Arogancija

Arūnas BRAZAUSKAS

Arogancija – skambi sąvoka, reiškianti nemalonią savybę. Aiškinant reikšmę prireikia ne vieno lietuviško žodžio. Žmogus nebūtinai atrodo pasipūtęs ar įžūlus, bet ilgiau pabendravus aiš­kėja, kad jis „pasinešęs“ – mano esąs geresnis už ki­tus. Psichologai teigia, kad toks daugiau ar ma­žiau pastebimas „pasinešimas“ yra gilaus nevisavertiškumo išraiška.

Arogantišką žmogų galima auklėti sentimentaloku gėdinimu, pvz., aiškinti jam, kad arogancija – patrauklumo priešė. Internetinė Sol.Veiga (toks „nikas“) rašo: „Savęs sureikšminimas ir ma­nymas, kad esi geresnis už visus, asmenybėje iš­augina pasipū­timą ir išsiurbia tolerancijos trupinius kitokiems nei tu, o tai gimdo patyčias ir kitų menkinimą.“

Psichologai kimba į aroganciją savo profesionaliais įrankiais. Tarp Lietuvos vadybos gurų patarimų apstu arogancijos vertinimų. Antai rašoma, kad arogancija tėra kaukė, po kuria slepiamas siekis vienašališkai kontroliuoti kitų veiklą, noras visada laimėti nepaisant kainos, įprotis visada slėpti jausmus, kad kitiems atrodytum racionalus. JAV Ak­rono ir Mičigano universitetų mokslininkai sukūrė darbuotojų arogancijos matavimo testą – WARS (The Workplace Arrogance Scale). Klau­simynas leidžia įvertinti tai, kas atrodo kaip „pasinešimas“:

• viešas šaipymasis iš pavaldinių ir bendradarbių idėjų;
• perteklinis patarinėjimas netgi tose srityse, kuriose patarėjas nekompetentingas;
• lipšnumas viršininkams ir bjaurumas pavaldinių atžvilgiu;
• diskusijų, aptarimų vertimas vieno žmogaus spektakliu.

Arogancijos žala – vadybos vadovėlių tema. Arogantiški vadovai, nors ir kompetentingi, linkę engti pavaldinius, šie tampa pasyvūs, kita vertus, juose kaupiasi agresija.

Arogantiški vadovai, nors ir kompetentingi, linkę engti pavaldinius, šie tampa pasyvūs, kita vertus, juose kaupiasi agresija.

Kritiškais atvejais pavaldiniai elgiasi formaliai, nekooperuoja su vadovu. Mažiau kompetentingiems vadovams „marios iki kelių“. Jie nežino ribų, elgiasi tarsi visažiniai ir gali pridaryti bėdų ne vien sau, bet ir darbdaviams.

Mažiau žinomas aro­gancijos įveikimas „pagal nurodymą“. Toks yra va­dinamojo smegenų šturmo metodas. Šiuo žo­džių deriniu populiariai vadinamas bet koks ko­lek­tyvinis idėjų generavimas. O tikrasis va­dovėlinis smegenų šturmas – pagal formalią pro­cedūrą vykstantis pokalbis, kurio pradiniame eta­pe draudžiama bet kokia išsakomų idėjų kritika.

Darbo santykius analizuojanti JAV kompanija „Payscale“ neseniai ištyrė daugiau nei 380 tūkst. žmonių, kad nustatytų, kurių profesijų darbuotojai yra labiausiai arogantiški (aprėpta 480 profesijų). Buvo sudarytas 10 arogantiškiausių profesijų sąrašas, kuriam galėtume prilipdyti žymą #tyčianesugalvosi:

1. Asmeniniai virėjai

2. Įmonių aukščiausi vadovai

3. Kūrybos vadovai (angl. art directors) – asmenys, atsakingi už spaudinių, interneto svetainių, kino, televizijos produkcijos bendrą vaizdą

4. Floristai

5. Barmenai

6. Oro uosto eismo reguliuotojai

7. Mašinų ir kompiuterijos sistemų operatoriai

8. Garso operatoriai

9. Fermeriai

10. Rančų savininkai

Keli paaiškinimai dėl sąrašo nacionalinių ypatybių. 9-oji ir 10-oji pozicijos – vis tie patys ūkininkai, tik vieni daugiau užsiima augalininkyste (fermeriai), kiti augina vien galvijus (rančų savininkai). Pro­fesijų dešimtuko atstovams būdinga tai, kad jie ma­no esantys geriausi tarp geriausių. Sąrašo pirmoje vietoje esan­čius privačius virėjus visai darbo dienai samdo tai išgalintys žmonės. Ar gali būti geresnis įvertinimas nei tai, kad tave nusamdė milijonierius? Šiek tiek kuklesnių įmonių vadovų postai ir yra jų „me­da­liai“. Kiti saviverte pertekę profesionalai arba dirba kūrybinį darbą (net ir barmenai), arba monopoliškai atsako už labai reikšmingus barus. Sąrašas sudėliotas pagal tai, kaip profesionalai vertina kitus savo srities atstovus. Kitas klausimas, ar nuo arogancijos kenčia jų klientai.

Sovietmečiu arogantiški galėjo buvo visi, kurie turėjo nors kiek valdžios. Populiaraus teiginio, kad itin arogantiški buvo buhalteriai, dabar jau nepatikrinsi. Sklinda gandas, kad nepriklausomoje Lietuvoje arogantiški yra teisininkai. Ar kas nors matavo?

Tomas Misiukonis

Ėjimas į konferencijas ir “netvorkingas” (ryšių kūrimas su potencialiais klientais) man anksčiau atrodė kažkoks nemaloniai lipšnus ir klampus reikalas. Na, lyg būtum kuo išsitepęs, o ta medžiaga liptų tarp pirštų. Apleisdavo jėgos, kai pagalvodavau, jog vėl reikės ieškoti dalykinių pažinčių ir sveikintis su nepažįstamais žmonėmis. Reikės būti perdėtai maloniu, smagiu ir įdomiu. Lyg tikrai toks būčiau ir iš tiesų jiems rūpėčiau.

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Pardavėjai, patys žinote, kiek energijos tai kainuoja net jeigu esate iš tų, kurie vaikšto kiaurai sienas. Kartais per konferencijų pertraukas pagaudavau save tyrinėjantį mobilaus telefono ekraną. Tai niekaip nederėjo su boso nurodymu: parsinešk vizitinių ir kad man būtų pardavimai! Šitas dalykas man visada asocijavosi su bereikalingu lindimu į vieną vietą, lyg kokios naudos siekčiau ar ko kaulyčiau.

Pagalvojau, kuo naudingas tiems nepažįstamiems žmonėms galėčiau būti?

Tačiau be netvorkingo niekaip. Pardavėjams reikia lydėti klientus į keliones, dalyvauti priėmimuose ir renginiuose. Gerai pažįstami klientai dar nieko, tačiau reikia ieškoti naujų, tad bendravimas su nepažįstamais žmonėmis renginiuose yra gera galimybė sutikti potencialių verslo partnerių.

Kartą keliavome kartu su klientais į renginį. Vienas iš jų pasakė: žiūrėkit, visi žinome, kad jūs turite mus užimti, bet gal susitarkim, kad visi jaučiamės laisvai. Eikit atsigaivinkit, o mes patys savimi pasirūpinsim.

Tokia negalia ryšių kūrime paskatino mane paieškoti gerųjų praktikų, kurios padėtų išsivaduoti iš nesmagių jausmų, kai iš konferencijos vis tik reikia parsinešti nepažįstamų, bet potencialiai naudingų žmonių vizitinių kortelių.

Naudingų? Naudingu kam? Kai pradėjau apie tai galvoti, būtent šioje vietoje ir įvyko lūžis.

Iki šiol jautęsis prastai dėl to, kad siekiu naudos sau, šią mintį apverčiau aukštyn kojomis. Pagalvojau, kuo naudingas tiems nepažįstamiems žmonėms galėčiau būti? Kas jiems iš to, kad bendrauja su manimi? Kuo jiems gali būti įdomi mano asmenybė, o ne tai, ką aš veikiu?

Konferencijoje jaučiatės kukliai, esate susikaustęs? Susiraskite tokį patį žmogų. Pradėkite bendrauti dviese, pasijusite drąsiau.

Pradėjau galvoti ne apie dalykinę vertę, tačiau apie žmogišką dimensiją – tą chemiją, kuri atsiranda tarp nepažįstamų žmonių, kai jie atsiduria juos jungiančiame kontekste. Štai greitas pavyzdys. Konferencijoje jaučiatės kukliai, esate susikaustęs? Susiraskite tokį patį žmogų. Tikiu, kad greitai jį pastebėsite. Pradėkite bendrauti dviese, pasijusite drąsiau (kartu bijoti smagiau), o netrukus pakalbinsite ir kitus.

Pasidomėjau ir radau, kad mano hipotezę patvirtina tyrimai.

Fracesca Gino ir Tiziana Casciaro iš Rotman School Of Management savo tyrimų išvadose rašo, kad daugybė žmonių, kurių buvo prašoma sukurti dalykinius ryšius renginių metu, vėliau jautėsi nesmagiai, lyg būtų kuo išsitepę (The Contaminating Effects of Building Instrumental Ties: How Networking Can Make Us Feel Dirty,2014).

Dalykiniame bendravime pirmiausia reikia galvoti apie tai, kokią naudą mes galime sukurti kitiems, o ne atvirkščiai.

Savo savijautą jie paaiškino ta pačia problema kaip ir aš: jautėme, kad siekiame sau naudos ir tai buvo labai nemalonu. Paprašyti sukurti emociniu bendrumu ir bičiulyste pagrįstą ryšį, kuriame vyrautų davimo, o ne gavimo nuostata, tie patys žmonės jautėsi kur kas geriau.

Tyrėjai daro išvadą, kad dalykiniame bendravime pirmiausia reikia galvoti apie tai, kokią naudą mes galime sukurti kitiems, o ne atvirkščiai. Dar daugiau jie pataria ieškoti ne dalykinio ryšio, bet sąsajų su asmenybe, kitaip tariant, siekti tapti draugais bent to trumpo kontakto metu. Tokiu būdu galime sumažinti tą nemalonų mano minėtą lindimo į vieną vietą jausmą.

Galvokite apie tai, ką galite duoti. Mano minėtame pavyzdyje kitam žmogui jūs davėte savo palaikymą jus jungiančioje aplinkoje – minioje nepažįstamų žmonių. Kitaip tariant, jūs davėte tam žmogui save – jums abiems tapo lengviau bijoti jus supančios aplinkos. Dar mažas patarimas – jeigu jau visai blogai, į konferenciją pasiimkite artimą kolegą ar bičiulį. Tuomet užkalbinti kitus žmones bus kur kas lengviau.

Vietoje to, kad galvotumėte, kokią naudą galite gauti iš vieno ar kito kontakto, siekite suprasti kito žmogaus jausmus, poreikius ir interesus. Parodykite savo pažeidžiamumą ir sulauksite atvirumo. Visa tai kurs tarpusavio pasitikėjimą, taigi ir abipusį santykį, kurį vėliau panaudosite dalykinio ryšio vystymui. Žodžiu, ieškokite draugų, o ne biznio partnerių.

Ieškokite bendrų interesų. Kalbėdamiesi su kitu žmogumi, suraskite, kas gali jus sieti. Jeigu jūsų pašnekovas čia jaučiasi smagiai, suteikite jam progą prajuokinti jus ar supažindinti su savo kompanija. Atsilyginkite tuo pačiu. Dalinkitės informacija, būkite atviri. Taip sudarysite jaukų bendraujančio žmogaus įspūdį. Galite pradėti nuo smulkmenų, pavyzdžiui pasikalbėti apie kavą, kurią geriate arba užkandžius. Jeigu matote, kad jūsų pašnekovui užkandis patinka, pasidalinkite, galbūt žinote, kas juos gamina.

Ryšių kūrimas yra mokymasis. Kiekvienas naujas kontaktas su kitu žmogumi skatina jūsų bendravimo kompetencijų augimą. Vietoje minčių apie naudą, įsileiskite mintis apie tobulėjimą. Paklauskite savęs, ko galite išmokti atsidūrę jums svetimoje aplinkoje? Kokias silpnąsias vietas sustiprinsite, jeigu pasikalbėsite su kitais žmonėmis?  Ko šį žmogų galite išmokyti jūs? Kuo jums šis žmogus imponuoja?

Apibendrinant, pirma žmogus, o paskui tik klientas.

Daugiau apie tai, kaip užmegzti pokalbį (small talk) su dalykiniu partneriu.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje Salesblog.lt 2015 m. spalio 17 d.

"Dreamstime" nuotr.

Bendrauti, palaikyti pokalbį, aiškiai reikšti savo mintis ir taip sužavėti pašnekovą/us nėra labai paprasta, bet kartu būtina tiek asmeniniame gyvenime, tiek norint padaryti sėkmingą karjerą. “Businessinsider” siūlo jums pagalbą to išmokstant.

Mes visi turime filtrą savo smegenyse. Tarsi tai būtų kavos filtras. Viskas, ką mes sakome, praeina pro šį filtrą ir nuo to priklauso “mūsų kavos kokybė”. T.y. arba ji būna per stipri, arba per silpna.

“Susilaikant, nepasakant, kaip mes jaučiamės ar galvojame, uždaro mus kalėjime. Kuo ilgiau mes būname kalėjime, tuo greičiau mes smunkam žemyn”, – sako Bradas Blantonas savo knygoje “Radical Honesty”.

O kaip tai pakeisti? Kalbėti viską, kas ateina į galvą – tikrai ne. Susikaupkite ir sakykite, ką galvojate nuoširdžiai ir aiškiai. Žmonės pastebės tai.
Žinoma, jūs galvojate, kad neturite jokių minčių. Tai netiesa. Visi mes turime labai daug minčių. Jūs tik per daug bandote filtruoti jas, nes manote, kad jos nevertos tapti žodžiais.

Štai paprastas pratimas, kurį išbadykite būdami vieni ir kuris jums padės bendrauti kai būsite ne vienas. Svarbiausia – būdamas vienas kalbėkite garsiai, nes tai įpratins smegenis žodžiais paversti jūsų mintis.

1. Susiraskite vietą, kur niekas jūsų negirdės. Tegu tai būna jūsų miegamasis ar automobilis. Svarbiausia, kad nesijaudintumėte, jog kažkas jus gali išgirsti.

2. Kai suradote tokią vietą, leiskite savo mintims “skristi laisvai” – viską, ką galvojate, sakykite garsiai. Tiesiogine žodžio prasme – VISKĄ.

3. Tai pasirodys keista ir jūs pastebėsite, kad filtruojate save, net kai esate vienas. Prisiminkite – jūs esate vienas ir niekas jūsų negirdi, todėl sakykite viską, ką galvojate. Taip jūs atjungsite savo filtrą.

4. Atlikite šį pratimą mažiausiai 5 minutes kiekvieną dieną. Iš pradžių bus sunku, pradėsite nekęsti savo balso, tačiau laikui bėgant viskas palengvės.

5. Kitas lygis – pradėkite įrašinėti save. Tai padarys jus labiau sąmoningu, nes atrodys, jog kažkas jūsų klauso. Bet prisiminkite, jūs vis dar vienas, todėl pagalvokite apie perėjimą nuo kalbėjimo sau prie kalbėjimo kitiems žmonėms.

6. Kuo daugiau praktikuositės, tuo geresnių rezultatų pasieksite. Kuo toliau, tuo labiau jums patiks jūsų balsas, o bendraujant su kitais žmonėmis net gi bus sunku patylėti.

Visą originalų tekstą rasite čia

Individualumas yra geras dalykas, nes skatina iniciatyvą. Tačiau atima tai, kas yra žmogaus išgyvenimo sąlyga, – ryšį su kitu.

Lietuvoje viskas kaip visada: gyvenimas vis blogėja, žiema niekaip nesibaigia, o mes vieningai viską ir visus keiksnojame. Tėvynės kronika nekinta metų metais. Viskas tik blogyn, ir vis kas nors dėl to kaltas. Žinoma, ne mes patys. Dėl kažkur pusnyse besiblaškančio ir niekaip kelio pas mus neatrandančio pavasario, aišku, kalti sinoptikai ir dar kelininkai. Kad gyvenimas blogėja, žinoma, kaltas Seimas ir dar „kvailiai“, kurie tokį jį išrinko. Gaila, kad tų kvailių bendrame paveiksle vis daugiau. Nesvarbu, ką beišrinktų ir kas mus valdytų, pavieniui mes esame be galo gudrūs ir įžvalgūs, nes tuos kvailius vis sugebame laiku identifikuoti.
Ir vis dėlto keista ta lietuvių tauta: sprendžiant pagal kritikuojančiųjų skaičių, gudragalvių turim labai daug, bet kvailių irgi daugėja, o bendras gyventojų skaičius vis mąžta… Atrodo, kad tuoj imsim ir paneigsim matematinius dėsnius, mat paaiškės, kad mums nebegalioja šimto procentų taisyklė – juk ir gudriųjų, ir kvailių turime beveik po šimtą procentų.
Keista ta lietuvių tauta, bet niekas jau seniai tuo ir nebesistebi. Juk posakis, kad lietuviui nėra nieko maloniau už degantį kaimynų tvartą, atsirado kažin kada… Ir dabar mes niekaip savo įpročių nekeičiam. Esame kritiški kitiems, bet ne sau, pavydime sėkmės kitam, bet nieko nedarome patys, kad tą sėkmę susikurtume. Užtenka atsiversti interneto tinklalapių komentarus, ir iš karto pajuntame, kad atsidūrėme visų galų ekspertų pasaulyje. Bėda tik ta, kad tie ekspertai paprastai labai „paslaptingi“: aiškiai žino, kas vyksta blogai ir kad visi „idiotai“, bet ką reikėtų daryti kitaip, nesako. Matyt, bando mus, kvailius, priversti mąstyti, pačius rasti kelią.
Yra ir kitokių ekspertų. Tų, kurie viską žino ir viską paaiškina. Pamenu, neseniai Lietuvos padangėje kilo konfliktas tarp buvusių ir esamų “Vilniaus prekybos” grupės akcininkų. Įdomiausia buvo skaityti komentarus. Kiek įdomių teorijų sužinojau! Bet visos negatyvios. Viskas tik su purvo padrabstymo kvapeliu. Pozityvaus, deja, nieko. Tačiau visi komentatoriai pasirodė tikrų tikriausi ekspertai, nes jie atrodė žinantys tą vienintelę, tikrąją istoriją.
Internetas – galinga jėga. Galinga pirmiausia tuo, kad jame galima daryti daugelį dalykų, kurių niekada neišdrįstume, o ir nepajėgtume atlikti viešumoje. Jis sukuria stiprų pasitikėjimo savimi lauką, nes gali drabstyti purvais ar nuteisti bet ką ir bet kada, nebijodamas būti įveiktas pats. Nors atrodo, kad ši iliuzija gana greitai išgaruos, nes Polujanskų šeimos, demaskavusios ir nubaudusios vieną tokį interneto ekspertą, pavyzdys gali tapti užkrečiamas. Ir kur tada mes savo „drąsą ir išmintį“ demonstruosime?
Tačiau lietuviai visuomet randa galimybių pasireikšti ir viešumoje. Juk bet kada galime keikti valdžią, nes mūsų šalyje tai laikoma geru tonu. Niekas nebaudžia, jei surengi kokį mitingėlį prie Seimo (leidimą paprastai gauni, nes savivaldybės viršūnėlėje sėdi patys Seiman nepatekę ir dėl to nesibodintys valdančiųjų į vietą pastatyti) ar net TV ekrane paburnoji.
O valdantieji mums, deja, ir patys pasistengia peno tokioms atakoms pateikti. Nekalbu apie neįtikėtinus atvejus, kai, pavyzdžiui, ūkio ministrė susipainioja tarp savo kompetencijų ir pažada sutvarkyti energetiką ar savo pavardę interneto puslapyje išverčia į įvairias užsienio kalbas, bet užtenka paklausyti seimūnų tarpusavio ginčų viešumoje. Pastaruoju metu didžiąją jų veiklos dalį sudarė ta pati „ekspertinė“ veikla – vieni vis gręžiojasi atgal ir demonstruoja mums, ką buvusieji „pridarė“, o kiti vėlgi ieško būdų „pričiupti“ naująją valdžią. Vėl ta pati kritika, bet naujų idėjų negirdėti.
Todėl gana optimistiškai nuteikia opozicijos sukurta šešėlinė vyriausybė, nes ji ir turėtų kurti idėjas, o ne apsiriboti sausa kritika. Bet ar tai įvyks, nežinia. Mat pačioje Tėvynės sąjungoje ruošiantis rinkti naują vadovą naujų balsų negirdėti. Šešėlinės vyriausybės vadovas nemano, kad turėtų savo partijai pateikti naujų idėjų, o jo oponentas, deja, joja ant to paties kritikos arkliuko. Todėl vėl netikėtai naujai nuskambėjo dar vienos kandidatės Laimos Andrikienės programa. Nesiimu spręsti politinio jos turinio, bet pats bandymas pasiūlyti naujų idėjų visuotinės kritikos ir visažiniškumo fone – sveikintinas.
Taigi kodėl mes esame tokie kritiški? Kodėl akimirksniu atrandame krislą kito akyje, bet nepastebime rąsto savojoje? Psichoterapeutai pasakytų, kad tai visuotinis mūsų bruožas, nes tie, kurie ima gilintis į save ir jaučiasi menki ar prisiima pernelyg daug kaltės, tampa išimtimi ir lankosi mūsų kabinetuose… Atsakymui rasti, matyt, reikėtų atlikti visą mokslinį darbą. Mano tikslas ne tas. Vis dėlto patirtis tame pačiame psichoterapeuto kabinete pateikia ir kai kuriuos atsakymus.
Mes vis dar nesame linkę kurti saugios vaikystės. Dar vis gyvi Garliavos prisiminimai, besiskiriančių ar išsiskyrusių tėvų konfliktai atveria manipuliavimo vaikais perspektyvą. Taip jau nutinka, kad mes neretai į juos sudedame savo nerimus ir jų sąskaita aiškinamės tarpusavio santykius. O ką pasakyti apie nuolat valdžios eksperimentus patiriančias jaunas mamas? Niekas jų neatsiklausia, kai svarstoma finansuojamo buvimo su vaiku trukmė, – ekonomika svarbesnė už žmogaus dvasią. Niekas nepagalvoja, kokius jausmus savo vaikams perduoda ir mamos, kurios staiga imamos persekioti už tai, kad gimdė namuose.
Manipuliacijų objektu ar tėvų nerimo talpykla tapę vaikai patys jaučiasi bejėgiai, o užaugę visais būdais stengiasi tos bejėgystės atsikratyti. Tada ir atsiranda poreikis ją perleisti kitiems. Psichoterapeutai tai vadina projekcija, kai savo nepageidaujamus bruožus suteikiame kitiems ir juos kituose stengiamės sunaikinti. Taip gimsta kitų nuvertinimas ir begalinis pasitikėjimas savimi. Deja, tik menamas.
Mes nebemokame bendrauti ne tik dėl emocinės bejėgystės. Nuolatinis bėgimas ir ekonominių santykių sureikšminimas atima iš žmonių tiek norą, tiek poreikį kurti ryšius su aplinkiniais. Individualumas yra geras dalykas, nes skatina iniciatyvą. Tačiau atima tai, kas yra žmogaus išgyvenimo sąlyga, – ryšį su kitu. Visi žinome, kad kūdikiui būtina motina ir artimas santykis su ja, tačiau retai pamąstome, jog mums visiems kartais reikia pabūti vaikais ir gauti palaikymą.
Krikščioniška nuostata mylėti artimą savo nėra tuščia, nes joje slypi žmogaus išgyvenimo esmė: mes gausime meilę ir paramą tik tuomet, kai išmoksime ją duoti patys.

Manipuliacijų objektu ar tėvų nerimo talpykla tapę vaikai patys jaučiasi bejėgiai, o užaugę visais būdais stengiasi tos bejėgystės atsikratyti. Tada ir atsiranda poreikis ją perleisti kitiems.

Tyrimai rodo, kad lietuviai, kaip ir vakariečiai, virto nekaimyniška tauta: savo kaimynų nepažįstame ir su jais nebendraujame. Bet ryškėja ir kita tendencija: daugiabučiuose kaimynai susitikę nesisveikina, o naujose nuosavų namų gyvenvietėse kaimynas vėl tampa geriausiu draugu.

Su kaimynais draugiškus santykius palaiko maždaug trečdalis lietuvių, o kiti visai nebendrauja arba bendrauja tik esant reikalui. Naująsias lietuvių kaimynystės realijas atskleidė „Lietuvos draudimo“ užsakymu atlikta apklausa.
Senovėje kaimynas lietuviui buvo draugas, o dabar – ne tik ne draugas, bet kartais net ir priešas. Kodėl taip atsitiko? Etnologai pasakoja, kad kaimo bendruomenėse lietuviai bendraudavo labai artimai: susitikę kaimynai ne tik pasisveikindavo, bet ir geros dienos palinkėdavo, padėdavo vieni kitiems ūkio darbuose, organizuodavo bendras talkas. Pasak profesoriaus Liberto Klimkos, jei lietuvis patekdavo į bėdą ar reikėdavo ko nors pasiskolinti, pirmiausia kreipdavosi būtent į kaimyną. Nes kaimynas buvo tas žmogus, kuris visada pirmasis ištiesdavo pagalbos ranką.
Šiandien matome jau visiškai priešingą vaizdą: dauguma lietuvių savo kaimynų nepažįsta, nežino nei jų vardų, nei kuo jie užsiima, daugelio kaimynų nebesieja jokia bendra veikla, o net penktadalis prisipažįsta savo kaimynų iš viso negalintys pakęsti. Šis lūžis visuomenėje, kaip pastebi istorikai ir sociologai, įvyko žmonėms keliantis iš kaimų gyventi į miestus, ėmus masiškai kurtis daugiabučiuose. Žmones atitolino ir pastarąjį dvidešimtmetį vykusi masinė gyventojų migracija į užsienį ar šalies viduje – lietuviai ėmė dažniau keisti būstą, todėl tvirtesniems santykiams su kaimynais užmegzti nebeliko laiko. Kaimynų bendravimą atšaldė ir vertybių kaita.
Šie pokyčiai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Štai dauguma britų, kaip parodė neseniai šalyje atlikta apklausa, nieko nebežino apie kaimynystėje gyvenančius žmones. Ketvirtadalis jų prisipažino, kad nežino savo kaimynų vardų, o trys ketvirtadaliai teigė neturį supratimo, kuo šie gyvenime verčiasi.

Noreikiškės – gražios kaimynystės pavyzdys

Nepaisant šių permainų, pastaruoju metu Lietuvoje ryškėja ir viena džiugi tendencija: naujose nuosavų namų gyvenvietėse, kurios pastarąjį dešimtmetį sparčiai kūrėsi užmiesčiuose ir miestų pakraščiuose, vėl atgyja senoji lietuvių kaimynystės dvasia. Daugumoje tokių gyvenviečių ir kvartalų, ypač jei juose ne daugiau nei kelios dešimtys namų, kaimynas turi visai kitą vertę nei daugiabučių rajonuose. Čia kuriasi stiprios kaimynų bendruomenės, kurių idėjos ir iniciatyvos taip pakelia gyvenimo kokybę rajone, kad kiti gyventojai į šias bendruomenes ima žvelgti su neslepiamu pavydu.
Vienas tokių pavyzdžių – individualių namų kvartalas Kauno rajono Noreikiškių kaime, kurio gyventojai šį pavasarį minėdami Tarptautinę kaimynų dieną pirmą kartą iškėlė savo bendruomenės vėliavą su šūkiu „Noreikiškių kaimynai. Pas mus visi šypsosi“.
Kaimynų diena Noreikiškių gyventojams – viena didžiausių metų švenčių. „Net lietus nesustabdo jos šventimo, – sako vienas šio kvartalo bendruomenės lyderių Paulius Nezabitauskas, Kauno technologijos universiteto Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas. – Pievoje pastatomas ilgas stalas, ant kurio kiekviena šeima sudeda atsineštas vaišes, gėrimus. Šventė prasideda nuo kaimynų pasakojimo, ką svarbaus kiekvienas praėjusiais metais nuveikė, vėliau vyksta įvairios sporto varžybos – virvės traukimo, krepšinio, tinklinio rungtynės. Saulei nusileidus prie laužo traukiamos lietuviškos dainos, na, o vakaro „vinis“ – kiekvienas turi apibėgti ratuką su deglu rankoje.“ (…)

Stiprios bendruomenės kuriasi visoje Lietuvoje

Tokios pavyzdinės kaimynų bendruomenės kuriasi ir kituose nuosavų namų kvartaluose aplink didžiuosius miestus. Artimiausi kaimynų santykiai paprastai susiklosto tose gyvenvietėse, kur dauguma gyventojų yra panašaus amžiaus ir socialinio statuso, turi bendrų pomėgių, panašaus amžiaus vaikų ir įvairių ūkinių rūpesčių, kurių labai retai nekyla kuriantis naujiems kvartalams.
Kaip pastebi žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ vadovas Rolandas Ragaliauskas, gyvenantis Raistelių miške esančioje nuosavų namų gyvenvietėje netoli Vilniaus, kaimynai ėmė bendrauti būtent tada, kai teko asfaltuoti kelius, tiesti vandentiekį, rūpintis elektros įvedimu. Raistelių gyventojai taip pat turi bendrų tradicijų bei pomėgių: kartu švenčia Užgavėnes, Jonines, renkasi pamėtyti kamuolio gyvenvietėje įrengtoje aikštėje arba pasivaržyti žaisdami stalo tenisą vieno kaimyno namo rūsyje, be to, keičiasi vaikų išaugtais drabužėliais, žaislais.
Ypatingu kaimynų bendravimu garsėja ir prestižinis sostinės Turniškių kvartalas. Verslininkas, televizijos laidų ir renginių vedėjas Giedrius Masalskis, į naują kotedžą su šeima atsikėlęs prieš penkerius metus, sako, kad kaimynai virto draugais. „Štai ir dabar, grįžęs namo po darbų, einu pas kaimyną į vasaros sezono uždarymo minėjimą, – pasakoja G.Masalskis. – Jau senokai ir besimatėme visi, nes vasarą daugelis buvo išvažiavę. Ir mūsų žuvyčių pašerti, kai kur nors išvykstame, ateina būtent kaimynas.“
G.Masalskis ypač džiaugiasi, kad susidraugavo jų vaikai, kurių per visus dešimt naujųjų kvartalo kotedžų susidaro nemažas būrys. „Vaikai kartu žaidžia, vieni kitus prižiūri ir vieni iš kitų mokosi“, – pastebi dviejų sūnų tėvas. G.Masalskio nuomone, lietuviai yra pernelyg uždaro būdo, kad pasiėmę butelį vyno eitų pažindintis su kaimynais daugiabutyje, bet kai kaimynas yra tau už tvoros ir jį nuolat matai, nebendrauti tiesiog neįmanoma.
Su tuo sutinka ir Normantų kaimo Klaipėdos rajone gyventoja Loreta Želnienė, gyvenanti anksčiau „Romais“ vadintame raudonų plytų namų kvartale prie kelio Klaipėda–Palanga. Jo gyventojai, beje, moko vaikus visada pasisveikinti su gatvėje sutiktu kaimynu, net jei su juo artimiau nebendrauja. „Turime savo parką, kuriame leidžiame laisvalaikį, o rąstiniuose namukuose, kurie pastatyti kaip tik mūsų bendruomenės poreikiams (vadiname juos savo kultūros namais), vyksta susibūrimai, šventės. Pavyzdžiui, švenčiame gyvenvietės įkūrimo gimtadienius, į kuriuos kvartalo statytojai anksčiau pakviesdavo koncertuoti žinomų atlikėjų“, – pasakojo L.Želnienė. (…)

Kodėl lietuviai liovėsi bendrauti su kaimynais
Sociologės Rasos Bartkutės, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Verslo ekonomikos ir vadybos katedros lektorės, komentaras

Tai įvyko labai natūraliai, tokia yra šių dienų realybė, kurią lėmė įsivyravusi vartojimo kultūra – žmogaus noras turėti kuo daugiau, individualizmas ir iš to kilęs susiskaidymas, o galiausiai ir mūsų istorinė patirtis: gyvenimo sąlygų pasikeitimas, kėlimasis iš kaimų į miestus, sovietmečiu gyvavusių kultūros įstaigų, per kurias iš esmės ir buvo palaikomi socialiniai ryšiai tarp žmonių, žlugimas. Galų gale informacinių technologijų raida, interneto, virtualių socialinių ryšių paplitimas irgi naikina natūralų gyvą ryšį tarp žmonių.
Vis dėlto daugelio gyventojų santykiai su kaimynais gali būti glaudesni, tereikia įdėti šiek tiek pastangų. Be to, labai daug reiškia lyderio atsiradimas. Kai atsiranda lyderis, kuris bando sutelkti žmones, puikią bendruomenę galima sukurti net ir daugiabutyje. Taigi viskas priklauso nuo idėjų ir iniciatyvos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Naujausiame „iPhone 4S“ išmaniajame telefone diegiama virtuali sekretorė „Siri“ tapo pirmu dirbtinio intelekto žingsniu į mūsų namus.

Šių metų spalio 24 d. mirė Stanfordo universiteto profesorius Johnas McCarthy, žymus matematikos ir informatikos sričių mokslininkas, sugalvojęs terminą „dirbtinis intelektas“ bei pradėjęs rimtus mokslinius tyrimus, kurių tikslas – sukurti mąstantį kompiuterį. Be to, šis mokslininkas taip pat sugalvojo dalijimosi kompiuteriu koncepciją, padėjusią pagrindus vadinamajai debesų kompiuterijai, kuri pastaruoju metu vis labiau populiarėja.
Pirmą kartą dirbtinio intelekto terminą J.McCarthy pavartojo dar 1956 m. vasarą Dartmuto koledže vykusioje konferencijoje, kurioje ir buvo pakloti šio mokslo pamatai. J.McCarthy teigimu, ateityje galėsime taip smulkiai aprašyti kiekvieną mokymosi ar bet kokios kitos protinės veiklos aspektą, kad šią veiklą sugebės imituoti kompiuteriai. Mintyse iškyla ironiškas sąvokų sugretinimas – nuo XVIII a. žodis kompiuteris (angl. compute – skaičiuoti, atlikti skaičiavimus) reiškė ne mašiną, bet žmogaus, dažniausiai moters, profesiją. Šiuos žmogiškuosius „kompiuterius“ samdydavo finansinės korporacijos, universitetai, inžinerinės kompanijos. Šių profesionalų paslaugomis naudotasi net ir XX a. viduryje, pavyzdžiui, Manhatano projekte, kuriant atominę bombą, fizikas Richardas Feynmanas vadovavo grupei žmonių-kompiuterių. Vėliau jų darbą perėmė skaičiavimo mašinos ir kompiuteriai, o šiandien jau bandome sukurti kompiuterius, kurie būtų kuo panašesni į žmones.
Nuo 1956 m. dirbtinio intelekto kūrimu užsiima daugybė mokslinių laboratorijų bei pavienių išradėjų. Ir nors iki tikrai mąstančio bei sąmoningo kompiuterio dar liko daug kelio, per pastaruosius penkiasdešimt metų pasiekta tikrai nemažai. 1956 m. kompiuteris, galintis atpažinti nuskenuotą tekstą, buvo laikomas dirbtiniu intelektu, tačiau šiandien tą sugeba prie kiekvieno skenerio pridedama programa. 1997 m. kompanijos IBM sukurtas kompiuteris „Deep Blue“ pirmą kartą įveikė pasaulio šachmatų čempioną Garį Kasparovą. Šiais metais populiariame televizijos žaidime „Jeopardy!“ kitas IBM sukurtas superkompiuteris „Watson“ nugalėjo du šios pramogos čempionus Bradą Rutterį ir Keną Jenningsą. Tai gan didelis šuolis į priekį, kuriant dirbtinį intelektą, mat „Watson“ supranta kalbą ir gali interpretuoti užduodamus klausimus.
Lozanos (Šveicarija) technologijų instituto mokslininkas Henry Markramas nuo 2005 m. vadovauja „Blue Brain“ projektui, kurio tikslas – neuronas po neurono sukurti tikslią žinduolio smegenų imitaciją, naudojant „Blue Gene“ superkompiuterį. H.Markramas tikisi po dešimties metų sukurti veikiančią virtualią žmogaus smegenų kopiją, kuri padės suprasti, kaip, kada ir kur atsiranda mąstymas. O iki tol kiti mokslininkai ir inžinieriai bando kurti primityvesnes dirbtinio intelekto „esybes“, kurios, bent jau bendraudamos su žmonėmis, darytų mąstančios būtybės įspūdį.

Asmeninė sekretorė telefone

Šių metų spalį pristatytame naujame „Apple“ išmaniajame telefone „iPhone 4S“ įdiegta virtuali asmeninė sekretorė „Siri“, galinti atpažinti, ką jai sako vartotojas. Nors ši pagalbininkė kol kas nesupranta lietuviškai – tik angliškai, prancūziškai ir vokiškai, ji moka pažymėti svarbias datas kalendoriuje ir apie jas priminti balsu, padiktavus bet kokį žodį, ši programa atlieka paiešką internete ir ekrane pateikia jos rezultatus, taip pat padeda orientuotis nepažįstamoje vietovėje. Tačiau tai ne viskas – „Apple“ inžinieriai „Siri“ suteikė tam tikrą asmenybę, kuri kartais būna nuolanki, o kartais tikra niurzga. O kadangi ši pagalbininkė veikia „debesyje“, ją kuriantys inžinieriai nuolatos tobulina „Siri“ žodyną, frazių asortimentą, taip kurdami šios virtualios sekretorės charakterį.
Šią papildomą „iPhone 4S“ funkciją būtų galima priskirti prie nereikšmingų patobulinimų, jei ne faktas, kad jai ateitį planavo neseniai miręs žymusis inovatorius Steve’as Jobsas. O juk šio žmogaus įžvalgos visada keliais žingsniais lenkė laikmetį – jis pirmas įdiegė grafinę kompiuterio valdymo aplinką ir ši vėliau tapo populiariaisiais „Windows“, be kurių sunkiai įsivaizduojame kompiuterius. Taip pat S.Jobsas ypač stipriai rėmė naujoviškus kompiuterio valdymo būdus – pelę bei liečiamąjį ekraną. Todėl „Siri“ įdiegimas išmaniajame telefone žymi naują erą, kai dirbtinis intelektas po truputį žengia ir į kiekvieno žmogaus kasdienybę.
Beje, kad ši sfera turi ateitį, rodo faktas, jog panašias virtualias asistentes kuria ir kitos inžinierių kompanijos, pavyzdžiui, „Guile 3D Studio“ ar „Creative Virtual“, – jų paslaugomis jau naudojasi tokios korporacijos, kaip „Virgin Media“, HSBC, „Verizon“ ar „Renault“. Tik laiko klausimas, kada „Google“ virtualią sekretorę įdiegs savo operacinėje sistemoje „Android“.
Vis dėlto, kad ir kokia iškalbi būtų „Siri“, to nepakanka, kad kompiuteris būtų pripažintas mąstančia būtybe. Tiesa, kol kas dirbtinio intelekto programos vis dar sunkiai peržengia ir šį žemiausią laiptelį – Turingo testą. Šį išbandymą sugalvojo žymus britų matematikas ir kompiuterių mokslo pradininkas Alanas Turingas (1912–1952), iškėlęs hipotezę, kad jei žmogus, kalbantis su mašina, patiki kad kalbasi su kitu žmogumi, vadinasi, mašina šį testą išlaikė.
Kiekvienais metais įvairios mokslininkų ir inžinierių grupės rengia Turingo testus, kuriuose rungiasi dirbtinio intelekto kūrėjai. Štai šiais metais Indijoje vykstant tokio pobūdžio bandymui Rollo Carpenterio sukurta programa „Cleverbot“ taip įtikinamai diskutavo, kad daugiau nei pusė renginio dalyvių nusprendė, jog tai žmogus. „Teoriškai „Cleverbot“ įveikė Turingo testą, tačiau tai nereiškia, kad mano sukurtas dirbtinis intelektas gali mąstyti“, – prisipažino jo kūrėjas R.Carpenteris. Pasišnekučiuoti su šiek tiek „kvailesne“ „Cleverbot“ versija gali kiekvienas internautas, apsilankęs kūrėjo svetainėje.
Vis dėlto „Cleverbot“ nėra pirma pokalbių programa, žmones apgavusi dėl savo gyvumo. Pati pirmoji tokia programa buvo 1964 m. Masačusetso technologijos institute profesoriaus Josepho Weizenbaumo sukurta „Eliza“, kuri veikė taip gerai, kad dauguma su ja kalbėjusių žmonių nenorėjo patikėti, jog tai viso labo kompiuteris. „Eliza“ buvo geniali tuo, kad naudojo pačių žmonių išsakytus teiginius, kuriuos ji pateikdavo paverstus klausimais. Žymus mokslininkas Carlas Saganas net buvo pradėjęs kurti planus, kaip panaudoti šią kalbančią programą psichoterapijos tikslams. Tačiau tašką padėjo „Elizos“ kūrėjas J.Weizenbaumas: pasibaisėjęs tokia įvykiu raida, jis nutraukė projektą ir tapo vienu griežčiausių dirbtinio intelekto kūrimo kritikų.

Ar mūsų laukia kiberpankiška ateitis?

Dirbtinis intelektas ir dėl jo atsiradimo žmonijai kilsiančios problemos arba galimybės seniai tapo neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu mokslinės fantastikos kūrėjams bei futurologams. Britų matematikas ir A.Turingo kolega Irvingas Johnas Goodas dar 1965 m. yra pasakęs: „Jei bus išrasta mašina, savo mąstymo galiomis lenkianti visas bendrai sudėtas pasaulio žmonių protines galias, ji sugebės kurti vis tobulesnes savo versijas ir žmogaus intelektas akimirksniu liks nuošalyje. Tai paskutinis išradimas, kurį turėtų padaryti žmogus.“
1993 m. fantastas Vernoras Vinge’as šį gan grėsmingą įvykį pavadino singuliarumu – pasak jo, superprotingos mašinos nematytų naudos iš žmonių ir juos sunaikintų. Tačiau yra ir optimistiškesnių singuliarumo scenarijų – galbūt galėsime naudoti implantus, kurie sustiprins protines galimybes, arba perkelti savo sąmonę į virtualią erdvę, o gal mašinos už mus daug greičiau išspręs senėjimo bei mirties klausimus, taigi gyvensime kur kas ilgiau.
Tuo, kad singuliarumo laukti ilgai neteks, nė kiek neabejoja vienas dirbtinio intelekto „apaštalų“ – mokslininkas, išradėjas ir futuristas Raymondas Kurzweilas, kuriam priklauso 39 patentai ir 19 garbės mokslų daktaro titulų, nors šiandien dalis mokslo bendruomenės jį laiko pseudomokslininku. Remdamasis savo atliktais tyrimais jis teigia, kad technologinis progresas vyksta ne tiesiškai, bet eksponentiškai – iš pradžių kinta lėtai, o vėliau įvyksta šuolis. Todėl žmonija niekaip negali nuspėti tų atradimų, kuriuos ji atliks ateityje. R.Kurzweilas spėja, kad apie 2020 m. mes sugebėsime atkurti žmogaus smegenis, o dirbtinis intelektas mus pranoks apie 2045 m.
Ar visa tai įvyks – nežinia, be to, dauguma mokslininkų stipriai abejoja tuo, kad dirbtinis intelektas kada nors taps savarankiškai mąstančia esybe. „Nors elektrocheminiu požiūriu smegenys veikia panašiai kaip kompiuterio mikroschemos, tačiau jose vykstantys biologiniai ir cheminiai procesai savo būsenų įvairove stipriai viršija skaitmenines technologijas, apsiribojančias tik nuliais ir vienetais“, – dirbtinio intelekto idėją kritikuoja biologas Dennisas Bray’us.
Ilgą laiką manyta, kad iš gyvūnų žmones išskiria kalba bei įrankių naudojimas, tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, jog abu šiuos gebėjimus galima atrasti ir gyvūnų pasaulyje. Kažkada manėme, jog žmogus išsiskiria tuo, kad gali spręsti matematikos uždavinius, tačiau šiandien mes sunkiai susidorotume su užduotimis, kurias išsprendžia paprasčiausi skaičiuotuvai.
Tad įspraustas tarp žvėries ir mašinos, žmogus vis bando surasti tą išskirtinį, tik jam būdingą bruožą. Galbūt kuo labiau į mąstančią būtybę panašaus dirbtinio intelekto kūrimas galiausiai padės mums suprasti, kas gi daro mus žmonėmis?

Socialiniai tinklai suryja milijardus valandų, iškraipo jaunuolių vertybes ir supratimą apie realų gyvenimą. Tačiau iš tiesų reikia labai nedaug, kad socialiniai tinklai iš žalingų virstų naudingais.

Šiemet rinkos tyrimų agentūros RAIT iniciatyva atlikta 15–74 metų Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad socialiniuose tinkluose yra užsiregistravę jau 48,8 proc. šios amžiaus grupės šalies gyventojų. O populiariausiame Lietuvoje socialiniame tinkle “Facebook” teigė besilankantys daugiau kaip 34 proc. apklaustųjų.
Šiaip jau socialiniai tinklai iš tiesų puikus įrankis, jei juo naudojiesi protingai, juk tai savotiška adresų knyga, bendravimo priemonė, naujienų šaltinis. Taip pat tai tobula platforma verslui kuo labiau pažinti savo klientus. Tačiau kyla klausimas, ar pernelyg aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose ir juose praleistas laikas atsiperka. Ar tai nėra visiškai beprasmiška veikla, kai švaistomos brangios gyvenimo valandos? O gal įmanomas protingas (ir saikingas) buvimas socialiniame tinkle?

Kaip prapuola laikas socialiniame tinkle

Vilnietis Karolis Makrickas prisimena, kad prie “Facebooko” prisijungė dar 2007 m., tačiau Lietuvoje šis tinklas išpopuliarėjo tik 2009 m. “Tada vėl sugrįžau į tinklą – iš vieno apsilankymo per mėnesį pasidarė vienas kartas per savaitę, vėliau kartas per dieną, dar vėliau kartas per valandą. Kartais nuo socialinio tinklo neatsijungdavau visą dieną. Ilgainiui visa tai pabodo, ir dabar “Facebooke” per dieną praleidžiu apie dvi valandas – ryte gerdamas arbatą bei vakare, norėdamas perskaityti didžiąją dalį naujienų”, – pasakoja dizaineris K.Makrickas.
“Ryte, kai ateinu į darbą, apie pusvalandį praleidžiu socialiniame tinkle, kol peržiūriu visas naujienas. Dieną taip pat kelis kartus įsijungiu, patikrinu, kas ką naujo parašė. Taigi per dieną “Facebooke” praleidžiu daugiau nei valandą”, – antrina vilnietė Lina Gaigalaitė.
Panašiai praeina daugelio aktyvesnių socialinių tinklų dalyvių diena. Valanda ar dvi, atrodytų, nedaug, tačiau dar reikėtų sudėti visas akimirkas per dieną, kai prie tinklo prisijungiama tik trumpam. Paklaustas, ar nekyla noro užsukti į socialinę tinklavietę, kai būna neatidėliotinų darbų, K.Makrickas sakė: “Kai jau labai dega terminai, tokio noro nekyla. Bet paprastai reguliariai užmeti akį, ar niekam tavęs nereikėjo. Tai vyksta per atokvėpio pertraukėles: vieni eina parūkyti, kiti – į “Facebooką”.
Dar daugiau laiko socialiniuose tinkluose praleidžia mokiniai ir sudentai. Kai kurie net po keturias penkias valdandas per dieną. “Turiu daug draugų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o “Facebookas” – priimtiniausia priemonė su jais bendrauti. Be to, per socialinius tinklus gaunu daug naudingos informacijos”, – teigia studentas Mantas Labutis.
Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo duomenimis, šios šalies piliečiai “Facebook” tinkle vieno prisijungimo metu vidutiniškai praleidžia daugiau nei po 25 minutes. Net 42 proc. britų prisipažino, kad prie socialinio tinklo prisijungia po kelis kartus per dieną. O penktadalio apklaustųjų teigimu, socialinio tinklo svetainė būna įjungta nuolatos. Dar vienas įprotis – socialiniame tinkle užsibūti naktį, prarandant dalį miegui skirto laiko. Apklausti britai teigė, kad socialiniuose tinkluose miego sąskaita prabūna daugiau nei 40 minučių ilgiau.
“Iš tiesų socialiniai tinklai aktyviems jų dalyviams suryja daugybę laiko. Jeigu jais naudojamės kaip informacijos sklaidos kanalu, tai dar pusė bėdos. Tačiau pagrindinis socialinių tinklų tikslas – palengvinti bendravimą, kuris iš tikrųjų turėtų vykti realybėje”, – primena psichologas Andrius Atas.
Vis dėlto dauguma socialinių tinklų dalyvių prarasto laiko taip nesureikšmina. “Nemanau, kad jei nepraleisčiau tiek laiko socialiniame tinkle, būčiau jį „investavęs“ kur nors prasmingiau”, – svarsto K.Makrickas.
Bet taip mano ne visi. Štai vilnietis Paulius Andriuškevičius pastebi, kad laikas socialiniame tinkle prabėga nepastebimai: “Kartais darbų įkarštyje, radęs truputį laisvo laiko, sėdžiu 20 minučių ir stiklinėmis akimis žiūriu į kompiuterio ekraną. Ir tik grįžęs prie darbų suprantu, kad iššvaisčiau net pusvalandį savo laiko.”

Socialiniai tinklai – bendravimo pakaitalas
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad socialiniame tinkle žmonės patenkina narcisistinius savo poreikius. O gal kaip tik ne – ten renkasi drovios ir labiau intravertiškos asmenybės, kurios gludina bendravimo įgūdžius? Tad ekstravertai ar intravertai valdo socialinius tinklus?
“Tie, kurie socialiniuose tinkluose susikuria savo antrąją tapatybę, dažniausiai mažiau pasitiki savimi arba yra ne tokie energingi. Kartu veikia ir noras kuo stipriau kontroliuoti savo paveikslą, kurį mato kiti žmonės”, – aiškina psichologas Olegas Lapinas. Pasak jo, tinklai traukia ir ypač energingas, ekstravertiškas asmenybes, kurioms reikia veiklos ir papildomo pripažinimo.
“Socialiniai tinklai padeda kurti į save pasinėrusią asmenybę. O dažniausi šių tinklų nariai – paaugliai bei iš paauglystės išaugantys jaunuoliai. Beje, šiandien pastarasis gyvenimo laikotarpis kai kuriose Vakarų šalyse išsitęsęs vos ne iki 30-ojo gimtadienio”, – pastebi psichoterapeutė Rūta Bačiulytė. Ji perspėja, kad paaugliai laiko, praleidžiamo virtualioje erdvėje, neišnaudoja tikro bendravimo įgūdžiams tobulinti. Be to, veikla socialiniame tinkle sukelia klaidingą pojūtį, kad bendraujama iš tiesų.
“Jaunas žmogus nori įsitvirtinti visuomenėje, o socialinis tinklas tą jo poreikį puikiai patenkina. Tačiau šis veiksmas yra dalinis, nes socializavimosi poreikį žmogus gali visiškai patenkinti tik bendraudamas realiai”, – R.Bačiulytei pritaria ir O.Lapinas.
Jo teigimu, bendravimas socialiniuose tinkluose, kaip ir visas virtualus bendravimas, yra lengvai prieinamas, tačiau jis negarantuoja gilumo ir kokybės. Dėl to nevertėtų baimintis – kai aplink daugėja seklių santykių ir paviršutiniškos komunikacijos, visuomenėje stiprėja tikro ir tvirto bendravimo paieškos. Pavyzdžiui, dažnas socialinių tinklų narys, turintis per du šimtų virtualių draugų, paklaustas sunkiai galėtų pasakyti ką nors konkretaus apie daugelio jų pomėgius ar būdo bruožus.
“Kol žmogus nėra tikras dėl savo tapatybės, jis gali rinktis socialinį tinklą kaip lengvesnį kelią ir kurti savo asmenybę virtualioje erdvėje. Ten jis susikuria keletą ar keliolika kaukių, padedančių jam bendrauti, tačiau jos veikia tik virtualioje erdvėje. Bendraujant realybėje jos neturi jokio poveikio”, – aiškina R.Bačiulytė.
Nieko nuostabaus, kad dauguma socialinių tinklų narių nepastebi iššvaistyto laiko ar netikro bendravimo trūkumų. “Tačiau bendravimo pilnumo iliuziją bene labiausiai palaiko minios efektas – juk visi aplink virtualiai bendrauja. Šis efektas sukuria vaizdą, kad buvimas socialiniame tinkle iš tiesų yra visavertis”, – perspėja A.Atas.

Kiekvienam sava nauda
Ne visi “Facebooko” nariai yra paaugliai ar pripažinimo nesulaukę drovuoliai. “Augindamas vaikus “Facebooke” praleisdavau daug laiko. Tarp namų ruošos, vaikų priežiūros, žaidimų su jais, valgio gaminimo visada atsiranda pertraukėlių, kai nieko doro nenuveiksi. Tad per dieną susidarydavo, ko gero, net kelios valandos, – prisimena Paulius Andriuškevičius. – Beje, pastebėjau, kad “Facebooke” dalyvauja daug mamų, auginančių vaikus. Manau, tai joms leidžia pabėgti nuo rutinos ir sumažinti įtampą.”
Apibendrinant galima teigti, kad vyresniems žmonėms socialiniai tinklai daro nedaug žalos ir, žinoma, duoda šiek tiek naudos. O štai vaikams ir jaunuoliams neretai stipriai pakenkia ir iškraipo vertybes, nes penkias valandas kasdien “Facebooke” praleidžiantis jaunuolis, nors ir atrodo užsiėmęs, iš tiesų tą laiką iššvaisto. Juk tuo metu jis galėjo nueiti į teatrą, biblioteką, galėjo kartu su draugais pasportuoti, apsilankyti mėgstamos grupės koncerte, apskritai nuveikti daug gerų darbų, bet jis sėdėjo “Facebooke”. Tokiam žmogui atrodo, kad jis gyvena tikrą gyvenimą, tačiau, deja, taip nėra.
Pačių socialinių tinklų dėl to negalima kaltinti. “Iš tiesų interneto tinklas buvo sukurtas kariniams bei moksliniams tikslams, tačiau žmonija jį humanizavo. Kol kas aukščiausia interneto humanizavimo forma yra socialinis tinklas. Ir ne jis kaltas dėl milijardų tuščiai išeikvotų valandų, o žmonės, – tvirtina O.Lapinas. – Socialiniai tinklai – tik instrumentas, kuris yra labai naudingas, jeigu juo naudojiesi protingai.”
“Juk iš tiesų socialiniai tinklai – tai laiko taupymo priemonė. Dabar nebereikia vargti, norint pakviesti žmones į svečius. Parašai bendrą kvietimą, sukurdamas įvykį, ir iškart matai, kas žada pasirodyti, o kas ne. Socialinis tinklas už tave sukramto ir apdoroja informaciją”, – komentuoja K.Makrickas.
Psichologai sutaria, kad vaikams reikia išaiškinti, kam reikalingi socialiniai tinklai, kokia jų paskirtis, kokia jų žala, apibrėžti laiką, kiek juose galima būti, tuomet jiems šis instrumentas iš trūkumo virs privalumu. Ir tai tinka kalbant ne tik apie socialinius tinklus, bet apskritai apie daugumą naujausių technologijų bei IT instrumentų.

DIAGRAMA

Psichologas A.Atas: “Virtuali tikrovė siūlo virtualius draugus. Joje esantys virtualūs pasiūlymai yra beprasmiški, kaip ir dauguma pasirinkimų ar sprendimų.”

Psichologas O.Lapinas: “Daugelis net aktyviausių socialinių tinklų dalyvių jaučia savo problemas ir gerai suvokia, kokie iššūkiai jų laukia realiame pasaulyje.”

"Veido" archyvas

Visi trokšta, kad jų vaikai būtų sveiki, žvalūs, laimingi ir, žinoma, protingi. O kaip to pasiekti? Pirmiausia – bendraujant. Ar daug kalbame su vaikais? Ar skatiname jų mąstymą, sugebame kantriai išklausyti jų mintis bei svarstymus? Ar visada išgirstame, ką mums sako mūsų mažieji?

Atėjus Tarptautinei šeimos dienai ir artėjant Tarptautinei vaikų gynimo dienai – birželio 1 – norime paskatinti tiek tėvelius, tiek mažųjų auklėtojus bei mokytojus pakalbėti su jais visais laikais aktualiomis temomis – kaip jie supranta meilę, gerumą, atjautą, pagalbą. Ne tik pakalbėti, bet ir užrašyti, įrašyti ar nufilmuoti bei atsiųsti elektroniniu paštu iki gegužės 30 d. adresu bukim@vpsc.lt <mailto:bukim@vpsc.lt> (iki 5 Mb).

Mažųjų pamąstymus, nurodydami jų vardus bei amžių, galite pateikti ir patys Facebook‘e BŪKIM. Pačius mažiausius ir originaliausius išminčius, sulaukusius daugiausiai teigiamų atsiliepimų, apdovanosime mūsų rėmėjų leidyklų „PRESVIKA“, o kiek vyresnius filosofus – „ALMA LITTERA“ ir „TYTO ALBA“ leidiniais bei užrašų knygutėmis.