip išvengia. Gal jis nusisuka nuo jos, gal tiesiog nekreipia dėmesio. Jis pasineria į šiuolaikinės visuomenės rūpesčius, džiaugsmus ir pasiūlymus. Svarbiausia – vartoti, vartoti, vartoti… Tačiau kai paklausia jo per gyventojų surašymą, jis atsako – katalikas. Todėl man tie statistiniai duomenys kartais ir atrodo keisti. Gal reikėtų paklausti giliau, kas yra katalikas. Pasakyti, kad esi katalikas, juk nieko nereiškia. Aš juk galiu pasakyti, kad esu jūreivis. Na, ir kas? Aš kartais juokiuosi, kad „nepraktikuojantis katalikas“ yra labai įdomus apibūdinimas. Aš gal tada esu nepraktikuojantis verslininkas. Taip juk nebūna“, – stebisi A.Peškaitis.

Kas atsitinka, kai norisi lengviau ir greičiau

A.Lukaševičius pastebi, kad proginė katalikybė yra indiferentiškumo vaikas. Ji yra bendro visuomenės nesidomėjimo religija pasekmė. Paties nesidomėjimo priežastis jis mato dvejopas: „Be abejo, prie priežasčių tikrai būtų komunistinė diktatūra. Penkiasdešimt metų davė savo vaisių. Katalikiškumo samprata ir įvaizdis buvo ir tebėra kaip reikiant iškreiptas. Žmonės susidarė labai daug iškreiptų katalikybės įvaizdžių. Jie tokie ir tebelieka. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės negeba judėti rimtesnio katalikiškumo link. Jų samprata yra kreiva. Kita ženkli įtaka – Vakarų pasaulio sekuliarumas, kuris daugiausia yra ateistinis. Tačiau tas ateizmas Vakaruose diegtas ne priverstiniu būdu, o per vartotojiškos visuomenės augimą. Tokioje visuomenėje Dievas nustumiamas į privačią sferą: jeigu nori, gali tikėti ir praktikuoti, bet šiaip realiame gyvenime tam nėra vietos“, – teigia pašnekovas.

Pasak jo, materialinė gerovė egzistencinius klausimus iš mūsų gyvenimo kuriam laikui išstumia. Tačiau atėjus krizei tuos klausimus tenka prisiminti. Tai paaiškina ir tai, kodėl net ir proginis katalikas sunkią valandą prisimena savo iki tol nepraktikuotą religiją. A.Lukaševičiaus žodžiais, iš teologinės pozicijos žiūrint bandymas gyventi gerai be Dievo yra žmogaus nuopuolio pasekmė. Žvelgiant labiau iš sociologinės perspektyvos, gerovė skatina žmogų pamiršti Dievą. Kitaip tariant, susikuriame iliuziją, kad galime pasiekti laimę vien ekonominėmis priemonėmis ir gerindami socialinę, medicinos, pramogų sritis. Tačiau paprastai ta gerovė kažkuriuo momentu pakerta savo pačios šaknis. Dažniausiai kažkas vis dėlto įvyksta, ir žmogus pamato savo ribotumą. Tada jis supranta, kad reikalingi gilesni atsakymai už tuos, kuriuos duoda mokslas ar medicina. Kyla gyvenimo prasmės, vertybių klausimai.

Savo ruožtu A.Peškaitis pastebi, kad vartotojiška kultūra mus taip įpratino prie greito ir patogaus aptarnavimo, kad netgi religijoje pradėjome ieškoti šių dalykų. „Šiandien visuomenė siūlo labai daug malonumo. Kuo tu daugiau ir geriau vartoji, tuo atseit turi daugiau savigarbos. Prestižas ir orumas matuojamas galimų nusipirkti prekių kokybe. Tokia visuomenė nukreipia žmogaus žvilgsnį nuo to, kas jam yra esminga, – tiesos ieškojimo. Vartotojiškos visuomenės sąlygomis formuojasi ir savotiška religinė rinka. Įvairios knygos, religinės bendruomenės siūlo dievus pagal kišenę. Dievą, kuris sukurtas pagal tavo paveikslą ir panašumą, o ne atvirkščiai. Patogų Dievą. Pasiskaitai knygelių, gali pasvajoti apie tai, koks bus gražus gyvenimas po mirties, ir jokio įsipareigojimo. Iš tiesų – ir jokios meilės, jokios vilties, jokios prasmės. Tik svajonės, dažniausiai netgi labai tuščios. Aš kartais nustembu, kai pamatau pardavinėjamas knygeles, kurios priverčia aiktelėti dėl jų bukumo. Pavyzdžiui, vienoje knygelėje rašoma, kaip viena mediumė susisiekė su princese Diana. Diana labai džiaugiasi, nes ten taip gerai, prekybos centrai geresni nei Londone, visur švaru. Skaitai, ir juokas ima. Tačiau žmogus ten juk rašo ne humoreską, o rimtą dalyką. Tai tokia šėtoniška apgaulė, kuri žmogų nukreipia nuo tiesos ieškojimo į visiškai paviršinius dalykus“, – pabrėžia kunigas.

Jis pastebi, kad mes norime greito maisto. Laukti, stengtis labai nesinori. „Vartotojiška visuomenė apskritai yra linkusi padaryti taip, kad paauglystė užsitęstų, o paauglystė yra maišto ir ieškojimų metas. Socialinė paauglystė, kai kurių autorių teigimu, dabar užsitęsia iki 40-ies ar net 50 metų. Tada jau žmogus subręsta ir iš karto pasensta. Tai labai apsunkina kelią į tikėjimą, bendruomenę. Tas nenorėjimas įsipareigoti neleidžia tikėtis, kad žmogus išeis iš proginio katalikizmo rėmų, nes tikėjimas reikalauja pasiaukojimo. Ten nieko nebūna greitai. Reikia daug laiko“, – aiškina A.Peškaitis.

Natūraliai kyla klausimas: jeigu katalikybė tavo gyvenime neatlieka svarbesnio vaidmens, kam tuomet vadintis kataliku? Ar ne paprasčiau vadintis tiesiog ateistu arba agnostiku? Pasak A.Lukaševičiaus, ne viskas taip paprasta. „Nėra taip juoda arba balta. Lietuvoje žmonių, laikančių save ateistais, labai nedaug. Proginių katalikų gyvenime religija vaidina tam tikrą vaidmenį. Ypač tų giluminių, nereflektuotų vertybių lygmeniu. Kitaip tariant, žmogus pasirenka katalikišką poziciją, nors ir nemokėtų pagrįsti savo pasirinkimo. Jis užima poziciją, kuri akivaizdžiai paveikta katalikiškumo. Ji tiesiog nėra pakankamai pagrįsta. Tai defektai, bet tai rodo, kad žmonių, neturinčių su religija nieko bendro, yra labai nedaug“ – teigia VDU Katalikų teologijos fakulteto docentas.

Kitaip tariant, proginis katalikas nenori nei skirti daugiau laiko religijai, nei visiškai jos atsisakyti. Jo išorinis katalikiškumas itin pasireiškia šventiniu laikotarpiu. „Nuo to, kad proginis katalikas porą kartų per metus nueina į bažnyčią, jis netampa tikinčiu. Tačiau jis tarsi taip pateisina savo kataliko vardą. Juk tą šventę reikia kažkaip įprasminti. Kam tos dovanėlės? Kam ta eglutė? Atseit šeimos šventė. Tebūnie, čia nieko blogo. Tačiau jeigu pamirštamas pats Kristus, kuris yra šios šventės centras? Jie patys apiplėšia save. Pernai nustėrau pamatęs, kad kažkokioje parduotuvėlėje kalėdinėmis prekėmis pradėta prekiauti dar prieš Vėlines. To dar nebuvo. Jie net paskelbė, kad būtent ten šiemet prasideda Kalėdos. Anksčiau prasidėdavo „Maximoje“, tačiau šįkart net ir „Maxima“ pavėlavo“, – sako A.Peškaitis.

Be abejo, Bažnyčiai proginė katalikybė – didžiulis iššūkis. Jau apie trisdešimt metų Bažnyčia kalba apie darbą su tais, kuriuos galima vadinti proginiais katalikais. Tai vadinamoji Naujoji evangelizacija. Jos išskirtinumas tas, kad darbas turi būti nukreiptas jau į krikštytus žmones. Kitaip tariant, paaiškėjo, kad Bažnyčioje yra daug krikštytų žmonių, kurių pažiūros defektyvios, ir su jais reikia dirbti praktiškai iš naujo, pradedant nuo pačių pamatų. Pastaraisiais metais Vatikanas labai stipriai kelia šį klausimą ir ragina kreipti dėmesį į šiuos žmones. Didžioji jų dalis nėra kokie antikatalikai – jie tiesiog neturi santykio su katalikybe.

Vis dėlto A.Peškaitis pastebi, kad mes paprasčiausiai nelabai mokame kalbėti apie tikėjimą. Religijos tema Lietuvoje apskritai retai liečiama. Tam labai didelės įtakos turėjo sovietmetis: tada kalbėti apie tikėjimą nebuvo galima, nustota leisti teologines knygas, šias temas buvo priversti ignoruoti ir universitetai.

„Mums daug ko trūksta. Trūksta pačios skaitymo kultūros. Aš stebiuosi ir džiaugiuosi, kad knygų mugė sutraukia tiek daug žmonių, tačiau skaitančių žmonių vis dėlto yra mažai. Kartais yra mada pirkti knygas, bet nėra mados jų skaityti – dažniau skaitome feisbuką. Labiau vertinama pramoginė knyga, nes ją lengviau skaityti. Teologinė ir filosofinė literatūra reikalauja susikaupimo. Kaip ir Biblija. Trūksta įgūdžio, tradicijos. Vakarų šalys sekuliarizuotos gal net labiau, bet ten iš kartos į kartą perduotas tikėjimo paveldas, tam tikri dalykai suvokiami savaime, žmonės žino, kuo tiki krikščionys. Ar jie patys tiki – jau kitas klausimas. Lietuvoje dažnai nežino. Tai jau sovietizmo palikimas. Ta tradicija tada buvo sudarkyta. Kaime ji dar liko, bet mieste jau nebe. Kalbėti apie tikėjimą buvo nepriimta“, – teigia kunigas.

Pasak jo, labiausiai ateistinės propagandos paveikti žmonės – dabartiniai keturiasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai. Tai žmonės, kurių vaikai dabar yra paaugliai, jauni suaugusieji. Iš savo tėvų jie nėra paveldėję praktiškai jokios religinės tradicijos. Nieko keista, kad ši proginių katalikų karta nuo tikėjimo atitolusi dar labiau ir į bažnyčią jie ateina dar rečiau. Tačiau A.Peškaitis pastebi, kad jaunoji karta jaučia savotišką religinį alkį. Kunigo uždaviniu tampa atrasti minioje per tą retą progą į bažnyčią užklydusį žmogų ir prabilti būtent jam. Tai padarius, tikėtina, asmuo atras kelią į bažnyčią ir savo tikėjimą.

Kad visuomenėje esama religinio alkio, įsitikinęs ir A.Lukaševičius. Savo nuomonę jis gali pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais, nes jau nuo 2002-ųjų Kaune dalyvauja suaugusiųjų katechezės mokyklos veikloje. „Mes jau keliolika metų užsiimame šia veikla. Dirbame su suaugusiaisiais ir galime patvirtinti tyrimus, kurie buvo atlikti: žmonių domėjimasis rimtais dvasiniais dalykais tikrai labai didelis. Galiu tai pailiustruoti pavyzdžiu. Tada, 2002-aisiais, dėjome daug pastangų, kad surinktume grupę. Dalijome bukletus, kalbėjome bažnyčioje. Susirinko apie 30–40 žmonių, iš kurių pasiliko 20–30. Kitais metais istorija kartojosi. Laikui bėgant mes vis mažiau stengėmės reklamuotis, bet grupė nuolat didėja. Dabar nuolat lankančiųjų yra apie 80–90, o sąraše – apie 150. Žmonės jau sužino apie mus vieni per kitus. Domėjimasis dvasiniais klausimais labai didelis, ypač tarp išsilavinusių žmonių. Mes esame susidarę tokį stereotipą, kad tikintieji dažniau yra menko išsilavinimo. Tyrimai rodo, kad tai netiesa. Iš mūsų grupės lankytojų didžioji dalis yra 30–50 metų amžiaus, tai yra pati užimčiausia visuomenės grupė. Daugumos jų išsilavinimas yra aukštasis ir dažnai jie eina atsakingas pareigas. Tikėjimu domisi tie, kurie geba kritiškai mąstyti, sunkiau pasiduoda masinės kultūros brukamam indiferentiškumui ir pigiam vartotojiškumui“, – teigia jis.

Proginė katalikybė – masinis reiškinys, kurio fenomeną tikriausiai galėsime stebėti dar ilgai. Vis dėlto tie, kurie jį mato kaip religijos nykimo išdavą, regis, klysta. Proginė katalikybė beveik tokia pat sena kaip ir pati katalikybė, tik naujosios formos gerokai akivaizdesnės. Ar verta kovoti su progine katalikybe? Galbūt tai ne tik grėsmė, bet ir proga Bažnyčiai sustiprėti?

„Yra ir taip, ir taip. Aišku, proginėje katalikybėje yra religijos profanacijos pavojus. Kita vertus, tai proga prakalbėti žmonėms. Tuomet žmonės, kurie lieka bažnyčioje, būna sąmoningesni. Pavyzdžiui, aš pastebiu, kad jaunos poros, kurios tuokiasi bažnyčioje, jau nebeateina tėvelių ar močiučių varomos. Šie jauni žmonės ateina patys. Jų tikėjimas gal ir eklektiškas, jie gal tiksliai ir nežino, ką jie tiki ir kas yra, bet yra pasiryžę suprasti. Tokių žmonių tik daugėja“, – tikina kunigas A.Peškaitis.

Povilas Sabaliauskas

Prieš 130 metų vasario 3 d. gimė arkivyskupas Mečislovas Reinys, kuris labai daug nuveikė Lietuvos labui, kuris daug kentėjo ir kurį norima paskelbti Bažnyčios palaimintuoju.

Daugelis Katalikų bažnyčios vyskupų yra patekę į mūsų tautos ir valstybės istorijos puslapius. Ir ne vien todėl, kad jie buvo eruditai, didelio intelekto žmonės, ar kad ėjo labai svarbias pareigas. Ne vienas jų išties daug nuveikė Lietuvos labui: galima paminėti ir Merkelį Giedraitį, ir Motiejų Valančių, ir Antaną Baranauską. Beje, daugelis vyskupų dėl savo darbų nebuvo mėgstami valdžių, ypač okupacinių, taigi žiauriai nukentėjo. Taip atsitiko ir Vincentui Sladkevičiui, ir Teofiliui Matulioniui, ir Vincentui Borisevičiui, ir Julijonui Steponavičiui, ir kitiems.
Prie Lietuvai daug nusipelniusių, bet taip pat ir stipriai nukentėjusių reikėtų priskirti ir arkivyskupą Mečislovą Reinį, kurio 130-ąsias gimimo metines dabar minime.

Dvasininkas, visuomenininkas, mokslininkas

Būsimasis arkivyskupas gimė Rytų Aukštaitijoje, dabartiniame Utenos rajone, Daugailių parapijoje, gausioje ūkininkų šeimoje – joje buvo jauniausias, vienuoliktas vaikas. Mečislovas mokėsi Antalieptėje, vėliau Mūro Ašmenoje, tada Rygos gimnazijoje, o 1901–1905 m. – Vilniaus kunigų seminarijoje, iš kurios, kaip gabus jaunuolis, buvo pasiųstas į Peterburgo katalikų dvasinę akademiją. 1909 m. baigęs akademiją mokslus tęsė Belgijoje, Liuveno universitete ir Strasbūre, studijavo ne tik teologiją, filosofiją, bet ir gamtos mokslus.
1914 m. jaunas teologijos magistras, filosofijos daktaras grįžo į Lietuvą, į Vilnių, ir iš karto įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo lietuvių gimnazijos ir pedagoginių kursų kapelionu, mokytoju, nuo 1916 m. – kunigų seminarijos profesoriumi. Buvo aktyvus Krikščionių demokratų partijos narys, 1917 m. parengė jos programą, darbavosi pavasarininkų, ateitininkų organizacijose, Lietuvių mokslo draugijoje, ketverius metus vadovavo Vilniaus lietuvių katalikų švietimo draugijai „Rytas“. Lietuvių konferencijos, kuri įvyko 1917 m. rugsėjį ir pradėjo mūsų valstybės atkūrimo darbus, atidarymo proga vykusiose pamaldose Katedroje M.Reinys pasakė pamokslą tema „Teisingumas yra valstybių pagrindas“.
Dėl savo aktyvumo būsimajam arkivyskupui teko išbandyti gana daug kalėjimų gultų: pirmą kartą dar 1919 m. į kalėjimą jį įgrūdo Vilniuje šeimininkavę bolševikai. Vėliau kartu su dar penkiais kitais garsiais vilniečiais (Liudu Gira, Felicija Bortkevičiene, Juozu Vailokaičiu, Vladu Stašinsku ir Povilu Dogeliu) jis kaip įkaitas keliavo pėsčias, besitraukiančių bolševikų genamas iki pat Daugpilio. Teko M.Reiniui paragauti ir Smolensko kalėjimo duonos.
1922 m. susikūrus Kauno universitetui M.Reinys, kaip didelės erudicijos žmogus, mokantis anglų, vokiečių, prancūzų, italų, danų, rusų, lenkų ir, žinoma, lotynų kalbas, kaip bene vienintelis Lietuvoje psichologijos specialistas, iš karto tapo Teologijos-filosofijos fakulteto Teorinės psichologijos katedros vedėju, dėstė įvairius psichologijos kursus, vedė pratybas.
O 1925 m. mūsų straipsnio herojus turėjo galimybę save išbandyti ir ministro poste: jis tapo dvyliktosios Vyriausybės užsienio reikalų ministru. Šiame poste vienas svarbiausių jo darbų buvo Lietuvos santykių su Šv. Sostu sureguliavimas ir atskiros bažnytinės provincijos įkūrimas 1926 m. (čia jam daug padėjo vyskupas Jurgis Matulaitis, lenkų išvytas iš Vilniaus).
Tada buvo įsteigtos ir kelios naujos vyskupijos, tarp jų ir Vilkaviškio. Po 1926 m. perversmo M.Reinys buvo paskirtas jos vyskupo Antano Karoso pagalbininku, globojo ką tik įkurtą Vilkaviškio kunigų seminariją, dėstė joje. Be to, tarpukariu jis buvo dar ir vienas Lietuvių katalikų mokslų akademijos steigėjų (ši organizacija tebeveikia iki šiol). Tuo pat metu M.Reinys daug rašė spaudai (tiesa, tai jis darė nuo pat 1907 m.): jo straipsniai publikuoti „Šaltinyje“, „Ateityje“, „Draugijoje“, „Viltyje“, „Vilniaus garse“, „Vilniaus žodyje“, „XX amžiuje“, „Židinyje“ ir kitur. O 1939 m. M. Reinys išleido stambų darbą – studiją „Rasizmo problema“, ypač aktualią Vokietijoje įsigalėjus naciams.
Nepaisant aukštos kvalifikacijos, universitete M.Reinys profesoriavo tik iki 1931 m., nes po 1926 m. karinio perversmo prasidėjo įtampa, kuri vis stiprėjo, priešprieša tarp tautininkų valdžios ir katalikiškų organizacijų didėjo, šios organizacijos buvo uždaromos, jų aktyvistai grūdami į kalėjimus. M.Reinys buvo vienas aktyviausių šių organizacijų gynėjų, už tai ir jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Ilgainiui Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas buvo apkarpytas, nemaža profesorių atleista, tarp jų ir M.Reinys.
Todėl 1932 m. pavasarį mūsų vyskupai nusprendė įkurti Lietuvos katalikų universitetą: buvo sudaryti mokymo planai, programos, surinkta lėšų (vien JAV išeivija paaukojo 0,5 mln. Lt). Rektoriumi buvo paskirtas M.Reinys ir net atidarymo iškilmės rugpjūčio 28 d. planuotos. Tokia teisė mūsų Konstitucijoje buvo numatyta, bet valdžiai uždraudus universitetas taip ir nepradėjo veikti.

Vilniaus miesto savivaldybė taryba ryt pradeda svarstyti dėl Misionierių bažnyčios ir vienuolyno komplekso, esančio Subačiaus g. 26, 28,  suteikimo pagal panaudą Savivaldybei – vienuolyno pastatai būtų pritaikyti kultūrinei, edukacinei paskirčiai.

Svarstoma, kad Vilniaus Arkivyskupija Misionierių vienuolyno kompleksą pagal panaudos sutartį neatlygintinai suteiktų Vilniaus miesto savivaldybei. Šis vienuolyno pastatas būtų pritaikytas Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos –  berniukų bei jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ – veiklai bei į vienuolyno patalpas būtų perkelta pradinukų Vytės Nemunėlio mokykla, o bažnyčioje būtų įrengta didžioji koncertų salė.

Pasak projekto iniciatorių ir partnerių – Vilniaus miesto savivaldybės, Švietimo ir mokslo ministerijos bei Vilniaus Arkivyskupijos Kurijos, vienuolyno pastatai idealiai tinka muzikos mokyklai ir chorui pagal funkcionalumą ir patalpų dydį, o Misionierių bažnyčioje būtų vykdomi koncertai ir kiti kultūros renginiai, kaip šiuo metu yra Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Šiuo projektu siekiama, kad sostinėje atsirastų nauja vieta koncertams ir kitiems kultūros renginiams, švietimo ugdymui, tarptautinių projektų vykdymui, taip pat planuojama nuo Misionierių vienuolyno iki pat Vilnelės atkurti istorinius Misionierių sodus.

Šiuo metu savivaldybė rengia pastatų pritaikymo pradinio bei neformaliojo ugdymo paskirčiai ir kultūrinei veiklai galimybių studiją, vėliau bus rengiamas pastatų pritaikymo techninis projektas.

Misionierių bažnyčios ir vienuolyno ansamblio atkūrimo ir pritaikymo pradiniam ir neformaliajam ugdymui bei kultūrinei paskirčiai finansavimo ketinama prašyti iš ES Struktūrinių fondų lėšų.

Lietuvoje gausu priekaištaujančių, kad Katalikų bažnyčia mūsų šalyje nelanksti, pasyvi, nesikeičianti, nemodernėjanti, užsikonservavusi praėjusiame amžiuje.

Tačiau šie stereotipai yra labai seni ir visiškai neatitinkantys tikrovės. Iš tikrųjų šiandien bažnyčios siūlo tikrai daug veiklų, užsiėmimų ir juos lanko vis daugiau žmonių. Visų bažnyčių veiklų čia išvardyti neįmanoma, bet panagrinėkime tik vieną pavyzdį – Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčią ir jos renginius.
Kiekvieną ketvirtadienį (išskyrus mėnesio pirmąjį) bažnyčios rūsio salėje vyksta krikščioniškosios meditacijos užsiėmimai, taip pat kiekvieną ketvirtadienį rengiami seminarai “Tikėjimo dėsniai”, o į dar vieną salę renkasi meno terapijos užsiėmimų grupė (taigi net trys renginiai per vieną vakarą). Tiesą sakant, šioje bažnyčioje kiekvienas gali rasti veiklos pagal savo poreikius: galima rinktis šeimų grupę, prisidėti prie motinų, besimeldžiančių už savo vaikus, arba prisijungti prie miego terapijos užsiėmimų grupės, galima įsitraukti į Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę arba įstoti į krikščionišką kino klubą, o kai kam gal kils noras prisidėti prie projekto “Susitikimai”, kuris skirtas ieškantiems tikrojo gyvenimo draugo.
Pastarasis projektas pradėtas rengti matant, kad Lietuvoje ir pasaulyje daugėja vienišų žmonių. Žmonės daugiau bendrauja virtualioje erdvėje ir rečiau susitinka asmeniškai. Daugelis netekėjusių merginų ir nevedusių vaikinų pradeda nerimauti, kad gali taip ir nesutikti savo idealaus gyvenimo draugo. Taip pat našlės ir našliai sunkiau susiranda gyvenimo draugą – laikui bėgant mažėja pasirinkimo galimybių. “Susitikimų” projekto kūrėjų grupė renkasi kelis kartus per metus ir organizuoja renginius bei kuria susitikimų vietą, kurioje žmonės galėtų sutikti draugą, tobulėti ir atrasti bendraminčių prasmingai veiklai.
O kas vyksta per kitus bažnyčios renginius? Tarkime, 10 savaičių seminarų ciklą “Tikėjimo dėsniai” veda bažnyčios rektorius Rytis Gurkšnys. “Jis yra apie tai, kaip panaudoti savo tikėjimo galią, siekiant pokyčių fiziniame, emociniame, dvasiniame, finansiniame, socialiniame ir profesiniame gyvenime. Pagrindinė mokymų mintis – mes kuriame tai, ką mąstome apie save, kitus ir pasaulį. Mokymų temos – dėkojimas, atkaklumas, tarnavimas, optimizmas, pozityvumas, laimė, ramybė, sėkmė, sveikata”, – paaiškino pats R.Gurkšnys.
O štai krikščioniškosios meditacijos užsiėmimai skirti visiems norintiems susipažinti ir praktikuoti vieną seniausių ir paprasčiausių krikščioniškos maldos būdų. Meditacija rekomenduojama tiems, kurie dirba labai intensyvų darbą, reikalaujantį kūrybingumo, susikaupimo ir atidumo. Tai naudinga tiems, kurie ieško ramybės ir tylos savo streso, triukšmo, nerimo ir konfliktų kupiname gyvenime. Užsiėmimus veda Valdemaras Chmielevskis, Pasaulinės krikščioniškosios meditacijos bendrijos koordinatorius Lietuvoje.

Šiandien žiniasklaida nebėra ketvirtoji valdžia. Smuko žmonių pasitikėjimas ne tik ja, bet ir Bažnyčia, ir įstatymų leidžiamąja bei vykdomąja valdžia. Taip pat ir teismine. Sociologai teigia, kad šiuos pokyčius lėmė žmonių išsilavinimas, stiprėjantis kritiškumas ir gebėjimas atsirinkti.

„Nors didelė visuomenės dalis (23 proc.) tikina žiniasklaida nepasitikinti, nematydama kitos alternatyvos vis tiek ją toliau vartoja“, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Jis pats tvirtina nematantis tragedijos, kad žmonės elgiasi sveikai ir aklai niekuo nebepasitiki, tačiau prisiminus beveik prieš dvidešimt metų bet kokius rekordus viršijusį Lietuvos visuomenės pasitikėjimą ketvirtąja valdžia (1990 m. atliekant europinį vertybių tyrimą žiniasklaida Lietuvoje pasitikėjo 68 proc. žmonių, o tai yra dvigubai daugiau nei šiandien), darosi šiek tiek nejauku. Taip ir norisi paklausti: kas pasikeitė arba pakeitė padėtį šalyje taip, kad pasitikinčiųjų ketvirtąja valdžia liko vos 33 proc.?
Žurnalistikos instituto profesorius dr. Žygintas Pečiulis linkęs manyti, kad žiniasklaida diskreditavo pati save: ji nebesilaiko nešališkos pozicijos, nedemonstruoja objektyvaus požiūrio, vis dažniau pasiskirsto į tam tikras grupes ir užsiima manipuliacijomis, propaganda, kuri neturi nieko bendro su žiniasklaidos objektyvumu.
Pasitikėjimą ketvirtąja valdžia taip pat smarkiai sumenkino išaugusi konkurencija tarp pačių žiniasklaidos priemonių ir stipriai besitraukianti auditorija. Dar vienas, ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui būdingas reiškinys – klasikinę žurnalistikos funkciją užgožęs skandalingumo ir sensacingumo didėjimas. „Būtent dėl dalies žurnalistų tendencingumo žiniasklaida prarado neginčijamo autoriteto pozicijas“, – primena sociologas dr. Vladas Gaidys.
Šiuo metu Lietuvoje fiksuojamas mažiausias pasitikėjimas ketvirtąja valdžia per 15 metų. Tiesa, V.Gaidys siūlo šių skaičių nedramatizuoti, nes jie atitinka ES vidurkį. Aukščiausiais reitingais Lietuvos žiniasklaida pasižymėjo 1999–2000 m., tuo metu lietuviai ketvirtąja valdžia pasitikėjo kur kas labiau nei bet kurios kitos Europos šalies gyventojai.
Ne taip smarkiai kaip žiniasklaida, bet nusivylė žmonės per pastaruosius metus ir Bažnyčia: šiuo metu ja pasitiki 56 proc. šalies gyventojų.
Vis dėlto kokių pokyčių pasigedo Lietuvos gyventojai Bažnyčios ir žiniasklaidos gyvenime ir kas būtent lėmė tokį ženklų visuomenės tikėjimo šiomis institucijomis praradimą? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus būtina apžvelgti, kas per pastaruosius nepriklausomos Lietuvos metus darė didžiausią įtaką minėtose srityse.

Žiniasklaidos padėtį nulėmė neapgalvota politika

Jau nuo 1991 m. Lietuvos valdžia ėmė visaip tarkuoti ir ekonominėmis sankcijomis bausti žiniasklaidą ir ypač spaudą: atsirado PVM spaudai, padidinta leidinių pristatymo kaina. Taigi jau pirmaisiais nepriklausomybės metais, švelniai tariant, neišmintinga valstybės politika žiniasklaidos atžvilgiu užprogramavo tą ketvirtosios valdžios nuosavybės padėtį, kuri lemia jos turinio kokybę iki pat šiandien.
Tuo metu, pavyzdžiui, Vokietijoje žiniasklaidai formuotis buvo sudarytos ekonominės šiltnamio sąlygos. Ir kitos išsivysčiusios valstybės savo žiniasklaidos nežlugdydavo, o per krizes jai netgi padėdavo.
Pasak D.Radzevičiaus, per pastarąjį dvidešimtmetį Lietuvoje rutuliojosi dvi paralelinės žurnalistikos mokyklos. Viena jų – susijusi su visuomeniniu transliuotoju (iš šios žurnalistikos mokyklos daug žmonių išėjo į komercines žiniasklaidos priemones, televiziją, radiją), o antroji neatsiejama nuo privačios žiniasklaidos sektoriaus, tai yra didžiųjų šalies dienraščių – „Respublikos“ ir „Lietuvos ryto“.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos žiniasklaida ir žurnalistika stiprėjo, bet maždaug po dešimtmečio kokybės standartai ėmė keistis. Taip atsitiko labiausiai dėl to, kad žiniasklaidos priemonės ėmė nebeišsilaikyti, tada į šį sektorių įžengė vietinės reikšmės oligarchai, ėmė daugėti užsakomųjų straipsnių ir laidų, ypač suvešėjo žiniasklaidos savininkų noras pasinaudoti savo žiniasklaidos priemonėmis kariaujant įvairius karus ar siekiant pasipelnyti. Kaip tik tada žurnalistų etikos inspektoriai ėmė skambinti pavojaus varpais, kad savęs neišlaikanti žiniasklaida – rimtas pavojus Lietuvos valstybės politinio gyvenimo kokybei ir intelektinei nepriklausomybei.
Blogiausia, jog nematyti jokių prošvaisčių, kad padėtis imtų gerėti, – kaip tik viskas ir toliau leidžiasi žemyn.
Ilgametis televizijos ir spaudos žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas – vienas tų, kurie mato, kokį lūžio laikotarpį šiuo metu išgyvena žiniasklaida, tačiau jis neabejoja, jog blogos naujienos vis tiek baigsis, nes gyvenime nebūna taip, kad būtų vien tik leidžiamasi. Kažkada prasideda ir kilimas. „Tiesiog spauda išsigando, kad jos nebebus, o rinkoje vyrauja pasiūla: trys studentai – už vieno profesionalo kainą“, – ironizuoja žurnalistas, atkreipdamas dėmesį, kad didžioji dalis žurnalistų šiuo metu mokosi gyventi kitaip – prisitaiko.
Bet kokiu atveju visais laikais buvo ir ateityje bus žmonių, kuriems reikės kokybiškos žiniasklaidos. Tiesa, yra viena menkutė problemėlė: žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistams reikia kažkaip sulaukti to meto, kai visuomenė persisotins žurnalistinio niekalo ir pseudoinformacijos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kun. R.Gurkšnys: „Dievas veikia visame kame, taip pat ir versle, finansų srityje, tik reikia jį rasti ir išnaudoti jo teikiamas dovanas“

Jonė Kučinskaitė

Apniukęs ankstyvas šiokiadienio rytas. Didžioji gatvė, kurioje sutariame susitikti su Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi, kunigu jėzuitu Ryčiu Gurkšniu SJ, dar tik bunda: skuba rūškani praeiviai, iš viešbučių tingiai išsliūkina apsimiegoję turistai.
Grįžtelime su fotografu atgalios, ir rytas įgauna kitokių spalvų: pro Šv. Kazimiero bažnyčios kiemo vartelius išeina nė akimirkai nenustojantis šypsotis, tarsi niekad jokių rūpesčiu nebūtų turėjęs ir neturintis kunigas R.Gurkšnys.

R.G.: Žmonių rūpesčius galima vardyti ir vardyti, bet aš stengiuosi ieškoti galimybių, kaip mes, Bažnyčia, galime padėti atrasti žmogui gyvenimo džiaugsmą, ramybę, atskleisti savo galimybes, talentus, svajones, – pokalbį pradeda energija kiekvieno sekmadienio neparapinės Šv. Kazimiero bažnyčios vidudienio šv. Mišiose minias maldininkų pakerintis kunigas. – Tiesa, per šiuos 23-ejus nepriklausomos Lietuvos metus įvyko tiek daug gražių pokyčių ir tuo pat metu matome nemažai skaudžių patirčių, bet aš visuomet stengiuosi įžvelgti daugiau gražių dalykų.
Aišku, mums kelia nerimą, kad žmonės, nerandantys savęs Lietuvoje, emigruoja svetur, kad negeba išspręsti nesutarimų, prieštaravimų, priimti vienas kito, liūdina didėjantis skyrybų šeimose skaičius, vyresnių žmonių nusivylimas, vienišumas, kitos bėdos. Bažnyčia stengiasi tokius žmones padrąsinti, įkvėpti, atskleisti jų gyvenimo dovanas, neišnaudotą potencialą ir paskatinti ieškoti, kas yra gera.
VEIDAS: Bet mes dar niekados taip gerai negyvenome – mūsų materiali gerovė niekad nebuvo tokia didelė kaip dabar. Sovietmečiu buvome gujami, bet laimingesni: siekėme, ieškojome, priešinomės sistemai, kiek ir kaip supratome. Šiandien to daryti nebereikia, tai kodėl ta materiali gerovė nesutampa su mūsų dvasine savijauta?
R.G.: Vienas atsakymų – sumažėjęs mūsų atsparumas. Sovietmečiu mes turėjome daugiau problemų, bet tas sunkmetis mus labiau grūdino, neleido apsnūsti, o dabar, kai pasiekėme ir materialios, ir minties, sąžinės, žodžio laisvės, pripratome prie tos gerovės. Aš pastaruosius keletą metų domiuosi pozityviąja psichologija, kuri aiškina, kaip žmogus pripranta prie gerų pokyčių, laimėjimų, naujo žmogaus, naujo darbo, gerovės, prie to, ką jis turi, ir tada atsiranda dvasinė tuštuma bei nežinojimas, kuo tą tuštumą užpildyti.
Jėzus ir Šventasis Raštas moko įprasminti savo gyvenimą tarnaujant, suteikiant daugiau laimės ir džiaugsmo kitiems. O kitas mano mokytojas – motyvacinių knygų rašytojas, oratorius Zigas Ziglaras sako, kad kiekvienas mes savo gyvenime galime pasiekti to, ko norime, jeigu padėsime kitiems pasiekti to, ko jie nori. Kitaip tariant, tarnavimas, dalijimasis savo turtu, laiku, energija, pasiaukojimas dėl kitų būtų viena galimybių užpildyti mūsų vidinę tuštumą.
VEIDAS: O kaip įpūsti žmonėms džiaugsmo, kad jie į kasdienius reiškinius žvelgtų optimistiškai, kad svajotų, darytų, siektų?
R.G.: Tai mūsų visų užduotis. Sovietmetis padarė savo įtaką – mūsų žmonės dar nedrįsta svajoti ir kalbėti apie svajones. Aš per savo pamokslus, seminarus, kitus mokymus stengiuosi padėti žmonėms labiau pasitikėti savo jėgomis, gebėjimais, svajoti ir siekti didelių tikslų, atskleisti savo potencialą, nes kiekvienas žmogus širdyje turi giliai slypinčių troškimų: vieni nori geresnių santykių šeimoje, kiti – daugiau klientų ir sėkmės versle, treti – pagerinti savo šeimos finansinę padėtį, kad galėtų deramai pasirūpinti vaikais, pakeliauti, kad išsipildytų kiti jų siekiai.
Beje, ir mokyklos galėtų daugiau dėmesio skirti vaikų ugdymui: jų svajonių, troškimų įvardijimui, talentų atskleidimui, kad žmonės drąsiai kurtų, nebijotų iššūkių, teigiamai mąstytų. Juk šitai yra kiekviename mūsų, tik kai kuriuose labai giliai užslėpta.
VEIDAS: Intelektualai neretai burnoja, girdi mums siekti tikslų kliudanti mūsų religija, katalikybė, mat katalikas privaląs būti kuklus, nesistengti dominuoti. O va estai, kurie yra liuteronai, kur kas daugiau už mus pasiekė ir versle, ir politikoje, jie ir dvasiškai sveikesni, nes jų religija mokanti veržlumo, verslumo, siekinių. Nors štai jūs esate ne tik dvasininkas, bet ir vadinamasis koučeris – ugdomojo lyderiavimo mokytojas. Kaip katalikui tai įmanoma suderinti?
R.G.: Bažnyčia yra nuveikusi nemažai darbų, padėdama žmonėms pakelti gyvenimo sunkumus. Sovietmečiu Bažnyčia buvo ta pozityvi jėga, kuri nė akimirkai nesusitaikė su priespauda: kovojo dėl žmogaus teisių, Bažnyčioje buvo daugybė drąsių kunigų, kurie buvo tikri koučeriai – padėjo žmonėms nesusitaikyti su išnaudojimu.
Antra vertus, per tuos daugiau kaip du tūkstančius krikščionybės metų būta daugybės mėginimų atskirti tikėjimą, Bažnyčią nuo pasaulio. Bet aš, kaip ir mūsų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola bei kiti jėzuitai, stengiuosi atrasti Dievą visur: ir tarpusavio santykiuose, ir versle, ir finansuose, ir sveikatoje, ir politikoje, ir švietime, ir moksle. Jėzuitai visada sakydavo, kad Dievas veikia visame kame, tik labai svarbu atrasti Dievą ir išnaudoti visas jo dovanas. Kartu Jėzus sako, kad iš to, kam bus daug duota, bus ir daug pareikalauta.
Iš tikrųjų, jeigu mes nuoširdžiai ir geranoriškai skaitome Šventąjį Raštą, stengiamės suprasti Jėzų, jame rasime labai daug ugdomojo lyderiavimo mokymo. Beje, viena evangelikų pastorė yra išleidusi knygą anglų kalba „Jėzus – gyvenimo koučeris“. Juk Jėzus mus mokė atrasti gyvenimo potencialą, siekti gyvenimo tikslų, vykdyti Dievo skirtą užduotį gyvenime, dar labiau pasiaukoti kitiems, džiaugtis kitų sėkme, per tai kilti aukštyn ir pasiekti savo tikslų.
VEIDAS: Tačiau mes, patys norėdami būti turtingi, sukurti verslo imperijas, nemėgstame sėkmės lydimų žmonių, niekiname verslumą, verslininkus siejame su bedievyste. O štai jūs sakote, kad šv. Ignacas skatino ieškoti Dievo visur: taip pat ir finansų, verslų srityje.
R.G.: Jėzus niekada nesmerkė pinigų ir niekada nepasisakė, kad verslas, ekonomika yra blogis. Blogis yra žmogaus godumas ir tai, kad jis netinkamai elgiasi su pinigais. Juk kiekvienas mūsų, taip pat ir Bažnyčia ar labdaros organizacijos, norėdami kažką sukurti, turime turėti pinigų. Ir jei pinigai yra ne gyvenimo tikslas, o tik priemonė siekti aukštesnių tikslų – viskas gerai. Mat jei pinigai netarnaus aukštesniems siekiams, tai susikūrę materialinę gerovę pateksime į dvasinę tuštumą. Mokslo tyrimai rodo, kad pinigai nepadidina žmonių laimės. Jos suteikia dalijimasis gerove ir kūrimas didesnių projektų, kuriems reikia didelių pinigų.
Taigi, jei norime sukurti tokią Bažnyčią, kuri būtų ne tik bobučių susirinkimo vieta, bet patraukli vieta ir šeimoms, ir verslininkams, ir vidutinio amžiaus žmonėms, kurioje visi mielai ir svetingai priimami, gali semtis stiprybės kitiems darbams, tikrai reikia ir finansų. Žinoma, su Dievo pagalba ateis ir finansai, bet mes neturime niekinti jų, siekdami kilnių tikslų, kurdami gražesnį pasaulį, nešdami tikėjimą, džiaugsmą, viltį.
VEIDAS: Kaip tapti lyderiu, siekti tikslų nelipant kitiems per galvas, nepaminant moralės normų, dvasingumo?
R.G.: Mes dažnai neteisingai suprantame, kas yra lyderis. Aišku, mūsų patirtis neretai rodo, kad organizacijų vadovai išnaudoja darbuotojus, lipa per kitų galvas. Bet tai neteisingas lyderio suvokimas, kurį diktuoja bloga mūsų patirtis. Mes, lyderystės mokytojai, lyderį apibrėžiame kaip darantį teigiamą įtaką kitiems, kaip padedantį kitiems atsiskleisti, kaip tą, kuris turi viziją ir ja uždega kitus, suteikia kitiems žmonėms galimybę, įgyvendinant jo viziją, pasiekti ir savų tikslų. Tai idealus vadovas, kurio mes visi norėtume. O kad tai įmanoma, rodo kitų šalių didžiulių kompanijų vadovų patirtis.
VEIDAS: Šįmet kviesdamas vaikus ir suaugusiuosius į koučingo stovyklą pabrėžėte, kad visi gimstame lyderiais, bet tuomet kur ir kada dingsta tas mūsų lyderystės pradas?
R.G.: Jis niekada nedingsta, jis slypi kiekviename žmoguje, bet vieniems lengviau jį atskleisti, nes jie turi įkvepiančius tėvus, draugus, mokytojus, kitiems sunkiau.
VEIDAS: Kaip tėvai gali ugdyti savo vaikų lyderystę?
R.G.: Negalima vaiko vien tik girti, jam reikia rėmų, bet šie rėmai turi padėti vaikui augti. Aš nesu vaikų ugdymo specialistas, bet mane žavi amerikiečių mokymo ekspertė Marva Collins. Ji darbavosi vargingame juodaodžių rajone, kuriame retas vaikas gyvenime pasiekdavo kažką daugiau, mat daugelis vaikų, sulaukę vos 12–13 metų, mesdavo mokyklą, įsitraukdavo į gaujas ir ten kurdavo tolesnį savo gyvenimą. M.Collins užsibrėžė kuo daugiau vaikų ištraukti iš vargo. Nuo pat pirmos pamokos ji vaikams kartojo: “Jūs esate stiprūs žmonės, jūsų laukia didelė sėkmė, dideli laimėjimai, bet jūsų gyvenimo sėkmė slypi jūsų rankose. Nieko nekaltinkite – nei tėvų, nei valdžios, imkite savo gyvenimą į savo rankas. Jūs galite susikurti gyvenimą tokį, kokio norite, ir aš tikiu, kad jūs tai galite.”
Tuos žodžius mokiniams ji kartodavo kasdien, bet kartu buvo labai griežta mokytoja. Ji ugdė vaikų talentus, potencialą, bet buvo nustačiusi griežtas ribas. Jei vaikas pasielgdavo netinkamai, bausdavo jį sakydama, kad jis turi abėcėlės tvarka nurodyti 10 gerų savo charakterio savybių. Jei šis vėl nusižengdavo, vėl turėdavo nurodyti 10 gerų savybių abėcėlės tvarka, bet kas kartą vis kitų, jau paminėtos nebetikdavo. Taigi kad nebereikėtų laužyti galvos galvojant apie geras savo savybes, vaikai stengdavosi neprasikalsti.
Kiekvieną vaiką ji aprašydavo: kokios jo gerosios savybės, kokių jis turi talentų, kas jį uždega, ir stengdavosi tai parodyti skirdama užduotis pagal gebėjimus. Ir tie vaikai, kurie kitose mokyklose buvo nurašyti, mokomi M.Collins baigė mokslus, tapo žymiais gydytojais, teisininkais, politikais, mokytojais, verslininkais.
Jos pavyzdys rodo, kad toks modelis, kai stengiamės įžvelgti kitame žmoguje tai, kas jame yra gero, ir sukuriame griežtas ribas bei aplinką, kurioje žmogus gali augti, atskleisti savo talentus, pašaukimą, yra veiksmingas, nes įjungia vaiko laisvą pasirinkimą, galimybes svajoti ir kryptingai siekti savo sėkmės.
VEIDAS: O kaip atrasti savo pašaukimą?
R.G.: Čia padėtų koučingas, bet nebūtina samdyti asmeninio mokytojo. Visi esate laukiami mūsų Šv. Kazimiero bažnyčioje, aš laukiu kiekvieno sekmadienio 12 val. šv. Mišiose, taip pat mūsų stovyklose, kituose susitikimuose. Tikrai visiems padedame, ypač vidutinio amžiaus žmonėms, juk daugelis mūsų baigę mokyklas dažnai pasirenkame ne tuos darbus, kuriuos mėgstame, kurie padeda atsiskleisti mūsų talentams, o tuos, kurie suteikia galimybę kuo greičiau užsidirbti, išlaikyti šeimą. Mes neskiriame laiko pašaukimui ieškoti. Tad į mūsų mokymus Bažnyčioje ateina įvairaus amžiaus žmonių, ir mes kartu keliame įvairius klausimus.
Vienas būdų rasti pašaukimą – kelti klausimus, kas man patinka, kur norėčiau dar darbuotis, kokie žmonės ir jų laimėjimai mane žavi, kur aš galėčiau save išbandyti. Žinoma, nepatariu iš karto mesti darbo, bet bent dalį savo laisvalaikio visi galime skirti domėjimuisi sritimi, kuri mus uždega, įkrauna, kurioje jaučiamės laimingi, tampame sėkmingi, net jei dirbame 60–80 val. per savaitę.
Tiesa, kartais galime svajoti apie pašaukimą, bet kai praktiškai pabandome, imame domėtis, studijuoti mus traukiančią sritį, pamatome, kad ji nėra mūsų. Tad derėtų save išmėginti toje srityje įsitraukiant į savanorišką veiklą, juk savanoriai mielai priimami, pagaliau svarbu rasti bendraminčių.
VEIDAS: Jūs esate lyderių mokytojas. Kuo skiriasi vadovų mokymas būti lyderiais nuo jų darbuotojų motyvavimo?
R.G.: Tai panašios sritys. Motyvacijos mokytojai, kurie dirba įmonėse, naudoja panašius metodus, nes esmė – padėti žmonėms atskleisti juose slypinčią energiją, tikslus, troškimus, potencialą. O vadovai mokomi šiuolaikinių motyvavimo priemonių. Tradicinės priemonės buvo riestainis ir lazda, tai yra finansinės premijos arba bausmės už prastus rezultatus. Šiuolaikiniai metodai ir efektyvesni, ir taupantys lėšas.
Vadovai mokomi motyvuoti darbuotojus sukuriant tinkamą aplinką jų potencialui atsiskleisti, nes kai vadovas paskiria darbuotoją į tas pozicijas, kuriose atsiskleidžia jo talentai, kur jis dirba su užsidegimu, nereikia ir nuolatinio papildomo finansinio motyvavimo. Žinau įmonių, kurios skiria po vieną dieną darbuotojų talentams atskleisti.
Beje, taip yra ir “Google” kompanijoje, o jos darbuotojų sukurta elektroninio pašto “gmail” sistema atsirado ne jiems atliekant kasdieninį darbą, o tokių motyvacinių dienų metu. Paprastai darbuotojai turi pristatyti visiems kolegoms, ką jie nuveikė naujo per tokias dienas.
VEIDAS: Jūs daug laiko praleidote Europos didmiesčiuose, JAV. Sakykite, kuo mes skiriamės ar esame panašūs tikėjimo atžvilgiu?
R.G.: Žmonės visur yra tokie patys: su savo svajonėmis, troškimais, baimėmis, silpnybėmis, iššūkiais. Žinoma, Lietuvoje dar daug erdvės skatinti žmones labiau įsitraukti į savanorišką veiklą, kad jie labiau išnaudotų savo talentus, energiją, žinias, įgūdžius. Tai irgi yra tikėjimo stiprinimas, nes visada veikia dėsnis: kuo daugiau duodame kitiems, dalijamės materialiniu turtu, tuo laimingesni tampame patys, patiriame daugiau ramybės, džiaugsmo.

2012 m. gruodžio 18 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Atraskime savąjį paveldą: Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“. Spaudos konferencija gruodžio 18 d. 11 val. Spaudos konferencijoje parodą pristatys kuratorė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė ir kultūros istorikas, žurnalistas Pranas Morkus.
Paroda supažindina visuomenę su Vilniaus pašonėje esančiu savitu ir įdomiu kultūros paminklu. Lentvario bažnyčia yra vertingas XX a. istorizmo architektūros ir dailės paminklas, bet už parapijos ribų ji beveik nežinoma. Bažnyčios istorinės ir meninės reikšmės dar nėra tinkamai įvertinę net specialistai – kultūros istorikai, architektūros ir dailės tyrinėtojai.
Kaupdamas liturgijoje nebenaudojamus bažnytinius reikmenis, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus perėmė iš Lentvario parapijos vertingą liturginės tekstilės kolekciją, keletą metalo dirbinių ir dailės kūrinio statusą turinčius dokumentus – bažnyčios architektūros ir dekoro projektus. Tyrinėjant rinkinį, iškilo nauji faktai, leidžiantys išsamiau rekonstruoti Lentvario šventovės istoriją, suteikiantys papildomų žinių apie bažnyčios fundatoriaus grafo Vladislovo Tiškevičiaus (1865–1936) ir kitų Lentvario parapijiečių veiklą, Vilnijos bažnytinės dailės istoriją. Medžiagą išanalizavo ir apibendrino dailės istorikės prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, dr. Dalia Vasiliūnienė ir muziejininkė Rita Pauliukevičiūtė. Jų tyrimo rezultatai skelbiami parodos kataloge.
Ir eksponatai, ir jų atnešta informacija prašyte prašėsi paviešinami dar ir dėl to, kad skatina mintimis stabtelėti ties kaskart atsinaujinančia lietuvių ir lenkų sugyvenimo Vilniaus krašte tema. Šiuo požiūriu įsidėmėtinos bažnyčios dekoro atsiradimo aplinkybės: šventovės vidus buvo išpuoštas 1942–1943 m. – pačiame Antrojo pasaulinio karo baisume – lenkų kilmės menininkams ir parapijos klebonui artimai bendradarbiaujant su lietuviška akcine bendrove „Statyba“. Ta pati garsaus Vilniaus dailininko Jurgio Hoppeno vadovaujama dailininkų grupė, tarpininkaujant tam pačiam rangovui, baigusi darbus Lentvaryje, ištapė Perlojos bažnyčią. Jos dekore gausu lietuviško patriotizmo manifestacijų. Be abejo, Lietuvos heraldiniai simboliai ir Vytauto Didžiojo atvaizdas tarp religinio turinio kompozicijų buvo įterpti pageidaujant užsakovams, bet tikėtina, kad karo metų sąlygomis ir lenkų tautybės užsakymo vykdytojams šie motyvai įgijo išskirtinę prasmę bei svarbą, teikė išsivadavimo viltį kaip perlojiečiams. Taigi Lentvario ir Perlojos bažnyčių dekoro istoriją galime skaityti ir kaip pasakojimą apie lenkų ir lietuvių vaisingą bendradarbiavimą XX a. viduryje, skatinantį pakoreguoti iki šiol gajus įsitikinimus apie sunkiai įmanomą šių dviejų tautinių grupių darnų sugyvenimą Vilniaus krašte.
Parodos pagrindą sudaro Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatai. Ekspoziciją papildo fotografijos iš Varšuvos nacionalinio muziejaus ir Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekos rinkinių.

Paroda veiks iki 2013 m. kovo 5 d.

2012 m. gruodžio 18 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Atraskime savąjį paveldą: Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“. Spaudos konferencija gruodžio 18 d. 11 val. Spaudos konferencijoje parodą pristatys kuratorė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė ir kultūros istorikas, žurnalistas Pranas Morkus.
Paroda supažindina visuomenę su Vilniaus pašonėje esančiu savitu ir įdomiu kultūros paminklu. Lentvario bažnyčia yra vertingas XX a. istorizmo architektūros ir dailės paminklas, bet už parapijos ribų ji beveik nežinoma. Bažnyčios istorinės ir meninės reikšmės dar nėra tinkamai įvertinę net specialistai – kultūros istorikai, architektūros ir dailės tyrinėtojai.
Kaupdamas liturgijoje nebenaudojamus bažnytinius reikmenis, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus perėmė iš Lentvario parapijos vertingą liturginės tekstilės kolekciją, keletą metalo dirbinių ir dailės kūrinio statusą turinčius dokumentus – bažnyčios architektūros ir dekoro projektus. Tyrinėjant rinkinį, iškilo nauji faktai, leidžiantys išsamiau rekonstruoti Lentvario šventovės istoriją, suteikiantys papildomų žinių apie bažnyčios fundatoriaus grafo Vladislovo Tiškevičiaus (1865–1936) ir kitų Lentvario parapijiečių veiklą, Vilnijos bažnytinės dailės istoriją. Medžiagą išanalizavo ir apibendrino dailės istorikės prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, dr. Dalia Vasiliūnienė ir muziejininkė Rita Pauliukevičiūtė. Jų tyrimo rezultatai skelbiami parodos kataloge.
Ir eksponatai, ir jų atnešta informacija prašyte prašėsi paviešinami dar ir dėl to, kad skatina mintimis stabtelėti ties kaskart atsinaujinančia lietuvių ir lenkų sugyvenimo Vilniaus krašte tema. Šiuo požiūriu įsidėmėtinos bažnyčios dekoro atsiradimo aplinkybės: šventovės vidus buvo išpuoštas 1942–1943 m. – pačiame Antrojo pasaulinio karo baisume – lenkų kilmės menininkams ir parapijos klebonui artimai bendradarbiaujant su lietuviška akcine bendrove „Statyba“. Ta pati garsaus Vilniaus dailininko Jurgio Hoppeno vadovaujama dailininkų grupė, tarpininkaujant tam pačiam rangovui, baigusi darbus Lentvaryje, ištapė Perlojos bažnyčią. Jos dekore gausu lietuviško patriotizmo manifestacijų. Be abejo, Lietuvos heraldiniai simboliai ir Vytauto Didžiojo atvaizdas tarp religinio turinio kompozicijų buvo įterpti pageidaujant užsakovams, bet tikėtina, kad karo metų sąlygomis ir lenkų tautybės užsakymo vykdytojams šie motyvai įgijo išskirtinę prasmę bei svarbą, teikė išsivadavimo viltį kaip perlojiečiams. Taigi Lentvario ir Perlojos bažnyčių dekoro istoriją galime skaityti ir kaip pasakojimą apie lenkų ir lietuvių vaisingą bendradarbiavimą XX a. viduryje, skatinantį pakoreguoti iki šiol gajus įsitikinimus apie sunkiai įmanomą šių dviejų tautinių grupių darnų sugyvenimą Vilniaus krašte.
Parodos pagrindą sudaro Bažnytinio paveldo muziejaus eksponatai. Ekspoziciją papildo fotografijos iš Varšuvos nacionalinio muziejaus ir Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekos rinkinių.

Paroda veiks iki 2013 m. kovo 5 d.

Į Sugrįžimo pamaldas daugelį metų bendruomenei uždarytoje Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje susirinko gausi tikinčiųjų minia. Vilniaus Senamiestyje esanti bažnyčia religinei bendruomenei antstolio patvarkymu atverta vos prieš savaitę. Daugiau nei dešimtmetį joje lankytis galėjo tik, įtariama, bažnyčios turtą iššvaistęs buvęs dvasininkas Algimantas Kvedaravičius.

Nepaisant ilgus metus trukusio evangelikų reformatų bažnyčios skaldymo, bendruomenės nariai išliko susitelkę. Neturėdama savo maldos namų, bendruomenė buvo priversta glaustis evangelikų liuteronų bažnyčioje. Nuo šiol tikintieji ir vėl gali susirinkti tikruosiuose evangelikų reformatų maldos namuose.

“Mes tiesiame ranką jau dešimt metų. Mūsų teisumas pasiekiamas per kuklumą, per nusižeminimą. Ir man asmeniškai sunku būti nusižeminusiam, kai atrodo, jog yra užgaunamas mano autoritetas, mano bendruomenė ar kuri nors Švento Rašto eilutė. Tačiau mums visiems reikia išmokti būti kukliems ir nusižeminusiems Jėzuje Kristuje.

Tas nusižeminimas ir reiškia, kad mes tampame stipresni, mes tampame geresni savo šeimose, geresni su draugais ir kolegomis. Mano malda ir prašymas, kad Viešpats man pačiam ir jums visiems ir tiems kitiems reformatams duotų to protingo ir tikro nusižeminimo, kuris mums atveria širdies akis ir mes galime pažiūrėti ir daryti sprendimus jau kitokius – nebe griaunančius, bet kuriančius“, –  savo pamoksle sakė Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo generalinis superintendentas kunigas Tomas Šernas.

Į Sugrįžimo pamaldas visai reformatų bendruomenei atvertoje bažnyčioje susirinko daugiau kaip 200 tikinčiųjų, kurie beveik visą dešimtmetį už sutartą nuomos mokestį glaudėsi gretimuose, evangelikų liuteronų bendruomenei priklausančiuose maldos namuose.

„Tai – šventė. Visuomet žinojome, kad turime savo bažnyčią, tačiau negalėjome joje lankytis, nes pastatas buvo užrakintas, nevykdavo pamaldos, čia mes buvome nepageidaujami. Žinojome, kad yra nesutarimų dėl vieno žmogaus ambicijų bažnyčios viduje, tačiau kunigas ramino, jog galų gale bažnyčia ir vėl bus atverta bendruomenei. Laukėme šios dienos“, – sakė viena iš pamaldose dalyvavusių Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios parapijiečių.

Anot T. Šerno, siekiant sudaryti galimybę tikinčiųjų bendruomenei grįžti į jai priklausančias bažnyčias, teko imtis teisinių priemonių.

„Ilgą laiką vengėme kreiptis į teisėsaugos institucijas, prašydami padėti išspręsti sudėtingą padėtį bažnyčioje  – tikėjome, kad vidines bažnyčios problemas, kokios didelės jos bebūtų, esame pajėgūs drauge su tikėjimo broliais išspręsti taikiai ir be išorinio įsikišimo.

Deja, ilgainiui paaiškėjo, jog susidūrėme su tiesmuku piktavališkumu – buvęs evangelikų reformatų dvasininkas, nusižengdamas visiems bažnyčios principams, ėmė atvirai kenkti visai bendruomenei. Suprasdami, kad neteisybė ir pykčiai bažnyčios viduje labiausiai skaudina tikinčiuosius, galiausiai buvome priversti ieškoti sprendimų“, – sakė T. Šernas.

Vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo nutartimi ir antstolio patvarkymu, iki tol uždarytos Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios praėjusią savaitę sugrąžintos Lietuvos evangelikų reformatų -Unitas Lithuaniae- Sinodui saugoti. Sinodui buvo perduota Pylimo gatvėje esanti bažnyčia, taip pat – dar 5 bažnyčių pastatai Biržuose, Pasvalio rajone, Salamiestyje (Biržų rajone) ir Papilyje (Biržų rajone).

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia Lietuvoje veikia nuo XVII amžiaus, o šiuo metu vadovaujasi dar iki 1940 m. bažnyčios priimtais kanonais. Remiantis jais, aukščiausia bažnyčios institucija – Sinodas, o bažnyčios turtą tvarko bei administracines funkcijas atlieka iš Sinodo narių renkama  Konsistorija.

Nors dar 2002 metais A. Kvedaravičiaus veikla bažnyčioje  buvo suspenduota, jis, kaip teigiama Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą, pasinaudodamas Lietuvos teisinės sistemos spragomis bei manipuliuodamas dokumentais, be teisėto pagrindo užvaldė beveik visą Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios bendruomenei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą.

Nepaisaint to, jog 2002 metais Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas pavedė administruoti visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios -Unitas Lithuaniae- Sinodui, A. Kvedaravičius, teigiama, neturėdamas Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios bendruomenės įgaliojimų bei jos neatstovaudamas, ėmė neteisėtai spekuliuoti bažnyčios ir jos bendruomenės vardu bei turtu.

2011 metais, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai -Unitas Lithuaniae- Sinodui  kreipusis į teisėsaugos institucijas dėl A. Kvedaravičiaus neteisėtų veiksmų, didžioji dalis bažnytinio turto (kurio rinkos vertė – beveik 17 mln. litų) pardavimo ar dovanojimo sutartimis už 6 kartus mažesnę kainą buvo perleista tretiesiems asmenims.

Vilniaus apygardos prokuratūra dėl šių įvykių šiuo metu yra pareiškusi įtarimus A. Kvedaravičiui ir Jakov Strokanov, o visą iššvaistytą bei šių asmenų asmeninį turtą – areštavusi.

Pasaulio katalikų bendruomenė kuo toliau, tuo atidžiau nagrinėja rugpjūčio gale mirusio Italijos katalikų bažnyčios kardinolo Carlo Marios Martini paskutiniame interviu, duotame bičiuliui jėzuitų kunigui Georgui Sporschillui, išsakytas mintis apie būtinybę Katalikų bažnyčiai pasukti reformų keliu.

„Mūsų kultūra paseno, mūsų bažnyčios didelės ir tuščios. Išsikerojusi biurokratija. Mūsų religiniai ritualai ir drabužiai, kuriuos dėvime, yra pompastiški“, – sakė velionis kardinolas. Kartu C.M.Martini apibendrino, kad Vakarų Europos ir JAV katalikų bažnyčia nuo gyvenimo atsilikusi apie 200 metų.
Kaip šias įžvalgas vertina Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai bei visa dvasininkija? Nuo to pradėjome pokalbį su Jo Eminencija kardinolu Audriu Juozu Bačkiu.

A.J.Bačkis: Kai prieš dvidešimt metų kūriau Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją, buvau nuvažiavęs į Milaną pasitarti su kardinolu Carlo Maria Martini. Ir sulaukiau jo palaikymo. Jis buvo vienas garsiausių Šventojo Rašto tyrinėtojų – ne tik tyrinėtojų, bet ir mylėtojų. Esu skaitęs daugelį jo parašytų knygų, kuriose apmąstomi Šventojo Rašto žodžiai, gražiai juos pritaikant prie šių dienų žmogaus, prie šių laikų Bažnyčios gyvenimo, nebijant iššūkių. Tai buvo gilus mąstytojas, geras ganytojas, mylintis Kristų, Bažnyčią ir žmones. Jame mačiau tikrą Bažnyčios autoritetą, o ne pompastišką „hierarchą“, kaip dažnai mus įsivaizduoja ir pavaizduoja žmonės. Vyskupo vadovavimas yra tarnystė, o ne „institucija“. Dievo tauta siekia užmegzti dialogą ir su kitaminčiais, kitamaniais. Kaip tik tai labai gražiai ir veiksmingai darė kardinolas Martini. Jis troško matyti evangeline dvasia gyvenančią Bažnyčią.
Tad ir pirmoji mintis perskaičius jūsų minimą interviu – tai labai nuoširdaus ir ištikimo Bažnyčios sūnaus nerimo balsas. Jis kupinas susirūpinimo, kurį popiežius ir vyskupai ėmė reikšti dar XIX a. pabaigoje. Jau tada Bažnyčia matė, kaip sparčiai augančių miestų naujieji gyventojai, atitrūkę ne tik nuo gimtinės kaime, bet ir nuo tėvų tradicijų, paveikti materializmo ir marksizmo ideologijos, tolsta nuo tikėjimo. Taigi ne praeitame, o dar užpraeitame šimtmetyje Bažnyčia ėmė klausti savęs, kaip kalbėtis su šiais žmonėmis, kaip neprarasti ryšio su naujai besiformuojančia pramoninės ir technologinės visuomenės kultūra.
Vatikano II Susirinkimas ir visi po jo vykę Vyskupų Sinodai nuolat kalbėjo apie pasišventusių pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje, apie jų įsitraukimą į liturgiją, kad „ritualai“ nebūtų vien „pompastiški“. Kardinolo interviu ypač pabrėžiamas privatus Šventojo Rašto skaitymas (jis buvo žymus biblistikos profesorius), tokių pačių raginimų rasime dažname Benedikto XVI pasisakyme. Ne vienas Jono Pauliaus II ir dabartinio popiežiaus dokumentas kelia tas pačias problemas ir ieško atsakymo į opiausius gyvo tikėjimo, gyvosios Bažnyčios ir gebėjimo liudyti Gerąją naujieną šiuolaikiniame pasaulyje klausimus.
Labai atidžiai perskaičiau kardinolo Martini mintis, tačiau neradau interviu to, ką jūs vadinate „būtinybe Bažnyčiai pasukti reformų keliu“. Greičiau sakyčiau, kad a.a. ganytojas ragina iki galo, be išlygų, be nuolaidžiavimo mūsų visų žmogiškoms silpnybėms įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nutarimus. Interviu, tiesa, vaizdžiais bei aštriais žodžiais – taip mėgdavo kalbėti kardinolas Martini – kviečia tiek dvasininkus, tiek pasauliečius nuosekliai laikytis to, ką Bažnyčia nepailsdama skelbia nuo šv. Petro laikų. Sakyčiau, kad kalbėdamas apie žmones žarijas, kurios galėtų suliepsnoti po gausiais pelenais, kardinolas Martini pateikia puikią, uždegančią Naujosios evangelizacijos programos, paskelbtos Jono Pauliaus II, santrauką.
Gal galima taip apibendrinti: tie du šimtai atsilikimo metų, kurie žiniasklaidos buvo iškelti į antraštes, – tai laikotarpis, kai Bažnyčia suvokia ir apmąsto pirmiausia Vakaruose prasidėjusias, o dabar beveik visą pasaulį apėmusias permainas, tačiau kviečia savo narius eiti kiek kitu keliu, rinktis kitą gyvenimo tikslą, todėl ir kitus prioritetus. Ar visada sugebame tai skelbti suprantama kalba, paveikiu balsu ir, svarbiausia, įtikinamais pavyzdžiais? Deja, ne visada. Šventasis Tėvas dėl to susirūpinęs. Aš dėl to susirūpinęs. Ir a.a. kardinolas Martini dėl to buvo susirūpinęs. Jo išsakytose mintyse girdėti širdies skausmas.
Suprantu jį ir iš dalies priimu jo susirūpinimą dėl pompastiškumo ir perdėtos biurokratijos bei per daug centralizuotos Katalikų bažnyčios valdymo sistemos. Tačiau nesustočiau prie tokio griežto apibendrinimo. Mano įsitikinimu, šiuo interviu mestas iššūkis, kurio tikslas – atkreipti dėmesį į Evangelijos dvasią, užuot susitelkus į raidę.
VEIDAS: Velionis kardinolas C.M.Martini kalbėjo apie tai, kad Katalikų bažnyčia jautriau turėtų vertinti ir išsituokusias šeimas, tiksliau, pasyvųjį skyrybų kaltininką. Kaip pavyzdys pateikiama vyro palikta moteris, sukūrusi antrą santuoką ir toliau dorai gyvenanti, katalikiškai auklėjanti vaikus; bet, negalėdama priimti šv. Komunijos, ji tolsta nuo Bažnyčios, su ja tolsta ir jos vaikai. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
A.J.Bačkis: Kam gali nerūpėti suirusių šeimų, išsituokusių asmenų padėtis? Skyrybos yra sunkus išbandymas su skaudžiomis pasekmėmis išsituokusiems, o dar labiau vaikams, kurie ne tik būna pirmosios nesantaikos aukos, bet neretai tampa dar ir tėvų konflikto įkaitais. Skyrybų istorijoje visuomet esama kaltės, lieka gilios žaizdos, kartais ir aštri neapykanta. O kur dar sąžinė tų, kurie sulaužė ištikimybės pažadą, duotą priimant Santuokos sakramentą? Ar Bažnyčia gali būti neištikima Kristaus žodžiams, kurie aiškiai nusako santuokos neišardomumą: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria.“
Kalbėdamas apie konkretų kardinolo Martini pateikiamą pavyzdį moters, kuri gyvena antroje santuokoje ir negali eiti sakramentų, noriu pasakyti, kad ji, kaip ir visi kiti, sukūrę naujas darnias šeimas, nėra Bažnyčios atstumti. Visi išsiskyrusieji lieka mylimais Bažnyčios nariais. Jie gali dalyvauti šv. Mišiose, melstis, priimti dvasinę Komuniją, katalikiškai auklėti vaikus, atlikti gailestingumo darbus. Jie neturėtų jaustis esantys Bažnyčios „užribyje“.
Mes, dvasininkai, kaip ir tikintieji, kurie gyvena tvarkingoje santuokoje, turime nepažmiršti tų porų, rūpintis jų sielovada. Išsituokusiems reikia dvasinės ir psichologinės pagalbos, supratimo, atjautos. Norėčiau, kad Bažnyčia dar daugiau dėmesio skirtų pakartotinai sukūrusių šeimą porų sielovadai, kad jos būtų kuo labiau įtrauktos į Bažnyčios gyvenimą, nors joms ir neleidžiama priimti šv. Komunijos.
Turime Vilniuje gražių pavyzdžių, tokių kaip nuo 2004 m. veikiantis centras „Bendrakeleiviai“, kuriame sielovada skiriama būtent išsituokusiems žmonėms. Labai norėčiau, kad kiekvienoje parapijoje vyktų panaši sielovada, kuri suburtų žmones bendrai maldai, pasidalijimui. Antroje santuokoje gyvena daug žmonių, mūsų Bažnyčios narių. Skaudu jiems, o drauge ir visai Bažnyčios bendruomenei. Noriu juos padrąsinti, kad nenutoltų nuo Bažnyčios, neatsisakytų Kristaus mokymo.
Drauge noriu kreiptis į jaunimą ir raginti kuo atsakingiau, neskubotai, rimtai pasirengti Santuokos sakramentui. Šeimos centruose tikrai rasite ir įdomių paskaitų, ir pasirengusių jus konsultuoti psichologų, teologų, gydytojų. Po santuokos gera būtų įsitraukti į vieną ar kitą šeimų bendruomenę, kur rasite atramos, pagalbos, pastiprinimo. Jo prireiks, kad susidūrę su neišvengiamais sunkumais, kurie yra neatskiriama gyvenimo, taigi ir krikščioniškų šeimų gyvenimo, dalis, išliktumėte tvirti ir ištikimi savo pažadams. Nėra meilės be aukos.
VEIDAS: Iš esmės visuotinai pripažįstame, kad Lietuva, kaip valstybė, nuo civilizuoto Vakarų pasaulio atsilikusi apie 50 metų, arba tiek, kiek buvo okupuota. Tad jei Vakarų bažnyčia, anot velionio kardinolo C.M.Martini, atsilikusi 200 metų, kiek mūsų, Lietuvos katalikų bažnyčia, atsilikusi nuo Vakarų Europos ir JAV katalikų bažnyčios?
A.J.Bačkis: Tokie skaičiavimai – pažangus, atsilikęs – tinkami, kai lyginami automobiliai ar kompiuteriai, ir ne visuomet prasmingi, kai kalbama apie kultūrą. O bendruomenei, jos vidiniam gyvastingumui, susiklausymui, augimui vargiai taikytini apskritai. Bažnyčia viena – Visuotinė, todėl galime kalbėti nebent apie kurios nors bažnytinės institucijos ar veiklos srities panašumus ir skirtumus Lietuvoje, Italijoje, JAV.
Tikra tiesa, kad sovietmečiu paskleisti Vatikano II Susirinkimo nutarimus, jo dvasią Lietuvoje buvo nepaprastai sunku dėl sovietų valdžios persekiojimo. Todėl, pavyzdžiui, apie pasauliečių apaštalavimą visu balsu čia pradėta kalbėti trimis dešimtimis metų vėliau. Tačiau pamaldos lietuvių kalba, leidusios pasauliečiams aktyviau įsitraukti į liturginį gyvenimą, įvestos net ir sunkiomis okupacijos sąlygomis.
Tik nedaugelyje vietų parapinę katechezę ir mokyklinį tikybos mokymą drįsčiau pavadinti moderniu, atitinkančiu šiuolaikinės kompiuterių kartos poreikius. Ir tai mano nuolatinis rūpestis.
Kita vertus, Lietuvoje katalikų interneto tarnyba buvo įkurta, elektroninės lietuviškos Šventojo Rašto, Bažnyčios Katekizmo, Magisteriumo dokumentų publikacijos paskelbtos anksčiau nei daugelyje labiau išsivysčiusių šalių. Jau minėti Šeimos centrai, rengdami sužadėtinius, organizuodami sutuoktinių susitikimus bei konsultacijas, kuriose šeimos mokosi spręsti kylančius sunkumus, veikia labai panašiai ir tikrai ne mažiau sėkmingai nei Austrijoje ar Italijoje, iš kurių perėmėme patirtį.
Apibendrindamas teigčiau, kad Lietuvoje gal ryškiau nei Vakarų Europoje Bažnyčia išgyvena dramatišką kartų kaitą, tačiau pats procesas ir ten, ir čia labai panašus. Vis mažėja „tradicinių katalikų“ – turiu galvoje ne tuos, kurie prisimena Bažnyčią tik per didžiąsias šventes, o tuos, kurie tikėjimą natūraliu būdu perėmė iš šeimos, gal labiau senelių nei tėvų, kaip svarbų paveldą. Gražu, kaip tokie žmonės brangina tradicijos dovaną, nekelia tikėjimo prasmės ir „Bažnyčios naudos“ klausimo.
Tačiau jų pavyzdys ne visuomet įkvepia ieškančius Dievo, besiblaškančius tarp pasaulėžiūrų, pajutusius egzistencinę tuštumą paauglystėje ar pasiekus ankstyvą brandą. Pirmiausia pastaruosius matau kaip tas jaunas poras, šeimas, studentų ir moksleivių būrelius, sekmadienį sugužančius į bažnyčią. Jauni žmonės keičia bendruomenių veidą miestuose, nes jie išgirsta Viešpaties kvietimą, pajunta Šventosios Dvasios dvelktelėjimą pačiuose įvairiausiuose susitikimuose, stovyklose, savanorystėje, piligrimystėje ir net visai atsitiktinai užklydę ten, kur bent du “susiėję Kristaus vardu”, todėl ir Jis yra tarp jų.

Lietuva nespėjo pamatyti dvejus metus trukusių Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblio tvarkybos darbų rezultato – artimiausiu laiku žiniasklaidoje, matyt, mirgės tik naikinančio ugnies siautėjimo vaizdai.

Dar visai neseniai, 2011 metų rūgpjūtį, kai apie įspūdingąjį baroko ansamblį rašė “Statyba ir architektūra”, statybininkai ir restauratoriai rengėsi restauravimo darbų vienuolyne pabaigtuvėms. Buvo baigiami dengti vienuolyno ir bažnyčios stogai, tuo pat metu buvo planuojamas antrasis darbų etapas – likusių bažnyčios problemų sprendimas. Akivaizdu, kad darbų pobūdis naktį į sausio 26-ąją stipriai pasikeitė.

“Statyba ir architektūra” kartoja praėjusių metų rugpjūtį skelbtą straipsnį apie vieną garsiausių Lietuvos sakralinės architektūros paminklą.

Paveldo lobius randa ne kiekvienas
Bendrovės „Restauracija“ specialistų nuopelnas – žymiausių Lietuvos kultūros paminklų atnaujinimas

Vladas ŠERELIS

Tinkamai restauruoti paveldo objektus, prikelti juos antram gyvenimui seksis tik tuomet, jei rankoms ir protui vadovaus širdis. Bent jau taip atrodo klausantis Kauno bendrovės „Restauracija“ specialistų. Šių profesionalų darbų sąraše – patys žinomiausi ir iškiliausi kultūros objektai pradedant bažnyčiomis, baigiant pilimis.

Archyvų ieško ir užsienyje
Užrištomis akimis restauravimo darbų niekas nepradeda. Pirmiausia ne tik rengiamas projektas, bet ir atliekami kruopštūs objekto tyrimai. „Juk negalima tiesiog nuskusti visus dažų sluoksnius iki mūro – kiekvieną reikia atsargiai valyti, žiūrėti, ar po juo kas neslypi“, – aiškino Kauno paminklų restauravimo projektavimo instituto direktorė Eglė Čiurlienė.

Institute dirbantys atestuoti istorikai projekto rengimą įprastai pradeda nuo archyvinės medžiagos paieškų. Kartais dėl informacijos tenka važiuoti į užsienio: Lenkijos, Švedijos ar kitų istoriškai su Lietuva susijusių šalių – archyvus. Surinktos medžiagos pagrindu atliekami tyrimai, tuomet gimsta ir projektas.

Restauravimo darbus koordinuoja Restauravimo taryba, kurią sudaro bene labiausiai patyrę šalies restauratoriai, įvairių sričių: tapybos, lipdybos, medienos, chemijos – ekspertai. Kai jie pateikia projekto vertinimą, patvirtina užduotį ir darbų atlikimo metodiką, įrankių gali imtis restauratoriai.

Vienas objektų, kuriame šiuo metu pluša „Restauracijos“ auksarankiai – XVII–XVIII amžiuje statytas Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblis Kelmės rajone. Čia darbas irgi pirmiausia prasidėjo nuo tyrimų. Istoriniams ir polichrominiams tyrimams reikia nemažai laiko, o Tytuvėnų vienuolyno restauravimo projekto rengėjai jo turėjo vos du mėnesius. Anot „Restauracijos“ direktoriaus Kęstučio Vaikšnoro, projektas parengtas gerai, todėl ir darbai vyksta sėkmingai.

„Žinoma, diskusijų visuomet kyla: ar tikrai buvo taip, o ne kitaip, ar čia buvo praėjimas, ar kitoje vietoje, ar anga buvo sienoje, ar užmūryta naujomis plytomis. Tyrimais turime atsakyti į kuo daugiau klausimų“, – sakė E. Čiurlienė.

Daug darbų liko ateičiai
Iki įžengiant restauratoriams, Tytuvėnų bernardinų vienuolynas ištvėrė daugybę įvairių remonto darbų, pertvarkymų, per kuriuos turbūt nedaugeliui rūpėjo išsaugoti autentiškas šio statinio detales. Ypač daug remontų būta sovietmečiu. Vis dėlto bendrovės „Restauracija“ direktoriaus pavaduotojas Andrius Striūna situacijos nedramatizuoja.

„Negalima sakyti, kad neberadome autentikos. Atradome net daugiau, negu tikėjomės, ypač sieninės tapybos darbų. Tai ir yra pats įdomiausias momentas restauratoriaus darbe, kai atidengęs dažų ir tinko sluoksnius po jais ką nors randi. Mūsų darbe dviejų vienodų objektų nebūna, visi yra unikalūs – bemaž kiekviename sekasi rasti tai, ko kituose nėra“, – pasidžiaugė A. Striūna.

Žinoma, ir šiuo atveju darbus vienuolyne restauratoriai pradėjo rimtai pasiruošę. Buvo surinkta informacija, kas kokiose vietose galėjo būti, rasta ir rašytinių šaltinių, kuriuose paminėta, kad vienuolyno celės buvo ištapytos. Tačiau restauratoriai nesitikėjo, kad freskų bus tokia gausa.

„Kiekviena celė buvo vienaip ar kitaip dekoruota. Suprantama, vyrauja religinė tematika. Tik meninis darbų lygis nėra labai aukštas, mat vienuoliai patys tapydavo kuris kaip mokėdavo“, – pasakojo A. Striūna.

Kur kas vertingesnės freskos atidengtos pirmojo aukšto koridoriuose. Vieną po kito nuimant sienų dažų ir tinko sluoksnius pasiektas pats pirmasis, kur rastos XVII amžiumi datuojamos freskos. Restauruoti tokio garbingo amžiaus sienų tapybą reikia ypatingo kruopštumo ir, žinoma – pasirengimo. Atlikti tai gali tik aukščiausios kategorijos restauratoriai.

Restauravimo technologija buvo sudėtinga, nes freskos šiame vienuolyne tapytos gana minkštais dažais. Restauratoriai daro prielaidą, kad tuomet vienuoliai nebuvo labai turtingi ir nepirkdavo kokybiškesnių, taigi ir brangių, dažų, tiesiog jų pasigamindavo patys. Todėl dabar atidengus tokius piešinius pirmiausia skubama sutvirtinti dažus, kad šie nenutrupėtų.

„Dar prieš pradedant darbus buvo matyti vienas kitas simbolis, o kai ėmėme dirbti, išvydome tikrai labai daug įvairių piešinių. Buvo atvejų, kai atidengus tinką rasdavome tapybos darbą, o netrukus paaiškėdavo, kad po juo yra dar ankstyvesnių. Tuomet tekdavo diskutuoti, kuris vertingesnis, kurį palikti. Atsižvelgėme į bendrą koncepciją – kokį laikotarpį norima labiau pabrėžti. Aklai nesilaikėme taisyklės, kad vertingiausia yra tai, kas seniausia, nors bemaž 90 proc. ši tiesa pasitvirtina. Pasitaiko ir išimčių, kai seniausias darbas būna visiškai sunykęs ir jį atkurti praktiškai neįmanoma. Tuomet paliekami vėlyvesnio laikotarpio darbai“, – aiškino A. Striūna.

Panašiai nutiko ir su krosnimi, kurią restauruoti nebebuvo iš ko – teko tiesiog statyti iš naujo. Pagal archeologų rastus autentiškų koklių likučius, kurie iš pradžių buvo atiduoti muziejui, pagaminti nauji. Stengtasi atkurti faktūrą, spalvą, ornamentiką. Tiesa, pirmiausia teko nemažai diskutuoti dėl krosnies vietos, nes kur ji stovėjo anksčiau – tiksliai nežinota.

Restauratoriai apgailestavo, kad darbų apimtis varžė pinigų stygius. Anot bendrovės „Restauracija“ direktoriaus pavaduotojo, rasta ir atidengta gal tik pusė visų piešinių, daug darbų teko palikti ateičiai.

Patys pasigamina detalių
Medžiagų, tinkamų restauruoti ne vieną šimtmetį skaičiuojantį paveldą, Lietuvoje nėra sudėtinga rasti. Anuomet pagrindinės statybinės medžiagos buvo molis, upės žvyras, kalkės. Tiesa, su šiomis kiek sudėtingiau, nes geros kokybės kalkių rasti yra sunkiau. Anksčiau buvo net specialiai apmokomi kalkių gesintojai, dabar tokių specialistų nebėra. Dažnai kalkių tenka atsivežti iš užsienio.

Bendrovė „Restauracija“ turi cechą, kuriame veikia kalvė, yra medžio ir metalo apdirbimo staklės. Tad nemažai detalių, reikalingų unikaliems pastatų fragmentams restauruoti, įmonė pasigamina pati. Tarp tokių – ir durų apkaustai, langų užraktai. „Restauracijos“ metalo restauravimo meistras Raimondas Bridikis pripažino, kad tokias detales gaminti ypač sunku, tačiau ir labai įdomu. Jis gamino ir Tytuvėnų vienuolyno durų apkaustus, kitas detales.

„Kai įstatėme duris, daugelis klausinėjo, kas jas pagamino – atrodė tikrai autentiškos. Man įdomiausia būna tuomet, kai istoriniuose statiniuose randama dar visiškai nesudūlėjusių detalių, kai dar matyti, kaip pagaminta, kiek kartų vinį ar apkaustą palietė kalvio kūjis“, – kalbėjo R. Bridikis.
Taip buvo ir Tytuvėnų vienuolyne, kur vienas duris užteko atnaujinti, o kitas – pagaminti visiškai naujas, bet pagal išlikusių pavyzdį.  „Vienos durys buvo nuostabios, pagamintos kirviu, su tapybos elementais. Kai jas pamačiau, net šiurpuliukai per kūną nuėjo. Jos labai daug pagelbėjo atkuriant neišlikusias duris“, – sakė metalo restauravimo meistras.

Sparta priklauso nuo finansavimo
Darbai vienuolyne prasidėjo 2009 metų rugpjūtį. Finansavimas buvo numatytas visam objektui restauruoti, tačiau pradėjus darbą meno vertybių rasta tiek daug, kad joms visoms atkurti lėšų neužteko. Kiti projekte suplanuoti darbai atlikti: sutvarkytos sienos, nutiesti inžineriniai tinklai. Tad vienuolynas jau gali funkcionuoti, o restauravimo darbus planuojama baigti šių metų rugsėjį.

„Sulaukiame priekaištų, kad ilgai užtrunkame su tyrimais, bet jų negalime pradėti nepatvirtinus finansavimo. Restauravimas nėra paprasti statybos ar remonto darbai, o finansuojant tokius projektus restauravimas atskirai nė neišskiriamas“, – apgailestavo E. Čiurlienė.

Specialistams ydingiausia atrodo lietuviška lėšų kultūros paveldo objektams skirstymo tradicija: visiems po truputį, bet nė vienam tiek, kad užtektų. Restauruojamiems objektams tai visiškai netinka – geriau tvarkyti mažiau objektų, bet iki galo.

Restauratoriai galėtų papasakoti daugybę istorijų, kaip statiniai nukenčia finansavimui nutrūkus jau įpusėjus darbus. Tada viską tenka užkonservuoti, ir neretai praeina ne vieni metai, kol restauravimas pratęsiamas. Laikas negailestingas net ir užkonservuotoms vertybėms, tad atsiradus lėšų dažnai tenka pirmiausia pulti taisyti anksčiau atliktus darbus.

Gausus patirties bagažas
Bendrovė „Restauracija“ gali išties pasigirti atlikusi darbus daugelyje pačių žymiausių kultūros paveldo objektų. Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos atestuoti aukštą kvalifikaciją turintys specialistai atliko itin atsakingus restauravimo darbus tokiuose objektuose kaip Kauno arkikatedra bazilika, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bazilika, Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis, Kauno rotušė, Kauno kunigų seminarija, Kauno ryšių muziejus, Kauno IX fortas, Kražių bažnyčia, Tenenių bažnyčia, Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, Laukuvos bažnyčia, Zapyškio bažnyčia, Čekiškės bažnyčia, Raudonės pilis, Tauragės pilis, administracinis Kauno miesto savivaldybės pastatas.

sa.lt

Pernai popiežius Benediktas XVI pirmą kartą tiesiogiai kalbėjosi su astronautais, esančiais Tarptautinėje kosminėje stotyje. Tai liudija, kad Katalikų bažnyčia keičiasi. Pažvelkime, kokios tos permainos.

Šių metų sausio pradžioje Švedijoje oficialiai buvo įregistruota jauniausia pasaulio religija – kopimizmas. Pagrindiniai naujosios religijos teiginiai: informacija bei jos kopijavimas yra šventi, o pamaldos gali vykti interneto svetainėje. Jos įkūrėjai – dvidešimtmetis filosofijos studentas Isakas Gersonas bei Švedijos piratų partijos narys Gustavas Nipe, iš viso kopimistais save laiko apie 3 tūkst. žmonių.
Kopimizmo bažnyčia ir jos propaguojami teiginiai atrodo kaip smagus pokštas, norint paerzinti autorių teisių gynėjus. Vis dėlto traktuoti to kaip pokšto negalima, nes, tarkime, ir Scientologijos bažnyčios kultas, jos propaguojamos tiesos bei ritualai sveiko proto žmogui atrodo tiesiog juokingi. Čia reikia turėti omenyje, kad Scientologijos bažnyčios įkūrėju tapo mokslinės fantastikos rašytojas ir nepavykęs psichoterapeutas Lafayette’as Ronaldas Hubbardas. Galbūt todėl scientologijos pavadinimas giminingas angliškam žodžiui „mokslas“, o šioje sektoje galima susidurti su daugybe technokratinių terminų ir kulto objektų. Nepaisant to, šiai Bažnyčiai priklauso nemažai žymių planetos žmonių, tiesa, daugiausia Holivudo aktorių.
Šie ir panašūs nauji tikėjimai iš dalies rodo, kad tradicinės religijos nepakankamai atspindi šiandienos aktualijas, kurias įnirtingai keičia mokslo pažanga ir informacinių technologijų bumas. Vis dėlto pažvelgus, kaip per kelis pastaruosius dešimtmečius transformavosi Katalikų bažnyčia, darosi aišku, kad ši institucija sugeba priimti pokyčius ir sukurti naują tikinčiųjų luomą, kuris priima naujausius mokslo laimėjimus, bet kartu palaiko aktualius moralinius klausimus, tūkstantmečiais kankinančius žmoniją.
Todėl įdomu pažvelgti, kaip Katalikų bažnyčia šiandien keičiasi ir kaip „sutaria“ su mokslu bei naujausiomis technologijomis.

Vatikanas ir mokslas – kaip danguje, taip ir ant žemės

Praėjusiais metais nemažai atgarsio sulaukė Popiežiškosios mokslų akademijos (lot. Pontificia Academia Scientiarum) parengtas pranešimas, kuriame aiškiai įvardijamos pasaulinio klimato atšilimo keliamos problemos ir žmonijos veiklos įtaka šiam procesui. Akademijos pranešimą rengė keliasdešimties pripažintų klimatą tyrinėjančių mokslininkų grupė, kuriai priklauso ir Nobelio premijos laureatas Paulas Crutzenas bei Kalifornijos universiteto atmosferos chemikas Veerabhadranas Ramanathanas.
„Per 30 savo mokslinės karjeros metų nebuvau rengęs ataskaitos, kurioje būtų vartojamas žodis „Dievas“, – sakė V.Ramanathanas. Paskelbus šią ataskaitą popiežius Benediktas XVI keliose savo prakalbose minėjo klimato atšilimo problemas ir kreipėsi į pasaulio lyderius, agituodamas imtis priemonių.
Kitas Vatikano žingsnis suartėjant su mokslo pasauliu – 2011 m. gegužę įvykęs popiežiaus Benedikto XVI „skambutis į dangų“, tai yra tiesioginė audiencija su 12 tuo metu Tarptautinėje kosminėje stotyje dirbusių astronautų. Kitaip tariant, dabartinis popiežius tapo pirmu Šventuoju Tėvu, atlikusiu tokį žingsnį ir palaiminusiu astronautus, kurių moksliniai atradimai pateikia vis naujų duomenų apie mūsų visatos susikūrimą ir Didžiojo sprogimo teoriją, kurią Katalikų bažnyčia pripažįsta ir netgi, galima sakyti, yra prisidėjusi prie jos.
Pagal šią teoriją, prieš 14 mlrd. metų įvyko didžiulis sprogimas, per kurį išmesta energija ir materija dabar sudaro mūsų visatą. Ši teorija gimė praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai astronomas Edwinas Hubble’as (tas pats, kurio vardu pavadintas kosminis Hablo teleskopas) pastebėjo, kad kaimyninės galaktikos tolsta nuo mūsiškės bei viena nuo kitos.
Remdamasis šiuo faktu, belgų fizikas ir katalikų kunigas Georges’as Lemaître’as padarė prielaidą, kad žvelgiant laike atgal visata turėjo būti vis mažesnė, todėl turėjo gimti iš vieno taško: šis pirmapradis atomas sprogo ir „užsuko“ visatos laiko bei erdvės mechanizmą.
„Didysis sprogimas visiškai nekonfrontuoja su tikėjimu. Šio įvykio grožis tam tikru būdu veda mus prie Kūrėjo grožio“, – palygino tėvas Jose Gabrielis Funesas, dabartinis Vatikano observatorijos direktorius. Ši mokslinė visatos sukūrimo teorija yra tapusi mokslo ir religijos susitaikymo tašku: mokslininkai ją laiko įtikimiausia teorija, o tikintieji žino, kad šį pirmapradį atomą sukūrė Dievas.
Kai kurie tikintys mokslininkai eina dar toliau ir randa kitų sąlyčio taškų tarp pripažintų mokslo teorijų ir religijos. Štai amerikiečių genetikas, žmogaus genomo projekto vadovas Francis Collinsas mano, kad šiuo „visatos sukūrimo metu Dievas galėjo aktyvuoti ir evoliuciją, žinodamas, kaip ji vyks“.
Beje, Katalikų bažnyčia jau pusę amžiaus neneigia ir rūšių evoliucijos teorijos: 1950 m. popiežius Pijus XII savo enciklikoje užėmė neutralią poziciją, 1996-aisiais Jonas Paulius II patvirtino, jog „pastarieji atradimai veda link pripažinimo, kad evoliucija yra daugiau nei hipotezė“. Netgi dabartinis popiežius Benediktas XVI, garsėjantis savo konservatyvumu, prieš keletą metų pareiškė, kad konfliktas tarp evoliucijos šalininkų ir tikinčiųjų Kūrėjo įsikišimu yra absurdiškas, nes abi teorijos neneigia viena kitos.
Žinoma, visi minėti popiežiai bei kiti Bažnyčios mąstytojai aiškiai apibrėžia, kad evoliucijoje buvo racionalus Dievo įsikišimas, kuris lėmė šio proceso aukščiausią tašką – žmogaus atsiradimą.

„Nedidelių“ nesutarimų sūkuryje

Išties, kitaip nei prieš kelis šimtus metų, šiųdienė Katalikų bažnyčia gana neblogai sutaria su kosmologijos ir astronomijos mokslais. Štai kovo pradžioje Pizos mieste Italijoje Vatikanas atidarė parodą „Istorijos iš kito pasaulio. Visata mumyse ir aplink mus“, kurioje demonstruojamos kosmoso ekspedicijų nuotraukos, įvairūs tyrimo prietaisai bei mineralai, parskraidinti iš Mėnulio ir Marso. Pizos miestas pasirinktas neatsitiktinai – čia prieš daugiau nei 400 metų gimė vienas žymiausių astronomų Galileo Galilei’us, kurio mokslinius atradimus Bažnyčia tuo metu pasmerkė. Tiesa, 1992-aisiais popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad G.Galilei’aus pasmerkimas buvo viena iš Katalikų bažnyčios klaidų.
Įdomus faktas, kad dabartinis popiežius anksčiau nebuvo toks liberalus: 1990-aisiais dar tik kardinolas Josephas Ratzingeris kalbėdamas apie G.Galilei’ų pareiškė, kad Bažnyčios noras pripažinti mokslininką esant teisų rodo, kaip stipriai modernių laikų netikrumas yra persmelkęs net ir tikėjimą.
Taip pat ir ne visi mokslininkai yra linkę išlaikyti neutralų religijos ir mokslo status quo. Tarkime, 2010-ųjų pabaigoje žymusis fizikas teoretikas ir mokslo populiarintojas Stephenas Hawkingas knygoje „Didysis projektas“ (The Grand Design) patikslino savo požiūrį, kad dėl tokio dėsnio, kaip gravitacija, visata gali susikurti ir susikurs iš nieko. Pasak mokslininko, spontaniškas susikūrimas – tai priežastis, dėl kurios yra kažkas, o ne niekas. „Todėl nėra būtina pastatyti Dievo prie padegamosios virvutės, kuri paleistų veikti visatą“, – teigia S.Hawkingas.
Šios mintys paskatino kilti aštresnes mokslo ir religijos diskusijas, mat ankstesnėje savo knygoje „Trumpa laiko istorija“ S.Hawkingas buvo nuosaikesnis, sakydamas, jei bus rasta viską apibendrinanti ir paaiškinanti visatos sukūrimo ir veikimo teorija, tai taps žmogaus proto triumfu ir leis pažinti Dievo mintį. Tokia mintis lyg ir leido manyti, kad mokslininkas pripažįsta Dievo įsikišimą sukuriant visatą.
Todėl naujausioje mokslininko knygoje išdėstytos mintys įpylė alyvos į kito mokslininko, tvirto ateisto, Oksfordo universiteto biologo Richardo Dawkinso ugnį. „Darvinizmas išmetė Dievą iš biologijos, tačiau fizikoje išliko šioks toks neaiškumas. Hawkingas savo knygoje dabar suduoda mirtiną smūgį (coup de grace)“, – apibendrino R.Dawkinsas.
Šį priešiškumą savo mokslo populiarinimo knygoje „Kiek trunka sekundė“ bando paaiškinti ir Lietuvos akademikas profesorius Jonas Grigas. „Paskelbus Č.Darvino „Rūšių kilmė“, mokslas ir religija stojo į priešiškas pozicijas, pirmauti ėmė tai viena, tai kita pusė“, – knygoje rašo J.Grigas. Šis „šaltasis karas“ užsitęsė iki šių laikų, tačiau džiugu, kad abi pusės stengiasi žengti šiokio tokio suartėjimo link.
Šiandien galima rasti jau nemažai tikinčių mokslininkų, kuriems Bažnyčios pastangos keistis ir priimti modernų mokslą padeda jaustis geriau tarp kolegų. Juk daugybė mokslininkų tikėjo Dievą ir tai nesutrukdė atlikti pačių didžiausių atradimų. Tarkim, Dievą tikėjo ir klasikinę fiziką sukūręs Isaacas Newtonas, ir neapibrėžtumo principą atradęs Werneris Karlas Heisenbergas, ir lazerių tėvas Charlesas Townesas.
Dauguma mokslininkų paprastai stengiasi surasti neutralią žemę tarp mokslo ir religijos, kurioje būtų galima dirbti ir tikėti. Tarkime, paleontologas ir evoliucinės biologijos profesorius Stephenas Jay Gouldas savo knygoje „Rock of Ages“ teigia, kad mokslas ir religija priklauso dviem nepersiklojančioms sritims. Mokslas bando atsakyti į empirinius klausimus, kas yra visata ir kodėl ji veikia būtent taip, o religija aprėpia prasmės ir moralinės vertės klausimus.
„Mokslą ir religinį tikėjimą suvokiu kaip dvi akis – abi jos ieško tiesos. Kaip ir regos atveju, giliau ir tiksliau galiu matyti, kai žiūriu abiem akimis, o ne po vieną“, – apibendrina Johnas Charltonas Polkinghorne’as, Kembridžo universiteto matematinės fizikos profesorius bei anglikonų kunigas.

BFL

Jau pradėtas platinti pirmasis lietuviškas Kanonų teisės kodekso leidimas. Lietuvos įstatymuose numatyta, kad valstybė pripažįsta tuos kanoninius aktus ir Bažnytinio Tribunolo (teismo) sprendimus, kurie sukelia civilinius padarinius – bažnytinių juridinių asmenų steigimą, tikybos mokytojų skyrimą, santuoką, jos paskelbimą negaliojančia ir kt. Taigi Kanonų teisės kodeksas veikia ir yra taikomas drauge su valstybės teise.
Kita vertus, pasak Jono Pauliaus II, „Kodeksas nesiekia užimti tikėjimo, malonės dovanų ir ypač meilės vietos Bažnyčios ar Kristaus tikinčiųjų gyvenime“. Todėl aiškinantis konkrečias situacijas, kai katalikams kelia susirūpinimą kitų jų bendruomenės narių poelgiai, kanonai negali būti taikomi skyrium nuo dvasinio pasaulio, dvasinių autoritetų paisymo ir Didžiojo meilės įstatymo.

Komandinis dvasininkų darbas
Kanonų teisės kodeksas lietuvių kalba pasirodė sausio 25-ąją – tą dieną, kai 1959 m. popiežius Jonas XXIII pranešė nusprendęs pertvarkyti tuomet galiojusio kodekso redakciją ir sušaukti Vatikano II susirinkimą. Tą pačią 1983-iųjų sausio dieną popiežius Jonas Paulius II apaštaline konstitucija „Sacrae disciplinae leges“ paskelbė ir patvirtino dabar galiojantį bažnytinės teisės sąvadą. Šventojo Sosto komisijoje, parengusioje kodeksą, dirbo 105 tėvai kardinolai, 77 arkivyskupai ir vyskupai, 73 kunigai pasauliečiai, 47 kunigai vienuoliai, trys vienuolės, 12 pasauliečių iš penkių žemynų ir 31 šalies.
Kolektyvinis darbas buvo ir lietuviško teksto rengimas – pirmąjį vertimo variantą Lietuvos Vyskupų Konferencijos pavedimu atliko monsinjoras Adolfas Grušas, vėliau dar maždaug penkerius metus triūsė vyskupo Gintaro Grušo vadovaujama vertimo redagavimo komisija iš dvasininkų ir pasauliečių.

Teisinė galia – lotyniškajam originalui
Kanonų teisės kodeksą sudaro 1752 kanonai, kurių kiekvienas, panašiai kaip įstatymo straipsnis, išreiškia konkrečią teisinę normą. Teisinę galią turi ir priimant sprendimus vartojamas tik originalus lotyniškasis kodekso tekstas, todėl Lietuvoje skelbiamas leidimas greta pateikia tiek originalą, tiek lietuviškąjį vertimą. Pastarasis parengtas kuo ištikimiau sekant lotyniškais kanonais ir teikiant pirmenybę tikslumui, terminų nuoseklumui, o ne sklandžiam lietuviškam stiliui.
Tikinčiųjų bendruomenės tvarkymosi normas, vadinamas kanonais, dar ankstyvosios krikščionybės laikais imta kaupti į rinkinius. Didžiąją jų dalį sudarė Bažnyčios susirinkimų ir popiežių paskelbtos teisinės nuostatos. XII a. šie rinkiniai įgijo „Codex Iuris Canonici“ antraštę. Sisteminga kanonų visuma aprobuotą pavidalą įgijo tik 1917 m., Kanonų teisės kodeksą patvirtinus popiežiui Benediktui XV. Šio bažnytinės teisės sąvado peržiūros rezultatas – dabartinis kodeksas. Jame Vatikano II susirinkimo priimtos sielovados gairės ir atnaujinti Bažnyčios tvarkymosi principai išreikšti teisinių normų pavidalu.

Trumpasis interviu
Į “Veido” klausimus atsako Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius vyskupas Gintaras Grušas

„Veidas“: Kurios kodekso dalys aktualiausios sekuliariajam gyvenimui?
G.G.: Be abejo, viena aktualiausių sričių – santuokos ir jos skelbimo negaliojančia procedūros, nes tai labai jautri tema. Valstybė pripažįsta Bažnytinio Tribunolo sprendimus (bažnytinių juridinių asmenų steigimą, tikybos mokytojų skyrimą, santuoką, jos paskelbimą negaliojančia ir kt.), todėl su šiais klausimais susidūrę notarai bei teismai dažnai su mumis konsultuodavosi. Dabar Kanonų teisės kodeksas bus lengviau prieinamas. O kasdienybei aktualūs ir elementarieji sakramentų reikalavimai, kuriuos mūsų tikintieji dažnai primiršta. Tarkim, vienos valandos pasninkas prieš priimant šventą komuniją.
„Veidas“: Kodėl kodekso vertimas redaguotas net penkerius metus?
G.G.: Kiekvienas kanonas turėjo būti atidžiai išstudijuotas ir aptartas. Ekspertų, išmanančių kanonų teisę bei lietuvišką bažnytinę terminologiją, nėra daug, veiklos jiems netrūksta. Darbas apėmė Bažnyčios teisės ir teologijos, lotynų ir dabartinės lietuvių teisinės kalbos išmanymą. Bandėme likti kuo arčiau originalo ir kartu atsižvelgti į lietuvių kalbai įprastas konstrukcijas. Daugiausiai vargome su lietuviškais terminais, kurių kilmė nėra lotyniška.
„Veidas“: Tiems, kuriems neteko čiupinėti leidinio, smalsu, kiek knyga, apimanti 1752 kanonus, galėtų sverti…
G.G.: Sveria vieną kilogramą du šimtus gramų. Kodeksą su visomis rodyklėmis sutalpinome į 945 knygos puslapius. Storas, bet malonus laikyti rankose, tvirtai susiūtas leidinys kietais viršeliais.
„Veidas“: Originalų Kanonų teisės kodeksą galima rasti Vatikano tinklalapyje. Ar bus internete skelbiamas ir lietuviškasis vertimas?
G.G.: Kol kas internete jis skelbiamas nebus, nes tai susiję su autorių teisių problema. Vėliau šį klausimą svarstysime.