Bendruomenių šventė

Pastarosiomis savaitėmis per visą Lietuvą nuvilnijo gausybė įvairių švenčių, kurių branduolys – vietos bendruomenės. Vis dėlto ne tik ruduo, bet ir visi metai buvo derlingi įvairiuose Lietuvos kampeliuose susikūrusioms ir bendraminčius vienijančioms bendruomenėms.

Tai patvirtina jau vien tas faktas, kad šiemet pirmą kartą Lietuvoje vyko Tarptautinė vietos bendruomenių mugė. Į ją sugužėjo ne tik daugiau kaip 200 bendruomenių bei tūkstančiai žiūrovų, bet sulaukta ir aukščiausių šalies vadovų dėmesio. Ne veltui šie metai buvo paskelbti Vietos bendruomenių metais.

„Savo kasdiene veikla jūs kuriate saugesnę Lietuvą. Kiekvienas, įtrauktas ir įsitraukęs į bendruomenės veiklą, – geriausia prevencija nuo atskirties, smurto ir susvetimėjimo. Savo pavyzdžiu esate įkvėpimas daugeliui“, – kreipdamasi į vietos bendruomenių narius tuomet sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atidariusi mugę, kurios globėjas buvo premjeras Algirdas Butkevičius.

„Lankydamasi įvairiuose rajonuose, miesteliuose, seniai pastebėjau, kad ten, kur veikia stiprios bendruomenės, gyvena laimingesni žmonės. Jie padeda vieni kitiems, tausoja gamtą ir gražina aplinką, daug ką nuveikia talkomis, visi kartu – juk tai savo pačių labui, saugesniam vaikų laisvalaikiui, pilietiškumo ugdymui“, – šalies vadovams antrina ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Ten, kur veikia stiprios bendruomenės, gyvena laimingesni žmonės. Jie padeda vieni kitiems, tausoja gamtą ir gražina aplinką, daug ką nuveikia talkomis, visi kartu.

Ypač svarbu vietos bendruomenėms ne tik valstybės moralinis palaikymas, bet ir finansinis aspektas. Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM), nepaisant įvairių taupymų ir lėšų perskirstymo, pavyko apginti šią labai svarbią sritį, ir lėšos Bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo programai išliko stabilios. Tai tikrai nėra mažai – jos siekia 2,6 mln. eurų.

SADM atmeta bet kokius priekaištus, kad ministerija neprisideda prie bendruomenių aktyvumo skatinimo. Tuo labiau kad šiemet pirmą kartą bendruomenės gali jau pačios, be savivaldybės spręsti, kam reikėtų teikti pirmenybę naudojant SADM lėšas.

„Tai, kad bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo 2016 m. atrankos konkurso programa labai reikalinga, rodo dalyvių skaičius. Pateiktos net 834 paraiškos iš visų savivaldybių, išskyrus Neringos. Atrinkti iš jų geriausius projektus komisijai tikrai buvo nelengva, o ir lėšų pagal visas numatytas veiklas neužtektų, tačiau vis dėlto siūloma finansuoti daugiau nei 360 projektų visoje Lietuvoje“, – argumentuoja ministrė A.Pabedinskienė.

Daugiausiai bendruomeninių organizacijų finansuota Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus miestų savivaldybėse bei Raseinių, Šiaulių, Jurbarko, Joniškio, Vilkaviškio, Biržų, Raseinių rajonų savivaldybėse.

Vis dėlto, kokie klausimai buvo svarbiausi bendruomenėms?

Pirmojo pusmečio duomenimis, bendruomenės populiarino vietos tradicijas, papročius, tarmes, tradicinius amatus, rengė sporto ir kultūrinius renginius, organizavo savipagalbos grupes turintiesiems socialinių problemų, labdaros akcijas, inicijavo forumus, kuriuose sprendė svarbius bendruomenėms klausimus. Ne paskutinę vietą užėmė veiklos, skatinančios vietos gyventojų užimtumą ir saviugdą: stovyklos, seminarai. Tos bendruomenės, kurioms kol kas aktualiau aplinkos gerinimas, tvarkė viešąsias erdves: parkus, sporto ir poilsio aikšteles, vaikų žaidimų aikšteles ir t.t. Taip pat buvo įsigyta ilgalaikio turto – kompiuterinės technikos, garso aparatūros, stebėjimo kamerų, krūmapjovių, žoliapjovių, motorinių pjūklų, sporto aikštelių įrenginių, žemės ūkio technikos ir kt.

Pirmąjį pusmetį lėšos projektinėms veikloms įgyvendinti buvo pervestos jau 284 projektų vykdytojams, kurie veiklas numatė ir jas įgyvendino minėtu laikotarpiu. Bendruomeninės organizacijos, įgyvendindamos projektus, vien pirmąjį pusmetį surengė 899 priemones, kuriose dalyvavo net 40 833 žmonės.

„Esu įsitikinusi, kad šis įdirbis – puiki investicija į ateitį, skatinanti puoselėti savo gimtąjį kraštą, stiprinti bendruomeniškumą. Nes stiprūs ryšiai tarp žmonių – vienas svarbiausių dalykų, padedančių atsispirti emigracijai, vidinei migracijai. O kad tvarkingose, sutelktose gyvenvietėse labiau norisi plėtoti verslą, kurti šeimas, yra įrodymų nereikalaujantis faktas, – sako ministrė A.Pabedinskienė. – Neabejotina, kad skirtos lėšos bendruomenėms taps didele ir prasminga paskata ir ateityje pačioms rengti bei įgyvendinti įvairius projektus, savarankiškai priimti bendruomenės nariams svarbius sprendimus.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Gretos.s nuotr.

Kuo vyresni mokiniai, tuo rečiau tėvai lankosi mokykloje. Tėvų susirinkimai trumpėja, bendrų interesų vis mažiau. Vaikai sau, mokytojai sau, gimdytojai irgi… Tarsi trys atskiros šalys. Tačiau visas vienija bendras tikslas – laiminga vaiko ateitis.

Visai neseniai ES projekte ,,T klasė“ atliktos apklausos duomenimis, net 89 proc. pedagogų sako, kad tėvai neranda laiko ateiti į mokyklą, nes teigia daug dirbantys. Kas svarbiau – vaikas ar darbas? Ar suaugusieji supainiojo prioritetus? Pasak individualiosios psichologijos analitikės psichologės Erikos Kern, už Atlanto tėvų mokyklų bendruomenės klesti. Tad kaip pritraukti tėvus į mokyklas?

Į mokyklą ne tik su rūpesčiais

Neretai vyresnių klasių mokinių tėvams ugdymo įstaiga asocijuojasi su negatyvu. Juk į mokyklą ateini tada, kai taviškį kas prilupa arba teisintis mokytojams, kodėl rūko už kampo ir neruošia namų darbų. Psichologė Erika Kern teigia, jog mados keičiasi ir daugėja tėvų, kuriems mokykla asocijuojasi būtent su bendruomene. Tik vienose mokyklose bendruomenė stipresnė, kitose – ne: ,,Lietuvoje yra ne viena ugdymo įstaiga, kur tėvai noriai eina, jaučiasi laukiami ir reikalingi. Žinoma, tai dažniau pradinės mokyklos. Šiuo metu retėja ugdymo įstaigų, kuriose gimdytojai dalyvauja nuo pirmos klasės. Mokyklų sistema tokia, kad kiekviename etape visa šeima persikrausto į kitą bendruomenę. Prisitaikyti naujoje visada reikia laiko.

Taip jau yra, kad esame bendruomeniškos būtybės ir, pasak psichologės, visiška izoliacija žmogui pavojinga, tokių būsenų jis neatlaiko. Turime įgimtą poreikį priklausyti bendruomenei. Tai reiškia – jausti, jog turime joje savo vietą, esame reikalingi, galime daryti jai įtaką ir atsiskleisti patys. Jei tas poreikis patenkintas, atsipalaiduojame ir kuriame bei lengviau įveikiame kasdienes kliūtis. Jeigu bendruomenėse nesijaučiame saugūs – išeikvojame daug energijos tam saugumui kurti ar kompensuoti.

Jei teigsime, kad būti bendruomenėje yra tėvų pareiga, liepsime jiems ten dalyvauti, tada tai taps papildomu rūpesčiu. Bendruomenės nesukursime. Dauguma tėvų dirba, ir šeimų, kurių bent vienas galėtų daugiau laiko skirti vaikų ugdymui, yra nedaug. Gimdytojai mokyklos bendruomenėje dalyvauti gali po darbo arba savaitgaliais. Jei versime aktyviau dalyvauti jų poilsio sąskaita – rezultato nebus arba bus trumpalaikis. Tėvams aktyvumas mokyklos bendruomenėje turi būti panašus į poilsį. Bendruomenės kūrimas nėra paprastas procesas, tačiau jei viską darome teisingai, susikūrusi bendruomenė pradeda save kurti. Pagrindinis jos principas toks, kad kiekvienas bendruomenės narys turi turėti galimybę būti jai naudingas ir jausti, kad joje turi savo unikalią vietą. Šį uždavinį įgyvendinti sunkiausia, tačiau jei sugalvojame, kaip tai išpildyti, bendruomenė susikuria bei pradeda veikti pati. Beje, pasak pašnekovės, palengva susigundo ir tie tėvai, kurie iš pradžių šią iniciatyvą vertino skeptiškai.

Vengti tėvų – paauglio darbas

Tėvai ugdymo įstaigoje? Dažnas paauglys susirauks. Juk jam norisi būti savarankiškam, nepriklausomam. Kodėl atžalos gėdijasi gimdytojų?

,,Jei vaikas gėdijasi tėvų per mokyklos šventes, vadinasi, jis jau paauglys, greičiausiai jaunesnysis paauglys. Toks paauglio darbas, – juokauja psichologė. – Tėvų dalyvavimas mokyklos bendruomenėje nėra lindimas vaikams į akis. Tai, kokių tėvų vaikas nori pradinėse klasėse keičiasi, kai kalbame apie vyresniuosius. Tėvų dalyvavimas mokyklos šventėse nėra visai teisingas bendruomenės įsivaizdavimas. Tačiau galėtų būti, jei toje pačioje šventėje vaidinimą rengtų ir tėvai. Tada vaikai nesijaustų vertinami, stebimi, jie norėtų pasirodyti bei džiaugtųsi, kad tėvai taip pat jaudinasi, rengiasi pasirodyti. Tai galėtų būti darnios bendruomenės pavyzdys. Tikrai yra mokyklų, kur spektaklius kuria ir gimdytojai.

Dažnas paauglys sakys: „Kaip tėvų trynimasis mokykloje gali daryti įtaką mano pasiekimams bei motyvacijai mokytis?“. Erika Kern sako, kad tėvų trynimasis mokykloje vaiko pasiekimų nepakeis, jie gali ir suprastėti. Tačiau jei tėvai mokykloje kažką veiks, bus aktyvūs bendruomenės nariai, jausis joje reikalingi ir bus naudingi – tada vaikas jausis saugiau. Saugumo jausmas svarbus tuo, jog nereikia energijos eikvoti tam, kad įveiktumėme baimes, daugiau laiko, jėgų ir psichikos galių galime skirti mokslui bei socialinių įgūdžių plėtojimui.

Amerikos bendruomenės
Psichologė Erika Kern yra stebėjusi, kaip organiškai mokyklų bendruomenės veikia už Atlanto. Jungtinėse Amerikos Valstijose nepaprastai stiprios yra bažnyčios bendruomenės. Kartais mokyklos bendruomenė ir bažnyčios yra viena kitą paremiančios bei papildančios: ,,Man pažįstama mokyklų bendruomenių veikla pradinėse mokyklose. Vienas iš būdų – sportas. Kiekviena klasė ar keletas jos vaikų yra sporto komanda, kuri turi trenerį – vieną iš tėčių arba mamų. Neretai tėtis ar mama vaikystėje taip pat užsiėmė šiuo sportu, žino taisykles, matė, kaip elgėsi treneris. Manau, jie nėra tos srities specialistai, turi visiškai su sportu nesusijusį darbą. Treniruotės paprastai vyksta savaitgaliais. Bažnyčios bendruomenė prisideda suteikdama treniruotėms patalpas. Kartais jas skiria mokykla. Visą pavasarį, vos atšilus orams, prasideda tarpgrupinės varžybos. Beje, teisėjai irgi tėtis arba mama. Visi kiti – aktyvūs sirgaliai. Varžybas stebi išplėstinė šeima – kviečiami seneliai, tetos, dėdės. Visi atsineša užkandžių, gaiviųjų gėrimų. Palaiko savo komandą, o po rungtynių linksmai kartu pasivaišina.

Kita patirtis – šventės mokykloje. Pavyzdžiui, klasės dekoravimas – tėvų rūpestis. Tai jie daro po darbų – smagiai šnekučiuodamiesi, juokaudami. Taip pailsi po įtemptos darbo dienos, pabūna su žmonėmis, kurie gerai nusiteikę. Dalyvauja visi, kurie pageidauja. Paprastai bendruomenėje būti smagu, tad jei tik gimdytojai turi laiko, būtinai joje pabūna.

Kaip jiems tai pavyko pasiekti? Tiesiog taip buvo nuo pradžių. Tėvai daug ką gali nuveikti mokykloje – tėtis patvarkyti suolus ar kokias kitas menkas problemėles, net jei mokykloje yra stalius. Tuo tarpu mamos gali kurti dekoracijas ar atnešti visiems šilto obuolių pyrago. Variantų daugybė. Jei tik norime, viskas pasiekiama nesunkiai. Tai yra galimybės bendrauti, jomis pasinaudoti tikrai verta”, – sako psichologė Erika Kern.

Šiuolaikinėje visuomenėje bendruomeniškumas ir pilietiškumas pasireiškia visiškai kitokiomis priemonėmis nei prieš 24 metus. Tačiau ar bendravimas socialiniuose tinkluose ir ten gimusios socialinės iniciatyvos pajėgios suvienyti individualistinę ir susiskaldžiusią Lietuvos visuomenę?

„Dėl greito gyvenimo tempo žmonės nebeanalizuoja savo asmeninės erdvės, nebesprendžia aktualių kasdieninių problemų, nebekelia vietinei bendruomenei aktualių klausimų“, – esmines tautos apatiškumo priežastis vardija grupės „Karma“ vokalistas Kazimieras Likša.
Siekdamas išreikšti savo susirūpinimą dėl lietuvių bendruomeniškumo stokos vaikinas drauge su bendraminčiu Simonu Stankumi socialiniuose tinkluose paskelbė sparčiai populiarėjančią pilietinę akciją „Ką aš matau“, kurios tikslas – pasidalyti tuo, ką aplink save matai („Facebook“ ir „YouTube“ kanaluose), taip kuriant glaudesnę bendruomenę virtualioje erdvėje. Pilietinės iniciatyvos sumanytojai ragina tautiečius susimąstyti ir prabilti apie tai, kas kiekvienam iš jų svarbu.
„Jau kuris laikas mūsų žmonės nepatenkinti viskuo, kas aplink juos. Tačiau retas supranta, kad tik mūsų pačių veiksmai daro įtaką tam, kaip mes jaučiamės. Esame atsakingi už savo laimę ir ateitį“, – suimti savo gyvenimą į rankas ir nevengti pilietiškumo ragina akcijos iniciatoriai.
Su tuo, kad panašių iniciatyvų socialiniuose tinkluose pastaruoju metu itin sparčiai daugėja, linkusi sutikti ir Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorė dr. Jurga Bučaitė-Vilkė. Kelintus metus pilietinės visuomenės ir vietos bendruomenių raidos problematiką nagrinėjanti mokslininkė teigia, kad pilietinio įsitraukimo priemonės ir būdai visuomenėje kinta priklausomai nuo šiuolaikinių technologijų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Net atokiausiuose Lietuvos kaimuose kone kiekvieną savaitgalį vyksta koncertai, sporto varžybos, mokomasi senųjų amatų, o kaimynams nuoširdžiai rūpi vieni kitų problemos. Tiesa, tokių bendruomenių mūsų šalyje dar tėra viena kita. „Veidas“ siūlo pažvelgti, kaip tvarkosi ir kokį gyvenimą yra susikūrusios aktyviausios mažų kaimelių bendruomenės.

Daugelyje ištuštėjusių Lietuvos kaimų dažniau bendraujama prie alaus bambalio, o didžiausiu įvykiu tampa kaimynų muštynės prie kultūros namų ar bibliotekos užkaltais langais, tačiau ne visa mūsų provincija degraduoja. Kai kuriuose vos šimto gyventojų kaimeliuose, neturinčiuose nei mokyklos, nei bažnyčios, nei kultūros namų, aktyviai repetuoja kapelos, teatro trupės, kyla bendruomenių namai, statomi vietinių gyventojų rankomis ir lėšomis.
Štai Sigutėnų kaimo (Pakruojo r.) bendruomenės žmonės patys išardė apleistos ir griūvančios klėtelės rąstus, juos iš naujo sunėrė, o vėliau, susinešę iš namų kas lentų, kas vinių, pasistatė dar ir priestatą. Sigutėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Pranutė Kvedarienė sako, kad renginiuose dalyvauja ir į kitą veiklą yra įsitraukę ne tik visi kaimo gyventojai, kurių per devyniasdešimt, bet ir dar maždaug dvidešimt iš šio kaimo kilusių, o dabar miestuose gyvenančių žmonių.
„Kai, prieš septynerius metus pradėjome burti žmones, daugelis jų skeptiškai vertino įvairias bendras veiklas, o dabar visi susirenka kaimo jubiliatų pasveikinti, du kartus per metus mielai važiuoja į ekskursijas, įvairius festivalius. Taip pat kas antrą savaitgalį dalyvauja kaimo renginiuose: pas mus atvyksta teatrų kolektyvai, organizuojame spartakiadas, žvejų varžybas“, – pasakoja P.Kvedarienė.
Stebėtina, bet šiais laikais Sigutėnuose vyksta kur kas daugiau renginių nei daugelyje rajonų centrų. Antai neseniai visi kaimo vyrai gaudė žuvis, moterys jas iškart virė, o paskui kartu valgė. Prieš keletą savaičių jaunieji sigutėniškiai surengė talentų konkursą, patys vertino ir apdovanojo dainavusius, grojusius ar sunkumus kilnojusius suaugusiuosius.
„Mūsų žmonės labai tvarkingi, kas antra šeima dalyvauja gražiausios sodybos rinkimuose, tačiau svarbu, kad jie neužsidarytų savo išpuoselėtose sodybose, o bendrautų. Man keista girdėti, kad kituose kaimuose žmonės nežino, kas tuokiasi ar švenčia gimtadienį, krikštynas. Mes nuolat gyvename vieni kitų rūpesčiais, – atskleidžia Sigutėnų kaimo bendruomenės pirmininkė. – Turime ir savo ansamblį, tačiau esame stiprūs ne meniniu lygiu, bet vienybe ir idėjomis.“

Kaimą gaivina ir Kauno verslininkai

Viena pernai vykusio konkurso „Lietuvos kaime gera gyventi“ organizatorių Edita Petrauskaitė, aplankiusi apie dvidešimt iniciatyvių bendruomenių, pastebėjo, kad tai, kiek aktyviai žmonės įsitraukia į bendrą veiklą, priklauso nuo bendruomenės branduolio. Nors, E.Petrauskaitės žodžiais, juntama, kad nemažai kaimo žmonių stengiasi susikurti jaukesnę aplinką, šiltai bendrauja, tačiau daug net ir aktyvesnių bendruomenių vis dar buriasi tik dėl vieno konkretaus tikslo ar tik tam, kad parašę projektą gautų finansavimą. O vėliau jų veikla išsikvepia.
Taigi kuo išsiskiria veiklios bendruomenės? „Aktyvios kaimų bendruomenės gana skirtingos. Vienose švenčiamos savitos šventės, tarkim, sūrių ar bitininkų, tvarkomi senolių kapai, prižiūrimas vietinis parkas, kitos išsiskiria ansamblių gausa, stengiasi atgaivinti senuosius amatus. Jeigu nebūtų tokių aktyvistų, išmirtų visi kaimai“, – neabejoja E.Petrauskaitė.
Būtent paskatinti neišvažiuoti į miestus ar užsienį, taip pat parsivilioti emigrantus ir yra vienas pagrindinių aktyvių bendruomenių tikslų. „Svarbiausia – parodyti, kad kaimas gyvas, kad ir čia galima gyventi. Šiuo metu kaime gyvena tik apie 20 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau jį galima atgaivinti – sukurti darbo vietų, užtikrinti aktyvų kultūrinį gyvenimą“, – teigia Margininkų kaimo, įsikūrusio Kauno rajone, bendruomenės pirmininkas Justinas Rimas.
Nors ši bendruomenė susibūrė vos prieš trejus metus, dabar Margininkų kaimą, turintį apie du šimtus gyventojų, jau žino ne tik aplinkinių rajonų, bet ir didmiesčių žmonės. Mat čia organizuojami Pažaislio muzikos festivalio, bardų, džiazo atlikėjų koncertai. Įdomu tai, kad visi renginiai vyksta mažutėje XVII amžiaus bažnytėlėje. „Kultūros centras ir mokykla uždaryti, tad į bendruomenės valdybą pasikvietėm kunigą, kuris neprieštarauja, kad bažnyčioje vyktų ne tik su religija susiję renginiai. Pirmiausia norėjome pakelti vietinių savivertę, tad pradėjome veiklą nuo kultūrinių renginių. Tai pasiteisino. Kitas bendruomenės veiklos aspektas – reikalauti, kad vietos valdžia tinkamai vykdytų savo funkcijas“, – tikslus dėsto J.Rimas.
Jo iniciatyva apie dešimt Kauno rajono bendruomenių planuoja burtis į sąjungą, kad turėdamos didesnį svorį galėtų kartu su savivaldybės atstovais spręsti kaimo žmonėms aktualias problemas.
Beje, J.Rimas net Kauno verslininkus įtikino prisidėti prie Margininkų kaimo atgaivinimo. Jie finansavo bažnyčios remontą, skyrė lėšų varpinei sutvarkyti, kad unikalus varpas muštų valandas ir įkvėptų kaimui dar daugiau gyvybės.
Kita problema, kurią bendromis jėgomis sprendžia margininkiškiai, – kaip sumažinti kiaulių fermų skleidžiamą taršą. „Stambiam mūsų krašto ūkininkui pasiūlėme kartu ieškoti sprendimo, kad kuo mažiau būtų teršiamas oras ir gruntas. Jis sutiko bendradarbiauti, tad kartu su Žemės ūkio rūmais bandysime tame ūkyje įdiegti naujausias biotechnologijas. Jeigu bendruomenė sutelktai ieško sprendimo, jį visada randa“, – neabejoja J.Rimas.
Margininkų kaimo bendruomenės pirmininkas pabrėžia, kad imantis iniciatyvos labai svarbi motyvacija. Jį į priekį veda ne tik išsikelti tikslai, bet ir akivaizdūs pokyčiai. J.Rimas prisimena, kad dar prieš dvejus metus kaimo gyventojai nedrąsiai išsakydavo savo problemas, nerūpėdavo jiems ir bendros bėdos, o dabar jie aktyviai dėsto savo nuomonę. Be to, per šituos metus į kaimą atsikraustė dvi jaunos šeimos, dar keli ūkininkai planuoja čia dirbti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visų skaitančių laukiamiausias metų įvykis Vilniaus knygų mugė (VKM) kitais metais kalbės apie jaunimo literatūrą. Ką tik baigėsi su šia tema susijusio mugės šūkio paieškos, kuriose dalyvauti galėjo net 5 000 knygų bičiulių vienijanti socialinio tinklo bendruomenė.

„Čia – knygų erdvė: prisijunk“ skelbs ateinančių metų mugė. Kad knygos sukuria minčių, siužetų, skaitytojų, rašytojų ir herojų tinklus, bendruomenes, suartina bičiulius pabrėžė šūkio konkurse dalyvavę mugės draugai. „Esu tekstų tinkle“, „skaitykim kartu„ , „čia susitinka geros knygos ir geri žmonės“ „užmesk knygų tinklą“ – šūkiai, taikliai užčiuopę mugės dvasią tapo įkvėpimo šaltiniu VKM organizatoriams. „ Čia – knygų erdvė“, reiškia, jog kviečiame prisijungti visus skaitytojus prie knygų tinklo, įsijungti į skaitančiųjų bendruomenę, į bendravimą per knygas, į patį skaitymo procesą, kad galėtum išdidžiai pasakyti apie save: sveiki, aš esu skaitytojas!“ – sako Vilniaus knygų mugės projekto vadovė Milda Gembickienė.

Ką ir kaip skaito šiandieninis jaunimas? Kokie skaitymo būdai ir formos jiems patrauklūs, ko jie pasigenda mūsų knygynuose ir bibliotekose? Ar iš tiesų knygas pakeitė internetas, socialiniai tinklapiai, nedaugžodžiaujančių SMS žinučių kalba? Į visus šiuos klausimus ir bus bandoma atsakyti mugėje.

Į klausimą, ar reikia šiandieniniam jaunimui knygų, kai yra visažinis google, mūsų kalbinti žymus Lietuvos žmonės nedvejodami atsakė, kad taip. Aktorės Larisos Kalpokaitės įsitikinimu, knygų niekas nepakeis. Internetas tinka informacijai, bet jame skaityti knygas per didelis vargas ir jokio malonumo. „Mano vaikas užaugo su internetu, knygų neskaitė. Kai užaugo, ėmė skaityti knygas, todėl ir sakau, kad knygų niekas nepakeis, jos – kaip draugai“, – įsisitikusi L. Kalpokaitė.

Pati aktorė Larisa Kalpokaitė prisimena, jog paauglystėje skaitydavo daug ir nuolat. „Perskaičiau visus Main Rido, Džeko Londono, Džeimso Kuperio, Valterio Skoto romanus. Turbūt labiausiai tada patiko Valterio Skoto „Aivenhas“ ir visi Main Rido romanai. Nuolat skaitau ir dabar, bet skonis jau kitas. Dabar mėgstamiausios mano knygos – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ir Michailo Šolochovo „Tykusis Donas“, – pasakoja L. Kalpokaitė.

Nemenkesnis skaitytojas paauglystėje buvo ir žinomas dainininkas, žurnalistas, TV laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Jis prisipažino, kad skaitė visas knygas, kokias tik rasdavo namuose – nuo lietuvių iki pasaulio literatūros. „Mėgau nuotykinę literatūrą, Žiulio Verno, Diuma romanus, Selindžerį, Remarką, išskyrus „Naktis Lisabonoje“, patiko Baltušio „Parduotos vasaros“, – sako M. Mikutavičius ir priduria, kad rašytinis žodis bus amžinai, nesvarbu, ar jis bus pasiekiamas per spausdintinę knygą, ar per internetą. Pasak M. Mikutavičiaus, jis pats kur kas mieliau skaito spausdintines knygas, net naujienas sužino ne iš interneto, o skaitydamas laikraščius, žurnalus, žiūrėdamas TV.

O štai žinomas televizijos laidų ir renginių vedėjas, TV laidų prodiuseris Gediminas Jaunius gana ilgai knygų neskaitė ir tikrą skaitymo malonumą atrado nuo šešiolikos metų. „Tuomet domėjausi psichologine literatūra, skaičiau šventųjų gyvenimo knygas, atradau krikščionišką literatūrą. Didelį įspūdį padarė Soren Kierkegardo „Liga mirčiai“, Hermano Hesės „Narcizas ir auksaburnis“. Hese žaviuosi ir dabar, domiuosi skandinavų autoriais, ypač patinka Ingmaras Bergmanas“, – pasakoja G. Jaunius. Jo nuomone, knygų niekas nepakeis, jokia kita media priemonė jų neatstos. „Man reikėjo prie knygų priprasti, išmokti skaityti ir dabar manau, kad knyga – tai ypatingas dalykas. Tai dovana vaizduotei, sielai, tai meditacija, kartu – tai ir didelis malonumas“, – sako G. Jaunius, pridurdamas, kad, nors dabar nėra daug skaitantis, bet knygoms išrankus. O Bibliją skaito beveik kasdien.

14-oji Vilniaus knygų mugė vyks 2013 m. vasario 21-24 d. Vilniaus knygų mugė yra didžiausia ir svarbiausia knygų mugė Baltijos šalyse, pelnytai garsėjanti įdomia, turininga kultūrine programa, autorių ir svečių gausa.

Sausio 20 d., penktadienį, Nidoje įvyks steigiamasis Neringos bendruomenės forumo susirinkimas. Neringiškių iniciatyva steigiama nevyriausybinė organizacija sieks Neringos savivaldybės kaip nacionalinio parko ir Pasaulio paveldo vietovės harmoningo vystymo.
Planuojama, kad forumas aktyviai dalyvaus ieškant galimybių teikti paraiškas Europos sąjungos fondų paramai bendruomeniškumo skatinimui gauti. Sieks skleisti objektyvią informaciją ir teisingą požiūrį apie Neringos situaciją, atstovaus šio krašto bendruomenės nuomonę.
Pagrindinė Neringos bendruomenės forumo misija – išsaugoti Neringą ateičiai, neatimant jos iš žmonių.
Forumas vienys ne tik visų Neringos gyvenviečių gyventojus, visuomenines organizacijas, bet ir gerai Neringos specifiką žinančius žymius Lietuvos specialistus, mokslo, meno ir kitų  specialybių atstovus, Neringą gerbiančius ir vertinančius žmonės.
Norą dalyvauti forumo veikloje jau pareiškė beveik 100 neringiškių ir Neringos gerbėjų iš kitų Lietuvos miestų. Tapti forumo nariu gali kiekvienas užpildęs specialią prašymo formą, kurią bus galima gauti ir steigiamojo susirinkimo metu.
Steigiamasis Neringos bendruomenės forumo susirinkimas, kurio metu bus sprendžiamas juridinio registravimo klausimas, renkama valdyba, prezidentas, pristatyti tikslai ir uždaviniai vyks 2012 m. sausio 20 d., 17. 00 val. Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.