Euro krizei neseniai sukako dveji metukai, tačiau artimiausiu metu jos pabaigos tikrai nematyti. Kiek kainuotų ryžtingi jos sprendimo būdai ir kodėl Europos lyderiai jų, ko gero, tikrai nesirinks?
Prieš savaitę Didžiosios Britanijos centrinis bankas „Bank of England“ paskelbė niūrokas prognozes dėl šalies augimo. Jos vadovas Mervynas Kingas pakomentavo šias prognozes teigdamas, kad „net ir greitai augančios besivystančių rinkų ekonomikos sulėtino tempą, o euro zonos problemos tęsiasi ir horizonte jų pabaigos nematyti“. Dauguma finansų analitikų nuo Londono iki Niujorko, paklausti apie euro krizės pabaigą, atšauna, kad tai geriausiu atveju įvyks tik po poros metų.
Euro zonos krizė trunka jau daugiau nei dvejus metus – tokio amžiaus vaikai dažniausiai jau vaikšto ir pradeda kalbėti. Euro zonos sąjunga primena sutuoktinių porą – pradinio įsimylėjimo ir euforijos laikotarpis nublanko tarp kasdienių rūpesčių. Sunkumai tik išryškino bjaurias partnerių charakterio savybes, kurių jie patys nemato arba nenori pripažinti. Tad šiandien visi nori, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, ir tampa vis mažiau svarbu, ar tai bus susitaikymas, ar skyrybos.
Ši krizė visoms euro zonos valstybėms jau įgriso iki gyvo kaulo: turtingesnėms šiaurinėms ES šalims sparčiai gęsta noras gelbėti pietines, o šių pagalbos ranką ištiesusių šalių piliečiai pavargo nuo diržų veržimosi. Abipusis nuovargis skirtinguose Europos regionuose tapo toks stiprus, kad tiek vieni, tiek kiti vis dažniau prabyla apie radikalius sprendimus, tarkime, Graikijos išstojimą iš bendros valiutos sąjungos. Štai Vokietijos ekonomikos ministras Philppas Rosleris prasitarė, kad ši galimybė „jau kurį laiką nebeatrodo taip siaubingai“. Netgi „eurofilas“ Italijos premjeras Mario Monti, duodamas interviu žurnalui „Der Spiegel“, pareiškė, kad įtampa, kuri lydi euro zonos šalis pastaraisiais metais, šiandien įgauna psichologinio Europos skilimo atspalvį.
Žinoma, kol kas tam tikrų ES valstybių išstojimas iš euro zonos atrodo brangesnė išeitis nei bandymas išlaikyti esamą padėtį. Entuziastingiausia šalis, bandanti išsaugoti status quo, yra Vokietija – viena iš bendros valiutos sumanytojų. Dėl šio kilnaus tikslo ji paaukojo milijardus mokesčių mokėtojų pinigų, kurių akivaizdžiai nepakako optimizmo ugnelei finansų rinkose įskelti, o Graikijoje – ekonomikai atgaivinti. Nesulaukė palaikymo ir Vokietijos siūlyta federacinės Europos iniciatyva – glaudesnė fiskalinė sąjunga, kuri verstų šalis nares atsisakyti dalies finansinio suvereniteto mainais į pinigines injekcijas.
Tad šiandien net ir stojiškoji kanclerė Angela Merkel turėtų būti pavargusi nuo bevaisių gelbėjimo planų, juolab kad pastaruoju metu ji jaučia vis didesnį spaudimą šalies viduje ir savo koalicijos partnerių, raginančių iš Graikijos padaryti pavyzdį. Tad jei ir toliau tęsis bevaisiai politikų svarstymai, diskusijos, derybos bei susitikimai, tikėtina, kad A.Merkel persvarstys savo poziciją. Pažvelkime, kaip atrodytų planas B – kai kurių ES valstybių, tapusių finansinės gangrenos šaltiniais, amputavimas.
Graikija: tamsiausia valanda prieš aušrą
Akivaizdžiausia išeitis – visų bėdų pradininkės Graikijos išstojimas iš euro zonos. Čia kelią pastoja pirma kliūtis: šalių narių pasirašyta sutartis nenumato galimybės išstoti ir atsisakyti euro. Toks veiksmas taptų nemažu sukrėtimu euro kainai bei patikimumui ir galbūt net privestų prie panašaus į 2008–2009 m. sunkmečio. Be to, 2009-aisiais Europos centrinis bankas (ECB) yra patikslinęs, kad išstojimas iš euro zonos reikštų ir ES narystės pabaigą – o tai išstojančiai Graikijai būtų stiprus smūgis. Vis dėlto ES įstatymai būtų pakoreguoti ir įvesta pataisa, kuri numatytų tik išstojimą iš euro zonos su galimybe pasilikti ES nare.
Ne mažiau svarbi ir tokios operacijos kaina, kurią turėtų sumokėti tiek liekančios euro zonoje šalys, tiek pati Graikija. Jai grįžus prie savo senosios valiutos drachmos, ši, tikėtina, jau po poros dienų nuvertėtų perpus. O ECB turi įsigijęs Graikijos obligacijų už maždaug 40 mlrd. eurų, kurios taip pat nuvertėtų, ir nežinia, ar šalis sugebėtų jas išpirkti. Dar 130 mlrd. eurų Graikija yra gavusi pagal gelbėjimo planą – šiuos pinigus irgi tektų pamiršti. Be to, 100 mlrd. eurų vertės trumpalaikės paskolos iš ECB nuplauktų taip pat, taigi iš viso Graikijos pasitraukimas kainuotų apie 270 mlrd. eurų, o gal ir šiek tiek daugiau, jei šalys nutartų sumokėti dar keliasdešimties milijardų išeitinę pašalpą. Žinoma, likusioms euro zonos šalims kaina dar padidėtų, mat reikėtų paramos saviems bankams, išdalijusiems paskolų Graikijoje.
Pirmieji mėnesiai Graikijai kainuotų daug: drachma stipriai nuvertėtų, gyventojai ir verslas prarastų visas savo santaupas, galbūt kiltų neramumų. Antra vertus, stipriai ir staigiai atpigtų darbo jėga ir ši šalis gan greitai atgautų savo konkurencingumą – o tai būtų ypač naudinga, jei Graikija liktų ES.
Naudingas šis žingsnis būtų ir pačiai euro zonai, nes būtų nubrėžta riba, žemiau kurios baigiasi begaliniai gelbėjimo planai, kurių lėšos susigeria tarsi vanduo į suskeldėjusią žemę. Be to, išties tai būtų pamoka kitoms euro zonos valstybėms, kad gelbėjimas nebus begalinis ir nesusitvarkančios šalys negalės be galo laukti su ištiesta ranka.
O gal pjauti aukščiau?
Tačiau atrodo, kad tokios nedidelės amputacijos gali ir nepakakti – šiandien tarptautinės rinkos yra praradusios pasitikėjimą dar keturiomis valstybėms. Portugalija, Airija, Kipras jau yra paprašiusios pagalbos, o Ispanija kol kas tik iš dalies pripažįsta problemas ir prašo pagalbos savo bankams. Visos jos turi didžiulių skolų užsienio investuotojams, jų skolinimosi reitingas žemas, o bankų gyvybę nuolat turi palaikyti ECB. Be to, šios valstybės niekaip negali padidinti savo konkurencingumo ir sumažinti darbo jėgos įkainių, tad aprimus Graikijos pasitraukimo chaosui joms šis sprendimas gali pasirodyti patrauklus.
Tad galbūt euro zonai naudingesnis būtų ne vienos Graikijos, bet visų penkių valstybių išstojimas, liekant ES narėmis? Tokios operacijos kaina liekančioms valstybėms padidėtų iki kiek daugiau nei trilijono eurų, ką jau kalbėti apie kitas netiesiogines pasekmes ir beveik garantuotą recesiją. Tačiau nauda galėtų persverti nuostolius, mat sumažėjusi ir sustiprėjusi euro zona vėl įkvėptų pasitikėjimą bendra Europos valiuta. Be to, per trumpą laiką būtų nutraukti gelbėjimo planai, kurie priverčia šalis gavėjas tapti priklausomas nuo nuolatinės pagalbos.
Negalima sakyti, kad tai tobulas planas, mat rizika liktų: atsakymas į ore tvyrantį klausimą „kas kitas?“ yra Italija, kurios viešojo sektoriaus skolos siekia 120 proc. BVP. Be to, Silvio Berlusconi valdymo metais staigiai pakilus darbo jėgos įkainiams ir dėl to sumažėjus konkurencingumui, šalies ekonomikos augimas sulėtėjo.
Kam daryti tuoj, jei galima rytoj
Kad ir koks būtų scenarijus, daugiau nei trečdalis visos išstojimo kainos gultų ant Vokietijos mokesčių mokėtojų pečių. Visų penkių valstybių išstojimo kaina ES maitintojai galėtų siekti beveik 500 mlrd. eurų – o tai beveik penktadalis viso šalies BVP, išleistas „tinginiams“ pietiečiams gelbėti. Neabejotinai teigiami rezultatai pasijustų po kelerių metų, tačiau kainą visoms į sūkurį įtrauktoms valstybėms (t.y. jų mokesčių mokėtojams ir politikų rinkėjams) reikėtų sumokėti jau dabar.
Europos lyderiai ir politikai šiandien nedrįsta pasakyti savo rinkėjams tikrosios sprendimų kainos, nes nežino, kokio atsakymo gali sulaukti. Šią frustraciją puikiai iliustruoja kita pasipiktinimo sulaukusi to paties Italijos premjero M.Monti frazė iš interviu „Der Spiegel“: „Kol ES šalių vyriausybių sprendimai priklausys nuo jų parlamentų, toks sprendimų laisvės nebuvimas greičiau prives prie Europos skilimo nei prie didesnės integracijos.“
Politikas vėliau bandė teisintis neturėjęs omenyje pagrindinių demokratijos principų kritikos, tačiau akivaizdu, kad tokiam pasisakymui įtakos turėjo faktas, jog rugsėjo 12 d. Vokietijos konstitucinis teismas turėtų paskelbti sprendimą, ar Europos stabilumo mechanizmas ir naujos biudžeto taisyklės suderinamos su Vokietijos teise ir ar nekenkia jos demokratijai.
Todėl atrodo, kad nei griežtos fiskalinės sąjungos, nei valstybių išstojimo iš euro zonos artimiausiu laiku nesulauksime. Europos lyderiai rinksis lengviausią kelią – planą C. Kam daryti drastiškus sprendimus, jei finišo tiesiąją galima pasiekti žingsnis po žingsnio – tvarkantis su kiekviena kylančia kliūtimi paeiliui, bet nesprendžiant pačios problemos. O kol ES rinkėjai, kaip tos varlės verdančiame puode, susivoks, kad per karšta, iššokti bus jau per vėlu: bus sumerkta milijardai eurų, ir tuomet bet kurios valstybės išstojimas iš euro zonos atrodys ypač skausmingas.
O iššokti iš verdančio puodo gali būti tikrai sudėtinga, ypač turint omenyje, jog kol kas tylima apie tai, kad galutinį kirtį suduos Prancūzija. Vokietija kol kas mano, kad turi patikimą, aukščiausią skolinimosi reitingą turinčią partnerę, tačiau Francois Hollande’ui su savo socialistais dar yra laiko prisidirbti. Pirmieji darbai jau nuveikti – kai kurių profesijų atstovams pensinis amžius sumažintas iki 60 metų. Be to, Prancūziją ir Italiją sieja glaudūs prekybiniai ir finansiniai ryšiai. Tad kai varlių šlauneles (kaip ironiška) mėgstantys prancūzai išties ranką, visa ES bus priremta prie sienos, ir pasekmes kol kas sunku įsivaizduoti.