BFL

Rima JANUŽYTĖ

Biochemijos srityje dirbantis jaunas mokslininkas dr. Mindaugas Zaremba sako labiausiai gyvenime mėgstantis anekdotus. Ir iš karto pajuokauja, kad dažnai su biochemija nesusiję žmonės jo sakiniuose supranta tik jungtukus, nes visa kita – labai sudėtingi terminai, žinomi tik jo srities mokslininkams.

Tai, ką apie savo mokslinį darbą pasakoja M.Zaremba, išties nelengva suprasti. O jis tai jaučia ir vis pataria: „Grįšite namo – pagūglinkite, rasite daugiau informacijos.“ Tačiau nesupratimas neatleidžia nuo pareigos prieš šį ir kitus biochemikus lenkti galvą: M.Zaremba su kolegomis dirba visuomenei beveik nematomą, bet labai prasmingą darbą – kloja pamatus ateities gydymo metodų ir naujų vaistų atsiradimui.

Sudėtingas net M.Zarembos darbovietės pavadinimas: jis kasdien važinėja į kol kas už Gariūnų įsikūrusį Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Baltymų ir nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyrių, vadovaujamą prof. Virginijaus Šikšnio. Visuomeninis transportas čia važiuoja kartą per valandą, o kelionė iš ar į centrą su keliais persėdimais trunka dar tiek pat. Tad mokslininkai laukia nesulaukia, kol persikels į naujas patalpas Saulėtekyje, Jungtiniame gyvybės mokslų centre (JGMC).

Ne vien dėl patogumo. Biochemijos instituto mokslininkai neabejoja, kad Saulėtekyje prasidės tikras proveržis. Taip pat ir dr. M.Zarembos su kolegomis atliekamų tyrimų srityje.

Viskas prasideda nuo fundamentinių tyrimų

Už specifinių nukleazių taikiniui tyrimus M.Zarembai ir jo kolegoms dr. Giedriui Sasnauskui bei dr. Gintui Tamulaičiui skirta Lietuvos mokslo premija. Kaip pasakoja M.Zaremba, iš pradžių jo skyriuje dirbantys mokslininkai daugiausia domėjosi fundamentiniais tyrimais – buvo tiriami fermentai, saugantys bakterijas nuo svetimos DNR, pavyzdžiui, nuo virusų. Mat virusai puola ne tik mus, bet ir bakterijas. Šie fermentai ypatingi tuo, kad atpažįsta labai specifines DNR sekas ir jas „perkerpa“ – sugadina, taip apsaugodami savą ląstelę nuo svetimo įsibrovėlio.

Mokslininkai šiuos fermentus vadina res­trikcijos endonukleazėmis. Jų įvairovė labai didelė, kaip ir veikimo mechanizmai. „Jie katalizuoja tą pačią DNR perkirpimo reakciją, bet kaip tai daro, kokios struktūros būdami, mes ir bandėme ištirti“, – aiškina M.Zaremba.

Tačiau fundamentiniai tyrimai daugeliu atvejų pasufleruoja, kur visa tai galima panaudoti praktiškai. „Vienas galimų variantų – patobulinti restrikcijos endonukleazes, kad jos galėtų atpažinti žymiai ilgesnes DNR sekas. Tokie patobulinti fermentai galėtų būti panaudoti genomų redagavimui“, – aiškina mokslininkas.

Jie su kolegomis pasiūlė porą strategijų, kaip tai padaryti: „Tai galima pavadinti pritaikymu, tačiau nesame nužengę taip toli, o ir mūsų laboratorijos pajėgumai neleidžia to išbandyti su gyvūnais. Tai labiau strategijų paieška, jų metodinės dalies „atidirbimas“, principo pademonstravimas.“

Kam to reikia? Tokie fermentai gali būti panaudoti genomams redaguoti. Nemažai ligų yra sukeltos genų mutacijų. M.Zarembos ir jo kolegų siūlomas metodas ląstelės viduje gali paskatinti blogo geno pakeitimą geru.

„Tai bene patraukliausias pritaikymo būdas, kurį, manau, gali suprasti kiekvienas žmogus: kad pasitelkiant šias technologijas galima išgydyti tam tikras ligas“, – sako M.Zaremba, tuoj pat paminėdamas kitą terminą, kuris paprastą žmogų gali įvaryti į neviltį.

M.Zarembos teigimu, minėti fermentai ir jų tyrinėjimas – tik viena jo veiklos krypčių. Per pastaruosius dešimt metų labiau už šių fermentų tyrimus visame pasaulyje, taip pat ir VU Biotechnologijos institute, išpopuliarėjo vadinamieji CRISPR-Cas sistemų tyrimai, kurie pernai buvo pripažinti sukėlę proveržį mokslo srityje.

Prie to prisidėjo ir institutas, kuriame darbuojasi M.Zaremba, ir net labai tiesiogiai: skyriaus vadovas V.Šikšnys ir jo kolegos dr. Giedrius Gasiūnas bei Tautvydas Karvelis buvo viena pirmųjų mokslininkų grupių, atradusių, kad Cas9 baltymas gali būti panaudotas tiksliam DNR redaguoti, siekiant specifinių genomo pokyčių.

Su šia sudėtingo pavadinimo technologija susiduria ir M.Zaremba: jis atlieka tokios technologijos patikimumo tyrimus. Kaip sako M.Zaremba, viso pasaulio mokslininkai siekia, kad ši technologija taptų kuo saugesnė, kad nesukeltų šalutinių efektų ir būtų galima pradėti ją naudoti atliekant klinikinius tyrimus. Be to, esama daug pavyzdžių, kai ši technologija gali būti panaudota ne tik gydymo tikslams, bet ir fundamentaliems tyrimams, siekiant išsiaiškinti konkrečių genų svarbą gyvojoje ląstelėje ar atrasti naujus taikinius vaistams kurti.

Tačiau M.Zaremba patikina, kad kelias nuo fundamentinio tyrimo – genomo kirpimo – iki vaisto išrašymo ligoniui yra labai ilgas ir duobėtas. „Vis dėlto pasaulyje judama to link. Tai bus daugelio mokslininkų bendro darbo rezultatas“, – savo darbo prasme neabejoja mokslininkas.

Vienas mokslininkas – ne karys

M.Zaremba atkreipia dėmesį, jog moksle kolektyvinis darbas yra ypač svarbus ir netgi įvertinant vieną ar kitą mokslininką negalima pamiršti, kad jis nebuvo kaip koks karys lauke ir vienas kažką išrado ar pritaikė. Paprastai visuomet vyksta kolektyvinis darbas, komanda pasiskirsto tyrimo metodus, objektus.

Tiriant CRISPR-Cas sistemas, VU Biotechnologijos instituto Baltymų ir nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyrius bendradarbiauja su kitų šalių mokslininkais. Pavyzdžiui, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su „Dupont Pioneer“, biotechnologijų milžine iš JAV, kuriai ši technologija atrodo labai perspektyvi.

Žinoma, CRISPR-cas sistemų panaudojimo gydymui nereikėtų suabsoliutinti ir sakyti, kad tai bus vienintelė ar geriausia genetinių ligų gydymo strategija. Tačiau ji – labai daug žadanti.

Prof. V.Šikšnio su kolegomis užpatentuota CRISPR-Cas technologija domimasi ne tik užsienyje. Pirmųjų kregždžių yra ir Lietuvoje: atsiranda medicinos įstaigų, kurios domisi šios technologijos panaudojimu. Kol kas – tik kalbų lygiu, tačiau kalbos gali greitai virsti realiomis sutartimis, nes technologija jau yra, ir yra čia pat, Vilniaus universitete.

„Durys atviros. Biotechnologijos instituto mokslininkai yra pasiruošę bendradarbiauti. Lietuvoje yra stiprių medicinos laboratorijų, kurios šią technologiją galėtų panaudoti savo atliekamiems tyrimams, pavyzdžiui, siekiant geriau išanalizuoti savo tiriamą objektą“, – ragina M.Zaremba.

Atviros durys

Kad durys atviros, mokslininkas sako ir pats apie save bei savo tolesnį gyvenimo kelią. Jis visuomet svarstė, kuo norėtų būti, ką rinktis. Ir nemano, kad save reikia uždaryti, įsprausti į kokius nors rėmus: „Man labai įtartini žmonės, kuriems viskas aišku ir gražu, kurie neabejoja savo pasirinkimais. Aš visada svarstau, ar teisingai pasirinkau, kuo būčiau, jei nedirbčiau čia.“

Kadangi vaikystėje sako buvęs ligų maišelis ir nuolat susidurdavęs su gydytojais, kažkada svajojo studijuoti mediciną. „Gydytojo profesija man atrodė labai garbinga, atsakinga ir reikalinga. Tačiau paskutinėse mokyklos klasėse pradėjau lankyti chemijos būrelį, dalyvavau chemijos olimpiadose, o ir vyresnis kaimynas dr. Remigijus Skirgaila studijavo biochemiją. Be to, nuo mažens mėgdavau konstruoti, man būdavo smalsu išsiaiškinti, kaip veikia įvairūs mechanizmai, dažnai juos išardydavau ir ne visuomet vėl pavykdavo surinkti. Mane domino sudėtingi procesai, vykstantys gyvuosiuose organizmuose, norėjau juos suprasti molekuliniu lygiu, todėl nedvejodamas pasirinkau biochemiją.“

Tačiau dr. M.Zaremba neatmeta galimybės, kad taip, kaip kažkada mokykloje chemijos link jį pastūmėjo garsi pedagogė Genovaitė Banevičienė, ateityje gali būti kažkoks postūmis į kokią naują sritį ar veiklą.

„Tačiau kol kas aš esu čia, šioje srityje, ir sau vis dar galiu pasakyti, kad man tai patinka, – teigia M.Zaremba. – Galiu pasakyti, kad mane „veža“ mokslinis darbas, nepaisant biurokratijos ir kitų kliūčių. Ir bent artimiausiu metu tikrai būsiu čia. Tiksliau, tikiuosi, kad jau greitai dirbsiu Saulėtekyje, naujajame Jungtiniame gyvybės mokslų centre.“

Vilniaus universiteto (VU) Biochemijos institute prie pabaigos eina projektas, orientuotas į oksigenazių – fermentų, galinčių oksiduoti organinius junginius, paiešką. Jų potencialas pramoninio pritaikymo požiūriu – didžiulis.

Vaiva Sapetkaitė

Šį balandį baigsis dvejus metus trukęs projektas, kurio metu VU Biochemijos instituto mokslininkai kūrė ir tobulino metodus, kaip atrasti mikroorganizmus, galinčius hidroksilinti piridino žiedą, arba, jei šie negali būti kultivuojami laboratorijos sąlygomis, kaip padaryti, kad laboratorijoje galinčios augti bakterijos perimtų dalį tų mikroorganizmų genų.

Skirtingi fermentai gali „suvalgyti“ bet kokius junginius

Molekulinės mikrobiologijos ir biotechnologijos skyriaus vedėjas prof. dr. Rolandas Meškys, vadovavęs šiam projektui, primena, kad fermentams būdingas atrankumas substratui, tai yra kiekvienas jų sąveikauja su specifine medžiaga. „Bet kokia ląstelė, norinti pasidalyti, turi „pavalgyti“ ir tas medžiagas, kurių gauna iš aplinkos, paversti tomis, kurios jai reikalingos. Šiuo požiūriu mikroorganizmų esama be galo įvairių. Mes, žmonės, galime valgyti gliukozę, riebalus ir baltymus, o su mikroorganizmais yra visai kitaip. Dalis jų gali „valgyti“ gliukozę, vandenilį, anglies dvideginį, metaną, naftaleną, organinius tirpiklius, benziną, pesticidus…“ – dėsto profesorius.

Kad mikroorganizmai galėtų tai padaryti, jiems būtini tam tikri fermentai – baltyminiai biokatalizatoriai, dėl kurių vyksta tam tikros cheminės reakcijos. Vaizdžiai tariant, tam, kad mikroorganizmai iš vieno junginio galėtų padaryti kitą, juose turi veikti tam tikras chemijos fabrikas. Ir kadangi kiekviena mikroorganizmų rūšis sau reikalingų medžiagų pasigamina savitu būdu, ši savybė atveria daug tolesnio fermentų taikymo galimybių.

Kita vertus, viskas nėra taip paprasta. Norint įdarbinti mikroorganizmus, pirmiausia juos reikia mokėti surasti. Čia ir prasideda sunkumai. Mikroorganizmų biocheminė įvairovė yra milžiniška. Skaičiuojama, kad viename grame dirvožemio gali būti iki milijono rūšių mikroorganizmų, taigi pirmiausia reikia žinoti, ko ieškai. Tam reikia sukurti metodus, leidžiančius gamtoje paprasčiau aptikti mikroorganizmus, galinčius sintetinti norimus junginius.

Tiesa, ieškodami tam tikro mikroorganizmo mokslininkai vis vien nėra garantuoti, kad jis skaidys būtent tokį junginį, kokio norima. Gali nutikti ir taip, kad ieškomas mikroorganizmas gamtoje apskritai neegzistuoja.

Taigi, netrūkstant neapibrėžtumo, svarbu sukurti kuo veiksmingesnę norimo biokatalizatoriaus atrankos metodiką. Tai buvo ir vienas iš vykdyto projekto uždavinių, dirbant su piridino žiedu. Galima pasidžiaugti, kad pasiekta gerų rezultatų. Vis dėlto mokslininkams reikalus stipriai apsunkino tai, kad 95–99 proc. iš daugybės gamtoje egzistuojančių mikroorganizmų laboratorijos sąlygomis neauga.

„Tada reikia atsiminti biologijos pagrindus: jei ląstelėje yra baltymas, fermentas, jį koduoja tam tikras genas. Vadinasi, jei pasitelkę genų inžineriją galėtume „ištraukti“, klonuoti genus, pavyktų išskirti DNR ir iš laboratorijose nekultivuojamų mikroorganizmų. Tada belieka tuos genus perkelti į tuos mikroorganizmus, kuriuos galima išauginti laboratorijoje“, – aiškina R.Meškys.

Schema tokia: klonuojame tam tikrus DNR fragmentus ir rekombinantinėmis molekulėmis transformuojame, pavyzdžiui, į žarnyno lazdeles – į vienas iš bakterijų, puikiai augančių laboratorijos sąlygomis. Gauname milijonus skirtingų žarnyno lazdelių variantų, kurių kiekvienas turi tam tikrą ankstesnio genomo fragmentą. Jei, sakykime, turime dirvožemį ar žarnyno turinį, iš to galime išskirti suminę DNR, kur bus įvairiausių DNR molekulių. Kiekvieną fragmentą galima įterpti į tam tikrą seką, kurios gali imti autonomiškai daugintis kad ir minėtose žarnyno lazdelėse.

„Tikimės, kad jei čia bus reikiamas genas ir jis bus nuskaitytas bei susintetintas kažkoks fermentas, jei tas fermentas bus aktyvus ir jo aktyvumui nustatyti turėsime tinkamą metodą (pavyzdžiui, pakišime jam medžiagą, kurią jis veikia, ir produktas, sakykime, taps spalvotas), yra didelė tikimybė, kad bakterija gamins būtent reikiamą fermentą. Jei taip – jau turime jo geną. Tokiu būdu genų galime ieškoti net tokiose bakterijose, kurios nekultivuojamos laboratorijose“, – paaiškina R.Meškys.

Atrasti nauji fermentai piridino žiedui hidroksilinti

Kadangi fermentų rūšių yra tūkstančiai ir visko iškart tirti neįmanoma, projekte koncentruotasi į oksigenazes. Pasak R.Meškio, vykdomo projekto tikslas – išgauti fermentų, gebančių hidroksilinti piridino žiedą. Mąstyta, kad jei pavyktų išskirti bakterijų, „valgančių“, tai yra skaidančių, piridiną, yra didesnė tikimybė, kad jos, o ne, pavyzdžiui, skaidančios gliukozę, turės ieškomų fermentų. „Taigi, jei vietoj gliukozės kaip anglies šaltinį dėtume piridiną (iš pradžių atsirinkę jį skaidančias bakterijas), vadinasi, tikimybė atrasti fermentų, kurie gali hidroksilinti tą junginį, yra didesnė tokiose bakterijose“, – teigia mokslininkas.

Projekte buvo panaudota įvairių piridino junginių, kaip anglies šaltinių bakterijoms, gebančioms juos skaidyti, ir jau jose ieškota norimų fermentų. Ir buvo rasta. Taigi vienas didžiausių projekto laimėjimų – atrasti unikalūs fermentai, tam tikru būdu hidroksilinantys piridino žiedą. Šis atradimas svarbus dviem aspektais: dėl įnašo į fundamentalųjį mokslą ir potencialo rasti pritaikymą pramonėje. Trumpai tariant, mokslininkams pavyko įrodyti, kad egzistuoja dar viena fermentų grupė, katalizuojanti tam tikras reakcijas. Tai paskatino gilintis į vykstančios reakcijos mechanizmus ir bandyti atitinkamus fermentus priversti dirbti kitoje ląstelėje, klonuojant jų genus.

„Kai jau turi geną, atsiranda galimybė jį keisti. Jei pakeistume kokias nors aminorūgštis baltyme, galima tikėtis, kad pasikeistų ir šio fermento savybės, o kai kurie iš gautų variantų galbūt galėtų oksiduoti ir kitus piridino darinius. Taip pakeičiamas jo atrankumas. O juk piridino junginių yra labai daug“, – priduria profesorius.

Paminėtina, kad piridino katabolizmo tyrimai VU Biochemijos institutui nebuvo naujas dalykas: piridino junginių skaidymo procesai mikroorganizmuose čia tiriami jau ne vienus metus.

Fermentų potencialas pramonėje

Pasaulinėje chemijos pramonėje netrūksta problemų, susijusių su efektyvumu, tarša ar kaina. Nors šiuolaikinė chemijos pramonė gali padaryti daug ką, tai neretai pareikalauja santykinai didelių sąnaudų, sunkiau valdomų, ilgesnių procesų. Jei sugebėtume įdarbinti biokatalizatorius, analogiškus procesus galėtume vykdyti ekologiškai palankesnėmis sąlygomis ir, tikėtina, efektyviau. Nenuostabu, kad biokatalizė, vadinamoji žalioji chemija, yra itin svarbi biochemijos mokslo kryptis. Be vaistų pramonės ir medicinos, būtent čia slypi vienas didžiausių biotechnologijų potencialų.

Kad pramonėje galėtų būti panaudojami mikroorganizmai, turintys įvairių biokatalizatorių, nėra nauja mintis. Taigi chemikai, užuot naudoję įvairius sintetinius katalizatorius, galbūt galėtų naudoti fermentus. Tai aktualu jau vien dėl to, kad procesai galėtų būti vykdomi švelnesnėmis, paprastesnėmis sąlygomis.

Paprastas pavyzdys: dirvožemyje mikroorganizmai gyvena, sakykime, esant 20 laipsnių temperatūrai, vandeninėje terpėje ir sugeba tokiomis švelniomis sąlygomis susintetinti net ir itin sudėtingus junginius. Kad chemikas padarytų tą patį, jam neretai prireiks šimto laipsnių temperatūros, šimto atmosferų, dar kažko. Be to, tam, ką chemikas gali padaryti per dešimt ar penkiolika sintetinimo stadijų, fermentui pasiekti dažnai prireikia kur kas mažiau etapų.

Dar vienas niuansas: chemijos pramonėje neretai kyla problema, kad chemikui naudojant tam tikrus oksidatorius gali būti gaunamas kažkoks mišinys, o fermentas veikia atrankiai ir kur kas tiksliau (atlieka net ryšio vietai atrankias reakcijas). Taigi chemikas, gavęs reikalingą junginį, dar turės jį išgryninti, pašalinti susidariusius šalutinius produktus.

„Vis dėlto mūsų užduotis yra atrasti ne tik fermentus, galinčius atlikti vienokią ar kitokią norimą reakciją, bet ir platesnį reakcijos panaudojimą. Tarkime, atliekama ta pati reakcija, tik su skirtingais junginiais, kitaip sakant, katalizuojama skirtingų junginių oksidacija toje pačioje vietoje. Taip suteikiama galimybė gauti ne vieną, o visą grupę junginių. Nors katalizatorius yra tas pats, pasirenkamas šiek tiek kitoks substratas leidžia gauti skirtingą produktą“, – pabrėžia R.Meškys.

Aišku, atsiveriančios galimybės turi apsimokėti. Jei tai bus brangiau už jau naudojamus cheminius katalizatorius, fermentams bus sunku tapti masiškai naudojamais. Žinoma, jų, kaip ir visų technologijų bei inovacijų, sąnaudos laikui einant mažėja, o tai nuteikia optimistiškai.

Visuotinės dotacijos priemonė administruojama ir viešinama ESF lėšomis, įgyvendinant projektą „Lietuvos mokslo tarybai pavestų funkcijų, įgyvendinant priemonę VP1-3.1-ŠMM-07-K „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)“ vykdymas, projekto Nr. VP1-5.1-FM-01-V-02-001. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo (ESF) lėšomis pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą. Projektas „Keiskis arba mirk: oksidoreduktazių perkonstravimas (CHORD)“, projekto kodas VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-015

ERPF SF kuriame_LT_ateiti_CMYK-01 Manto

Varšuvoje vykusiame ES jaunųjų mokslininkų konkurse S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos dvyliktokas M.Navickas komisiją sužavėjo savo projektu – stiklo mėgintuvėlyje pražydintomis miniatiūrinėmis obelimis. Nišinio verslo užuomazgą užčiuopęs tyrėjas mano, kad jo idėja galėtų tarnauti ne vien mokslui, bet ir netikėtiems interjero sprendimams.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Matai, kuo ypatinga jūsų mokslinio darbo idėja – pražydinti obelį („Malus baccata x Malus prunifolia“) mėgintuvėlyje?

M.N.: Ji leidžia apeiti juvenalinį periodą (laiką, kuriuo obelys dar nežydi ir neduoda vaisių, kai joms apytiksliai 3–7 metai), o tai gali padėti sutaupyti užsiimantiesiems sodininkyste ir obuolių pardavimu. Žydėjimo genas (AFL2), kurį man pavyko aptikti tiriamoje dekoratyvinėje obelyje, panašus į daugelio kitų obelų rūšių. O tai reiškia, kad šį procesą galima pritaikyti ir obelims, kurių vaisius valgome. Tai galėtų optimizuoti derliaus nuėmimą, nereikėtų tiek daug investuoti į vaismedžių priežiūrą. Neabejoju, kad mano atliktas darbas prisidės ir prie tolesnių žydėjimo mechanizmų tyrimų.

VEIDAS: Ar tiesa, kad dekoratyvinė obelis, kurią perkėlėte į in vitro kultūrą, medelyne siekė keturis metrus, o jūs ją keliskart sumažinote?

M.N.: Taip, ji buvo būtent tokio aukščio, tačiau mano siekis nebuvo išauginti miniatiūrinę obelį: dauguma augalų, auginamų mėgintuvėliuose, tokį dydį pasiekia natūraliai. Aš siekiau suteikti šiam augalui visiškai kontroliuojamas sąlygas, kad būtų galima atlikti tikslingus eksperimentus. O Kėdainių medelyne pamatyta obelis mano dėmesį patraukė mažais, 1 cm dydžio obuoliukais.

VEIDAS: Už pasisekusį eksperimentą, kuris truko ketverius metus, ES surengtame konkurse pelnėte trečią vietą. Nebuvo pagundos pasitelkti genų inžinerijos?

M.N.: Šiuo atveju apsieita be genų inžinerijos: ją panaudojus kiltų daug problemų dėl sertifikatų, taip pat labai išaugtų kaina. Aš vaismedį in vitro kultūroje užauginau panaudojęs obels hibridą, gautą sukryžminus dvi rūšis „Malus Baccata“ ir „Malus Prunifolija“. Iš pirmo žvilgsnio mėgintuvėlyje užauginta obelis labai maža (5 cm), bet perkelta į vazonėlį ji per du mėnesius sustiprėja ir pasiekia apie 15 cm.

VEIDAS: Stikliniame mėgintuvėlyje užaugintos miniatiūrinės obelys žydi bet kuriuo metu laiku?

M.N.: Obelį, auginamą in vitro, dėl mažo aukščio itin paprasta transportuoti bei perkelti į vazoną ir auginti kaip įprastą vaismedį. Eiliškumas būtų toks: pirmiausia klonuojami obels ūgliai, po padauginimo pražydinami, o tada jau obelys sodinamos į vazonus. Visai kaip dirvoje, mėgintuvėlyje obelis žydi vieną kartą per metus, tiesa, pražydinimo sąlygas galima sužadinti bet kuriuo metų laiku. Skirtumas gal tik toks, kad mėgintuvėlyje, priešingai nei gamtoje, ji nemezga obuolių, nes čia nėra apdulkinimo.

Lietuvoje panašūs darbai atliekami jau kuris laikas: Miškų instituto laboratorijos vedėja Sigutė Kusienė mėgintuvėlyje augina rožes ir, galima sakyti, pradėjo šiuos tyrinėjimus bene pirmoji Lietuvoje. Taip pat ji nuo 2005-ųjų dirba bandydama sukurti identiškus Stelmužės ąžuolo genus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šalies biotechnologijų lyderė „Sicor Biotech“/TEVA pripažinta viena vertingiausių Lietuvos įmonių, daugiausiai prisidedančių prie gyventojų ir visos mūsų valstybės gerovės. Savaitraščio „Veidas“ paskelbtoje vertingiausių šalies įmonių rikiuotėje bendrovė šiais metais su kitomis keturiomis įmonėmis dalijasi 14-18 vieta.

Vertingiausių įmonių rinkimuose „Sicor Biotech“/TEVA įveikė pirmąjį etapą ir buvo atrinkta į 500 įmonių sąrašą, o vėliau pateko tarp 150-ies nominančių. Pirmajame atrankos etape buvo įvertinti rinkimuose dalyvavusių įmonių eksporto rodikliai, darbuotojų skaičius bei jo augimas, sumokėti mokesčiai, taip pat atsižvelgta į taršą ir monopolijas.
Antrajame rinkimų etape visos 150 įmonių pildė anketas, atsakydamos į papildomus klausimus, tokius kaip atlyginimų vidurkis, investicijos į naująsias technologijas, dividendų politika, verslo ambasadorių veikla, parama, pritrauktos užsienio investicijos ir kt. Šios įmonės įvertintos pagal finansines jų perspektyvas bei papildomą kriterijų – kiek kiekviena šių įmonių kuria pridėtinės vertės, kitaip tariant, koks įmonės indėlis į BVP absoliučiąja verte. Tuomet ir buvo pabaigtas rikiuoti vertingiausių įmonių Lietuvai bei visuomenei sąrašas, kurio 14-18 vietą su kitomis keturiomis įmonėmis pasidalijo „Sicor Biotech“/TEVA.
„Esame pripažinti vienais didžiausių pridėtinės vertės kūrėjų Lietuvoje. Tai ne tik garbė, bet ir didelė atsakomybė tęsti pradėtą veiklą bei išlaikyti jau įvertintą įmonės indėlį į visuomenės ir valstybės gyvenimą. Tokiu įvertinimu džiaugiamės jau antrąjį kartą, todėl šis pripažinimas leidžia mus tikėti, kad verslą vystome tinkama kryptimi ir puoselėjame teisingas vertybes“, – sakė „Sicor Biotech“/TEVA“ generalinis direktorius Janis Meikšans.
Pasak „Sicor Biotech“/TEVA generalinio direktoriaus, bendrovė yra vienintelė regione Europos Sąjungos valstybių, Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos bei kitų pasaulio šalių pacientams teikianti Lietuvoje pagamintą onkologinį vaistinį preparatą filgrastimą. Įmonės biotechnologų Vilniuje kuriami ir gaminami vaistiniai preparatai parduodami daugiau nei penkiasdešimtyje pasaulio šalių, jais kasmet gydosi daugiau nei keli šimtai tūkstančių pacientų.
Savaitraščio „Veidas” vertingiausių Lietuvos įmonių rinkimai buvo rengiami trečius metus iš eilės.

Apie „Sicor Biotech“/TEVA:
„Sicor Biotech“/TEVA – biotechnologinės farmacijos įmonė, kurianti ir gaminanti rekombinantinius biofarmacinius preparatus pagal pažangiausias mokslo ir gamybos technologijas. Įmonė taip pat vykdo mokslo-tiriamuosius darbus ir projektus bei užsiima vaistų platinimu Baltijos šalyse. „Sicor Biotech“/TEVA priklauso pasaulinei generinių vaistų gamybos lyderei, įmonių grupei „Teva Pharmaceutical Industrines Ltd.“. Bendrovė kuria ir gamina vaistus, atitinkančius Europos Sąjungos, JAV bei kitų daugelio pasaulio šalių keliamus kokybės reikalavimus. „Sicor Biotech“/TEVA atliekami tyrimai biochemijos, molekulinės biologijos, moderniosios genų inžinerijos, biosintezės ir biofarmacinių produktų kūrimo srityse.
Apie TEVA:
TEVA yra viena didžiausių pasaulyje farmacinių bendrovių ir didžiausia generinių vaistų gamintoja pasaulyje. 2012 metais bendrovės apyvarta buvo 20,3 mlrd. JAV dolerių. Kas minutę pasaulyje išrašoma 2500 receptų šios bendrovės gaminamiems vaistams, bendrovė turi padalinius kone 60 valstybių. TEVA produktai platinami daugiau nei 120 pasaulio rinkų. Bendrovėje dirba daugiau nei 46,000 darbuotojų.
Daugiau informacijos:
Giedrius Žunda, „Sicor Biotech“/TEVA gamyklos vadovas, tel. +2360561, el. pastas giedrius.zunda@sicor.lt

Palyginti su kitais Lietuvos mokslininkais, chemikai ir biochemikai yra vieni aktyviausiai besispausdinančių tarptautiniuose leidiniuose ir cituojamų užsienio kolegų.

Biotechnologijos instituto direktorius prof. Kęstutis Sasnauskas mano, kad lietuvių chemikų ir biochemikų tarptautiškumas kasmet vis didėja – daugėja mokslininkų, kurie ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse užsitarnauja savo vardą. „Atskiri mokslininkai jau radę savo vietą pasaulyje, ir jų daugėja. Dabar, norint gauti finansavimą projektams, reikalingas tarptautiškumas, reikia parodyti, kad esi kažko vertas, kad gali kažką padaryti, ir tai labai gerai, nes tai stimuliuoja mokslininkus publikuoti savo darbus aukščiausio reitingo žurnaluose. Publikacijų žurnaluose, kurių niekas neskaito, atsisakome“, – vis didėjantį mokslininkų dėmesį tarptautinei veiklai pabrėžia K.Sasnauskas.
Tad antrą kartą surengtame projekte „Mini Nobelis“ daug dėmesio skyrėme ne tik publikacijų kiekiui ir jų citavimo skaičiui, bet ir mokslininko tyrimų bei veiklos tarptautiškumui – kiek jis dalyvauja tarptautiniuose projektuose ir organizacijose, skaito pranešimus užsienyje, dėsto kitų šalių universitetuose.
Šiemet neįtraukėme praėjusių metų nugalėtojų ir – dar viena naujovė – chemijos ir biochemijos mokslininkus vertinome kartu. Įdomu, kad pagal daugelį minėtų rodiklių biochemikai lenkia chemikus. Pavyzdžiui, nors pagal citavimo skaičių per 20 metų labiausiai išsiveržia praėjusių metų „Mini Nobelį“ iš chemijos srities pelnęs Albertas Malinauskas, tačiau pirmajame šešetuke atsiduria tik du chemikai. Mokslininkų tvirtinimu, taip yra dėl to, kad biochemijos mokslai visame pasaulyje dabar „ant bangos“.
„Paslaptis ta, kad biochemikai dirba biologijos srityje, o ten platesnė dirva – gyvybės mokslų tyrimai dabar išgyvena pakilimą visame pasaulyje, todėl šioje srityje dirbantys mokslininkai turi daugiau kur pasireikšti, yra labiau cituojami ir matomi. Antras dalykas, biochemija turi tiesioginį ryšį su medicina, o chemijos poreikis visuomenėje mažesnis“, – mano praėjusių metų „Mini Nobelį“ biologijos ir biochemijos srityje pelnęs Biotechnologijos instituto DNR modifikacijų tyrimų skyriaus vadovas, biochemikas prof. habil. dr. Saulius Klimašauskas.
Beje, palyginti su kitomis sritimis, Lietuvos chemikai ir fizikai bene labiausiai įžengę į tarptautinį mokslą – jų straipsnių citavimo skaičius ir h indeksai yra gerokai aukštesni negu daugelio kitų mokslo sričių atstovų.

Užsienio mokslo centruose įgyta patirtis praverčia

Įvertinę aptartus kriterijus šiemet „Mini Nobelį“ skyrėme biochemikui, Biotechnologijų instituto Baltymų ir nukleorūgščių sąveikos tyrimų laboratorijos vedėjui Virginijui Šikšniui, sugebančiam išspausdinti savo straipsnius prestižiniuose žurnaluose, bendradarbiaujančiam su užsienio mokslininkais ir net pakviestam padėti organizuoti tarptautinę mokslinę konferenciją JAV.
„V.Šikšys – jaunas, protingas mokslininkas, turintis gerą parengimą, dirbantis madingoje ir perspektyvioje biotechnologijų kryptyje, gerai pažįstantis pasaulio mokslą, nes yra stažavęs daugelyje užsienio mokslo centrų. Šiuo metu jis – ir vienas biochemijos mokslo tūzų Lietuvoje“, – šių metų „Mini Nobelio“ laureatą apibūdina Biochemijos instituto direktorius prof. habil. dr. Valdas Laurinavičius.
Tarp kitų šių metų kandidatų išsiskyrė ir Kauno technologijos universiteto Organinės technologijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Juozas Vidas Gražulis, taip par Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Biochemijos laboratorijos vadovė prof. Vilmantė Borutaitė, aštuonerius metus dirbusi Kembridžo universitete, o prieš keletą metų sugrįžusi į Lietuvą.
Kiekvienoje ląstelėje esančias mitochondrijas tyrinėjanti mokslininkė Kembridžo universitete dirbo grupėje, kuriai vadovavo vienas šios srities autoritetų Guy Brownas. Šis mokslininkas yra vienas iš azoto monoksido, kaip mitochondrijas veikiančios signalinės molekulės (nes ši molekulė tiek ląstelės viduje, tiek tarp ląstelių perduoda signalus, kaip ląstelėms elgtis gyvybei svarbiose situacijose), atradėjų ir pasaulyje yra pelnęs didelį pripažinimą. V.Borutaitė su juo bendradarbiauja iki šiol, o jos straipsniai, rašyti su G.Brownu, yra vieni labiausiai cituojamų tarp visų Lietuvos chemijos ir biochemijos mokslininkų – jos h indeksas yra 24, o per 20 metų jos straipsniai pacituoti net 1881 kartą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tęsiame projektą “Elitas, kuriuo galime didžiuotis” ir pristatome talentingus jaunuolius. Šiame “Veido” numeryje kalbamės su biochemijos mokslą lyg riešutus gliaudančia moksleive Elena Purlyte.

"Veido" archyvas

“Gamtos mokslai yra labai kūrybiška terpė – juos reikia suprasti ir perprasti, aklas kalimas čia visiškai bevaisis”,- įsitikinusi Elena

Tarptautinėse gamtos mokslų olimpiadose dalyvaujanti septyniolikmetė Elena Purlytė sako net negalinti paaiškinti, kodėl jos gyvenime tiek daug vietos dabar užima biochemija. “Tik žinau, kad man be jos būtų neįdomu. Kartais, kai prisikaupia nepadarytų namų darbų ir tenka ilgiau pasėdėti prie kitų disciplinų vadovėlių, apima begalinis noras kuo greičiau į rankas paimti biologijos žinyną”, – juokiasi mergina.

Tačiau ji, kaip ir daugelis kitų talentingų jaunuolių, nėra prapuolusi vien tarp vadovėlių: būsimoji mokslininkė skambina fortepijonu, šoka rytietiškus šokius, tapo ir net kuria eiles bei prozą. Pati Elena aiškina, kad gamtos mokslai apskritai yra labai kūrybiška terpė – juos reikia suprasti ir perprasti, aklas kalimas čia visiškai bevaisis. Užtat ir kiti mokyklos kurso dalykai jai sekasi tiek, kiek juose yra kūrybiškumo. “Pavyzdžiui, imkime lietuvių kalbą. Čia viskas puiku su literatūra, rašiniais, interpretacijomis, užtat vargstu su gramatika”, – prisipažįsta moksleivė.

Dar pradinėse klasėse panirusi į gamtos mokslų, pasaulio pažinimo gelmes, vėliau užvaldyta biologijos reiškinių, biochemijos kryptį Elena pasirinko tada, kai įstojo mokytis į Vilniaus licėjų, kuriame tuomet kaip tik buvo renkama būtent tokios pakraipos klasė. Dabar E.Purlytė jau pradeda išskirti vieną ypač ją dominančią biochemijos sritį – genetiką. “Tačiau manęs dar laukia labai daug biologijos procesų pažinimo darbo – jaučiuosi tik įstojus į šitas vėžes, noriu eiti ir į gylį, ir į plotį”, – entuziazmu trykšta talentinga ir ambicinga mergina.

Tobulėti palanki aplinka

Elena prisimena, kad visa, kas gyva, ją domino dar tada, kai ji buvo mažytė – mergaitė mėgo stebėti paukštelius, keldavo klausimus apie ekosistemos funkcionavimą. Tai vyko savaime – jos tėvai su biologijos mokslu visiškai nesusiję. Užtat biologijos pamoka mokykloje buvo pati mėgstamiausia, tik greitai joje neliko ką veikti – mokyklinės programos žinios galvoje sugulusios jau seniai. Todėl visiškai logiška, kad baigusi aštuonias klases paprastoje Vilniaus vidurinėje mokykloje E.Purlytė toliau pasirinko studijas ypač geru tiksliųjų ir gamtos mokslų parengimu garsėjančiame Vilniaus licėjuje.

Čia ji nedvejodama pasirinko biochemijos klasę, kurios mokiniai turi papildomų chemijos ir biologijos pamokų. “Licėjuje iš karto pasijutau kaip namie. Visi mes savo senosiose mokyklose buvome moksliukai, baltos varnos, o čia smalsumas laikomas pačiu didžiausiu privalumu”, – tobulėti skatinančia aplinka džiaugiasi moksleivė.

Tačiau jai jau nebeužtenka ir licėjuje siūlomų vadovėlių. Papildomai ji mokosi iš dviejų pagrindinių šaltinių – į lietuvių kalbą išverstos S.S.Mader “Biologijos” ir angliškos N.A.Campbell bei J.B.Reece “Biology”. “Su šiomis dviem enciklopedijomis dar ilgai turėsiu ką veikti. O mokykliniuose biologijos vadovėliuose viskas labai supaprastinta, jau seniai neberandu ten nieko naujo”, – aiškina pašnekovė.

E.Purlytė tvirtina, kad talentingi Lietuvos moksleiviai akademinių žinių lygiu nė kiek nenusileidžia užsieniečiams, o štai praktinių įgūdžių mūsiškiams įgyti sunkiau. “Kinijoje pasikalbėjome su moksleiviais iš Pietų Korėjos. Laboratorijos, kuriomis jie naudojasi, yra universitetinio lygio”, – baltai pavydi jiems Elena.

Tačiau tuoj pat ji pabrėžia, kad ir Lietuvoje į mokslą besigilinantiems vaikams sudaromos geros sąlygos – tarkime, ji pati, besirengdama olimpiadoms, yra ne kartą praktikavusis Vilniaus universiteto Chemijos ir gamtos mokslų fakulteto laboratorijose. Ir licėjaus mokytojai kiek galėdami stengiasi patenkinti mokinių smalsumą.

Merginos biologijos mokytoja Alvyda Daulenskienė – pati buvusi Vilniaus universiteto molekulinės biologijos dėstytoja. Ji pripažįsta, kad dirbti su gabiais ir reikliais licėjaus mokiniais – nemenkas iššūkis, tačiau kartu tai ir begalinis malonumas. “Negali apkerpėti, privalai ir pats nuolat domėtis mokslo naujovėmis, kitaip savo mokinių negalėsi nukreipti reikiama linkme”, – dėsto ji.

Mokytoja prisipažįsta, kad dirbti licėjuje, į kurį atėjo prieš aštuoniolika metų, jai netgi įdomiau nei universitete. “Mokiniai – platesnio akiračio, visapusiškesni. Universitete žmonės jau susikoncentravę į vieną specialybę, o čia dar matai domėjimąsi viskuo. Tai įkvepia ir tave patį”, – džiaugiasi pedagogė.

Olimpiados – žinių šaltinis

Mūsų kalbinama biochemijos gerbėja negaili gerų žodžių moksleivių olimpiadų sistemai. Pasak jos, Lietuvoje sukurta gera pasirengimo joms tvarka, moksleiviams skaitomos papildomos paskaitos, sudaromos sąlygos atlikti praktines užduotis. Pačios olimpiados, net jei ir nelaimėtos, iškelia daugybę klausimų, į kuriuos ieškoti atsakymų darbštiems ir ambicingiems vaikams – grynas malonumas.

Elenos akys sužiba, vos jos paklausus apie praktiką laboratorijose. Mergina pradeda berti paprastiems žmonėms nesuprantamus terminus, tačiau tuoj pat susizgrimba ir juos paaiškina. Klausantis jos biologų ir chemikų darbas pradeda atrodyti visai įdomus. Pavyzdžiui, licėjuje per biologijos praktiką mokiniai bandė nustatyti augalijos kiekio įtaką dirvožemio derlingumui – buvo atliekami gręžiniai, analizuojama ir lyginama dirvožemio sudėtis.

Vienas dar praktiškesnis eksperimentas – dantų pastos kokybės tyrimas. Buvo tiriamas skirtingų tūbelių turinio rūgščių ir šarmų balansas, putojimo lygis, vandens kiekis. “Geriausia nebūtinai ta pasta, kuri brangiausia”, – padarė išvadas moksleiviai.

Universiteto laboratorijose jau atliekamos sudėtingesnės užduotys: matuojamas fermentų aktyvumas, nustatoma rūgšties koncentracija įvairiuose tirpaluose. Tačiau ir čia galima susigalvoti linksmų užduočių. “Kartą gaminome malachitą: maišėme įvairias medžiagas, jas kaitinome, filtravome, džiovinome, kol gavome gražius žaliai mėlynus miltelius”, – entuziastingai pasakoja mergina.

Kaip gyvena tiek daug laiko mokslams skiriantis jaunimas? Ar gabūs moksleiviai nesiilgi nerūpestingo laisvalaikio ir pramogų? “Esame tokie kaip visi. Ir mieste susitinkame, ir kavinėse pasėdime, ir į kiną nueiname”, – patikina Elena.

Pasak jos, pamokos licėjuje yra tokios kokybiškos, kad dažnai visą medžiagą pavyksta įsisavinti per jas, todėl namų darbams lieka nedidelis krūvis. “Iš tiesų namie tekdavo daug daugiau mokytis tada, kai lankiau senąją mokyklą – nors mokymo lygis ten net nepalyginamas. Per pamokas klasė šurmuliuodavo, būdavo sunku susikaupti ir ką nors išmokti – tekdavo dirbti pačiai”, – lygina talentinga jaunuolė. Dabar namų darbus ji sugeba atlikti greitai, ilgiau tenka pasėdėti tik tada, kai ruošiasi kokiam nors pristatymui ar atlieka praktinius bandymus.

“Kartais ir pati leidžiu sau nukrypti nuo grafiko: jei pagauna įkvėpimas, tapau ar kažką rašau”, – neslepia būsimoji mokslininkė. Pasak jos, dauguma licėjaus mokinių ne tik entuziastingai graužia jiems į širdį įkritusius tiksliuosius mokslus, bet ir yra neabejingi menui, lanko papildomo ugdymo pamokas. “Pamatytumėte mūsų šventes – kai kurie pasirodymai verti profesionalios scenos”, – neabejoja pašnekovė.

Elenos mokytoja A.Daulenskienė sako, kad jos mokinė apskritai linkusi matyti šviesiąją gyvenimo pusę, todėl jai gerai sekasi viskas, ko imasi. “Tai puiki, darbšti, protinga, nuoširdi mergina”, – auklėtinei pagyrų negaili pedagogė. Pasak jos, tobulėti licėjaus auklėtinei labai padeda ir tai, kad ji yra ne tik sąžininga, kruopšti ir atkakli, bet ir nebijo suklysti, rizikuoti.

Paklausta apie ateitį E.Purlytė pradeda pasakoti apie savo naująją aistrą – genetiką. Pasirodo, ji jau išnaršiusi visą internetą, yra susiradusi nemokamai medžiagą siunčiančių bibliotekų JAV. “Neįtikėtina, kokių revoliucijų galima padaryti šioje srityje. Ir čia dar tiek daug nenuveikta”, – optimizmu trykšta Elena. Tačiau ji suvokia, kad Lietuvoje savo nuolat didėjantį smalsumą ateityje turbūt patenkins sunkiai, tad jau po truputį žvalgosi, kurie užsienio universitetai garsėja geromis genetikos studijomis.

Elenos Purlytės laimėjimai

2008 m. – laimėtas kelialapis į tarptautinę gamtos mokslų olimpiadą Kinijoje. “Iš 30 chemijos, biologijos ir fizikos fanatikų Lietuvoje atrinko mus šešis. Prizinių vietų nelaimėjau, praktinės užduotys buvo labai sunkios, bet įgyta patirtis – neįkainojama”, – apibendrina E.Purlytė.

2009 m. – trečia vieta Lietuvos biologijos olimpiadoje.

2010 m. – antra vieta Lietuvos biologijos olimpiadoje; paskatinamasis diplomas Vilniaus chemijos olimpiadoje.