56-erių metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos instituto direktorių, Kauno universiteto klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovą prof. Rimantą Benetį respondentai vadina viena įtakingiausių šio laikmečio Lietuvos sveikatos sistemos figūrų, nors jis niekada neužėmė jokių politinių postų.

Jau septintus metus Lietuvos kardiochirurgijos juvelyras prof. Rimantas Benetis pusę savo laiko praleidžia tėvynėje, o pusę – karščiu alsuojančioje tolimojo Kazachstano sostinėje Astanoje. Čia jis šios iškasenų turtingos posovietinės šalies atstovų kvietimu prisideda statant vieną moderniausių pasaulyje klinikų.
Beje, prieš bemaž metus laiko kaunietis sulaukė dar ir siūlymo vadovauti šios šalies kardiochirurgams. Kazachstane R.Benečio vadovaujama komanda atliko pirmąją dirbtinės širdies implantavimo operaciją. Vidurinės kartos Lietuvos kardiochirurgijos žvaigžde neretai pavadinamas R.Benetis moko kolegas kazachus visų kardiochirurgijos subtilybių, kurių išmoko operuodamas Lietuvoje ir stažuodamas garsiausiose užsienio šalių klinikose.
Jau daug metų profesoriui yra parengta vadinamoji nuolatinė atviroji viza į Kazachstaną, mat jis bet kada gali sulaukti kvietimo atvykti į šią šalį atlikti sudėtingiausių transplantacijos operacijų.
„Veido“ žurnalistei mėginant pakalbinti profesorių buvo paaiškinta, kad ir šiuo metu jis dirba Astanoje, tad yra sunkiai pasiekiamas. Kartu su profesoriumi išvykusi ir jo bendrakursė bei bendramintė žmona Gražina. Kauno klinikų akių ligų gydytoja G.Benetienė taip pat dirba Kazachstano sostinėje oftalmologe.
Todėl laukdami momento, kada galėsime tiesiogiai pasikalbėti su profesoriumi, pakalbinome jo vaikystės, paauglystės, studijų, vėliau darbinės karjeros metų bičiulius ir bendražygius.

Dar būdamas moksleivis stebėjo mirusiųjų preparavimą
Garbaus amžiaus plungiškė, buvusi Plungės 3-iosios vidurinės (dabar „Saulės“ gimnazija) lituanistė Alina Milašienė trejus metus šiandien visame pasaulyje garsų kardiochirurgą ne tik mokė gimtosios kalbos, bet ir buvo jo klasės auklėtoja. „Aš jį prisimenu visad besišypsantį: sėdi paskutiniame klasės suole, žiūri didelėmis skvarbiomis akimis ir nuolat šypsosi. Visad ramus, nevaikiškai santūrus, inteligentiškas“, – savo auklėtinį mena A.Milašienė.
Bet labiausiai mokytojai įstrigo (ji tai parašė net ir būsimo mediko charakteristikoje) vienas epizodas, apie kurį ji sužinojo tuomet, kai Rimantas mokėsi vienuoliktoje klasėje. „Aš jaunystėje visad bijojau mirusiųjų. Ir staiga man kažkas pasako, kad medicinos studijoms besiruošiantis mano auklėtinis Rimantas nuolatos eina į Plungės rajono ligoninės patologinės anatomijos skyrių ir dalyvauja mirusiųjų skrodime. Man tada net žadą atėmė, bet dabar suprantu, kad jis labai tikslingai ir atkakliai ruošėsi medicinos studijoms“, – pasakoja mokytoja.
„Su Rimantu susipažinome chemijos būrelyje, tai buvo apie 1973-iuosius, mums abiem tuo metu buvo apie penkiolika metų, – tęsia kitas plungiškis, nūnai švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus. – Ir nuo tada per chemiją, per pirmąjį mūsų mokytoją Stasį Galdiką, kurį vėliau pakeitė Antanas Lapukas, užsimezgė mūsų susidomėjimas chemija bei tarpusavio draugystė.“
R.Benetis, pasak R.Vaitkaus, jau tada žinojo ir atvirai sakė, kad chemijos mokosi norėdamas studijuoti mediciną.
Tiesa, bendraamžiai ir bendravardžiai Rimantai – Benetis ir Vaitkus, gyvenę toje pačioje Plungės J.Biliūno gatvėje, mokėsi skirtingose klasėse. Mat R.Benetis pradėjo lankyti mokyklą metais anksčiau, nuo šešerių, taigi ir baigė mokyklą anksčiau nei R.Vaitkus.
Po mokyklos baigimo bičiulių keliai išsiskyrė: R.Benetis išvyko studijuoti medicinos į Kauną, o R.Vaitkus – chemijos į Vilnių. Bet ir tada vaikinai bendravo. O jau vėliau jų keliai susitiko Ukmergėje, kur po medicinos studijų R.Benetis gavo paskyrimą dirbti chirurgu, o R.Vaitkus vedė nuo Ukmergės kilusią merginą.

Grojo mokyklos estradiniame ansamblyje
Rimantas, kaip sako jo buvusi auklėtoja A.Milašienė bei buvęs bendraklasis, dabar Plungės rajono akademiko A.Jucio pagrindinės mokyklos direktorius Kęstutis Varpiotas, buvo gabus viskam, nors ir nesimokė vienais penketais. Mat nuo pat mažumės tikslingai skyrė visas jėgas mokytis tiems dalykams, kurių reikėjo stojant ir jau vėliau studijuojant mediciną: chemijai, fizikai, biologijai, matematikai.
„Nors jis buvo gabus ir kalboms, literatūrai, jo poezija buvo gamtos ir tikslieji mokslai“, – vaizdžiai apibendrina nuo vaikystės menams atsidavęs K.Varpiotas.
Vis dėlto bendramoksliai tikina, kad sausuoliu tiksliuku R.Benečio tikrai nepavadinsi. Priešingai, R.Vaitkus mena tiesiai nuaugusį ir gražų stotą turintį bičiulį lankius Plungėje garsios šokių mokytojos Danutės Radvilavičienės vadovaujamą kolektyvą „Suvartukas“. O K.Varpiotas priduria, kad būsimas širdžių maestro brązgindavo gitarą.
„Mano vyresnysis brolis Edmundas, kuris irgi yra gydytojas – urologas, beje, irgi dirbantis Kauno universiteto klinikose (KMUK), mūsų mokykloje buvo subūręs estradinį būrelį „Bildukai“. Kai jis su kitais muzikantais baigė mokyklą, mes buvome devintokai, ir jiems išėjus perėmėme muzikavimą: Rimantas grojo gitara, o štai buvusio KMUK generalinio direktoriaus Juozo Pundziaus (jis irgi plungiškis) jaunesnioji sesutė Elena – vargonėliais“, – vardija K.Varpiotas.
R.Vaitkus sako bičiulį buvus ne tik gabų gamtos ir tiksliesiems mokslams, linkusį prie meno, bet ir fiziškai stiprų. „Anuomet mokyklose per diskotekas tekdavo vyresniųjų klasių moksleiviams kartu su mokytojais budėti. Kartą neįleidau į šokius iš kito mikrorajono atėjusių agresyviai nusiteikusių jaunuolių, – prisimena R.Vaitkus. – Ir štai po keleto dienų einame su Rimantu, ir mums prieš akis išdygsta aštuoni chuliganai. Aš nebuvau fiziškai itin stiprus, bet Rimantas sako: „Nurimk, aš susitvarkysiu.“ Ir susitvarkė – apgynė mane nuo mušeikų.“

Retas chirurgas turi abi vienodai dirbančias rankas
Studijų metais R.Benetis, pasak jo kurso draugo, taip pat chirurgo, buvusio sveikatos apsaugos ministro Rimvydo Turčinsko, labiausiai buvo susikoncentravęs į mokslus ir nebemuzikavo. „Mes su kai kuriais bendrakursiais grojome tuomečio mūsų instituto orkestre, bet Rimantas ten nebedalyvavo, atsidėjo mokslams“, – mena pašnekovas.
Kai atėjo metas rinktis specializaciją, paaiškėjo, kad ir R.Benetis, ir R.Turčinskas svajoja apie chirurgiją. Tuo metu tai buvo prestižiškiausia specialybė. „Iš viso buvo 25 vietos, o norinčiųjų šimtas, – pasakoja R.Turčinskas. – Šiandien man atrodo neprotinga, bet tuo metu tiek aš, tiek Rimantas sakėme, kad jei neįstosime į chirurgiją, tai neimsime ir gydytojo diplomo“, – iš maksimalistinio jaunystės užmojo šypsosi pašnekovas. Bet abu įstojo.
„Žinote, – netikėtai pertaria eksministras, – chirurgų yra daugybė, bet tokių kaip Rimas – vienetai. Tiesa, kai aš jam šitai pasakau, jis tik šypsosi, girdi, tai, ką jis daro, gali padaryti daugelis. Bet iš tikrųjų taip nėra. Aš esu ne tik chirurgas, bet ir medicinos vadybininkas, todėl puikiai išmanau daugelį šios srities niuansų. Ir, kad ir kaip būtų nemalonu viešai pripažinti, mes, medikai, tarpusavy atvirai sakome, kad daugybė mūsų chirurgų turi dvi kaires arba abi dešines rankas. Rimantas turi abi vienodai puikiai dirbančias rankas. Tokius chirurgus reikia nešioti ant rankų.“
O štai buvęs vienas R.Benečio mokytojų ir vadovų, kardiochirurgas, nūnai Seimo narys prof. Arimantas Dumčius paantrina: „R.Benetis turi ne tik puikiai dirbančias rankas, bet ir idealią galvą. Yra nemažai chirurgų, kurių rankos geba pjauti, siūti, bet galva – ne ta. Juk kai atliekama širdies operacija, būna stabdoma kraujotaka. Ir nors komandoje dirba 5–7 žmonės, širdies chirurgas yra pagrindinis chirurgas. Jis turi ne tik daryti savo darbą, bet ir matyti bei kontroliuoti, kaip dirba anesteziologas, kiti komandos nariai. Sprendimai, ką toliau daryti, būna priimami žaibiškai. Deja, ne visi geba dirbdami savo darbą stebėti, kaip dirba kolegos, ir tuo pat metu priimti sprendimus už visą komandą. Rimantas – vienas tų retų chirurgų, kurie, dirbdami savo darbą, absoliučiai jaučia ir kontroliuoja aplinką.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas kardiochirurgas profesorius Rimantas Benetis, daug operuojantis užsienio klinikose, tvirtina, kad atotrūkis tarp mūsų ir Vakarų šalių universitetinių ligoninių vis dar labai didelis.

Mat lėšos švaistomos tokiems dalykams, kaip sienų dažymas arba aparatūra, su kuria gydytojai nežino, ką veikti. Taigi pokalbis su R.Benečiu apie tai, ko šiandien labiausiai stinga, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema veiktų kuo efektyviau.

R.B.: Problemų begalė, tad neužtenka apie jas kalbėti – reikia spręsti. Per daugiau nei dvidešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galėjom daug ką geriau ir greičiau padaryti. Šiandien keliami reikalavimai yra kur kas didesni nei dabartinių administravimo sistemų vadovų, sveikatos apsaugos organizatorių kompetencija. Dėl to priimami nepasverti, pernelyg radikalūs politiniai sprendimai. Pavyzdžiui, deklaruotas vieno langelio principas sveikatos priežiūros įstaigose neveikia. Gydytojai apkraunami darbais, kurie reikalingi tik sveikatos sistemos organizatoriams, ir taip atimamas laikas iš pacientų. Tarkime, vieni kodai reikalingi nedarbingumo pažymėjimui išrašyti, o kiti – to paties paciento reabilitacijai reikalingiems dokumentams pildyti.
VEIDAS: Bet elektroninė sistema buvo kuriama, kad palengvintų medikų darbą.
R.B.: Naudos būtų, jeigu sistema veiktų efektyviai, tačiau ji dažnai stringa, o neretai ir visai neveikia, nes tam nebuvo tinkamai pasirengta. Štai prieš porą savaičių grįžau iš Belgijos. Ten vieno langelio principas veikia puikiai. Visa biurokratija iš gydytojo darbo taip pat išmušta. Medikas visą laiką skiria tik pacientui, jis nevargsta pildydamas reabilitacijos dokumentus, išrašinėdamas nedarbingumo pažymėjimus. Ir Prancūzijoje, Danijoje, Vokietijoje, Anglijoje tokius darbus atlieka techninis medicinos personalas.
VEIDAS: O kodėl Lietuvoje niekaip nepavyksta atskirti gydymo ir techninio darbo?
R.B.: Matau vis didesnį atotrūkį nuo medicinos ir jos organizavimo. Specialistai, kurie save vadina sveikatos sistemos organizatoriais, yra smarkiai atitrūkę nuo medicinos, nesupranta medikų. Jie sprendžia problemas taip, kaip jiems naudinga, o ne atsižvelgdami į medikų ir pacientų poreikius. Ir tą atskirų sveikatos apsaugos sistemos grandžių komunikavimo trūkumą medikai jaučia kasdien. Pavyzdžiui, perkamos pigiausios, nekokybiškos priemonės, aparatūra. Greitai jos išmetamos kaip netinkamos naudoti arba net pacientams sukelia komplikacijų, kurių gydymas vėliau dar papildomai kainuoja. Pigi kiniška aparatūra dažnai genda, todėl švaistomos lėšos jos remontui, atsarginėms dalims. Arba nuperkami tokie širdies vožtuvai, protezai, kurių medikai neturi kur panaudoti. Tokios investicijos daromos daugelį metų, nes aparatūrą perka ne specialistai, o administratoriai.
VEIDAS: Kokius dar matote didžiausius mūsų sveikatos apsaugos sistemos trūkumus, palyginti su Vakarų Europos šalimis?
R.B.: Kita didelė problema – nepakankamas ir neefektyvus finansavimas. Kai kurios sritys negauna pakankamo finansavimo, o kitoms lėšų skiriama pakankamai, tačiau šios panaudojamos neefektyviai. Ne kartą buvo vykdomi dideli projektai, kai pinigai išleisti ne aparatūrai pirkti ar specialistams parengti, o sienoms dažyti. Kai lėšos išblaškomos tokiems dalykams, sveikatos apsaugos finansavimas visada bus per mažas. Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvoje tai pačiai širdies operacijai skiriama penkis ar net dešimt kartų mažiau pinigų nei kitose šalyse.
Tokia pati padėtis ir neurochirurgijos, ortopedinės chirurgijos, kitose srityse. O dėl to labiausiai nukenčia pacientai. Neefektyvus lėšų naudojamas lemia ir didelį mūsų universitetinių ligoninių atotrūkį nuo Vakarų Europos šalių. Gerokai atsiliekame ir pagal naujausių technologijų, metodų taikymą, ir pagal medikų profesionalumą.
VEIDAS: Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai tvirtina priešingai – kad aparatūros turime tiek pat, kiek japonai, kad taikomi naujausi gydymo metodai.
R.B.: Tie, kurie taip sako, žaidžia rinkodaros žaidimus. Lenkiame nebent subombarduotą Afganistaną, o iki tokių šalių kaip Danija ar Švedija mums dar labai toli. Neturime tokio lygio vaizdo medicinos, radiologinės technikos, net kelis kartus skiriasi genetikos laboratorijos. Tarkime, iš infekuotos žaizdos per keliolika minučių vis dar negalime pasakyti, kokia įsimetė infekcija. Ir onkologijos srityje dar neturime daugelio prietaisų, metodų arba turime aparatūrą, bet nėra specialistų, gebančių ja naudotis.
Vakarų Europos šalyse jau keletą metų taikomos operacijos be pjūvio, pavyzdžiui, aortos lanko stentavimas, o pas mus kaip nechirurginės atliekamos tik nesudėtingos procedūros. Kad Lietuvoje būtų atliekama daugiau sudėtingų operacijų be pjūvio, trūksta technologijų ir profesionalų. Gydytojas, per metus atlikdamas vieną ar dvi operacijas, negali vadintis profesionalu. Jis turėtų padaryti mažiausiai penkiasdešimt operacijų. Būtent medicinos specializacija ir universitetinės ligoninės, kuriose mokslas glaudžiai derinamas su praktika, ir lemia visos medicinos lygį.
VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, sustiprėtų universitetiniai gydymo centrai, jeigu sumažėtų rajoninių ligoninių?
R.B.: Sveikatos priežiūros įstaigų tinklas jau seniai turėjo būti optimizuotas. Jeigu reformai būtų buvę gerai pasirengta, priimti ryžtingi sprendimai, lėšos, kurios šiandien neracionaliai išskaidomos, galėtų būti koncentruojamos didžiuosiuose medicinos centruose. Tačiau politikai kišasi į administravimo sistemą, administratoriai – į medikų problemas, medikai – į administratorių ir politikų gyvenimą. Tad randama tūkstantis priežasčių, kodėl neuždaryti vienos ar kitos įstaigos, ypač veikiančios rajone, nors ten konkrečių procedūrų per savaitę ar mėnesį atliekama labai nedaug.
VEIDAS: Kaip būtų galima paskatinti ligonines jungtis?
R.B.: Pačios įstaigos niekada nesusijungs. Turi susėsti kompetentingi žmonės ir pateikti argumentuotus įrodymus su konkrečiais skaičiais, o ne taip, kaip dabar, kai vienos įstaigos vyriausias gydytojas tariasi su kitu mediku. Tiesa, šiuo metu, kai jau prarastas pasitikėjimas mūsų politikais ir sveikatos apsaugos sistemos organizatoriais, reikėtų pasitelkti užsienio ekspertus. Taip jungimasis vyktų greičiau ir racionaliau, nes šiandien tik ieškoma povandeninių akmenų, o tada paaiškėja, kad susipynė interesai ir nuleidžiamos rankos.
VEIDAS: O ar jaučiate teigiamų dabartinės sveikatos apsaugos sistemos reformos pasekmių?
R.B.: Žinoma, viskas nėra tik juoda. Įdiegiamos IT technologijos, kurios leidžia atlikti geresnę pacientų, ligų apskaitą. Įsigyjama ir naujos aparatūros, įsisavinamos naujos gydymo ir diagnostikos metodikos. Po truputį gerėjančią situaciją jaučia ir pacientai. Daugiau ligų išsiaiškinama ankstyvose stadijose, tad daugiau pacientų gali gyventi pilnavertį gyvenimą.
VEIDAS: Vis dėlto, sergamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų nemažėja, mirčių skaičiumi nuo šių ligų ir, pavyzdžiui, nuo onkologinių susirgimų gerokai lenkiame daugelį šalių. Gyvenimo trukme taip pat ženkliai atsiliekame nuo vakariečių.
R.B.: Išgyvenamumas – ne gydymo, o gyvenimo kokybės rodiklis. Žmonės gyvena ilgiau, kai pagerėja gyvenimo kokybė. Vyresnių pacientų priėjimas prie specializuotų medicinos sričių ir platesnis specifinio gydymo taikymas taip pat prisideda prie gyvenimo kokybės ilgėjimo bei gerėjimo. Tačiau mes pagal gyvenimo kokybę dar gerokai atsiliekame nuo Vakarų Europos šalių ir medicina su tuo neturi nieko bendro. Tai lemia bendras gyvenimo lygis, kasdieninės stresinės situacijos. Tai ką medikas gali padaryti, padaro, tačiau jis negali pakeisti sistemos, išspręsti socialinių problemų.
VEIDAS: Ar Lietuvos sveikatos sistemoje pastebite tokių dalykų, kuriais būtumėt pranašesni už kitas išsivysčiusias šalis?
R.B.: Mūsų sistema pacientams draugiškesnė. Pavyzdžiui, Anglijoje žmonės dažnai pakliūna pas rezidentą ir negauna kvalifikuotos pagalbos. Pas mus ir eilės pas gydytojus dar trumpesnės, tačiau tuo neturėtume guostis. Negalima sustoti ir sakyti, kad jau viską padarėme, nes ir kitur tokia pati situacija. Valdininkų pasakymai, kad kitur tyrimų reikia laukti kelis mėnesius ilgiau, nėra argumentas pateisinti šitos problemos. Išanalizavus priežastis, sistemą tikrai galima sustyguoti, kad vasarą užsirašius širdies echoskopijai, jos nereikėtų laukti iki gruodžio. Mano nuomone, eilės nusidriekia, nes nėra optimalaus finansavimo, aparatūros ir specialistų santykio. Jeigu susidarė eilė, vadinasi kažko neužtenka. O dabar dažnai pacientui tiesiog pasakoma, kad tavo eilė gruodžio mėnesį ir nesuk man galvos. Niekam neįdomu, kodėl aparatų mažai, kodėl jie neveikia arba, kodėl po 15 val. prie jų nėra gydytojo.