Politikos analitiko Žilvino Martinaičio tvirtinimu, silpnoji gyventojų nedarbo mažinimo pusė, priklausanti nuo Vyriausybės, yra esamų priemonių neefektyvumas. Egzistuoja trys sritys, kurios nepadeda išspręsti esminių bėdų: tai paklausos stimuliavimas, darbo santykių reguliavimas ir aktyvios darbo rinkos priemonės.

“Nors šalies biudžetas yra deficitinis, Lietuva turi nemažai ES struktūrinės paramos lėšų, kurias galima sėkmingai panaudoti plėtojant infrastruktūrą, gaunant tiesioginę naudą, pavyzdžiui, renovuotus daugiabučius ir pastatytus mokslo slėnius, bei kuriant naujas darbo vietas. Paklausos stimuliavimo priemonė nesuveikė. Nors valdžia sako, kad vėluoja, mano manymu, ji jau pavėlavo”, – dėsto pašnekovas.

Kita priemonė – darbo santykių liberalizavimas. Nors jie buvo liberalizuoti, analitiko įsitikinimu, tai jokio poveikio nedavė, nes pripažinta tai, kas seniai egzistavo. Trečias vykdomosios valdžios darbas, kuris kainuoja daugiausiai, bet nėra pritaikytas prie pasikeitusių aplinkybių, – tai vadinamosios aktyvios darbo rinkos priemonės.

“Šioje srityje valdžia aktyviai reiškiasi, daug bedarbių siunčia į mokymus, viešuosius darbus ir pan. Tai daroma labai dideliu mastu, tačiau užsienio patirtis rodo, kad šios priemonės veiksmingos tik tuomet, kai yra kokybiškos ir taikomos mažu mastu. Lietuvoje bedarbiai statybininkai siunčiami mokytis virėjo ar kepėjo amato arba blogiausiu atveju siunčiami į viešuosius darbus. Kvalifikuotam specialistui tai turi demotyvacinį aspektą”, – įsitikinęs politikos analitikas.

Pasak jo, kita vadinamųjų kvalifikacijos kėlimo kursų bėda, kad jie orientuoti į pasiūlą, t.y. mokoma to, ko galima mokyti, o pačių žmonių neklausiama, kas jiems būtų naudinga. Pavyzdžiui, Estijoje veikia puiki bedarbių ir suaugusiųjų mokymo krepšelio sistema – ten darbo netekęs žmogus pats renkasi, kur nori kelti savo kvalifikaciją, ir neretai renkasi profesines studijas aukštosiose mokyklose.

Socialiai bene pažeidžiamiausia visuomenės dalis – bedarbiai šiandien viešojoje erdvėje vadinami tinginiais ir veltėdžiais, nes esą, užuot dirbę, verčiau renkasi pašalpas. Bet labai dažnai tokie vertinimai prasilenkia su tikrove ir labai žeidžia bedarbius.

Stereotipas. esą bedarbiai yra tinginiai, krinta ant visų 14,8 proc. darbingo amžiaus šalies gyventojų, kurie šiuo metu neturi darbo. Jų, Lietuvos darbo biržos duomenimis, rugsėjo 1 d. buvo beveik 320 tūkst. Iš jų 16 proc. gauna nedarbo išmokas, o 34 proc. yra ilgalaikiai bedarbiai. Pasak “Veido” pašnekovų, ilgalaikio bedarbio statuso pasirodymas darbo biržos sąrašuose ir gyvenimo aprašyme tarsi signalizuoja darbdaviams, kad žmogus prarado profesinius ir socialinius gebėjimus.

Bedarbiai nėra tinginiai

“Aš ne toks, aš darbą turiu”, – sako “Veido” pašnekovas I.Morkūnas, po aštuonis mėnesius trukusių darbo paieškų prieš mėnesį įsidarbinęs vairuotoju ekspeditoriumi. Prieš tai dirbęs gamybos vadovu jau bankrutavusioje langų gamykloje, šiandien vyras sako, kad geriau dirbti mažiau kvalifikuotą darbą, nei darbo visai neturėti. “Darbo ieškojau visais įmanomais būdais – kreipiausi tiesiogiai į mane dominančias kompanijas, teiravausi pažįstamų, skelbiausi skelbimuose, pats per dieną išsiųsdavau po kelis gyvenimo aprašymus. Tiesa, oficialaus bedarbio statuso neturėjau, nes turiu jaunojo ūkininko pažymėjimą ir kelių hektarų iš senelio paveldėtą žemės sklypą, todėl ir nedarbo išmokos negavau. Žinoma, buvo apmaudu, nes dirbdamas visus mokesčius sąžiningai mokėjau”, – pasakojo pašnekovas.

Kalbėdamas apie darbo paieškos tendencijas jis atkreipė dėmesį, kad po kurio laiko darbdaviai pradeda skaičiuoti, per kiek mėnesių pretendentui nepavyko susirasti darbą. Jeigu paieškos viršija tris mėnesius, manoma, kad nemokėjai savęs parduoti, taigi neva esi prastas specialistas.

“Manau, kad dabar, tegul ir kilnodamas dėžes, atsikračiau veltėdžio bedarbio etiketės ir lengviau susirasiu geresnį darbą, nei prieš tai intensyviai jo ieškojau sėdėdamas namie ant sofos”, – įsitikinęs jis.

Kita “Veido” pašnekovė R.Kairienė spalio mėnesį nedarbingumo pašalpą gaus paskutinį kartą. Dar neseniai bedarbis buvo ir jos vyras, tačiau jis jau įsidarbino, bet, pasak moters, tik dėl to, kad ieškoti geresnių darbo sąlygų būtų lengviau, nes jo gaunamos algos neužteks net mokesčiams už butą susimokėti.

“Dabar darbdaviai nori, kad žmogus dirbtų daug už kiek įmanoma mažesnį atlygį. Kasdien dvi tris valandas skirdama naujų darbo skelbimų peržiūrai ir gyvenimo aprašymų siuntimui pastebėjau, kad kai kurios įmonės nuolat ieško darbuotojų – peršasi mintis, kad darbuotojų kaita susijusi su kažkokiomis neįmanomomis dirbti sąlygomis. Pati esu buvusi keliose atrankose ir laimėjusi du darbo konkursus, bet dirbti už minimumą dvylika valandų per parą atsisakiau vien dėl to, kad auginant du mažamečius vaikus išeiti į tokį darbą kainuotų daugiau, nei likti namie. Jei ne vaikai, su vyru seniai būtume emigravę”, – pasakojo viltį įsidarbinti beprarandanti moteris.

Aukštesnįjį medicininį ir aukštąjį transporto vadybos išsilavinimą turinčiai moteriai darbo birža neturi ką pasiūlyti nei iš laisvų darbo vietų, nei iš turimų kvalifikacijos kėlimo kursų.

Sunkiausias darbas – susirasti darbą

Vidutiniškai kasdien po du gyvenimo aprašymus išsiunčianti R.Kairienė yra aktyviai ir tikslingai darbo ieškanti bedarbė, o tokiais galima pavadinti dešimtis tūkstančių žmonių, kurių gyvenimo aprašymus gauna darbuotojų atrankas vykdančios kompanijos. “CV online” duomenimis, vienas darbo skelbimas per mėnesį peržiūrimas 800, 1000, o kartais ir 3000 kartų, o tai, pasak kompanijos rinkodaros vadovės Ritos Karavaitienės, rodo aktyvų žmonių domėjimąsi įsidarbinimo galimybėmis. Pastebimas ir didesnis gyvenimo aprašymų siuntimo aktyvumas.

Pasak bendrovės “Personalo valdymo inovacijos” plėtros direktoriaus Jono Marcinkaus, regis, tai susiję su pasibaigusiomis atostogomis, kurias nuo aktyvios darbo paieškos buvo “pasiėmę” kvalifikuoti bedarbiai, bei su tuo, kad sumažėjo sezoninių darbų. O tas faktas, kad dabar į vieną pareigybę, pavyzdžiui, viešbučio pardavimo vadybininko, gaunama šimtai gyvenimo aprašymų, kuriuos siunčia tiek studentai, tiek buvę įmonių generaliniai direktoriai, rodo išties didelį darbo ieškančių žmonių aktyvumą. Tiesa, darbo paieškos tikslingumas labai menkas, nes vidutiniškai iš šimto atsiųstų gyvenimo aprašymų kviesti į pokalbį galima vos dešimt žmonių, iš kurių tiksliai apie save informaciją būna pateikę tik du pretendentai. Viena vis dažnesnių informacijos apie save slėpimo priežasčių – nedarbo trukmė. Tokias tendencijas pastebi ir R.Karavaitienė.

“Tiksliniai pretendentai į konkrečias darbo vietas yra aukso vertės. Kai reikia atrinkti konkretų specialistą pardavimo, rinkodaros srities ar vadovo vietai užimti, užsiimame “galvų medžiokle”, nes iš atsiųstų gyvenimo aprašymų neretai nėra ko rinktis”, – pastebi ji.

Tai rodo, kad darbo jėgos pasiūla šiuo metu neatitinka paklausos, o darbo biržos siūlomos priemonės greičiau skirtos žemesnės kvalifikacijos specialistams nei be darbo likusiems žmonėmis, turintiems kelis aukštuosius išsilavinimus. Personalo atrankos kompanijos atstovai neneigia, kad darbdaviai vis labiau atsižvelgia į žmogaus nedarbo trukmę, todėl vos per tris mėnesius nespėjus susirasti darbo tai padaryti darosi vis sunkiau. Kitas neigiamas perteklinės darbo pasiūlos aspektas, kad savarankiškai darbuotojų ieškantys darbdaviai neretai iš šimtų gyvenimo aprašymų pretendentus atsirenka kone burtais arba net pagal pavardės grožį.

Šešėlinė rinka išliks viliojanti

Ryškėja dar viena darbo ieškančių žmonių kategorija – tai aktyvūs, bet nė su vienu darbo siūlymu nesutinkantys bedarbiai. “Paklausus žmonių, ko jiems reikia, paaiškėja, kad jie sutiktų dirbti tik už tokį atlyginimą, kokį gavo prieš sunkmetį. Net nekyla abejonių, kad tai nelegalios darbo rinkos dalyviai, nes jeigu žmogui reikia pinigų, jis eina dirbti ir už mažesnę algą arba nespjauna ir į žemesnes pareigas”, – dėsto J.Marcinkus. Todėl sveikintinas tų bedarbių, kurie, siekdami ne tik užsidirbti, bet ir išsaugoti kvalifikaciją, požiūris – jie neatsisako prastesnių, nei yra verti, pasiūlymų. Šių žmonių įsitikinimu, ekonomikai atsigaunant jie bus paklausesni, nei šiuo metu besislepiantieji šešėlyje ar gerų darbo pasiūlymų laukiantieji namie ant sofos.

Remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto naujausio ekonomikos tyrimo duomenimis, 27 proc. ekonomikos dalies BVP šiuo metu tenka šešėlinei ekonomikai, iš kurios beveik ketvirtadalį sudaro nelegalus darbas ir neoficialus darbo užmokestis. Taigi beveik 3 mlrd. Lt darbdaviai skiria nelegaliam darbo užmokesčiui sumokėti. Šešėlinis darbas tampa naudingas tiek darbdaviui, tiek darbuotojui, o tai stipriai kenkia verslui ir lėtina ekonomikos atsigavimą.

SEB banko analitikai kaip vieną didžiausių nedarbo ydų mini gąsdinantį ilgai darbo negalinčių rasti žmonių gretų didėjimą. Tai susiję su vis didesniu ilgalaikių bedarbių nusivylimu oficialiomis darbo paieškomis ir pasinėrimu į šešėlinę rinką. Taip žmonės patenka į socialines rizikos grupes, o neretai skęsta skurde kartu su savo šeimomis. SEB banko ekspertų teigimu, vidutinis nedarbo lygis 2010-aisiais sieks 16,5 proc., 2011 m. – 16 proc.

Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, antrąjį 2010 m. ketvirtį nedarbo lygis šalyje buvo 18,3 procento, arba 0,2 procentinio punkto didesnis nei pirmąjį 2010 m. ketvirtį. Antrąjį 2010 m. ketvirtį, palyginti su antruoju 2009 m. ketvirčiu, nedarbo lygis išaugo 1,3 karto.

Antrąjį 2010 m. ketvirtį vyrų nedarbo lygis, palyginti su pirmuoju 2010 m. ketvirčiu, sumažėjo 0,9 procentinio punkto ir buvo 22,3, moterų – padidėjo 1,3 procentinio punkto ir buvo 14,4 procento. Mieste nedarbo lygis antrąjį 2010 m. ketvirtį siekė 16,9, kaime – 22 procentus.

Jaunimo (15–24 metų amžiaus asmenų) nedarbo lygis per antrąjį 2010 m. ketvirtį išaugo iki 37,1 procento. Per ketvirtį jaunimo nedarbo lygis padidėjo 1,2 procentinio punkto, per metus – 1,3 karto.

Statistikos departamento vertinimais, antrąjį 2010 m. ketvirtį bedarbių buvo 297,2 tūkst., arba 3,8 tūkst. daugiau negu pirmąjį 2010 m. ketvirtį. Per metus bedarbių skaičius išaugo 1,3 karto (74,1 tūkst.).

Antrąjį 2010 m. ketvirtį 40,4 procento visų bedarbių sudarė ilgalaikiai bedarbiai, tai yra asmenys, ieškantys darbo vienus metus ar ilgiau. Ilgalaikių bedarbių skaičius antrąjį 2010 m. ketvirtį išaugo iki 120,2 tūkst., tai 20,7 procento (20,6 tūkst.) daugiau nei pirmąjį 2010 m. ketvirtį ir 2,6 karto (74,2 tūkst.) daugiau nei antrąjį 2009 m. ketvirtį.

Darbo biržos duomenimis, antrąjį 2010 m. ketvirtį buvo apie 324,5 tūkst. registruotų bedarbių. Užsiregistravusiųjų darbo biržoje ypač pradėjo daugėti kovo pabaigoje, tai lėmė Sveikatos draudimo įstatyme nustatyta prievolė mokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį bedarbiams, neužsiregistravusiems darbo biržoje.

Tarp darbo neturinčių gyventojų – niūrios nuotaikos. Kone pusė – 46,7 proc. – bedarbių yra praradę bet kokią viltį rasti ilgalaikį darbą, beveik 15 proc. jį tikisi susirasti per pusmetį, 13 proc. – per metus, rodo naujienų portalo delfi.lt užsakymu rinkos tyrimų bendrovės “Spinter tyrimai” atlikta apklausa.

Vos 6,6 proc. planuoja, kad naują darbo vietą ras per mėnesį, 9 proc. – per tris mėnesius.

Paklausti, kas labiausiai kaltas, kad jie neturi darbo, 46,1 proc. atsakė – valdžios “naktinė” mokesčių reforma ir kiti sprendimai, 41,3 proc. – pasaulinė ekonomikos krizė. Kiek daugiau nei 7 proc. apklausos dalyvių sakė, kad darbdaviai sunkmečiu nori kuo greičiau atsisakyti darbuotojų.

Dauguma gyventojų pripažįsta besidomintys darbo užsienyje galimybėmis. Intensyviai darbo svetur ieškantys nurodė 35,7 proc., o šiek tiek besidomintys – 24,6 proc. respondentų.

Darbo užsienyje neieškantys sakė maždaug 40 proc. apklaustų gyventojų.

“Spinter tyrimai” balandžio 22- 29 dienomis atliktame tyrime dalyvavo 1004 respondentai nuo 18 iki 75 metų.

Savivaldybėse trūkstant lėšų socialinėms išmokoms ir paramai moksleiviams, šiandien Vyriausybė nutarė ir papildomai skyrė 83,684 mln. litų. Socialinėms išmokoms ir kompensacijoms papildomai būtų skirta 75,584 mln. litų, socialinei paramai mokiniams – 7,1 mln. litų.

Vilniaus miestui planuojama skirti apie 9 mln. litų, Kaunui per 7 mln., Alytui per 5 mln. litų. Daugiau kaip po 4 mln. litų papildomų lėšų turėtų gauti Klaipėdos miesto, Panevėžio miesto bei Vilniaus rajono savivaldybės. Papildomos lėšos socialinei paramai skirtos ir kitoms savivaldybėms. Papildomos lėšos būtų gautos daugiau nei 58 mln. litų sumažinant valstybės skolos valdymo išlaidas ir 25 mln. litų paimant iš Lietuvos planuojamų įnašų į Europos Sąjungos ir tarptautines finansų organizacijas.

Socialinei paramai ir kompensacijoms mokėti šiemet buvo numatyta skirti 380,754 mln. litų, o socialinei paramai mokiniams teikti – 122,702 mln. litų. Tačiau augant nedarbui ir mažėjant gyventojų pajamoms, sparčiai didėja socialinės paramos gavėjų skaičius, todėl savivaldybėms ir skirtos papildomos lėšos.

Prasidėjus ekonominei krizei pasaulį sudrebino žinios apie nusižudžiusius milijardierius Kirką Stephensoną, Adolfą Mercklę ir Christopherį Fosterį, kuris dar nušovė ir savo žmoną bei dukterį. Lietuva ne išimtis: žlugęs verslas nuvedė anapus keletą žinomų verslininkų, o vieną milijonierių, pasak šaltinių, pavyko ištraukti iš kilpos. Nemažėja pranešimų apie savaip sąskaitas su gyvenimu suvedančius žmones…

"Veido" archyvas

Pagal oficialias pareigūnų versijas, turtuoliai negalėjo susitaikyti su savo kompanijų bankrotu, nors jų asmeninėse sąskaitose liko ne vienas milijonas. O ką kalbėti apie lito duonai neturinčius bedarbius?.. Kartais aukšto statuso arba darbo netekimas paveikia žmogų daug stipriau, nei gali atrodyti artimiesiems ar pažįstamiems.

Rizikos grupė – pasiturintieji?

Toli gražu ne kiekvienas netekęs darbo ar socialinio statuso puls žudytis ar žudyti. Tačiau turtingi ir įtakingi žmonės turi daugiau priemonių pasidaryti sau galą. Kita vertus, jie pasižymi bendra charakterio savybe – valdingumu. O kuo žmogus valdingesnis, tuo greičiau priima sprendimus ir sunkiau susitaiko su pralaimėjimu.

Esti ir priešingas reiškinys: dalis žmonių atsisako geresnių galimybių vien todėl, kad vėliau patirtų mažiau nemalonumų.

Tam tikros žmogaus charakterio savybės ir pasitikėjimas savimi lemia karjeros galimybes bei statusą visuomenėje. Todėl nenustebkite išgirdę, kad gana didelė dalis žmonių sąmoningai ar nesąmoningai vengia aukštesnės socialinės padėties. Jiems pakanka gaunamo užmokesčio už darbą, viršininkas atrodo pakankamai geras, o esama padėtis tenkina. Mat statusas – tai žmogaus būsena.

Statusas tarsi šleifas

Socialinis statusas lyg šleifas seka žmogų kiekviename jo žingsnyje. Mokslininkai nustatė, kad aukšto socialinio statuso žmonės net ir bendrauja kitaip. Jie rečiau šypsosi, kalbėdami mažiau linksi galvą ar juokiasi iš pašnekovo pokštų, nes nejaučia poreikio, kad kiti žmonės juos pripažintų ar vertintų geriau. Be to, aukštesnis statusas turi įtakos ne tik psichologinei, bet ir bendrajai žmogaus sveikatai.

Socialinį statusą sudaro ne tik pajamos, bet ir asmens gyvenimo būdas, puoselėjamos vertybės, visuomenės požiūris į jį.

Žmogus, turintis aukštą socialinį statusą, labiau pasitiki savimi net tada, kai daro nemažai klaidų. Tai aukšto socialinio statuso pliusai.

Kita vertus, statusas įpareigoja ir užkrauna nemenką atsakomybę. Juk toks žmogus turi būti psichologiškai pasirengęs atsidurti visuomenės akiratyje, būti stebimas, vadovauti skirtingiems žmonėms, o prireikus – priimti nemalonius sprendimus ir atsakyti už klaidas.

Kaip elgtis su statusu

Su savo įgyta padėtimi visuomenėje, kaip ir su dideliais pinigais, moka elgtis ne kiekvienas. Štai vieni, gavę daug pinigų, juos investuoja ar įsigyja reikalingų, seniai apmąstytų vertybių, kiti – išleidžia, prageria ar pralošia. Pastarieji pasuka link įvairiausių priklausomybių, o pirmieji kuria šeimos ir visuomenės gerovę. Aukštas statusas įpareigoja būti pavyzdžiu – o tai yra sunku.

Žmogus auksiniame narvelyje

Tik nepriekaištingas žmogus nepaiso savo visuomeninės padėties, uždarbio, gyvenimo būdo ir geba vienodai bendrauti su įvairių sluoksnių ir pažiūrų žmonėmis. Tačiau kai kurie žmonės pernelyg atsitveria nuo pasaulio ir bendrauja tik su savo socialinio sluoksnio žmonėmis.

Atsitvėrimo procesas prasideda tarsi nesąmoningai: važinėjant automobiliu, o ne viešuoju transportu, apsigyvenant tik tam tikruose rajonuose. Ilgainiui socialinis atsiskyrimas didėja – lankomasi tik tam tikruose renginiuose, bendraujama tik su reikalingais žmonėmis, einama tik į ypatingas pasilinksminimo vietas. Taip nejučia prakutęs žmogus užsidaro tarsi socialiniame gete, o kai jame tampa nebemiela, jau būna per vėlu išeiti…

Užsidarę savame pasaulyje žmonės yra pažeidžiamesni.

Netekę aukšto posto ar žlugus nuosavam verslui, jie praranda ne tik pinigus, bet ir draugus, pašnekovus – juk nelieka bendrų interesų. Galiausiai šie žmonės izoliuojasi, nes buvusiai aplinkai, atitinkamo rato žmonėms jų jau nebereikia, o su žemesniu socialiniu sluoksniu bendrauti nesinori arba nebesugebama.

Trauma netekus statuso

Ypač aukšto statuso žmonėms jo netektis gali virsti tragedija. Tokiems asmenims daug skaudesnis yra ne pinigų, materialinių vertybių praradimas, bet visuomeninės padėties pasikeitimas. Žinoma, jei statusas liktų tas pats, o banko sąskaita ištuštėtų – diskomfortas taip pat pasijustų. Tačiau statusas ir pinigai dažniausiai juk žengia koja kojon.

Kas kreipiasi į psichologą?

Kai žemė ima slysti iš po kojų, į psichologus pagalbos išdrįsta kreiptis ne visi. Ir nors keista, dažniausiai kreipiasi ne stambieji, o smulkieji verslininkai, nes jie pervargsta savo įmonėse taupydami ir dirbdami kelių žmonių darbus. Psichologinių konsultacijų naudą suvokia ir tarnautojai, mokytojai, medikai.

Tuo tarpu “stambios žuvys” psichologines problemas stengiasi išspręsti patys. Jie nelinkę pasakoti nei apie atleidimą iš gerai mokamo darbo, nei apie bankrotą – juk visa tai jie priima kaip asmeninį pralaimėjimą. Vadovai ar verslininkai dažniausiai esti valdingos asmenybės, todėl jiems sunku susitaikyti su mintimi, kad nebekontroliuoja padėties. Jie tūžta dėl atleidimo arba priima bankrotą kaip pasaulio pabaigą.

Kliaujasi savimi ir “gydosi” alkoholiu

Retas sugeba tiesiai šviesiai įvardyti jį kamuojančių jausmų priežastį – padėties visuomenėje netekimą. Dažniau skundžiamasi, kad kamuoja nemiga, nežinojimas, ką daryti, kaip išspręsti bėdą, kad atsirado tuštuma. O tuštumą dažnas bando užpildyti svaigalais.

! Alkoholis – tiek stiprių, tiek silpnų vyrų bei moterų dažnai pasitaikanti savigydos priemonė. O juk jei krizė užklupo pasiturintį žmogų, pasaulio pabaiga jam iš tiesų negresia. Ir santaupų, regis, dar yra, ir parduodamo turto pakanka, bet… žemė iš po kojų jau išslydusi! Imama panikuoti, tačiau tai daroma tyliai, slepiantis. Panikuojama savyje, o nemiga per kelias savaites perauga į nesibaigiantį nerimą. Tuomet griebiamasi alkoholio, kad šis bent kuriam laikui jį apmalšintų…

Laiku nesikreipiant pagalbos gali atsirasti ir neurozės simptomų. Nes mintis užvaldžiusį ir vidų graužiantį nerimą per kelias savaites pakeičia neviltis ir depresija. O kai žmogus jaučiasi niekam nereikalingas, jis ima pykti ant viso pasaulio, kad jam taip nutiko, ir pyktis kartais išvirsta į agresiją prieš save ar savo artimuosius.

Pasiruoškite teigiamiems pokyčiams

Susidariusios nepalankios sąlygos – krizė, darbo netekimas, pajamų sumažėjimas – gali tapti ir teigiamu ateities impulsu.

Ypač jei jau senokai gvildenate mintis apie kitokią veiklą ar nuosavą verslą, bet bijojote leistis į avantiūrą. Prisiminkite tuos, apie kuriuos kalbėjome pradžioje: kai kurie gali, bet bijo pagerinti savo socialinį statusą, todėl juos tenkina ir vidutinis ar nedidelis atlyginimas, ir prastas viršininkas. Tačiau krizė gali tapti puikiu postūmiu naujiems iššūkiams priimti!

Išsikalbėkite

• Pirmąją psichologinę pagalbą greičiausiai ir geriausiai gali suteikti artimas žmogus – žmona, vyras, tėvai ar net užaugę vaikai. Svarbiausia neslėpti savo bėdų, kalbėtis. Tiesa, klausančioji pusė visų pirma turėtų išklausyti bei užjausti ir tik po to siūlyti savo patarimus.

• Svarbiausia, kad žmogus nesijaustų vienišas. Kalbėdamas apie savo problemas ir užplūdusius jausmus jis tarsi nusimes pečius slegiantį blogų emocijų bagažą. Prisipažinęs kitiems ir sau pačiam, kad jam nesiseka, jis gali išvengti nemažų psichologinių problemų. O klausantysis turėtų padrąsinti ir nuraminti, tikinti, kad blogi laikotarpiai nesitęsia amžinai ir po kurio laiko viskas vėl grįš į įprastas vėžes.

• Darbo ar įmonės netekęs žmogus neturėtų užsisėdėti namie. Jį reikia nuolat skatinti ir drąsinti intensyviau ieškotis darbo ar imtis naujų veiklų. Darbas su savimi – kasdienis optimizmo ugdymas – turėtų tapti įpročiu. Taip pat nereikia numoti ranka ir į laikinus darbus: jie ne tik papildys šeimos biudžetą, bet ir leis neprarasti pasitikėjimo savimi.

• Visada verta ieškoti privalumų. Net jei netekus darbo ateina pasiūlymas užimti tik žemesnes pareigas – nesisielokite ir žvelkite pozityviai. Gal naujoji įmonė didesnė, veikla įdomesnė, o gal būsite naudingesnis visuomenei.

"Veido" archyvas

Praėjusiais metais skubiai darbuotojų mažinti ėmę kalbinti verslininkai šiemet sezoninių darbų karpyti nežada. Ledų gamyba gatvėse besiverčiančios bendrovės “VTE quad” direktorius Evaldas Ulickas pasakojo, kad šiemet ketina įdarbinti dešimt ledų pardavėjų, – dviem daugiau negu pernai. O verslininkė V.Radeikienė poilsio namuose pajūryje taip pat įdarbins ne mažiau laikinų darbuotojų negu 2009 m.

“Jau praėjusiais metais sumažinome sezoninių darbuotojų, todėl šią vasarą didesnių pokyčių įdarbindami sezoninius darbuotojus neplanuojame”, – antrina Prekybos tinklo “Maxima LT” įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė. “Maxima” šiemet, kaip ir pernai, papildomai vasaros laikotarpiu priims apie 150 darbuotojų, o “Rimi” – kelias dešimtis.

Tiesa, L.Muižienė užsiminė, kad “Maxima” ieškodama darbuotojų šią vasarą pirmenybę teiks pilnamečiams. Vadinasi, tradiciškai vasarą darbų puolančių ieškoti moksleivių laukia liūdnos žinios – darbo paieškos jiems bus itin sunkios, nes esant dideliam pasirinkimui darbdaviai pirmenybę teiks patirties turintiems darbuotojams.

R.Kivytaitė priduria, kad Palangoje moksleivių darbuotojų poreikis buvo sumažėjęs jau pernai, tad jaunuoliai vasarą įsidarbina nebent savo tėvų ar giminaičių įmonėse.

Šešiolikmetė vilnietė Justė Potašovaitė jau įsitikino, kad šiemet susirasti darbą bus nelengva. Kartu su drauge sezoninio darbo pajūryje mergina ieško jau du mėnesius. “Kol kas dar nepavyko susirasti, nors dedame labai daug skelbimų. Deja, siūlo labai mažą atlyginimą – 300–400 Lt už darbą pusę dienos. Skambino tik dėl skrajučių dalijimo ir ledų pardavinėjimo einant per paplūdimį”, – atsiduso padavėjos darbo ieškanti mergina.

"Veido" archyvas

Šiemet jaučiamas didesnis susidomėjimas ir sezoniniais darbais, nors sunkmetis neišvengiamai apkarpė atlygį ir už šiuos darbus – darbo užmokestis siekia nuo 600 iki 1200 Lt per mėnesį.

Palangoje, į kurią vasarą tikėdamiesi užsidirbti gyventojai nuo seno plūsta iš visos šalies, terminuotų darbų daugėja nuo balandžio: darbo birža per mėnesį terminuotą darbą padėjo susirasti 56 palangiškiams, pernai balandį – tik 24-iems. “Palyginti su pernai tuo pat metu, bendras laisvų darbo vietų skaičius Palangoje šiuo metu padidėjęs dvigubai, o terminuotų darbo vietų užregistruota pusantro karto daugiau. Sezoninio darbo niekas neieško – visi dairosi nuolatinio, bet jei neranda, pasitenkina ir sezoniniu”, – informavo Palangos teritorinės darbo biržos direktorė Rita Kivytaitė.

Specialistė viliasi, kad sezoniniai darbai šiuo metu 17 proc. siekiantį nedarbą Palangoje vasarą galėtų sumažinti iki 12 proc.

Sezoninių darbų pasiūla piką pasiekia gegužę, tad R.Kivytaitė šiemet jau balandį didėjančią sezoninių darbų pasiūlą sieja su darbdavių noru iš anksto atsirinkti tinkamus kandidatus. Juk dabar rinktis yra iš ko – net į vieną laikinąją darbo vietą pretenduoja po 10–15 žmonių.

Prieš mėnesį sezoninių darbuotojų pradėjusi ieškoti du poilsio namus Palangoje ir Nidoje turinti verslininkė Valentina Radeikienė patvirtino, kad iš anksto ėmėsi šios užduoties norėdama atsirinkti gerus darbuotojus. “Prieš porą metų pretenduodavo trigubai mažiau darbuotojų, o dabar reikia su didesniu kiekiu pasikalbėti. Kita vertus, nors bedarbių daug, labai sudėtinga pasirinkti, nes dauguma nori viską dirbti, bet nieko nemoka”, – pastebėjimais dalijosi verslininkė, ieškanti virėjų, padavėjų, indų plovėjų.

V.Radeikienė pajuto, kad šiemet ypač padaugėjo ieškančiųjų laikino darbo – per savaitę paskambina mažiausiai 30 žmonių, o į 18 pozicijų pretenduoja daugiau nei šimtas kandidatų.

Dėl didėjančio susidomėjimo sezoniniu darbu lengviau atsikvėpė ekonomikos pakilimo metais sunkiai tokiam darbui žmonių prisikviesdavusios įmonės – įsikūrusios mažesniuose miestuose, siūlančios sunkesnį darbą. Laikinų darbuotojų rinkimosi procesas daug pastangų kasmet pareikalaudavo ir iš sraigių perdirbimo įmonių. Tačiau šiais metais viskas kitaip. Gegužės pradžioje “Camarga” trims mėnesiams įdarbino per 50 sezoninių darbuotojų, kurie užsiims sraigių perdirbimu. “2007–2008 m. ir per darbo biržą ieškojome, ir po aplinkinius kaimus važinėjome skelbimus kabindami, o dabar be jokių pastangų susiradome – jau kovą pradėjo eiti gyvenimo aprašymai, o balandžio 5 dieną turėjome norinčiųjų dirbti sąrašą”, – pasakoja Bezdonių miestelyje įsikūrusios gamyklos vadovas M.Andrijauskas.

Apie 20 papildomų darbuotojų priėmusi “Hesona” artimiausiu metu sraigių perdirbimo darbams ketina įdarbinti apie 200–250 žmonių. “Pernai daug problemų turėjome dėl terminuotų darbuotojų, nes labai mažai ėjo dirbti iš Druskininkų – tik 30, tad samdydavome du didelius autobusus ir kasdien veždavomės darbuotojus iš Alytaus. Tikimės, kad šiemet nebereikės taip elgtis”, – viliasi R.Barkas.

Beje, šiemet ryškėja nauja tendencija, kad daugiau darbdavių ne patys per skelbimus ieško darbuotojų, o kreipiasi į darbo biržą. “Jie greičiausiai tikisi pagalbos iš darbo biržos, nes iš ES struktūrinių fondų paramos galime finansuoti vieną ar kitą darbo vietą – mokėti 50 proc. atlyginimo, jei darbdavys įdarbina socialiai remtiną žmogų: sulaukusį per penkiasdešimt metų, motinas, auginančias vaikus iki aštuonerių metų, bedarbius, turinčius negalią, ir t.t”, – aiškina Palangos darbo biržos direktorė R.Kivytaitė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas įjungė žalią šviesą dar vienam Europos socialinio fondo (ESF) lėšomis finansuojamam projektui – nuo birželio bus pradėtas įgyvendinti 87,9 mln. litų vertės projektas, skirtas nedarbui mažinti ir žmonių užimtumui didinti.

Šie pinigai bus panaudoti bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesiniam mokymui, įdarbinimui subsidijuojant, darbo rotacijai ir bedarbių teritoriniam judėjimui remti.

“Vasaros pradžioje startuosiantis projektas yra viena iš daugelio priemonių, skirtų kovai su nedarbu. Kuo daugiau įsisavinsime Europos socialinio fondo lėšų spręsdami šią problemą, tuo darbo rinkoje bus geresni rezultatai. Darbdaviai galės sukurti daugiau darbo vietų ir už tai gauti lengvatų, o darbo neturintys žmonės – įsidarbinti ir būti tikri, kad turės pragyvenimo šaltinį”, – sakė socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.

Ministerijos skaičiavimais, vien per šį projektą bus įdarbinta virš 17 tūkst. žmonių. Numatoma projekto trukmė – 19 mėnesių.

Planuojama, kad per šį laikotarpį virš 10 tūkst. papildomai darbo rinkoje remiamų bedarbių galės būti įdarbinti subsidijuojant, beveik tūkstančiui – bus padėta įsidarbinti darbo rotacijos būdu, daugiau kaip 6 tūkst. žmonių bus sudarytos galimybės persikvalifikuoti ar įgyti naujų profesinių žinių, virš 500 ieškančių darbo asmenų bus padėta įsidarbinti remiant jų teritorinį judėjimą.

Darbo užmokesčio subsidijoms bus skirta 45,5 mln. litų, o profesiniam mokymui – virš 18 mln. litų. Taip pat šiomis lėšomis bus apmokamos dalyvių kelionės į darbą ar mokymus kitame rajone (5,95 mln. litų), sveikatos patikros išlaidos (50 tūkst. litų) ir mokymo stipendijos (17 mln. litų).

"Veido" archyvas

Miško gėrybių supirkėjai prognozuoja, kad šiemet darbo netekę žmonės bus itin aktyvūs grybų ir uogų rinkėjai

“Sraigių rinkėjų šiemet padaugėjo vos ne tūkstančiu procentų. Iš kaimų atvykę žmonės pasakoja, kad ankščiau kaime sraiges rinkdavo trys žmonės, o dabar – trisdešimt trys. Niekada gyvenime nebuvo, kad mūsų įmonės teritorijoje susidarytų eilės, ir žmonėms tektų laukti po tris keturias valandas, kad galėtų priduoti sraiges. O dabar taip yra”, – didžiuliu rinkėjų aktyvumu stebisi Druskininkuose įsikūrusios įmonės “Hesona”, iš gyventojų superkančios vynuogines sraiges, rinkodaros direktorius Richardas Barkas.

Gegužės pirmąją prasidėjęs sraigių rinkimo sezonas išviliojo į laukus kaip niekada daug lietuvių – akivaizdu, kad didėjant nedarbui norinčiųjų išnaudoti menkiausias progas užsidirbti šiemet ypač daug.

Tokią pat tendenciją stebi ir kitos sraigių perdirbimo įmonės – “Camargo” gamyklos direktorius Marius Andrijauskas: “Palyginus kelerių metų tendenciją matyti, kad rinkėjų aktyvumas dabar kelis kartus didesnis. Net negalime tiek priimti sraigių, kiek mums gali atnešti”.

Vien per pirmą dieną, kai iš įmonės supirkimo punktų visoje Lietuvoje sunkvežimiai ėmė vežti sraiges į “Camargo” būstinę, darbuotojai suskaičiavo apie 50 tonų – beveik šeštadalį viso planuojamo supirkti kiekio. O juk vos prieš trejus ketverius metus perdirbimo įmonės du mėnesius plačiai atvėrusios duris laukdavo sraigių, tačiau žmonės jų atnešdavo mažiau, nei būdavo planuojama supirkti.

Sraiges superkančių įmonių atstovai sako, kad prieš porą metų rinkėjas paprastai atnešdavo parduoti kibiriuką sraigių – 10–15 kg, o dabar vienas žmogus pristato 80–100 kg. Nedarbas keičia ir sraigių rinkėjo profilį. “Palyginti su ankstesniais metais, rinkėjų kontingentas pasikeitė: anksčiau šia veikla užsiimdavo vaikai, pensininkai, kaimo gyventojai, o dabar automobiliais atvažiuoja ištisos šeimos, pririnkusios 100–150 kg. Matyt, daugiau šeimos narių, darbingo amžiaus žmonių eina rinkti sraigių”, – pokyčius vardija M.Andrijauskas.

Praėjusios savaitės pradžioje sraigių supirkimo kainos įmonėje Camargo” svyravo 1–1,3 Lt už kilogramą, o “Hesonoje” – 1,5–2 Lt. Deja, šis pajamų šaltinis netrukus išseks. Dėl didelio rinkėjų antplūdžio bendrovių vadovai planuoja sraigių surinkimą stabdyti gerokai ankščiau, negu privalėtų. Vynuoginių sraigių rinkimo sezonas Lietuvoje trunka iki liepos 1 d. “Hesonos” rinkodaros direktorius prognozuoja, kad jei sraiges žmonės neš taip aktyviai kaip per pirmąsias dienas, reikiamą kiekį jie turės jau šios savaitės pradžioje, o “Camargo” vadovas mano, kad stabdyti supirkimą teks gegužės 15–20 d. Vėliau įmonės užsiims sraigių perdirbimu, o paruošta produkcija keliaus ant prancūzų ir belgų stalų.

Intensyvesniam sezonui ruošiasi ir uogų bei grybų supirkėjai. Bendrovės “Girios” direktorius Modestas Masevičius spėja, kad šiemet sulauks panašiai tiek pat miško gėrybių rinkėjų kaip pernai. “Pernai supirkimo kainos nukrito apie 30 proc., bet žmonės ėjo rinkti ir už mažą kainą – atneštų miško gėrybių kiekiai, palyginti su 2008 m., padidėjo dvigubai. Tai iš dalies galėjo lemti ir pernai buvęs gausus uogų derlius. Koks jis bus šiemet, sunku prognozuoti”, – tvirtina verslininkas.

Iš miško gėrybių anksčiausiai, apie birželio 20 d., pasirodys voveraitės, liepą prisirps mėlynės, rugpjūtį ateis laikas bruknėms ir baravykams, o rugsėjo viduryje – spanguolėms.

82 proc. Tiek bedarbių pernai į darbo biržą pateko iš privataus sektoriaus. Tuo tarpu valstybinėse institucijose darbo netekę tarnautojai sudarė apie 7 proc. visų 370 tūkst. pernai užsiregistravusių bedarbių. Panašios tendencijos išliko ir pirmąjį šių metų ketvirtį: į darbo biržą iš viso kreipėsi 89 tūkst. darbo netekusių žmonių – 75 proc. iš privačių bendrovių ir 7,3 proc. iš valstybinių įmonių bei organizacijų.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus doc. Boguslavo Gruževskio komentaras

Bedarbių iš privataus ir valstybinio sektoriaus proporcijos rodo, kad verslas į krizę sureagavo pernelyg jautriai. Neatmesčiau galimybės, kad dalis darbuotojų privačiame sektoriuje buvo atleisti tik dėl viso pikto, jei padėtis toliau blogėtų.

Kita vertus, tai, kad valstybiniame sektoriuje atleidimų nebuvo tiek daug, vertinu pozityviai. Juk visuomet geriau pasirinkti atlyginimų mažinimą, nei darbuotojų atleidimą – tokios tendencijos vyrauja visoje ES.

Įvairių šalių ūkio raidos istorija rodo, kad vienas skaudžiausių ir ilgalaikių ekonomikos recesijos padarinių – gerokai padidėjęs nedarbas. Tad, nepaisant to, kad Lietuvos ekonomika krizę pasitiko esant mažesniam nei natūralus nedarbo lygiui, viskas greitai apsivertė aukštyn kojom. Perkaitusiam Lietuvos ūkiui staigiai ėmus bliūkšti, darbdaviai, neturėdami kitos išeities, buvo priversti intensyviai karpyti etatus, mažinti išlaidas ir taip didinti savo veiklos efektyvumą.

Nedarbo lygis sparčiai stiebėsi jau antrąjį 2008 m. pusmetį – nuo 4,6 iki 8,1 proc. Tačiau išskirtinė bedarbių lavina plūstelėjo pernai. Darbo biržoje registruotų bedarbių per 2009-uosius padaugėjo 2,8 karto – iki 269 tūkst. ir net viršijo atitinkamą rodiklį, pasiektą per Rusijos krizę. Tuo tarpu nedarbo lygis pernai kirto dviženklę ribą ir paskutinį ketvirtį šoktelėjo iki 15,8 proc. Šis rezultatas 6,4 proc. punkto didesnis už ES vidurkį ir trečias pagal dydį tarp ES narių.

Didesnis nedarbo lygio rodiklis tik Latvijoje (20,3 proc.) ir Ispanijoje (19 proc.). Stebint pastarųjų mėnesių bedarbių registravimosi darbo biržoje statistiką (vien per pirmąjį ketvirtį registruotų bedarbių padaugėjo 14 proc. ir kirto psichologinę 300 tūkst. ribą), tikėtina, kad neilgai trukus ir Lietuva gali perkopti 20 proc. nedarbo lygio kartelę.

Kokie tokio nedarbo spurto padariniai šalies ekonomikai? Pirmiausia tiesioginį šių procesų kirtį pajuto “Sodros” “pay-as-you-go” principu grįstas biudžetas: staigiai mažėjant įplaukoms, proporcingai ėmė didėti išmokų poreikis. Juolab kad žvelgiant į vidutinio laikotarpio perspektyvą šios socialinės bombos laikrodžio tiksėjimą greitina vienas skaudžiausių su darbo rinka susijusių padarinių – rekordiškai didelis jaunimo nedarbas. Nedarbo lygis jaunesnių nei 25-erių m. gyventojų grupėje šoktelėjo nuo 8,3 proc. 2007-ųjų pabaigoje iki 30,4 proc. paskutinį praėjusių metų ketvirtį. Tai reiškia, kad vienas iš trijų jaunuolių yra bedarbis. Bet būtent šis visuomenės segmentas yra pats lanksčiausias emigracijos atžvilgiu. Tai daugiausia šeimos nesukūrę, anglų kalbą mokantys žmonės, kuriems sulaikyti sentimentų tėvynei neužtenka. O stebint statistiką vis naiviau skamba politikų žodžiai “užsidirbs ir sugrįš”.

Dar vienas ilgalaikis šio sąstingio padarinys – vadinamasis protų nutekėjimas. Šio visuomenės segmento siaurėjimas – didžiulė netektis visam šalies ūkiui. Tai jau lemia užsitęsusią inovacinę ir technologinę stagnaciją šalyje, dėl to mažėja ekonomikos patrauklumas didelę pridėtinę vertę kuriančio kapitalo tiesioginėms užsienio investicijoms, senka ūkio konvergencijos potencialas.

Kaip kovoti su nedarbu? Jau pasireiškus pirmiesiems ekonomikos krizės ženklams buvo akivaizdu, kad ilgainiui neigiami procesai pereis ir į darbo rinką, todėl juos reikėjo sutikti pasirengus. Vaistai, kaip įveikti dabartinę padėtį: pagalba darbdaviui ravint biurokratines džiungles, darbo vietų kūrimo skatinimas, darbo santykių liberalizavimas, jaunimo įdarbinimo rėmimas, smulkiojo verslo palaikymas, greita naujos ar laikinos veiklos pradžia ir pabaiga.

Pastarosios priemonės turėtų būti aktyviausiai plėtojamos: juk netekus darbo dažnai ieškoma vienkartinių projektų, imamasi smulkiojo nuosavo verslo, dirbama ne visu etatu keliose darbovietėse. Tačiau “Eurostato” duomenys rodo Lietuvoje priešingai susiklosčiusią padėtį: ne visą darbo dieną dirbančių žmonių santykis su visais dirbančiaisiais čia sudaro tik 6,7 proc., t.y. beveik tris kartus mažiau nei atitinkamas ES vidurkis. Lietuvoje vyrauja konservatyvios darbo sutartys, darbo rinka yra pernelyg reglamentuota, o tai atbaido užsienio investuotojus.

Pirmieji akmenys, kurie turėtų sustiprinti darbo rinkos liberalizavimo pamatus, jau ruošiami, Vyriausybei pasiūlius įvesti suminę darbo laiko apskaitą, galimybę sudaryti bet kokio darbo terminuotas sutartis ir leisti darbdaviui jo valia atleisti darbuotoją, jam išmokant dvigubą išeitinę kompensaciją. Tai sveikintinas žingsnis. Juk sunkmečio sąlygomis tos įmonės, kurioms iš tikrųjų blogai, randa būdų, kaip atleisti darbuotojus net esant griežtai įstatymų apsaugai, o tos, kurioms sekasi neblogai, bijo priimti, nes nėra užtikrintos atsigavimo tvarumu.