Raimondo Binkausko klausytojai dažnai užmiega jau per pirmąsias dešimtį minučių, tačiau senovės kultūrų instrumentais grojantis 33 metų vilnietis to anaiptol nelaiko nepagarba.

Įsivaizduokite maždaug keturiasdešimt 30–50 metų įvairiausių profesijų ir socialinės padėties žmonių, kurie susirenka į atlikėjo pasirodymą visiškai nežinodami, kas jų laukia, bet išgirsta muzika juos taip paveikia, kad bent pusė jų jau po keliolikos minučių… užsnūsta.
Vieną šaltą sausio vakarą Vilniaus pranciškonų vienuolyno patalpose, mirguliuojant daugybės žvakių liepsnelėms, savo pasirodymą surengė netradicinės muzikos atlikėjas, garso terapijos meistras Raimondas Binkauskas. Vienoje erdvių vienuolyno salių ant grindų buvo pakloti kilimėliai, padėta pagalvėlių ir pledų, o susirinkusių klausytojų buvo paprašyta atsigulti, jei šalta – apsikloti, užsimerkti ir tiesiog klausytis.
Tokią netradicinę dovaną draugams savo gimtadienio proga nutarė padovanoti viena vilnietė. Daugeliui susirinkusiųjų tai buvo staigmena, apie kurią iš anksto žinojo tik vienas kitas svečias.
Ir nors prašymas per gimtadienio vakarėlį gultis ant grindų, kaip ir visa pasirodymo metu sukurta šiek tiek mistinė atmosfera, kai kam galėjo atrodyti keistokai, R.Binkausko muzika susirinkusiuosius paveikė taip stulbinamai, kad dauguma klausytojų po kurio laiko jau snūduriavo arba buvo labai arti to.
Buvome nustebę ir mes, nes R.Binkauskas darė, regis, tokius paprastus dalykus – mušė didžiulį gongą, pūtė kriauklę ar lazdele braukė per bronzinį dubenėlį, taip išgaudamas pačius netikėčiausius garsus, taip pat retsykiais ką nors suniūnuodavo gerklinio dainavimo technika, bet visa tai veikė taip atpalaiduojamai ir raminamai, kad visi rūpesčiai, įtampa ir stresas išgaravo akimirksniu.

Neįprasti garsai išvaduoja iš streso

Nieko keista, kad į R.Binkausko rengiamus garso terapijos seansus dažnai renkasi žmonės, kenčiantys nuo streso ir įtampos. Jam yra tekę rengti pasirodymus ir verslininkams, ir politikams: R.Binkauskas ne tik dalyvauja užsakomuosiuose renginiuose bei įvairiuose kultūros projektuose, bet ir reguliariai rengia užsiėmimus grupėms, į kuriuos gali patekti visi norintieji.
Taip pat jis atlieka individualų garso masažą. Pavyzdžiui, žmogus atsigula, o R.Binkauskas ant tam tikrų akupunktūrinių taškų deda bronzinį dubenėlį ir juo groja. Manoma, kad tuomet žmogų teigiamai veikia ne tik garsas, bet ir fizinė dubens vibracija.
Pokalbį su R.Binkausku pradėjome aiškindamiesi, kaip tiksliau apibūdinti jo veiklą. Atlikėjas pažėrė net keletą galimų apibūdinimų: sako, kad tai, kuo užsiima, galima vadinti garso terapija, nors daug kam toks pavadinimas iš karto kelia asociacijas su sveikatos problemomis, nors garso terapija skirta anaiptol ne vien ligoniams; bet galima vadinti ir garso kelione, garso sesija arba gongo maudynėmis. „Nes mes tuose garsuose tarsi nuplauname save. Šio termino autorius – vienas mano gongo mokytojų Donas Conreaux“, – teigia pats atlikėjas.
Jokios mistikos čia nėra – teigiamas garso poveikis įrodytas moksliniais tyrimais. Kaip sako R.Binkauskas, klausantis gongo, vadinamųjų Tibeto dainuojančių dubenėlių ar kitų senovės instrumentų garsų, smegenyse vyksta tam tikri procesai – jų sinchronizacija, o tai žmogų veikia labai raminamai.
„Kiekviename garse yra tyla. Savo vidinę tylą ypač padeda pajusti gongo skambesys“, – teigia Raimondas. Jis ne kartą yra pastebėjęs, kad ir jo vienų metukų sūnus, pradėjęs verkti ar kažko suirzęs, tėčiui grojant bemat nurimdavo. „Mano „kleckas“ labai mėgsta tuos garsus, kartais dalyvauja mano sesijose, leidžiu ir pačiam pagroti: pamušti gongą, paskambinti varpeliais, padaužyti į apverstų puodų dugną“, – pasakoja atlikėjas.
Beje, Binkauskų šeima ir sau rengia asmeninius garso terapijos seansus, kaip Raimondas sako, nusiraminimui prieš miegą vietoj vakaro žinių: susirenka namie visa šeima ir kuris nors vienas arba visi pagroja pasirinktais instrumentais, susikaupę pasiklauso.
„Kaip į tai reaguoja jūsų kaimynai?“ – klausiame. Raimondas šypteli: kaimynų ramybės gongo skambesys tikrai nedrumsčia, nes šeima gyvena ne daugiabutyje, o nuosavame name.
R.Binkauskas savo iniciatyva rengia meditacinius koncertus ir įkalinimo įstaigose – jo garsų terapijose jau dalyvavo Pravieniškių bei Vilniaus pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys. Vyras tiki, kad kaliniams tai padeda pajusti ramybę, o gal net atrasti gėrio savyje.
R.Binkauskas dalyvauja ir kultūros projektuose. Pavyzdžiui, vienoje Kauno galerijų jis kartu su dailininke Simona Juškevičiūte neseniai ieškojo garso ir tapybos harmonijos: menininkė eksponavo savo kūrybą, o garso virtuozas grojo įvairiais senaisiais instrumentais. Pasak R.Binkausko, ne vienas žiūrovas vėliau stebėjosi, kad paveikslai su muzika rezonuodavo, tarsi atgydavo.
Na, o šiandien jis puoselėja naują idėją – ketina rengti garso seansus mamoms su vaikais nuo trijų mėnesių iki trejų metų.

Visų instrumentų nebesuskaičiuoja

R.Binkauskas kadaise vos netapo teologu – studijavo teologiją universitete, tačiau mokslų nebaigė, išvyko keleriems metams į Angliją. 2005 metais jis pirmą kartą pamatė grojantį žymų gongo meistrą iš JAV D.Conreaux. Ši muzika, gongo filosofija vyrą, jau seniai besidomintį Rytų filosofija ir Rytų kovomis, konkrečiai aikido, labai sužavėjo ir net pakeitė jo gyvenimą. R.Binkauskas netrukus pradėjo pats mokytis groti šiuo senuoju instrumentu, atrado ir daugybę kitų, kol galiausiai garsas, netikėčiausios jo išgavimo priemonės tapo jo gyvenimo būdu.
„Man visą laiką atrodė, kad jau esu kažkur gongą girdėjęs. Vėliau prisiminiau, kad būdamas vaikas mėgdavau tarškenti delnais į cinkuotą vonelę. Tai buvo mano pirmieji bandymai groti“, – pasakoja R.Binkauskas.
Kaip garso terapijos praktikas, R.Binkauskas dabar yra Lietuvos muzikos asociacijos narys, tačiau specialaus muzikinio išsilavinimo jis neturi ir tvirtina, kad tai nėra būtina: čia svarbiausia improvizacija, garso ir balso išraiška, o ne teorinės žinios ar muzikinė klausa. „Manau, kiekvienas žmogus gali atrasti savyje kompozitorių. Be to, sakoma, kad ne tu groji gongu, o gongas groja tavimi“, – šypteli pokalbininkas.
Pagrindinis R.Binkausko gongas yra 96 cm skersmens bronzos ir kitų metalų lydinys. Tai, ko gero, svarbiausias, bet toli gražu ne vienintelis jo naudojamas instrumentas.
Visų instrumentų, kuriuos naudoja per savo pasirodymus ar užsiėmimus, Raimondas net nebesuskaičiuoja – jų daugybė, be to, kaskart pasitelkiami vis kiti jų deriniai. Ne visus juos ir pavadinsi instrumentais, na, bent jau tokiais, prie kokių esame įpratę. Pavyzdžiui, labai svarbus R.Binkausko pasirodymų akcentas yra Tibeto dainuojantys dubenėliai: tai autentiški iš Indijos ar Nepalo parvežti bronzos dubenys (seniausiam iš R.Binkausko turimų – daugiau nei pusantro šimto metų), kurių skambėjimą vyras išgauna dviem būdais. Pirmuoju – kai švelniai stuksena į dubens briauną medine lazdele, kuri gali būti aptraukta oda ar kokia kita medžiaga, ir taip išgauna skambesį, panašų į varpo. Antruoju ta pati lazdelė atitinkamai paspaudžiant sukama aplink dubenelio briauną: tuomet garsas būna vientisas, tęstinis. Pasak R.Binkausko, galima per dubens briauną braukti ir, tarkime, smuiko smičiumi – tuomet jis suskamba dar kitaip.
Mūsų pašnekovas daugiausia naudoja tokius senovės kultūrų instrumentus, kurie padeda atkurti gamtos stichijų garsus. „Vienas tokių instrumentų yra vadinamasis vandenyno būgnas. Tai odinis būgnas su tam tikrais metaliniais šratukais viduje, kuriems judant išgaunamas garsas, artimas jūros ošimui. Taip pat yra tokios lietaus lazdelės, perkusinis instrumentas, aš jas turiu pagamintas iš kaktuso ir bambuko: į šių lazdelių vidų įberta sėklyčių, jos byrėdamos per kliūtis išilgai kaktuso ar bambuko vamzdžio sukuria garsą, labai panašų į lietų. Vėjo garsas išgaunamas pučiant specialiai paruoštą kriauklę – vienas jos galas nupjautas, kad būtų galima pūsti panašiai kaip trimitą, arba sukant ilgą metalinę stygą“, – savo instrumentus apžvelgia R.Binkauskas, nuolat atrandantis vis naujų netikėtų variantų ir taip paįvairinantis savo pasirodymus.
Viena klausytoja, pastebėjusi, kad R.Binkauskas pasirodymo metu suka ore daiktą, panašų į didelę plastikinę žarną (nematydamas nė neįtartum, kad toks nuostabus garsas sukeliamas šitokiu būdu), paklausė, ar ji kartais ne nuo dulkių siurblio. „Bandžiau, bet su dulkių siurbliu nieko gero neišeina“, – šyptelėjęs atsakė R.Binkauskas.
Iš tiesų jei klausaisi improvizacijų užsimerkęs, beveik neįmanoma atspėti, kaip šis garso meistras išgauna vieną ar kitą garsą. Be to, R.Binkauskui puikiai sekasi sukurti harmoningą jų skambesį, net jei vieną akimirką jis pučia kriauklę, o kitą jau mosuoja plienine styga.
„Rekomenduoju klausytojams atsigulti ir užsimerkti, nes tuomet pasiekiamas geriausias efektas – taip protui leidžiama pailsėti, nereikia stebėti, analizuoti, kuo čia dabar grojama. Lieka tik garsas“, – pataria pašnekovas.

R.Binkausko muzika susirinkusiuosius paveikė taip stulbinamai, kad dauguma klausytojų po kurio laiko jau snūduriavo.