Davidas Geringas/BFL nuotr.

Vilniaus centre užaugęs, Maskvos konservatoriją baigęs, o 1975 m. su šeima į Vakarus emigravęs violončelininkas Davidas Geringas šiuo metu gyvena Berlyne, bet dažnai grįžta Lietuvon koncertuoti. Lietuvių kalbos iki šiol neužmirštantis muzikantas lygina mūsų šalį su jam gerai pažįstama Vokietija.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

D.Geringas Nacionalnėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru koncertavo tą vakarą, kai pasaulis šurmuliavo nuo JAV prezidento rinkimų rezultatų, o Lietuvoje savo koaliciją parašais sutvirtino naujojo Seimo valdantieji. Ir kaip jo, pasaulio žmogaus, su violončele keliaujančio per koncertų sales įvairiuose žemynuose, tokiomis aplinkybėmis nepasiteirausi, kaip politiniai procesai veikia kultūrą…

– Gerbiamasis maestro, ar iš to, ką spėjate pamatyti trumpam atvykęs koncertuoti, įmanoma susidaryti individualų įspūdį apie šalies ir miesto kultūros lygį?

– Važinėdamas po pasaulį daugiausiai dėmesio skiri savo svarbiausiam tikslui – muzikai. Tačiau negali nematyti, kiek žmonių ateina į tavo koncertus. Ir man būna įdomu, kodėl kartais salės būna pilnos, o kartais – apytuštės. Kiekvienam muzikantui smagiau groti pilnose salėse – juk nuo to priklauso, ar tave dar kartą pakvies.

Ilgainiui supratau, kad žmonių skaičius salėse priklauso ne tik nuo organizatorių ar pačių artistų. Politiniai įvykiai šiuos procesus taip pat smarkiai veikia. Iki Berlyno sienos griuvimo tiek Rytų, tiek Vakarų Berlyne salės būdavo sausakimšos, bilietų sunkiai pavykdavo gauti. Jeigu Hamburge, kur tuo metu gyvenau, abonementiniame koncerte salėje boluodavo tuščia vieta – vadinasi, kažkas susirgo, ne kitaip. Tokie abonementai šeimose būdavo perduodami iš kartos į kartą. Pats atsimenu, kaip atėjau į „Berliner Philharmoniker“ koncertą ir, nusižiūrėjęs salėje tuščią vietą, prisėdau. O šalia įsitaisiusi ponia nepatikliai pažvelgė į mane ir tarė: „Čia mano vieta.“ Bet, sakau, jūs gi ir taip sėdite, vadinasi, viskas gerai… O atkakli ponia nepasidavė: „Ši vieta irgi mano. Mano vyras susirgo ir negalėjo ateiti.“ Toks vokiečių aristokratų supratimas. Mąsčiau, ką toji ponia galvos po savaitės, nes kitame to paties abonemento koncerte turėjau pasirodyti scenoje kaip solistas. Ar bent mane atpažins, sėdėdama septintoje ar aštuntoje eilėje? O gal žmonės, grojantys scenoje, jai apskritai nerūpi – ponia tiesiog eina klausytis muzikos, ir šis įprotis jos griežtai sureguliuotai įprastinei gyvenimo tėkmei reikšmingas savaime.

Tačiau griuvus Berlyno sienai ir vienos, ir kitos Vokietijos gyventojai atrado daug naujų interesų. Vakariečiai norėjo išsamiau susipažinti su Rytų Vokietijos kultūra, apie kurią buvo daug girdėję, todėl laikinai atsisakė savo senų įpročių. O rytiečiai skubėjo į Vakarų Vokietiją apsipirkti ir džiaugėsi atsivėrusiomis galimybėmis keliauti po Europą. Šiaip ar taip, klausytojų koncertų salėse abiejose sienos pusėse sumažėjo ilgam.

Vakariečiai norėjo išsamiau susipažinti su Rytų Vokietijos kultūra, apie kurią buvo daug girdėję, todėl laikinai atsisakė savo senų įpročių. O rytiečiai skubėjo į Vakarų Vokietiją apsipirkti ir džiaugėsi atsivėrusiomis galimybėmis keliauti po Europą. Šiaip ar taip, klausytojų koncertų salėse abiejose sienos pusėse sumažėjo ilgam.

Tą patį pergyveno ir lietuviai po Dainuojančios revoliucijos. Kadangi dažnai koncertuodavau čia sovietmečiu – žinau, kaip tuomet atrodė koncertų salės. O kai po ilgesnės pertraukos sugrįžau čia 1993-iaisiais, vaizdas buvo jau kitoks. Buvo justi, kad žmonės labiau susirūpinę savo materialine padėtimi ir nebegali taip lengvai skirti pinigų koncertų bilietams.

Beje, panašią situaciją radome ir nuvykę į Maskvą: publika ten buvo smarkiai pasikeitusi, nes senoji inteligentija jau buvo pradėjusi skursti, o naujieji turčiai, kurie užėmė jos vietą, dar nieko nenutuokė apie klasikinę muziką. Taip dešimtajame dešimtmetyje buvo pradėta auginti nauja klausytojų karta.

– Ar pasiturinčioje demokratinėje valstybėje politikai savo sprendimais pajėgūs daryti tiesioginę įtaką kultūriniam šalies gyvenimui?

– Žinoma. Juk šiandien netgi Vokietijoje tapo populiaru skaičiuoti kultūrai išleidžiamus pinigus ir aiškinti, kad simfoninis orkestras arba operos teatras tam ar kitam miestui yra per didelė prabanga. Po Vokietijos suvienijimo ypač pablogėjo situacija Rytų Vokietijos žemėse, kur daug teatrų ir orkestrų užsidarė netekę valstybinio išlaikymo. Tačiau ta pati tendencija šalyje gyvuoja ir dabar.

Naujausias pavyzdys – šįmet įvykęs Pietvakarių Vokietijos radijo simfoninio orkestro, veikusio Baden Badene ir Freiburge, sujungimas su Štutgarto radijo simfoniniu orkestru. Sprendimo pretekstu tapo didelė moderni ir puikiai lankoma koncertų salė Freiburge, kuri nuo šiol tapo jungtinio SWR simfoninio orkestro namų sale. Tačiau reikia nepamiršti, kad Freiburgą nuo Baden Badeno skiria daugiau kaip šimtas, o Štutgartą nuo Freiburgo – beveik du šimtai kilometrų. Abu orkestrai anksčiau turėjo gerą vardą: Pietvakarių Vokietijos radijo simfoninis orkestras garsėjo šiuolaikinės muzikos interpretacijomis, o Štutgarto radijo simfoniniam orkestrui 13 metų vadovavęs dirigentas Rogeris Norringtonas garsėjo vadinamuoju „Stuttgart sound“ efektu, leidžiančiu dabartiniais muzikos instrumentais groti senovine maniera, be vibrato.

Visi trys miestai priklauso tai pačiai turtinga laikomai Badeno-Viurtembergo žemei, kurioje rinkimus laimėję žalieji ir pradėjo diskusijas apie orkestrų sujungimą. Kas iš to laimėjo? Niekas, nes dviejų pasaulinio lygio orkestrų sujungimas tolygus jų sugriovimui. Ne veltui sakoma, kad simfoninio orkestro, kaip ir bet kurio kito muzikos ansamblio, lygį lemia vieno silpniausio jame grojančio muzikanto lygis. Netgi geriausieji vertinami pagal tą silpniausiąjį.

Dėl orkestro perkėlimo į Freiburgą nukentės ir muzikinis jaunimo lavinimas Štutgarte bei Baden Badene, nes daug orkestrantų laisvu metu juose dirbo mokytojais ir dėstytojais, ugdė būsimuosius instrumentalistus. Bet politikams tai neįdomu – dauguma jų apskritai nevaikšto į simfoninius koncertus manydami, kad nieko nepraranda klausydamiesi įrašų. Jie nesuvokia, kad vienu neapgalvotu sprendimu sugriauti muzikinės struktūros piramidę lengva, o iš naujo atstatyti – labai sunku.

Kompozitorė Sofija Gubaidulina yra sakiusi, kad sveikoje, ramioje visuomenėje būna gerai ir kultūrai. Bet vos tik prasideda neramumai, perversmai – gero nelauk, nes pirmiausia apkarpomas kultūros biudžetas.

– Lietuvoje tokie gero kultūrai nežadantys perversmai dažnai siejami su liberalizmo idėjomis, nes liberalai kultūrai nesėkmingai mėgina taikyti ekonominės veiklos svertus ir vertinimo kriterijus. Vakaruose ta pati tendencija?

– Kai į valdžią ateina žmonės, kurie viską matuoja pinigais, kultūra nukenčia. Prisiminkime studentų krepšelius muzikos ir meno akademijose – kiek chaoso Lietuvoje jie sukėlė. Menininko perspektyva negali būti matuojama visų egzaminų balų skaičiumi, nes jei muzikantas nebus stiprus savo specialybėje, bendrasis išsilavinimas jam prasimušti nepadės. Muzika yra individualistų profesija, o talentas balais neįvertinamas. Todėl daug gabių perspektyvių muzikantų priversti rinktis studijas užsienyje, nors galėtų studijuoti Lietuvoje.

Žinote, po Vokietijos suvienijimo vakariečiai įsivaizdavo, kad jie savo tautiečiams iš Rytų atneš kitokio, geresnio gyvenimo standartus. Bet nesigilino, kas Rytų Vokietijoje buvo gero ir ko jie patys galėtų pasimokyti. O ten visiems vaikams užtekdavo vietų vaikų darželiuose, veikė stipri valstybinių muzikos mokyklų sistema. Vakaruose praktiškai visi būsimieji muzikantai groti mokosi privačiai, todėl atėję į muzikos akademijas jie valdo savo instrumentą, bet stokoja bendrojo muzikinio lavinimo – neišmano harmonijos, nemoka solfedžiuoti.

Vakaruose praktiškai visi būsimieji muzikantai groti mokosi privačiai, todėl atėję į muzikos akademijas jie valdo savo instrumentą, bet stokoja bendrojo muzikinio lavinimo – neišmano harmonijos, nemoka solfedžiuoti.

– Ar Vokietijoje dažnai regite svarbius politikus koncertų salėse?

– Nepasakyčiau. Aktyvus koncertų lankytojas yra nebent šalies finansų ministras Wolgangas Schauble. Kadangi jis sėdi neįgaliojo vežimėlyje, artistams nuo scenos jį lengva pastebėti. Dar koncertai reikalingi Bundestago prezidentui Norbertui Lammertui – jis nevengia klausytis ir šiuolaikinės muzikos.

Anksčiau buvo ir daugiau muzikai neabejingų politikų. Šįmet miręs Walteris Scheelas, 1974–1979 m. ėjęs Vokietijos prezidento pareigas, buvo puikus dainininkas. O buvęs šalies ekonomikos ministras Otto Graf Lambsdorffas per savo gyvenimą (1926–2009) nepraleido nė vieno kas dveji metai rengiamo Johanno Sebastiano Bacho muzikos festivalio Ansbache. Tas dvi savaites, kai vyksta „Bachwoche Ansbach“, jo telefonas visuomet būdavo išjungtas. Pats man taip tvirtino, kai susipažinome tame festivalyje.

Tačiau niekada nepamiršiu, kad mano 50-mečio koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 1996 m. greta sėdėjo Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus. Aš visą vakarą mačiau juos ten, devintoje eilėje. Berlyne išvysti ką nors panašaus būtų sunku tikėtis.

– Naujai išrinktame Lietuvos Seime pradeda dirbti daug iš įvairių Lietuvos vietovių suvažiavusių žmonių. Tačiau valdančiąją koaliciją formuojanti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga deklaruoja ypatingą prioritetą kultūrai. Kaip manote, ar tai padės intensyvinti kultūrinį gyvenimą regionuose?

– Puikiai pažįstu į kultūros ministrus siūlomą Lianą Ruokytę-Jonsson, kuri yra daug nuveikusi Lietuvos kultūros labui. Galbūt ji mažiau žinoma šalies viduje, nes ilgai dirbo užsienyje, bet jos kandidatūra mane tikrai nudžiugino.

Ir provincijos kultūros puoselėjimo akcentavimas yra teisingas. Nes Vilniuje, kuris dabar yra neabejotinas šalies kultūrinis centras, koncertų lankytojų netrūksta. Liūdniau matyti tuščias kėdes Kaune ir Klaipėdoje. Nors violončelininkas Mindaugas Bačkus puikiai dirba su Klaipėdos kameriniu orkestru, rengia įdomias programas ir man patinka su šiuo kolektyvu koncertuoti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kol kas nepavyksta muzika sudominti didesnio būrio klaipėdiečių. Ir kai M.Bačkus pasidalijo savo idėja Klaipėdoje organizuoti violončelės muzikos festivalį, iškart paklausiau, iš kur gaus klausytojų.

Bet panašios iniciatyvos galiausiai išjudina ir labiausiai užsistovėjusias pelkes. Kol kas Klaipėda man rodosi tarsi nenušlifuotas deimantas, neatitinkantis to kultūrinio įvaizdžio, kurio tikimasi iš panašaus lygio klestinčio uostamiesčio.

Kai girdžiu, kad Marijampolei, Alytui neblogai sekasi, kad nauja salė atvėrė duris klausytojams Palangoje – norisi ir ten nuvykti. Nes ten, kur patys miestai vystosi, turi atsiverti erdvė kultūrai. Esu įsitikinęs, kad žmonės negali gyventi be muzikos, be meno. Anksčiau ar vėliau toks poreikis visada ateina.

– O ką daryti muzikams, kol tokio poreikio nėra?

– Iš savo mokytojo Mstislavo Rostropovičiaus esu išmokęs, kad nesvarbu, kiek žmonių sėdi salėje, – visada groji vienam žmogui, jam skiri visus savo sugebėjimus ir jėgas. Užtenka ir vieno tikro klausytojo.

Iš savo mokytojo Mstislavo Rostropovičiaus esu išmokęs, kad nesvarbu, kiek žmonių sėdi salėje, – visada groji vienam žmogui, jam skiri visus savo sugebėjimus ir jėgas. Užtenka ir vieno tikro klausytojo.

M.Rostropovičius tai įrodė asmeniniu pavyzdžiu rytiniame Rusijos pakraštyje, Ueleno miestelyje Čiukotkos pakrantėje, kur į jo koncertą atėjo vienas žmogus. Jam, pasisodinęs vienintelį klausytoją scenoje, maestro atliko visą programą su pakartojimais ir bisais, nes žmogus nuoširdžiai plojo. Savo pianistui maestro liepė skambinti kuo garsiau, kad Amerikoje išgirstų, nes sovietai M.Rostropovičiaus neišleisdavo į Vakarus. O Čiukotką nuo JAV Aliaskos skiria vos 75 km pločio Beringo sąsiauris.

Ir man panašiai yra nutikę Japonijoje. Rusijos valstybiniam „Goskoncertui“ kartais labiau apsimokėdavo koncertų užsienyje neorganizuoti, negu juos organizuoti. Tokius renginius rusiškai vadindavome „denj pečati“ (antspaudo diena, populiaresnė reikšmė – spaudos diena): atvažiuoji, gauni popieriuose antspaudą, pasiimi pinigus ir keliauji toliau. Formaliai organizuotas koncertas turėjo vykti viešbučio salėje. Kai atėjome ten, joje sėdėjo vienas žmogus. Bet tai buvo daktaras, kuris dėl mano koncerto tris su puse valandos keltu keliavo iš kitos Japonijos salos. Ir, prisiminę M.Rostropovičiaus pamoką, mes jam irgi atlikome visą programą su pakartojimais ir bisais.

– Šįkart koncertuose dirigavote Lietuvos kameriniam orkestrui, su kuriuo sieja sena draugystė. Šio kolektyvo istorija nepriklausomybės laikotarpiu iš esmės atspindėjo visos Lietuvos išgyvenamus pokyčius. Kai 2004 m. išsiskyrė jo ir orkestro įkūrėjo Sauliaus Sondeckio keliai, neišvengta duobės, kolektyvui ilgai ieškota naujo meno vadovo. Ar krizė praėjo be pasekmių?

– O koks vadovas galėjo ateiti po S.Sondeckio, kuris vienas Lietuvos kameriniame orkestre praktiškai rūpinosi viskuo? Jis dirbo itin intensyviai, todėl vėliau orkestrui jo labai trūko. Galvoti, kad orkestras be jo galės taip pat sėkmingai egzistuoti, buvo naivu. Man pačiam Japonijoje prodiuseriai atvirai sakydavo, kad jiems reikalingas ne konkretus orkestras, o S.Sondeckis. Su kokiu orkestru jis atvyks – jokio skirtumo, nes jie pasitiki dirigentu ir žino, kad su prastais muzikantais S.Sondeckis nekoncertuoja. Taip ir buvo. Todėl Lietuvos kamerinis orkestras ir važinėjo po pasaulį.

Aš savo ruožtu didžiuojuosi, kad būtent su manimi šio orkestro muzikantai pirmą kartą viešėjo Islandijoje ir pirmą kartą koncertavo Helsinkyje. Regis, ir Maljorkoje būtent su manimi jie grojo pirmą sykį.

O skyrybos visada būna skaudžios. Prisiminkite, kaip po 33-ejų metų vadovavimo „Berliner Philharmoniker“ 1989 m. iš savo posto traukėsi didysis Herbertas von Karajanas. Nors didesnio autoriteto muzikos pasaulyje tuo metu nebuvo, orkestrantai pastebėjo, kad senstantis vilkas jau nebe toks pajėgus, ir pradėjo prieš jį kelti revoliucijas. Visur taip būna, žmonės visur vienodi.

– Nemažai kompozitorių dedikavo jums savo kūrinius violončelei: Lepo Sumera, Erkki Svenas Tuuras, Peteris Vaskas, Nedas Roremas, Anatolijus Šenderovas… Ar dažnai tuos kūrinius prisimenate po oficialių premjerų?

– Groju daug naujų kūrinių, todėl muzikologų esu priskiriamas prie šiuolaikinės muzikos atlikėjų. Tai nėra absoliuti tiesa: štai dabar Vilniuje griežiau Franzo Schuberto kūrinį, ir, atrodo, visai sėkmingai. Bet negaliu paneigti, kad man įdomi šiuolaikinė muzika. Ir visi žino, kad jeigu šalia klasikinės programos renkuosi atlikti šiuolaikinį kūrinį, tai bus geras kūrinys.

Yra S.Gubaidulinos opusas, kurį scenoje esu sugrojęs 45 kartus, P.Vasko kūrinys, kurį atlikau 28 kartus, ir taip toliau. Kolegos nustebę klausia, kur aš juos groju – juk vyrauja įsitikinimas, kad rasti publikos šiuolaikiniams autoriams sudėtinga. O aš manau, kad privalau šalia žinomos muzikos klausytojams siūlyti „naujų patiekalų“.

Taip elgėsi ir M.Rostropovičius, todėl jam kompozitoriai rašė daug naujų kūrinių, ir ateities violončelininkams jis paliko labai daug darbo. Sergejaus Prokofjevo, Dmitrijaus Šostakovičiaus, Witoldo Lutoslawskio, Henri Dutilleux simfoniniai koncertai buvo dedikuoti būtent jam. Taip muzikantas tampa svarbia muzikinės piramidės dalimi: kompozitorius rašo, o garsus atlikėjas jo kūriniui atveria kelią į sceną.

Pamenu, kaip aš tapau antruoju kompozitoriaus H.Dutilleux kūrinio atlikėju, kai 1970 m. tiesiai iš premjeros grįžęs M.Rostropovičius ištiesė man gaidas ir liepė po penkių dienų grįžti klasėn su parengtu kūriniu. Griežiau dieną ir naktį, bet išmokau. Vėliau, jau emigravęs, 1982 m. sugrojau tą koncertą Monake pačiam kompozitoriui girdint. Dar kartą tą patį kūrinį atlikau 1989 m., o 1992 m. jau turėjau galimybę griežti jį net šešis kartus. Ir dabar, kai viename koncerte tenka pristatyti Ludwigo van Beethoveno ir H.Dutilleux kūrybą, žmonės labiau įsimena kaip tik pastarąjį opusą. Štai kiek metų kartais kūriniui tenka laukti savo pripažinimo valandos.

– Kūriniai gali palaukti. Sunkiau pripažinimo laukti jų autoriams. Ne vienas taip ir pasitraukia iš kūrybinio lauko nieko nesulaukęs…

– Vilniuje man sunkiai sekėsi užmigti, todėl naktį naršiau internete ir aptikau savo sūnaus Aleksandro, jau penkerius metus gyvenančio Los Andžele, šį pavasarį duotą interviu. Sūnus, kuriam dabar 45-eri, negalėtų skųstis, kad jam nesiseka: už savo muzikinę kūrybą jau yra gavęs „Grammy“ apdovanojimą, dukart buvo pažymėtas BMI apdovanojimuose, komponuoja muziką populiariems kino filmams, popmuzikos atlikėjams ir t.t. Tačiau iš jo interviu sužinojau, kad Amerikoje, į kurią pasitraukė dėl geresnių kūrybos perspektyvų, jis būdavo nuviltas kur kas dažniau nei Vokietijoje. Aleksandras ten kalba apie tai, kad sėkmė ateina tik po daugybės ir dar vieno, paties sunkiausio nusivylimo, kurį žmogus atlaiko arba ne. Jeigu jį atlaikysi, nenuleisi rankų – sulauksi savojo sėkmės šanso. Jeigu nusivilsi, neturėsi kantrybės iškęsti giliausią nusivylimą – šanso nebeturėsi.

Jeigu jį atlaikysi, nenuleisi rankų – sulauksi savojo sėkmės šanso. Jeigu nusivilsi, neturėsi kantrybės iškęsti giliausią nusivylimą – šanso nebeturėsi.

Man patiko jo išmintis. Juk niekada nežinai, kada tavo šansas ateis. Kai viena daina, kuriai mano sūnus parašė tekstą, buvo parduota 1,3 mln. kartų, Aleksandras labai stebėjosi, nes tam darbui teskyrė pusvalandį savo laiko. O darbai, kuriems buvo paaukojęs gerokai daugiau pastangų, nesulaukdavo jokio atgarsio. Bet aš jam išaiškinau, kad į tą sėkmę nulėmusį pusvalandį jis keliavo visą savo gyvenimą. Tai tebuvo trumpa įgytos patirties kvintesencija. Toks kiekvieno kūrėjo likimas. Anksčiau ar vėliau tave supras, bet kada – niekas nežino. Netgi patekus į sėkmės krumpliaračius reikia stiprybės juose išsilaikyti.

– Šįmet paminėjote savo 70 metų sukaktį. Kaip jaučiate, ar jums dar ilgam pakaks stiprybės?

– Atsimenu, kažkada galvodavau, kad sulaukęs 60-ies būsiu niekam nebereikalingas senukas. Realybėje viskas buvo kitaip: tuo metu buvau apsikrovęs darbais tiek, jog su džiaugsmu atsisakiau turėtos profesoriaus vietos, kad galėčiau daugiau laiko skirti mane dominančiam dirigavimui. Taigi sulaukęs 60-mečio atsisakiau savo mokinių ir su maestro Juozo Domarko pagalba pats pradėjau mokytis profesionalaus dirigavimo. Vokietijoje esu palikęs bent 15 savo išugdytų violončelės profesorių, kurie pratęs mano tradicijas, – kam su jais konkuruoti? Tegu jų mokiniai dabar varžosi tarpusavyje. O tai, neduok Dieve, mano mokiniai nusileis jų mokiniams, kaip vaikai kartais pralaimi anūkams.

Dabar man 70, nors pats nelabai galiu tuo patikėti. Aš nesijaučiu taip, kaip turėčiau jaustis. Pats sau esu jaunas „bachuras“, vis dar mėgstantis paišdykauti. Groju ne blogiau, ir nors norėčiau apriboti koncertinių gastrolių tempą, kol kas nepavyksta to padaryti, nes gaunu labai daug įdomių, netikėtų pasiūlymų. Tarkim, Maskvos filharmonija paklausė, ar aš, garsėjantis šiuolaikinės muzikos atlikimu, jų salėje negalėčiau pagriežti ko nors iš rokoko epochos. Ir nors tokios muzikos, karjeros pradžioje padėjusios man laimėti tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse, seniai nesu grojęs, buvo įdomu pasivaržyti su savimi dvidešimtmečiu.

Apskritai, kai žvelgiu į savo fonografiją, atrodo, kad visa tai atliko kitas žmogus. Bet, žinote, galiu pasakyti vienintelį svarbų dalyką – tas žmogus man patinka!

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Lina Ever, berlynodienorastis.blogspot.lt

Paskutinė mano mažiausiojo sūnaus savaitė darželyje. Paskutinė futbolo treniruotė. Paskutinė išvyka į zoologijos sodą, paskutinis vizitas bibliotekoje, paskutiniai žaidimai su draugais ir paskutiniai pokalbiai su auklėtoju.

Paskutinis ryto rato pokalbis ir pasakojimas, kaip labai jis džiaugiasi būsimomis atostogomis Lietuvoje. Suprantu, kad gyvenimas eina toliau, bus ir draugų, ir treniruočių, ir išvykų. Bet su nuostabiu auklėtoju, kuris lydėjo jį diena dienon daugiau nei trejus metus, teks atsisveikinti. Ir palinkėti jam sėkmės.

Taip ir nedrįsau jam papasakoti, kad tapo “Berlyno romano” pagrindinio veikėjo prototipu. Ir kam to reikia. Kaip nesakiau kitoms kitų vaikų mamoms, kad panaudojau jų ir jų vaikų vardus net neatsiklausus. Tačiau tai, kad romanas pasirodė skaičiuojant paskutines mano vaiko dienas darželyje, laikau labai simbolišku sutapimu. Man, kaip ir mano vaikui, šis etapas jau baigtas.

Daug kas klausia, ar aprašiau savo istoriją, ar tik nebuvau pati jo įsimylėjus, juk viskas perteikta taip asmeniškai. Ir tikrai, pagrindinė autorė – rašytoja, gyvenanti Berlyne, ji rašo romaną ir jai nutinka tai, apie ką ji rašo. Jei ir jums kils tokių minčių, vadinasi savo tikslą pasiekiau ir heroję sukūriau labai įtaigią. Bet iš tiesų rašytojui, jeigu tu ne Knausgaard, kuris rašo tik apie save, visiškai nebūtina visko išgyventi, norint įtikinti skaitytoją. Juk nepuolat klausinėti detektyvų kūrėjų, ar tik kuris nors tikrai nenužudė savo žmonos ir nepaslėpė po šakom tankiame Švedijos miške. Kaip kitaip jis galėtų taip įtikinamai aprašyti paskutines jos kankinimosi valandas.

„Rašytojas iš tiesų yra vagis ir melagis: pavagia istoriją ir meluodamas ją papasakoja“, – sako mano herojė.

Gerai, papasakosiu jums kaip gimė ši istorija. Mano vaiko darželyje atėjus pasiimti vaikų, niekas pernelyg neskuba ir dar keliolika minučių, o kartais ir visą pusvalandį visi bendrauja, kalbasi, juokauja, žaidžia su vaikais. Vieną kartą laukdama, kol auklėtojas baigs kalbėti su lenkaitės mama ir papasakos man kaip praėjo mano mažojo diena, pastebėjau, kad jie flirtuoja. Stebėjau gražuolį mūsų auklėtoją, mačiau duobutes jo skruostuose, mačiau kaip žiba jo akys, mačiau, kaip mama lyg netyčia vis paliečia jo ranką. Ir tada man šovė mintis į galvą, kad čia nėra ko stebėtis – abu vieniši, abu gražūs, o užmegzti romaną su darželio auklėtoju net patogiau, nes atpuola problema, kaip jį priims jūsų vaikas. Ilgai tada stebėjau juos ir supratau, kad imsiu ir, nepakeitus nei vienos detalės, padarysiu jį savo romano herojumi.

„Dabar prisiminusi manau, kad labiausiai mane patraukė jo akys. Rimtas ir kartu švelnus žvilgsnis visai nederėjo su blogo berniuko išvaizda. Bet kuriuo atveju niekada neįsivaizdavau, kad taip gali atrodyti vaikų darželio auklėtojas.“

Po savaitės, einant pasiimti vaiko iš darželio, į galvą netikėtai atėjo romano pavadinimas – “Išsiskiriam prieš susitinkant”. Nes žinojau, kad tai bus liūdna istorija apie uždraustą meilę. Apie tai, kad įsimyli visai to nenorėdamas. Ir apie tai, kad jausmas užgriūna tave kaip stichija, kaip cunamis, nuo kurio nebegali pabėgti. Mes kasdien skaitome, kad tas ir anas pasuko skirtingais keliais, tas paliko šeimą ir išėjo pas jaunesnę, ta paliko vyrą dėl praplikusio aktoriaus, tas išsisiskyrė, nes neatsispyrė bendradarbės traukai. Mes smerkiam juos, vadiname negražiais žodžiais, gailimės paliktųjų, sakom, kad mes tai niekada taip nepadarytume, mes niekada neatleistume, kad reikia klausytis proto, o ne širdies balso. Norėjau panagrinėti iš arčiau, kas atsitinka, kai tave tiesiog ištinka meilė. Neprotinga, prieštaraujanti sveikam protui, visuomenės normoms, tradicijoms, tavo paties požiūriui į šeimą. Kai tu keiki likimą, užuot dėkojęs jam. Kai tu nori grįžti laiku atgal ir prasilenkti su tuo žmogumi. Išsiskirti prieš susitinkant. Man atrodė, kad šiuose žodžiuose užkoduotas visas mano istorijos dramatizmas.

Džo, mums nereikėjo susitikti, – pasakiau atvirai, kai ant lieptelio stebėjome dėl bandelės trupinių besipešančias antis. – O susitikus mums reikėjo iškart išsiskirti. Viskas būtų taip pat paprasta, kaip ir tų ančių gyvenime.

Savo herojų sutikdavau kasdien, atėjusi pasiimti vaiko. Kartais jausdavausi net šiek tiek kalta, kad taip, jam nežinant ir visai neatsiklausus, vagiu jo tapatybę. Stebėjau, kaip jis kalba su manim, kaip jis kalba su kitomis, skatinau jį kalbėti apie savo gyvenimą, savo tėvus, savo vaikystę. Negailestingai pavogiau ir tuos epizodus. Jeigu romanas bus išverstas į vokiečių kalbą, turėsiu atsiprašyti jo. Per tuos kelis metus susidraugavome. Jis man daug pasipasakodavo. Lenkaitė dar tą pačią vasarą perėjo į kitą darželį ir jos mamos daugiau nebemačiau. Bet istorija jau gyveno mano galvoje.

Dėl techninių priežasčių paskui pavadinimą teko pakeisti į “Berlyno romaną”, kuris gal turi mažiau dramatizmo, bet daugiau skambesio ir intrigos. Nes pagrindinė herojė ir rašo meilės romaną Berlyne, ir išgyvena dar vieną romaną. Kitaip tariant – romanas romane. Ir ta rašytoja romane – tai ne aš. Romane naudojau veidrodinį principą – lyg rašyčiau apie savo atspindį veidrodyje, kuris išoriškai yra šiek tiek panašus į mane bei turi šiek tiek mano patirties, bet jo vidus yra visai neprieinamas. Iš kur mes žinome, ką jaučia mūsų atspindys veidrodyje? Kodėl tada jis negali jausti ir galvoti visai priešingai nei mes? Elgtis taip, kaip mes neišdrįstume. Sakyti tai, kas nedera. Įsimylėti, net jei tai mums nepriimtina. Rašydama vis susimąstydavau – ką aš daryčiau, kaip aš elgčiausi herojės vietoje? Leisčiau sau mylėt? Pamesčiau galvą? Pasakyčiau vyrui? Pasiryžčiau abortui?

Bet ji man neleido įkišti savo trigrašio ir elgėsi taip, kaip jai patinka. Rašydama šį romaną įsitikinau dar kartą – jei panyri į savo rašomą istoriją visa širdimi, tau prieš akis pradeda suktis filmas ir tu vos spėji aprašyti, kas vyksta jame. Tau net į galvą neateina mintis stabdyti veiksmą ir sakyti, kad gal pabandom kitaip. Taip, kitą rytą skaitydama, ką parašius, pakoreguodavau kalbą, sutrumpindavau dialogus, pridėdavau gamtos ar miesto, tačiau veiksmo linijos pakeisti negalėjau. Todėl sėsdavau toliau prie savos istorijos su didžiausiu nekantrumu – pačiai buvo įdomu, kaip toliau vystysis veiksmas.

„Čia mano romanas, ką noriu, tą ir darau, – atšoviau dirbtinai supykusi. – Be to, manau, kad didelė meilė, norėdama tokia išlikti, turi baigtis nelaimingai. Kitaip ji tampa buitimi ir barniais.“

Kai kita leidykla prieš metus skaitė rankraštį, pasibaisėjo. Ne, sakė jie, neįmanoma, kad moterys pirktų tokį nedovanotinai nuodėmingą romaną, kurio pagrindinis herojus – darželio auklėtojas. Tai juk nenormalu, nemoralu. Netgi iškrypėliška. Supermamytės surengtų protesto akciją, sakė jie. Ir šiaip Lietuvoje niekas neįsivaizduoja, kad darželio auklėtojas gali būti normalus, “grieko vertas” bičas, o ne iškrypėlis ar “lūzeris”, nerandantis normalaus darbo. Nes tokių tiesiog dar nėra Lietuvoje. Taip išeina, kad pagal lietuvišką moralę mylėtis galima su savo bosu, su sodininku, su vairuotoju, su sporto treneriu, su klientu, su atsitiktinai bare sutiktu vyruku, netgi su kunigu, bet tik ne su vaiko darželio auklėtoju.

Rašydama kaip tik norėjau demistifuokuoti šią profesiją ir pasakyti, kad su vaikais dirba ne tik suvaikėjusios senmergės, be penkių minučių pensininkės ir darbo neradusios pradinių klasių mokytojos, kad tai normali, gerbiama ir gerai apmokama profesija, kurios mielai imasi ir vyrai. Berlyne darželių vadovai stengiasi, kad kiekvienoje grupėje būtų vienas auklėtojas ir viena auklėtoja, kad vaikai darželyje turėtų panašų pavyzdį, kaip ir šeimose. O vaikai iš vienišų mamų namų pajustų vyro auklėjimo galią. Ir iš tiesų per trejus metus darželio stebėjimo patirties supratau, kad vyrai auklėtojai kūrybingesni, drąsesni, griežtesni, jiems šauna keistesnių idėjų, jie leidžia vaikams bandyti naujus dalykus. Jie taip pat yra švelnūs ir moka paguosti ne prasčiau už savo koleges.

„Aš buvau materialistė, tikėjau tik dalykais, kuriuos galiu pačiupinėti. Džo buvo tarsi princas iš pasakos, kuris išnyksta pabudus. Jis tobula vyro vizija, bet juk tokie neegzistuoja.“

Praėjus pusei metų po atmetimo, išsitraukiau rankraštį iš stalčiaus, perskaičiau iš naujo ir nusprendžiau parodyti žmonėms, kurių nuomone aš pasitikiu. Vienoms labai patiko, jos sakė, kad jei sutiktų tokią meilę, nueitų iš paskos net neatsigręždamos. Kitoms užkliuvo tai, kad mano herojė – netobula moteris, nenorinti vaikų, spjaunanti į visuomenės nuomonę, atvirai pasakojanti apie savo jausmus. Viena skaitytoja pasibaisėjo herojaus tatuiruotėmis – ji sakė, jog niekuomet pati negalėtų tokio įsimylėti. Trečiai buvo per mažai Berlyno istorinių vietų ir per drąsus gėjų vakarėlio aprašymas. Ketvirta sakė, kad nemoralu, jog herojus per kažkurį vakarėlį balkone rūko žolę. Penkta susidomėjo, kas tas tantrinis seksas. Mano mamai romane buvo per daug sekso, bet ji pripažino, kad istorija ją labai įtraukė. Dar viena draugė keikė mane už nemiegotą naktį prieš svarbų renginį.

Bet toks yra Berlynas. Netobulas, atviras, įtraukiantis, išprotėjęs, pasiruošęs priimti kas slypi už kampo, neįsivaizdojantis savo gyvenimo be vakarėlių, be kūrybinio polėkio, be tradicijų laužymo. Miestas, nepriimantis jokio apsimetinėjimo. Miestas, kuriame visi visada jauni ir kuriame viskas įmanoma. Miestas, mylintis vaikus, turintis daug tobulesnę, nei Lietuvoje, darželių sistemą ir žavingų auklėtojų, kuriuos įmanoma įsimylėt.

O kita vertus – juk su įdomumu skaitom apie svetimus kraštus, apie kitų tautybių, kitų religijų, kitų papročių žmones. Juk skaitymas ir yra tam, kad pasižvalgytume po pasaulį, susipažintume su naujais žmonėmis. Todėl labai tikiuosi, kad su “Berlyno romanu” smagiai praleisite vieną kitą atostogų dieną ir dar netgi sužinosite daug naujo apie vokišką ugdymo sistemą, apie vakarėlius ir bohemos gyvenimą, apie tai, kad mamos darželyje susitinka ne vien per didžiasias šventes, bet paplepa kasdien ir iš tų plepesių gimsta draugystės, apie tai, kad su auklėtojais ir mokytojais galima būti draugais ir kalbėti ne vien apie savo vaiką. Ir apie tai, kad meilei visai nesvarbu nei tautybė, nei pareigos, nei padorumas.

„Džiaugiausi kaip vaikas, šypsojausi viena besiveržiančioje iš balkono tamsioje vasaros naktyje. Kaip gera, kai esi mylimas. Kaip gera, kai tau tai pasako. Kaip gera, kai jauti, kad tai tikra, tai tavo, tai kažkas, ką nešiesi širdyje iki pat senatvės. Velniop visus prietarus ir visuomenės nuomonę. Aš įsimylėjau kaip paauglė ir dabar pati nebežinau, ką su tuo jausmu daryti.”

Apie autorę

Gyvenu Berlyne, mėgaujuosi juo, stebiu žmones, dalyvauju šen bei ten. Kad nereiktų rašyti ant servetėlių, kai kuriuos savo pastebėjimus užrašau čia. Myliu šitą miestą ir dalinuosi šia meile su kitais, organizuoju ekskursijas “Berlynas kitaip”. Mano romanų “Objektyve meilė” ir “Ruduo Berlyne” ieškokite knygynuose.

(Citatos iš “Berlyno romanas”)

Pirmą kartą publikuota svetainėje berlynodienorastis.blogspot.lt liepos 27 d.

Roma

Pavasariniais žiedais pasipuošusios Europos sostinės savo gyventojus ir svečius džiugins ne tik atšilusiais orais, bet ir įvairių švenčių bei festivalių gausa. Penkis renginius, kuriuos verta pamatyti šį pavasarį, rekomenduoja tarptautinių maršrutų autobusu operatoriaus „Eurolines“ vadovas ir patyręs keliautojas Edmundas Pavlovas.

1. Talino muzikos savaitė

Kovo 28 – Balandžio 3 dienomis muzikos mylėtojų ausis ir akis Taline džiugins kasmetinis miesto festivalis „Tallinn Music Week“ (TMW). Vietos koncertų salėse, klubuose, baruose bei įvairiose netikėtose vietose bus galima išvysti apie 240 įvairiausių muzikinių pasirodymų.

Programoje atlikėjai ne tik iš Estijos, bet ir užsienio šalių. Ryškiausi vardai: Eric Copeland („Black Dice“), „The Membranes“, „Revolutionary Army of the Infant Jesus“, „Ewert and the Two Dragons“ ir daugelis kitų, tarp kurių ir lietuviai: grupės „Keymono“, „Garbanotas Bosistas“, „Sheep Got Waxed“, „Endie & Kameu“ bei elektroninės muzikos atlikėjai Fingalick ir Deep Shoq.

„Be gausybės muzikinių pasirodymų TMW lankytojams šiemet taip pat bus siūloma pasimėgauti Šiaurės šalių virtuvės bei įvairiais egzotiškais skoniais – šventę papildys restoranų programa „TMW Tastes“, – sakė E. Pavlovas. – O pasiekti šį festivalį labai patogu autobusu – išvengsite įvairių nepatogumų, kuriuos galėtumėte patirti vykdami nuosavu automobiliu ir sutaupysite jėgų festivalio linksmybėms!“

2. Berlyno kultūrų karnavalas

Berlynas

Gegužės 13 – 16 dienomis Berlyne, Kreutzbergo rajone, šurmuliuos keturias dienas truksiantis Kultūrų festivalis – Karneval der Kulturen. Mieste bus galima išgirsti daug gyvos muzikos, įsigyti įvairiausių rankdarbių, pasimėgauti įvairių pasaulio šalių virtuvių gėrybėmis, tačiau visų svarbiausias ir įspūdingiausias reginys – karnavalinė sekmadienio eisena, kurios žiūrovus pasirodymais džiugins šimtai akrobatų, šokėjų, aktorių bei muzikantų.

„Spalvingoje sekmadieninėje festivalio eisenoje įvairių tautų tradicijos susipina su moderniąja kultūra, per meninę prizmę atsiskleidžiama Berlyno kultūrinė įvairovė, – pasakojo E. Pavlovas. – Karnavalas kiekvienais metais suburia per 4700 neabejingų idėjai menininkų iš net 80 pasaulio šalių ir beveik pusę milijono žiūrovų.“

3. Bliuzo festivalis Vienoje

Viena

Gera žinia bliuzo mylėtojams – nuo kovo 20 iki balandžio 30 dienos Vienoje karaliaus itin turtingas savo programa bliuzo festivalis „Vienna Blues Spring 2016“. Misisipės Deltos ir Čikagos blues, rock, soul ir, žinoma, boogie muzikos interpretacijomis geriausiose Vienos koncertų salėse festivalio lankytojus apdovanos tarptautinio pripažinimo sulaukusios scenos žvaigždės.

Kovo 20 dieną festivalį atidarys bliuzo gerbėjams gerai pažįstama grupė „Mojo Blues Band“ su jausminga programa „A Soulful Journey from New Orleans to Chicago“. Vėliau festivalio scenas puoš tokie vardai kaip Larry Garner (Kovo 22), the Rob Togoni Trio (Kovo 25), Natascha Flamisch (Balandžio 1), Austrijos bliuzo gigantas Norman Schneider (Balandžio ir daugelis kitų.

4. Romos miesto gimtadienis

Kasmet balandžio 21-ąją yra minimas Italijos sostinės Romos gimtadienis – Natale di Roma. Daugiausiai renginių šią dieną vyksta ant Kapitolijaus kalvos – vietinių ir miesto svečių akį džiugina teatralizuotos gladiatorių kovos, įvairūs spektakliai, koncertai, itališko maisto mugės ir daugelis kitų pramogų.

„Anot legendos, Romulas įkūrė Romos miestą 753 m. pr. Kr., tad šiemet bus minimas jau 2769 gimtadienis! – žiniomis dalijosi keliautojas. – Tai puiki galimybė iš arčiau susipažinti su Italijos festivalių kultūra, sudalyvauti viename iš puikių renginių, o vakare pasigerėti įspūdingais fejerverkais, kurie atmintyje išliks tikrai ilgam. Beje, juos stebėti geriausia ant Kapitolijaus kalvos.”

5. Rygos alaus festivalis

Visus alaus gurmanus gegužės 25 – 29 dienomis vilios Rygoje vyksiantis alaus festivalis „Latviabeerfest 2016“ – čia bus galima išbandyti daugiau kaip 200 įvairių alaus rūšių iš vietinių ir kitų Europos šalių bravorų.

„Festivalis dar labai jaunas – jis bus organizuojamas tik ketvirtąjį kartą, tačiau ši tradicija jau susilaukė labai didelio populiarumo Latvijoje, – teigė „Eurolines“ atstovas. – Šiemet visas veiksmas vyks Vērmane soduose – 5 min. pėsčiomis nuo Rygos senamiesčio, tad tikimąsi sulaukti dar daugiau dėmesio ne tik iš vietinių, bet ir miesto svečių.”

Beje, šventės organizatoriai žada atrakcijų ne tik alaus mėgėjams, bet ir kitiems pramogautojams. Be įvairių degustacijų programoje numatomi muzikiniai pasirodymai ir kitos linksmybės.

Shutterstock

Kelionės. Vokietija – viena patogiausių Europos šalių keliauti automobiliu: čia patogus ir kokybiškas greitkelių tinklas ir daugybė legendomis apipintų istorinių miestų.

Susiruošus keliauti į Vokietiją verta ne šniukštinėti internete, ieškant gražiausių Vokietijos miestų ar įdomiausių vietų dešimtukų, o išsitraukti iš lentynos istorijos vadovėlį ir jį pasklaidyti. Būtent šios šalies istorija padiktuos pačius įdomiausius kelionių maršrutus, vedančius į dar ir šiandien prabanga žėrinčias istorines sostines ar seniausius miestus.

Jei reikėtų išrinkti patį prašmatniausią ir turistiniu požiūriu įdomiausią miestą, laurus skirčiau Brandenburgo žemės sostinei Potsdamui, buvusiai Prūsijos karaliaus rezidencijai, ir šiandien viliojančiai rūmais, pilimis, parkais bei meno kolekcijomis. Galime pasidžiaugti, kad karų audros nenušlavė, o Rytų Vokietijos valdžia nespėjo suniokoti viso šio istorinio palikimo. 1990 m. Potsdamo kultūrinis kraštovaizdis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą, o vėliau dar kelis kartus papildytas.

Turistams reikia iš anksto nusiteikti, kad vienos ar dviejų dienų šiam miestui gerokai per mažai, nes tiek laiko tikrai neužteks net bėgte apibėgti Naujojo sodo, Babelsbergo ir Glinikės parkų, Povų salos su elegantiška pilimi, Sakrovo ir Linšteto pilių bei jų parkų, rusų kolonijos Aleksandrovkos ir kt.

Jei tiek apibėgsite, tai tikrai nebeužteks jėgų pasižvalgyti vienoje gražiausių barokinių Europos aikščių ~Alter Mark~, pasigrožėti Šv. Mikalojaus bažnyčia ar Senąja rotuše, nusifotografuoti prie trejų įspūdingų miestų vartų: Brandenburgo, pastatytų Septynerių metų karui atminti, Medžiotojų ir Naueno.

Trumpiau sakant, poros dienų vos pakanka Potsdamo pažibai – Sansusi rūmams ir įdomiai įrengtam parkui apžiūrėti. Juk pasaulio paveldas šiame mieste apima daugiau nei 500 ha parkų (vien Sansusi parkas užima beveik 300 ha teritoriją) ir daugiau nei 150 XVIII a.–XX a. pr. pastatų.

Sansusi (~Sanssouci~) rūmų pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „be rūpesčių“. Prūsijos karaliui Frydrichui II (vėliau pavadintas Frydrichu Didžiuoju) žūtbūt prireikė tokios vietos, kurioje galėtų atsikvėpti nuo visų karališkų rūpesčių ir smulkesnių ar didesnių rūmų intrigų, bent trumpam atitrūkti nuo karų ir politikos. Tad ėmė ir pasistatė prašmatnią užmiesčio rezidenciją, kurioje galėjo pasinerti į muzikos, meno ir mokslo pasaulį, gal todėl rezidencijos rūmams parinko tokį simbolinį pavadinimą.

Pasak legendos, jo didenybė yra prikišęs nagus ir prie rūmų projekto, mat užsispyręs reikalavo, jog rūmai būtų tik vieno aukšto, nors architektai bandė įrodinėti, kad iš tolo jų beveik nesimatys – aplinka užgoš. Vis dėlto perkalbėti karaliaus nepavyko. Rūmų statyba buvo patikėta architektui Georgui Wenzeslausui von Knobelsdorffui, kuris ataskaitas apie statybą valdovui siuntė net į karo lauką.

Rezultatas – įspūdingas. Žingsniuojant parku jau iš tolo atsiveria reginys, nuo kurio negali atitraukti akių: neaukštas kalnas, kurio šlaito terasose įrengtuose savotiškuose nedideliuose elegantiškuose šiltnamiuose žaliuoja vynuogienojai ir figmedžiai. Pro juos link viršuje pūpsančių barokinių rūmų veda 132 laipteliai.

Ne vienas turistas stabteli ir prie apačioje įrengto fontano, kurio purslai vasarą trykšta į 36 m aukštį, ir bando nufotografuoti tiek rūmus su vynuogynais, tiek jų atspindį vandenyje. Užkopus laipteliais pasitinka daugybės Friedricho Christiano Glume statulų žvilgsnių, o metęs žvilgsnį žemyn apsąli nuo fontano, vynuogynų, gėlynų panoramos.

Patys Sansusi rūmai labai maži – 12 prašmatnių kambarių, dabintų marmuru, granitu, kolonomis, statulomis ir krištolo sietynais. Apėjus rūmus visai smagu prisėsti ant suoliukų, sustatytų prie kolonadų, nors prieš kelis šimtus metų vaizdas tikriausiai buvęs įspūdingesnis, nei apačioje gatve zujantys automobiliai.

Netikėtai žvilgsnį patraukia grupė vokiškai kalbančių žmonių, kurie net sugriuvę kažką fotografuoja ant žemės. Priėjus reginys išties nustebina: ant akmens plokštės, panašios į antkapį, išdėliotos bulvės ir pavytusios gėlių puokštelės. Darosi įdomu, ar  čia vietiniai taip keistai atnašauja aukas. Gal taip tikisi numaldyti bulvių dievus ir sulaukti geresnio derliaus?

Įsižiūrėjęs perskaitai užrašą „Friedrich der Grosse“. Pasirodo, bulvėmis pagerbiamas pats Frydrichas Didysis. Karalius mirė 1781 m. ir prieš mirtį pageidavo būti palaidotas Sansusi rūmuose. Jo valia buvo įvykdyta tik 1991 m., ir valdovo palaikai (karo metu slėpti tai vienoje vietoje, tai kitoje) pagaliau atgulė amžino poilsio ten, kur gyvas būdamas jis galėjo atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių. Na, o šiandien vokiečiai Frydrichą Didįjį pagerbia bulvėmis, mat būtent jam valdant šis augalas paplito šalyje.

Vis dėlto koncentruoti dėmesį tik į vienintelius rūmus būtų klaida – juk visas aplink besidriekiantis parkas yra tikras šedevras, pilnas netikėtų staigmenų. Architektas Knobelsdorffas visur pristatė fontanėlių, grotų, pavėsinių, paviljonų, statulų, kurias pamatai netikėtai nusukęs nuo pagrindinio tako. Čia driekiasi ir statulų galerijos, stūkso Kamerno svečių namas. Buvo pastatyti ir dar vieni prašmatnūs rūmai, pavadinti tiesiog Naujaisiais (beje, būtent juose buvo pasirašyta Pirmojo pasaulinio karo deklaracija), tačiau teigiama, kad karalius juose negyvenęs, mat jam labiau patikę Sansusi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savaitgalį su visa kūrybine filmo „Sangailė” („The Summer of Sangaile“) komanda Berlyno kino festivalyje viešėjusi režisierė Alantė Kavaitė sulaukė tarptautinės bendruomenės susidomėjimo ir pripažinimo.

Pasak Lietuvos kino centro direktoriaus Rolando Kvietkausko, premjeros peržiūra Berlyne buvo itin sėkminga: „Sangailė” pritraukė nemažai profesionalų, kuriems kilo daug klausimų, vyko daug diskusijų.

Kasmetinis tarptautinis Berlyno filmų festivalis, kuriame dalyvauja filmų kūrėjai iš viso pasaulio, rengiamas nuo 1951 metų. Dar kitaip Berlinale vadinamas festivalis garsėja naujų filmų pristatymais. Šis įvertinimas lietuvei jau ne pirmas.

JAV vykusio prestižinio Sandanso („Sundance“) festivalio, kuris kasmet suburia Holivudo žvaigždes ir pasaulio įžymybes, apdovanojimų ceremonijoje filmo „Sangailė” režisierei A.Kavaitei įteiktas apdovanojimas už geriausią režisūros darbą konkursinėje vaidybinių filmų kategorijoje („World Cinema Dramatic Directing Award“).

Tuo metu Aistė Diržiūtė tapo pirmąja aktore iš Lietuvos, atrinkta į tarptautinės programos „European Shooting Stars“, skirtos kylančioms Europos kino žvaigždėms, finalinį dešimtuką. Kartu su kitais programos nariais Berlyno kino festivalio metu ji buvo pristatyta tarptautinei kino bendruomenei. Lietuvei įteiktas „Shooting Star“ apdovanojimas.

Lietuvoje filmuota režisierės A. Kavaitės kino juosta „Sangailė” pasakoja apie dvi paaugles (aktorės Julija Steponaitytė ir A.Diržiūtė), jų išgyvenimus, seksualumo paieškas ir baimių įveikimą brandos periodu. Filmo režisierė savo kūrinį apibūdina kaip itin šviesų, kuriame augantys žmonės patiria įvairių išbandymų (tokia yra kaina norint patekti į suaugusiųjų pasaulį).

Kūrėjų teigimu, filmas labai vizualus, jame užfiksuoti ir kvapą gniaužiantys akrobatiniai lėktuvų manevrai, kuriuo atliko pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas Jurgis Kairys.

Vaidybinį filmą „Sangailė“ prodiusavo kino gamybos įmonė „Fralita Films“ kartu su prancūzų įmone „Les Films d’Antoine“, taip pat prisidėjo olandų prodiuserių kompanija „Viking Films“. Filmo gamybą Lietuvoje taip pat parėmė Lietuvos kino centras.

Lietuvoje A.Kavaitės režisuotą filmą „Sangailė” pirmieji kovo mėnesį išvys tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris” žiūrovai, kiek vėliau šis filmas pasieks ir Lietuvos kino teatrus.

Minint Berlyno sienos griuvimo 25 metų sukaktį, per visą jos ilgį į dangų kyla tūkstančiai šviečiančių oro balionėlių. Tačiau sieną vokiečiams primena ne vien šventinė atributika.

Rima Janužytė

1989 m. rudenį kapituliavo Rytų Vokietijos komunistinis režimas: jis nebenulaikė gyventojų, jau kurį laiką masiškai bėgusių iš Rytų Vokietijos per laisviau kvėpuojančias kaimynines komunistines šalis. Tad fizinė Berlyno siena nebeturėjo jokios prasmės – žmonės lyg jūra veržėsi pro gremėzdišką užtvarą ir galiausiai ją pralaužė tikrąja to žodžio prasme. Lapkričio 9-osios vakarą žmonės iš Rytų be baimės būti nušauti ėmė šokinėti per Berlyno sieną ir glėbesčiuotis su vokiečiais iš Vakarų.

Tačiau Berlyno sienos griuvimas tuokart tebuvo simbolinis – oficialiai Berlynas buvo suvienytas tik kitų metų spalio 3 d.

Maklinėjimas patamsyje

Tuos vienus metus dvi Berlyno pusės vis dar pulsavo skirtingu ritmu, o gyventojams, kurie jau galėjo netrukdomi judėti po visą miestą, kelionė iš rytinės Berlyno dalies į vakarinę vis tiek priminė pasivaikščiojimą tamsiu labirintu. Juk tris dešimtmečius buvo „nukirptos“ visos dvi miesto dalis jungusios miesto arterijos – gatvės, šaligatviai, arkos, traukinių bėgiai, metro linijos. Jos nefunkcionavo daugybę metų, tad prikelti jas naujam gyvenimui buvo ilgas ir sudėtingas darbas.

Pavyzdžiui, dvi metro („U-Bahn“) linijos, einančios po Berlyno siena, jungė skirtingas Vakarų Berlyno dalis, kirsdamos Rytų Berlyne esančią centrinę stotį („Mitte“), bet joje niekas neįlipdavo ir neišlipdavo. Tris dešimtmečius Vakarų Berlyno metro traukiniai tik sumažindavo greitį, bet nestodavo nė vienoje iš dar 11 rytinės miesto dalies stočių. Vokiečiai jas praminė „Geisterbahnhöfe“ – stotimis vaiduokliais. Jose tarsi sustingo laikas: tamsiose nebeveikiančiose stotyse ant sienų daugybę metų kabojo tos pačios senos pokario reklamos, stovėjo tuščios rytiniam pikui paruoštos šiukšliadėžės, tačiau per tris dešimtmečius kojos čia nebuvo įkėlęs joks civilis, o Vakarų Berlyno gyventojai į tai galėjo tik paspoksoti pro langus.

Griuvus Berlyno sienai šios stotys dar gerus metus nebuvo naudojamos – vyko rekonstrukcijos darbai, o senas reklamas keitė naujos. Užtat berlyniečiams iš Rytų dar ilgokai teko ieškoti kitų būdų nusigauti į vakarinę miesto dalį.

Traukinių eismas irgi vyko panašiai. Iš pradžių pastačius Berlyno sieną „Friedrichstrasse“ buvo vienintelė Rytų Berlyne veikianti stotis, kurioje stodavo traukiniai iš vakarinės dalies. Tačiau jau 1962 m. Rytų Berlyno valdžia čia pastatė muitinės postą ir uždarė visus išėjimus, kad rytiečiai ir vakariečiai nesumanytų šioje stotyje susitikinėti. Netrukus „Friedrichstrasse“ irgi gavo pravardę – ją gyventojai ėmė vadinti „Tränenpalast“, arba „Ašarų rūmais“, kurie dabar veikia kaip memorialinis muziejus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Siūlome ištrauką iš Antony Beevoro knygos „Berlynas. Žlugimas 1945-aisiais“, tapusios populiariausia 2013 m. istorine knyga. Šioje ištraukoje – istoriniais faktais grįstas autoriaus pasakojimas apie sovietų kareivių masiškai prievartautas Vokietijos moteris.

Vokiečių karinė valdžia smarkiai suklydo atsisakiusi naikinti sandėlius su alkoholio atsargomis numatomo Raudonosios armijos puolimo kelyje. Tokį sprendimą lėmė mintis, kad girtas priešas nėra pajėgus kovoti. Moteriškosios gyventojų dalies nelaimei, raudonarmiečiams, pasirodo, kaip tik šito ir reikėjo, kad įgytų drąsos prievartauti ir turėtų ūpo švęsti tokio siaubingo karo pabaigą.
Pergalės šventimo laikotarpis dar nereiškė, kad Berlyne dingo baimė. Užsitęsus šventinėms linksmybėms daug vokiečių moterų vis dar buvo prievartaujamos. Jaunas sovietų mokslininkas iš aštuoniolikmetės vokietaitės, kurią buvo pamilęs, sužinojo, kad gegužės 1-osios naktį Raudonosios armijos karininkas įgrūdo jai į burną pistoleto vamzdį ir taip laikė, kad mergina nesipriešintų, kol jis pasieks savo puolimo tikslą.
Moterys netrukus susigaudė, kad vakare, „medžioklės valandomis“, reikia išnykti. Dukras ištisomis dienomis slėpdavo palėpėse. Motinos išsmukdavo į gatvę parsinešti vandens tik anksti rytą, kai sovietų kareiviai dar miegodavo po išvakarėse išgerto alkoholio. Kartais didžiausias pavojus kildavo, jei kuri motina, žūtbūt siekdama išgelbėti savąsias dukteris, išduodavo, kur slepiasi kitos merginos.
Berlyniečiai prisimena, kad lauke kiekvieną vakarą girdėdavosi klyksmų, nes visi langai buvo išdaužyti. Dvi pagrindinės ligoninės nurodė, kad prievartavimo aukų buvo nuo 95 000 iki 125 000. Vienas gydytojas paskaičiavo, kad Berlyne buvo išprievartauta maždaug 100 000 moterų, iš jų apie 10 000 mirė, daugiausia dėl savižudybių. Manoma, kad mirusiųjų dalis iš 1,4 milijono nukentėjusiųjų Rytų Prūsijoje, Pomeranijoje ir Silezijoje buvo kur kas didesnė. Įvairiais vertinimais, išprievartauta mažiausiai du milijonai vokiečių moterų, nemaža, o gal ir didesnioji jų dalis išprievartauta po kelis kartus. Urzulos fon Kardorf draugę ir sovietų šnipę Šulcę-Boizen (Schulze-Boysen) „vienas po kito išprievartavo dvidešimt trys kareiviai“. Paskui ligoninėje ją teko siūti.
Vokiečių moterys į išgyventus prievartavimus reagavo labai įvairiai. Daugelis aukų, ypač jaunos, iki tol šeimų globojamos mergaitės, nepajėgė suvokti, kodėl su jomis taip elgiamasi, tad psichologiniai padariniai galėjo būti katastrofiški. Joms tapo nepaprastai sunku palaikyti santykius su vyrais, neretai šita problema likdavo visam gyvenimui. Motinoms dažniausiai visų pirma rūpėdavo vaikai ir tai padėdavo ištverti viską, kas būdavo daroma joms pačioms. Kitos moterys, ir jaunos, ir subrendusios, paprasčiausiai stengdavosi tuos išgyvenimus ignoruoti, išmesti iš atminties. „Privalau daug ką slopinti, kad galėčiau kaip nors gyventi“, – pripažino viena moteris, atsisakiusi kalbėtis šia tema. Kai kurios nesipriešindavo ir sugebėdavo atsiriboti nuo to, kas joms daroma, – atrodo, tada jos kankindavosi kur kas mažiau. Kartais moterys apie savo išgyvenimus pasakodavo taip, tarsi tada būtų atsiskyrusios nuo savo kūno ir viską stebėjusios iš šalies. „Šitoks jausmas, – rašė viena, – neleido tai patirčiai paveikti viso mano gyvenimo.“
Regis, padėdavo ir sveikas berlynietiškas cinizmas. „Apskritai, – savo dienoraštyje gegužės 4 dieną rašė nežinoma moteris, – mes po truputį imame į visą šitą prievartavimų reikalą žiūrėti su tam tikru, nors gal šiek tiek niūroku humoru.“ Jos pastebėjo, kad ivanai visų pirma renkasi apkūnesnes, ir tai teikė šiokio tokio ~schadenfreude~ – „piktdžiugiško pasitenkinimo“. Iki šiol nesulysusios paprastai buvo nacių partijos veikėjų žmonos arba kitos privilegijuotą padėtį turėjusios moterys.
Išprievartavimas tapo, pasak nežinomos dienoraštininkės, bendra patirtimi, tad ją įveikti reikėjo dalijantis tais bendrais išgyvenimais, apie juos kalbantis. Tačiau grįžę vyrai stengėsi uždrausti tokias kalbas net ir tada, kai jų pačių šalia nebūdavo. Moterims reikėjo susitaikyti su tuo, kas jas ištiko, bet paaiškėjo, kad vyrai jų gyvenime neretai viską tik dar labiau apsunkindavo. Buvusieji greta savo moterų kentė gėdą dėl negebėjimo jų apsaugoti. Hana Gerlic (Hanna Gerlitz), gelbėdama vyrą ir save pačią, atsidavė dviem girtiems sovietų karininkams. „Vėliau, – rašė ji, – man teko guosti savo vyrą ir padėti jam atgauti drąsą. Jis verkdavo kaip vaikas.“
Vyrai, kurie slapstydamiesi išvengė nelaisvės ar buvo anksti paleisti iš belaisvių stovyklų, grįžę ir išgirdę, kad žmona ar sužadėtinė jiems nesant buvo išžaginta, emociškai, regis, tarsi suakmenėdavo. (Be to, daugelis sovietų stovyklose ilgiau išbuvusių belaisvių dėl badavimo patyrė „deseksualizaciją“.) Jiems pasirodė labai sunku susigyventi su mintimi, kad jų moterys patyrė prievartą. Urzula fon Kardorf girdėjo pasakojant apie jauną aristokratą, kuris, sužinojęs, kad jo sužadėtinę išprievartavo penki rusų kareiviai, tuoj pat nutraukė su ja visus ryšius. Dienoraštį rašiusi nežinoma moteris apie namo gyventojų patirtus baisumus papasakojo buvusiam mylimajam, kuris netikėtai užėjo pas ją. „Visos jūs dabar – begėdės kekšės, – pratrūko tas vyras. – Visos iki vienos. Negaliu klausyti tokių pasakojimų. Paniekinote visas savo vertybes, tikros kalės!“ Tada ji padavė dienoraštį, kad paskaitytų pats. Išvydęs aprašymą, kaip ji buvo žaginama, jis žiūrėjo į ją tarsi į pamišėlę. Po poros dienų vyras iškeliavo pareiškęs, kad eina ieškoti maisto. Daugiau ji jo nebematė.
Duktė, motina ir senelė, visos kartu išprievartautos pačiame Berlyno pakraštyje, guodėsi mintimi, kad šeimos galva žuvęs kare. Jį būtų užmušę namie, nes būtų stojęs jų ginti – taip kalbėdavo jos tarpusavyje. Tačiau iš tiesų, regis, tik vienas kitas vokietis pasielgė taip, kas, savaime suprantama, buvo beprasmė narsa. Garsus aktorius Haris Lybkė (Harry Liebke) krito negyvas po smūgio buteliu į galvą, kai mėgino išgelbėti jo bute prisiglaudusią merginą. Atrodo, tai buvo reta išimtis. Nežinoma dienoraštininkė eilėje prie vandens siurblio iš vienos moters net girdėjo, kad raudonarmiečiams ją tempiant iš rūsio tame pačiame name gyvenantis vyras kalbėjo: „Dėl Dievo, tik nesipriešink! Mums visiems prišauksi bėdą.“
Vis dėlto moteris mėgindavo ginti tėvai ar mažamečiai sūnūs, besikliaujantys savo jėgomis. „Trylikametis Dyteris Zalis (Dieter Sahl), – netrukus po tų įvykių rašė kaimynai, – mojuodamas kumščiais puolė rusą, kuris čia pat, jam matant, prievartavo jo motiną. Jis pasiekė vienintelį dalyką – buvo iš karto nušautas.“

Berlyno kino festivalyje „Kino pavasario“ programų sudarytojas E. Pukšta,  kaip konfederacijos CICAE žiuri narys, vertino „Jaunojo kino forumo“ programos filmus ir rinko nugalėtoją.  Šiemet „Jaunojo kino forumas“ jau pirmais seansais prikaustė dėmesį išradingais atradimais, ilgus debatus provokuojančia dokumentika, plačia egzotika, tarp dviejų žanrų balansuojančiais filmais.  Po ilgų debatų  CICAE žiuri geriausiu filmu paskelbė vokiečių režisierės Anjos Marquardt režisuotą debiutinę dramą „Ji prarado kontrolę“.

„Nuoširdžiai vertinu pasitaikiusią galimybę sudalyvauti Berlyno tarptautiniame kino festivalyje su specialiu statusu ir pamatyti vieną didžiausių kino industrijos renginių iš arčiau. Šių metų akreditaciją jau pirmą dieną pavadinau „auksine“, nes galėjau laisvai eiti į visus pageidaujamus seansus be jokių eilių, išankstinių registracijų ir bilietų. Žinoma, kad pasirinkimo prioritetą skyriau „Jaunojo kino forumo“ filmams, bet vis tiek numatytą pažiūrėti kandidatų sąrašą viršijau dešimčia papildomų filmų“, – pasakoja E. Pukšta.

Sprendimas –  po dviejų dienų svarstymų ir derybų

Galutinis CICAE žiuri sprendimas negimė per penkias minutes, bendrą verdiktą  pasisekė pasiekti tik po dvi dienas užtrukusių pokalbių bei derybų. „Mano asmeninis favoritas į trejetuką nepateko, nes kolegoms nepasisekė susidraugauti ir užmegzti ryšį su japonų režisierės Ayumi Sakamoto debiutiniu psichologiniu trileriu „Forma“. Jiems filmas pasirodė pernelyg radikalus, kad rekomenduotume konfederacijos CICAE vienijamiems nepriklausomiems kino teatrams ir kino festivaliams,  – pasakoja E. Pukšta,  – tačiau  labai apsidžiaugiau, kai kitą dieną „Jaunojo kino forumo“ vadybininkė išdavė paslaptį, kad „Forma“ vakare atsiims FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizą už geriausią filmą.“

„Man asmeniškai net šiandien visi trys finalininkai yra absoliučiai lygūs ir kiekvieną iš jų drąsiai rekomenduočiau būtinai peržiūrėti. Svarbiausia, kad jie visi yra skirtingi. Suprantama, kad išrinkti vieną patį geriausią nebuvo lengva. Smulkiai išnarstėme kiekvieną filmą ir aptarinėjome visus „už“ bei „prieš“ komentarus. Ilgam laikui tiesiog užstrigome trejų filmų sankryžoje, kai niekas nenorėjo pasitraukti. Natūralu, kad teko traukti kompromisų ginklus, pritaikyti CICAE prezidento manifeste užrašytus principus ir mąstyti, kuriam kanditatui CICAE prizas būtų labiau reikalingas“, – prisimena E. Pukšta

Oficialioje festivalio programoje – ir Lietuvos vardas

Oficialioje programoje pastebėtas ryšys su Lietuva. Aštuonerius metus brandintame, per kelias ekspedicijas Afrikoje nufilmuotame ir konkretaus žanro apibūdinimui nepasiduodančiam belgų režisieriaus Peterio Krugerio kūrinyje “N” aktyviai, virtuoziškai ir įspūdingai pasireiškė lietuvių operatorius Rimvydas Leipus. Jis specialiai atvyko į sausakimšą salę pripildžiusio filmo premjerą iš Odesos, kur ruošiasi filmuoti ukrainiečių režisierės Evos Neymann naują dramą. Ekscentriško prancūzų tyrėjo ir enciklopedijos sudarytojo Raymondo Boremanso minčių srautą vizualizavusio filmo žiūrovai triukšmingai plojo Rimvydui Leipui net du kartus – per pristatymą ir po seanso, kuriam pasibaigus žingeidžiausi berlyniečiai ir svečiai klausinėjo lietuvį apie “N” filmavimo ypatumus ir nuolat judančią kamerą

„Apibendrindamas  festivalio nuotykį, formuluoju išvadą, kad „Jaunojo kino forume“ radau žymiai daugiau vertingesnių filmų negu oficialiame konkurse, kuriame galėčiau išskirti tik vieną ypatingą kūrinį – amerikiečių režisieriaus Richardo Linklaterio dramą „Paauglystė“ (Boyhood), kurioje autentiškai ir stulbinančiai užfiksuota vaikų branda per 12 metų, – pasakoja E. Pukšta, – pagrindinių vaidmenų atlikėjai tiesiog užauga su filmu – iš pradžių jie yra tik dūkstantys vaikai, o po beveik trejų nenuobodžių, linksmų, dramatiškų, emocingų valandų tampa mąstančiais ir savarankiškus sprendimus priimančiais paaugliais. Žmogiškų emocijų kupinas filmas lengvai užsitarnaus žiūrovų simpatijas ir rekomendacijas, giliai palies tėvų širdis ir skatins atpažinti daugelį svarbių momentų vaiko brandoje. Šį filmą reikia rodyti visiems nuo 7-erių iki 100 metų amžiaus. Tai faktiškai vienintelis „Berlinalės“ konkurso filmas, kuris liks ilgai mano atmintyje.“

Apie festivalį:
19-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis (VTKF) „Kino pavasaris“ vyks 2014 m. kovo 20 – balandžio 3 dienomis. Tai – didžiausias kino renginys Lietuvoje, pernai pritraukęs daugiau nei 80 tūkst. žiūrovų, ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Šiemet „Kino pavasaryje“ bus parodyta apie 230 filmų, kuriuos festivalio atstovai atrinko, per metus aplankę daugiau nei 30 tarptautinių festivalių. Daugiau informacijos: www.kinopavasaris.lt

Tikruoju nugalėtoju 63-ajame Berlyno kino festivalyje kino kritikai ir žiūrovai pripažino nuoširdžiai jaudinančią ir prajuokinančią komišką dramą “Glorija” iš Čilės, nors profesionaliems Žiuri komisijos vertintojams pasirodė reikalinga įteikti dar vieną reikšmingą prizą Rumunijos naujaja kino banga plaukiančiai dramai “Sūnaus pusėje”.

Rumunų kino pergalė pabrėžė esminę šių metų tendenciją, kad konkursinėje programoje aiškiai dominavo Rytų ir Centrinės Europos filmai. Jau labai seniai šis regionas į “Berllinalės” pagrindinį konkursą buvo delegavęs 5 filmus ir užėmęs ketvirtadalį vietų. Po ilgos pertraukos dėl “Auksinio lokio” varžėsi Lenkija (režisierės Malgorzatos Szumowskos provokuojanti religinė ir homoseksuali drama “Vardan…”). Svarbiausia, kad 4 filmams pasisekė laimėti prestižinius oficialius arba bent svarius papildomus prizus.
Trečią kartą režisavusio Calino Peterio Netzerio drama “Sūnaus pusėje” tikrai nusipelnė įvertinimo, bet netraukė iki “Auksinio lokio”. Jeigu Žiuri komisijoje būtų dirbę daugiau ekspertų, kuriems pasisekė anksčiau matyti bent Cristi Puiu (“Pono Lazaresku mirtis”, “Aurora”), Cristiano Mungiu (“4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos”, “Už kalvų”), Corneliu Poromboiu (“12:08 į rytus nuo Bukarešto”, “Policija, būdvardis”), Adriano Sitaru (“Geri ketinimai”) kūrybą, tai galutinis verdiktas nuskambėtų visiškai kitaip. Filmo prodiuserė Ada Solomon puikiai žinojo pergalės receptą ir sąmoningai sudėjo į liūdnai graudinančią žmogišką dramą visus reikalingus produktus. Nesuklysime dramą “Sūnaus pusėje” sąžiningai pavadindami Rumunijos kino “greatest hits” kompiliacija.

Siaubingo autoįvykio korumpuotos pasekmės
Šeimoje dominuojančią ir visus reikalus pažintimis tvarkančią, bet nekenčiamą motiną nepriekaištingai vaidinanti Luminita Gheorghiu anksčiau dirbo su Cristi Puiu, Cristiano Mungiu, Corneliu Poromboiu. Jos engiamą ir nuolat žeminamą sūnų įkūnyja Cristi Puiu atrastas ir Adriano Sitaru išgarsintas jaunasis talentas Bogdanas Dumitrache’as.
Intrigą filme įjungia avarija: tamsiu paros metus jaunuolis, lenkdamas kitą vairuotoją, viršijo greitį ir nepamatė neleistinoje vietoje per greitkelį bėgusio paauglio. Žuvusio vaiko neturtingi tėvai neturi tiek lėšų, kad galėtų kovoti su įtakinga, pasiturinčia ir (ne)mylimą sūnų nuo kalėjimo visais įmanomais būdais gelbėjančia moterimi. Geriau pažįstant rumuniško kino tradicijas ir įpročius, nesunku nuspėti kryptį, kuria tolia juda drama “Sūnaus pusėje”.

Geniali ir šlovinga Glorija
Karščiausių simpatijų festivalyje sulaukusi dramedija “Glorija” yra taip pat trečias filmas režisieriui Sebastianui Lelio iš Čilės. Jame išsiskyrusi ir vaikus išleidusi 58-erių metų moteris vardu Glorija pradeda ieškoti laimės ir meilės. Iki šiol tik gimtinėje dirbusi ir mūsų pasaulio pusėje niekam negirdėta aktorė Paulina Garcia dalyvauja kiekviename filmo kadre ir kuria nerealų, nepamištamą, žavingą vaidmenį, kuriam tiesiog lemta pavergti kino kritikų ir eilinių žiūrovų širdis. “Sidabrinis lokys” jai buvo garantuotas be rimtesnes kovos, nors šiemet Berlyne susikaupė itin daug stiprių ir įsimintinų moteriškų vaidmenų. Tačiau Paulina Garcia nokautavo savo žymesnes ir populiaresnes konkurentes. Nežinomoji iš Čilės įsižiebė pačia ryškiausia žvaigžde šalto Berlyno danguje.
Su geriausiu savo filmu režisierius S.Lelio pataikė į tikslą, o iš tiesų sunku įsivaizduoti kinomaną, kuriam galėtų nepatikti “Glorija”. Su kultine 1982 m. Lauros Branigan daina “Gloria” pavadinimą ir vedančios veikėjos vardą muzikaliai susiejantis filmas susirinko aukščiausius elitinių kritikų įvertinimus. Leidinio “Screen International” pažymių lentelėje įsirašė 3,4 balai, o tokie solidūs skaičiai retai aplanko Berlyne rodomus filmus (daugiau niekam nepavyko perkopti 3 balų, o daugumai konkursantų ir 2 balai pasirodė pernelyg aukšta kliūtis). Čilės prodiuseris Juanas de Diosas Larrainas tikisi, kad “Glorija” vėl atstovaus šalį “Oskaruose”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmosiomis rugsėjo dienomis Berlyne vyko jau 52-oji elektronikos ir buitinės technikos paroda “IFA 2012″. Be jau įprastų planšečių, fotoaparatų ir televizorių, šių metų parodos ryškiausios ateities tendencijos – planšetinių ir nešiojamųjų kompiuterių hibridai, kuriuose veiks operacinė sistema „Windows 8“, bei ypač didelės raiškos televizoriai.
Kadangi naujoji „Microsoft“ operacinė sistema „Windows 8“ žada būti geriau pritaikyta valdyti liečiamaisiais ekranais, nemažai elektronikos gamintojų parodoje pristatė įrenginius, kuriais bandoma nutrinti riba tarp nešiojamojo ir planšetinio kompiuterio. Štai iš pirmo žvilgsnio įprastų „Samsung“ bei HP nešiojamųjų kompiuterių ekranai atsiskiria nuo klaviatūros dalies ir virsta planšete, „Lenovo Yoga“ klaviatūra užsilenkia lyg bloknoto, „Dell“ ekranas apsisuka apie savo ašį, o „Sony“ bei „Toshiba“ hibridų ekranai užslenka ant klaviatūros, ir kompiuteriai taip pat tampa planšetiniai.
Vis dėlto netrūksta abejojančiųjų naujųjų gaminių sėkme, mat nežinia, ar „Windows 8“ operacinė bus pakankamai patogi ir leis šiais hibridais tiek dirbti, tiek pramogauti.
O televizorių gamintojai pagaliau suvokė, kad erdvinio (3D) vaizdo revoliucija neįvyks, tad parodoje pristatyti ypač didelės raiškos televizoriai. LG, „Sony“, „Toshiba“ pristatė 84 colių įstrižainės ekranus, galinčius rodyti 3840×2160 taškų raiškos vaizdą, kuris yra keturis kartus raiškesnis (dėl to vadinamas 4K), nei rodomas įprastų šiandien parduotuvėse esančių raiškiųjų televizorių. „Panasonic“ žengė dar toliau ir pristatė 8K televizorių, kurio raiška įprastinę viršija net aštuonis kartus. Deja, tokių prietaisų kainos kol kas prasideda nuo 22 tūkst. JAV dolerių.

Buitinės technikos lyderis Lietuvoje ir vienas iš trijų populiariausių prekės ženklų Europoje „BEKO“ antrus metus iš eilės savo naujausias technologijas ir produktus pristatė tarptautinėje elektronikos parodoje „IFA 2012” Berlyne.

„BEKO“ inžinierių sukurti kitais metais rinkoje pasirodantys įrenginiai, spręsdami kasdienius buities iššūkius, dar labiau tausoja aplinką – naudoja dar mažiau energijos ir vandens, bei užtikrina dar didesnį komfortą namuose – veikia neįtikėtinai tyliai.
Namų elektronikos ir technikos paroda „IFA“, vykstanti Berlyne, yra viena seniausių ir didžiausių pasaulyje. Daugiau nei penkiasdešimties metų istoriją skaičiuojantis „BEKO“ parodoje pristatė inovatyvias ateities technologijas tiems, kurie nenori be reikalo švaistyti gamtos išteklių, laiko ir šeimos biudžeto.
„Rinkdamiesi buitinę techniką, visada ieškome geriausio varianto – kad puikiai skalbtų, džiovintų, virtų, saugotų maisto produktus. Pagalvojame ir apie piniginę, kad nepalengvintume jos per daug, kiek rečiau paskaičiuojame išlaikymo išlaidas – kiek sunaudos elektros energijos, vandens, ir ne tik galvodami apie šeimos biudžetą, bet ir prisimindami, kad vartodami mažiau energijos saugome aplinką. Akivaizdu, kad apie visa tai daugybę kartų yra pagalvoję ir suskaičiavę „BEKO“ inžinieriai, naujausiuose įrenginiuose sugebėję suderinti efektyvumą, ekonomiškumą ir draugiškumą aplinkai“, – sako Eimundas Mačiulis, prekės ženklą „BEKO“ Lietuvoje atstovaujančios UAB „AG Trade“ direktorius.
Šiemet pirmąkart parodoje „BEKO“ pademonstravo ne tik naujausius technologinius sprendimus, bet ir išskirtinio dizaino naujienas – šiuo metu Milane dirbančios ispanų dizainerės ir architektės Patricia‘os Urquiola‘os sukurtą virtuvės liniją „Beko CAST Line“. Tai stilingo ir funkcionalaus dizaino bei aukščiausios kokybės technologijų derinys. Šiuos vardinio dizaino rinkinius sudaro integruojamas gartraukis, kaitlentė ir orkaitė, sukurti ne vieną pramoninio dizaino apdovanojimą pelniusios kūrėjos.  Pagrindinė šios buitinės technikos linijos idėja – šiuolaikiškas, šiltas dizainas, pateikiantis išskirtinius sprendimus, toli gražu neprimenančius standartinių, tačiau kartu lengvas ir praktiškas naudotis.
„Turime čempionus – ir jais didžiuojamės“
„IFA 2012” parodoje „BEKO“ pristatė tyliausią pasaulyje namų techniką – indaplovę (DFN 71048 X), kurios veikiančios skleidžiamas garsas siekia tik 37 decibelus (dB) (A), šaldytuvą (DS 145120 X) – tyliausią savo klasėje, jo veikimo garsumas skaičiuojamas tik 36 dB (A). Naujoji „BEKO“ skalbimo mašina (WMB 81244 LC) su nauja „SilentTech™“ technologija gręžia penkis kartus tyliau nei kiti analogiški modeliai. Netriukšmingas variklis, papildoma izoliacija ir specialios programos šią skalbyklę paverčia viena tyliausių rinkoje, jos maksimalus veikimo garsas siekia tik 65 dB (A).
Energijos tausojimo srityje „BEKO“ taip pat turėjo ką pasiūlyti parodos lankytojams – siaurajai „BEKO“ indaplovei (DSFS 6835 X) priklauso energijos efektyvumo klasės A+++ pasaulio rekordas. „BEKO“ A+++ klasės šaldytuvas-šaldiklis (CN 148240 X), turintis išskirtinę šaldymo sistemą, patogias naudojimo funkcijas ir vartojantis itin mažai energijos, neseniai yra pelnęs įvertinimą „gerai“ Vokietijos vartotojų organizacijos „Stiftung Warentest“ atliekamuose įvertinimo testuose. Tokio paties įvertinimo nusipelnė ir naujoji „BEKO“ džiovyklė (DCU 7340 X), kurią nuo šiol bus galima įsigyti ir šešių skirtingų spalvų.

Išmanūs sprendimai kiekvienai dienai
Parodoje sukurtoje technologijų saloje „BEKO“ pristatė išmaniuosius namų technikos įrenginius, galinčius pasigirti naudingomis ir patraukliomis funkcijomis, jie taip pat yra draugiški aplinkai ir tausoja energiją. Nauja „BEKO“ orkaitė (OIM 25602 X) turi integruotą profesionalią „Cooksense™“ technologiją, kuri leidžia matuoti temperatūrą kepsnio viduje ir pagal tai nustato, ar kepsnys jau yra pusiau žalias, vidutiniškai iškepęs ar gerai iškepęs. Dar daugiau išmaniųjų funkcijų galima pasirinkti „BEKO“ orkaitėje (OIM 25901 X), turinčioje išskirtinę „InnovaChef™“ technologiją, kurioje integruota skaitmeninė receptų ir gaminimo knyga. Ši orkaitė šiemet buvo apdovanota „Virtuvės inovacijų prizu 2012“ už inovatyvumą.
Kad greitai gendančius vaisius ir daržoves būtų galima ilgiau išsaugoti šviežius, „BEKO“ siūlo naudoti oro jonizatorius naujuosiuose „BEKO“ šaldytuvuose ir šaldikliuose (tokiuose kaip GNE 114612 X). Šie jonai stabdo bakterijų dauginimąsi ore, todėl maisto produktai išlieka švieži. Kartu naudojama ir „Blue Light“ technologija leidžia vaisiuose ir daržovėse išsaugoti vitaminą C ir natūralų gaivumą.
„IFA 2012“ parodos lankytojai taip pat galėjo susipažinti su naujausiomis „BEKO“ „Aquafusion™“ ir „Aquawave™“ technologijomis, kurios leidžia pasiekti puikių skalbimo rezultatų ir suteikia maksimalų taupymo potencialą. Pavyzdžiui, jos užtikrina tikslios skalbimo miltelių dozės panaudojimą, nes garantuoja, kad vandens išleidimas bus uždarytas, kol neateis laikas vandens išpylimui ir skalavimui. Dar didesnį efektyvumą ir audinius tausojantį skalbimą užtikrina „BEKO“ sukurta „Aquawave™“ skalbyklių būgnų koncepcija, kuri remiasi gamtos formomis ir biometriniais skaičiavimais.
Naujausia „BEKO“ indaplovė (DIN 5838 FX30) su integruota „EverClean™“ savaime išsivalančių filtrų technologija indus išplauna idealiai švariai, tuo pačiu maksimaliai taupo vandenį ir elektros energiją.

Visapusiška namų higiena su „BabyProtect®“ technologija
Tarp „BEKO“ parodoje pristatytų naujienų – nauja „BabyProtect®“ funkcija, kuria aprūpintos kitų metų linijos džiovyklės, skalbyklės ir indaplovės (pavyzdžiui, DFN 6838 indaplovė ir WMB 81241 L skalbimo mašina). Šios funkcijos teikiamas galimybes ypač įvertins šeimos, auginančios mažus vaikus: intensyvus skalavimas karštu vandeniu po intensyvios plovimo programos paverčia kūdikių ir vaikų buteliukus, žindukus ir indus praktiškai steriliais. Šia „BabyProtect®“ funkcija aprūpinta ir naujausia „BEKO“ džiovyklė (DPU 8390 X), kuri padės palaikyti nepriekaištingą higieną namuose. Tai ypač aktualu alergiškiems žmonėms.
„BEKO STEAM“ serija: išleiskime garą
Naujausia „BEKO STEAM“ serija, pristatyta „IFA 2012“ parodoje Berlyne – dar viena „BEKO“ inžinierių technologinė naujovė. Džiovyklės, orkaitės ir net indaplovės tampa nepakeičiamomis dėl inovatyvios garo technologijos: orkaitėje kepsite taip, lyg tai būtų profesionali kepykla, džiovyklės pateiks gaivius skalbinius vos per dvidešimt minučių, jei jose integruota „SteamTherapy™“ technologija, iš indaplovių su „SteamGloss®“ funkcija visada išimsite žėrinčias lėkštes ir taures. Kad indų džiovinimas būtų dar efektyvesnis, paslėptas generatorius naujojoje „BEKO“ indaplovėje (DSN 6845 FX) leidžia karštą garą, kuris išskaido ir efektyviai džiovina po plovimo ant indų likusį vandenį.

Energijos vartojimo efektyvumas „žaliems“ namams
Kurdami namų techniką „BEKO“ inžinieriai siekia darnos ir draugiškumo aplinkai – tokia yra „EcoSmart“ gaminių linija. Parodoje pristatytos naujausios A++ energijos klasės „BEKO“ indaplovės (tokios kaip DSN 71046 FX6), kurios vienam plovimo ciklui sunaudoja tik šešis litrus vandens. Tokia buitinė technika ne tik taupo šeimos biudžetą, bet ir saugo gamtos išteklius bei tausoja aplinką. Naujosios „BEKO“ skalbimo mašinos (tokios kaip WMB 81466) yra 30% ekonomiškesnės nei reikalauja A+++ energijos efektyvumo klasė. Džiovyklės, tarkime 8 kg skalbinių talpinanti naujausia „BEKO“ džiovyklė (DPU 8396 X) taip pat yra nusipelniusi puikių balų už energijos taupymą, nes suvartoja 10% mažiau elektros energijos nei reikalauja A+++ energijos efektyvumo klasė. Šiose naujausios kartos džiovyklėse diegiama patobulinta karščio pūtimo sistema su „Efficient Variable Speed“ technologija, kuri leidžia efektyviausiai naudoti energiją tarp visų savo klasės gaminių pasaulyje.
Paskutinės kartos įmontuojamosios „BEKO“ orkaitės (OIM 25603 X) iki minimumo sumažina šilumos nuostolius dėl išskirtinio dizaino, konstrukcijos ir itin efektyvios bei sumanios izoliacijos. Kai galvojama apie energijos taupymą, ypatingą dėmesį reiktų skirti šaldytuvo efektyvumui. „BEKO“ šaldytuvai (CN 148250 X) siūlo daug išmaniųjų funkcijų ir 10% didesnį energijos vartojimo efektyvumą nei kiti A+++ klasės įrenginiai. Tad toks naujausios kartos šaldytuvas leidžia sutaupyti iki 64% elektros energijos nei suvartotų analogiška A klasės įrenginys.
„BEKO Smart Kitchen“ – išmaniosios kartos pasirinkimas
Ateinanti nauja aplinkosaugos problemomis besidominti ir sąmoninga vartotojų karta ieško gaminių, kurie sugeba suderinti gerus veikimo parametrus, energijos vartojimo efektyvumą ir orientaciją į ateitį. Išmaniosios „BEKO“ virtuvės strategija siekia sujungti visas šias būtinas savybes ir pasiūlyti visapusišką aukštos kokybės namų techniką. Dviduriai šaldytuvai-šaldikliai su liečiamais valdymo ekranais, orkaitės su integruotomis skaitmeninėmis gaminimo funkcijomis „InnovaChef™“ ar „BekoOne®“ technologija indaplovėse kasdienį gyvenimą paverčia išmanesniu ir patrauklesniu vertinantiems technologines naujoves.

62-asis Berlyno tarptautinis kino festivalis buvo kupinas kardinalių kontrastų.

Pavydėtinai galinga žiuri ir stebėtinai silpnas konkursas; džiaugtis įkvepiantis lankomumas su fantastišku bilietų pardavimu ir dažni nusivylimai po seansų; daugybė aukščiausio lygio žvaigždžių ir išankstinio ažiotažo nepateisinusios premjeros; rekordinį skaičių dalyvių sutraukusi Europos kino mugė ir keistai kuklus domėjimasis festivaliui atrinktais filmais. Tokių kontrastų buvo kupinas visas šiųmetis Berlyno kino festivalis.
Pernai Berlynas turėjo bent vieną ryškų favoritą – Irano dramą “Skyrybos” bei stiprų varžovą Vengrijos dramą “Turino arklys”, bet šiemet beveik visiems “Auksinio lokio” medaus užsigeidusiems kandidatams galėtume pritaikyti tą patį apibūdinimą: tuščias filmas apie nieką. Pirmasis metų prestižinis festivalis nedavė faktiškai nė vieno reikšmingesnio filmo, kuris būtų prisimenamas po kelių mėnesių ar galėtų konkuruoti su Kanų ir Venecijos pasirinkimais.

Televizinio kino triumfas

Paradoksalu, bet vienintelis originalus ir nenuspėjamas konkurso filmas “Tabu” turėjo tenkintis mažiausiai reikšmingu “Berlynalės” įkūrėjo Alfredo Bauerio vardo prizu už išradingumą. Portugalų kino kritikas Miguelis Gomesas siekė suplakti senamadiškus nespalvoto ir begarsio kino ingredientus, tačiau, jo nenaudai, hiperpopuliarus prancūziškas “Artistas” debiutavo beveik metais anksčiau. “Tabu” geriausiu filmu išrinko “Fipresci” asociacijai priklausantys kino kritikai, bet pagrindinei žiuri tikriausiai nesinorėjo lygiuotis prie “Artisto” melodijų.
Svarbiausiu nugalėtoju netikėtai tituluota realaus gyvenimo drama “Cezaris privalo mirti” idealiai atitinka Berlyno festivalio ketinimus suformuluoti skambų politinį pranešimą, bet geba atsibosti vos per 76 minutes. Broliai veteranai Paolo ir Vittorio Taviani neturi pakankamai intriguojančios medžiagos, tad trumpametražiam filmui priimtiną idėją ištempia kartodami tas pačias scenas.
Dokumentiniu stiliumi nufilmuota vaidybinė drama atveria griežtai saugomo kalėjimo Romoje kameras ir suteikia unikalią progą nuteistiems iki gyvenimo pabaigos vyrams pasijusti aktoriais. Jie paprašomi po du kartus suvaidinti tą pačią situaciją su skirtingomis emocijomis, gauna konkrečius vaidmenis ir įsijaučia į eksperimentinėmis sąlygomis statomo spektaklio “Julijus Cezaris”  repeticijas. “Auksinio lokio” draugija akivaizdžiai ragins nepriklausomo kino gerbėjus pamatyti filmą, kuris tiesiog neišlaikys pernelyg didelių lūkesčių egzamino. Televizijos eteriui labiau tinkamas kūrinys bus greitai pamirštas ir sudomins tik socialines temas tyrinėjančius žiūrovus.

Kalėjimo aktorių teatras

Lietuva vis dar mato sveikintiną precedentą – viename TV muzikiniame šou dainuojantį Panevėžio pataisos namų merginų chorą. Mūsų šalyje dabar tarsi būtų pats tinkamiausias metas bent epizodiškai parodyti filmą “Cezaris privalo mirti”, bet taip greitai nepavyks sutvarkyti leidimų ir temos aktualumas greitai išgaruos. “Skaitydami Šekspyrą, mūsų aktoriai, tai yra nuteistieji, kalba apie laisvę, politinę galią, korupciją, smurtą ir nužudymą. Parašytuose dialoguose jie įžvelgė daug gilesnę prasmę ir savotiškai pritaikė tekstus. Raginu nepamiršti, kad net baisiausią nusikaltimą padaręs kalinys pirmiausia yra žmogus”, – sakė vyriausias “Berlynalės” konkursantas 82-ejų metų V.Taviani.
Filmo autentiškumą užtikrina savarankiškas kalinių sprendimas prisistatyti tikrais vardais ir papasakoti skaudžias asmenines istorijas. “Neplanavome kurti grynos dokumentikos, todėl leidome jiems išsigalvoti alternatyvius vardus ir pameluoti biografijos faktus, bet nė vienas siūlymu nepasinaudojo. Vyrai suprato, kad filmą tikriausiai pamatys draugai, artimieji, kurie galbūt juos pamiršo. Tai buvo jų šansas sušukti: mes esame čia! Mes gyvi!”, – papildė dvejais metais už brolį jaunesnis P.Taviani.
Įmanoma suprasti, kodėl už “Cezarį” Italijos kalėjime balsavo lietuvių kilmės žiuri prezidentas Mike’as Leigh (jo pastarasis filmas “Dar vieneri metai” po ilgų įtikinėjimų bus parodytas “Kino pavasaryje”). Jis dažniausiai pradeda savo filmus be konkretaus scenarijaus, leidžia aktoriams improvizuoti pagal nurodytas užduotis ir eigoje atranda herojų charakterius. Bet kad verdiktas priimtas vienbalsiai, tai jau tikra mistika. Sunku patikėti, kad tituluoti prancūzai Francois Ozonas ir Charlotte Gainsbourg, Holivudo svečias Jake’as Gyllenhalas, neeilines nuotraukas darantis fotografas ir režisierius Antonas Corbijnas, į “Oskarą” pretenduojantis iranietis Asgharas Farahadi geriausiu pripažino banaliausiomis priemonėmis suręstą tipišką televizinį eksperimentą.

Rasizmas prieš Vengrijos čigonus

Antroje vietoje su “Sidabriniu lokiu” likusi jauno vengrų režisieriaus Benedeko Fliegaufo provokuojanti drama “Tai tik vėjas” daug labiau nusipelnė aukso ir palietė skausmingesnes problemas – antipatiją romų tautybės žmonėms ir jų brutalias žudynes šiuolaikinėje Vengrijoje. 2010 m. išbandęs save anglakalbėje klonų dramoje “Įsčios” (šio filmo su aktore Eva Green taip pat ieškokite artimiausiame “Kino pavasaryje”) režisierius atsigręžė į prieštaringą ir jautrią temą, kurioje išgalvotą scenarijų įkaitina tikri įvykiai, kai vietiniai gangsteriai be ypatingų priežasčių susidorojo su emigruoti į Kanadą ketinusia neturtingų romų šeima.
Tikrus istorinius įvykius įdomiai interpretavusi ir karališką meilės istoriją atskleidusi romantinė drama “Karališkos meilės romanas” buvo, ko gero, vienintelis konkurso filmas su komercine gyslele ir tikimybe sudominti rimtesnės kino pramogos išsiilgusius žiūrovus. Jį galima drąsiai rekomenduoti platintojams.
Vokiečių kritikų galingai palaikoma ir “Sidabriniu lokiu” už geriausią režisūrą įvertinta drama “Barbara” pasižymėjo kokybe ir išlaikyta įtampa, tačiau nedavė jokių naujų įspūdžių žiūrovui, mačiusiam daugiau filmų apie šaltojo karo laikotarpį ir gyvenimo pavojus į Rytus bei Vakarus perskeltoje Vokietijoje. “Kitų gyvenimų” šešėlyje nuobodi ir lengvai nuspėjama “Barbara” atrodo lyg blyški kopija, kurią traukia virtuoziška aktorės Ninos Hoss vaidyba.
Garsiajai vokietei taip pat buvo prognozuojamas “Sidabrinis lokys”, bet jis atiteko neprofesionalei keturiolikmetei debiutantei Rachel Mwanzai, vaidinančiai tėvus sušaudyti priverstą ir kariauti traukiamą afrikietę paauglę, besilaukiančią kūdikio nuo vyresnio gaujos lyderio. Kanadiečių dramai “Karo ragana” aktorių ieškojęs režisierius Kimas Nguyenas pastebėjo mergaitę Kinšasos (Kongo Demokratinė Respublika) gatvėje.
Regis, žvaigždingoji žiuri principingai susitarė apdovanoti ir suteikti trampliną šuoliui į populiarumą niekam nežinomiems naujokams, nes kaip geriausias aktorius triumfavo aktoriaus meistriškumo vis dar besimokantis danas Mikkelis Boe Folsgaardas, įtikinamai ir siautulingai įkūnijęs šizofreniką Danijos karalių Christianą VII istorinėje romantinėje dramoje “Karališkos meilės romanas”.
Smarkiausiu nusivylimu Berlyne baigėsi ir itin laukta filipiniečių režisieriaus Brillante Mendozos tikrų įvykių inscenizacija “Pagrobtieji”, kurios jis pernai nespėjo užbaigti Kanams, o vėliau kažkaip įtartinai nepateko į Veneciją. Jeigu aukščiausio kalibro filmas apie įkaitus dėl išpirkos grobiančius islamo teroristus atsidūrė Berlyne, tai festivalių ekspertai aiškiai suprato svarbiausią žinią, kad šiemet Kanai jo tikrai nenorėjo ir iš anksto pasakė “ne”.
Sausakimšai užpildytas pirmasis seansas įrodė, kad režisierius šaudo tuščiais šoviniais. Jam vertėjo įteikti kokį nors “Auksinį meškiną” už nesugebėjimą išnaudoti prancūzų megažvaigždės Isabelle Huppert, kuri tik vaikšto džiunglėmis, stebi “National Geographic” televizijos kanalui tinkamus gamtos vaizdus ir neturi ko veikti, išskyrus vienintelę įsimintiną sceną (išsekusi moteris bando parodyti jautrų žmogiškumą jai į sūnus tinkančiam teroristui).

Lietuvių duoklė korėjiečiams

Vienintelis oficialiai atrinktas lietuviškas filmas “Draudžiami jausmai” (režisierius Deimantas Narkevičius) mūsų šaliai atstovavo “Jaunojo kino forume”, bet daugiausiai lietuviškų pavardžių žibėjo prabangiausios visų laikų korėjiečių karinės dramos “Mano kelias” titruose.
Ambicingų užmojų reginys perteikia Antrojo pasaulinio karo batalijas azijiečių akimis. Įspūdingas filmas įrodo, ką įmanoma pasiekti kaimyninėje Latvijoje už dosnių korėjiečių pinigus. Rygoje studiją atidaręs lietuvių kilmės prodiuseris įtikino kolegas iš Pietų Korėjos, kad Baltijos šalių kino meistrai geba daryti stebuklus. Kuriant filmą dalyvavo bene visi “Tado Blindos” kaskadininkai, Artūro Nemanio žirgai, vykdomasis prodiuseris Tomas Makaras, Lietuvos vaizdo efektų dailininkai ir unikalų šansą su Azijos žvaigždėmis (korėjietis Jang Dong-Gunas, japonas Jo Ogadiri, kinė Fan Bing Bing) pasirodyti gavę lietuvių aktoriai.
Rolandas Boravskis puikiai išnaudoja vienintelį jam skirtą epizodą, o Remigijus Sabulis pagirtinai atlieka didžiausią ir reikšmingiausią legionieriaus vaidmenį. Lietuviui teko ryškus neigiamas personažas – brutalus ir negailestingas rusų kariuomenės generolas. Kalbama, kad apie gigantomaniškus korėjiečių užmojus išgirdę lietuviai ir latviai pirmiausia griebėsi už galvų, bet galiausiai įveikė visas neįmanomas kliūtis.
Beje, gausiai aplankytoje Berlyno kino mugėje antrus metus iš eilės veikęs ir VšĮ “Versli Lietuva” pastangomis finansuotas savarankiškas Lietuvos kino stendas vėl skleidė būtiniausią informaciją apie mūsų šalyje sukurtus ar kuriamus filmus, reklamavo organizuojamus festivalius, 2011 m. pabaigoje įsteigtą Vilniaus kino biurą ir patrauklias galimybes filmuoti Lietuvoje. Džiugu pripažinti, kad lietuviško stendo “Lithuanian Films” dizainą, aplinką ir atmosferą kaip pavyzdį fotografavo kolegos latviai ir estai.
Vis dėlto kitų metų stendo organizatoriams reikėtų pagalvoti apie strategiškai palankesnę ir pastebimesnę vietą. Dabar mūsų kinas prisiglaudė giliame Berlyno kino mugės užkampyje – viešbučio “Marriot” salėje, kurioje nebuvo justi realaus mugės šurmulio. Tikriausiai vertėtų investuoti daugiau ir prasiskverbti į esminį renginio sūkurį (būtent ten buvo latviai ir estai), o ne vien tik laukti pasiūlymų dažniausiai pustuščiame viešbutyje.

Edvinas Pukšta