D. Trumpas/"Scanpix" nuotr.

Galingiausios valstybės prezidentu ką tik tapęs Donaldas Trumpas migrantus vadina žagintojais bei narkotikų platintojais ir yra pažadėjęs pastatyti sieną Meksikos pasienyje. Tokie pažadai džiugina ne tik visą šiuolaikinį Amerikos „kuklusklaną“, bet ir ginklo brolius bei seseris Europoje.

Rima JANUŽYTĖ

Europarlamentaras Petras Auštrevičius lapkričio 9-osios rytą savo socialinio tinklo paskyroje angliškai parašė: „The #Berlin wall went down 27 years ago. On same day D. #Trump is elected #US President with promise to build the #Wall“ – „Prieš 27 metus griuvo Berlyno siena. Tą pačią dieną JAV išrinktas prezidentas, pažadėjęs pastatyti sieną.“

Įdomiausia, kad šis ir kiti absurdiški jo pažadai tiesiog glosto radikalams širdį. Kaip nesidžiaugsi, kai viskas „prieš“: prekybos sutartims – ne; imigracijai – ne; kovai su klimato kaita – ne; sankcijoms Rusijai – ne.

Nieko keisto, kad po pergalės D.Trumpas sulaukė radikalų liaupsių ir sveikinimų. Antai „Brexito“ kalvis Nigelas Farage‘as nedelsdamas viešai sveikino „dvi didžiąsias politines revoliucijas“ – savąją ir amerikietiškąją. O Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine Le Pen pasveikino D.Trumpą ir „laisvus Amerikos žmones“.

Autokratiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kuris vadovauja prieš imigraciją nusiteikusiai dešiniųjų koalicijai, irgi nenustygo vietoje: „Sveikinimai. Kokia puiki žinia. Demokratija vis dar gyva.“

Autoritarinio populizmo bumas

Tie, kurie sakė, kad D.Trumpas nelaimės, nes yra radikalas, o žmonės balsuoja už „sveiko proto“ politikus, buvo prasti politologai. Mat XXI a. rinkimus reikėtų prognozuoti priešingai: vienas ar kitas veikėjas turi šansų laimėti, nes yra radikalas, o žmonės nebenori balsuoti už vadinamąjį isteblišmentą, arba sisteminius politikus.

Europos, o dabar, kaip matome, ir Amerikos rinkėjai ima reikšti vis stipresnę paramą populistinėms partijoms. Daugumoje Europos šalių tokios politinės partijos, anksčiau buvusios kažkur užribyje arba geriausiu atveju prie slenksčio į parlamentą, vis dažniau švenčia gana solidžias pergales ir patenka į valdžią.

Šių metų viduryje švedų organizacija TIMBRO paskelbė autoritarinio populizmo indeksą. Šis rodiklis matuotas 33 Europos valstybėse, remiantis 1980–2016 m. vykusių nacionalinių rinkimų rezultatais. Skaičiuojant indeksą atsižvelgta į du dalykus – visuomenės palaikymą ir politinę įtaką. Buvo pristatyti atlikto tyrimo rezultatai, pateiktos įžvalgos apie politinį ir ekonominį populizmą. Pagrindinė išvada tokia: autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Gera žinia mums: Lietuva pagal šį indeksą yra prie autsaiderių, 24-oje vietoje. Radikaliu populizmu Europoje labiausiai „žiba“ ir mus toli lenkia Vengrija, Graikija, Lenkija ir daugybė kitų Europos šalių.

Vengrijoje karaliauja radikalas V.Orbanas, vadinamas visos Europos radikalų lyderiu, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“. Britai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos, olandai nepritarė ES asociacijos sutarčiai su Ukraina, Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas“, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis, kuriam iki pergalės trūko tik daugiau nei pusės procento.

Visa tai – jau pasekmės, nes radikalų judėjimai pagreitį pradėjo įgauti prieš daugiau nei dešimt metų. Antai 2000-aisiais, kai Austrijos kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija pirmą kartą pateko į vyriausybę, charizmatiškas ir prieštaringas šios partijos lyderis Joergas Haideris viešai gyrė Adolfo Hitlerio „Waffen SS“, griežtai pasisakė prieš imigraciją ir išgarsėjo euroskeptiškomis pažiūromis. Nors jis buvo pasmerktas tiek Austrijoje, tiek užsienyje ir iš pažiūros atrodė, kad austrai juo bei jo mintimis yra labai pasipiktinę, nepraėjo nė dvidešimt metų, ir kai kurios populistinės radikalo J.Haiderio idėjos nemažai daliai Austrijos, taip pat ir visos Europos gyventojų pradeda atrodyti visiškai savos.

Žinoma, nereikia visko suplakti į vieną: populistai nebūtinai yra radikalai, nors radikalai dažniausiai – populistai. Politologas Justinas Dementavičius yra apibrėžęs pagrindinį skirtumą: „Pirmieji (populistai – R.J.) tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią.“

Pasak J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Į vieną katilą negalima sumesti, pavyzdžiui, neonacistinės „Auksinės aušros“ partijos Graikijoje ir britų UKIP, vykdžiusios aktyvią antieuropietišką kampaniją už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. Vis dėlto panašumų tarp jų yra, o dar tiksliau būtų sakyti, kad panašumų yra už šias partijas balsuojančių rinkėjų galvose.

O ar tai reiškia, kad jiems, radikalų gerbėjams, reikia vado ir toks vadas atsiras?

Kas bus populistų lyderis pasaulyje ir Europoje?

„Gali būti, kad V.Orbanas siekia tapti Europos populistų lyderiu, kurių po truputį daugėja visame žemyne“, – yra sakęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras, Europos komisaras prof. Peteris Balazsas.

Jo nuomone, anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Lygiai tokį patį tikslą ką tik Amerikoje pasiekė D.Trumpas, suvienijęs visus islamofobus, rasistus, seksistus ir kitokius „istus“ ir atlydėjęs juos prie balsadėžių.

Kaip ir V.Orbanas Europoje, D.Trumpas Amerikoje terorizmą išnaudojo klasikinei populistinės ideologijos kūrimo strategijai – priešo paieškai. Kai vienas priešas tampa nuvalkiotas, reikia rasti naują. Pabėgėlių krizė – Europoje, meksikiečiai, plūstantys per sieną, – Amerikoje.

Nei vienas, nei kitas nesiūlė tikrų problemų sprendimų, o tik kalbėjo apie tvoras ir sienų statymą. Prisiminkime, kaip per reklamos kampaniją V.Orbanas buvo užsakęs ir visoje Vengrijoje iškabinęs plakatus su tokiais užrašais: „Jei atvyksite į Vengriją, negalėsite atimti mūsų darbo vietų“; „Jei atvyksite į Vengriją, turėsite gerbti mūsų įpročius ir įstatymus“.

Įdomu tai, kad visi šie plakatai buvo parašyti vengrų kalba… Imigrantai, kuriems jie neva buvo skirti, nei suprato, nei žinojo, kas ten parašyta, užtat vengrai skaitė ir linkčiojo. Ir ėjo balsuoti už „Fidesz“ – radikalią V.Orbano partiją.

Po Paryžiaus išpuolių V.Orbanas savo idėjas dar papildė naujomis: visi imigrantai yra teroristai. O jeigu nėra, tai gali tokie tapti. Ir Vengrai vėl „pasirašė“.

Toks politikos modelis – naujo priešo paieškos – Europoje plinta tarsi infekcija. Galima teigti, kad V.Orbano triumfas Vengrijoje atspindi europines tendencijas. Rinkimuose Prancūzijoje kaskart vis geriau pasirodo Prancūzijos dešiniųjų „Nacionalinis frontas“, Italijoje – ksenofobinių pažiūrų „Lega Nord“, o Nyderlanduose baiminamasi konservatyviosios Laisvės partijos atėjimo į valdžią.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus. Ieškoma kaltų, o tais kaltais dažnai tampa tautinės mažumos, migrantai ar užsienio „konspiracinės jėgos“ – taip apie Europą prieš maždaug metus rašė „The New York Times“ ir stebėjosi, kaip Europoje plinta blogasis užkratas.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus

„Kai V.Orbanas tapo ministru pirmininku, spaudos konferencijų salėje buvo nukabintos visos ES vėliavos, kad jam kalbant jų nesimatytų fone. Vietoj jų buvo pakabinta daugybė Vengrijos vėliavų. Ir štai matome Varšuvoje kalbančią Beatą Szydlo, Lenkijos premjerę, o už jos nugaros kabo daugybė nacionalinių vėliavų – nė vienos ES. Nors tai tik detalė, bet daug pasakanti“, – pavyzdį pateikia P.Balazsas.

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už pasilikimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas Europoje plinta per žiniasklaidą. Antai Didžiosios Britanijos žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų, o štai teigiamos informacijos apie ES yra labai nedaug arba visai nėra.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix

Jos vardas Szydło, Beata Szydło: 52 metų Lenkijos angliakasio dukra, netrukus tapsianti naująja šalies premjere, užsienio žiniasklaidoje neretai pristatoma tarsi Džeimsas Bondas. Jos politinė karjera išties „kieta“, o į elito paviršių ji išlindo lyg yla iš maišo, nors tokį elgesį padiktavo visai ne pavardė (szydło lenkiškai – yla).

Rima JANUŽYTĖ

Nors iš gūdžios provincijos atvyko jau seniai, Beata Szydło pirmą kartą ryškiai sužibėjo tik per prezidentu šią vasarą išrinkto Andrzejaus Dudos rinkimų kampaniją, pastūmėjusią ją katalikų partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) lyderės vaidmeniui, o iš ten kilstelėjusią į dar svaigesnes politikos aukštumas.

„Ji buvo kampanijos priešakyje ir savo užduotį įvykdė visu šimtu procentų. Ji pademonstravo savybes, kurių reikia dar didesniems, didžiuliams tikslams įgyvendinti. Didžiausias toks projektas – sutvarkyti Respubliką“, – apie Beatą, pristatydamas ją rinkėjams, kalbėjo partijos „Teisė ir teisingumas“ įkūrėjas Jaroslawas Kaczyńskis. Jo žodžiais, ji turinti viską, ko reikia premjerui: išminties,  darbštumo, energijos, gebėjimo suburti komandą ir bendradarbiauti su kitais.

Jei šie žodžiai kam nors skambėjo neįtikinamai, prieš pat Seimo rinkimus vykusiuose televizijos debatuose nebeliko jokių abejonių: greta solidžiai pasirodžiusios B.Szydło ankstesnė premjerė Ewa Kopacz atrodė lyg žodžių kišenėje nerandanti sutrikusi naujokė.

„Premjerė E.Kopacz važiuoja moderniu traukiniu ir giria Lenkijos geležinkelių modernizaciją, o aš vykstu ten, kur ministras liepė išardyti geležinkelio bėgius ir žmonės neturi normalaus susisiekimo“, – pareiškė B.Szydło, o šiuos jos žodžius pacitavo ne tik visa Lenkija, bet ir Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos žiniasklaida.

Vykstant rinkimų kampanijai B.Szydło visą laiką laikėsi linijos „arti žmogaus“ – ji beveik nekalbėjo apie užsienio politiką ir Europos Sąjungos pranašumus ar trūkumus. Visas dėmesys buvo skirtas kasdieniams rūpesčiams – pensinio amžiaus ankstinimui, mokesčių naštos lengvinimui, pagalbai vaikus auginančioms šeimoms, didinant subsidijų programą iki 500 zlotų (apie 119 eurų) už kiekvieną vaiką, nemokamų vaistų dalijimui tiems, kuriems jų labiausiai reikia.

Kas ta Beata S.?

2007-aisiais baigiantis rinkimų kampanijai žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad Seimo narė Beata S. suimta dėl jai pareikštų įtarimų korupcija. Partijoje „Tvarka ir teisingumas“ kilo panika: ar tai mūsišikė Beata Szydło, ar Beata Sawicka iš liberalų partijos PO? Kalbėta apie B.Sawicką, bet šis faktas geriausiai liudijo, kad B.Szydło anuomet buvo visiškai pilka figūra, kurios kai kurie kiti partijos nariai nepažinojo net iš matymo.

Dabar, pasak Lenkijos savaitraščio „Newsweek“, anekdotinė situacija su Beata S. būtų neįsivaizduojama.

Gimusi Osvencime, o užaugusi Lenkijos pietuose esančiame angliakasių miestelyje Bžeščėse, jaunystėje apie politikos žvaigždės statusą ji nesvajojo. Tačiau lenkams imponuoja, kad ja tapusi praeities irgi nesikrato.

„Prisimenu šiltus tėvų namus Bžeščėse. Čia niekada netrūko palaikymo, taip pat ir disciplinos. Mano tėvai sunkiai dirbo. Tėvelis buvo angliakasys“, – savo tinklalapyje rašo B.Szydło. Dar priduria, kad studijų laikais, mokydamasi etnologijos Krokuvos Jogailos universitete, labai mėgo žaisti tinklinį. Ten susipažino ir su savo būsimuoju vyru Edwardu, už kurio susituokę jau 28 metus. Nors Edwardas yra sakęs, kad jį labiausiai sužavėjo Beatos ryšys su gamta ir jautrus santykis su praeitimi, Beata į tautinius drabužius įsispraudė neilgam.

Būdama vos 35-erių, ji tapo jauniausia miestelio burmistre, o paskui žengė dar vieną, karjerai lemiamą žingsnį – prisidėjo prie partijos „Tvarka ir teisingumas“.

Tai lėmė, kad kadaise Krokuvos istorijos muziejuje etnologe dirbusi B.Szydło, pati save vadinusi „nykia ir nuobodžia dviejų vaikų mama“, dabar yra populiariausia šalies politikė, tautinius drabužius iškeitusi į stilingus aukštakulnius, o laisvalaikiu kartais žaidžianti kompiuterinius žaidimus.

Tačiau B.Szydło kritikai kiekviename jos krustelėjime įžvelgia ir kai ką negero. Nors tai nėra ranka apčiuopiama, tačiau, kad ir ką darytų ar sakytų Beata, kai kam tai atrodo tik kaip J.Kaczyńskio žodžių, veiksmų ir pageidavimų retransliacija.

Persekioja J.Kaczyńskio šešėlis

Beata siūlo ankstinti pensinį amžių? Ir ką čia tas Jarosławas sugalvojo? Beatai norisi didinti minimalią algą? Gerai čia Jaroslawas kalba!

Vienas nelabai taktiškas partijos PO reklaminis TV įrašas vaizduoja niekus kalbantį J.Kaczyńskį ir jam visur pritariančią B.Szydło, kuri po kiekvieno J.Kaczyńskio pasisakymo pareiškia, kad „vadas visada teisus“.

Analitikai spėlioja, ar B.Szydło nėra dar vienas Kazimierzas Marcinkiewiczius – premjeras, prieš dešimtmetį, laimėjus PiS, šioje kėdėje išsilaikęs vos aštuonis mėnesius ir užleidęs ją „vadui“.

Tuo tvirtai įsitikinęs žurnalistas Konstanty Gebertas, geriau žinomas rašytojo Dawido Warszawskio vardu: „Ji ilgai netemps. Tai „valdybos pirmininko“ projektas ir jis veikia taip, kaip jam reikia. Jau dabar aišku, kad ji neturi jokios charizmos ir bus pašalinta, vos tik Kaczyńskis nuspręs performuoti ministrų kabinetą.“

Lenkai panašiai galvoti turi jei ne priežastį, tai bent moralinę teisę. Viena vertus, niekam nesinori tikėti, kad charizmatiškasis J.Ka­czyńskis taip ėmė ir be pėdsakų pasitraukė iš politinės scenos. Antra vertus, konservatyvumu garsėjantys lenkai tiesiog nepratę prie politikių moterų, o dabar jos tik ir keičia viena kitą aukščiausiuose valdžios postuose. Tad kas jiems gali uždrausti galvoti, kad Beata yra tik J.Kaczyńskio marionetė?

Vis dėlto tokių pažiūrų lenkų kiekvieną dieną mažėja. B.Szydło nenuilstamai pluša kurdama savo, kaip energingos ir nepriklausomos politikės, įvaizdį.

„Žinau, kad yra šnekama, jog būsiu marionetė, valdoma iš galo, tačiau gėda gaišti laiko tokioms nesąmonėms. Pasakysiu trumpai ir tiesiai – mano vardas Szydło, Beata Szydło. Aš turiu savo nuomonę ir galiu būti užsispyrusi. Nereikia manęs kontroliuoti, tačiau tai nereiškia, kad aš neklausysiu žmonių ir ekspertų“, – reaguodama į kaltinimus, kad yra kontroliuojama partijos lyderio, atkerta kandidatė į premjerus.

„Jos ekonominės pažiūros, kurios yra kažkur per vidurį tarp socialinės gerovės valstybės ir laisvosios rinkos, yra ir didžiausias jos privalumas. Be to, ji pasižymi itin švaria politine sąžine, kurią nuo nesąžiningų politikų pavargę lenkai vertina net labiau nei konkrečius pažadus“, – B.Szydło išskirtinumą nurodo A.Du­dos viešosios diplomatijos patarėjas Marekas Magierowskis, pabrėždamas, kad politikė šias savybes ne tik puoselėja, bet ir sugeba tinkamai atskleisti rinkėjams.

J.Kaczyńskis tam netrukdo: per rinkimų kampaniją jis nesirodė viešumoje, atsisakė duoti interviu žurnalistams, žodžiu, nesipainiojo Beatai po kojomis ir nedrumstė rinkėjų ramybės. Tad vienintelis Beatą persekiojantis J.Kaczyńskio šešėlis – vis dar nepamiršti jo žodžiai, kad imigrantai lenkus užkrės įvairiomis tik Artimuosiuose Rytuose plintančiomis ligomis.

Daugiau nieko. Rinkimus laimėjusi partija „Teisė ir teisingumas“ baigia nusikratyti senųjų J.Kaczyńskio drapanų ir atrodo tarsi pakeitusi odą – atsinaujinusi, modernesnė ir stovinti arčiau paprastų žmonių. Šio partijos ir visos Lenkijos atsinaujinimo projekto kodinis pavadinimas – Szydło. Beata Szydło.