Renata BALTRUŠAITYTĖ

Su grafiku Adomu Matuliausku – apie vaikystę tarp muziejinių puodų, atkurtą tėvo mozaiką ir pro namus tekantį Kaukysos upelį.

Ar prisimenate, kaip Bernardinų sodas atrodė prieš pusę amžiaus? O štai grafikas Adomas Matuliauskas galėtų ilgai apie jį pasakoti. Mat augo netoliese, renesansiniu atiku puoštame Pilies gatvės ketvirtajame name, ir tuomet Jaunimo sodu vadintas parkas jam bei aplinkinių namų vaikams buvo tarsi kiemo žaidimų aikštelė. Vasaromis ten netgi popiečio miego guldavęs ant atneštos sudedamosios lovelės, bet kaip užmigsi, kai virš tavęs siūbuoja išsirangiusios šakos, čiulba paukščiai, skraido laumžirgiai…

Užtat išlikusi nedidelė sena nuotrauka, kurioje berniukas įamžintas ant cementinio nebeveikiančio fontano dramblio. Panašių nuotraukų savo albumuose turėjo dauguma ano laiko vilniečių šeimų.

Jaunesni skaitytojai jau stebisi: kokie dar drambliai? Kad įtikintų juos Bernardinų sodo dramblių egzistavimu, A.Matuliauskas savo parodoje „Arkos“ galerijoje netgi išdidintą praėjusio amžiaus viduryje darytą fontano nuotrauką pakabino.

Iš pradžių netoli Bernardinų bažnyčios esantį fontanėlį puošė trys dramblių skulptūros, vėliau – dvi

Įdomu, kad tų dramblių bėgant metams vis mažėjo. Iš pradžių netoli Bernardinų bažnyčios esantį fontanėlį puošė trys dramblių skulptūros, vėliau – dvi, o Adomo kartos vilniečiams beliko paskutinis vienišas dramblys išdžiūvusiame tvenkinyje, kurį prausė nebe fontano čiurkšlės, o lietuviškos liūtys. Galiausiai ir jo neliko – tvenkinio viduryje ilgai riogsojo akmenų krūva.

Šalia archyvinės fontano nuotraukos eksponuojamas Adomo piešinių ciklas „Bernardinų sodas“, kuriame nesunku atpažinti šalia stovinčių bažnyčių bokštus, įžvelgti virš senųjų tvenkinių ratus sukančius laumžirgius ir, žinoma, legendinių dramblių kontūrus.

„Pavaizdavau juos išeinančius, nes dabar dramblių sode juk nebėra. O drambliai simbolizuoja laimę ir vaikystės pasakas. Ir mus, senųjų dramblių liudininkus, kuriuos iš sodo išvedė prabėgęs laikas… Bernardinų sodas anuomet mums, vaikams, buvo stebuklinga vieta, į kurią ištrūkdavome iš ankštų, aprūkusių Senamiesčio kiemų. Ir medžiai ten atrodė aukštesni, ir upė platesnė. Neseniai atnaujintas sodas džiugina akį, bet jau kitaip“, – pripažįsta menininkas.

A. Matuliauskas/E. Kurausko nuotr.

Žmoną sutiko koplyčioje

Pilies gatvės ketvirtajame name, kurio kieme ligi šiol auga beržas, buvo skirti butai muziejininkams. O A.Matuliausko mama ir dirbo Lietuvos dailės muziejuje. „Čia pat, kieme, buvo įsikūrę šio muziejaus Taikomosios dailės skyriaus fondai, jame mano mama tyrinėjo kontušo juostas ir senovinius koklius. Todėl užaugau lakstydamas tarp senovinių puodų ir muziejinių spintų“, – pasakoja Adomas.

Nes vilnietis – ne tas, kuris gimęs Vilniuje, o tas, kuris šiame mieste palaidotas

Jo tėvas buvo dailininkas monumentalistas, kūręs mozaikas ir bareljefus. Dailės studijas baigė Peterburge, kur užaugo lietuvių emigrantų šeimoje, tačiau įvykdė priešmirtinį savo tėvo priesaką grįžti Lietuvon ir parvežti jo palaikus į Vilnių. Nes vilnietis – ne tas, kuris gimęs Vilniuje, o tas, kuris šiame mieste palaidotas.

Savo mamos ir tėčio Adomas neteko anksti – dar būdamas pradinukas. Baigęs šešias klases panoro mokytis dailės ir perėjo į Nacionalinę M.K.Čiurlionio meno mokyklą. Tačiau ją baigus nepavyko iškart įstoti į Vilniaus dailės akademiją – sutrukdė nespėtos ištaisyti lietuvių kalbos rašinio klaidos.

Tada atėjo padėti restauratoriams, tuo metu triūsusiems Šventų Jonų bažnyčios Marijos Paguodos koplyčioje. Būtent ten susipažino su būsimąja žmona Vilmante, su kuria užaugino du sūnus ir iki šiol darniai gyvena ranka rankon. Kartais ir savo pačių restauruotą koplyčią aplanko.

Vėliau teko darbuotis ir Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje restauruojant sieninę tapybą. Jos plotai bažnyčioje sunkiai aprėpiami, o jauni restauratoriai, vadovaujami patyrusių meistrų, per mėnesį atidengdavo tik kvadratinį sienos decimetrą.

Metus pasimokęs savarankiškai, A.Matuliauskas jau be vargo įstojo akademijon ir tapo garsaus menininko Rimtauto Gibavičiaus mokiniu. Tačiau likimas jam neleido nutolti nuo kultūros paminklų: šiuo metu A.Matuliauskas dirba Lietuvos kultūros tyrimų instituto Leidybos skyriaus vadovu.

Manęs paklausė, ar imčiausi atkurti tėvo kurtą „Rūpintojėlį“. Technologijos neišmanėm, turėjom tik tėvo kūrinio nuotrauką ir begalinį entuziazmą

„Mano tėvas 1958 m. buvo sukūręs Rūpintojėlį vaizduojančią akmens mozaiką Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios apsidėje. Netrukus bažnyčia buvo paversta Klaipėdos filharmonija, o tėvo daryta mozaika iškapota ir paslėpta po tinku. Taip jau sutapo, kad Dailės akademiją baigiau 1988-aisiais – atgimimo metais, kai pastatas vėl sugrąžintas bažnyčiai. Manęs paklausė, ar imčiausi atkurti tėvo kurtą „Rūpintojėlį“. Technologijos neišmanėm, turėjom tik tėvo kūrinio nuotrauką ir begalinį entuziazmą, bet per trejus metus su žmona savo dirbtuvėje Dubingiuose, keturis kartus perrinkę akmenukus ir mokydamiesi iš savų klaidų, mozaiką vis dėlto atkūrėm“, – pasakoja grafikas.

Tylūs Kaukysos kaukai

Dabar A.Matuliausko šeima jau beveik porą dešimtmečių gyvena nuosavame name Rasose, netoli jų valdas nuo anapus plytinčių kapinių skiriančio geležinkelio. Ir šį rajoną vadina savotišku stebuklu – kaimu, plytinčiu šalimais istorinio Vilniaus ribų. Kai namą įsigiję menininkai buvusių daržų vietoje pradėjo sodinti pušis, tujas ir sėti veją, ūkiški kaimynai už galvų stvėrėsi. Užtat dabar Matuliauskų sodyboje rytais galima klausytis lakštingalų, vienoje pusėje nuo kalno grožėtis Trimis Kryžiais, o kitoje per Vėlines regėti žvakelių jūrą. Bet kapinių dvasios gyvenimo netrikdo – priešingai, teikia žalumos ir tylos, kurią teišsklaido retkarčiais pro šalį dundantys vagonų sąstatai.

„Tačiau kai kviečiau į svečius rašytoją Gintarą Beresnevičių, kurio vieną iš mokslinių monografijų esu iliustravęs, niekaip negalėjau jo įkalbėti, nes dausų specialistas, pasirodo, bijojo kapinių vėlių. Nepadėjo nė įtikinėjimai, kad numirėliai kitapus geležinkelio niekada nesivaidena“, – prisimena A.Matuliauskas.

Netoliese, Ribiškėse, iš mažų pelkėtų ežeriukų pradeda savo vagą mažai kam girdėtas upelis Kaukysa, palendantis po geležinkelio pylimu ir ties Markučiais pasitinkantis Vilnelę. Vos porą kilometrų vingiuojantis upeliukas ypatingas tuo, kad, priešingai nei daugelis kitų sostinę raižančių jo gentainių, nebuvo amžiams įkalintas kanalizacijos vamzdžiuose po žeme.

Kaukai, priešingai nei aitvarai, po šapelį neša geram žmogui skalsą, dovanodami gamtos gėrybes, bet nedovanodami kažkur kitur nugriebtų pinigų

„Belmonto pusėje Vilnelės krantas sutvarkytas, o štai Markučių pusėje, kurioje įteka Kaukysa, iki šiol sunkiai prieinamas. Todėl nusprendžiau priminti vilniečiams, jog turi Kaukysos upelį, su slapta viltimi, kad ir jo žiotys galėtų virsti jaukaus poilsio zona. Kaukai, priešingai nei aitvarai, po šapelį neša geram žmogui skalsą, dovanodami gamtos gėrybes, bet nedovanodami kažkur kitur nugriebtų pinigų. Sostinės menininkai – irgi savotiški miesto kaukai, galbūt nepaliekantys jam materialių turtų, bet po šapelį kuriantys bendrą visų mūsų Vilniaus legendą“, – dėsto grafikas.

Kaukų vardus, kuriais pavadino dvylika ciklo lakštų, padedamas žmonos, grafikas sugalvojo pats. Grumstenis, Žiūrinčius, Gubinis, Žvaigždenis, Lėkis, Žolinčius ir dar tiek pat kitų paslaptingų, iš gamtinių motyvų sudėliotų dvasių neturi nei veidų, nei akių, tik simbolines, kartais sunkiai atpažįstamas rankas. Mat dailininkas nenorėjo, kad jo kaukai primintų banalius pasakų nykštukus, stypsančius dažnoje sodyboje. Ir jo paties valdų niekuomet nepuoš tokie nykštukai – nebent paslaptingos kaukų skulptūros.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Su šaknimis išrauti, išmindyti augalai, išlaužyti suoliukai ir žaidimų aikštelės, apipaišytos sienos… Jei naktimis nebūtų rakinamas, tokį vaizdą greitai išvystume neseniai atidarytame sostinės Sereikiškių parke, po rekonstrukcijos vadinamame Bernardinų sodu.

Tai bene pirmasis valstybinis parkas Lietuvoje su nustatytomis darbo valandomis. „Parkas rakinamas dėl saugumo, kad kuo ilgiau išliktų toks, koks yra dabar, – sako VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ direktorius Laisvūnas Budėnas. – Visada atsiranda piktavalių, kurie mėgsta naktį ką nors bloga padaryti. Tą matome ir kituose parkuose: po nakties randame nuniokotas šiukšliadėžes, apipaišytas sienas. Tai grėstų ir Bernardinų sodui.“
Parko teritorija taip pat stebima kameromis, prijungtomis prie bendros policijos sistemos, budi apsaugininkai. Tiesa, kai objektas bus atiduotas vertinti valstybinei komisijai, apsaugos bus atsisakyta – trūksta lėšų. Brangiai kainavusį parką toliau saugos tvoros ir kameros, tačiau L.Budėnas neslepia nesąs garantuotas, kad tai padės apsisaugoti nuo vandalų, mat Vilnia – sekli upė, tad gali atsirasti mėginančiųjų patekti į užrakintą parką iš Kalnų parko teritorijos.
Pasak Vilniaus savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjos Irenos Mikalauskienės, rakinti prestižinius parkus Vakarų Europoje yra įprasta. Paryžiuje jai teko matyti net rakinamas vaikų žaidimo aikšteles. „Nėra mūsų žmonės dar tokie kultūringi“, – teigia savivaldybės atstovė.
Lietuvių elgesys ne tik parkuose, bet ir kitose viešose vietose nuolat stebina miesto tvarkytojus: iš želdynų su šaknimis iškasamos gėlės, kurios vėliau turbūt parduodamos turguje ar sodinamos balkonuose, iš atokesnių gatvių vagiami  medeliai, o iš vaikų žaidimo aikštelių – suoliukai su staliukais. Kam nors vis užkliūva ir fontanai (sulaužomi purkštukai), ką jau kalbėti apie šiukšlinimą ar niekaip nepažabojamus grafičių piešėjus.
Panaši padėtis ir Kaune. Savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo pavaduotoja Jolanta Miliauskienė stebisi, kad vis nulupinėjami pagaliukai nuo medinių šiukšliadėžių, geležinių turėklų kampai: „Nežinau, kam galima juos pritaikyti.“
Nebent galima pasidžiaugti, kad nepriklausomybės atkūrimo pradžioje tokių dalykų pasitaikydavo kur kas dažniau. Nors ir iš lėto, gyventojų elgesys viešose vietose keičiasi, mažėja ir vandalizmo, ir šiukšlinimo.