Aktorės Isabellos Rossellini pirmininkaujama žiuri pagrindinius 61-ojo Berlyno kino festivalio apdovanojimus išdalijo ryškiausiems favoritams, kuriuos labiausiai palaikė tiek kritikai, tiek žurnalistai, tiek žiūrovai.

Šiemet blyškaus Berlyno festivalio nugalėtoją buvo lengva atspėti jau likus kelioms dienoms iki uždarymo ceremonijos. Niekam nekilo abejonių, kad “Auksinį lokį” turėtų prisijaukinti provokuojanti šeimos drama “Naderas ir Simin. Išsiskyrimas”.

Namie – geriausia!

Pernai “Kino pavasaryje” pristatyto ir 2009 m. Berlyne už geriausią režisūrą apdovanoto filmo “Apie Elę” autorius Asgharas Farhadi jausmingai apžvelgia šiuolaikinio Irano visuomenės veidą ir vienos gražios šeimos griūtį, kai žmona užsigeidžia kuo greičiau išvykti iš Irano, bet vyras nenori palikti Alzheimeriu sergančio tėvo ir neišleidžia.”Išsiskyrimas” triumfavo Berlyne, atsiimdamas dar du “Sidabrinius lokius” už moterų aktorių ansamblio ir vyrų aktorių rinktinės įtaigią vaidybą bei dienraščio “Berliner Morgenpost” skaitytojų premiją (ji laikoma publikos simpatijų prizu).
Du pasaulinio garso režisierius Jafarą Panahi ir Mohammedą Rasouloffą šešeriems metams įkalinęs Iranas šiemet Berlybe buvo ypač dažnai minimas. Festivalis niekada neslėpė dėmesio politikos klausimams, tad dabar viešai ragino kino bendruomenę solidarizuotis ir protestuoti prieš laisvo žodžio tildymą. J.Panahi buvo pakviestas į žiuri, nors visi žinojo, kad atvykti jam niekas neleis. Per atidarymo ir uždarymo ceremonijas charizmatiškasis festivalio vedlys Dieteris Kosslickas įnešdavo tuščią kėdę su kortele “Jafar Panahi”.

Antrosios pagal svarbą programos “Panorama” publikos simpatijų prizą gavusios dramos “Even the Rain” scenarijaus autorius škotas Paulas Laverty neslėpė nusivylimo, kad kalėjime uždaryti režisieriai dar 20 metų negalės rašyti scenarijų, filmuoti Irane, išvykti į užsienį ir kalbėtis su žurnalistais.

“Norėčiau pasinaudoti šia unikalia proga ir paprašyti, kad pagalvotumėte apie žmones mano šalyje. Aš užaugau ir išmokau istorijos Irane. Ten gyvena nuostabūs, kantrūs ir geri žmonės”, – teigė režisierius A.Farhadi.

Jis taip pat nevengė prisidėti prie visuotinio protesto ir “Auksinį lokį” dedikavo J.Panahi, bet pabrėžė neketinantis bėgti iš Irano ir prašytis politinio prieglobsčio Europoje, kaip padarė kiti tėvynėje persekiojami garsūs kūrėjai. “Visi žinote, kad kiekvienos šalies nacionalinė futbolo komanda geriausiai žaidžia namie, savo aikštėje”, – palygino režisierius.

Kanų šešėlyje

Dešimtus metus filmų atrankai vadovaujantis D.Kosslickas dar sausį įspėjo, kad oficialioje Berlyno festivalio programoje nereikia tikėtis daug naujovių. Pagrindinė konkurso programa sudaryta remiantis tradiciniais kriterijais, teikiant pirmenybę Vokietijos pardavimo kompanijų įsigytiems filmams, fondo finansinę paramą gavusiems kūriniams ir anksčiau apdovanotų draugų premjeroms. Gal todėl įtakingos Prancūzijos kompanijos “Wild Bunch” vadovas Vincentas Maravalis atvirai pavadino berlynietiškas varžytuves vietiniu konkursu.

Pretendentų į auksinį ir sidabrinį “lokį” sąrašas kaip visuomet patraukliai atrodė tik popieriuje, tačiau tikri pasimatymai su galingą susidomėjimą kėlusiais filmais baigėsi karčiu nusivylimu. Panaši situacija Berlyne kartojasi kiekvienais metais, bet vieno iš penkių svarbiausių tarptautinių kino festivalių vadovai nekreipia dėmesio į užsienio spaudoje žeriamą kritiką.

Akivaizdu, kad atrankos komisijai sunkiai sekėsi ieškoti konkursui tinkamų filmų ir sugebėta prisivilioti tik tuos, kuriems Kanai jau pasakė “ne”. Anksčiau į “Auksinį lokį” pretenduodavo bent 20–22 filmai, o šį kartą organizatoriai surikiavo vos 16 kandidatų.

Nedaug vertingų filmų

Be minėto Irano filmo menka paguoda silpname ir išskydusiame konkurse tapo aktoriaus Ralpho Fienneso režisūrinis debiutas “Koriolanas”. Jis ryžosi Williamo Shakespeare’o tragediją iš IV amžiaus Romos originaliai perkelti į karo žaizdomis nusėtą šiandieninį Belgradą. Moderniai nufilmuota kruvina represijų, maišto, atsivertimo ir keršto drama pabrėžia 1607 m. kūrinio idėjų aktualumą dabartiniais laikais, bet režisieriaus sprendimas nekeisti W.Shakespeare’o dialogų apribos žiūrovų susidomėjimą. Komerciniam repertuarui nepakaks kelių įspūdingų mūšių ir brutalių R.Fienneso dvikovų su Gerardu Butleriu. Filmo autorius neabejotinai buvo vertas “Sidabrinio lokio” už geriausią vyro vaidmenį, nes tikrai atrodė geresnis už kolegas iš Irano, tačiau žiuri paskelbė kitokį verdiktą, palikdama R.Fiennesą tuščiomis rankomis.

Didžiuoju žiuri prizu ir kino kritikų asociacijos FIPRESCI premija pagerbta vengrų veterano Bella Tarro nespalvota meditacija “Turino arklys” patenkino kino specialistus, bet paprastiems žiūrovams prireiks geležinės kantrybės, kad iškęstų tikrą išbandymą, kai trumpametražiam filmui tinkama idėja dirbtinai tempiama iki 2 val. 30 min. Vizualus, nepriekaištingai nufilmuotas ir atšiaurią atmosferą įtaigiai perteikiantis filmas bus žiūrimas dėl režisieriaus reputacijos, tačiau net ištikimiausi jo kūrybos gerbėjai pamatys tik monotonišką pasikartojimą. Berlynas tiesiog priglaudė ir apdovanojo pripažinto meistro lentynoje užsigulėjusį filmą, kuriam 2010 m. savo programose vietos nerado Kanai ir Venecija.

Europos kino mugė svarbi mūsų šaliai

D.Kosslickas džiaugėsi Europos kino mugės (EFM) rezultatais, nes užsienio šalių platinimo kompanijų dėmesį labiausiai traukė nekomerciniai filmai. Daugiausiai sutarčių pasirašė “Auksinio lokio” savininkas “Išsiskyrimas”, programos “Panorama” atidarymo ceremonijoje debiutavusi jautri drama “Netikras berniukas” ir prieštaringas dokumentinis filmas “Chodorkovskis”. Vokiečių režisierius Cyrilas Tuschi dvi valandas išsamiai, tačiau vienpusiškai nagrinėja Sibiro kalėjime uždaryto oligarcho gyvenimą, konflikto su tuomečiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu užuomazgas, numanomas skandalingo įkalinimo priežastis ir pasekmes šeimos nariams, artimiausiems draugams, Izraelyje pasislėpusiems kolegoms.

Tuo tarpu komercinius filmus medžiojantys platintojai sutartinai abejojo EFM reikalingumu, nes daug produktyvesnių rezultatų jie pasiekia Los Andželo ir Kanų kino mugėse, tad kelionė į Berlyną dažniausiai skiriama susitikimams su draugais.

Vis dėlto šiemet EFM buvo ypač svarbi mūsų šaliai. Pirmą kartą festivalio istorijoje Lietuva turėjo nuosavą stendą “Lithuanian Films”. Prabangaus viešbučio “Marriott” teritorijoje savarankiškai reklamavome nacionalinio kino naujoves ir tarptautinius kino festivalius, viliojome užsienio investuotojus ir vertėme pavyduliauti kolegas iš kaimyninių šalių. Stendo veiklos rezultatai paaiškės vėliau, bet investicijos tikrai turės naudos lietuviškų filmų sklaidai.

Belieka tikėtis dar svaresnio Vyriausybės įnašo, nes būtina mažinti šalyje galiojančius mokesčius ir taikyti daugiau lengvatų pigesnių filmavimo vietų ieškantiems užsienio prodiuseriams, kurie taip pat skaičiuoja pinigus ir mieliau važiuoja į Bulgariją, Rumuniją, Vengriją ar Lenkiją. Štai oficialiame konkurse dalyvavusi meksikiečių scenaristės Paulos Markovitch autobiografinių prisiminimų drama “Premija” nufilmuota Lenkijos paplūdimyje prie Baltijos jūros (nors jos veiksmas rutuliojasi 1970-aisiais diktatoriškoje Argentinoje), o lenkų operatorius Wojciechas Staronas užsidirbo “Sidabrinį lokį”.

Du prizai ir šlovė

Berlyno festivalis ypač sėkmingas Lietuvos kūrėjams. Net du mūsų filmai sulaukė kvietimų į programą “Panorama”, o kitokių kino formų ieškantis “Naujojo kino forumas” priglaudė avangardisto Jono Meko “Bemiegų naktų istorijas”.

Pirmuoju lietuvišku filmu apie gėjus ambicingai prisistačiusios trumpametražės “Pornomelodramos” pasaulinė premjera įvyko būtent Vasario 16-ąją, bet įsiminė tik tuo, kad jaunajam autoriui Romui Zabarauskui nepavyko realizuoti teoriškai suformuluotų tikslų.

Ryškiausiai sužibėjo režisūros srityje debiutavusio ir per vieną vakarą išgarsėjusio Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas “Barzakh” apie Čečėnijoje be žinios dingstančius žmones. 59 minučių trukmės “Barzakh” turėjo garbės atidaryti programą “Panorama Dokumente”, o finale laimėjo 5 tūkst. eurų vertės “Amnesty International” prizą, dar svarbesnį Ekumeninės žiuri paminėjimą (tiksliau, antrą vietą) ir neišvengiamą šlovę namie.