YVO

Jūratė JUŠKAITĖ

Prieš šiek tiek daugiau nei septynis dešimtmečius Vilniuje ties Žemaitijos gatvės ketvirtu numeriu driekdavosi eilės. Kasdien po du šimtus išalkusių ir išsekusių žmonių ateidavo į Vilniaus geto biblioteką – prašyti ne duonos, bet knygų. Kartu su laukiančiais eilėse stovėdavo ir Icchokas Rudaševskis, pasauliui palikęs pasakojimą apie gyvenimą Vilniaus senamiestyje žydams įkurtame kalėjime, kurį užfiksavo jo bręstančio paauglio akys.

Įkurtame Vilniaus gete 1941 m. rudenį buvo atidaryta ir viešoji biblioteka. Po kelių mėnesių bibliotekoje buvo beveik 40 tūkst. knygų, ji veikė septynias dienas per savaitę, o tie, kurie vėluodavo laiku grąžinti knygas, gaudavo įspėjimą iš geto policijos. 1942 m. Vilniaus geto žydų policijos viršininkas Jakovas Gensas išleido įsakymą, pagal kurį visi geto gyventojai privalėjo atiduoti savo privačias knygas bibliotekai, kad būtų patenkinta knygų paklausa.

Dienoraštis išliko, o jo autorius pradingo vienoje iš Paneriuose iškastų duobių.

Kai 1942 m. gruodį gete buvo švenčiamas šimtatūkstantosios knygos įteikimas skaitytojui, šventę, vykusią Teatro auditorijoje, skvarbiomis akimis stebėjo ir Icchokas Rudaševskis, ją aprašęs savo dienoraštyje: „Šiandien gete švenčiama, nes geto biblioteka išplatino 100 000 knygų. <…> Knygų skaitymas Gete – man didžiausias malonumas… Knygos sujungia mus su ateitimi, knyga sujungia mus su pasauliu…“

Kalboms, istorijai ir literatūrai gabus paauglys dienoraštį pradėjo rašyti 1941 m. birželį, tą patį birželį, kai Lietuvą okupavo naciai. Dienoraštis išliko, o jo autorius pradingo vienoje iš Paneriuose iškastų duobių.

„Mane atskyrė nuo visko, kas man brangu“

Icchokas gimė 1927 m., jo tėvas Elijahu dir­bo spaustuvėje, mama buvo siuvėja. Vie­nin­telis vaikas šeimoje iki karo mokėsi prestižine laikytoje CBS Žydų realinėje gimnazijoje. Mokslai ir vaikiškos patirtys baigėsi įžengus naciams – žydai buvo suvaryti į du Senamiestyje įkurtus getus ir pradėti masiškai naikinti.

Žiūriu į apverstus namus, į tuos ry­šulius, į suglumusius, viltį praradusius žmones. Matau išmėtytus man brangius daiktus, ku­riuos buvau įpratęs naudoti.

„Prasidėjo graži saulėta diena… Gatvės neramios. Žydams-darbininkams leidžiama įeiti į Vilniaus žydams sukurtą getą. Žmonės namuose pakuojasi. Moterys bėgioja pirmyn atgal. Jos gniaužia rankas matydamos savo namus, atrodančius kaip po pogromo. Ap­si­blau­susiomis akimis slankioju tarp ryšulių, stebėdamas, kaip per vieną naktį mus iškeldina iš na­mų. <…> Žiūriu į apverstus namus, į tuos ry­šulius, į suglumusius, viltį praradusius žmones. Matau išmėtytus man brangius daiktus, ku­riuos buvau įpratęs naudoti. Nešame savo ryšulius į kiemą. Mūsų gatve, į getą, srūva dar viena žydų masė. Saujelė žydų iš mūsų kiemo pradeda tempti daiktus link vartų… Žmonės įkinkyti grindiniu tempia daiktus. Jie krenta, ryšuliai išsidraibsto. Priešais mane suklumpa moteris su savo ryšuliu. Iš jo pradeda byrėti srovelė ryžių. Aš einu prislėgtas ir suirzęs… Štai geto vartai. Aš jaučiuosi, lyg mane būtų apvogę, iš manęs pavogė mano laisvę, mano namus ir man pažįstamas ir taip mylimas Vilniaus gatves. Mane atskyrė nuo visko, kas man brangu. <…> Nusimetu ryšulius, kurie pjauna man pečius. Randu savo tėvus, ir štai mes namuose – gete. Prietema, aplink gana tamsu ir lyja. <…> Be mūsų keturių, kambaryje – dar vienuolika žmonių“, – taip persikraustymą į getą aprašė tada keturiolikos Icchokas.

„Viskas turi būti užrašoma, net ir baisiausi įvykiai“

Tokių paauglių dienoraščių, parašytų getuose ar slėptuvėse, po Holokausto išliko kelios dešimtys. Kauno gete dienoraštį rašė Tamara Lazersonaitė, prof. Vladimiro Lazersono, vieno iš psichologijos pradininkų Lietuvoje, duktė, dienos šviesą išvydo ir Mašos Rolnikas, mergaitės, į Vilniaus getą atvežtos iš Sovietų Sąjungos, atsiminimai. Icchokas šiame kontekste žibėjo kaip paauglys, rašymą suvokęs kaip galimybę ne tik atpasakoti savo jausenas, bet ir fiksuoti įvykius, o kartu ir istoriją: „Manau, kad viskas turi būti užrašoma, net ir baisiausi įvykiai. Vėliau viskas bus svarbu“, – dienoraštyje rašė Icchokas.

Sėdu prie stalo ir užrašinėju didžiausius skausmus su šaltu istoriko objektyvumu.

Bręstantis vaikinukas savo gebėjimą mąstyti istoriškai pasitelkė ir savanoriškai fiksuodamas kitų kančias – prisidėjęs prie grupelės geto istorikų jis ėmė interviu iš geto gyventojų ir užrašinėjo jų patirtas kančias. „Paragavau istoriko duonos, – rašė Icchokas. – Sėdu prie stalo ir užrašinėju didžiausius skausmus su šaltu istoriko objektyvumu. Rašau, tikslinuosi detales ir nesuprantu, kad tiriu žmonių žaizdas… O jų tragedijos ir patirtas siaubas bus suformuluotas mano žodžiais“.

Rašydamas Icchokas prisidėjo prie tų žydų, kurie priešinosi dvasia, o intelektualinį gyvenimą laikė vienu iš rezistencijos būdų: išlikti žmogumi, kai aplink vyksta nežmoniški dalykai – išties herojiška. Kaip taikliai tokią situaciją apibūdino ypač prieštaringai vertintas J.Gen­sas, kultūrinė veikla leido kelioms valandoms iš­si­laisvinti iš geto – žydų kūnai buvo įkalinti, ta­čiau dvasios priversti vergauti naciams nepavyko.

„Mes galime būti pasmerkti blogiausiam“

Deja, galas artėjo – tai justi ir Icchoko dienoraštyje. Vaikinas savo paskutines, pranašiškas mintis užrašė 1943 m. balandžio 7 d., praėjus kelioms dienoms po to, kai penki tūkstančiai žydų buvo išvesti į Panerius ir nužudyti: „Mes galime būti pasmerkti blogiausiam.“ Dienoraštis baigiasi balandį, rugsėjį Vilniaus getas pradedamas galutinai likviduoti – jau ir taip išretėjusios gyventojų gretos siunčiamos sušaudyti į Panerius arba į koncentracijos stovyklas. Icchoko tėvai nusprendžia nebandyti savo laimės prie duobės krašto ir slapstosi. Deja, po dviejų savaičių jų slaptavietė surandama – Rudaševskių šeima kartu su kitais slėptuvėje gyvenusiais giminaičiais išvedama sušaudyti į Panerius.

Dienoraštis baigiasi balandį, rugsėjį Vilniaus getas pradedamas galutinai likviduoti – jau ir taip išretėjusios gyventojų gretos siunčiamos sušaudyti į Panerius arba į koncentracijos stovyklas.

Vis dėlto mažas stebuklas pakeliui į Panerius įvyko: Icchoko pusseserei Sarai Vološin pavyko pabėgti ir prisidėti prie partizanų miškuose. Išgyvenusi karą Sara sugrįžo į savo šeimos slėptuvę, kurioje rado 204 puslapių Icchoko dienoraštį, o vėliau „Vilniaus geto dienoraštį“ išleido jidiš, hebrajų, anglų ir vokiečių kalbomis. Skaitantieji lietuviškai vis dar laukia savo eilės.

Rugpjūtį Vilniuje, ties Rūdninkų gatvės aš­tun­­tuoju numeriu, kur tarpukariu mokėsi I.Ru­da­ševskis, atsiras „Atminimo akmuo“. At­mi­ni­mo plokštelę Vilniaus geto metraštininkui įrengs garsus vokiečių architektas Gunteris De­m­nigas, Holokausto aukas įamžinęs šimtų Eu­ro­pos miestų šaligatviuose. Viena iš 53 tūkst. „At­mi­ni­mo akmenų“ plokštelių primins apie Iccho­ką.

Projektas „Atminimo akmenys“ įgyvendinamas Lietuvos žmogaus teisių centro iniciatyva. Spalio mėnesį, kaip tęstinė šio projekto dalis, žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ bus pristatyta Holokausto kine retrospektyva.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Naująją Vilniaus universiteto biblioteką suprojektavęs architektas Rolandas Palekas apgailestauja, kad net statydami išskirtinius pastatus pasauliniame kontekste atrodome lyg mokinukai, kurie naują medžiagą iškala, bet esmės nesuvokia.

Rodydamas savo studijoje išdėliotus naujausių darbų maketus architektas Rolandas Palekas aiškina nesiekiantis, kad visi jo projektuoti pastatai būtų išskirtiniai ir tarsi šauktų: „Žiūrėkit į mane, koks aš unikalus!“ Mat gerą architektūrą, turinčią išliekamąją vertę, išskiria ne dydis ar neįprastos formos.
Vis dėlto architekto ir jo vadovaujamos R.Paleko ARCH studijos komandos sukurtas naujosios Vilniaus universiteto bibliotekos – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) projektas būtent ir stebina neįprastu fasadu. Kitų metų pradžioje duris lankytojams atversiančio modernaus centro plastiškos formos ir dvi didžiulės stiklinės sienos, atveriančios vaizdą į pušyną, – gana netikėtas sprendimas mūsų akiai, pripratusiai prie pilkų sovietmečiu statytų universitetų korpusų. Nepabijojęs parodyti, kad kultūros pastatas gali būti modernus bei išskirtinis savo architektūra, o biblioteka – ne vien knygų saugojimo, bet ir bendravimo, poilsio zona, R.Palekas šiemet sulaukė ne vien kolegų įvertinimo.
Per apdovanojimus „Statybų generolai“ MKIC pastatas pripažintas Metų sprendimu, o Lietuvos architektų sąjunga R.Paleko darbą išrinko vienu iš penkių geriausių pastarųjų dvejų metų projektų. Tad jis keliaus į prestižinį Europos architektūros konkursą „Mies van de Roche“.
„Kai buvau jaunesnis, apdovanojimai buvo kur kas svarbesni nei dabar, – nusijuokia architektas. – Beje, tai ne mano asmeniniai, o visos mūsų studijos apdovanojimai. Net jeigu tai mano eskizas, labai svarbu pasitikrinti, išgirsti kritiką. Tad su kolektyvu visuomet diskutuojam, dalijamės idėjomis.“
Prisimindamas, kaip gimė MKIC pastato idėja, R.Palekas pasakoja, kad šįkart sąmoningai siekė sukurti išskirtinį projektą. „Gavau galimybę suprojektuoti seniausio Lietuvos universiteto itin reikšmingą kultūros pastatą, tad išskirtinėmis formomis norėjau parodyti, kad biblioteka – knygos ir mokslo šventovė“, – dėsto R.Palekas.
Pietinėje pastato pusėje palikti siauri langai, kad knygos būtų pagarbioje prieblandoje, o visos erdvės atsiveria tarsi didžiulėm dviem akim į miško pusę. „Šalia esantį mišką buvo svarbu išeksponuoti interjere, kad pakėlus akis nuo knygos atsivertų jo grožis“, – erdvinę bibliotekos idėją apibūdina žinomas architektas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto docentas.

Atrodome kaip mokinukai, nesigilinantys į esmę

Beje, R.Paleko vadovaujamos komandos, kuriai priklauso ir jo žmona, taip pat architektė Alma Palekienė, darbų sąraše yra ir daugiau ambicingų visuomeninių pastatų, puikiai įsiliejusį į miesto erdvę. Tai modernus parodų centro „Litexpo“ paviljonas, LNK televizijos pastatas, J.Jasinskio gatvėje įsikūręs biurų pastatas „Viktorija“.
Svarbu tai, kad nors R.Palekas nuolat ieško naujų sprendimų ir jo darbai priskiriami modernios architektūros krypčiai, jie visuomenėje nesulaukia prieštaringų vertinimų, tokių kaip, tarkim, Kauno Laisvės alėjoje stūksantis garsusis „stiklainis“.
„Jeigu drįsti ateiti ir keisti miestą ar jo dalį, tai būk mielas, pagerink ją, o ne pablogink. O jei žinai, kad kokybės nepavyks suteikti, tai turėk valios ten nelįsti. Toks suvokimas kiekvienam architektui turėtų būti svarbiausias. Juk naujas statinys turi suteikti miestui naujų impulsų, ji pagerinti. Ne mažiau svarbu ir kiek projektas bus įdomus ateinančioms kartoms“, – dėsto R.Palekas.
Jo nuomone, tokie miestuose išdygstantys nesusipratimai, kaip tas Kauno „stiklainis“, ne tik liudija architektų atsakomybės trūkumą, bet ir yra daugelį metų besitęsiančio nesusikalbėjimo tarp projektuotojų ir kultūros vertybes saugančių specialistų rezultatas. „Nėra aiškių taisyklių ir reglamentų, tik daug draudimų bei vienas kitam prieštaraujančių įstatymų. Be to, specialistai, atsakingi už paveldą, dažnai bijo dėti parašą po projektu, kad pasikeitus situacijai negautų už tai per galvą. Tad per tokį drumzliną vandenį išlenda neaišku pagal kokius kriterijus kurti darbai“, – kritikuoja R.Palekas.
Architektas apgailestauja, kad dabar pas mus daug pilkų pastatų iškyla ir dėl to, kad projektuotojas, atsidūręs įvairiausių apribojimų lauke, tik stengiasi tarp jų išlaviruoti, nemąstydamas apie pridėtinę projekto vertę.
Kita optimistiškai nenuteikianti tendencija – kūrybinio darbo nuvertinimas. R.Paleko žodžiais, Lietuvoje tapo įprasta taupyti ne statybinių medžiagų, įrangos elementų, bet kūrybinio intelekto sąskaita. „Dažnas užsakovas perka, pavyzdžiui, žaliuzes, nesigilindamas, kiek jos kainuoja, tačiau net nepagalvoja, kad jų galbūt visai nereikia. Už tą sumą projektuotojas sugalvotų tokį sprendimą, kuris sukurtų nepalyginti didesnę vertę“, – teigia VGTU Architektūros fakulteto docentas.
Jo nuomone, dėl tokio požiūrio pasauliniame kontekste mes vis dar atrodome kaip stropiai namų darbus atliekantys, bet į temą visai nesigilinantys mokinukai. Išsivysčiusiose šalyse, atvirkščiai, pabrėžiama kūrybinio prado, tarpdisciplininių dalykų, naujų idėjų svarba.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš ketverius metus prasidėjusi sparti Lietuvos viešųjų bibliotekų tinklo modernizacija daliai visuomenės atvėrė informacinių technologijų (IT) pasaulio galimybes. Praėjusiais metais nemokama viešosios interneto prieigos paslauga bibliotekose pasinaudojo apie 400 tūkst. vartotojų, tai – dvigubai daugiau nei 2008-aisiais.

„Per pastaruosius metus šalies bibliotekose įvykęs technologinis šuolis duoda akivaizdžių rezultatų. Tai liudija spartūs registruotų viešosios interneto prieigos vartotojų augimo tempai, jau pasiekę beveik pusės milijono skaičių. Lankytojus traukia ne vien nemokama interneto prieiga, bet ir galimybė gauti kvalifikuotą bibliotekininkų pagalbą, mokytis dirbti kompiuteriu. Tai svarbūs veiksniai, leidžiantys atverti IT pasaulį vyresnio amžiaus žmonėms, bedarbiams, neįgaliesiems, kaimo gyventojams“, – teigė projekto „Bibliotekos pažangai“ vadovas Kęstutis Juškevičius.

Būtent kaimo bibliotekose užfiksuotas sparčiausias interneto naudotojų augimas. Lyginant su 2008-aisis, pernai čia internetu naudojosi beveik tris kartus daugiau registruotų vartotojų – jų skaičius šoktelėjo nuo 64 tūkst. iki 175 tūkstančių. Iš jų beveik pusė biblioteką vertino kaip pagrindinę naudojimosi internetu vietą. Miesto bibliotekose šis nuošimtis dar didesnis ir siekia 59 procentus.

Anot K. Juškevičiaus, nemokamas internetas bibliotekose ypač svarbus socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms, turinčioms mažiau galimybių pasinaudoti IT pranašumais namuose ar darbovietėje. Bendrovės „Socialinis informacijos centras“ tyrimo duomenimis, net 83 proc. internetu bibliotekose besinaudojančių bedarbių, 78 proc. neįgaliųjų ir 76 proc. pensininkų būtent biblioteką laiko pagrindine naudojimosi internetu vieta.

Visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, apie galimybę bibliotekose nemokamai pasinaudoti internetu žino 82 proc. šalies gyventojų, tuo tarpu 2008 m. apie tai buvo girdėję vos 60 proc. apklaustųjų.

2011 m. pabaigoje 1306 viešosiose bibliotekose buvo įrengti 6185 lankytojams skirti kompiuteriai – 2,5 karto daugiau nei 2007 m. (2390). Iš jų – 97 proc. prijungti prie interneto ryšio.

Prieš penkiasdešimtmetį, 1962 m., Vilniaus universiteto bibliotekoje kilęs gaisras padėjo jai išsikovoti naujas saugyklas.

Kasmet balandžio 1-ąją, Vilniaus universiteto (VU) įkūrimo dieną, puošniausioje jo bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje rodomas pirmos spausdintos lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalas. Simbolinei datai pataikius į sekmadienį, šimtai žiūrovų prie stiklo kubo su knyga šįkart būriavosi darbo dieną, penktadienį. Ketvirtus metus rengiamoje filologinės piligrimystės akcijoje, kaip ir visuose tradiciniuose renginiuose, kuriuose veiksmo nuspėjamumas tampa vertybe, lankytojai elgėsi kaip ir jų pirmtakai: tyrinėjo, fotografavo, neretas stebėjosi, kad tomas toks nedidelis ir neišvaizdus.
Jiems vėl buvo priminta istorija, kaip „Katekizmas“ pateko į VU bibliotekos saugyklas. Po Antrojo pasaulinio karo, panaikinus Stepono Batoro universitetą, o jo darbuotojams pasitraukus į Torunę, ten persikėlė ir vienintelis Vilniuje buvęs knygos egzempliorius. 1957 m. tuometiniam VU bibliotekos direktoriui Levui Vladimirovui Odesos M.Gorkio mokslinėje bibliotekoje pavyko rasti dar vieną „Katekizmą“. Ne tik atrasti, bet ir sutarti su odesiečiais dėl mainų: jie už M.Mažvydo knygą paprašė 1570 m. flamandų kartografo Ortelijaus atlaso „Theatrum Orbis Terrarum“ ir 1588 m. išleisto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statuto. Tai, be abejo, labai reti ir brangūs leidiniai, bet VU biblioteka turėjo jų po keletą egzempliorių, tad mainytis vertėjo.

Grėsė „vilko bilietas“

Šalia išviliotojo laimikio VU biblioteka parengė dar vieną, rūstesnį ir dramatiškesnį pasakojimą, nutardama priminti lygiai pusės amžiaus senumo įvykius, kuriuose netiesiogiai dalyvavo „Katekizmas“ ir itin tiesiogiai – L.Vladimirovas.
1962-ieji šią žiemą Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje įspūdingoje parodoje „Modernizacija“ galėjo atrodyti kaip naujai sukonstruotų nešiojamųjų radijo imtuvų, stilingų trikampių kavos stalelių ir linksmo tvisto „Senieji Vilniaus stogai“ amžius. Realybė nebuvo tokia linksma: nors N.Chruščiovas stalinizmą pasmerkė 1956 m., dabartinis Gedimino prospektas Stalino vardą prarado tik 1961-aisiais. Iki paskutinio besislapstančio partizano žūties dar buvo likę treji metai. Partinė valdžia griežtai prižiūrėjo skurdų pokarinį kraštą, kiekvieną įvykį pervarydama per ideologiškumo filtrus.
Todėl vidurnaktį suskambęs telefonas ir išgirsta žinia, kad dega biblioteka, jos direktoriui grėsė ne šiandieninėmis baudomis, o realia kalėjimo bausme arba geriausiu atveju „vilko bilietu“. Gaisrą gesino ne tik profesionalai – į pagalbą atskubėjo beveik pora šimtų studentų. Nuostoliai buvo nemenki: sudegė apie 200 tūkst. leidinių, daugiausiai – senos periodikos ir rusiškų mokslo leidinių. Po tyrimo paaiškėjo, kad gaisro priežastimi tapo dar nuo lenkų laikų likusi elektros instaliacija, bet svarstymų būta visokių.
„Gaisrininkai, pasitarę su saugumo organais ir milicija, tvirtino, kad gaisro priežastis buvo seni elektros laidai, bet buvo paminėta ir tyčinio padegimo galimybė“, – rašė savo atsiminimuose L.Vladimirovas.
Spauda apie gaisrą nerašė, ir ši tyla tapo ypač palankia dirva gandams, juo labiau kad nelaimės ženklus matė kiekvienas į Senamiestį užsukęs praeivis. Inteligentai vienas kitą gąsdino milžiniškais sudegusių knygų kiekiais, žmonių aukomis ir, be abejo, ugnyje „žuvusiu“ M.Mažvydo „Katekizmu“.

Memorandumus rašė rusiškai

Po gaisro energingasis bibliotekos direktorius pasielgė neįtikėtinai drąsiai – parašė viešą kaltinamąjį memorandumą dėl VU bibliotekos būklės, adresuotą respublikos partinei valdžiai. Tekstą, išsiuntinėtą partiniams laikraščiams, LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, Ministrų Tarybai ir Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, L.Vladimirovas parašė rusiškai, tikėdamasis, kad valdžia nuspręs, jog rašto kopijas gavo centrinės įstaigos Maskvoje, ir todėl reaguos energingiau. Strategija pasiteisino: po trijų dienų universiteto prorektoriui paskambino, anot L.Vladimirovo, „piktas kaip velnias Sniečkus“ ir su parankinių delegacija apėjo biblioteką. Po šio vizito biblioteka galų gale gavo naujas saugyklas, pastatytas subombarduotų vietoje.
Galima teigti, kad 1962 m. bibliotekos gaisras tapo universiteto ansamblio virtimo Vilniaus senamiesčio simboliu katalizatoriumi. Po jo buvo ne tik pastatytos naujos saugyklos, bet ir pradėta restauruoti Šv. Jono bažnyčia, universiteto observatorija, kiti ansamblio statiniai.

Taip apie didį teisininką, humanistą, bibliofilą Tadą Vrublevskį rašė žymus Vilnijos žurnalistas ir rašytojas Rapolas Mackonis. Ir tai buvo tiesa.

Šiuo metu, kai mūsų santykiai su lenkais gerokai įtempti, kai iš abiejų pusių pilasi emocijos, skamba pikti kaltinimai, yra gera proga prisiminti šį Vilniaus lenką, visą gyvenimą užjautusį ir gynusį įvairių valdžių persekiojamus, skriaudžiamus žmones – nepaisydamas nei jų tautybės, nei politinių pažiūrų.

Kelio pasirinkimas
T.Vrublevskio nuopelnai buvo tikrai dideli, o gyvenimo kelias įdomus, nes sunkus ir sudėtingas. Jis gimė 1868 m. lapkričio 8 d. Vilniuje, garsaus gydytojo revoliucionieriaus, politinio kalinio šeimoje, o jo dėdė Valerijonas Vrublevskis buvo vienas 1863 m. sukilimo vadų. Todėl tėvų namuose dažnai lankydavosi Zigmas Sierakauskas, Kostas Kalinauskas, Jaroslavas Dombrovskis ir kiti būsimos kovos lyderiai. Tokia aplinka padarė lemiamą įtaką jaunuoliui renkantis gyvenimo kelią.
Dar viena charakteringa detalė: jis buvo vienas iš nedaugelio lenkų inteligentų, susidomėjusių lietuvių kalba, atrodo, dar besimokydamas Vilniaus gimnazijoje.
1877 m. baigęs gimnaziją aukso medaliu, Tadas išvyko į Peterburgą studijuoti medicinos ir ten iš karto įsitraukė į nelegalią veiklą. Tačiau policija ją greitai išaiškino. T.Vrublevskis bandė gelbėtis, 1879 m. persikeldamas į Varšuvą, bet tai nepadėjo: jis buvo suimtas, kalinamas ir 1881 m. ištremtas į Sibirą, Tobolsko guberniją. Jauno maištininko tas neįbaugino, priešingai, tremtyje jis galutinai pasiryžo savo gyvenimą skirti kovai prieš carizmą. Dėl to atsižadėjo minties kurti šeimą ir nutarė tapti teisininku: taip pagrįstai tikėjosi turėti daugiau galimybių kovoti legaliai, pasinaudodamas advokato tribūna.
Teisę T.Vrublevskis studijavo savarankiškai dar Sibire, o grįžęs iš tremties 1884–1886 m. kaip reta puikiai išlaikė visus egzaminus ir gavo juristo diplomą. Kurį laiką dirbo advokatu Peterburge, o 1891 m. mirus tėvams sugrįžo į Vilnių ir tuoj pasireiškė kaip puikus gynėjas politiniuose procesuose, kurių tuomet caro imperijoje pagausėjo.
1894 m. T.Vrublevskis kartu su kitais garsiais lenkų ir rusų advokatais be atlygio gynė ir, galima sakyti, apgynė žemaičius, kurie valdžios buvo kaltinami neteisėtai ir neleistinomis priemonėmis nuo uždarymo gynę Kražių bažnyčią (už tai, kad jie apjuosę saugojo bažnyčią ir krito po atjojančių kazokų žirgų kanopomis, valdžia juos norėjo ilgiems metams ištremti į kartogą). Byla buvo didelė ir sunki: 180 liudininkų, 70 kaltinamųjų, bet galinga gynyba valdžios planus pavertė niekais, be to, ją dar labiau sukompromitavo. Tam padėjo tiek visos Europos katalikų reakcija, tiek JAV lietuvių protestai.
Vis dėlto didžiausią žmonių pagarbą ir autoritetą T.Vrublevskis pelnė 1905–1907 m., gindamas revoliucinių įvykių dalyvius: draudžiamos spaudos platintoją Stanislovą Didžiulį, iš Suvalkų kalėjimo pabėgusį Vincą Mickevičių-Kapsuką, taip pat Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimų platintojus, mūsų socialdemokratus, rengusius Šiaulių kalėjimo užpuolimą, siekiant išlaisvinti draugus. Tada gynėjas savo karšta, įtaigia kalba netgi pravirkdė karinio tribunolo narius – generolus, o publikos buvo apibertas gėlėmis…
Ilgainiui T.Vrublevkis tapo garsus visoje Rusijos imperijoje, gindamas baltarusių rašytojus Aloizą Paškevič-Ciotką ir Jokubą Kolasą, latvių socialdemokratus, važinėdamas į revoliucionierių – rusų, lenkų, žydų, armėnų, ukrainiečių ir kitų, iš viso apie 400 kaltinamųjų, teismus Peterburge, Maskvoje, Kijeve, Kazanėje, Rygoje, Varšuvoje, Gardine, Kaune, Minske ir kitur. Tada jis dalyvavo net 470-yje politinių bylų, o garsiausia tarp jų buvo surengta prieš sukilusius karo laivų „Potiomkinas“ ir „Očakovas“ jūreivius.
Vienas tos bylos liudininkų vėliau rašė, kad T.Vrublevskis „vietoje honoraro… atsivežė su savimi į Vilnių pasmerkto mirti leitenanto Šmito vaiką, kurį įsisūnijo. Panašaus advokato turbūt nebuvo visame pasaulyje“. 13 metų berniuką įtėvis užaugino, išleido į mokslus – baigęs Peterburgo universitetą jis taip pat tapo advokatu. Jo pavardė buvo Stanislovas Sadkovskis, o įsūnijimas pusiau slaptas, todėl atsirado bent keli leitenanto Šmito sūnūs apsišaukėliai…
Tapus garsiu advokatu, stipriai pagerėjo T.Vrublevskio finansinė būklė, tad jis galėjo imtis dar vienos svarbios ir jam labai mielos veiklos: ėmė kaupti vertingas knygas, rankraščius, meno kūrinius, supirkdamas ištisas nusigyvenusių dvarininkų, žymių kultūros veikėjų bibliotekas, rinkinius. Tarp jų buvo generolo Vaizenhofo kolekcija, masonų veiklos archyvas, istoriko Mykolo Balinskio, žymaus Vilniaus spaustuvininko Juozapo Zavadskio, grafų Plioterių ir kitų rinkiniai po kelis tūkstančius tomų.
Labai greitai jie ėmė nebetilpti net erdviame bute, o jų priežiūra darėsi vis sudėtingesnė: juk jau 1912 m. buvo sukaupta 65 tūkst. knygų, apie tūkstantį žemėlapių, 5 tūkst. vienetų įvairių vertingų rankraščių. Tad teko įkurti Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugiją, su kurios narių parama, žinoma, įdėjus 40 tūkst. rublių savo pinigų, buvo pradėta specialių bibliotekos rūmų statyba dabartinėje Mindaugo gatvėje. Tačiau ją užbaigti sutrukdė karas.
Būtina paminėti ir dar vieną T.Vrublevskio nuopelną mums: XIX a. pab.–XX a. pr. į darbą savo padėjėjais jis priėmė ir pirmuosius žingsnius jurisprudencijoje žengti padėjo dar labai jauniems Jonui Vileišiui, Mykolui Romeriui, Augustinui Janulaičiui, Mykolui Biržiškai, vėliau tapusiems žymiais mokslo ir politikos žmonėmis.

Gynė svetimus – nuo savų

Karas, vokiečių okupacija, valdžių kaita Vilniuje labai apsunkino T.Vrublevskio gyvenimą, bet jo nepalaužė. Beje, net ir būdamas lenkas jis visada smerkė Lenkijos kėslus bet kokiais būdais prisijungti Lietuvą. O lenkams užgrobus Vilniją, dalį Baltarusijos bei Ukrainos ir žiauriai persekiojant čia gyvenusius lietuvius, baltarusius, žydus, ukrainiečius, T.Vrublevskis teismuose vėl užtardavo valdžios skriaudžiamuosius. Žmonės kalbėjo: rusų laikais jis gynė savuosius nuo svetimų, o dabar reikėjo ginti svetimus – nuo savų… Iš tiesų 1907–1909 m. jam teko ginti slaptas lenkiškas mokyklas Vilnijoje nuo rusų, o 1924 m. tokias pat lietuviškas mokyklas Švenčionyse, Gervėčiuose – nuo lenkų valdžios persekiojimo.
1924 m. kovą jis gynė lietuvius gimnazijos abiturientus, įrodydamas, kad per tardymus jie buvo žiauriai mušami. 1925 m. gegužę kartu su kitais advokatais jis buvo gynėjas stambioje byloje, kurioje 22 lietuviai ir 50 baltarusių kaltinti rengę sąmokslą Vilniaus ir Gardino kraštui atskirti nuo Lenkijos. 1928 m. vasarį Suvalkų teismas nagrinėjo 28 lietuvių bylą, jiems grėsė mirties bausmė, bet gynėjo pastangomis teismas visus išteisino.
Amžininkai rašė, jog T.Vrublevskis taip gerai pasirengdavo gynybai, rasdamas nenuginčijamų argumentų, taip įtaigiai ir karštai, artistiškai juos išdėstydavo, kad prokurorai jo tiesiog bijojo, mat nenorėdavo neatsidurti kvailio vietoje. Beje, jo kalbų pasiklausyti, pasimokyti ar tiesiog pasigėrėti suvažiuodavo kolegos ir iš kitų miestų.
Žinoma, tokia T.Vrublevskio veikla labai nepatiko ir okupacinei valdžiai, ir nemažai daliai Vilniaus lenkų, kurie jį šmeižė spaudoje, vadino rusofilu, lenkų tautos dezertyru, lietuviškuoju nacionalistu ir t.t. Todėl jis, nors ir būdamas aukščiausios klasės specialistas, nebuvo pakviestas profesoriauti Vilniuje įkurtame Stepono Batoro universitete. Ir tuo saviškių buvo giliai įžeistas.
Tiesa, tai išėjo į naudą mūsų tautiečiams Vilnijoje: garsusis advokatas iki pat savo mirties dirbo svarbiausios jų organizacijos – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto juriskonsultu. O tai buvo labai svarbios pareigos, nes lietuviai Vilnijoje tada buvo valdžios persekiojami labiau nei kitos tautos. Suprantama, uždarbis čia buvo menkas, T.Vrublevskis skurdo, bet liko ištikimas savo principams.

Kaip gimė Vrublevskių biblioteka
T.Vrublevskiui senstant reikėjo pasirūpinti ir savosios bibliotekos lobių, kurių vis gausėjo, likimu. 1925 m. joje jau buvo sukaupta apie 90 tūkst. tomų knygų, 1500 žemėlapių, daugiau kaip 20 tūkst. rankraščių, 10 tūkst. grafikos ir kitokių meno darbų, apie 18 tūkst. smulkių, bet svarbių spaudinių, 2500 Vilniaus istorijai reikšmingų fotografijų. Visas šis turtas įvertintas dviem milijonais JAV dolerių. 1924 m. Lenkijos švietimo ministerija pasiūlė T.Vrublevskiui perduoti visa tai valstybei ir perkelti į rūmus prie Neries, kuriuos ji nupirktų iš grafų Tiškevičių palikuonių ir pritaikytų bibliotekai.
Teko sutikti – kitaip apsaugoti sukauptų kultūros turtų, padaryti jų prieinamų žmonėms buvo neįmanoma. T.Vrublevskis tik pareikalavo, kad jo bibliotekos rinkiniai niekada nebūtų išgabenti iš Vilniaus – Lietuvos sostinės, kad jais galėtų nemokamai naudotis visi, kurie panorės. Biblioteka naujuose rūmuose įsikūrė tik 1932 m., jos įkūrėjui jau mirus.
Beje, 1939 m. ši biblioteka buvo žiauriai nusiaubta, Vilnių užėmus raudonajai armijai, kentėjo ji ir nuo vokiečių. Po karo biblioteka buvo atgaivinta ir gerokai išplėsta. Veikia ji ir šiandieną.
Na, o jos įkūrėjas mirė 1925 m. liepos 3 d. – sunkus gyvenimas, įtemptas darbas, prastas maistas pakenkė jo sveikatai. Laidotuvės buvo labai gražios: prie karsto Rasose savo kalbomis apie velionio nuopelnus, apie jo neišsenkamą humanizmą, inteligentiškumą jį pagerbė lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių oratoriai. Ypač jo gailėjo šimtai politinių kalinių Lukiškių kalėjime – juk mirė žmogus, kurio pagalbos daugelis jų dar tikėjosi…

Jonas Rudokas

Didžiausia pasaulyje internetinės prekybos kompanija “Amazon.com” rengiasi pristatyti naują idėją – skaitmeninę elektroninių knygų biblioteką.

Jau dabar šios kompanijos atstovai derasi su leidėjais dėl teisių už abonentinį mokestį leisti skaitytojams elektronines knygas ne tik nusipirkti, bet ir išsinuomoti.
Tiesa, leidėjai šiuo sumanymu nėra sužavėti – jie baiminasi, kad galimybė knygą išsinuomoti sumažins knygų paklausą ne tik internetinėje erdvėje, bet ir knygynuose. Tačiau ekspertai tikina, kad elektroninės bibliotekos vis tiek yra neišvengiama ateitis – esą lygiai taip pat kadaise buvo priešinamasi prekybos spausdintomis knygomis perkėlimui į internetinę erdvę, o vėliau – knygų leidybai elektroniniu formatu.
Beje, pati kompanija “Amazon.com” skaitmeninės bibliotekos idėjos nekomentuoja, taip pat neatskleidžia, koks būtų abonentinis mokestis bibliotekos “lankytojui”. Dar neaišku ir tai, ar internetines knygas nuomotis galėtų tik “Amazon” kompanijos knygų skaityklę “Kindle” turintys vartotojai, o gal šios knygos būtų prieinamos ir “iPad” ar “Nook” turėtojams.
Vis dėlto specialistai prognozuoja, kad “Amazon” biblioteka bus panaši į jau senokai veikiantį didžiausią pasaulyje internetinį filmų ir TV laidų įrašų nuomos punktą “Netfix” ar muzikos nuomos portalą “Spotify”, kurių vartotoju gali tapti bet kuris abonentinį mokestį susimokėjęs registruotas vartotojas.

Scanpix

Vis daugiau gyventojų, neturinčių prieigos prie interneto nei darbe, nei namuose, naudojasi nemokamu internetu šalies bibliotekose. Ši tendencija ypač pastebima kaimo vietovėse, kur kompiuterius su internetu namuose turi mažiau nei 50 proc. gyventojų (mieste – beveik trys ketvirtadaliai gyventojų).

„2010 metais Lietuvos bibliotekos pritraukė net 28 proc. naujų interneto vartotojų – RAIT apklausos duomenimis, tiek lankytojų pernai pirmąsyk pasinaudojo internetu bibliotekoje. Tai rodo viešos ir nemokamos interneto prieigos svarbą“, – pastebi projekto „Bibliotekos pažangai“ vadovas Kęstutis Juškevičius.

Pasak jo, bibliotekose vykdomi kompiuterinio raštingumo mokymai ir suteikiama nemokama interneto prieiga realiai mažina skaitmeninę atskirtį – bibliotekos pritraukia gyventojų, kurie iki šiol niekada nesinaudojo informacinėmis technologijomis. Apklausos duomenimis, 23 proc. internetu bibliotekose besinaudojančių lankytojų niekur kitur neturi alternatyvios interneto prieigos.

„Didžiąją dalį  internetu nesinaudojančių šalies gyventojų sudaro vyresni, kaimo vietovėse gyvenantys asmenys, o būtent bibliotekos turi gerai išplėtotą įstaigų tinklą kaimiškose šalies teritorijose. Todėl tinkamai išnaudojant kompiuterizuotų bibliotekų tinklą, galima prisidėti prie kompiuterinio raštingumo didinimo ir skaitmeninės atskirties mažinimo“, – teigė K. Juškevičius.

Praėjusių metų pabaigoje 33 proc. visų šalies gyventojų neturėjo galimybės naudotis internetu nei namuose, nei darbe. 2008 m. tokių gyventojų buvo 40 proc., 2009 m. – 37 procentai.

Kompiuteriais apsirūpinusių namų ūkių skaičius kaime yra gerokai mažesnis nei mieste. RAIT apklausų duomenimis, 2008 m. kompiuterį su internetu turėjo 60 proc., 2009 m. – 69 proc., 2010 m. pabaigoje – 72 proc. miesto gyventojų, o kaime – atitinkamai 42 proc., 38 proc. ir 48 procentai.

BFL

Per pastaruosius dvejus metus įvyko esminis šuolis Lietuvos bibliotekų gyvenime: nemokamą interneto prieigą jau teikia 90 proc. bibliotekų. Informacinių technologijų bumas ypač akivaizdus kaimo bibliotekose.

RAIT atliktos bibliotekininkų apklausos duomenimis, 2010 m. pabaigoje viešą interneto prieigą teikė 90 proc. šalies bibliotekų, 2008 m. tokių buvo 68 proc., o 2009 m. – 78 proc. Ypač ženklūs pokyčiai pastebimi bibliotekų kaimo filialuose. Jei 2008 m. nemokamo interneto paslaugas teikė 52 proc. kaimo bibliotekų, tai 2009 m. jų padaugėjo iki 74 proc., o pernai – iki 88 procentų.

„Kompiuterių naudojimas bibliotekų kaimo filialuose jau pasiekė bendrą šalies lygį. Pagal viešų interneto prieigų skaičių miestas vis dar lenkia kaimo vietoves, tačiau tikėtina, kad per artimiausius metus šios pozicijos išsilygins“, – prognozavo projekto „Bibliotekos pažangai“ vadovas Kęstutis Juškevičius.

Šalies bibliotekose vykstantys pokyčiai bus aptariami rytoj Vilniuje vyksiančioje konferencijoje „Naujoviška biblioteka: pokyčiai ir iššūkiai“, kuri rengiama įgyvendinant projektą „Bibliotekos pažangai“. Įgyvendinant šį projektą, pernai 179 kaimo viešosiose bibliotekose įdiegta per 800 kompiuterių, beveik 200 bevielio ryšio prieigos įrenginių, daugiafunkcinių įrenginių, kitos technikos.

RAIT apklausos duomenimis, kompiuterius pernai savo darbe naudojo 93 proc. bibliotekininkų (2008 m. – 78 proc.). Kompiuterių naudojimas kaimo bibliotekose beveik pasiekė bendrą šalies vidurkį – 92 proc., nors dar 2008 m. jis buvo 12 procentinių punktų mažesnis.

„Labai svarbu, kad kompiuterinį raštingumą įgiję bibliotekininkai informacinių technologijų žinias perduotų gyventojams. Sąlygos tam itin palankios – bibliotekų tinklas yra gerai išplėtotas kaimiškose teritorijose, o būtent vyresni ir kaimo vietovėse gyvenantys žmonės daugiausia ir sudaro tą trečdalį šalies gyventojų, kurie kol kas neturi galimybių ar tiesiog nemoka naudotis kompiuterinėmis technologijomis“, – pabrėžė K. Juškevičius.

2010 m. mokymus gyventojams organizavo 39 proc. viešas interneto prieigas aptarnaujančių bibliotekininkų (2009 m. – 15 proc.). Tai, kad vis daugiau gyventojų kompiuterinio raštingumo žinių įgyja bibliotekose, rodo ir nuomonių tyrimų rezultatai. Viešosios interneto prieigos lankytojų apklausos duomenimis, iš visų, kurie dirbti kompiuteriu išmoko specializuotuose kursuose, 55 proc. nurodė, kad kursus organizavo viešoji biblioteka (27 proc. nurodė darbovietę, 16 proc. – projektą „Langas į ateitį“, 5 proc. – darbo biržą, 8 proc. – kitus organizatorius). Nedidelė dalis gyventojų žinių įgijo dalyvaudami ne vienos, o kelių įstaigų organizuotuose kursuose.

Įgyvendinant projektą „Bibliotekos pažangai“ iki 2010 m. pabaigos surengti kompiuterinio raštingumo ir interneto išteklių naudojimo kursai beveik 2 tūkst. bibliotekininkų, kurie elektroninio raštingumo mokymus organizavo 32 tūkst. šalies gyventojų.

Projektas „Bibliotekos pažangai“ įgyvendinamas pagal tarptautinį trišalį susitarimą tarp Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Bilo ir Melindos Geitsų fondo, kuris pasirašytas  2007 m. lapkričio 15 d. Numatoma projekto pabaiga – 2012 m. birželio mėn.

"Veido" archyvas

Penktadienio popietę Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir XXVII knygos mėgėjų draugija rengia tradicinę, jau septynioliktąją, knygos šventę “Laikas gyvena knygose”. Renginys skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti.

Ta proga V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje atidaromos dvi parodos: “Šv. Kazimiero draugijos leidybinė veikla Kaune”, kurioje eksponuojami leidiniai iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senų ir retų spaudinių skyriaus fondų, bei “Laiko ženklai istorinėse fotografijose” (iš prof. Stanislovo Sajausko kolekcinių rinkinių).

Be to, rengiama konferencija, kurioje pranešimus apie lietuviškos knygos kelius, senąsias fotografijas – istorinio kultūros paveldo informacijos šaltinį – ar lietuviškus kontrafakcinius leidinius skaitys Vilniaus universiteto, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Kauno apskrities viešosios bibliotekos atstovai.

Knygos šventė baigsis menine programa “Lietuvos istorija muzikoje: esi gyva pilis”, kurią parengė lietuvių klasikos gaivintojas dainininkas Danielius Sadauskas ir kompozitorė Jūratė Baltramiejūnaitė.

Nors išsivyčiusių pasaulio valstybių bibliotekose elektroninės knygos sudaro vis rimtesnę konkurenciją popierinėms ir jų skaičius žaibiškai auga geometrine progresija, Lietuvos bibliotekos kol kas didele elektroninių knygų gausa nepasižymi, o dalis jų tokių net neturi.

Štai Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka savo skaitytojams suteikia tik prieigą prie užsienio šalių duomenų bazių, o knygų, pritaikytų el. skaitytuvams, neturi.

Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės–Bitės biblioteka el. knygomis naudojasi tik internete ir duomenų bazėse. Anot bibliotekos direktorės pavaduotojos Genovaitės Astrauskienės, tokių knygų poreikis išsamiau net neanalizuotas.

Šiaulių Povilo Višinskio viešoji biblioteka el. knygas – iš viso jų sukaupta apie 500 – siūlo kompaktiniuose diskuose. Tai žodynai, enciklopedijos, žinynai anglų, rusų ir lietuvių kalbomis. Grožinių kūrinių skaitmenoje yra tik keletas. Bibliotekos atstovė Rasa Streckienė pasakojo, kad el. knygomis skaitytojai domisi menkai, nors jos išduodamos ir į namus. Problematiška tai, kad dažnai naujesniems kompiuteriams bibliotekos sukaupti kompaktiniai diskai jau nebetinka.

Panaši padėtis ir akademinėse bibliotekose. El. knygas leidžia tik Vilniaus Gedimino technikos universitetas, o kitos aukštosios mokyklos jas tik prenumeruoja. Šiuo metu VGTU yra išleidusi apie 300 el. knygų, didžioji jų dalis skirtos tiksliesiems mokslams. VGTU leidyklos „Technika“ direktorė Eleonora Dagienė pasakojo, kad šių el. knygų populiarumas didelis, tačiau tai specializuota literatūra. Anot jos, ateityje daugiausia el. knygų taip pat bus akademinės – toks formatas labai patogus fiksuoti nuolatos atnaujinamą informaciją apie mokslą.

Jau penkiose šalies viešosiose bibliotekose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Elektrėnuose ir Zarasuose – veikia savitarnos langeliai, leidžiantys grąžinti paimtus leidinius bet kuriuo paros metu. Sistema, veikianti radijo dažnio identifikavimo technologijos pagrindu, nuskaito skaitytojo bilieto numerį ir saugo paliktas knygas specialioje dėžėje.

“Kiekvieną rytą randame po keliolika skaitytojų paliktų knygų”, – pasakojo Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Genė Dapkevičienė. Naująja paslauga ypač mielai naudojasi jaunieji skaitytojai ir bibliotekos skolininkai, kurie drovisi pažvelgti darbuotojams į akis. Beje, laiką taupantys žmonės šiuo langeliu gali naudotis ir dieną.

Pasak Kauno apskrities viešosios bibliotekos direktorės Astos Naudžiūnienės, jų bibliotekoje per ilguosius savaitgalius, tai yra nedarbo dienomis, leidinių sulaukiama tiek, kad jie sunkiai betelpa į tam skirtą dėžę. “Mes džiaugiamės anksčiau sugrįžtančiomis knygomis, kurios galbūt reikalingos kitiems žmonėms, o skaitytojai turi daugiau galimybių išvengti delspinigių už laiku negrąžintas knygas. Todėl langelių nauda yra abipusė”, – sakė A.Naudžiūnienė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankė Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, apžiūrėjo rekonstruojamą senąjį bibliotekos pastatą, knygų saugyklas, Dokumentų konservavimo ir restauravimo centrą. “Negalime sau leisti nacionalinę biblioteką rekonstruoti dešimtmečius, o kiekviena uždelsta rekonstrukcijos diena brangiai kainuos ne tik visai bibliotekų sistemai, bet ir valstybei”, – sakė D. Grybauskaitė.
Valstybės vadovė vadino absurdiška situaciją, kai skaitytojams, netelpantiems salėse, pristatomos papildomos kėdės koridoriuje, o darbuotojams tenka dirbti patalpose, skirtose visai kitoms reikmėms.

Prezidentė paragino Vyriausybę iki 2013 metų, kaip ir buvo planuota, baigti šios bibliotekos rekonstrukciją. Šalies vadovės įsitikinimu, būtina rasti reikiamų lėšų M. Mažvydo bibliotekos rekonstrukcijai, nes nutrūkę darbai vėliau valstybės biudžetui kainuos dar daugiau. Bendra rekonstrukcijos kaina atsižvelgiant į kainų sumažėjimą – 85 mln. Lt. Iki šiol jau panaudota 8 mln. Lt, o 2010 metams skirta 3,5 mln. Lt. Projektui užbaigti reikia dar 78 mln. Lt.