Brailis, BFL nuotr.

Minint Lietuvos aklųjų bibliotekos veiklos 50-metį šiais Bibliotekų metais spalio 24–25 d. Vilniuje vyks tarptautinė konferencija „Bibliotekos – įtraukiai visuomenei“.

Renginio tikslas – paskatinti dialogą apie bibliotekų įtraukias paslaugas, kurios neįgaliems žmonėms suteiktų galimybių dalyvauti socialiniame, kultūriniame ir ekonominiame gyvenime tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Konferencija skirta viešųjų, specialiųjų, akademinių ir kitų bibliotekų darbuotojams, politikams, tyrėjams ir neįgalius žmones aptarnaujančių organizacijų specialistams. Pirmąją konferencijos dieną vyks plenarinė ir dvi teminės sekcijos: „Pasiekiant skaitytoją: sėkminga įtraukių paslaugų praktika bibliotekose“, „Bibliotekų galimybių teikti įtraukias paslaugas stiprinimas“. Antroji konferencijos dieną skirta seminarui tema „Autorių teisių sprendimai įtraukioms bibliotekų paslaugoms“. Pasak bibliotekos direktorės Rasos Januševičienės, Lietuvos aklųjų biblioteka, pradėta kurti pačių regos netekusių žmonių rankomis ir iniciatyva, per 50 veiklos metų skaitytojams buvo daugiau nei biblioteka – ji skatino ir skatina savo bendruomenės narius nepalūžti, skaityti, mokytis, pažinti, bendrauti, išbandyti kūrybines jėgas.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

Euroblogas.lt/ Ekvilinos Milaševičiūtės nuotr.

Vilniaus universiteto bibliotekininkas Tomas Lučiūnas dar studentu būdamas pradėjo rinkti savo knygų kolekciją, pirmosios buvo jo tėvų knygos. Pastaruosius trejus metus jis šia veikla užsiima taip intensyviai, kad asmeninė kolekcija virto knygynu „Juodas šuo“.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Tomas Lučiūnas – vienas iš buto veikėjų, pasiūlo man šlepetes, supažindina su kita buto gyventoja Živile, aprodo visus kambarius, jų gal 6 ar 7, paskutiniame ir yra „Juodas šuo“.

Į aukštas kambario lubas remiasi ne tik knygų lentynos, bet ir pačios knygos. Klausiu bibliotekininko, kaip jas pasiekia. Tomas šypsodamasis aiškina, kad yra sistema, paremta taisykle – viršuje sudėtos niekam nereikalingos knygos.

Azartas ieškoti knygų

Knygyno įkūrėjas savo idėjos priešistorei priskiria archyvistikos studijas, kur dėstytojai kalbėjo apie jam pačiam artimus dalykus, susijusius su knygomis. Pats Tomas domėjosi įvairių kultūrinių objektų rinkimu ir kaupimo teikiama patirtimi.

„Jausdavau azartą ieškoti senų leidimų knygų, suprasti jų kontekstus. Pradėjau intensyviai rinkti tas knygas. Ne todėl, kad turėčiau knygyną, mane domina socialinis aspektas. Gauni daug patirties iš knygų savininkų. Jie pasakoja, kaip tas knygas skaitė ar gavo. Taip perteikiama dar daugiau patirties, negu suteikia pati knyga“, − kolekcionavimo patirtimis dalijasi Tomas.

Gauni daug patirties iš knygų savininkų. Jie pasakoja, kaip tas knygas skaitė ar gavo. Taip perteikiama dar daugiau patirties, negu suteikia pati knyga.

„Važiuoju pas žmones ir renkuosi knygas iš jų lentynų. Knygų mainai vyksta retai, dažniausiai žmonėms nebereikia knygų, kiti knygas nori parduoti. Aš anksčiau knygas pirkdavau, ko dabar jau nebedarau, nes supratau, kiek daug yra nebereikalingų knygų. Dalis žmonių net neranda informacijos, kur gali atiduoti knygas“, − apie knygų rinkimo procesą tinklaraščiuiEuroblogas.lt pasakoja kolekcionierius.

Tomas Lučiūnas / Euroblogas.lt / G.Vaicekauskaitės nuotr.

„Jeigu matydavau, kad savininkai likusias knygas išmes, imdavau viską“

Kolekcionuodamas knygas jis pastebi paradoksą: „Žmonės rinko knygas tuo metu, kai jų trūko. Knyga buvo vertybė. Šios kartos požiūris: knygas galima tik paimti, nes jų labai daug, jos nebevertingos arba nebeaktualios. Man kyla klausimas, kodėl žmonės nori knygas parduoti, jomis atsikratyti?“.

Tomas sako, kad stengiasi atsirinkti knygas, kurias ima iš žmonių. Jis ieško aktualių knygų arba tokių, kokių ieško žmonės. „Jeigu matydavau, kad savininkai likusias knygas išmes, imdavau viską. Su mintimi, kad iš to, ką aš surinksiu, galėsiu kažką sukurti. Projektą, dirbtuves, žinutę, bet ką, iš ko kiltų veiksmas, pamačius kiek tų knygų yra“, − idėjos aktualumą aiškina Tomas.

Šios kartos požiūris: knygas galima tik paimti, nes jų labai daug, jos nebevertingos arba nebeaktualios.

Pasirodo, kad knygyno „Juodas šuo“ lentynose netelpa ir visos Tomo sukauptos knygos. Jis pripažįsta, kad tikslai nežino, kiek jų turi pririnkęs: „Bandžiau dėžėmis skaičiuoti, gaunasi tūkstančiai“. Tiesa, keletą kartų Tomas dalį knygų jau atidavė panaudoti meninėms dirbtuvėms, pavyzdžiui, kultūrinėje erdvėje „Namai ant Tauro kalno“ knygos panaudotos kaip garso izoliacija.

Sausio mėnesį Tomo knygyne vyko Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“. 12-kos valandų trukmės pasirodyme buvo panaudota daugiau kaip keli tūkstančiai išmesti skirtų knygų. Jos  surinktos iš žmonių, įvairių įstaigų, taip pat bibliotekų. „Veidaknygė“ kalba apie skubantį pasaulį, kurį vis sparčiau užima virtuali realybė.

„Peržiūrėjome tas knygas ir buvo labai keista, kad dauguma buvo nurašytos, paruoštos išmesti“, − prisimena ir iki šiol atsakymo į šią pastabą neranda Tomas.

Dirbdamas bibliotekoje irgi dažnai nesutinka su knygų laikymo kriterijais. „Ginčydavausi su filosofijos skaityklos darbuotojomis, kad Nyčė bibliotekoje turi būti ir vokiečių kalba. Taikoma politika, kad neaktualu, nes ją perskaitys gal 3 kartus per metus, o Nekrašą, vadovėlius skaitys kas mėnesį. Kokybės svertus nusveria skaičius. Bet turėti tas knygas yra kokybės garantas“, − sako Tomas.

Grožinės knygos tikrai išliks popieriniu formatu

Bibliotekininkas, knygyno įkūrėjas neatmeta ir elektroninių knygų skaitymo. Pasak jo, kalbėjimas apie popierinių knygų išnykimą yra bandymas skaitytojus „palenkti į vieną ar kitą formatą“.

Tomas ir pats kaupia elektroninių tekstų kolekciją, tiesa, mokslinius straipsnius, kuriuos taip pat atsispausdina. „Skaitydamas aš dar noriu braukyti“, − pripažįsta pašnekovas.

Konfrontacijos tarp abiejų formatų jis nemato: „Čia nuo požiūrio, gyvenimo būdo priklauso. Jei esi sėslesnis, domiesi kultūra, natūraliai pradedi kaupti knygų kolekciją. Jei keliauji, nenustygsti vietoje, atsiranda elektroninė kolekcija. Jei pradėsiu daug keliauti, tada ir naršykle dažniau naudosiuos.“

Tomas įsitikinęs, kad technologijos popierinių knygų nepakeis. „Tik norėčiau, kad išstumtų popierinę mokslinę literatūrą, vadovėlius, kuriuos nuolat leidžiame. Taupant popierių, jie galėtų būti skaityklėje. O grožinės, filosofinės, na grožinės tai tikrai, išliks popieriniu formatu“, − prognozuoja knygų kolekcionierius.

Vincas Grigas / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Išsikrauna kompiuterio baterija? Štai tau kroviklis. Nori atsiriboti? Gali pasiskolinti ausines. Namų darbų užduotį reikia atlikti kartu su dar penkiais kurso draugais? Prašom, diskutuokite kad ir kiaurą parą šiltame kabinete. Pavargai ir išalkai? Atsipūsk virtuvėlėje. Tokia yra šiuolaikinė biblioteka, dažnai primenanti gero ir supratingo draugo namus.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Patogią darbo vietą joje dažnai kuria nebe gausūs spausdintiniai fondai, o bevielio interneto ryšys ir šalia stalo esantis kištukinis lizdas. Apie sparčiai besikeičiančius knygų namus ir jų perspektyvą egzistuoti be pačių knygų tinklaraštis Euroblogas.lt kalbina Vilniaus universiteto bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėją dr. Vincą Grigą.

– Vincai, prieš pradėdamas dirbti bibliotekoje penkerius metus dirbote žiniasklaidoje. Viename interviu teigėte, kad po tiek laiko buvo gana sudėtinga prisitaikyti prie joje atsiradusių pokyčių. Ar iš tiesų bibliotekos keičiasi taip greitai?

– Net per metus bibliotekos gali pasikeisti labai stipriai. Metai prieš rekonstrukciją, metai po – skirtumas radikalus. Rekonstrukcija bibliotekoms daro labai didelę įtaką. Pavyzdžių daug: Utenos A. ir M. Miškinių, Vilniaus Adomo Mickevičiaus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto,  Druskininkų,  Birštono, Panevėžio ir kitų miestų viešosios bibliotekos. Besikeičiančios bibliotekų erdvės susijusios su besikeičiančiais vartotojų poreikiais.

– Kas pasikeitė labiausiai, kokie tie nauji vartotojų poreikiai?

– Pats vartojimas yra kitoks. Klasikinis informacijos vartojimas, kai sėdima, skaitoma, konspektuojama, dabar vyksta kitaip – interaktyviai. Klasikinis tylos momentas irgi yra išnykęs, juk patys vartotojai lemia, kaip ta biblioteka bus naudojamasi. Jeigu yra kritinė masė, kuri nori tylos, bus tylu. Jei didesnė dalis, kurie susirinkę nori bendrauti, tai bus šurmulys, ką mes ir matome Mokslinės informacijos ir komunikacijos centre (MIKC).

Klasikinė biblioteka su kažkokiu knygų išdavimo kioskeliu, kaip daug kas įsivaizduoja, nebeegzistuoja.

Studentai labai mėgsta ateiti ir dirbti grupėmis – trise, keturiese, penkiese. Tai jiems yra svarbu, todėl pavienė darbo vieta nebėra tokia aktuali. Baldai ir visa kita tam pritaikyti. Klasikinė biblioteka su kažkokiu knygų išdavimo kioskeliu, kaip daug kas įsivaizduoja, nebeegzistuoja. Dabar daug daugiau savitarnos, vartotojas pats gali pasiskolinti, pats grąžinti, išsaugomas jo privatumas.

– Kokias išskirtumėte sėkmingiausias praktikas prisitaikant prie pasikeitusių vartotojų poreikių?

– Labai pasiteisino grupinio darbo vietos ir neformalios komunikacijos erdvės. Iš esmės jos buvo skirtos tik neformaliai komunikacijai, bet ten dažnai ir dirbama. Žmonėms patinka dirbti laisvesnėse erdvėse. Akademinėse bibliotekose pasiteisina darbo kompleksai, kai žmogus ateina ryte ir išeina vakare, toje pat vietoje gali ir dirbti, ir pailsėti, ir pramogauti, ir su vaikais ateiti, pavalgyti.

Juk neįmanoma visą dieną išsėdėti vienoje vietoje, reikia pajudėti, pailsėti, pakeisti veiklos pobūdį. Darbas su informacija nėra tik darbas su knyga, informacija juk gali būti įvairi medija – nuotrauka, garso ar vaizdo įrašas. Netgi žaidimas yra informacijos laikmena iš esmės, tokiu formatu užrašyta informacija.

– O kas iš numatytų dalykų nepasiteisino, pavyzdžiui, 2013 metais atidarytame, jūsų minimame Mokslinės informacijos ir komunikacijos centre?

– Iš tikrųjų buvo numatytas per didelis kiekis įprastų darbo vietų. Kai buvo rengiamasi jo atidarymui, atrodė ir iš tikrųjų tuo metu tokių darbo vietų tiek ir reikėjo. Bet žmonės labai sparčiai keičiasi ir dabar matome, kad reikia daugiau neformalių, grupinio darbo ir transformuojamų darbo vietų, kai žmonės patys gali susinešioti baldus ir susikonstruoti sau laikiną darbo vietą. Tai reiškia, kad baldai turi būti neprisukti prie grindų, lengvai transformuojami. Gal žmonės šiandien nori dirbti ne keturiese, o aštuoniese?

Akivaizdu ir tai, kad spausdintų išteklių panaudojimas mažėja, todėl reikia mažinti lentynų skaičių, vietoj jų kurti darbo vietas. Bet tai nereiškia, kad numatyti dalykai visiškai nepasiteisina, tiesiog jie tampa mažiau aktualūs.

– Prieš penkiolika ar dešimt metų buvo sunku įsivaizduoti, kad studentų derybų objektu universiteto auditorijoje gali tapti stalas šalia elektros lizdo. Išsikrovusi kompiuterio ar telefono baterija šiandien gali iš esmės sujaukti dienos planus.

– Iš tiesų geras jūsų pastebėjimas, rozečių poreikis ir bibliotekose milžiniškas, nes praktiškai visi ateina su savo įrenginiais. Taip pat yra visokiausių mobiliųjų telefonų, netgi kompiuterių kroviklių poreikis, nes žmonės arba pamiršta namuose, arba galvoja, kad užteks įkrautos baterijos, bet nepakanka, taigi skoliname. Dažnai skolinasi ausines, įvairių kortelių skaitytuvus.

Manto Pelakausko nuotr.

– Prie pasikeitusių vartotojų poreikių pritaikomos bibliotekų erdvės. O kaip keičiasi jose dirbantys informacijos specialistai – bibliotekinkai, jų kasdieniai darbai ir darbo krūvis?

– Daug kas iki šiol galvoja, kad bibliotekininkas tik dėlioja knygas. Taip, dėlioja, bet iš tikrųjų tai nebėra svarbi dienotvarkės dalis. Daugiau nei 80 proc. išdavimų į namus atliekama naudojantis įrenginiais. Bibliotekininkas nebeatlieka informacijos išdavimo, priėmimo darbų. Šiandien jis yra kaip partneris informacijos vartotojui, būtent jis turi jausti, matyti pokyčius ir tada atitinkamai viską bibliotekoje permodeliuoti. Bibliotekos daug ir sėkmingai užsiima edukacinėmis paslaugomis, įvairia švietėjiška veikla. Žinau bibliotekų, kur bibliotekininkai praktiškai dėstytojais dirba.

– Jei mažėja kasdienių rutininių darbų, gal atitinkamai mažėja ir bibliotekininkų skaičius?

– Kaip tik atvirkščiai, reikia dar daugiau darbuotojų! (juokiasi) Kai nuimame nuo darbuotojų knygų išdavimo krūvį, tada galime teikti kitas informacines paslaugas. Anksčiau – taip, biblioteka tik išduodavo knygas, o dabar informacinių paslaugų sąrašas yra daug platesnis, įvairesnis ir kažkas jas turi administruoti. Dauguma tokių paslaugų reikalauja atidesnio darbo nei tik sudėlioti į fondus knygas. Paslaugų ir daugėja, ir jos yra pakeliamos į kitą kokybinį lygmenį.

Paslaugų ir daugėja, ir jos yra pakeliamos į kitą kokybinį lygmenį.

Pavyzdžiui, konsultavimo paslauga yra labai paprasta, pirminio lygmens – surasti leidinį. Bet gali būti ir aukštesnio lygmens, pradedant nuo informacijos išteklių naudojimo teisiniu aspektu, kaip teisingai juos naudoti rengiant rašto darbus, kaip po to juos aprašyti, kaip pasidaryti informacijos paieškos strategiją, galų gale – kokiuose informacijos telkiniuose jos ieškoti ir kaip? Nes visgi informacijos paieškos infrastruktūra yra sudėtinga. Na, susirasti Smiltynės perkėlos keltą paprasta – įsivedi į „Google“ ir viskas.

Bet jeigu ieškome mokslo informacijos duomenų, rimtų dalykų, to, ko šiaip nėra įprastai ieškant arba būtų labai sudėtinga tiesiog gūglu naudojantis susirasti? Tam, kad galėtum konsultuoti, reikia daug išmanymo, būtina nuolatos kelti kvalifikaciją.

– Esu įsitikinusi, kad kaip savo srities specialistas nemažai keliaujate po Europos ir viso pasaulio bibliotekas. Kaip Lietuva ir lietuviškos bibliotekos atrodo bendrame kontekste?

– Bendrai bibliotekų situacija Lietuvoje nėra tokia bloga. Kaip ir minėjau, daugelyje miestų yra gražių bibliotekų, matyti, kad į tai investuojama, vadinasi, matoma prasmė. Mažuose miesteliuose bibliotekos atlieka labai svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, man yra tekę būti Lazdijuose, ten biblioteka dirba iki išnaktų (pirmadienį-ketvirtadienį bibliotekos patalpose esantis Jaunimo centras veikia iki 22 val., penktadieniais ir šeštadieniais – iki 2 val., − red. past.). Ten yra ir biliardo stalas, ir dar kažkokių veiklų, pramogų, rodos, nesusijusių su bibliotekos veikla.

Kitose šalyse jose renkasi imigrantai, bibliotekos aktyviai dirba su jais, padeda integruotis į vietos bendruomenes.

Bet kaip man pasakojo vietiniai, jaunimas tada neina į barus, nesitrina kažkur pakampėse, turi saugią ir patogią vietą sau pabūti, namų darbus pasidaryti. Tai tokia kaip užuovėja. Bibliotekos vaidina stiprų bendruomenės telkimo vaidmenį. Pas mus dar nėra taip aktualu, bet kitose šalyse jose renkasi imigrantai, bibliotekos aktyviai dirba su jais, padeda integruotis į vietos bendruomenes.

– Paradoksalu, bet mūsų pokalbio apie bibliotekas – knygų namus – metu bene rečiausiai vartojamas žodis knyga. Kaip manote, kokios knygų ir bibliotekų ateities perspektyvos? Ar gali ateityje egzistuoti bibliotekos be knygų?

– Na, knyga yra tik viena iš medijų, o medijų juk yra pačių įvairiausių. Mesopotamijos bibliotekose buvo molinės lentelės, tada papirusai, pergamentai. Dabar daugiausia skaitomi elektroniniai ištekliai. Iš tikrųjų lūžis įvyko 2010 m., nuo tada bent jau VU bibliotekoje elektroninių išteklių perskaitoma daugiau nei spausdintinių. Tačiau mažai tikėtina, kad ateityje bus tik virtualios bibliotekos.

Taip, šiandien yra ir tokių, bet praktika rodo, kad reikia ir fizinių nemažai, galbūt netgi daugiau negu bet kada anksčiau. Alvinas Tofleris 1980 m. išleistoje knygoje „Trečioji banga“ prognozavo, kad ateityje išnyks biurai, nes visur bus internetas ir žmonės dirbs namuose ir taip bus patogiau, nebereikės į darbą važiuoti. O ką dabar mes matome? Nieko panašaus, biurų pastatų tik daugėja. Informacijos mainuose labai svarbi yra socialinė interakcija. Todėl neišvengiamai reikalingos erdvės.

– Galbūt ateityje tokias erdves vadinsime ne bibliotekomis, o komunikacijos centrais?

– VU bibliotekos vienas iš pagrindinių pastatų juk taip ir vadinasi – Mokslinės informacijos ir komunikacijos centras, bet vis tiek tai yra biblioteka (šypsosi). Taip, kai patį žodį šifruojame – knygų saugykla – galbūt skamba keistai,  bet tą knygą galima labai plačiai suprasti.

– Viešojoje erdvėje kartas nuo karto vis pasigirsta nuogąstavimų, kad šiandien skaitome mažai, nebepajėgiame perskaityti didesnės apimties tekstų. Beata Tiškevič savo feisbuko paskyroje prisipažino jaučianti didelę gėdą, mat Knygų mugėje prisipirko daugybę knygų, tačiau daug jų vis dar žvelgia iš kampo ir laukia dėmesio. Kas su mumis vyksta? Ar iš tikrųjų prarandame gebėjimą skaityti?

– Na, žmogus norėjo pasigirti, kad užsiėmęs. Dabar madinga būti užsiėmusiu. O dėl skaitymo įpročių – dažnai žmonės galvoja, kad skaito tik tada, kai skaito grožinę literatūrą. O jeigu skaito ne grožinę − tai čia ai, jis jau nieko neskaito. Bet iš tikrųjų juk mes skaitom labai daug! Jaunimas ypač daug skaito, daug daugiau nei ankstesnės kartos. Mes kasdien sugeriame, perskaitome didžiulį kiekį informacijos.

Jaunimas ypač daug skaito, daug daugiau nei ankstesnės kartos.

Juk nebūtinai jos formatas turi būti knyga. Gali būti žinutė, twiteris, dar kažkokie dalykai. Mes skaitome, tik klausimas, kur ir ką. Taip pat reikia skirti skaitymą darbui ir savo malonumui. Darbui mes labai daug skaitome. Klausimas, kas tuomet yra didesnė vertybė, − ar savo malonumui skaityti, ar darbui? Visai neskaityti, be abejo, būtų keista, kaip tuomet žmogus gali sekti naujienas ir pokyčius? Skaitymo įpročių pasikeitimui didžiausią įtaką turi medija, kur skaitome, kaip skaitome ir kokios apimties tekstas yra priimtiniausias.

BFL

Trys klausimai LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriui Sigitui Narbutui.

– Kai kalbama apie kuklų bibliotekų finansavimą, neretai mintyje turimos kaimo močiutės, kurios registruojasi į eiles prie naujų meilės romanų. Todėl žvilgtelėkime į kitą auditorijos segmentą – didmiesčio humanitarus, kuriems knygos ir prenumeruojami elektroniniai leidiniai yra profesinė būtinybė. Kaip šiuo požiūriu atrodo 0,69 euro, skiriamo vienam žmogui bibliotekų knygoms įsigyti?

– Liūdnai atrodo. Nepamirškime, kad Vrublevskių bibliotekai aktualūs socialinių ir humanitarinių mokslų leidiniai dažnai būna nedidelio tiražo ir kainuoja brangiau nei vidutinė šalyje išleidžiama knyga (9 Eur). Lietuvoje parengtų knygų kainos svyruoja nuo 5 iki 50 eurų, o išskirtiniai užsienio leidiniai – enciklopedijos, albumai – gali kainuoti iki 500 eurų. Realiai mūsų galimybės nuo 2010 m., kai valstybės diržų veržimosi politika nustekeno visas be išimties šalies bibliotekas, nėra pasikeitusios. Todėl esame priversti dairytis įvairių akcijų, tartis su leidyklomis dėl nuolaidų. Vilniaus knygų mugėje parduodamos knygos mums per brangios.

Vis dėlto ir Vrublevskių bibliotekos skaitytojai dažniausiai dairosi naujų knygų. Šiuo požiūriu nesame išimtis: prie „garuojančių“ grožinės literatūros ir mokslo populiarinimo naujienų ir čia sudarinėjamos eilės.

– Ar randate alternatyvių būdų bibliotekos fondams papildyti?

– Kasmet savo fonduose komplektuojame apie 20 tūkst. egzempliorių leidinių, tačiau tik 9–10 proc. iš jų įsigyjame už valstybės tam skirtas lėšas. 25 proc. gaunamų leidinių mus pasiekia kaip valstybinės reikšmės bibliotekai leidyklų siunčiami privalomieji egzemplioriai. O svariausią dalį, beveik 40 proc., sudaro labdaringų asmenų ir organizacijų dovanojamos (nebūtinai naujos) knygos, iš kurių kruopš­čiai atsirenkame tik reikalingus leidinius. Likęs stiprus ketvirtadalis gaunamas keičiantis leidiniais su panašaus profilio Lietuvos ir užsienio bibliotekomis. Turime daugiau kaip 400 partnerių visame pasaulyje – daugiausia knygų mus pasiekia iš Vašingtono, Londono, Paryžiaus, Berlyno, Varšuvos mokslinių bibliotekų. Mainuose pirmenybę teikiame spaudiniams, vienaip ar kitaip susijusiems su Lietuva ir Vilniaus kraštu.

– Sunku įsivaizduoti visavertį šiuolaikinį savo srities profesionalą, neturintį prieigos prie specializuotų tarptautinių elek­troninių duomenų bazių. Ar valstybė, skirdama finansavimą bibliotekoms, tai suvokia?

– Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacija tam gauna europinės paramos, be kurios šitos prabangos negalėtume sau leisti. Vieną kitą mokslininkams reikalingą duomenų bazę užprenumeruojame iš naujoms knygoms skirtų lėšų. Tačiau rinkdamiesi dairomės tik į pačias pigiausias, kainuojančias iki 1000 eurų per metus. Tokių nedaug, nes vertingiausių bazių prenumerata kainuoja dešimtis, šimtus tūkstančių ir net milijonus eurų.

V. Kabutaviciaus nuotr.

Ne išimtis ir namų apšvietimas: didžiajai jo daliai naudojamos taupiosios lemputės, kurios perdegusios turi būti atiduotos perdirbti. V. Sinkevičius įsitikinęs: jeigu visi pradėtų rūpintis ne tik savo namų aplinka, gyventume švariau.

„Su vaikais kalbamės tokiomis temomis kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai, gamtos turtai ar stichinės nelaimės, kylančios dėl netinkamos žmonių veiklos. Dažnai nesusimąstome apie tai, kad Žemės turtai ne begaliniai ir gamtos sekinimas galiausiai virs katastrofa, – sako Vytenis Sinkevičius. – Tikiu, jei vaikai stengsis gyventi supratingiau už mūsų kartos atstovus – vartotojus, ateityje jie sukurs draugiškesnį santykį su gamta ir abipusiai mainai taps sąžiningesni.“

Sinkevičių šeimos įpročiai pasikeitė prieš 5 metus pakeitus gyvenamąją vietą: „Naujų namų kieme atsirado spalvoti atliekų rūšiavimo konteineriai, be to, namo savininkų bendrija aktyviai ragino grąžinti atliekas ir taip gerinti mūsų visų gyvenimo sąlygas. Namuose, po kriaukle, kur dažniausiai laikoma šiukšliadėžė, atsirado talpos skirtingoms atliekoms.“ Elektroninės atliekos, tokios kaip virduliai, lygintuvai ar ausinės, taip pat išmetamos į specialų konteinerį, esantį namų kieme. V. Sinkevičius prasitaria, kad iš pradžių rūšiuoti atliekas buvo sunku ir neįprasta, tačiau dabar, pripratus, tai daroma mechaniškai.

Žinomo vyro namuose ne tik rūšiuojamos atliekos, bet ir taupoma elektra – jau 3-us metus didžiajai daliai namų apšvietimo naudojamos elektros energiją taupančios lemputės. Per šį laikotarpį dar nespėjo perdegti nei viena lemputė, tačiau V. Sinkevičius jomis pasirūpins atsakingai dėl lemputėse esančio gyvsidabrio – kaip ir visas kitas pavojingas elektronikos atliekas, atiduos perdirbėjams.

Lietuvoje taupiųjų lempučių surinkimu besirūpinančios organizacijos „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė pabrėžia, kad lemputei perdegus ją reikia saugiai, nesudaužant ir neįskeliant, atgabenti į bet kurį surinkimo punktą ir atsargiai, nemetant įdėti į specialią dėžutę. Pasak specialisto, neperdirbamų lempų nėra, todėl labai svarbu, kad kiekviena savo laiką atitarnavusi lemputė pakliūtų į perdirbėjų rankas.

Šiuo metu 46 šalies miestuose veikia 86 punktai, kuriuose yra priimamos perdegusios energiją taupančios lemputės. Specialių dėžučių šioms lemputėms surinkti yra parduotuvėse „Mazgas“, „SLO“ bei „EMP recycling“ padaliniuose. Šiais metais prie surinkimo punktų prijungta ir daugiau stambiagabaričių atliekų aikštelių, kurios išsidėsčiusios visoje šalies teritorijoje. Perdegusių lempučių surinkimo punktų sąrašą galima rasti interneto svetainėje www.eko-sviesa.lt

„Ekošviesa“ energiją taupančių lempučių surinkimą Lietuvoje organizuoja nuo 2010 m. Surinktos lemputės atiduodamos elektroninių atliekų perdirbėjams, kurie, naudodami specialias technologijas, saugiai pašalina gyvsidabrį ir perdirba stiklą antriniam panaudojimui.

Lietuvos gyventojai, vertindami kultūros įstaigų teikiamas paslaugas, pirmenybę atiduoda viešosioms bibliotekoms. SIC bendrovės šiemet atlikto Lietuvos savivaldybių gyventojų nuomonių tyrimo duomenimis, bibliotekų paslaugomis patenkinti net 75 proc. apklaustų respondentų. Pagal šį rodiklį bibliotekos lenkia kultūros centrus ir laisvalaikio sales, paveldo objektus, muziejus bei galerijas.

„Tai, jog trys ketvirtadaliai gyventojų yra patenkinti viešųjų bibliotekų darbu, rodo, kad kultūros ir laisvalaikio srityje šios įstaigos pasiekė didelę pažangą siūlydamos kokybiškas bei modernias paslaugas, atitinkančias gyventojų bendruomenių ir atskirų lankytojų poreikius“, – komentavo projekto „Bibliotekos pažangai“ vadovas Kęstutis Juškevičius.

Kaip parodė visuomenės apklausa, kultūros ir laisvalaikio įstaigų paslaugomis yra patenkinta didžioji dauguma savivaldybių gyventojų. „Reitingų lentelėje“ pirmauja viešosios bibliotekos (75 proc.), nuo jų šiek tiek atsilieka kultūros centrai ir laisvalaikio salės (72 proc.), kultūros paveldo objektai (70 proc.), muziejai ir galerijos (66 proc.).

Viešųjų bibliotekų paslaugomis per pastaruosius metus naudojosi 46 proc. savivaldybių gyventojų. Didesnis lankomumas fiksuojamas kaimiškosios vietovėse (50 proc.).

„Džiugu, jog tie, kurie bent kartą pasinaudojo bibliotekos paslaugomis, jas vertina ypač gerai. Net 96 proc. apsilankiusių bibliotekoje liko patenkinti“, – pastebėjo K. Juškevičius.

Bibliotekas pagal lankomumą aplenkė tik kultūros centrai ir laisvalaikio salės – čia pernai svečiavosi 62 proc. savivaldybių gyventojų. Paveldo objektus per pastaruosius metus yra lankę 44 proc., muziejuose ar galerijose viešėjo kiek mažiau nei trečdalis gyventojų.

Apklausos metu taip pat buvo aiškinamasi, kokią finansinę paramą gyventojai skirtų laisvalaikio ir kultūros įstaigoms. Iš simbolinio 100 Lt krepšelio bibliotekoms gyventojai atriektų antrą pagal dydį sumą – 27 Lt. Kultūros centrams ir laisvalaikio salėms finansuoti gyventojai skirtų 32 Lt, kultūros paveldo objektams – 22 Lt, muziejams ir galerijoms – 19 Lt.

Irmano Gelūno nuotr.

Vilniuje vykusiame renginyje „Moderniai visuomenei – naujoviška biblioteka“ apdovanotos 29 bibliotekos, nugalėjusios devyniose nominacijose. Į šias nominacijas pretendavo beveik 1300 viešųjų bibliotekų ir jų filialų, kurių vadovai ir darbuotojai kruopščiai dirbo plėsdami paslaugas ir pritraukdami naujų lankytojų.

„Per kelerius metus įvyko daug svarbių pokyčių viešųjų bibliotekų aplinkoje, kuriuos įvertino šimtai tūkstančių gyventojų. Naujoviškos bibliotekos veidas apima ir didžiausią nepriklausomybės laikotarpiu technologinę pažangą, ir modernias paslaugas, ir gerokai išsiplėtusias socialines funkcijas. Šių pokyčių nebūtų įvykę, jei ne bibliotekininkų kūrybingumas, išaugusi kompetencija ir profesionalumas“, − sakė projekto „Bibliotekos pažangai“ vadovas Kęstutis Juškevičius.

Jo teigimu, šiandien viešoji biblioteka siejama nebe tik su knygų bei periodinių leidinių skaitymu ir nemokamo interneto paslaugomis. „Biblioteka tapo moderniu informacijos centru, teikiančiu šiuolaikinės visuomenės poreikius tenkinančias paslaugas – tokias kaip skaitmeninio raštingumo mokymai, kitos neformalaus švietimo paslaugos, kultūrinė gyventojų ir jų bendruomenių veikla. Remiantis svarbiausiais pokyčiais viešosiose bibliotekose, buvo išskirtos devynios nominacijos ir įvertintos geriausius rezultatus jose pasiekusios bibliotekos“, − teigė K. Juškevičius.

„Mokslingiausiausios bibliotekos“ nominacijoje apdovanotos trys bibliotekos, pasiekusios geriausių rezultatų gyventojų skaitmeninio raštingumo mokymų srityje. Mokymo centrus turinčių bibliotekų kategorijoje laimėjo Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka. Miesto bibliotekų kategorijoje konkurentes pralenkė Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka. Savivaldybių bibliotekų kategorijoje nugalėjo Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka.

„Skaitlingiausios bibliotekos“ nominacijoje buvo renkamos įstaigos, kuriose praėjusiais metais lankytojai daugiausiai kartų pasinaudojo viešos interneto prieigos kompiuteriais. Aktyviausiai skaitmeninėje erdvėje gyventojai naršė Šiaulių apskrities P. Višinskio, Utenos A. ir M. Miškinių viešosiose bibliotekose bei pastarosios bibliotekos Užpalių filiale. Renginyje pagerbta ir biblioteka, daugiausiai prisidėjusi prie draugiško ir saugaus interneto sklaidos. Ja tapo Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Net šeši nugalėtojai paskelbti nominacijoje „Bendruomeniškiausia biblioteka“. Tai – Kaišiadorių, Plungės, Palangos, Kupiškio, Šilalės viešosios bibliotekos, taip pat Mažeikių bibliotekos Ukrinų filialas. Šios bibliotekos sužibo nauja bendruomeniška veikla – skaitmeninio turinio kūrimu kartu su bendruomenių nariais. Šalia jų buvo pagerbtas ir sėkmingiausiai su žiniasklaida bendravusios bibliotekos kolektyvas – „Viešiausios bibliotekos“ vardas atiteko Šilutės F. Bajoraičio bibliotekai.

Praėjusiais metais projekto „Bibliotekos pažangai“ iniciatyva šalies viešosios bibliotekos prisijungė prie savanorystės maratono, o daugiausiai savanorių pritraukusios įstaigos tapo dar vienos nominacijos nugalėtojomis. „Savanoriškiausiomis“ pripažintos Plungės, Vilniaus A. Mickevičiaus ir Dapkūniškio (Molėtų raj.) bibliotekos.

Aktyviausiai partnerius – bendruomenes, kultūros ir švietimo įstaigas, valdžios atstovus, verslininkus – pritraukusios ir kartu su jais iniciatyvas rengusios bibliotekos tapo nominacijos „Partneriškiausia biblioteka“ nugalėtojomis. Šis titulas atiteko Kauno apskrities, Molėtų, Klaipėdos apskrities bibliotekoms bei Telšių K. Praniauskaitės bibliotekos Kaunatavos filialui.

Nominacijos „Už sėkmingą atstovavimą“ laurus pasidalino trys bibliotekos. Plungės rajono viešoji biblioteka apdovanota už atstovavimo veiksmus inicijuojant Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro ansamblio laikrodinės-oranžerijos atstatymą. Rokiškio J. Keliuočio biblioteka – už atstovavimo veiksmus, išsaugant Pandėlio, Kamajų, Panemunėlio bibliotekas viešosios bibliotekos pavaldume, vykstant daugiafunkcinių centrų kūrimo rajone procesui. O Kauno apskrities biblioteka pagerbta už sėkmingas pastangas didinant vartotojams skirtų bibliotekos paslaugų apimtį.

Projekto „Bibliotekos pažangai“ geriausiuosius rinko ne tik ekspertai, bet ir Lietuvos gyventojai, savo balsais išrinkę keturias konkurso „Inovacijų biblioteka“ nugalėtojas. Jos sėkmingai išplėtė paslaugų spektrą ir pasiūlė modernių sprendimų, padidinusių lankytojų bibliotekose srautus. Renginyje apdovanotos keturių konkurso nominacijų nugalėtojos. Nominacijos „Už novatoriškus sprendimus“ laimėtoja tapo Marijampolės P. Kriaučiūno viešoji biblioteka, kategorijoje „Už atvertas galimybes“ nugalėjo Kulių biblioteka (Plungės raj.). Naujosios Vilnios biblioteka pelnė titulą „Už socialinę atsakomybę“, o nominacijoje „Už šiandien kuriamą ateitį“ nepralenkiama buvo Pasvalio M. Katiliškio biblioteka.

Renginyje „Moderniai visuomenei – naujoviška biblioteka“ nominacijų nugalėtojams įteiktos specialios statulėlės, diplomai ir projekto „Bibliotekos pažangai“ rėmėjų įsteigti prizai – elektroninių knygų skaityklės, dovanų čekiai, bilietai į renginius.

Projektas „Bibliotekos pažangai“ įgyvendinamas pagal tarptautinį trišalį susitarimą tarp Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Bilo ir Melindos Geitsų fondo, kuris pasirašytas 2007 m. lapkričio 15 d. Numatoma projekto pabaiga – 2012 m. birželio mėn., kai bus surengta ataskaitinė „Bibliotekos pažangai“ konferencija ir projekto rezultatų pristatymas.

Daugiau informacijos:
Sandra Adomavičiūtė
Projekto „Bibliotekos pažangai“ viešųjų ryšių koordinatorė
Tel. (8 5) 239 86 31, mob. 8 655 92697
sandra.adomaviciute@bibliotekospazangai.lt

„Jei lietuvių literatūra nesidomėsime patys, kalbėti apie jos sklaidą užsienyje nebus prasmės“, – tikina poetas ir vertėjas Antanas A.Jonynas.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas dabar – sunkiai pagaunamas žmogus, nebeskaičiuojantis, kelioms komisijoms, taryboms ir darbo grupėms jis priklauso. Nors pirmininkauja tik gerą pusmetį, atvirai prisipažįsta, kad atsiradus jaunesniam, energingesniam ir labiau „revoliucijas kelti“ linkusiam kolegai mielai užleistų prašmatnų senoviškais baldais apstatytą kabinetą sostinės centre.
Tai, ar rašytojams Vilniuje išties reikalingi tokie sudėtingai prižiūrimi ir brangiai išlaikomi rūmai, patyliukais svarstoma seniai. Viena vertus, patogioje vietoje stovinčiuose rūmuose veikia Rašytojų klubas, kuriame per metus vyksta daugiau kaip šimtas nemokamų kultūros renginių. Taip pat esama patalpų, kurios nuomojamos ir taip uždirbama pajamų visų rūmų išlaikymui. Tačiau tiesa ir tai, kad ekonominiu požiūriu kūrybinei sąjungai labiau apsimokėtų išlaikyti kuklesnę, bet šiuolaikiškai įrengtą būstinę; tuomet lėšas, kurias per žiemą „suvalgo“ erdvių patalpų šildymas, galima būtų nukreipti kultūriniams projektams.
„Sudėtingas klausimas. Rūmai tapo kelių rašytojų kartų tradicija ir mūsų veiklos respektabilumo ženklu, o už respektabilumą tenka susimokėti. Rašytojų klubas per metus organizuoja daugiau kaip tris šimtus renginių, trečdalis jų vyksta mūsų salėje. Atsisakyti tokio įdirbio sostinės inteligentams būtų labai skausminga. Turime įdomią biblioteką, čia pat glaudžiasi Rašytojų sąjungos leidykla bei „Metų“ žurnalo redakcija. Taigi rūmai nėra skirti rašytojų pasipuikavimui – jie atviri visuomenei, o atsisakius jų kultūrinės erdvės čia nebeliktų“, – tvirtina Antanas A.Jonynas.
Dažnai Rašytojų sąjungai prikišamas siekis išlaikyti net keturis kultūros leidinius – „Literatūros ir meno“, „Nemuno“ savaitraščius bei du žurnalus – „Metus“ ir lietuvių literatūros sklaidai užsienyje skirtą „Vilnių“. „Tokių priekaištų prisiklausau netgi posėdžiaudamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde. Skaudu, kad netgi kolegoms menininkams turi aiškinti, jog rašytojų kūrybinei veiklai periodiniai leidiniai yra būtini. Mes juk nesiveržiame skaičiuoti, kiek dailininkai išlaiko galerijų arba muzikai – koncertų salių“, – piktinasi pašnekovas.

Konkuruos su Oksfordu

Praėjusią savaitę Vilnius paskelbė 2014-aisiais pretenduojantis tapti pasaulio knygų sostine. Ar tokia misija būtų pakeliama dideliais įsiskolinimais garsėjančiam miestui? „Prisiminkime, kad buvo propaguojama idėja tokia sostine Vilniui tapti jau 2012-aisiais, tik po nelabai įkvepiančios VEKS patirties ši iniciatyva visuomenėje buvo pasitikta priešiškai. Tikimės, kad tai nebus pompastiškas ir prabangus, o labiau su konkrečiais mūsų literatūros sklaidos darbais susijęs projektas. Juk drauge su leidėjais išauginome stipriausią Baltijos šalyse knygų mugę, todėl manome esą subrendę tokiam tarptautiniam renginiui. Pagaliau dar neaišku, ar mums ši garbė bus suteikta: kandidatų prisirenka daug, o ką pasirinks UNESCO, išaiškės tik pavasarį“, – pasakoja A.A.Jonynas.
Šiuo metu toks statusas priklauso Buenos Airėms, balandį jį perims Jerevanas, o iš jo 2013-aisiais – Bankokas. Jau žinoma, kad vienas iš Vilniaus konkurentų kaunantis dėl šios garbės bus britų universitetinis miestas Oksfordas.
Beje, Kultūros ministerija kitąmet pasirengusi atkurti viešąją įstaigą „Lietuviškos knygos“, kuri sunkmečiu buvo tapusi Tarptautinių kultūros programų centro dalimi. „Tai buvo puikiai sustyguotas puikaus įdirbio mechanizmas, kurio išardymas – didelė klaida. Kartu su „Lietuviškomis knygomis“ buvo sustoję ir dalis tarptautinių literatūros projektų. Nežinau, ar pačiai lietuvių literatūrai jos sklaida užsienyje yra svarbiausia, tačiau Lietuvos valstybei ji išties svarbi. Tai vienas iš reikšmingiausių šalies įvaizdžio kūrimo elementų, skleidžiantis žinią apie Lietuvą pasauliui“, – vertina Antanas A. Jonynas.

Bibliotekos pirks daugiau knygų

Dar viena gera žinia – tai, kad 2012-aisiais bibliotekų knygų įsigijimui Kultūros ministerija numačiusi skirti 4 milijonais litų daugiau nei šįmet. „Ką bekalbėtume, pirmaeilis bibliotekų uždavinys – kaupti ir skleisti knygas, o ne suteikti gyventojams prieigą prie interneto. Situacija, kai bibliotekos neturėjo iš ko pirkti knygų, buvo absurdiška. Džiaugiamės, kad valdininkai pagaliau susivokė. Žinoma, Rašytojų sąjunga pasisakytų už tai, kad šios lėšos pirmiausiai būtų nukreiptos lietuvių autorių knygoms pirkti, nes mūsų nacionaline literatūra niekas daugiau pasaulyje nepasirūpins ir nesidomės, jei ji bus nežinoma netgi mums patiems. Bet jei tos knygos lentynose gulės tik tam, kad gulėtų – irgi jokios naudos. Dabar bibliotekos teikia pirmenybę tiems leidiniams, kurių jų skaitytojai dažniausiai pageidauja, nors atsisakyti skaitytojų auditorijos skonių formavimo, mano požiūriu, yra lengviausias kelias“, – neslepia Rašytojų sąjungos pirmininkas.

BFL

Lietuvoje išrinktos geriausios naujoviškos bibliotekos vizijos. Akcijoje „Kuriame naujovišką biblioteką“ novatoriškumu ir originalumu labiausiai išsiskyrė Pasvalio, Telšių, Kaišiadorių bei Utenos rajonų savivaldybių viešųjų bibliotekų darbuotojų bei lankytojų idėjos, kaip paversti biblioteką bendruomenės ašimi.

Projekto „Bibliotekos pažangai“ ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos iniciatyva daugiau nei 100 šalies bibliotekų vyko gyventojų ir specialistų diskusijos apie idealią netolimos ateities biblioteką. Bibliotekininkai kartu su lankytojais rengė modernios bibliotekos vizijas.

„Žengdamos koja kojon su laiku, bibliotekos išauga iš senų marškinėlių. Atsižvelgdamos į besikeičiančius lankytojų poreikius, jos siekia universalaus aptarnavimo, apimančio ir savišvietą, ir tęstinį mokymąsi, ir turiningą poilsį“, – teigia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius Renaldas Gudauskas.

Geriausias vizijas pateikusioms keturioms bibliotekoms bus įteikti vertingi prizai – elektroninių knygų skaityklės.

„Bibliotekos apdovanotos už labiausiai subrandintas, originalias ir, be abejo, realiai įgyvendinamas vizijas, apimančias ir tradicines, ir novatoriškas paslaugas“, – pažymėjo Kęstutis Juškevičius, projekto „Bibliotekos pažangai“ vadovas.

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka pateikė viziją, kurioje išryškėja dėmesys lietuviams, esantiems užsienio šalyse. Lankytojų nuomone, bibliotekai verta pasitelkti virtualų tinklą, išplėsti svetainės pasvalia.lt galimybes, kurios leistų susipažinti su krašto aktualijomis ir paveldu, naudojantis integraliomis 3D ir 4D sistemomis užsisakyti senovinių spaudinių, rankraščių, prieiti prie duomenų bazių, stebėti virtualias parodas, mėgautis interaktyviais žaidimais, gilinti žinias naudojantis nuotolinio mokymo programomis.

„Idėją apie virtualų bibliotekos tinklą puoselėjame jau keletą metų, sėkmingai veikianti svetainė susilaukia daug dėmesio ne tik iš Pasvalio rajone gyvenančių, bet ir užjūrin emigravusių. Todėl neabejojame, jog biblioteka, kaip kultūros ir žinių lobynas, turi būti lengvai pasiekiama iš bet kurio pasaulio taško, prieinama visiems bendruomenės nariams. Džiugu, jog ši mintis bei realūs darbai juos įgyvendinant mums atnešė sėkmę bibliotekų vizijų konkurse“, – sakė Pasvalio viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė Audronė Likienė.

Bibliotekininkė pasakojo, kad plėsti bibliotekos pasiekiamumą paskatino vienas įvykis. „Šiemet į mus kreipėsi JAV gyvenantis profesorius Giedrius Subačius, kuris rinko medžiagą knygai apie knygnešių laikus. Mūsų svetainėje jis rado ypač svarbios medžiagos apie vietos dvarininką D. Kašyriną ir Kalno dvarą, ir išleido puikų leidinį. Įsitikinome, jog mūsų pastangos į virtualią erdvę perkelti krašto paveldą yra reikalingos, tad siekiame tęsti šį procesą, o biblioteką paversti moderniais namais dvasinei atgaivai“, – teigė A. Likienė.

Tarp geriausiųjų pateko ir Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka, kurios vizija sukosi aplink vieną pagrindinę mintį – biblioteka turi tapti ta vieta, kur galima susipažinti su inovacijomis, ir kur yra malonu bendrauti. Telšiškių pasiūlymuose, kaip tobulinti biblioteką – nuo idėjų apie knygų dalijimosi klubą ir poilsio erdvių su mini kavine iki teatralizuotų knygų inscenizacijų bei virtualaus bendravimo bibliotekos svetainėje.

Pasak Telšių viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojos Vidos Urnikienės, vizija išsikristalizavo po ilgų diskusijų, kuriose dalyvavo įvairiausių profesijų žmonės. „Nors bibliotekoje dirbu jau tris dešimtis metų, labiausiai nustebino tai, jog žmonės bibliotekoje pasigenda ne sausos informacijos, o šilto ir betarpiško bendravimo, kavos kvapo, šypsenų ir individualios pagalbos. Šioje vietoje ypač svarbus bibliotekininko indėlis. Pastebėjome, jog atnaujinus bibliotekas šiuolaikinėmis technologijomis jų prestižas ryškiai pakilo, tačiau technika dar nėra viskas – biblioteka turėtų būti jauki vieta, kur  gera ir malonu visiems“, – sakė V. Urnikienė.

Tuo tarpu Kaišiadorių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos lankytojai siekia, kad biblioteka būtų ne tik naudinga, bet ir madinga. Gyventojų vizijoje – virtuali, visapusiškai automatizuota biblioteka su jaukia kavine, terasomis, kur būtų vieta bendravimui, galimybė susitikti su įdomiais žmonėmis, dalyvauti renginiuose. Anot vizijos autorių, biblioteka turėtų būti pramogų, mokymosi, profesinio tobulėjimo vieta, kurioje be knygų ir interneto dar veiktų pažinčių klubas, muzikos skaitykla, būtų kitų smagių užsiėmimų.

Akcijos „Kurkime naujovišką biblioteką“ prizą taip pat pelnė Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos ir Užpalių gimnazijos biblioteka, sukūrusi viziją, kurios centre – patogi, daugiafunkcinės paskirties erdvė seniūnijos bendruomenei. Diskusijos metu bibliotekos lankytojai ir darbuotojai itin kruopščiai atliko įstaigos SWOT analizę ir nusibrėžė taikliais gaires ateičiai.

Savo favoritus išrinko ne tik projekto „Bibliotekos pažangai“ komisija, bet ir Lietuvos bibliotekininkų draugija. Ji paskelbė, jog geriausias vizijas sukūrė Kaišiadorių rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka, o paskatinamąjį prizą pelnė Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Paparčio filialas, kurio kolektyvas vizijų konkursui pateikė išradingą plakatą, vaizduojantį svajonių biblioteką. Šioms bibliotekoms atiteks piniginiai prizai.

Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkės pavaduotoja Asta Naudžiūnienė neabejoja, kad bibliotekininkų bei bibliotekų lankytojų pateiktos vizijos bus įgyvendintos. „Iš bibliotekų gautos geriausios vizijos – aprašymai su iliustracijomis, piešiniais, plakatais ir net filmukais – bus panaudotos ateities bibliotekos pristatymui projekte „Lietuva 2030“ ir taps naujoviškos bibliotekos gairių pagrindu“, – teigė A. Naudžiūnienė.

"Vedio" archyvas

Per pastaruosius dvejus metus įvyko esminis šuolis Lietuvos bibliotekų gyvenime: nemokamą interneto prieigą jau teikia 90 proc. bibliotekų. Informacinių technologijų bumas ypač akivaizdus kaimo bibliotekose.

RAIT atliktos bibliotekininkų apklausos duomenimis, 2010 m. pabaigoje viešą interneto prieigą teikė 90 proc. šalies bibliotekų, tuo tarpu 2008 m. tokių buvo 68 proc., o 2009 m. – 78 proc. Ypač ženklūs pokyčiai pastebimi bibliotekų kaimo filialuose. Jei 2008 m. nemokamo interneto paslaugas teikė 52 proc. kaimo bibliotekų, tai 2009 m. jų padaugėjo iki 74 proc., o pernai – iki 88 procentų.

„Kompiuterių naudojimas bibliotekų kaimo filialuose jau pasiekė bendrą šalies lygį. Pagal viešų interneto prieigų skaičių miestas vis dar lenkia kaimo vietoves, tačiau tikėtina, kad per artimiausius metus šios pozicijos išsilygins“, – prognozavo projekto „Bibliotekos pažangai“ vadovas Kęstutis Juškevičius.

Šalies bibliotekose vykstantys pokyčiai bus aptariami rytoj Vilniuje vyksiančioje konferencijoje „Naujoviška biblioteka: pokyčiai ir iššūkiai“, kuri rengiama įgyvendinant projektą „Bibliotekos pažangai“. Įgyvendinant šį projektą, pernai 179 kaimo viešosiose bibliotekose įdiegta per 800 kompiuterių, beveik 200 bevielio ryšio prieigos įrenginių, daugiafunkcinių įrenginių, kitos technikos.

RAIT apklausos duomenimis, kompiuterius pernai savo darbe naudojo 93 proc. bibliotekininkų (2008 m. – 78 proc.). Kompiuterių naudojimas kaimo bibliotekose beveik pasiekė bendrą šalies vidurkį – 92 proc., nors dar 2008 m. jis buvo 12 procentinių punktų mažesnis.

„Labai svarbu, kad kompiuterinį raštingumą įgiję bibliotekininkai informacinių technologijų žinias perduotų gyventojams. Sąlygos tam itin palankios – bibliotekų tinklas yra gerai išplėtotas kaimiškose teritorijose, o būtent vyresni ir kaimo vietovėse gyvenantys žmonės daugiausia ir sudaro tą trečdalį šalies gyventojų, kurie kol kas neturi galimybių ar tiesiog nemoka naudotis kompiuterinėmis technologijomis“, – pabrėžė K. Juškevičius.

2010 m. mokymus gyventojams organizavo 39 proc. viešas interneto prieigas aptarnaujančių bibliotekininkų (2009 m. – 15 proc.). Tai, kad vis daugiau gyventojų kompiuterinio raštingumo žinių įgyja bibliotekose, rodo ir nuomonių tyrimų rezultatai. Viešosios interneto prieigos lankytojų apklausos duomenimis, iš visų, kurie dirbti kompiuteriu išmoko specializuotuose kursuose, 55 proc. nurodė, kad kursus organizavo viešoji biblioteka (27 proc. nurodė darbovietę, 16 proc. – projektą „Langas į ateitį“, 5 proc. – darbo biržą, 8 proc. – kitus organizatorius). Nedidelė dalis gyventojų žinių įgijo dalyvaudami ne vienos, o kelių įstaigų organizuotuose kursuose.

Įgyvendinant projektą „Bibliotekos pažangai“ iki 2010 m. pabaigos surengti kompiuterinio raštingumo ir interneto išteklių naudojimo kursai beveik 2 tūkst. bibliotekininkų, kurie elektroninio raštingumo mokymus organizavo 32 tūkst. šalies gyventojų.

Lietuvos rašytojų kūryba neretai įvertinama įvairiomis premijomis, tačiau jų knygų beveik neįmanoma rasti šalies bibliotekose, sako poetas Marcelijus Martinaitis.

“Premijomis įvertintų knygų nerasi pusėje ar dviejuose trečdaliuose bibliotekų”, – penktadienį per Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimą Vilniuje sakė M.Martinaitis.

Anot jo, į rajonuose vykstančius susitikimus su rašytojais bibliotekininkės atsineša privačiai pasiskolintas Lietuvos rašytojų knygas.

“Būna taip, kad atvažiavus į kokį miestelį, bibliotekininkė atsineša pasiskolintą tavo knygą. Ne vien dabartinės, bet ir klasikinės literatūros sklaida mūsų šalyje yra gana ribota. Turbūt žinote, kad vienam gyventojui knygoms skiriama tik 60 centų”, – kalbėjo poetas.

Anot jo, šie faktai liudija, kad “valstybė savo prestižo jau nesieja su kūrybinėmis išgalėmis”.

M.Martinaičio tvirtinimu, Lietuvos rašytojų sąjungos biudžetas praėjusiais metais prilygo metiniam paprasto bankininko ar finansininko atlyginimui.

Poetas sakė, kad komercija užgožia vertybes, o rašytojams esą sunku prie to priprasti.

“Sunkiai priprantame prie vadinamosios laisvosios rinkos, mums primestos terminologijos. (…) Neretai jaučiamės nublokšti į pašalius, įvelti į kasdienius rūpesčius, patekę į vadinamosios rinkos kumpliaračius, išsiskirstę, išsiskaidę, išsklaidyti”, – teigė M.Martinaitis.

Kita vertus, jis atkreipė dėmesį, kad jau ir pats rašytojai apie kūrybą sako: projektas, produkcija, pelnas.

“Paplitusi nuomonė, kad rašytojai nori privilegijų, dėmesio sau. (…) Lietuvos rašytojai nebuvo ir nebus turtingi. Literatūra negali gyvuoti be valstybės paramos, skaitytojų paramos, finansavimo”, – sakė poetas.

Jis tvirtino neretai pasigendąs rašytojų nuomonės įvairiais klausimais, visuomenėje kilus konfliktinėms situacijoms.

Penktadienį Vilniuje vyksta Lietuvos rašytojų sąjungos rinkiminis suvažiavimas. Jame dalyvauja 209 sąjungos nariai, jai iš viso priklauso 366 kūrėjai.

Leidyba Lietuvoje traukiasi vertingiausių ir lėtai atsiperkančių leidinių sąskaita.

Leidėjai šių metų pabaigoje šventė pergalę: 9 proc. PVM lengvata knygoms Lietuvoje liko galioti neapibrėžtam laikotarpiui. “Vasarą jau buvom nuleidę rankas, nes lengvatinių PVM tarifų klausimas taip ir nepradėtas svarstyti Seimo pavasario sesijoje. Tačiau pačioje metų pabaigoje viskas laimingai susiklostė”, – neslepia džiaugsmo Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
Ar mažesni mokesčiai išgelbės knygų leidėjus? “Tyto albos” direktorės Lolitos Varanavičienės nuomone, bent jau leis vegetuoti toliau. “Knygų leidyba kaip verslas šiandien traukiasi. Lieka leidyba kaip pomėgis ar kaip kūrybos džiaugsmas”, – tvirtina leidėja.

Sustingę tiražai

Leidybos kaip verslo situaciją neblogai rodo vidutiniai knygų tiražai. Orientuojantis pagal juos, padėtis 2010-aisiais liko tolygi 2009-iesiems. Vidutinis knygos tiražas, kaip rodo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Knygotyros ir bibliografijos centro suteikti vienuolikos mėnesių spaudos statistikos duomenys, šįmet nekito ir išliko 1,5 tūkst. 2008-aisiais, t.y. iki mokesčių padidinimo, vidutinis knygos tiražas Lietuvoje buvo 1,6 tūkst. egzempliorių.
Tačiau 2010-aisiais pastebimai mažėjo lietuvių kalba leidžiamų knygų ir brošiūrų: 2009-aisiais jų per mėnesį būdavo registruojama 310 pavadinimų, o 2010-aisiais – jau tik 250.
“Šiandien džiaugiamės, jei užsienietiško romano vertimo parduodama 1200–1500 egzempliorių. Ką kalbėti apie lietuvių poeziją ar dramaturgiją: netgi scenoje populiaraus Mariaus Ivaškevičiaus “Mistro” pasirodys vos 500 vienetų. Vidutinį tiražą palaiko nebent receptų knygos”, – teigė L.Varanavičienė.
Ji prognozuoja, kad 2011-aisiais tiražai turėtų šiek tiek susitraukti, nes žmonių piniginės nepilnėja, nuotaikos irgi nesikeičia. “Savaitgalį praleidau sostinės knygynuose stebėdama, kokių knygų žmonės įsigyja šventinėms dovanoms. Didžiausias sujudimas buvo prie atpigintų leidinių. Pirkėjai aktyviai dalijosi nuomonėmis, klausinėjo skaičiusiųjų, kurias knygas verta rinktis, o kurių ne”, – liudija pašnekovė.
Arturas Mickevičius, vadovaujantis “Versus aureus” ir “Gimtajam žodžiui”, 2010-uosius apskritai vadina “nesibaigiančio išpardavimo metais”, nes pigių knygų akcijos knygynų tinkluose vyko be pertraukų. Todėl net kalbėti apie knygų brangimą atrodė nepadoru.
“Nežinau, kaip kitose leidyklose, bet mūsų knygų tiražai mažėjo kone 10 proc. Planuojame, kad 2011-aisiais jie mažės dar 20 proc.”, – teigia A.Mickevičius.
Tiesa ir tai, kad mažėjo leidžiamų knygų pavadinimų. Vienbalsiai sutariama, kad šis mažėjimas – pirmiausia išliekamąją vertę turinčių, bet brangiai kainuojančių ir greitai neatsiperkančių leidinių sąskaita. “Tai reiškia, kad mūsų vaikai, norėdami išsilavinimu prilygti kitų tautybių bendraamžiams, privalės gerai mokėti mažiausiai dvi tris užsienio kalbas, nes lietuvių kalba būtinos literatūros paprasčiausiai nebebus”, – prognozuoja A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.

Bibliotekų kiaurymės

Jau paskelbta, kad Bibliotekų fondams papildyti kitąmet žadama skirti 800 tūkst. Lt daugiau nei tam paskirstyta 2010 m. To užteks, kad statistiškai vienam Lietuvos gyventojui tenkanti suma bibliotekų knygoms įsigyti padidėtų nuo 69 iki 90 centų. Tačiau leidėjų bendruomenė dėl to smarkiai nedžiūgauja: “Žinant, kad šalyje maždaug tūkstantis viešųjų bibliotekų, o vidutinė knygos kaina – 25 Lt, išeina, kad vidutiniškai biblioteka per metus turėtų gauti 32 knygomis daugiau. Argi jomis įmanoma užkišti per porą sumažinto finansavimo metų atsivėrusią lentynų tuštumą?” – klausia Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė.
Yra ir dar pesimistiškesnė nuomonė: didėjantį finansavimą paprasčiausiai “praris” brangstančios knygos, todėl bibliotekos iš tikrųjų jo nepajus. “Lieku prie savo nuomonės: statome akvariumus, kuriuose neplaukiosime, nes juose nebus vandens”, – teigia L.Varanavičienė, primindama, kad bibliotekoms rekonstruoti 2008–2009 m. skirta 170 mln. Lt, o naujoms knygoms įsigyti per pastaruosius dvejus metus – tik 5 mln. Lt.
Kol kas nežinoma, kiek lėšų sulauks Kultūros ministerijos įgyvendinama leidybos rėmimo programa, dėl kurios dienos šviesą išvysta nemažai lietuvių autorių kūrinių. Be tokios paramos, A.Mickevičiaus nuomone, mūsų rašytojai gali likti ant ledo, nes populiarių vardų, kuriais pasitiki leidėjai, šalyje tėra vienetai. “O likusieji autoriai neretai pervertina savo literatūrinį talentą”, – atvirai kalbėjo leidėjas.

Naujųjų metų mados

Švenčių išvakarėse pasirodžiusi “Katalikų pasaulio” leidyklos  “Dangiška virtuvė”, kurioje pristatomi viso pasaulio šventųjų vardadieniams skirti patiekalai, puikiai iliustruoja 2010-ųjų leidybos tendencijas. Vis dėlto madų amžinų nebūna, tad mėginame prognozuoti, kur link suksis 2011-ųjų knygų populiarumo rodyklės.
“Receptų knygų rinka jau “atsivalgė”, jos pamažu trauksis nuo arenos. Kas užims atsilaisvinusią vietą? Sakyčiau – kūriniai, tinkantys jaukiam šeimyniniam skaitymui, šviesiomis spalvomis pasaulį piešiantys romanai. Ne banalios meilės istorijos, bet ir ne tamsiųjų psichologijos užkaborių gvildenimai, ne destruktyvioji savianalizė. Pavargę nuo realybės žmonės ieško lengvesnių žanrų”, – tvirtina A.Mickevičius.
Ir nesvarbu, ar tai bus naujas kūrinys, ar tik kartojamas seniai leistos knygos leidimas: pastarieji leidėjams ypač patrauklūs tuo, kad pinga autorinės teisės ir kartu mažėja knygos savikaina. O būtent mokesčiai nuo autorinių sutarčių, kurie dar labiau išaugs 2011-aisiais, šiandien kelia daugiausia nerimo. “Autoriai už darbą gaus dar mažiau, mes mokėsime dar daugiau. Nors mokesčiai didės nežymiai, esame apskaičiavę, kad dviem mūsų leidykloms per metus kainuos 100 tūkst. Lt”, – sako A.Mickevičius.
Tačiau esama ir vilties teikiančių kregždžių: štai knygos, kuriose pasakojama apie teatralą Valentiną Masalskį ar smuikininką Raimundą Katilių, knygynuose perkamos puikiai, nors “lengvuoju žanru” tokias biografijas būtų sunku vadinti. Todėl spėjama, kad biografinės knygos nuo lentynų kol kas nesitrauks, tiesiog “rimtės” jų herojai. Vienadienių ekrano žvaigždučių išpažintys pamažu trauksis iš leidybos scenos.
“Spręskite patys: “Valentinas Masalskis: ieškant teatro” tapo perkamesnė nei “Tikroji Daktarų istorija”, o “Violetinė tragedija: Drąsiaus Kedžio pasirinkimas” apskritai nepateko į perkamiausių knygų dešimtukus. Tai teikia vilčių ir žadina tikėjimą skaitytojų sąmoningumu”, – tvirtina L.Varanavičienė.
Pati geriausia žinia – rankraščių leidyklose anaiptol nemažėja. “Gal rašydami žmonės bandė tvarkytis su juos užklupusia krize ar nedarbu, tačiau tekstų pasiūla leidyklose sunkmečiu nesumažėjo, netgi išaugo. Tik štai gerų, dėmesio vertų rankraščių nepagausėjo”, – sako A.Mickevičius.

Sieks tapti Pasaulio knygų sostine

Dar viena intriguojanti žinia – Vilnius apsisprendė sieksiąs tapti 2014 m. Pasaulio knygų sostine. Anksčiau į 2012 m. Pasaulio knygų sostines pretendavo klaipėdiečiai, tačiau UNESCO skelbiamo konkurso nelaimėjo, nors varžovų turėjo nedaug – paraiškas tebuvo pateikę keturi miestai. 2012 m. Pasaulio knygų sostine išrinktas Jerevanas.
Mąstė tuomet apie paraišką ir vilniečiai, bet dėl sunkmečio šios idėjos buvo atsisakyta. Renginių programą Pasaulio knygų sostinės organizatoriai privalo parengti ir įgyvendinti savo pačių lėšomis, jokios finansinės paramos UNESCO organizatoriams neteikia.
2010-aisiais Pasaulio knygų sostinės titulą turėjo Liubliana, 2011-aisiais tokia sostine taps Buenos Airės. “Įdomu, kad titulas perduodamas ne iškart po Naujųjų metų, o pavasarį, gegužės pradžioje. Kiekvienas rengėjas apsisprendžia, kokia bus pagrindinė Pasaulio knygų sostinės tema. Tarkim, 2009-aisiais sostine tapęs Amsterdamas daugiausia dėmesio skyrė vadovėlių leidybai”, – pasakoja A. Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.

box1
Vidutiniai knygų tiražai (tūkst.) 2009 m.
Prancūzija     9,6
Švedija     6,8
Lenkija     6,4
Ispanija     4,3
Lietuva     1,5
Bulgarija     0,9
Šaltinis: Europos leidėjų federacijos (FEP) duomenys