Gediminas VARVUOLIS

Lietuvos ambasadorius Belgijoje

Besidomintieji Lietuvos nacionaliniu saugumu prisimena, kad Belgija buvo pirmoji NATO valstybė, 2004 m. pavasarį atsiutusi savo lėktuvus bei karinį kontingentą į Lietuvą Baltijos valstybių oro policijos misijai vykdyti. Lietuvai tapus NATO nare, Šiauliuose iš karto nusileidę belgiški naikintuvai tapo pirmosiomis kregždėmis, pranešusiomis, kad mūsų narystė Aljanse iš svajonės tampa realybe. Tai buvo kolektyvinis Aljanso veiksmas, tačiau kažkas turėjo būti pirmas tarp sąjungininkų, kažkas turėjo priimti vidinį politinį sprendimą vykti į iki tol nežinomą misiją. Ir ta šalimi tapo Belgija.

Istorija turi tendenciją kartotis. Todėl, kai prieš gerą savaitę išgirdome, kad į Lietuvą atvyko pirmieji NATO priešakinio bataliono kariai iš Belgijos bei nemenkas kiekis belgiškos karinės technikos, nejučiomis išvedėme paraleles su 2004 m. įvykiais. Galbūt tai tik graži simbolika, kuri labai tinka draugiškiems pokalbiams su šios šalies kolegomis, tačiau ji byloja ir apie šio patikimo bei nuo pat pirmųjų mūsų narystės Aljanse dienų šalia stovėjusio sąjungininko rimtą požiūrį į kolektyvinę gynybą ir solidarumą. Juolab kad pati Belgija šiuo metu susiduria su įvairaus pobūdžio grėsmėmis, tokiomis kaip terorizmas, ir turi itin įžvalgiai skirstyti ribotus finansinius bei žmogiškuosius resursus.

Karių dislokacija Lietuvoje tikrai nėra atsitiktinis Belgijos žingsnis, nes jau kelerius metus iš eilės šios šalies motorizuoti junginiai dalyvauja NATO pratybose „Baltjos piranija“ („Baltic Piranha“) Lietuvoje, o Belgijos karališkųjų oro pajėgų lėktuvai po 2004 m. dar ne kartą buvo grįžę saugoti Baltijos valstybių oro erdvės. Tad Belgijos sprendimas prisijungti prie Vokietijos vadovaujamo NATO bataliono Lietuvoje tapo tarsi kulminacija ilgai brandintos ir laiko išbandytos mūsų dvišalės partnerystės saugumo ir gynybos srityje.

Dažnam iš mūsų Briuselis visų pirma asocijuojasi su Europos Sąjunga ir yra vadinamas jos sostine. Iš tiesų, šis miestas gali pasigirti neeiline tarptautinių organizacijų koncentracija (seniausia iš jų – Belgiją su Nyderlandais ir Liuksemburgu vienijančios Beniliukso sąjungos generalinis sekretoriatas). Tačiau Briuselis yra ir vienos instituciškai sudėtingiausių valstybių sostinė. Patys belgai kartais juokauja, kad jeigu jautiesi supratęs Belgijos institucinę sąrangą, vadinasi, tau ją blogai paaiškino. Ir iš tikrųjų Belgija yra tarp nedaugelio pasaulio šalių, nuėjusių ilgą kelią nuo unitarinės valstybės iki itin sudėtingos federalinės sąrangos, kurioje derinamos regionų, kalbinių grupių ir bendruomenių kompetencijos ir kuri nuolat vystosi bei evoliucionuoja. Ne veltui kitas belgiškas sąmojis byloja, kad šalis yra tarsi nuolatinės diplomatinės konferencijos būsenos.

Humoras humoru, tačiau belgiškas kompromisas yra tapęs žinoma sąvoka tarptautiniuose ir europiniuose sluoksniuose, reiškiančia ne ką kita, kaip tai, kad susitarimai įmanomi ir pasiekiami net ir labiausiai neįmanomose situacijose, esant itin prieštaringoms išeitinėms pozicijoms.

Būtent Belgijos kompleksiškumas daro šią šalį itin turtingą daugeliu atžvilgių: tai intelektinis potencialas, prekybinė galia, kapitalo koncentracija, socialiniai standartai, kultūrinis, istorinis paveldas. Gyvenant Briuselyje keleto kalbų mokėjimas yra tapęs beveik norma, vietos čia randa daugelio tautinių bendrijų atstovai. Tai teritorijos atžvilgiu nedidelė Europos valstybė su globalia praeitimi, kurios alsavimą vis dar galima jausti Briuselio ir Antverpeno gatvėse.

XX amžiaus pradžioje buvusi penkta pasaulio ekonomika, Belgija ir šiandien turi nemažai prekybinio, ekonominio potencialo. Ne veltui Belgija patenka į Lietuvos importo partnerių dešimtuką. Šios šalies strateginę vietą Europos ekonominėje geografijoje yra supratę bei įvertinę ir Lietuvos verslo gigantai. Briugėje veikia regioninė „Vičiūnų“ grupės atstovybė, o Gente įsikūręs „Achemos“ grupės skystųjų trąšų terminalas, per kurį lietuviškos trąšos eksportuojamos didelei žemyninės Europos daliai.

Dvišaliam bendradarbiavimui atsiveria ir kitos sritys: nemažas įdirbis jau padarytas gyvybės mokslų srityje, „Versliai Lietuvai“ sėkmingai sąveikaujant su atitinkamomis Belgijos institucijomis; bręsta bendradarbiavimo planai mažos apimties suskystintų dujų pramonės srityje, eilėje laukia inžinerinė pramonė, informacinės technologijos, moksliniai tyrimai.

Iškalbingiausias faktas, patvirtinantis, kad Lietuva Belgijai taip pat yra ekonomiškai įdomi, buvo pernai įvykęs didžiausio Belgijos regiono Flandrijos regioninės prekybos ir investicijų atstovybės atidarymas Vilniuje.

Norint plėtoti verslą su Belgija ir išnaudoti čia vis labiau atsiveriančias ekonominio bendradarbiavimo galimybes Lietuvos verslui pravartu žinoti tam tikras specifines žaidimo taisykles, kurių svarbiausia yra ta, kad tarptautinė prekyba ir ekonominiai santykiai – didžiąja dalimi Belgijos federalinių vienetų, regioninių vyriausybių kompetencija. Ne veltui praėjusių metų gegužę Lietuvos ir Flandrijos santykių 20-mečio proga Lietuvoje viešint Flandrijos ministrui pirmininkui Geertui Bourgeois ypatingas dėmesys skirtas ekonominiams klausimams, o šį oficialų vizitą vainikavo daugelio bendradarbiavimo susitarimų pasirašymas tarp Klaipėdos ir Belgijos uostų, Lietuvos ir Flandrijos universitetų.

Vizito metu parodytas didelis dėmesys bendradarbiavimui tarp uostų taip pat buvo neatsitiktinis. Belgijos teritorijoje įsikūrę 7 jūrinę pramoninę veiklą vykdantys uostai, nors jūros pakrantės ši šalis turi trečdaliu mažiau nei Lietuva. Gerai žinoma, kad belgiškos uostų gilinimo kompanijos yra tarp pirmaujančių pasaulyje, o jų specialias žemsiurbes praeityje galima būdavo matyti vykdant ir Klaipėdos uosto laivybos kanalo gilinimo darbus.

Su pietiniu Belgijos regionu Valonija taip pat vyksta bendradarbiavimas prancūzų kalbos mokymo, gyvybės mokslų, žemės ūkio, maisto pramonės, upių laivybos vystymo ir kitose srityse.

Įdomus istorinis faktas: turbūt nedaugelis žino, kad Belgijos monarchija turi ryšių su Lietuva. Belgijos karaliaus Philippe‘o žmona Mathilde yra kilusi ir garsios LDK didikų Sapiegų giminės.

Konkurencingumas. Europos pramonės konkurencingumas jau keletą metų atsidūręs ES institucijų dėmesio centre. Tai laikoma vienu svarbiausių stiprios Europos ekonomikos garantų. Apie pažangią pramonę ir inovacijų svarbą „Veidas“ kalbasi su prof. Stevenu Dhondtu.

VEIDAS: Kas yra tos inovacijos darbo vietoje ir kam jos reikalingos?

S.D.: Žmonės dirba kompanijose, kuriose veikia samdomojo darbo santykiai, kitaip tariant, esi darbuotojas ir turi viršininką, ateini į darbą, vadovas sako, ką turi padaryti, ir tu tai darai. Štai tokia yra bendra darbo santykių mintis. Gal prieš daug metų tai būtų veikę, tačiau realybėje tai reiškia, kad tokiu atveju visos inovacijos turi ateiti iš vadovo, o jei jis ar ji tinkamos idėjos neturi – sėdėsi ir lauksi.

Toks darbo modelis buvo svarbus ilgą laiką, bet dabartinėje visuomenėje su daug darbo vietų „baltoms apykaklėms“ ir šitiek pokyčių darbo aplinkoje yra geriau, kad į darbą ateinantis žmogus kartu atsineštų idėjų. Kompanijos sėkmė priklauso nuo to, kokiu lygiu darbdavys ir darbuotojas dirbs kartu kurdami įvairias inovacijas darbovietėje.

Inovacijos darbovietėje yra įtrauktos į didžiausio Europos iššūkio dėl ekonominio konkurencingumo sprendimų rinkinį. Negalime konkuruoti mažais atlyginimais, nors per pastarąjį dešimtmetį maži atlyginimai tapo gana svarbūs ir tikrai daugybėje šalių žmonės turi dirbti gaudami mažus atlyginimus. Vis dėlto, jeigu norime konkuruoti su Kinija ar Indija, inovacijos būtinos, jos yra pats svarbiausias lygiavertę konkurenciją įgalinantis elementas. Inovacijos gali būti įvairios: keičiant produktus, gerinant gamybos procesus, viską pritaikant kaip įmanoma greičiau prie to, ko nori klientas. Norint to pasiekti, kompanijoje geriau turėti penkiolika apie tokius dalykus mąstančių žmonių, negu vieną vadovą. Paprasčiausiai vienas žmogus negali visko aprėpti.

Europos Komisija taip pat teigia, kad jei norime greitai keistis, prisitaikyti prie aplinkos, reikia turėti kuo daugiau žmonių, siekiančių teigiamų pokyčių, bandančių prisitaikyti prie ekonominės situacijos.

VEIDAS: Sakote, jog Europos konkurencingumui gyvybiškai būtina pažangi pramonė, tačiau sunku įsivaizduoti, kad tokioje standartizuotų, siaurų darbų srityje darbuotojai turėtų daug erdvės kūrybiškumui ir iniciatyvumui rodyti.

S.D.: Jei kalbame ne apie įprastą, o apie pažangią pramonę (angl. ~advanced manufacturing~), kokios ir siekia Europos Komisija, erdvės tam yra daug. Pažangioje pramonėje netrūksta daug integruotų technologijų, daug kompiuterių darbo, daug gamybos procesų, kurie turi būti atnaujinami kone kasdien. Pavyzdžiui, pernai lankiausi vienoje Nyderlandų kompanijoje, pavadintoje „Prodrive Technologies“. Pažiūrėjęs į šią įmonę iš pradžių pamatysi tik biuro pastatą, bet įėjęs į ją, į šį biuro pastatą, kiekviename jo aukšte rasi skirtingas nedideles gamyklas, kurias kontroliuoja, jose dirba inžinieriai. Aišku, tai buvo vadinamoji švari aplinka ir kiekvienas darbuotojas nešiojo specialius kostiumus. Ši įmonė gamina įvairiausius labai sudėtingus elektroninius prietaisus. Nors ji buvo sukurta maždaug prieš dešimtmetį, kiekvienais metais jai pavykdavo padidinti savo gaminamos produkcijos kiekį. Kad gebėtų tai padaryti, įmonės darbuotojai privalo kurti inovacijas kone kasdien.

Tiesą sakant, niekada gyvenime nebuvau matęs tiek daug robotų vienoje vietoje. Būtent tokia ir yra pažangi pramonė, būtent tokios ir turės būti pramonės įmonės, jei norime atremti tarptautinę konkurenciją. Vadinasi, turima galvoje ne tai, kad gamybos linijose dirbs daug „mėlynų apykaklių“ darbuotojų. Taip negalėtume konkuruoti su tomis valstybėmis, kurios moka mažiau negu mūsų minimalios algos. Tai nėra Europos ateitis.

Ne paslaptis, kad Europos ekonomikai ypač svarbus sektorius per pastaruosius šimtą metų stipriai smuko. Europos Sąjungos valstybėse vidutiniškai tik apie 14 proc. darbuotojų dirba įvairiose pramonės šakose. Tai nedidelis skaičius. Nurodoma, kad netolimoje ateityje šis rodiklis turėtų pasiekti 20 proc. Vis dėlto būdas, kaip galime to pasiekti, nėra senųjų gamybos linijų grąžinimas ir kliovimasis sena praktika, kai darbuotojai daro tai, ką pasako viršininkas. Būtina kurti naujo tipo pramonės įmones, kuriose darbdaviai ir darbuotojai gliaudžiai bendradarbiauja tobulindami darbo procesus.

Europoje turime gerų pavyzdžių – kad ir Vokietiją. Joje apie 20 proc. šalies darbuotojų dirba įvairiose pramonės šakose. Beje, šioje valstybėje robotų skaičius irgi didžiausias Europoje. Švedijoje taip pat daug darbuotojų, apie 16–17 proc., dirba pramonėje, o robotų skaičius yra antras pagal dydį tarp ES valstybių.

Europos Komisijos logika tokia, kad norėdami kurti pažangią pramonę raskime, ką kompanijose įmanoma padaryti geriau. Vienas sprendimų – minėtos inovacijos darbo vietose.

VEIDAS: Vienoje paskaitoje pabrėžėte, kad įmonės pažangai labai svarbu darbuotojus skatinti rizikuoti.

S.D.: Kaip sakiau, praeityje vienintelis rizikuojantis būdavo bosas. Jis ar ji turėdavo rasti rinkas, plėtoti idėjas, rizikuoti savo pinigais. Dabar suprasta, kad geriau riziką padalyti tarp visų kompanijos darbuotojų. Tarkime, jei prašau pasiūlyti idėją, kad būtų pagerintas žurnalas, būtų puiku, jog su idėjomis ateitų kuo daugiau žmonių. Taigi darbuotojai (aišku, ne finansiškai) turi prisiimti atsakomybę dėl bendro darbo sėkmės. Įmonės, kurios sudaro palankias sąlygas darbuotojams daugiau rizikuoti,  paprastai verčiasi geriau.

Galime paimti tokį pavyzdį: yra tokia interneto naršyklė „Opera“, sukurta Norvegijoje. Su ja dirbusi komanda stengėsi labiau prisitaikyti prie vartotojų norų, patobulinti naršyklės veikimą. Vienas darbuotojas turėjo mintį, kaip jį pagerinti, bet manė, kad jei nueis ir paklaus vadovo, ar galima tai daryti, šis suras dešimt priežasčių, kodėl negalima. Taigi jis individualiai ėmė tobulinti sprendimą ir kai jį jau turėjo, nuėjo pas vadovą. Jis ėmėsi iniciatyvos ir jo variantas veikė geriau už ankstesnę versiją, todėl tai visiškai pakeitė šią interneto naršyklę. Tai geras pavyzdys, kad ne visada reikia atsiklausti viršininko, jeigu kyla kokia nors inovatyvi mintis, ir pirma pats gali išbandyti, kaip tai veikia. Aišku, kartais tam prireikia papildomo darbo. Svarbu, kad kompanija tam sudarytų palankias sąlygas.

Tarkime, korporacija „Google“ apie 20 proc. laiko nesako, ką konkrečiai turėtų daryti jos darbuotojai, ir leidžia plėtoti naujas idėjas. Kaip matome, ji yra viena inovatyviausių pasaulyje. Įtraukti darbuotojus, leisti dirbti prie naujų jiems patinkančių idėjų – būtent tai padeda kompanijoms augti ir keistis.

Savo atliktame tyrime išmatavome, kiek naujų darbo vietų sukuria rizikuoti nebijantys, iniciatyvūs, versliai galvojantys žmonės. Pasirodo, jei toks žmonių elgesys kompanijose skatinamas, kiekvienas jų prisideda prie keturių penkių naujų darbo vietų sukūrimo kasmet. Toks elgesys labai padeda mažinti nedarbą.

VEIDAS: Tokias praktikas skatinate per EUWIN profesionalų tinklą. Kaip tai veikia ir kokių rezultatų tikimasi?

S.D.: „EU win“ (angl. „ES laimi“) visada yra geriau nei „EU lost“ (angl. „ES pralaimi“). EUWIN buvo pradėtas 2013 m. Tai yra profesionalų iš aštuonių valstybių bendradarbiavimas, kuriant tinklą visoje Europoje, kad būtų dalijamasi idėjomis ir informacija, kaip šios praktikos galėtų būti diegiamos ir veikti įvairiose verslo įmonėse. Kaip minėjau, EUWIN stengiasi kurti tinklus. Taigi neturime biudžeto, kad imtume keisti atskiras įmones, veikiau norime surinkti žmones iš šių įmonių, kad jie bendrautų su kitų kompanijų darbuotojais. Tai gali vykti skirtingais būdais, tarkime, tiesiogiai, kai vienas žmogus sėdi prieš kitą, ar rengiant konferencijas. Jei prie vieno stalo susėda dviejų kompanijų vadybininkai ir viena iš jų yra geras inovacijų darbovietėje pavyzdys, jos atstovas gali daug ką paaiškinti kitos įmonės atstovui, kaip kas veikia praktikoje. Per pastaruosius trejus metus surinkome daugiau nei 5 tūkst. žmonių, kurie keitėsi idėjomis, kaip taikyti šiuos modelius.

Kitas kelias – stengiamės rasti įvairiausių pavyzdžių, kaip veikia inovacijos darbovietėje, renkame apie tai išmanančių žmonių kontaktus (su kuriais galima susisiekti), kuriame savo žinių banką ir visu tuo dalijamės internete.

VEIDAS: Kokios šalys žengia tokių inovacijų darbovietėse avangarde?

S.D.: Tai įmanoma visur, bet išskirčiau Suomiją, Švediją, Daniją ir Nyderlandus. Beje, pažiūrėję į Europą matysime, kad šalims, kuriose darbuotojų įsitraukimas yra labiau skatinamas, geriau sekasi diegti inovacijas ir pasiekti geresnių ekonominių rezultatų.

VEIDAS: Ar lietuviams rūpi inovacijos darbovietėse?

S.D.: Balandį dalyvavau konferencijoje Lietuvoje ir daug įvairiose Lietuvos įmonėse dirbančių žmonių buvo tikrai susidomėję šiais dalykais. Tik būkime tikslūs: toks dalykas, kaip inovacijos darbovietėse, nėra nauja, tačiau kartais gerai išskirti tam tikras priemones, metodus, kuriuos apsimoka naudoti. Visi pavyzdžiai rodo, kad jei sugebi labiau įtraukti žmones į įmonės veiklą, tai duoda nemažai naudos.

VEIDAS: Ar yra kokios nors statistikos, rodančios, kokios ekonominės naudos duoda į darbą labiau įsitraukę darbuotojai?

S.D.: Tai išmatuoti labai sudėtinga. Pats geriausias rezultatas, kurį esu matęs, kai sukūrus tam palankias sąlygas per dvidešimt penkias savaites apyvarta išaugo apie 20 proc. Vis dėlto taip įvyko kontroliuojamo eksperimento sąlygomis. Aišku, rezultatas labai priklauso nuo pradinės kompanijos padėties, nes jei jau tavo darbuotojai ir taip įsitraukę, įtraukęs juos dar labiau itin didelio pokyčio nepastebėsi.

Šis kontroliuojamas eksperimentas buvo atliktas Indijoje, tokiose kompanijose, kuriose tradiciškai vadovai sakydavo, kad su šiais darbuotojais nieko gero negalima nuveikti, nes jie yra per kvaili, čia tik jie galvoja ir panašiai. Pasirinktos kompanijos pakeitė darbo praktiką ir stengėsi labiau įtraukti savo darbuotojus. Po dvidešimt penkių savaičių pamatyta, kad jų apyvarta ir pelnas stipriai išaugo. Čia nebuvo jokio technologinio pokyčio, įrenginiai ir vadovai išliko tie patys.

VEIDAS: Pagal statistiką net apie 50 proc. darbuotojų Europos Sąjungos šalyse nėra pakankamai įsitraukę į savo darbus. Kaip tai galima pakeisti?

S.D.: Įsitraukimas reiškia iniciatyvumą, drąsą rizikuoti. Jei pateiki viziją, kur tavo kompanija eina, ko jai reikia, paprašai žmonių apie tai galvoti, bandai juos įtraukti, kad jie bandytų pagerinti procesus. Kompanijos, kurios sugeba labiau įtraukti savo darbuotojus, yra tos, kurios išliks ateityje. Žinoma, darbuotojų įsitraukimo lygis priklauso ir nuo sektoriaus, ir nuo konkrečių situacijų. Vis dėlto mums svarbus dalykas yra tas, kad tokių žmonių skaičių kompanijose galima keisti. Jei vadovas apie tai negalvojo, jam metas apie tai susimąstyti. Labiau įsitraukę darbuotojai skirs daugiau laiko, prieis prie geresnių idėjų.

Aišku, vadybininkas turi galvoti, kaip tinkamai panaudoti didesnį darbuotojų įsitraukimą. Jei nieko su tuo nedarysi, darbuotojai taip pasielgs tik kartą, ir tiek to įsitraukimo. Viso to išmokti nėra lengva, todėl netrūksta klaidų tai diegiant organizacijose. Be to, kad idėjos būtų įgyvendintos, į tai reikia investuoti, pavyzdžiui, į apmokymus.

VEIDAS: Kokių  klaidų daroma dažniausiai?

S.D.: Ateini su savo idėja pas vadovą ir pasakai, kad tam tau reikia tam tikrų apmokymų, o jau kitą dieną vadovas klausia, ką spėjai dėl to nuveikti. Juk tam reikia laiko. Tada pabandai kažką daryti, o tau sako, kad tai atlikta blogai. Kai rodai negatyvų grįžtamąjį ryšį žmonėms, vėliau neklausk jų naujų idėjų.

Taip pat blogas požiūris, kai duodant vietos eksperimentuoti tikimasi atgauti už tai išleistus kompanijos pinigus. Iš dešimties idėjų gal tik viena pelnys pinigų, bet gal kitų devynių reikia, kad atsirastų ta dešimtoji, kuri virs pinigais. Jei tiems devyniems žmonėms, kurių idėjos neuždirbo, pasakysi, kad jie blogai atliko savo darbą, nužudysi iniciatyvumą.

VEIDAS: Kaip manote, kokie įgūdžiai patys svarbiausi XXI a. darbdaviams ir darbuotojams?

S.D.: Svarbiausi XXI a. įgūdžiai yra plati tema. Galiu pasakyti, kad neįmanoma išskirti, kuris iš jų geriausias. Daug žmonių sako, kad labai svarbu tinkama komunikacija, kiti mano, kad darbuotojams labiau reikia mokėti programuoti „C++“ programavimo kalba ar dar kažko panašaus. Kurį nors įgūdį išskirti sudėtinga ir dėl to, kad jie glaudžiai susiję su sektoriumi, kuriame dirba tam tikra kompanija. Juk jame tikrai reikia tam tikrų darbo įgūdžių, tam tikrų žinių ir tam tikrų požiūrių.

Greitai kintant situacijai reikia gebėjimo imtis iniciatyvos, galvoti apie tai, kas vyksta, kur einama, kurti naujas idėjas. Taip, daug žmonių sako, kad dabartinėje darbo rinkoje būtini matematiniai įgūdžiai, kad turi būti neblogas programuotojas, bet jei esi virėjas, nėra prasmės būti geru programuotoju.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažuose miesteliuose ir kaimeliuose yra bent po vieną puikią kepyklą, bet tokios kepyklos turi nuolatos konkuruoti su didžiulėmis parduotuvėmis. Mažosios kepyklos nerimavo, kad negali varžytis su tokiais milžinais, todėl praėjusių metų pabaigoje buvo suorganizuotas renginys ir pasitelkta organizacija „Anact“ (tai nacionalinė agentūra darbo sąlygoms organizacijose gerinti). Visoje Prancūzijoje yra apie 7 tūkst. tokių kepyklų ir „Anact“ padėjo joms sugalvoti, kaip dirbti dar geriau. Paaiškėjo, jog kepyklos turi daug idėjų, ką galima patobulinti, tarkime, kaip klientams gražiau pateikti tortus, kaip organizuoti darbą parduotuvėse, kad žmonės būtų greičiau ir geriau aptarnauti, ir kita.

Šis projektas garantavo greitą sėkmę: mažosiose Prancūzijos kepyklose apyvarta išaugo apie 30 proc. Tam nereikėjo jokių technologijų, kompiuterinių įgūdžių – buvo pakeistas tik veiklos organizavimas. Šiuo atveju kepykloms tai buvo svarbiausi ateities įgūdžiai. Aišku, žurnalistams ar tyrėjams jie būtų kitokie.

Be to, nors yra daug žmonių, manančių, kad švietimo srityje reikia skirti daugiau dėmesio matematikos, inžinerijos ar į technologijas orientuotiems įgūdžiams, pats turiu tris vaikus ir žinau, kaip sunku jiems pasakyti, ką jie turėtų daryti ir ką jiems geriau mokytis. Jei visų mokyklų šalyje mokiniams pasakysi, kad dabar jiems reikia mokytis daugiau matematikos, nemanau, kad jie ims tai daryti.

VEIDAS: Nors inovatyvumą dažniausiai siejame su tyrimais ir plėtra, komunikacijos ir informacijos technologijomis, tai esą nėra visai teisinga. Esą jos atsakingos tik už maždaug ketvirtadalį kompanijų inovatyvumo. Kodėl?

S.D.: Technologijos reikalingos ir svarbios, bet kad būtum inovatyvus ir galėtum pristatyti rinkai naujus produktus, to nepakanka. Praeityje inovacijos sukosi apie mašinas, technologijas, ir jei pažiūrėtume į pinigų kiekį, kurio būtų reikėję tam, kad pateiktum inovatyvų produktą rinkai, didžiąją jų dalį būtų tekę investuoti į technologijas, kad būtų sukurtas konkurencinis pranašumas. Dabartiniais laikais logika visiškai pasikeitė: tau reikia daugiau pinigų rinkodarai, žmogiškųjų išteklių plėtrai, nuolatinių organizacinių inovacijų, negu lėšų pačioms technologijoms.

Jei nori turėti konkurencingą kompaniją ir tiesiog rengiesi prisipirkti pažangių įrenginių, niekada nesugebėsi varžytis rinkoje. Čia kaip su tomis kepyklomis:  norėdamos varžytis su didelėmis, jos turi pasiūlyti naujų produktų, sukurti kitokią vartotojo patirtį, priversti žmones ateiti būtent ten. Jokios technologijos čia nepadės.

Nepamirškime, kad yra labai įvairių tipų inovacijų, kurioms nereikia jokių technologijų. Sakykime, tai, kad į parduotuvę atėjusiam žmogui nereikėtų ilgai stovėti eilėje, yra svarbiau negu kompiuterinė įranga. Esame linkę manyti, kad inovacijos pirmiausia susijusios su mašinomis, robotais, tačiau galiausiai viskas atsiremia į santykius su klientais.

VEIDAS: Kaip manote, ar galiausiai Europa sugebės visavertiškai konkuruoti su JAV?

S.D.: Nematau, kodėl negalėtų. Pavyzdžiui, geriausi pasaulyje automobiliai vis dar gaminami Vokietijoje. JAV yra lyderės tik informacinių technologijų srityje, o kitur dažnai pirmauja Europos, taip pat ir Lietuvos kompanijos. Pavyzdžiui, pirmaujate lazerių technologijų srityje. Taip gali likti ir toliau, tik reikia suprasti, ar šios kompanijos pakankamai įtraukia savo darbuotojus, ir ne tik tyrimų bei plėtros departamentus.

Vaiva Sapetkaitė

Stevenas Dhondtas

Įtakingos olandų tyrimų organizacijos TNO vyresnysis mokslininkas, vizituojantis profesorius Leuveno universitete (Belgija). Jo pagrindiniai moksliniai interesai yra organizacijų ir darbo sociologiniai tyrimai. Savo darbuose nagrinėja organizacines problemas per individualių darbuotojų veiklą.

Šiuo metu S.Dhondtas koordinuoja dvi dideles tyrimų programas apie darbo organizacinius iššūkius, taip pat dalyvauja kelete Europos patariamųjų valdybų, Europos Sąjungos tyrimų projektuose. 2012 m. mokslininkas prisidėjo plėtojant keletą tarptautinių tinklų, kurie galiausiai privedė prie EUWIN tinklo projekto. Jo esmė – dalytis gerąja praktika dėl inovacijų darbo vietose ir taip prisidėti prie Europos įmonių konkurencingumo didinimo.

Šaltinis: Lietuvos pramonininkų konfederacija

Kalbėti apie Briuselį kaip visumą gana sudėtinga – vos nutolus nuo pagrindinių Europos Sąjungos institucijų atsiveria margaspalvis, daugiatautis miestas. Palyginti su kitais Europos didmiesčiais, Briuselyje didžiausia islamo religiją išpažįstančių žmonių koncentracija.

Regina Statkuvienė

Pro džinsuotus turistus, skaras ryšinčias musulmones, ryškiaspalvėmis afrikietiškomis suknelėmis vilkinčias juodaodes, kostiumuotus institucijų klerkus galima pamatyti kitokį miestą. Per ketverius gyvenimo Briuselyje metus įvairūs pokalbiai, situacijos, atsitikimai papildė Briuselio kasdienybės paveikslą – nors ir subjektyvų, tačiau gyvą, paremtą asmenine patirtimi, išgyvenimais, susitikimais.

Migrantų kelias į Belgiją

Iš kur Belgijoje tiek daug imigrantų? Pirmieji atvykėliai, italų angliakasiai, atsikraustė dar XIX amžiuje, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje plūstelėjo darbininkai iš Šiaurės Afrikos ir Turkijos, o septintajame – iš nepriklausomybę atgavusios kolonijos Belgijos Kongo. Šiuo metu daugiausiai žmonių imigruoja iš Prancūzijos, Turkijos, Lenkijos, Olandijos. Statistiniai duomenys pateikiami tik remiantis imigrantų pilietybe, o ne tautine ar religine priklausomybe.

Daugeliui žmonių iš konfliktų, bado, skurdo kamuojamų Afrikos valstybių Europa šiandien atrodo kaip Pažadėtoji žemė, viltis patekti į ramų, mums įprastą pasaulį jiems reiškia galimybę tiesiog gyventi. „Maniau, kad mane atvežė į Londoną, pasirodo, čia Briuselis“, – aiškina jauna afrikietė. Žinoma, ji nepasakoja, kas, kaip, už kiek ir iš kur ją čia atgabeno. Jos vienintelis tikslas – susitvarkyti dokumentus, išmokti kalbą ir gauti bet kokį darbą. Nes laimingą bilietą ji jau ištraukė – pateko į pabėgėlių centrą.

Daugiakultūriai pamatai

Belgijoje nauja daugiakultūrė, daugiareliginė visuomenės įvairovė kuriasi ant senų etnokultūrinių atskirčių tarp prancūzakalbių valonų – būtent jie kažkada dominavo ekonominiame, politiniame, kultūriniame šalies gyvenime – ir olandakalbių flamandų, dėl valstietiškos kilmės anksčiau patyrusių kalbinę ir kultūrinę diskriminaciją. Dar XIX amžiaus viduryje Briuselis buvo olandakalbis, tačiau dėl asimiliacinės politikos buvo suprancūzintas. Olandakalbiai įtaria valonus sąmokslu, kad iš Šiaurės Afrikos šalių buvo skatinama imigracija siekiant galutinai įtvirtinti prancūzų kalbos dominavimą Briuselyje. Ir tai pavyko, tačiau kartu pasikeitė ir religijų santykis.

Šiuo metu Belgijoje yra trys valstybinės kalbos – prancūzų, vokiečių ir olandų, tačiau kalbiniai skirtumai bei nesutarimai ryškūs ir pastebimi: dauguma flamandų puikiai kalba ne tik gimtąja kalba, bet ir prancūziškai, angliškai, valonai vis dar dažnai komunikuoja tik viena – prancūzų kalba. Flamandai šneka keliais dialektais, tačiau mokyklose mokosi norminės olandų kalbos, kaip ir Nyderlanduose.

Beje, šiuo metu ekonomiškai pirmauti ima Flandrija, Briuselyje aktyviai vykdoma olandų kalbos grąžinimo į viešąjį gyvenimą politika. Flandrijos regiono vyriausybė dosniai finansuoja olandų kalbos kursus, kuriuos dažniausiai ir lanko prancūzakalbiai imigrantai. Bedarbiai ar imigrantai gali nemokamai ar labai pigiai įgyti nemažai specialybių – tereikia noro. O dviejų kalbų mokėjimas atveria duris į geriau mokamus darbus.

Daugelis imigrantų iš Šiaurės Afrikos stengiasi kaip įmanoma geriau integruoti savo vaikus į Belgijos visuomenę – paprastai namie puikiai išmokstama arabiškai ir prancūziškai, o įžvalgiu tėvų sprendimu vaikai vis dažniau keliauja į olandakalbes mokyklas, kuriose išmoksta dar ir anglų kalbą.

Pašalpos – sotaus gyvenimo garantas

Kadangi olandakalbėse mokyklose mokytojai su tėvais bendrauja tik olandiškai, tai jaunos ar vyresnės mamos, jei tik nemoka tos kalbos, kulniuoja į kalbų kursus, kad galėtų komunikuoti su atžalų pedagogais. Žinoma, per kavos pertraukėles vyksta diskusijos bei „informaciniai kultūriniai mainai“.

Būtent mokydamasi kalbų ir susipažinau su daugeliu savo pašnekovų – bedarbiais, teturinčiais pradinį išsilavinimą, universitetus baigusiais pabėgėliais, tingiais pašalpų gavėjais, daugiavaikėmis musulmonėmis, ambicingais jaunuoliais…

Štai jaunas marokietis kalbos kursuose pasakoja apie savo dieną. „Keliuosi prieš aštuntą ir po pusryčių kasdien važiuoju į olandų kalbos kursus (į juos siunčia darbo birža, siekdama padėti integruotis darbo rinkoje), grįžęs pietauju ir būtinai kokią valandėlę nusnūstu. Tada žiūriu filmus. Žinoma, kasdien penkis kartus meldžiuosi. Taigi esu tikrai užsiėmęs ir todėl negaliu kasdien paruošti namų darbų, kurių tiek daug užduodate“, – valiūkiškai paaiškina mūsų dėstytojai. „Iš ko gyveni?“, – klausiu. „Taigi pašalpas abu su žmona gaunam. Na, aš dar šiek tiek dirbu dėdės parduotuvėje“, – linksmai mirkteli, leisdamas suprasti, kad papildomos nelegalios pajamos jam leidžia jaustis šeimos maitintoju. „Negi nedirbsi ir kai susilauksite vaikų?“, – smalsauju. „Gal truputį daugiau teks padirbėti, bet mums daug nereikia, pakanka to, ką gauname. Nenorėčiau visą dieną dirbti“, – paaiškina.

Tai ir visos jaunojo marokiečio ambicijos. Mano klausimas, o kas, jei valstybė vieną dieną gali tapti nepajėgi išlaikyti visų bedarbių (norėjosi pasakyti „veltėdžių“), pakimba ore. Tokios situacijos tikimybė jam, matyt, lygi marsiečių invazijai.

Vėliau įsitikinu, kad nuostata „iš pašalpų gyveno mano seneliai, tėvai, gyvenu ir aš“ yra gaji ir naudinga. Turint penkis šešis vaikus pašalpos gerokai viršija vidutinį atlyginimą. O kur dar įvairios lengvatos. Dažnas vidutinio sluoksnio vakarietis gyvena skurdžiau už daugiavaikį socialiai remtiną bedarbį, nes gauna vidutinį atlyginimą ir, augindamas vieną ar du vaikus, negali pretenduoti į tokias pašalpas kaip daugiavaikės šeimos.

Vis dėlto būtų neteisinga į visus imigrantus ar jų palikuonis žvelgti tik kaip į pašalpų gavėjus ir nekvalifikuotus nelegalius darbininkus. Nemažai jų, ypač tie, kurie yra antros ar trečios kartos Belgijos piliečiai, – profesionalūs ir motyvuoti darbuotojai, siekiantys geresnio gyvenimo, dažnai susiduriantys su oficialiai deklaruojama lygybe, bet realybėje klestinčia atskirtimi. Nekilnojamojo turo agentai neslepia, kad šeimininkai pirmenybę teikia „baltiems“ nuomininkams. Mano bičiulė Andrea sako jau pripratusi, kad į jos prabangius namus iškviesti santechnikai ar kitokie darbininkai visuomet kalba su ja kaip su tų namų tarnaite. Kodėl? Nes ji juodaodė. Nesvarbu, kad kalba keliomis kalbomis ir turi puikų universitetinį išsilavinimą, taigi žiniomis pranoksta statistinį belgą.

„Mes geresni“

Įdomus paradoksas: daugelis musulmonų imigrantų ar jų palikuonių naudojasi Vakarų socialinės gerovės sistema, tačiau kartu demonstruoja panieką Vakarų kultūrai, jausdamiesi morališkai gerokai pranašesni. „Aš labai daug turiu kalbėtis su savo vaikais, kad jie būtų atsparūs šiuolaikiniam blogiui“, – skundžiasi man Naima, dviejų paauglių merginų motina.

Jos mergaitės jau neberyši skarų, tačiau Naima nerimauja ne dėl to. Ar jos nesusigundys alkoholiu, narkotikais, ar nepradės lytinio gyvenimo iki santuokos? O tokių pagundų aplink daug. „Argi normalu, kad žmonės renkasi karjerą ir vaikus jau nuo trijų mėnesių amžiaus atiduoda į lopšelius? Ar normalu, kad seneliai gyvena senelių namuose, kad mūsų šalyje Belgijoje įteisinta eutanazija?“ – vardija ji šiuolaikines blogybes. Jos teigimu, materializmas ir bedievystė yra baisiausia.

Pastebėjau, kad tie gana atsitiktinai sutikti musulmonai imdavo bendrauti gerokai atviriau ir pagarbiau, kai aiškiai pasakydavau, jog esu krikščionė. Visuomet sulaukdavau gražių palinkėjimų artėjančių švenčių proga, žmonės pasiteiraudavo apie šventines tradicijas ir su džiaugsmu pasakodavo apie savąsias. Net kai užduodavau gana įkyrius ar net intymius klausimus, visuomet sulaukdavau atsakymų, iš kurių juntamas noras parodyti, kad jų kultūra nėra menkesnė, o tikintis žmogus vertas pagarbos.

Taip sužinojau, kad žmonos gali reikalauti skyrybų, jei vyras nepajėgia aprūpinti šeimos, kad dažnai moteris pasiima vyro atlyginimą ir sprendžia, kiek skirti pinigų jo išlaidoms, kokius drabužius jam pirkti, kam išleisti likusius pinigus, kad moteris sprendžia, į kokias mokyklas leisti vaikus, kaip juos bausti, o tėtis gali tik linkčioti galvą ir gailėti. Žinoma, taip yra ne visose šeimose.

Susipažinti – per vestuves

Neįtikėtina, tačiau šiandienos Briuselyje sutikau nemažai vos dvidešimtmetį perkopusių jaunų moterų, kurios savo būsimus vyrus sutiko tik vestuvių dieną. Pasirodo, gana dažnai išeiviai iš islamo šalių – Maroko, Alžyro, Tuniso sūnums ar dukroms antrąsias puses parenka savo kilmės šalyse, apsiklausinėję ten likusių draugų ar giminių. Tada jaunuoliai išvyksta į gimtinę „atostogų“, ten sutuokiami, o naujasis sutuoktinis gauna leidimą atvykti gyventi, vėliau – ir pilietybę.

Kodėl tai vyksta? Belgišką išsilavinimą gavę jaunuoliai, nors ir iš musulmoniškų šeimų, dažnai nebetinka konservatyviems tėvams, nes yra „sugadinti“ vakarietiško švietimo ir kultūros. Kodėl gi nepasinaudojus Europos įstatymais, ginančiais šeimos teisę būti kartu? Tačiau europinę nuostatą ir teisę jaunuoliams patiems rinktis sutuoktinį jie jau priskiria prie europietiškų blogybių.

Naujai atvykę sutuoktinai imigrantai labai dažnai neturi supratimo apie Vakarų pasaulio santvarką, tradicijas, teisę, kultūrines normas. Jei tai moteris, dažniausiai ji bus tik statistinis vienetas – dar viena imigrantė, vaikų gimdytoja, kuri paklus vyro šeimai, perduos savo vaikams visas kultūrines ir religines tradicijas, nė nenutuokdama apie teises bei galimybes, kurias jai suteikia ES šalies pilietybė.

Kur kas sudėtingiau, kai atvyksta jauni, neišsilavinę vyrai.

Vaikai – svarbiausia

Kad vaikų svarba nėra tik tuščios kalbos, galima įsitikinti net paviršutinišku žvilgsniu stebint savaitgalines šeimų iškylas parkuose. Moterys dažniausiai visą dieną plepa patogiai įsitaisiusios ant patiesalų, vyrai su augesniais vaikais spardo futbolo kamuolį ar laksto paskui mažuosius. Paskui visi klegėdami sėdasi ir vaišinasi iš namų atsineštu maistu. Bandau suskaičiuoti, kiek kuri šeima turi vaikų: penki, šeši… Žinoma, dauguma jų dėvi drabužius iš dėvėtų rūbų parduotuvių, kažin ar buvo kada išvykę atostogų į užsienį, užtat jie turi visuomet pasirengusias išklausyti mamas, močiutes, tėčius.

O kaip dirbantys, auginantys vieną ar du vaikus belgai? Motinystės atostogos – trys mėnesiai, nes ilgiau nesaugoma darbo vieta. Vaikai keliauja į lopšelius, kurių čia netrūksta. Lietuviška motinystės atostogų sistema jiems atrodo lyg iš fantastinio filmo. „Juk jūs nesate labai turtinga valstybė?“ – negali patikėti mano pasakojimu sutikti belgai. „Nesame, – šypsausi, – bet mes ir neturime tokios dosnios pašalpų sistemos“, – priduriu.

Ar teks ryšėti skarą ir man?

Šiandien į gatvę išbėgau „nepersirengusi“ – segėdama sijoną „šiek tiek aukščiau kelių“. Skubėjau pasiimti vaikų iš mokyklinio autobuso. Lėkiau nesižvalgydama, kol nestabtelėjo automobilis, pilnas jaunų arabiškos išvaizdos jaunuolių: šūksniai, juokas – sėsk pas mus, eikš čia. Pasijutau nejaukiai ir nesaugiai. O jeigu būčiau dar ir pasidažiusi ir vietoj nuklaipytų „laivelių“ avėčiau aukštakulnius? Kodėl, po galais, kažkam kliūva mano sijonas – nuobodus, klasikinio modelio kasdieninis skuduras? Arba palaidi plaukai? Kodėl Vilniuje tai padoru, o Briuselyje jau ne? Nuotaika sugenda dar labiau, kai iš darbo grįžęs vyras primena gatvėje ir metro nesegėti auksinių papuošalų, nes kažkas išlipdamas juos gali tiesiog nuplėšti. Šiandien taip nutiko jo kolegei.

Prisimenu savo kaimynę Šarazad. Ji kilusi iš Maroko, visuomet ryši skarą, dėvi džinsus, kuriuos iki kelių dengia tunika. Esame vienmetės, auginame panašaus amžiaus vaikus. Pasišnekame apie vaikų išdaigas, maisto gamybą. Žinoma, kalbame ir apie kultūrinius skirtumus – ši tema mums smagiausia. Šiandien prasidėjo sezoniniai išpardavimai. „Įsivaizduoji, renkuosi aš sau apatinius, o kažkokia moteriškė žiūri net sustabarėjusi, matyt, galvoja, kad po skara ir megztiniu atrodau kaip kaliausė, – juokiasi ji. – Tai gatvėje aš slepiu plaukus, o namie visada stengiuosi atrodyti kuo patraukliau, man labiausiai patinka trumpučiai šortai, palaidinės be rankovių ir ilgi kabantys auskarai.“

Ar gyvenant Briuselyje man derėtų sekti Šarazad pavyzdžiu – puoštis tik uždaroje namų erdvėje? Nesvarstau tokios perspektyvos, nes grįžtu į geografinį Europos centrą  – Vilnių.

2012 m. duomenimis, iš 11 mln. Belgijos gyventojų 3 proc. kilę iš Azijos šalių, 5 proc. – iš Europos šalių. Statistiniai duomenys pateikiami atsižvelgiant į tai, kokios šalies pasą tuo metu turi asmuo. Gavęs Belgijos pilietybę asmuo statistiniuose dokumentuose tampa belgu. Jei pasižiūrėtume į senelių pilietybę – ketvirtadalis belgų yra kilę iš migrantų (tačiau nenurodoma nei tautinė, nei religinė priklausomybė).

Didvyriškai puolusi gelbėti „Dexia“ banką, Belgija pati užsinėrė skolų kilpą ir rizikuoja tapti dar viena nemokia euro zonos valstybe.

Europos skolų krizė parklupdė pirmąją auką – Prancūzijos ir Belgijos drauge įsteigtą banką „Dexia“, kuris iki šiol buvo vienas didžiausių skolintojų pasaulyje ir specializavosi skolindamas vyriausybėms.
Bankui, kuris rimtų rūpesčių turėjo dar 2008-aisiais, bet vyriausybių lėšomis buvo pastatytas ant kojų, šį kartą atsirūgo netinkamai pasirinktos šalys, kurioms buvo skolinama. Mat „Dexia“ iš Graikijos vyriausybės tikrai nebeatgaus 3,4 mlrd. eurų paskolų, o dar keliolika milijardų gali tekti nurašyti ateityje. Lygiai taip pat “Dexia” rizikuoja nebeatgauti pinigų ir turėdamas apie 17,5 mlrd. eurų vertės Italijos, Ispanijos bei Portugalijos skolos popierių.
Vis dėlto paaiškėjus, kad „Dexia“ bankui gresia bankrotas, buvo nuspręsta žaibiškai jį gelbėti, neskaičiuojant išlaidų. Mat „Dexia“ balanso dydis siekia 500 mlrd. eurų – daugiau, nei turi visi kartu Graikijos bankai. Todėl nuspręsta, kad jo neišgelbėjus euro zonos rinka puls į visišką paniką.
Kaip tik todėl praėjusią savaitę patvirtinta, jog Belgijos, Prancūzijos ir Liuksemburgo vyriausybės finansų grupei „Dexia“ suteiks 90 mlrd. eurų valstybės garantijų, kad bankas artimiausią dešimtmetį pats galėtų skolintis lėšų. Belgija suteiks 60,5 proc. šių garantijų, Prancūzija – 36,5 proc., Liuksemburgas – 3 proc. Be to, Belgijos vyriausybė banko padalinį Belgijoje išpirks už 4 mlrd. eurų. Neatmetama, kad į padalinį Prancūzijoje investuos ir šios šalies vyriausybė.
Nepaisant to, kad laikinai išsikapstė, bankas tapo didžiuliu akmeniu po kaklu jį gelbėjančioms vyriausybėms, ypač Belgijai.

Grėsmingi skaičiai

Belgijos valstybės skola jau kuris laikas yra viena iš trijų didžiausių visoje euro zonoje – 96,2 proc. BVP ir nusileidžia tik Graikijos bei Italijos skoloms. Bankui „Dexia“ atseikėjus 4 mlrd. eurų, ši skola gali padidėti ir iki 100 proc.
Be to, didžiulę riziką kelia ir bankui suteiktos garantijos, prilygstančios 15 proc. Belgijos BVP. Negana to, Belgija tapo naujųjų reitingų agentūrų taikiniu: „Moody’s“, „Fitch“ ir „Standard & Poor’s“ prabilo apie ketinimus peržiūrėti Belgijos skolinimosi reitingus.
Priminsime, kad šiuo metu „Moody’s“ Belgijai yra suteikusi antrą pagal dydį Aa1 lygio skolinimosi reitingą, o kitos dvi agentūros – vienu lygiu žemesnį, ir dar su neigiama perspektyva.
Jei šis reitingas dar labiau sumažėtų, neatmetama tikimybė, kad Belgija taps antrąja Airija ir bus priversta prašyti finansinės paramos, nes bus visiškai praradusi investuotojų pasitikėjimą.
Šiek tiek optimizmo suteikia tai, kad praėjusią savaitę socialistai, liberalai ir krikščionys demokratai pagaliau sudarė vyriausybę, be kurios Belgija gyvavo nuo praėjusių metų balandžio. Tačiau naująją valdžią pasitiks ne ovacijos, o grėsmingi makroekonominiai rodikliai, tarp kurių yra ne tik įspūdinga valstybės skola, bet ir vis didėjantis nedarbas (dabar siekiantis 8,5 proc.) bei labai menkas ekonomikos augimo rodiklis.

Savadarbiu laiveliu 2500 kilometrų upėmis ir kanalais nuo Lietuvos iki Belgijos. Tokiai du mėnesius trukusiai avantiūrai praėjusią vasarą ryžosi Aurimas Lažinskas ir Julius Markevičius.

Mintis, kad iš Lietuvos Nemunu galima pasiekti didžiuosius Vakarų Europos miestus, Juliui kirbėjo beveik dešimt metų. Dar besimokydamas mokykloje ir atidžiai išstudijavęs žemėlapį jis suprato, kad Augustavo kanalu, kuris jungia Nemuno ir Vyslos upių baseinus, galima nuplaukti iki pat Belgijos. Pamanęs, kad tai būtų puikios atostogos ir smagi kelionė, be to, žinia visuomenei, kad yra toks maršrutas, Julius nusprendė įgyvendinti savo svajonę. Šia idėja vaikinas užkrėtė ir bičiulį Aurimą. Iš pradžių iki Briugės miesto Belgijoje jie planavo plaukti baidarėmis, tačiau pagalvoję, kad reikės du mėnesius kasdien irkluoti, šios minties atsisakė. Taip kilo idėja pasistatyti laivą patiems. Gavę nesudėtingos konstrukcijos brėžinius iš kanalų laivų statytojo dano Morteno Oleseno, vaikinai per pusmetį patys susimeistravo nedidelį keturių metrų laivelį ir pavadino jį “Buratinu”.

Baltarusiai draugiškai palydėjo, vokiečiai apšaukė

Julius sako, kad pasistatyti laivą nėra sudėtinga. “Tereikia susipjaustyti fanerą pagal brėžinį atskiromis dalimis ir jas suklijuoti, sutvirtinti varžtais. Vis dėlto, dviem baltarankiams, dirbantiems kompiuteriu, tai buvo nemažas iššūkis. Be to, anksčiau nė vienas nieko panašaus nebuvome statęs”, – prisipažįsta vilnietis. Jis pasakoja, kad žiemą laivo dalis klijavo namie, o vėliau jas jungė, dažė ir vidų įrenginėjo garaže. Tačiau iki pat laivelio paleidimo į upę vaikinai nežinojo, ar jis tvirtas, ar kur nors nepraleis vandens. Šiaip ar taip, buvo susitaikę su mintimi, kad kelionė gali bet kuriuo metu baigtis. Mat “Buratino” vos šešių milimetrų storio dugną net ir didesnis akmuo galėjo kliudyti ir pridaryti rūpesčų. “O ir variklis – tik keturių arklio jėgų. Per visą kelionę iš sutiktų laivų, silpniausio buvo penkiolikos arklio jėgų. Nemažai žmonių uostuose net netikėjo, kad mes tokiu laiveliu įveikėme daugiau kaip 2000 kilometrų”, – prisimena Julius.
Kelionę vaikinai pradėjo iš Druskininkų Nemunu, pasiekę Baltarusiją plaukė Augustavo kanalu, paskui Narevo upe nusileido iki Lenkijos, toliau plaukė Vysla, Oderiu pasiekė Berlyną, Elbe – Amsterdamą ir Reinu baigė kelionę Briugės mieste Belgijoje. Vilniečiai praplaukdami aplankė ir didžiuosius miestus: Varšuvą, Berlyną, Amsterdamą, Briuselį. Kai kuriuose buvo sustoję kelioms dienoms, pernakvodavo pas draugus, bet dažniausiai nakvynės vietų upeiviai ieškodavo ant kranto arba likdavo miegoti laivelyje.
“Maloniausia buvo plaukti per Lenkiją. Važiuodamas automobiliu stengdavausi šią šalį kuo greičiau pervažiuoti, o iš laivelio atsivėrė įspūdingi, nematyti vaizdai. Ten daug laukinės gamtos, ant kranto galima stovyklauti. O nuo Berlyno visos pakrantės urbanizuotos, labiau apgyvendintos, pristatyta fabrikų, gamyklų”, – pasakoja Aurimas.
Beje, keliautojams daugiausiai nerimo kėlė, kaip pavyks praplaukti Baltarusijai priklausančius vandenis. Jie iš anksto pasirūpino specialiais leidimais, tačiau dar reikėjo paskambinti Lietuvos pasieniečiams, kad jie sutartu laiku atvažiuotų patikrinti dokumentų. Baltarusijos vandens pasienio poste “Buratiną” pasitikę keturi pasieniečiai tikrino ir laivelio vidų. “Niekur nekilo jokių nesusipratimų. Visi sutikti žmonės draugiškai reagavo, klausinėjo apie mūsų kelionę, nors ir stebėjosi, kad ryžomės taip plaukti. Šilčiausiai sutiko baltarusiai, o Vokietijoje buvome ne kartą net apšaukti. Vokiečiai mėgsta tvarką, o mes, pavyzdžiui, ne visada prisišvartuodavome ten, kur galima. Be to, laivelis nebuvo techniškai tvarkingas”, – sako Aurimas.
Julius prisimena, kad plaukiant naktimis Vokietijoje “Buratinui” ne kartą buvo kilęs pavojus, kad ant jo užplauks dideli laivai, plukdantys chemikalus ar statybines medžiagas. Mat lietuvių laivelis buvo apšviestas tik vienu nedideliu žibintu.

Laiveliu keliauti patogu ir lengva

Nepaisant rizikos dėl techninės “Buratino” būklės, kepinančio karščio, uodų antpuolių, pro nesandarius laivelio langus besiveržiančio lietaus, nei Julius, nei Aurimas nesigailėjo, kad leidosi į šią kelionę. Nors ekstremalių situacijų taip pat teko patirti. “Laivelis yra plokščiadugnis, skirtas plaukti tik lygiu vandeniu, tačiau kelyje pasitaikė ir didelių bangų. Kai plaukėm per Varšuvos marias, paskui Vysla, buvo kilęs labai stiprus vėjas. “Buratinas” taip šokinėjo, kad manėm, jog tikrai apsivers”, – nuotykius prisimena Aurimas.
O Juliui įstrigo, kaip vaikinai Roterdamo uoste pasiklydo ir jau buvo išplaukę į Šiaurės jūrą. “Jaučiam, kad vis labiau tolstam nuo krantų, vėjas smarkėja. Visa laimė, kad priplaukė uosto patruliai. Išsiaiškinę, kur plaukiam, palydėjo į saugius vandenius”, – pasakoja keliautojas.
Vis dėlto abu jaunuoliai mano, kad kelionė savadarbiu laiveliu daugiau kaip 2000 km nėra tokia jau didelė avantiūra ar rizika, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. “Visada esi šalia kranto. Svarbu tik sekti ženklus ir plaukti pasroviui. Norint valdyti tokį laivelį taip pat didelio mokslo nereikia. Kur pasuksi vairą, ten jis ir plauks. O jausmas fantastiškas. Gali lėkti keldamas bangas arba išjungus motorą plūduriuoti, stebėti visus saulėtekius ir saulėlydžius. Net miestai nuo vandens visai kitaip atrodo”, – įspūdžiais dalijasi Julius.
Žinoma, po Europą galima keliauti ir dviračiu, motociklu ar autostopu. Taip net pasaulį įmanoma apkeliauti patiriant ne ką mažiau įspūdžių ir nuotykių, tačiau, anot Juliaus, laiveliu keliauti patogiausia ir lengviausia. Nereikia temptis daiktų, fiziškai nuvargti, kaip minant dviratį. Į laivelį bet kada gali įlįsti sušilti arba užsikaisti arbatos, čia pat ir nakvynės vieta.
Aurimas sako, kad kelionės laiveliu iš Druskininkų į Briugę svarbiausias tikslas buvo pakeliauti kitaip nei daugelis įpratę, patirti, ką reiškia du mėnesius nuolat judėti. Tačiau vaikinai buvo sumanę ir meninę šios kelionės pusę. Jie net visą plaukimą buvo pavadinę kultūrine menine ekspedicija “Do it on Deck” (“Sukurk tai ant denio”). “Kelionės metu prie mūsų turėjo prisidėti apie dvidešimt kūrybingų žmonių iš įvairių šalių, kurie būtų skaitę paskaitas, rodę ir mokę kitus įvairių kūrybinių veiklų. Planavom skatinti idėją “pasidaryk pats”. Deja, negavom tam finansavimo, nors kreipėmės į daugelį ambasadų”, – apgailestauja Aurimas.

Apdovanojimas festivalyje

Sėkmingai įveikęs Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Vokietijos, Olandijos ir Belgijos upes ir kanalus, “Buratinas” liko Briuselyje vienoje menininkų laboratorijoje, kuri organizuoja meninius-socialinius projektus. “Mūsų pažįstami belgai planavo “Buratiną” paversti plaukiojančiu šiltnamiu, kuriame augtų įvairios daržovės. Tai puikus tokio laivelio likimas”, – mano Julius.
Nors laivo statyba vaikinams kainavo apie 5000 Lt, tačiau jiems nebuvo gaila atsisveikinti su “Buratinu”. “Galvojom jį parduoti, bet pirkėjų greitai neatsirado, o Lietuvoje “Buratino” nebūtų kur laikyti. Be to, pas mus ir menkesnės galimybės keliauti laivais”, – sako Aurimas.
Beje, medžiagos, iš kurių buvo statomas laivelis, ne vienintelės kelionės išlaidos. Dar panašiai tiek teko išleisti plaukiant. Ir nors vaikinai grįžo ištuštinę kreditines korteles ir nežinodami, kaip skolas reikės padengti, nes prieš kelionę metė darbus, tačiau finansinius nuostolius atpirko patirtas laisvės pojūtis. Nemažiau svarbus buvo ir kolegų bei draugų palaikymas, kurie didesniuose miestuose prisidėdavo prie keliautojų ir dieną ar kelias plaukdavo kartu.
Be to, vaikinų kelionė savadarbiu laiveliu sulaukė net tarptautinio pripažinimo. “Karališkosios geografų draugijos organizuojamame filmų festivalyje apie patirtus nuotykius keliaujant, mano sukurtas filmukas apie plaukimą iš Lietuvos į Belgiją buvo apdovanotas specialiu prizu. Atsiimant jį Londone, kiti keliautojai sakė, kad mūsų idėja geniali. Toks pripažinimas ir įvertinimas vainikavo visą kelionę”, – džiaugiasi Julius.
Beje, jis jau planuoja kitą kelionę vandeniu. Viešėdamas Kinijoje vaikinas susižavėjo vieno kaimelio amatininkais, kurie specialiai apdirbtą avių odą pripučia oro ir pagamina plaustus. “Planuoju tokiu plaustu plaukti Geltonąja upe, kur atsiveria dykumų, kalnų vaizdai. Plaukiant apima labai geras jausmas, nes vanduo – toks kelias, kuris pats juda ir tave neša, nereikia net stengtis”, – apibendrina Julius.

"veido" archyvas

Keliaujant į Belgiją reikia pamiršti visus neteisingus stereotipus apie šią šalį, kaip apie biurokratų kraštą, ir mėgautis netikėtais įspūdžiais – aplankyti nedidelius miestus, išraižytus kanalų ir padabintus gotikinėmis katedromis, na ir, žinoma, gardžiuotis nuostabaus skonio šokoladu, vafliais ar alumi.

Daugelis Lietuvos gyventojų susidarę neteisingą nuomonę apie Belgiją, kaip esą labai nuobodžią ir pilką šalį. Esą jos miestuose saulę temdo nykūs dangoraižiai, gatvėse zuja minios kostiumuotų biurokratų, o vakarieniaudami vietiniai šlamščia beskonius briuselinių kopūstų patiekalus. Belieka prisipažinti, kad susiruošę keliauti į Belgiją ir mes panašiai apie ją mąstėme, tačiau per keliolika dienų ši šalis tapo netikėtu atradimu!

Iš tiesų Belgijoje kiekvienas žmogus randa, ką veikti: architektūros mėgėjai gali valandų valandas vaikštinėti Briuselio, Gento ar Mecheleno miestų gatvėmis ir grožėtis gotikiniais, barokinais, art nouveau stiliaus pastatais. Meno gerbėjų širdys apsals turtinguose muziejuose, besidomintieji laivyba gali studijuoti kanalų tinklą, apraizgiusį šalį, tiems, kuriems įdomi pramonės ir ekonomikos istorija, nepraleis progos pasidomėti XII–XV a. Briugės ar XVI a. Antverpeno pirklių gyvenimu, na, o kulinarinių nuotykių ieškotojus pakerės jūrų gėrybių patiekalai. O kur dar įvairiausio skonio alus! Per vieną kelionę viso ir neišragausi – šaltiniuose pateikiami įvairūs skaičiai, bet, įskaičiuojant ir progines, Belgijoje esama nuo 800 iki 1000 alaus rūšių.

Daugiaveidė Europos sostinė

Lankytinų vietų Belgijoje daug, tačiau pažintį su šia šalimi verta pradėti nuo Europos sostine vadinamo Briuselio. Taigi įsikūrę prie pat stiklinio Europos Parlamento greitai susidarėme mėgstamą maršrutą, kurį įveikdavome pėsčiomis.

Kirtę šurmuliuojančią Liuksemburgo aikštę, žingsniuodavome niūrių Karalių rūmų link ir pasukę pro muziejus stabtelėdavome prie Menų kalnelio. Iš čia atsiveria gražiausia Briuselio senamiesčio panorama: dieną galima pasigrožėti namų stogais ir virš jų kyšančiu grakščiu rotušės bokštu,tolumoje dūluojančiais didžiuliais pastatais, o naktį – šviesų pašvaistėmis.

Dėmesio vertas ir Menų kalnelis, kuris sutemus sutviska vaivorykštės spalvomis: ant baltai nudažytų medžių kamienų ir žemės virpa raudoni, mėlyni, violetiniai, geltoni šešėliai, o nuo praeivių tįsta daugybė įvairaus dydžio siluetų. Tokį pasakišką vaizdą sukuria paprasta, bet geniali idėja – ant šalia esančio pastato užkelti galingi spalvoti prožektoriai.

Derėtų užsukti ir į Didžiąją aikštę (Grand Place), kuri ypatinga tuo, kad joje beveik vienas šalia kito atsiduria viduramžių, renesanso ir baroko epochų stiliaus pastatai – Rotušė, Gildijos namai ir Karališkasis namas. Briuseliečiai giriasi, esą pastatai padabinti tikro aukso detalėmis. Pasigėrėjus įspūdinga, prabangia, tačiau jaukia aikšte verta pasukti prie XIX a. Briuselio biržos pastato, papuošto didžiulėmis statulomis. Beje, kuriant šias statulas prisidėjo ir Auguste’as Rodinas, kuris tuo metu buvo dar tik paprastas padėjėjas.

Įdomu pasivaikščioti ir Šv. Huberto galerija – vienu pirmųjų Europoje XIX a. vidurio dengtu prekybiniu pasažu, o nuo miesto šurmulio bent akimirkai pasislėpti didingoje gotikinėje Briuselio katedroje. Daugelis turistų susigundo aplankyti Briuselio simboliu vadinamą besišlapinantį berniuką “Manneken Pis”. Pasak legendos, ši statula vaizduoja vaiką, kuris tokiu būdu per kažkurį Briuselio gaisrą bandė gesinti ugnį. Šiais laikais įvairiomis progomis berniuko statulėlė papuošiama skirtingų šalių tautiniais kostiumais.

Sostinės senamiestis didžiulis, tad pavargus kulniuoti pėstute galima nusileisti į požemius ir iki kito turistinio objekto nukakti metro. Tiesa, metro bilietas nepigus – vienkartinis kainuoja apie 1,75 euro, tačiau daug pigiau pirkti bilietą, skirtą važiuoti dešimt ar daugiau kartų.

Verta paminėti, kad Briuselyje turės ką veikti ir šeimos su mažais vaikais: juk vien ko vertos ekskursijos į komiksų ar muzikos instrumentų muziejus. Pastarajame galima ne tik apžiūrėti, bet ir išgirsti, kaip skamba daugelis pasaulio instrumentų. Atkreiptinas dėmesys į šių muziejų pastatus – tai vieni įdomiausių art nouveau stiliaus pavyzdžiai.

O panorus pasijusti Guliveriu liliputų karalystėje, reikia patraukti į užmiestyje esantį Mini Europos parką. Čia eksponuojami gražiausi Europos šalių pastatai, sumažinti masteliu 1:25. Prie miniatiūrinių pastatų pateikta trumpa informacija apie šalį, paspaudus mygtuką galima pasiklausyti himno. Lietuvai atstovauja Vilniaus universiteto centrinių rūmų komplekso modelis. Na, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių simbolius jungia miniatiūriniai žmogeliukai, susikabinę į Baltijos kelią.

Mažajai mūsų keliautojai labiausiai patiko žmogaus ūgio Vezuvijaus kalno maketas. Užtenka paspausti mygtuką, ir pasigirsta grėsmingas gaudimas, pradeda rūkti tumulai dūmų ir veržtis liepsnos.

Verta pakilti ir į Atomiumą, vaizduojantį 150 tūks. kartų padidintą geležies atomą, ir iš aukštai pasigėrėti Bruparku. Na, o legendomis apipintu ir smagurių išliaupsintu belgišku šokoladu mielai mėgausis ir suaugę, ir mažieji keliautojai.

Šlovingos istorijos pėdsakais

Tačiau jei ieškote intrigos, Briuselis netinka – tuomet prasmingiau keliauti į kitus Belgijos regionus. Juk net keletą Belgijos miestų drąsiai galima vadinti muziejais po atviru dangumi: jie vieni už kitą gražesni, besididžiuojantys puošniomis gatvėmis bei pastatais, vis dar besigiriantys nuo viduramžių glūdumos sklindančia pirklių šlove bei žymių menininkų kūriniais. Nors Belgija palyginti jauna valstybė, jos miestai Gentas, Briugė, Antverpenas ir kiti skaičiuoja ne vieną šimtą metų ir nuo seno garsėja kaip prekybos, amatų bei meno centrai.

Keliautojai, norėdami pamatyti tikrą vėlyvosios gotikos šedevrą, turėtų užsukti į Leuveną, kuris savo istoriją skaičiuoja nuo antikos laikų. Nedidukė rotušė atrodo išausta iš oro, šviesos ir neįtikėtino lengvumo bei grakštumo statulų.

Universitetinis miestas garsėjo viena didžiausių bibliotekų pasaulyje, kuri, deja, per XX a. karus sudegė. Beje, Leuveno universitete studijavo ir Antanas Baranauskas bei Abraomas Kulvietis.

Na, o tuos keliautojus, kurie ieško romantikos ir nori pajusti ypatingą senovinę dvasią, ragintume apsilankyti Gente. Senas flamandų miestas, įkurtas prie Šeldės upės ir padalytas kanalo, ko gero, gražiausias Belgijos miestas. Čia stūkso XII a. Flandrijos grafų pilis, į įspūdingą žuvų turgų vilioja romėnų mitologiniai personažai – Neptūnas su visa savo svita. Na, o kanalo krantinė su lengva tilto arka, bažnyčios bokštais, prabangiais prieskonių pirklių namais nė kiek nenusileidžia gražausioms Venecijos vietoms. Temstant prieblandos skraistė pridengia šiuolaikines miesto detales, ir pasijunti nusikėlęs į praeitį. Rodos, nenustebtum, jei sutiktum damą šnarančia ilga suknia ar garbų didiką, pasipuošusį prašmatnia skrybėle.

Jei kelionei skyrėte daugiau laiko, vertėtų užsukti ir į Briugę bei Antverpeną. Tai miestai, iki šių dienų išlaikę savo autentišką grožį. Briugė garsėja bažnyčiomis, koplyčiomis ir daugybe Mergelės Marijos skulptūrų. Šiame mieste verta neskubėti ir atidžiai klausytis – gal pasiseks išgirsti nuo pilies bokštų atsklindančias Johanno Sebastiano Bacho ar Wolfgango Amadeaus Mozarto melodijas. Na, o Antverpenas XVI a. buvo turtingiausias Europos miestas – tą liudija iki šių dienų išlikę pastatai.

Taigi klajodamas po Belgijos miestus dažnai pamiršti alkį, troškulį ir nuovargį, tačiau kvepiančių, čia pat gatvėje kepamų vaflių negali neužuosti. Tiesa, šis skanėstas nepigus – vienas kainuoja du eurus, tačiau minkštas, karštas ir kvepiantis vanile skanėstas puikiai padeda įveikti nuovargį. Didžiausi smaližiai ant šio vaflio gali užsiversti didžiulį kaupą šviežiai plaktos grietinėlės, saują braškių ir žiupsnį tarkuoto šokolado. Sukirtus tokį skanumyną galima toliau žygiuoti keisčiausius istorinius įvykius menančiomis gatvėmis.

"veido" archyvas

• Belgijos Karalystė – valstybė Šiaurės vakarų Europoje.

• Iki 1830 m. Belgiją valdė Nyderlandai, Belgijos sienos galutinai nustatytos tik 1919 m.

• Sostinė – Briuselis.

• Valstybinės kalbos – olandų, prancūzų, vokiečių.

• Plotas – 30,5 tūkst. kv. km.

• Gyventojų skaičius – apie 10,5 mln.

• Valstybės vadovas yra karalius, tačiau faktiškai valdžia priklauso federalinei, regionų ir bendruomenių vyriausybėms.

• Konstiticija reikalauja, kad vyriausybėje būtų vienodas skaičius prancūziškai ir flamandiškai kalbančių narių.

• Belgija padalyta į tris administracinius regionus: Briuselio, Flandrijos (vyrauja olandų kalba, apie 6 mln. gyventojų), Valonijos (vyrauja prancūzų kalba, per 3 mln. gyventojų).

Prastas oro susisiekimas su Belgija ir Liuksemburgu gali tapti rimta problema Lietuvai perėmus pirmininkavimą Europos Sąjungai (ES) 2013 metų antrame pusmetyje, trečiadienį perspėjo Lietuvos politikai.

Užsienio reikalų ministerijos (URM) diplomatai šį klausimą yra įrašę į galimų problemų, kilsiančių Lietuvai pirmininkaujant ES, sąrašą.

“Dėl susisiekimo sužlugdysime visus išvažiavimus”, – trečiadienį per Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) posėdį, kuriame svarstytas Lietuvos pasirengimas pirmininkauti ES, sakė “tvarkietis” Dailis Barakauskas.

Jis atkreipė dėmesį, kad pagal URM planą, pirmininkavimo laikotarpių Lietuvoje turėtų įvykti 150 susitikimų, Briuselyje ir Liuksemburge – 3000. Parlamentaras nuogąstavo, kad tiems susitikimams turintys pirmininkauti Lietuvos pareigūnai negalės laiku nuvykti.

Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas tvirtino, kad URM kelia šį klausimą, tačiau ministerijos galimybės esančios ribotos.

“Mes tą aliarmuojame jau dabar, bet Užsienio reikalų ministerija negali įsteigti aviabendrovės”, – sakė jis.

Viceministras tvirtino, kad jau dabar pasitaikė atvejų, kai Lietuvos pareigūnai į Briuselį keliavo 20 valandų.

“Negalime leisti, kad grupės pirmininkas 20 valandų keliautų į Briuselį”, – sakė E.Meilūnas.

Šiuo metu iš Briuselio į Vilnių ir atgal kartą per dieną skraido “Brussels Airlines” lėktuvai. Tris kartus per savaitę aviakompanija “Ryanair” skraidina keleivius tarp Kauno ir Briuselio. Į Liuksemburgą tiesioginių reisų iš Lietuvos nėra.

E.Meilūnas svarstė galimybę kreiptis į aviakompanijas su pasiūlymu padaryti daugiau reisų tarp Briuselio ir Vilniaus, Kauno bent 2013 metų antrąjį pusmetį. Anot jo, tuo metu keleivių tikrai bus, todėl vežėjai turėtų būti suinteresuoti.

Pristatęs Lietuvos pasirengimą pirmininkauti ES trečiadienį viceministras sakė, kad planuojama išplėsti Lietuvos nuolatinę atstovybę ES Briuselyje iki 113 diplomatų. URM jau įsteigtas Pirmininkavo ES Tarybai departamentas.

Svarstoma galimybė dalį Lietuvoje planuojamų su pirmininkavimu ES susijusių renginių iš Vilniaus perkelti į kitus miestus, pavyzdžiui, Kauną, Klaipėdą, Trakus, Druskininkus.

Rengdamasi pirmininkauti ES Lietuva orientuojasi į mažą biudžetą. Anot E.Meilūno, pavyzdžiu imama Suomija, Portugalija, Slovėnija, tam išleidusios nuo 62 iki 75 mln. eurų.

+370 5 2058507

Pilnatis dažnai asocijuojasi su potvyniais ir atoslūgiais, pamišimu ir būtybėmis, panašiomis į vilkolakius, bet Belgijos aludariai įrodė, kad pilnatis – idealius laikas gaminti putotą gėrimą.

Mažame tyliame Periuvė miestelyje Belgijos pietuose alaus darykloje, priklausančioje Caulier (Koljė) šeimai, daromas ypatingas alus, verdamas tik šviečiant Mėnuliui.

Tai ne duoklė mitologijai, o pripažinimas fakto, kad gamta turi labai didelės įtakos alaus darymui.

“Mes atlikome kelis testus ir pastebėjome, kad rūgimas vyksta greičiau, aktyviau”, – paaiškino alaus daryklos “Caulier” savininkas Roger Caulier (Rožė Koljė), kurio senelis dar ketvirtajame dešimtmetyje pardavinėjo naminį alų.

“Galutinis produktas buvo visiškai nepanašus į paprastą alų, stipresnio skonio, trunkančio ilgiau nei paprastai”, – pridūrė jis.

Pilnatis pagreitina rūgimą nuo septynių iki penkių dienų ir suteikia alui “aštrumo”, bet jis nebūna aitrus, sako gėrimo vertintojai.

Alus yra aukso spalvos ir turi 10 procentų alkoholio. Daugumoje Europos šalių ir JAV manoma, kad toks alus per stiprus, bet dažnai jo galima paragauti Belgijoje, kur garsusis vienuolių trapistų daromas alus būna 10-12 procentų.

Alaus darykla “Caulier” ketina padaryti maždaug 12 tūkst. butelių savo “pilnaties” alaus “Paix-Dieu Pleine Lune” ir pradėti pardavimą spalio 31 dieną.

Belgija ketvirtadienį pusmečiui perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungai (ES), vildamasi padėti 27-ias valstybes vienijančiai Bendrijai išbristi iš ekonomikos krizės, nors pati po visuotinių rinkimų dar neturinti naujos vyriausybės.

Pasitraukiantis Belgijos premjeras Yves’as Leterme’as (Ivas Letermas) pasirengęs uoliai dirbti, jo šaliai perėmus pirmininkės pareigas iš Ispanijos, tačiau jis neturi didelės veiksmų laisvės, nes atsakingas tik už kasdienius valstybės, įklimpusios į naujos vyriausybės formavimo derybas, reikalus.

Derybos dėl koalicijos tarp olandiškai kalbančių flamandų separatistų iš šiaurinės Flandrijos ir frankofonų junionistų iš skurdesnio pietinio Valonijos regiono vyksta labai sunkiai, todėl manoma, kad naujas kabinetas nebus suformuotas iki spalio, kai jau bus įpusėjęs šalies pirmininkavimas Bendrijai. Tokiu atveju naujai administracijai iš esmės neliks laiko nuveikti kažką reikšminga.

Su panašia situacija Europa jau buvo susidūrusi praėjusių metų pradžioje, kai Čekijoje įpusėjus šalies pirmininkavimui ES žlugo vyriausybė ir dėl to Praha praktiškai buvo nušalinta nuo Bendrijos reikalų tvarkymo.

Nors Belgijos pareigūnai tikina esantys puikiai pasirengę ir Bendrija nenukentės dėl jų šalies pirmininkavimo, dabartinis finansų ministras Didier Reyndersas (Didjė Reindersas) pareiškė, jog būtų geriau, jei dabartinė laikinoji vyriausybė eitų savo pareigas iki metų pabaigos, kad būtų užbaigtas darbas.

“Europai būtų geriau, kad viskas tęstųsi taip, kaip yra dabar”, iki metų pabaigos, sakė ministras interviu, kuris ketvirtadienį bus parodytas per Prancūzijos televizijos kanalus, nušviečiančius parlamento darbą.

“Tačiau aš taip pat žiūriu į situaciją Belgijoje, ir kuo greičiau šalis turės vyriausybę, tuo bus geriau”, – pridūrė D.Reyndersas.

Belgijos Karalystė, viena iš Bendrijos steigėjų, žadėjo, kad ji bus “kukli” pirmininkaujanti šalis.

Tai reiškia, kad šį pusmetį Hermanas Van Rompuy (Hermanas Van Rompėjus), kuris atsisakė Belgijos premjero pareigų, kai buvo išrinktas pirmuoju nuolatiniu ES prezidentu, taip pat ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton (Ketrin Ašton) veikiausiai turės daugiau erdvės manevruoti nei pirmininkaujant Ispanijai.

Belgija iškėlė sau tikslą griežtai vykdyti Lisabonos sutartį, kuri įsigaliojo pernai gruodį. Pagal šią reformų sutartį įsteigti nauji vadovybės postai, kuriuos dabar užima H.Van Rompuy ir C.Ashton, o pirmininkaujančiai valstybei iš esmės numatytas “antrojo piloto” vaidmuo sprendžiant europinius reikalus.

Europos išorės veiksmų tarnybos (European External Action Service – EEAS), pirmojo Bendrijos diplomatinio korpuso, kūrimas taip pat bus vienas svarbiausių Belgijos pirmininkavimo prioritetų.

Ekonomikos srityje Belgija žada paspartinti derybas dėl griežtesnio finansų sektoriaus reguliavimo ir tęsti diskusijas Europos ekonominio valdymo.

Finansų ministras D.Reynders taip pat ketina aptarti mokesčių harmonizavimą ir bendrą pramonės politiką.

Belgijos pirmininkavimo pradžiai ketvirtadienį nėra numatyta jokių oficialių iškilmių, tačiau keli šventiniai renginiai turėtų įvykti savaitgalį.

"Veido" archyvas

Belgijos parlamento rinkimuose triumfavo B.De Weverio vadovaujami separatistai

Dar niekada Belgija nebuvo taip arti skilimo į dvi atskiras valstybes ribos kaip dabar, tai yra po parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo separatistinė flamandų partija.

“Belgijai iškilo mirtinas pavojus”, “Per pastaruosius 180 metų Belgija niekada nebuvo taip arti skilimo ribos”, “Mūsų valstybė atsidūrė ties bedugne”, “Įvyko tikras politinis žemės drebėjimas”. Tokiais žodžiais Belgijos žiniasklaida nušviečia praėjusią savaitę šalyje įvykusius parlamento rinkimus, kuriuose pergalę iškovojo flamandiškai šalies daliai atstovaujanti separatistinė partija “Naujasis flamandų aljansas”.

Tai tikras šaltas dušas prancūziškai kalbančiai Valonijai, mat tarp flamandų ir prancūzakalbių, arba valonų, daugelį metų tvyro jei ne įtampa, tai bent priešiškumas ir nesusikalbėjimas. O dabar į valdžią ateina partija, kuri ir kalbėtis neketina.

Beje, šios partijos lyderis Bartas De Weveris yra itin iškalbingas ir nestokoja vaizdingų palyginimų: prancūziškąją Belgijos dalį jis ne sykį yra pavadinęs “veltėdžiais, gyvenančiais iš flamandų uždirbtų pinigų” ir nedviprasmiškai paraginęs “dirbti ir paversti Belgiją dirbančia, o ne tinginių šalimi”.

Iš dalies jis yra teisus – juk Valonijoje nedarbas yra dvigubai didesnis nei Flandrijoje. O noras dirbti – priešingai. Be to, Flandrijoje vienas gyventojas BVP sukuria 25 proc. daugiau nei prancūzakalbėje Valonijoje. Tad nieko keisto, kad B.De Weveris kiekviena proga siekia įgelti prancūzakalbiams.

Svarbu tai, kad panašiai manančių flamandų Belgijoje gyvena apie 6,5 milijono. Kitoje barikadų pusėje (šalies pietuose) – keturi milijonai prancūzakalbių.

Ir šios dvi Belgijos skiriasi ne tik kalba.

Jei pažvelgtume į šalies vidaus gyvenimą, pamatytume, kad skiriasi viskas – pradedant skirtingomis radijo stotimis, baigiant skirtingomis kalbomis užrašytais balsavimo biuleteniais, nelygu kur gyvena rinkėjai.

Beje, 2003-iaisiais Aukščiausiasis teismas tokią “dviraštystę” uždraudė nuspręsdamas, jog Belgijoje vienintelė oficiali kalba yra flamandų. Tačiau komunomis gyvenantys prancūzakalbiai dažnai atsisako šios kalbos mokytis patys ar mokyti jos savo vaikus.

Skiriasi net ir pažiūros. Štai flamandai pasisako už laisvosios rinkos ekonomiką, o Valonijoje jau daugelį metų propaguojamos socialistinės pažiūros, nors jos lemia didesnį skurdą ir korupcijos lygį.

Tokie skirtumai rinkimus laimėjusiam “Naujajam flamandų aljansui” pakankamas pretekstas aiškinti, jog flamandams teliko vienintelis kelias – pamažu taikiai ir tyliai atsiskirti ir tapti atskira valstybe.

Ilguoju laikotarpiu tai gali reikšti ir valstybės skilimą, o trumpuoju – vis didėjantį flamandų savarankiškumą ir nepriklausymą nuo centrinės valdžios.

Beje, priminsime, kad flamandai ir valonai jau dabar turi autonomiją tvarkydami daugelį reikalų – miestų infrastruktūrą, aplinkos apsaugą, žemės ūkį, darbo rinką, energijos naudojimą, kultūrą, sportą ir kt.

Tačiau flamandai reikalauja dar daugiau. Jie sieks, kad atskirai būtų vykdomas ir teisingumas, atskirai rūpinamasi švietimu bei sveikatos apsauga. Šie norai labiausiai ir gąsdina valonus: jie mano, jog sveikatos apsaugą ir švietimą nustojus laikyti valstybės atsakomybe, nebeliks ir pačios valstybės.

Taps dar viena Graikija?

Kartu negalima užmiršti ir ekonomikos. Šiuo metu manoma, kad rinkimus laimėjusiems flamandams rasti su kuo sudaryti koaliciją bus dar sunkiau, nei skirtingoms partijoms tai sekėsi po rinkimų 2007-aisiais. Juk tuomet žlugo trys vyriausybės iš eilės ir prireikė devynių mėnesių, kol pagaliau buvo sudaryta daugmaž stabili penkių politinių jėgų koalicija, gyvavusi iki šių metų balandžio.

Dabar tokios prabangos Belgija leisti sau nebegali. Pirmiausia todėl, kad būtina kuo greičiau sudaryti naują koaliciją, kuri imtųsi griežto taupymo, mat valstybės skola auga nebe dienomis, o valandomis ir jau dabar yra trečia pagal dydį Europoje, po Graikijos ir Italijos.

“Iš tiesų Belgija rizikuoja tapti Šiaurės jūros Graikija”, – baiminasi Belgijos darbdavių asociacijos vadovas Thomas Leysenas. O Belgijos banko “Degroof” ekonomistas Etienne’as de Callatay įsitikinęs, kad dėl užsitęsusių derybų rizikuojama atidėti taupymo priemonių įgyvendinimą, ir Belgija struktūrinių reformų atžvilgiu gali atsilikti nuo kitų eurozonos valstybių.

Belgijos parlamentas ketvirtadienį balsavo už tai, kad būtų paleistas, atverdamas kelią birželį surengti visuotinius rinkimus, kurie tapo neišvengiami praėjusį mėnesį žlugus valdančiajai koalicijai.

Yves’o Leterme’ (Ivo Letermo) iš flamandų Krikščionių demokratų partijos vadovaujama vyriausybė subyrėjo, kai iš jos pasitraukė svarbi penkių partijų koalicijos narė – flamandų liberalios pakraipos partija “Open VLD”.

“Open VLD” pasitraukė iš koalicijos, nes buvo nepatenkinta, jog nėra pažangos derybose, kuriomis siekiama apriboti specialias teises, suteiktas prancūzakalbėms bendruomenėms, gyvenančioms flamandiškai kalbančioje Flandrijoje.

Žemieji parlamento rūmai patvirtino daugiau nei 50 konstitucijos straipsnių, kuriuos galėtų pakeisti naujasis parlamentas, sąrašą. Šis žingsnis automatiškai atvėrė kelią parlamento paleidimui.

Penktadienį šis sprendimas turi būti paskelbtas oficialiame leidinyje. Po jo paskelbimo parlamento rinkimai turės būti surengti per 40 dienų.

Tiksli data turi būti paskirta karališkuoju dekretu, tačiau parlamento žemųjų rūmų pirmininkas Patrickas Dewaelis (Patrikas Devalis) per parlamento posėdį pareiškė: “Rinkimai paskirti birželio 13 dieną”.

Belgijos dvi pagrindinės bendruomenės – turtingesniame šiauriniame Flandrijos regione gyvenantys flamandai ir skurdesnėje pietinėje Valonijoje įsikūrę frankofonai – seniai nesutaria tarpusavyje.

Prancūzakalbiai gyventojai būgštauja, kad flamandų žingsniai link didesnės autonomijos gali atvesti prie šalies suskaldymo.