Nedidelės biokuro įmonės „Baltic Ecofuel“ vadovas Remigijus Garška po Naujųjų metų uždarys savo įmonę. „Šito darbo man jau per daug. Atrodo, dirbi kaip anksčiau, o naudos gauni vis mažiau“, – sako verslininkas.

Vaiva SAPETKAITĖ

Švelnios pastarosios žiemos, didelė biokuro pasiūla rinkoje bei didėjantis įpareigojimų ir taisyklių rinkinys kone dešimtmetį veikusiai Remigijaus Garškos įmonei apkartino gyvenimą. Paskutinis lašas, paskatinęs R.Garšką viską mesti, buvo nuo kitų metų pradžios įsigaliosiantis įpareigojimas biokurą 100 proc. tiekti per energijos išteklių biržą „Balt­pool“.

Smulkiajai įmonei tai sudėtinga. Jai reikia turėti iš anksto paruoštą palyginti didelį biokuro kiekį ir galimybę jį sandėliuoti, kad ga­lėtum planuoti bent šiek tiek tolimesnę ateitį ir apsidrausti nuo realios rizikos gauti nemažų baudų dėl laiku nepateikto sutarto biokuro kiekio. Sukaupti tiek apyvartinių lėšų smulkiojo verslo bendrovei praktiškai ne­įmanoma.

Smulkiųjų įmonių laukia mirtis

O patekti į suktuką nesunku. Užtektų, kad vieną rytą sugestų technika. Kaip aiškina pats verslininkas, sausio pradžioje „Baltpool“ vyks biokuro pirkimai pirmai vasario savaitei: „Nuspėti tai, kokia padėtis bus po keturių sa­vaičių, sudėtinga. Jei temperatūra nukristų iki minus 30 laipsnių, biokurą vežantis sunkvežimis neužsivestų ir būtų pavėluota patiekti žadėtą kiekį klientui, o natūralu, kad daugiausia darbo, kai blogiausias oras, manęs lauktų nemažos neplanuotos išlaidos.“

Pasak verslininko, pasiskolinti ar pasamdyti kitą tinkamą transportą tokiu metu, kai biokuro poreikis išaugęs, praktiškai neįmanoma: „Todėl man ir baisu prisiimti tokius įsipareigojimus. Iki šiol viskas vykdavo taip, kad rinkos kaina tiekdavome biokurą visą mėnesį, o jam pasibaigus pateikdavome sąskaitą. Kai turi tam mėnesį, pasiskirstai: esant geriems orams dirbi daugiau, kai paspaudžia šaltis ir technika ima gesti, nė neišvažiuoji dirbti.“

Yra biokuro pirkimų pusmečiui, bet ir čia yra kur paslysti: taip įsipareigojama tiekti biokurą klientui už pastovią kainą visą pusmetį.

Viskas būtų gerai, jei ne viena detalė: žaliavos kainos keičiasi kur kas greičiau. Kas bus, jei būsi susitaręs tiekti pirkėjui už vienokią kainą, o svyruojanti žaliavos kaina per tą laiką gerokai šoktelės? Perspektyva dirbti pusvelčiui neatrodo viliojanti. Išeitis – turėti pagaminto biokuro pusmečiui. Nusipirkęs jo už tam tikrą kainą vieną kartą būsi apsidraudęs nuo kainų svyravimo. Bet jei tavo įmonė maža, to padaryti nepajėgsi finansiškai.

Tačiau vienos pirmųjų kietąjį biokurą Lie­tuvoje pradėjusių gaminti bendrovių „Kietasis biokuras“ (Telšių r.) direktorius Al­binas Mons­tavičius į netrukus įsigaliosiantį įpareigojimą tiekti biokurą per energijos išteklių biržą žiūri filosofiškai: „Ar tai gerai, ar blogai, parodys gyvenimas. Savaime tai nėra kažkoks blogis, tačiau būtų geriau prie to pereiti pamažu. Bet lietuviai stiprūs – prisitaiko prie visko ir dabar neprapuls.“

Nors įpareigojimas visą biokurą tiekti per „Baltpool“ biržą veikiausiai nurieks dalį smulkiųjų įmonių, šis įvykis – tik vienas iš smulkiesiems gamintojams nepalankių veiksnių. Dalis jų iš rinkos pasitraukė jau anksčiau arba, nelaukdami to, suspėjo pakeisti veiklos profilį.

„Pati biržos idėja yra gera, nes padėjo su­valdyti monopolininkus, – biržos naudą pripažįsta ir verslą paliekantis R.Garška. – Tačiau apriboti didžiųjų apetitai mažiesiems naudos nedavė.“

Tiesa ir tai, kad žinia apie tokį įpareigojimą nenukrito iš giedro dangaus ir pasistengus tam buvo galima pasiruošti, gauti pinigų sandėliams įrengti, kooperuotis su kitais smulkiaisiais. „Tikriausiai taip ir reikėjo daryti, bet man šito verslo užtenka“, – sako R.Garška.

„Baltpool“ generalinė direktorė Laura Ža­laitė mano, kad šis sprendimas – naudingas: „Kai šilumos tiekimo įmonės biokurą pirkdavo dvišaliais kontraktais, biokuras buvo perkamas iš vieno tiekėjo, kuris įsipareigodavo paruošti visą kiekį. Biržoje tas pats pirkimas gali būti išskaidytas keletui biokuro tiekėjų, kurie pa­siūlė geriausią kainą.“

Galioja tie patys verslo dėsniai

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas, vienos didžiausių šalies biomasės deginimo technologijų įmonių „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ramanauskas sako, kad šiuo požiūriu biokuro pramonė tikrai niekuo nesiskiria nuo bet kokio kito verslo: „Natūralu, kad jei didelė termofikacinė elektrinė pirks didelius kiekius biokuro, viena maža bendrovė neturės galimybių garantuoti tokių biokuro kiekių.“

V.Ramanauskas sutinka, kad smulkiųjų įmonių kažkiek tikrai sumažės, dalis jų susijungs, pradės kooperuotis. Jo manymu, nutiks tai, kas nutinka augant bet kokiai pramonei.

A.Monstavičių labiau piktina ne tai, kad sumažės mažųjų, o tai, kad šiame versle pernelyg daug lemia politikų sprendimai: „Biokuro ateitis priklauso nuo politikos, negalime nieko prognozuoti – šiandien dirbame, o ryt galbūt jau nebe.“

„Axis Technologies“ technikos direktorius Laimonas Narbutas dar priduria, kad biokuro pramonės ciklai ypač susiję su ES finansavimu: „Kai ateina ES fondų pinigai, sektorius smarkiai pagyvėja. Šiuo metu plėtra lėtėja, nes baigėsi vienas finansinis laikotarpis. Tuoj prasidės ki­tas, tad ir pamatysime, ko gali tikėtis energetika.“

Nepaisant sunkumų ir laukiančių iššūkių, per trumpą laiką nueita toli. Anksčiau šiame sektoriuje ir velnias koją būtų nusilaužęs, o dabar sektoriaus skaidrumas jau kur kas didesnis. L.Žalaitės teigimu, 2012 m. sparčiai didėjant biokuro naudojimui rinka buvo neskaidri, koncentruota, biokuro kainos išpūstos, todėl ir nuspręsta sukurti unikalų darinį – biokuro bir­žą, turinčią užtikrinti rinkos skaidrumą ir konkurencines kainas.

„2012–2013 m. šildymo sezono metu 42 proc. viso biokuro tiekė vienas tiekėjas, o biržoje didžiausią rinkos dalį turintis tiekėjas užima vos 12 proc. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos skelbiama vidutinė biokuro kaina 2013 m. buvo 193 Eur/tne, o da­bar pirkėjai biržoje jau įsigijo biokuro už viduti­niškai 27 proc. mažesnę kainą – 141,34 Eur/tne“, – vardija akivaizdžius kainų skirtumus „Baltpool“ vadovė.

Biokuro biržos apyvarta šiais metais smarkiai augo ir dabar jau siekia 35 mln. eurų. Per­nai jos apyvarta sudarė 12 mln. eurų.

Lietuva – tarp lyderių

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas prof. Vidmantas Jankauskas konstatuoja, jog bet kokiu atveju biokuro pramonė įsibėgėja, o tą rodo jau vien tai, kad šiemet centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje biokuras nusvėrė svarstykles į savo pusę ir didesnė dalis šilumos jau buvo pagaminta ne iš gamtinių dujų, o iš biokuro.

Negana to, Lietuva plėtodama biokuro pramonę išsiveržė į Europos Sąjungos lyderius. Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas Martynas Nagevičius atkreipia dėmesį, kad Lietuva, kaip ir visos ES šalys, yra įsipareigojusi iki 2020 m. pasiekti tam tikrą atsinaujinančių energijos išteklių procentą. Lietuvai nustatyti 23 proc., bet jau dabar šis rodiklis viršytas ir siekia 23,5 proc.

„Biokuras jau tapo strategiškai reikšmingu ištekliu, kurio kaina tiesiogiai lemia Lietuvos vartotojų šilumos kainas. Ateityje iš biokuro gaminamos šilumos dalis augs iki 70–80 proc.“, – vertina L.Žalaitė.

Į biokuro pramonę palankiai žiūrima ir dėl to, kad didžioji dalis šiame sektoriuje besisukančių pinigų lieka šalyje. „Iš ko susidaro biokuro kaina? Iš darbo užmokesčio tiekėjams, miško darbuotojams, mokesčių valstybei, taip pat čia naudojamos lietuviškos technologijos, beveik visi biomasės tiekėjai yra iš Lietuvos, taigi didžioji dalis sektoriuje cirkuliuojančių pinigų lieka Lietuvoje“, – tikina M.Nagevičius.

Biokuro metinė apyvarta – 84 mln. eurų

Pastaraisiais metais biokuro pramonė kyla tarsi ant sparnų. Ji jau pakankamai išsiplėtojusi. „Vien biokuro ruošimo ir transportavimo grandinėje veikiančių įmonių yra per 100, o dar apie 20 dirba biokuro technologijų srityje“, – dėsto V.Ramanauskas.

Energetikos ministerijos duomenys rodo, kad dabar šioje pramonėje, susidedančioje iš biokuro ruošos ir biokurą deginančių įrenginių gamybos sektorių, dirba apie 6,5 tūkst. darbuotojų.

Maždaug 5 tūkst. jų įdarbinti biokuro ruošos įmonėse, 1,4 tūkst. – biokurą deginančių įrenginių gamybos sektoriuje. Vidutinis biokuro pramonės darbo užmokestis siekia apie 1100 eurų. Per metus biokuro parduodama už 84 mln. eurų, iš kurių  67 mln. lieka Lietuvoje. Biokurą deginančių įrenginių gamintojų metinė apyvarta – 155 mln. eurų. Eksportas siekia 59 mln. eurų. Prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus šios įmonės eksporto apimtis padvigubins.

Biokuro poreikis po kelerių metų išaugs iki 800 tūkst. tonų per metus. Biokuro pramonė per metus generuos apie 112 mln. eurų biokuro ruošos sektoriuje ir 100 mln. eurų biokurą deginančių įrenginių gamybos sektoriuje. 2020 m. biokuro pramonė bus sukūrusi  apie 10 tūkst. darbo vietų.

„Litbiomos“ direktorė Vilma Gaubytė pa­brė­žia, kad biokuro sektorius šaliai duoda ne­mažą ekonominę naudą ir kitu aspektu: daug kitų pramonės šakų įmonių ima intensyviau naudoti biokurą viduje, stato jėgaines, kad su­mažintų veiklos sąnaudas.

Miškų priauga daugiau, nei iškertama

Plėtoti biokuro pramonę Lietuvoje itin palanku. Pagal biomasės kiekį, tenkantį vienam žmogui, esame antri ES. Miškai užima trečdalį šalies teritorijos. Nors kiekvienais metais iškertama apie 9–9,7 tūkst. hektarų brandaus miško, V.Ramanauskas sako, kad miš­kų plotai kasmet šiek tiek padidėja. Vals­tybinės miškų tarnybos statistika skelbia, kad Lietuvos miškuose priauga 16–18 mln. kubinių metrų stiebų medienos su žieve, o iš­kertama mažiau nei pusė.

Mažoje miškingoje šalyje gabenti biokurą iki vietos tenka 50–100 kilometrų. Tai nesudaro didelių logistikos sąnaudų. Todėl Lietuvoje vyrauja skiedros iš miško, vadinamieji „čipsai“.

V.Jankauskas sako, kad turime ir daug šiaudų – jų surenkama apie 5 mln. tonų per metus ir bent pusę jų būtų galima panaudoti šilumai gaminti. Iš jų taip pat galima gaminti eksportuoti patogias granules. Tačiau su šiaudais tech­nologiškai sudėtingiau nei su mediena.

„Šiaudai yra sezoninis produktas. Medienos skiedras, jei nebūna ekstremalių sąlygų, galima ruošti visus metus, be to, šiaudai sukuria ir lo­gistikos problemų, – primena L.Narbutas. – Tačiau ateityje jų naudojimas turėtų didėti.“

Kita sritis, kuriai prognozuojamos geros perspektyvos, yra biodegalai, tačiau Lietuvoje ji nejuda iš mirties taško. Pasak V.Gaubytės, šios srities įmonių turime nedaug, o normaliai veikiančių yra dar mažiau. V.Gaubytė kaip teigiamą pavyzdį mini tik „Modus energiją“ – ši įmonė vienintelė Lietuvoje dirba su biodujomis: „Apskritai visoje Europoje biodegalų stiprių įmonių labai mažai. Plėtra lėta, nes alternatyvos – pigesnės.“

Didelė konkurencija mažina pelną

Konkurencija biokuro sektoriuje didėja. Be naminių konkurentų, dėl rinkos dalies tenka kovoti ir su Latvijos, taip pat turinčios nemažai miškų, biokuro tiekimo bendrovėmis. Taip pat nemažai pigaus biokuro patenka iš Balta­ru­sijos. Tai mažina kainas.

„Tai yra tokia pat prekė kaip ir kitos. Mes irgi eksportuojame biokurą, nors kiekiai ir nėra dideli, – sako V.Ramanauskas. – Kol kas pa­gal instaliuotą galingumą gerokai lenkiame latvius, todėl mūsų biokuro poreikis didesnis. Iš kitos pusės, latviai stato biokuro katilinę Rygoje, imasi kitų biokuro projektų kituose regionuose, taigi vartojimas didės ir Lat­vijoje.“

„Čipsų“ eksporto iš Lietuvos nebuvo daug. Kur kas paprasčiau eksportuoti medžio granules ir briketus. Kadangi skiedros yra 50 proc. drėgnumo, jų eksportuoti neapsimoka. Di­džiau­sios biokuro pramonės eksporto galimybės slypi technologijose.

Skandinavijos šalys Lietuvą lenkia bene dviem dešimtmečiais. Tačiau, pasak V.Ra­ma­nausko, Lietuvos įmonės gali pagaminti ne blogesnių techninių parametrų įrenginius, ir dar mažesne kaina.

L.Narbutas pasakoja, kad daug jų kuriamų arba pagal licencines sutartis su užsienio įmonėmis gaminamų gaminių lieka Lietuvoje, taip pat eksportuojama į Rytus: „Nors jie nėra suinteresuoti gauti aukščiausios kokybės įrenginių, vis tiek nori patikimų, nors ir pigesnių produktų. Stengiamės patekti į šią kategoriją.“

„Axis Technologies“ statomos 10 megavatų galios standartinės komplektacijos su visa instaliacija biokuro katilinės, gaminančios termofikacinį vandenį miestui, kainuotų apie 3 mln. eurų.

Biomasės deginimo technologijas kurianti „Enerstena“ orientuojasi į šalies ir užsienio pra­monės ir šilumos tiekimo bendroves. „Eks­portuojame į Baltijos šalis, Lenkiją, Prancūziją. Mūsų tikslinė rinka – ES šalys, neturinčios gamtinių dujų“, – sako V.Ramanauskas.

Eksportą stabdo politikos nebuvimas

V.Ramanauskas įsitikinęs, jog biokuro pramonė jau pakankamai stipri, kad užtikrintų visą šalies biokuro poreikį, o dabar metas tobulinti sąlygas, optimizuoti procesus, nes vis dar yra daug neišspręstų klausimų.

„Litbiomos“ prezidentas pateikia pavyzdį, kad pirkėjui perkant gamtines dujas reikia iš anksto tiksliai žinoti kiekį, o jei tiek nenuperkama, mokama bauda. Biokuro gamintojų pa­dėtis rizikingesnė – pirkėjas gali iki penktadalio sutarto kiekio atsisakyti be jokių pasekmių.  „Kitaip tariant, X šilumos tinklai užsisako Y kiekį biokuro, bet, tarkim, dėl to, kad atėjo šiltesni orai ar tiesiog blogai suplanavo, jie nepaima iki 20 proc. kiekio ir jiems negresia jokios baudos“, – aiškina V.Ramanauskas.

Dar viena opi problema, kuri, jo teigimu, gali pristabdyti biokuro pramonės proveržį, yra valstybinio eksporto draudimo nebuvimas: „Didesnė problema ne tai, kad verslininkai ne­randa eksporto rinkų, o tai, kad mūsų konkuren­tai, priešingai negu mes, gauna finansinę valstybės paramą tokiam eksportui.“

Apie šimtą pasaulio valstybių turi nacionalines užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo garantavimo sistemas (privatūs draudikai tokius eksporto sandorius dėl didelės rizikos apskritai atsisako drausti). Tai daro ir Latvija, Lenkija, Čekija, kurios panašiausios į Lietuvą ir dažniausiai taikančios į panašias nišas, todėl yra didžiausios mūsų konkurentės.

„Čekija turi ne tik eksporto draudimą, bet ir eksporto rėmimo banką. Įsivaizduokite, su savo pažangia technologija ir patrauklesne nei konkurentų kaina nuvažiuoju pas klientą ukrainietį. Jis nutaria pirkti. Bet ateina čekas ir sako, kad per dvejus metus už savo pinigus jis viską įrengs, o tu grąžinsi pinigus, kai pradėsi naudoti. Sąlygos nelygios ir mes arba turime rizikuoti, arba prašyti pinigų iš pirkėjų iš anksto“, – pasakoja V.Ramanauskas.

Jis primena, kad tai svarbu ne tik biokuro pramonei, bet ir kitiems sektoriams. Ypač tai aktualu ne tokiose turtingose šalyse, pavyzdžiui, Baltarusijoje ar Ukrainoje, į kurias orientuojasi Lietuvos biokuro technologijų įmonės.

Ne viena šalies įmonė yra praradusi pelningų sandorių, nes klientai tiesiog neturėjo pakankamai savų lėšų ir negavo banko garantijų užsakymui apmokėti. LPK analitikai taip pat yra konstatavę, kad tarptautiniuose konkursuose lietuviškoms įmonėms sunkiau konkuruoti su kitais dalyviais ir įsitvirtinti užsienio rinkose.

Sakykime, klientui pareikalavus projekto finansavimui taikyti minimalias 1–2 proc. metines palūkanas, priešingai nei kiti konkurso dalyviai iš Austrijos, Vokietijos, Čekijos, lietuviai negali to sau leisti.

„Šis klausimas ne kartą pateiktas, jau yra ir sprendimas, tiesa, tik „iš bėdos“. Mat galioja tik smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms. Kai kurios įmonės laikomos stambiomis, nes esame įdarbinę daugiau nei 250 darbuotojų, nors, pa­lyginti su kur kas didesnio kapitalo Vakarų Eu­ropos ar Skandinavijos kompanijoms, savo „stam­bumu“ būsime toli nuo jų. Išeina taip, kad šitos įmonės yra įdarbinusios per daug žmo­nių ir negalės naudotis šia programa“, – svarsto „Litbiomos“ prezidentas.

Tokia valstybės parama bus taikoma tik eksportui į ne ES ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos  valstybes. Ūkio mi­nistras Evaldas Gustas yra minėjęs, kad iš pradžių šiai priemonei įgyvendinti turėtų būti skirta apie 7 mln. eurų, tačiau suma galėtų būti pa­didinta; sandorių atidėjimo mokėjimo terminas būtų iki dvejų metų, o garantijos siektų iki 90 proc. sandorio sumos.

Panašių bandymų būta ir anksčiau, tačiau norimo rezultato tai nedavė. 2009 m. Ūkio mi­nisterijos iniciatyva šiek tiek daugiau nei metus bandyta teikti specialiąsias garantijas draudėjams dėl dalies pirkėjo skolos apmokėjimo eksporto kredito draudimo atvejais, pirkėjui neatsiskaičius su draudėju sutartyje nustatytais termi­nais. Tada šios garantijos suma siekė iki 5 mln. Lt (apie 1,5 Eur). Tai  galėtų tapti ge­ra plat­­forma valstybiniam eksporto draudimo mechanizmui atkurti.

Vėjo energetikai nekliudo

Ar biokuro pramonės plėtra nereiškia to, kad Lietuva lėčiau plėtos aplinkai dar palankesnius atsinaujinančius išteklius – vėjo, saulės ir vandens energetiką?

V.Jankauskas aiškina, kad jei kalbama apie vėjo energetiką, kuri tarsi galėtų sudaryti konkurenciją biomasei, tai bent iki šiol jie nebuvo konkurentai, nes biokuras Lietuvoje išimtinai naudotas kaip kuras šilumai gaminti ir tik nedidelė dalis tekdavo elektros gamybai. Antra vertus, nusprendus Vilniuje ir Kaune statyti dideles kogeneracines jėgaines, galinčias kūrenti atliekas ir biokurą, konkurencija gali atsirasti.

„Vėjo energetika tampa pakankamai konkurencinga, o hidroenergiją Lietuvoje apskritai reikėtų pamiršti. Dar prieš dešimtmetį vyko diskusija, kurioje nugalėjo nuomonė, kad ant didžiųjų upių neturime statyti užtvankų, – primena V.Jankauskas. – Yra bendra pasaulinė nuostata, kad netinka užtvenkti lygumų upių, o mūsų upės kaip tik tokios. Aišku, ir ant tokių upių statomos užtvankos, tarkime, baltarusiai pastatė  Nemuno elektrinę.“

BFL

Lietuvos krepšinio lygoje šį sezoną sėkmingai startavusi „Vytauto“ ekipa į areną kviečia sirgalius iš dviejų miestų – nuo šio rudens „Vytautas“ yra bendra Birštono ir Prienų miestų komanda. Bet pinigų bilietams prieniškiai ir birštoniečiai gali skirti nevienodai: lapkritį Prienų gyventojai už šildymą mokės brangiausiai Lietuvoje – dvigubai daugiau nei šios srities lyderis Birštonas.

Dovaidas PABIRŽIS

Kai prieš 15 metų savivaldybėms buvo perduotas gerokai nudėvėtas šilumos ūkis maždaug trečdalis savivaldybių patikėjo jį privatininkams, o du trečdaliai nusprendė tvarkytis pačios. Šis pasirinkimas didele dalimi nulėmė kiekvieno regiono šilumos ūkio raidą – savivaldybės pamažu perėjo prie kur kas pigesnio biokuro, o tarp brangiausiai mokančių vyrauja privačių investuotojų valdytų ar vis dar valdomų katilinių, daugiausia kūrenamų brangiomis dujomis, šilumos vartotojai.

Kaimynai skiriasi kaip diena ir naktis

Kaip pasakoja įmonės „Birštono šiluma“ direktorius Albertas Kandrotas, tai, kad kurorto gyventojai lapkritį už šilumos kilovatvalandę mokės 4,72 cento, nėra loterija ar sėkmė, bet daugelio metų darbas ir jo rezultatai. Lapkritį kurorte 83 proc. šilumos bus pagaminama naudojant biokurą. Jau dešimtmetį šiluma šiame kurorte gaminama kūrenant medžio drožles.

Prieš kurį laiką buvo sumontuotas ir kondensacinis dūmų ekonomaizeris, kuriam esant apie 20 proc. šilumos pagaminama iš dūmų: 120–150 laipsnių dūmų temperatūra, pašildžiusi vandenį, krinta bent 40 laipsnių.

„Birštono šilumos tinklai niekada nebuvo išnuomoti, tvarkėmės patys. 1999–2000 m., kai daug kur prasidėjo nuoma, miesto taryba nutarė to nedaryti. Atlikome studiją, nustatėme investavimo tvarką, tuo metu nebuvo ir paramos fondų, ėmėme paskolas, kurias išmokėjome. Dabar matome, kad pasirinkta kryptis buvo teisinga. Jau su struktūrinių fondų parama renovavome ir tinklus. Šiemet už teisingus sprendimus energetikos srityje Birštonas apdovanotas Energetikos ministerijos Auksine krivūle“, – džiaugiasi A.Kandrotas.

Birštonas nesieks šimtaprocentinės šilumos gamybos iš biokuro, nes kurorte veikia sanatorijos, SPA centrai, o jų šilumos naudojimas nėra lengvai prognozuojamas. Procedūroms būtina greitai sušildyti patalpas, o su biokuru tai padaryti sudėtinga. Todėl ir toliau šiluma bus gaminama apytikriu santykiu 80:20. Reikšmingesnio pokyčio nesukels ir įsibėgėjanti renovacija – šilumos poreikis nesumažės dėl sanatorijų plėtros.

O štai brangiausiai už šildymą Lietuvoje mokančių Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas guodžiasi nebent tuo, kad 2000-aisiais sudaryta ir 15 metų turėjusi galioti sutartis su „Eenergija“ šį rugsėjį buvo nutraukta. Mieste pagaliau pradėjo veikti biokuro katilinė, kuri turėtų sumažinti šilumos kainas. Iki tol šiluma, pagaminta naudojant gamtines dujas, sudarė 90 proc. visos šilumos.

„Šilumos ūkį perdavėme savivaldybės įmonei „Prienų šilumos tinklai“, pradėjo veikti katilinė, kaina po truputį mažės, tačiau tai pamatysime tik šildymo sezono pabaigoje. Rajone yra likusi tik viena mokykla, kurioje katilinė dar nepakeista, o pačiuose Prienuose, kol dar nėra labai šalta, visą šilumą gauname iš biokuro, likusi tik viena dujinė globos namų katilinė“, – vardija meras.

Prienų santykiai su privačiu investuotoju pastaruoju metu buvo blogi: kad ir ką jis darė, šilumos kaina vis tiek nemažėjo. Nuomos sutartyje daug kas buvo neapgalvota, todėl ji iš esmės miestui buvo nenaudinga.

Pasak mero, Prienų ir kitų mažesnių miestelių patirtis rodo, kad vienam privačiam tiekėjui atiduoti visą šilumos ūkį labai rizikinga. Didesniame mieste, kur galima konkurencija, situacija yra kitokia, tačiau rajono centruose privatininkai tokiu atveju įgauna beveik visišką veikimo laisvę, o vienintelis jų tikslas – pelnas.

Ilgalaikė klaidingų sprendimų kaina

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, pigiausiai už šildymą lapkritį mokės Jonavos gyventojai – 4,52 ct/kWh. Toliau rikiuojasi Birštonas, Utena, Elektrėnai ir Klaipėda.

Vis dėlto, pasak „Jonavos šilumos tinklų“ direktoriaus Alfredo Sadzevičiaus, tai, kad Jonava pirmauja, nieko nereiškia. Mat įmonė šį mėnesį pigiai nusipirko gamtinių dujų su nuolaida, kuri numatyta kaip kompensacija už permoką koncernui „Gazprom“. Jau kitą mėnesį dujas Jonava vėl pirks iš terminalo, todėl šilumos kaina tikrai kils. Biokuras sudaro maždaug du trečdalius Jonavos šilumos gamybos šaltinio.

A.Sadzevičiaus teigimu, dėl likusio trečdalio pokyčio apsispręsti neskubama, nes Jonavoje intensyviai vyksta renovacija ir kol kas neaišku, kokia bus jos įtaka bendram šilumos poreikiui. Jei šilumos vartojimas sumažės trečdaliu, galbūt naujų biokuro katilų visai neprireiks.

Palyginę prieš penkerius metus „Veido“ skelbtą sąrašą miestų ir rajonų, kuriuose šildymo kainos yra didžiausios, su 2015-ųjų lapkričio duomenimis, matysime, kad daug kas kartojasi. Ir prieš penkerius metus brangiausiai šildymas kainavo Prienuose, o į dešimtuką patenka tie patys Šalčininkai, Anykščiai, Palanga, Trakai, Ukmergė. Tai rodo, kad pokyčiai šilumos ūkyje neįvyksta per naktį, o klaidingi sprendimai lemia dideles kainas daugeliui metų į priekį.

Anykščių rajono savivaldybės, kurioje per penkerius metus iš biokuro gaminamos šilumos dalis padidėjo vos procentu, vadovas Kęstutis Tubis pasakoja, kad prieš daugiau nei dešimtmetį buvo priimtas klaidingas sprendimas miestą suskaidyti į 11 kvartalinių katilinių ir taip panaikinti bendrą šilumos tinklą. Tai lėmė labai išaugusią šilumos kainą, nes gamtines dujas Anykščiai privalėjo pirkti brangiau už kitus miestus, tai darydami mažmenininkų sąlygomis. Pasak miesto vadovo, už katilinių statybą ir kitas sąnaudas miestui dar liko per 4 mln. eurų skolų, be to, savivaldybė dar moka palūkanas.

Anykščių problemos sprendimo formulė tokia pati: prieš kurį laiką čia pradėjo veikti biokuro katilinė, kuri biokuro dalį miesto šilumos ūkyje padidins iki 49 proc., todėl nuo lapkričio pabaigos šiluma vartotojams atpigs penktadaliu. K.Tubio teigimu, už biokuro biržoje perkamą biokurą mokama 3,7 karto mažiau nei už dujas.

Lūžio metai

2015-ieji taps lūžio metais Lietuvos energetikoje: šiemet pirmą kartą centralizuotos šilumos ūkyje biokuro bus suvartota daugiau nei gamtinių dujų – apie 54 proc. 2007-aisiais ši dalis sudarė apie 17 proc., pernai – beveik 48 proc. Prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus, kai Vilniuje ir Kaune pradės veikti didelės kogeneracinės elektrinės, biokuro dalis išaugs iki 75 proc. O gamtinėms dujoms, kurioms kadaise teko bent 90 proc., teliks maždaug penktadalis.

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktoriaus Virginijaus Ramanausko žodžiais tariant, einame keliu, kuriuo skandinavai nuėjo dar prieš 30 metų. Miškų Lietuvoje daug, biokuro gabenimas 50 ar 100 kilometrų spinduliu nesukuria didelių logistikos išlaidų, todėl vyraujantis biokuras yra skiedros iš miško. Miškai Lietuvoje užima apie 2,2 mln. hektarų, jų metinis prieaugis siekia 18,2 mln. kubinių metrų.

„Tai nesustabdomas procesas, kurį reikia sveikinti. Tai vietinis, o ne atvežtinis kuras. Ne viena studija rodo, kad mūsų ištekliai yra pakankami, biokuro nepritrūksime. Gamtinės dujos tampa antrarūšiu kuru, praktiškai jos reikalingos tik Jonavos „Achemai“, o dideliems vartotojams reikalingų dujų reikia mažai“, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas.

Pasak jo, tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje labai didelės investicijos buvo skirtos dujų infrastruktūrai, tačiau tuo pat metu buvo intensyviai plėtojamas ir biokuro naudojimas.

Kaip pabrėžia Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius, pagrindinį prizą už atsinaujinančių išteklių naudojimą centralizuotame šildyme derėtų skirti „Gazpromui“. Mat nuo 2013-ųjų gamtinių dujų su transportavimo sąnaudomis ir biokuro kainos santykis skiriasi du tris kartus. 2013-ųjų rugsėjį gamtinės dujos kainavo 514, biokuras –173 Eur/tne, šių metų rugsėjį – atitinkamai 469 ir 137 Eur/tne.

Biokuro kainos skirtinguose Lietuvos regionuose ir vietovėse svyruoja nedaug – maždaug 10–15 proc. Lietuvoje veikia ir pirmoji pasaulyje biokuro birža, kuri šiuos skirtumus dar labiau išlygina: biokuro prekyboje dalyvauja miškų urėdijos, iš esmės tai galima daryti turint vos vieną sunkvežimį produkcijai gabenti. Šiuo metu šilumos gamintojai įpareigoti 50 proc. biokuro pirkti per biržą, o nuo kitų metų visa prekyba vyks tik biržoje. Tikimasi, kad ši taisyklė dar labiau padidins konkurenciją ir sumažins biokuro kainą.

Pasak M.Nagevičiaus, galutinė biokuro kaina susidaro iš užmokesčio tiekėjams, miško darbuotojams, technologijų gamintojams ir mokesčių. Tik apie 18 proc. komercinės biokuro kainos sudaro nelietuviški degalai, technologijos ir kitos sąnaudos. „Vadinasi, jei Lietuva būtų bendrovė ir biokuras (visiškai teorinis variantas) kainuotų tris kartus daugiau už gamtines dujas, vis tiek labiau apsimokėtų naudoti brangesnį biokurą, nes visi šie pinigai lieka Lietuvoje“, – papildomą biokuro naudą apibrėžia ekspertas.

Pastaruoju metu galima stebėti biokuro naudojimo mažėjimo tendenciją individualiuose namuose. Pagrindinės priežastys – emigracija ir judėjimas iš kaimo į miestą. Todėl namai, kurie anksčiau buvo šildomi malkomis, šiandien apskritai nešildomi. Kita, malonesnė priežastis – vis daugiau gyventojų susitvarko savo namus, pakeičia neefektyvius sovietinius katilus į modernesnius ir tai leidžia naudoti mažiau kuro.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno teigimu, turint centralizuotas šilumos sistemas, kūrenti gamtines dujas katile yra didelė prabanga, nes ši sistema leidžia panaudoti įvairias atliekas ir skiedras.

„Visuose Lietuvoje miestuose yra įrengtas centralizuotas šildymas ir mes galime naudotis šiais privalumais. Mieste pati brangiausia šildymo grandis yra miesto tinklai, tačiau mes juos turime įrengtus ir nesame už tai niekam skolingi. Pamažu Lietuvoje tai pradedama suprasti ir nebėra kalbų apie atsijungimus, kaip būta anksčiau. Mūsų miestai švarūs, be kaminų, tačiau didžiausia bėda, kad susidarė didelis skirtumas tarp šilumos gamybos ir namų, kurie neapšiltinti, todėl vartoja labai daug šilumos, būklės. Tai, kas padaryta šaltiniuose ir trasose, kur esame netoli ES vidurkio, su namais tik pradedama“, – aiškina V.Stasiūnas.

Pasak jo, turime Dievo dovaną – didelius biokuro atliekų išteklius. Tarkim, anglai kūrena biokurą, bet jis tris kartus brangesnis, nes miškų jie beveik neturi, tad tenka importuoti medžio granules iš Kanados.

Kompensacijų nemažėja

Nors per penkerius metus pokyčių šalies šilumos ūkyje įvyko tikrai daug, tai iš esmės beveik nepakeitė gyventojų, kurie nesuinteresuoti ko nors šioje srityje keisti ir gauna valstybės kompensacijas už šildymą, skaičiaus.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010-aisiais tokių buvo 170 tūkst., pernai – 163 tūkst. 2015 m. duomenų ministerija dar negalėjo pateikti.

Daugiausia kompensacijų pernai gavo Akmenės rajono gyventojai – 15,2 proc. Daugiau nei dešimtadalis gyventojų kompensacijas gavo Druskininkuose (14,8 proc.), Visagine (14,3 proc.) ir Anykščiuose (11,4 proc.).

Didžiuosiuose miestuose kompensacijas gaunančių gyventojų dalis mažesnė: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jas gavo kiek daugiau nei 4 proc. gyventojų, Šiauliuose ir Panevėžyje – daugiau kaip 7 proc. Mažiausia kompensacijų dalis teko Neringos (1,3 proc.), Klaipėdos rajono (1,8 proc.), Panevėžio rajono (1,9 proc.), Alytaus rajono (2,1 proc.) ir Kauno rajono (2,6 proc.) gyventojams.

Vidutinis būsto šildymo išlaidų kompensacijos dydis vienam asmeniui per vieną 2014 m. šildymo sezono mėnesį, būstą šildant centralizuotai, sudarė apie 100 Lt, būstą šildant kitomis energijos ir kuro rūšimis – 137,4 Lt. 2014-aisiais būsto šildymo išlaidų kompensacijoms išleista 88,7 mln. Lt – maždaug trečdaliu mažiau nei rekordiniais 2012-aisiais, kai tam skirta daugiau nei 140 mln. Lt.

Šiemet, kai kompensacijų skyrimas ir mokėjimas perduotas savivaldybėms, sausio–rugsėjo mėnesiais išleista 12,3 mln. eurų.

Vakaruose įprasta praktika, kai gyventojai už šildymą ir žiemą, ir vasarą moka vienodą įmoką. Pranašumas – nereikia su nerimu laukti šalčių ir gąsdinančių sąskaitų už šildymą.

Pasak V.Stasiūno, šis modelis Lietuvoje nėra populiarus ir todėl, kad mažesnes pajamas gaunantys žmonės, kurie žiemą moka didelius mokesčius, taip užsitikrina sau kompensacijas. Jei visus metus būtų mokama po lygiai, kompensacijų gavėjų sumažėtų.

Asociacijos duomenimis, 2015-ųjų pradžioje skolos už šildymą sudarė 275 mln. Lt, iš kurių 150 mln. Lt buvo skolingi privatūs vartotojai.

BFL

Valdančioji dauguma pradėjo sparčius teisinius žingsnius įgyvendindama savo planą perimti į valstybės rankas monopolistines ekonomikos šakas, priskiriamas šilumos ūkiui. Ar valstybei perėmus iš savivaldybių didžiųjų šalies miestų šilumos ūkio įmones bus naudojama daugiau vietinės gamybos biokuro ir šiluma gyventojams pigs? Kelios valstybinės Lietuvos miškų urėdijos jau investuoja į naujų technologijų įsigijimą ir planuoja pradėti gaminti biokurą dideliais kiekiais.

Dar metų pradžioje tiek premjeras Algirdas Butkevičius, tiek prezidentė Dalia Grybauskaite pritarė pasiektam susitarimui, kad bus kuriama specialiosios paskirties bendrovė, kuri padės ketvirtadaliu sumažinti šilumos kainą Vilniuje ir Kaune. Tokios bendrovės kontrolinį akcijų paketą turėtų valstybė, o kitos lėšos būtų gaunamos iš privataus sektoriaus arba savivaldybių ir ES.
Apie naujus miškų urėdijų planus gaminti daugiau biokuro, šilumos ūkio įmonių valdymo pokyčius ir jų įtaką šildymo kainoms savaitraščio “Veidas” surengtoje apvaliojo stalo diskusijoje kalbėjosi energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, “Lietuvos energijos” generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Dalius Misiūnas, Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius, Tauragės miškų urėdijos urėdas Robertas Piečia, Švenčionėlių miškų urėdijos urėdas Nauris Jotautas, Energijos išteklių biržos “Baltpool” vadovė Laura Žalaitė, Biomasės energetikos asociacijos “Litbioma” prezidentas Remigijus Lapinskas bei Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas.

A.Šindeikis: Pokyčiai Lietuvoje fundamentalūs. Pirmiausia politiniai pokyčiai, susiję su nuosavybės forma, dėl nusivylimo privataus sektoriaus valdymu energetikoje. Privatininkai iš tam tikrų sektorių perėmė valstybės kontrolę ir šis modelis patyrė fiasko: pasitikėjimas menkas, jų pelnai dažnai neproporcingai dideli. Antra, pasikeitė pats požiūris į energetiką. Turime naują įtampą tarp Rytų ir Vakarų, metų gale dėl pradėsiančio veikti dujų terminalo neišvengiamai įvyks permainų, susijusių su dujų kaina. Taigi lieka klausimas, kaip viskas klostysis su šilumos ūkiu – ar iš tikrųjų mūsų biokuras gali būti naudojamas didesne apimtimi nei iki šiol?
J.Neverovičius: Ne visai sutikčiau su tokiu požiūriu. Mano įsitikinimu, pati nuosavybės forma nėra esminis dalykas, lemiantis kainas. Valstybinis reguliavimas yra vienodas valstybės ir privačioms įmonėms, todėl tai nėra lemiamas veiksnys. Kažkada šis sektorius juk jau buvo valdomas per atitinkamą ministeriją, bet nežinau, dėl kokių priežasčių buvo pasirinktas to sektoriaus išvalstybinimas.
A.Šindeikis: Buvo manoma, kad privatus verslas sugebės tvarkytis geriau, kad valstybė neturi užtektinai lėšų investicijoms, be to, Privatizavimo fondui reikėjo lėšų.
J.Neverovičius: Sprendimas nebuvo privatizuoti – buvo nuspręsta perduoti savivaldybių valdymui. Diskusijos klausimas veikiau turėtų būti toks: ar valstybė turi užsiimti kokiu nors centriniu planavimu ir sprendimus nuleisti iš viršaus, ar reikėtų likti prie iki šiol buvusio varianto, tai yra kai sprendimus priima savivaldybių tarybos.
Kalbėdamas apie tai sutikčiau, kad savivaldybių lygio sprendimai be planavimo iš viršaus nepasiteisino. Yra atvejų, kai buvo padarytos klaidingos investicijos. Taigi kai nebuvo bendro požiūrio ir bendro plano dėl poreikių ir galimybių, taip pat aktyvaus valstybės dalyvavimo, deja, atsirado rizikų, kurios realizavosi. Kad to būtų galima išvengti, yra parengti atitinkami pakeitimai, dabar svarstomi Vyriausybėje (protokoliniu sprendimu jie buvo patvirtinti balandžio 9 d.). Tikiuosi, kad artimiausi metu jie bus priimti ir sąlygos bei ribos, kur link galime judėti su šilumos ūkiu (net ir atskirose savivaldybėse), bus aiškios.
Antra, svarbu tai, kad per šiuos metus ir keturis mėnesius pavyko pasiekti lūžį tarp energetikų ir pradėjome realiai vertinti pačių turimus energijos išteklius, visų pirma biomasę ir biokurą. Nemažai projektų jau pavyko įgyvendinti, o didieji projektai Vilniuje ir Kaune dar laukia įgyvendinimo. Tai esminis įvykis, nes iki šiol šilumos ūkio perspektyva buvo koncentruojama į dujas. “Gazpromo” dėka šią perspektyvą pakeisti nebuvo taip sunku, o dabar reikia įgyvendinti reikalingus projektus. Aišku, su sąlyga, kad neatsisakome dujų, ypač turint omenyje investicijas į didžiulį ir modernų Elektrėnų jėgainės bloką ar į suskystintų gamtinių dujų terminalą. Ateityje dujos gali būti rimtas energijos šaltinis, bet viską reikia subalansuoti taip, kad turėtume pasirinkimą ir nebūtume priversti mokėti prašomos kainos.
Taigi biokuras buvo realistiškai įvertintas ir šiuo metu jau baigiami rengti teisiniai dokumentai – nuo strateginių ir programinių iki konkrečių projektų.
Reikėtų paminėti biokuro biržos įtvirtinimą, kaip rimtą instrumentą, kad nebūtų galima manipuliuoti biokuro rinka ar ją dirbtinai lėtinti. Pernai birželį priimtas įstatymas, kuriame įtvirtintas įpareigojimas rinkos dalyviams, kad nuo šiemet 10 proc., kitais metais 30 proc. ir galiausiai 50 proc. paruošiamo biokuro turės būti parduodama per biokuro biržą. Taip bus užtikrintas skaidrus procesas nustatant kainą.
A.Šindeikis: Kodėl šis modelis, kai funkcija patikėta savivaldybėms, kurios, tarkim, išnuomoja privatininkams tam tikrus energetikos objektus, nepasiteisino?
J.Neverovičius: Reikėtų atskiros analizės, bet, sakyčiau, tai per daug sudėtingos temos, kad politinių derybų metu būtų galima priimti sprendimus. Jei vis dėlto jie priimami – tai su didele paklaida ir kartais neįvertinant realių poreikių bei galimybių. Neturint pakankamai informacijos ir galimybės objektyviai įvertinti konteksto, sprendimai dažnai remiasi kažkuo kitu.
V.Stasiūnas: Informacijos yra, net atlikta studija dėl kainų priežastingumo, bet kadangi Lietuvoje projektų tiek daug, nėra laiko į viską įsigilinti.
Dar gana neseniai sužinojome, kad turime pakankamai savo kuro, iš kurio visą reikiamą šilumą galime pasigaminti Lietuvoje. Gaminant ją kartu galima pagaminti ir nemažą kiekį elektros energijos. Ir visa tai naudojant vietinius išteklius, tai, kas šiandien guli ant žemės. Atlikta studija parodė, kad Lietuvoje kasmet tokių išteklių susidaro apie 2,2 mln. tonų. Šiandien Lietuvoje sukūrenama 1 mln. tonų, o 2020 m., kai centralizuotas šilumos tiekimas praktiškai bus pervestas prie biokuro, Lietuva kūrens apie 1,5 mln. tonų, dar 0,5 mln. tonų galės eksportuoti, ką daro ir šiandien. Gaila, kad didelio kiekio to nepanaudojame ar kaip komunalines atliekas vežame į sąvartynus.
Kitas dalykas – Lietuva turi įrengtas centrinio šildymo sistemas, kurių kitos valstybės gali pavydėti. Centralizuotas šilumos tiekimas, iki ateinant privačiam sektoriui į Lietuvą, buvo podukros vietoje ir labai neefektyvus. Tik atėjus privačiam operatoriui jis buvo pastatytas lygia greta su kitais energetikos sektoriais. Tuomet net buvo keliamas klausimas, ar iš viso Lietuvoje nereikėtų išardyti centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, ar nereikėtų pervesti visų vartotojų prie individualaus šildymo. Privatus sektorius padarė didelę įtaką centralizuoto šilumos sektoriaus atstatymui ir išlaikymui.
A.Vancevičius: Pirmiausia reikėtų paklausti, apie kokį biokurą kalbame, jo yra įvairių rūšių: ar apie medieninį, ar apie kurą, sudėtą su atliekomis, ar su šiaudais, ir taip toliau.
Taigi man, kaip valstybinių miškų atstovui, visų pirma neramu dėl to, kad nėra strategijos, kaip bus statomi biokuro katilai. Matyt, tai ir lėmė, kad dabar pastatyta tokių katilų, kaip Biržuose, kai katilui netinka mediena iš Biržų girios. Taigi geriausiu atveju Biržų girios mediena vežama 150–200 km visai į kitą miestą, kai geriausia vežti daugiausia 50 km atstumu (vežant toliau nei 100 km labai didėja kaina).
Užtat labai sveikintinas noras sukurti programą. Nors ji sudėliota visai neblogai, man užkliuvo, kad į medieninius išteklius įskaičiuojami kelmai, kurie Europoje dažniausiai neraunami. Kelmui išrauti reikia panaudoti daugiau energijos, nei gaunama.
Dar galiu pasakyti, kad mes, kaip valstybiniai miškininkai, turintys tam tikrų išteklių, ne tik jau seniai gaminame biokuro gamybos žaliavą (šakas, malkas), bet esame pasirengę gaminti ir patį biokurą. Kaip? Dvejopai: numatyta, kad keturios miškų urėdijos įsigis savo technikos, kuria gamins galutinį produktą, ir tieks jį biokuro biržai. Kadangi tai didelės investicijos, visos kitos urėdijos skelbs rangos konkursus ir taip pat teiks savo pasiūlymą per biokuro biržą.
R.Lapinskas: Norėčiau sudėlioti kelis akcentus. Iš tikrųjų biokuro turime daugiau nei pakankamai, tą rodo ne mūsų, o su šia veikla susijusių mokslininkų studijos. Be abejo, didžiąją biokuro dalį matome iš medienos (apie 60 proc.), tačiau likusią dalį gali sudaryti agrokuras – šiaudai (iki 20 proc.) ir komunalinės atliekos, jų degraduojanti dalis (per 20 proc.). Įvairiam panaudojimui – ne tik deginimui, bet ir kaip biodujų bei biodegalų žaliavos. Tam tikrą vaidmenį matome ir ne atsinaujinančios energijos išteklių, bet vis dėlto lietuviškų – apsčiai turime juodųjų kuro durpių.
Antra – dėl to, kas gerai, o kas blogai padaryta šilumos ūkyje ir kokia nuosavybės forma turėtų būti. Nuosavybės klausimas nėra esminis – esmė yra valdymas, priežiūra, kontrolė ir savalaikės investicijos bei krypties turėjimas. Galima sakyti, kad Lietuvai naudingiausios šilumos ūkio strategijos, tai yra perėjimo prie vietinio biokuro, nebuvo. Planas vienas – statyti biokuro katilus, tačiau iš tiesų padaryta tokių klaidų, kada katilai parinkti neatsakingai, neatsižvelgiant į Lietuvoje ruošiamo pigiausio biokuro specifiką.
Nepaisant to, kad šis procesas buvo vykdomas šiek tiek chaotiškai, biokuro užtenka visiems ir jis nuo maždaug 2005 m. visą laiką buvo pustrečio tris kartus pigesnis negu dujos. Drįsčiau teigti, kad visada taip bus, nes dabar biokuro turime daugiau, nei jo reikės 2020 m.
Čia atkreipčiau dėmesį į svarbiausią artimiausio laikotarpio uždavinį, tai yra Vilniaus ir Kauno pervedimą prie biokuro. Šiuose miestuose turi būti biokuro kogeneracija, todėl, kad čia turi stovėti dideli įrenginiai, tad pleškinti biokurą tiktai termofikacinio vandens pašildymui didžiuosiuose miestuose, kur ir vasarą yra tam tikras šilumos ir karšto vandens poreikis, būtų neprasminga. Manome, kad iki 20 proc. elektros energijos Lietuvoje rinkos kainomis galėtų būti pagaminama iš biokuro būtent tuose didžiuosiuose kogeneraciniuose įrenginiuose.

BFL

Vyriausybė praėjusią savaitę apsisprendė kogeneracinių elektrinių Vilniuje ir Kaune statybos bei rekonstrukcijos projektus patikėti valstybės kontroliuojamoms bendrovėms. Tikimasi, kad tai ne tik sumažins šilumos kainą šių miestų gyventojams, bet ir reikšmingai padidins šilumos iš biokuro gamybą Lietuvoje.

Šiuo metu šalyje iš biokuro pagaminama daugiau nei trečdalis (33 proc.) šilumos, bet Vilniaus ir Kauno dalis čia menka. Mat biokuro plėtros projektų didžiuosiuose šalies miestuose, kurie sunaudoja maždaug pusę visos Lietuvoje pagaminamos šilumos, iki šiol nebuvo daug.
Biokurui kūrenti pritaikytas vienas iš Vilniaus antrosios termofikacinės elektrinės katilų, Naujosios Vilnios katilinė ir katilinė “Aliejaus investicijos”, o Kaune veikia trijų nepriklausomų šilumos gamintojų – “GECO Kaunas”, “Lorizon Energy” ir “Pramonės energijos” biokuro katilinės.
Tiesa, artimiausiu metu Kaune numatomas įspūdingas proveržis – suplanuota apie 10 naujų atsinaujinančios energijos katilinių ar kogeneracinių elektrinių, kurias statys ar jau stato nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendrovė “Kauno energija”. Bendra jų galia turėtų sudaryti daugiau nei 300 MW – tiek galios Kaunui vidutiniškai pakanka žiemos šildymo sezonu.
Kalbos apie Vilniaus šilumos ūkio perėjimą prie gerokai už rusiškas dujas pigesnio biokuro taip pat nuolat sklando ore.

Permainas paskatino konkurentai
Kitur Lietuvoje jau gerokai anksčiau, o pastaraisiais metais ypač intensyviai vyko biokuro katilinių plėtra: buvo statomos naujos katilinės, biokurui naudoti pritaikomos šilumos įmonių senosios dujinės katilinės.
Praktiškai beveik visi šalies rajonai savo šilumos gamybos balanse turi mažesnę ar didesnę biokuro dalį, tik Šalčininkuose, Prienuose, Elektrėnuose šilumai gaminti biokuras kol kas nenaudojamas.
Užtai Ignalinos, Molėtų, Lazdijų rajonuose centralizuotai tiekiama šiluma gaminama vien tik iš biokuro, Utenos, Tauragės rajonų katilinėse biokuras sudaro 80–90 proc. Todėl šių savivaldybių gyventojai gali džiaugtis mažiausiomis šilumos kainomis šalyje.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, šių metų kovo mėnesį “Utenos šilumos tinklų” tiekiamos šilumos kaina buvo mažiausia – 17,58 ct/kWh, o didžiausia kaina – 33,84 ct/kWh šilumą tiekė “Fortum Joniškio energija”, šilumai gaminti naudojanti tik 9 proc. biokuro.
Joniškio rajono meras Gediminas Čepulis džiaugiasi, kad Joniškyje investavo nepriklausoma šilumos gamintoja bendrovė “GECO Investicijos”, pastatydama kad ir nedidelę 4 MG biokuro katilinę, kurios gaminamą pigesnę šilumą privalo pirkti suomių valdoma “Fortum Joniškio energija”. Atsiradusi konkurencija, pasak G.Čepulio, ir pastarąją paskatino investuoti į biokuro katilinės projektą, kuris šiuo metu yra rengiamas. Todėl meras tikisi, kad rekonstravus katilinę šiluma atpigs ir Joniškio rajono gyventojams.
Tarp didžiausių brangininkų – ir Anykščių rajonas, kuriame šilumos kilovatvalandė šių metų kovo mėnesį kainavo 30,66 cento. Bendrovės “Anykščių šiluma” direktorius Virgilijus Vaičiulis pasakoja, kad didžiuoju akmeniu po jų kaklu kabo 14 mln. Lt (pradinė 19 mln. Lt) paskola, už kurią dar 1999 m. Anykščiuose buvo rekonstruotas šilumos ūkis, įrengiant gamtinių dujų katilines. Pabrangus dujoms šilumos kaina šoko į neregėtas aukštumas. Pavyzdžiui, šių metų sausio mėnesį kvadratinio metro šildymas anykštėnams kainavo 7,20 Lt, už 60 kv. m buto šildymą teko pakloti po 430–440 Lt.
Tačiau jau šiemet, iš ES fondų gavę 3,1 mln. Lt paramą, antra tiek investavę patys, anykštėnai statys biokuro katilą, todėl tikisi šilumos kainą atpiginti bent 4–5 centais už kilovatvalandę.
“Daugiau sumažinti kainos iš pradžių neišeis, nes turime mokėti paskolą. Be to, daug kainavo “Anykščių vyno” gamyklos katilinė, kurioje ir įrengsime biokuro katilą”, – skaičiuoja V.Vaičiulis.
Jam pritaria ir Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas Remigijus Lapinskas, sakydamas, kad esminę klaidą daro tie, kurie neįvertina su biokuru susijusių investicijų svorio.
“Visi pripažįsta biokuro pranašumus: tai tris kartus už dujas pigesnis kuras, iš vietinių atsinaujinančių žaliavų, ypač svarbus dėl regioninės plėtros galimybių. Tačiau visi nori pasinaudoti biokuro teikiama nauda nedelsiant – pastatė katilinę, ir nori iš karto gauti pigesnę šilumą. Bet kadangi katilinės rekonstrukcijai, pritaikant biokurui, ar naujos katilinės statybai reikia didelių investicijų, didžiąją dalį kurių tenka skolintis iš banko, visa tai biokuro naudą gerokai mažina”, – aiškina R.Lapinskas.
Pasak jo, neatsitiktinai biokuro katilinių statybos ar pritaikymo projektai remiami ES fondų lėšomis. Daugelis miestų šilumai gaminti iš dalies ar visiškai pradėjo naudoti biokurą pasinaudoję šia parama.
Tiesa, praėjusiu 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu ES paramos suma buvo ribojama 6 mln. Lt suma, todėl pirmiausia renovuoti imtos nedidelės dujinės katilinės mažesniuose šalies miestuose, kur parama sudarė pusę reikalingų sąnaudų. Tačiau tokia suma aiškiai per maža didiesiems miestams, todėl Vilniaus, Kauno šilumos gamybos balanse biokuras iki šiol sudaro labai nedidelę dalį.

Didės paklausa, kils ir kainos
Kaip numatyta praėjusią savaitę Vyriausybės patvirtintame Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2014–2020 m. programos projekte, Vilniuje numatoma pastatyti apie 145 MW elektrinės galios atliekų ir biokuro kogeneracines elektrines, o investicija į jų statybą siektų apie 1,135 mlrd. Lt. ES fondų parama sudarytų 567 mln. Lt.
Kaune siūloma statyti apie 50 MW elektrinės galios atliekų ir biokuro kogeneracines elektrines. Investicija siektų 478 mln. Lt, ES parama sudarytų apie 239 mln. Lt. Tikimasi, kad įgyvendinus šiuos projektus šilumos kaina Vilniuje ir Kaune sumažėtų beveik trečdaliu, o iki 2020 m., kaip numatyta, iš biokuro galėtume pasigaminti apie 70–80 proc. visos šaliai reikalingos šilumos.
“Kogeneracija – pats efektyviausias biokuro panaudojimo būdas. Iš biokuro Lietuvoje galima pagaminti apie 80 proc. centralizuotos šilumos ir apie 20 proc. mums reikalingos elektros. Tiesa, dėl savo sudėtingumo kogeneracinės elektrinės yra keletą kartų brangesnės. Jų Lietuvoje kol kas turime nedaug: Vilniaus antrosios termofikacinės elektrinės katilas pritaikytas gaminti šilumai ir elektrai, “Marijampolės šilumos”, “Plungės bioenergijos”, Šiaulių kogeneracinės elektrinės”, – vardija R.Lapinskas.
Tiesa, jis perspėja, kad jei Vilnius ir Kaunas šilumai gaminti imtų naudoti skiedras, jų poreikis didelio galingumo elektrinėse būtų labai didelis, dėl to skiedrų kainos regionuose, kaip prognozuojama, pakiltų 20–25 proc. – nuo 600 Lt už toną naftos ekvivalento iki 800–900 Lt/tne. Vadinasi, aplinkiniuose rajonuose brangtų ir šiluma.
“Nepadarykime klaidos ir nesukelkime nereikalingos įtampos biokuro rinkoje. Lietuva gamina kelis šimtus tūkstančių tonų šiaudų ir medžio granulių. Tos gamybos apimtys gali dar didėti, todėl elektrinėse Vilniuje ir Kaune reikia naudoti šiaudų ir medžio granules. Šilumos gamybos technologija ir pats kuras yra šiek tiek brangesni, tačiau kur kas labiau pritaikyti tai didžiajai energetikai, kuri skaičiuoja šimtus megavatų galios”, – įsitikinęs R.Lapinskas.
Lietuvos atsinaujinančių išteklių konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius taip pat svarsto, ar pavyks atsilaikyti prieš didžiųjų miestų interesą projektus įgyvendinti mažųjų sąskaita.
“Matau grėsmę, kad bus sukurtos vienodos paramos sąlygos medienos ir šiaudų biokurui. Tuomet Vilnius ir Kaunas pasirinks pigiausias investicijas – skiedras, o regionų gyventojai ir tie, kurie namus šildo malkomis, dėl padidėjusios skiedrų paklausos mokės brangiau. Todėl kuriant paramos schemas reikia pirmiausia galvoti, kas naudinga valstybei, o ne atskiram miestui. Paramos intensyvumas medienos ir šiaudų biokurui turėtų būti skirtingas”, – mano M.Nagevičius.

Tris paskutines savaites biokuro biržoje stebimas biokuro kainų mažėjimas. Nuo vasario vidurio, kai kaina buvo pasiekusi aukščiausią tašką (vidutinė svertinė biokuro kaina tuomet siekė 760,03 Lt/tne), biokuras atpigo beveik 15 proc. ir vakar prekybos sesijos metu kainavo vidutiniškai 647,73 Lt/tne.

Biokuro kainos biržoje mažėja nepaisant miškų urėdijose pabrangusios malkinės medienos, kuri naudojama biokuro ruošimui.
Biokuro kainų mažėjimą lėmė neįprastai šiltas žiemos sezonas. Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, 2014 m. vasario mėnesio oro temperatūra buvo beveik 4 kartus aukštesnė nei 2013 metais tuo pačiu metu.
„Nors dėl brangusios malkinės medienos laukėme ir biokuro brangimo, tačiau kainų kreivės kryptį pakeitė šiltesnis nei tikėtasi žiemos/pavasario sezonas. Paklausa buvo mažesnė nei ruošėsi tiekėjai, dėl to susidarė biokuro pasiūlos perteklius rinkoje: tiekėjai, siekdami parduoti žiemos sezonui sukauptą rezervą iki vasaros sezono pradžios, yra priversti mažinti pelno maržą ir realizuoti produktą žemesnėmis kainomis“ – sako Laura Žalaitė, Energijos išteklių biržos „Baltpool“ generalinė direktorė.
Trečiadienio aukciono metu buvo pateikti 7 pirkimo pavedimai už 0,532 mln. litų ir beveik aštuonis kartus daugiau pardavimo pavedimų, kurių buvo 32  už 4,088 mln. litų. Sudaryta sandorių už 505 tūkst. litų.
„Baltpool“ elektroninėje prekybos sistemoje pirkėjai ir pardavėjai prekiauja nuo 2013 metų rugpjūčio. „Baltpool“ biokuro biržoje šiuo metu jau veikia 62 biokuro rinkos dalyviai, iš kurių 43 yra biokuro pardavėjai. Biokuro pirkimo pardavimo aukcionai vykdomi kiekvienos savaitės antrą darbo dieną. 2014 metais biokuro biržoje sudaryta sandorių už daugiau nei 3 mln. litų.

Brangstant malkinei medienai, energijos iš biokuro gamintojus kol kas gelbsti anksčiau sudarytos sutartys su tiekėjais.

Lapkričio antroje pusėje, atvėsus orams, vidutinė svertinė vidutinės kokybės biokuro kaina „Baltpool“ biržos sandoriuose perkopė 700 Lt/tne ribą ir pradėjo džiuginti vartotojus, anksčiau sudariusius ilgalaikius kontraktus su tiekėjais.
„Kol nesibaigs trejiems metams sudarytos tiekimo sutartys su keturiais tiekėjais, atrinktais viešųjų pirkimų konkurso būdu, biržoje pirkti biokuro poreikio neturėsime – nebent įstatymai privers. Nors dabar 35 MW galios biokuro katilas veikia visu pajėgumu, jokių problemų dėl tiekimo neturime ir neturėjome. Dar nėra buvę taip, kad pristigę žaliavos turėtume didinti gamtinėmis dujomis gaminamos energijos kiekį ir reikalauti tiekėjų padengti dėl biokuro ir gamtinių dujų kainų skirtumo susidariusius nuostolius“, – „Veidui“ tvirtina „Šiaulių energijos“ komercijos direktorius Gintautas Šablinskas.
Užtat patys tiekėjai suvokia, kad tokia nuostolių kompensavimo rizika, įprastai numatoma sutartyse su biokuro pirkėju, yra ganėtinai reali. Todėl laukdami stipresnių šalčių, kai pirkėjai galbūt prašys didinti sutartyse numatytus pristatomos žaliavos kiekius, vos spėja suktis kaupdami atsargas.
„Atsipalaiduoti ir pagalvoti apie prekybą biržoje galėsime nebent pavasariop, jei nebūtų stiprios žiemos ir atliktų dabar ruošiamų atsargų likučių. Tačiau tuomet ir kainos biržoje greičiausiai bus atslūgusios“, – teigia „Timbex“ biokuro padalinio vadovas Linas Mažintas.
Šiuo metu tiekėjai, pasak L.Mažinto, stebėdami „Baltpool“ aukcionų rezultatus tegali graužtis nagus: trumpalaikių sandorių kainos kone trečdaliu viršija jų ilgalaikėse biokuro tiekimo sutartyse nustatytus skaičius. Tokį ženklų skirtumą galima paaiškinti ne tik stebimu biokuro žaliavos brangimu, bet ir tuo, kad, tarpusavyje konkuruodamos dėl didesnės apimties užsakymų, tiekėjų įmonės linkusios rizikuoti siūlydamos pernelyg optimistines kainas. Todėl dauguma ilgalaikių sutarčių šiuo metu naudingesnės pirkėjams, o ne tiekėjams.
„Dvišalėse sutartyse paprastai numatoma, kad žaliavos kainoms kylant daugiau kaip 10 proc. biokuro tiekėjas gali prašyti perskaičiuoti kainas, tačiau pirkėjas neprivalo šio prašymo patenkinti. Katilinės tuo ir naudojasi“, – teigia L.Mažintas.

Į biržą – ne savo noru

Energijos išteklių biržos „Baltpool“ generalinė direktorė Laura Žalaitė pabrėžia, kad iki šiol pasiūla biokuro aukcionuose du tris kartus viršydavo paklausą. Tai patvirtina ir biržos dalyvių skaičius: iš 43 užsiregistravusių bendrovių 33 yra potencialūs tiekėjai, o pirkėjų – vos dešimt.
„Tarp potencialių biokuro tiekėjų turime ir vieną Estijos bendrovę, be to, galimybes prekiauti „Baltpool“ vertina kaimynų – Latvijos bei Baltarusijos įmonės“, – tvirtina biržos vadovė, prognozuojanti, kad įsitikinimas, jog biokuro neapsimoka vežioti toliau nei 50 km, ilgainiui gali kisti: juk galiausiai tai priklauso nuo biokuro gamybos savikainos ir rinkos kainų skirtumo.
Lapkritį, palyginti su spaliu, biokuro sandorių vertė aukcionuose išaugo beveik šešis kartus, tačiau šį šuolį lėmė ne tiek biokuro kaina, kiek pailgėjusi sudaromų sandorių trukmė. Praeitą mėnesį buvo sudarinėjami ne tik savaitės ar mėnesio, tačiau ir ketvirčio trukmės biokuro tiekimo sandoriai.
Gruodį, kaip ir tikėtasi, biokuro birža „užmigo“ – naujų sutarčių kol kas nesudaryta. L.Žalaitė spėja, kad greičiausiai visi pirkėjai jau apsirūpino tiekimo garantijomis ir vėl sukrusti juos priverstų nebent smarkūs šalčiai. Tiesa, yra pirkėjo pasiūlymas dėl biokuro tiekimo Kalėdų švenčių savaitei, tačiau siūloma kaina neprivilioja nė vieno tiekėjo.
„Energijos gamintojai biokuro įsigijimo sandorius neretai stengiasi sudaryti iš anksto – likus pusmečiui ar dar ilgesniam laikotarpiui iki vartojimo pradžios. Todėl tikėtina, kad po Naujųjų metų bus pradėti sudarinėti sandoriai dėl biokuro tiekimo vasarą. O tiekėjų kitam šildymo sezonui bus pradėta žvalgytis jau pavasarį“, – komentuoja L.Žalaitė.
Nuo 2014 m. pradžios šilumos gamintojai taps įpareigoti 10 proc. suvartojamo biokuro įsigyti biržoje. 2015-aisiais ši dalis išaugs iki 30 proc., 2016-aisiais – iki 50 proc. „Kadangi ši procentinė dalis skaičiuojama būtent nuo sunaudojamo biokuro kiekio, o ne nuo kiekio, kuriam įsigyti skelbiamas konkursas, nuostata galios ir tiems gamintojams, kurie buvo užsitikrinę tiekimą dvišalėmis sutartimis. Kadangi tokiose sutartyse dažniausiai numatomas lankstus tiekimo grafikas, o apie naujas taisykles buvo pranešta iš anksto, pirkimo dalies nukreipimas į biokuro biržą neturėtų sukelti papildomų rūpesčių ar grėsti baudomis. Pagaliau tam ir buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, o ne iškart pareikalauta pusę biokuro pirkti per biržą“, – pabrėžia L.Žalaitė.

Šilumos tiekėjai, tikindami, esą visose savivaldybėse pasistačius biokuro katilus atpigs šiluma, mulkina ir vartotojus, ir politikus. „Veido“ tyrimas rodo, kad daugybėje savivaldybių, kuriose biokuras jau dabar sudaro daugiau kaip pusę viso šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos kainos yra pačios didžiausios.

Biržietė Irena kasryt pasigarsina radijo imtuvą, kai kelios minutės po pusės septynių budintis sinoptikas informuoja apie artimiausių keleto dienų orus. „Pagrindinė visų šiandieninių mano aplinkos žmonių pokalbių tema – orai. Šnekamės, kas yra girdėję kokių liaudies spėjimų apie būsimus rudens, žiemos orus, svarstome, ar greit užklups šalčiai, nes nuo to priklauso, kiek dar ilgai bus galima gyventi be centrinio šildymo“, – vardija pašnekovė.
Daugiabutyje gyvenančiai Irenai centrinio šildymo sezono pradžia ypač aktuali, mat ji nepriklauso gausiam šioje savivaldybėje kompensacijų už šildymą gavėjų būriui. Tačiau labiausiai moterį stebina dalies šilumininkų ir politikų kalbos, esą, jei visos Lietuvos savivaldybės šilumą imtų gaminti naudodamos daugiausia biokurą, tai sąskaitos už šildymą sumažėtų nuo trečdalio iki pusės. „Niekaip nesuprantu: mano žiniomis, Biržai kaip tik ir šildomi biokuru, o sąskaitos per pastarąjį dešimtmetį, kai buvo pereita prie šito kuro, ne tik nesumažėjo, bet dargi išaugo, ir smarkiai. Bet kiekvieną šildymo sezoną per radiją ir televiziją girdžiu tą patį šilumininkų skleidžiamą mulkinimą. Kodėl taip yra?“ – skėsteli rankomis biržietė.
O tokių savivaldybių kaip Biržai, kuriose biokuras sudaro nuo 40 iki 90 proc. viso šilumai gaminti naudojamo kuro (ir kuriose vienos kilovatvalandės šilumos kaina didžiausia) yra ne viena. Greta Biržų (čia biokuras sudaro net 88 proc. viso šilumai gaminti reikiamo kuro) rikiuojasi dar bent aštuonetas rajonų: Kazlų Rūda (87 proc.), Skuodas (72 proc.), Šakiai (68 proc.), Pakruojis (50 proc.), Vilkaviškis (51 proc.), Marijampolė (45 proc.), Palanga (44 proc.), Telšiai (40 proc.). Bet šitose modernius biokuro katilus įsirengusiose ir gyventojams dar neseniai pigią šilumą žadėjusiose savivaldybėse šildymo kaina yra pati didžiausia iš visų šešiasdešimties savivaldybių: viena kilovatvalandė gyventojams atsieina nuo 27,06 iki 34,42 ct.
Pigiausiai Lietuvoje šildosi molėtiškiai: jiems vienos kilovatvalandės kaina tesiekia 18,27 ct. Arba, kitaip tariant, nuo trečdalio iki pusės mažiau. Tiesa, nykštukiniai Molėtai vieni pirmųjų perėjo prie biokuro. Šiame rajone šilumai gaminti naudojama net 99 proc. biokuro.
„Gal aš jau visiškai nieko nebeišmanau apie šiandieninę matematiką, – gūžčioja pečiais biržietė Irena, – tai paaiškinkite man, kodėl daugelyje savivaldybių šildytis biokuru yra taip brangu? Kodėl tik vienoje kitoje savivaldybėje biokuras ekonomiškai pasiteisino? Ir kodėl daugelyje rajonų, kurie iki šiol dar nėra įsirengę biokuro katilų ir toliau šildosi dujomis arba mazutu, šildymas atsieina trečdaliu pigiau?“ – nesupranta moteris.
Ir iš tikrųjų – kodėl? Štai visiškai nenaudojančiose biokuro arba tik minimaliai jį šildymui naudojančiose Plungės, Pagėgių, Elektrėnų, Alytaus rajono, Kėdainių, Klaipėdos, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Šiaulių, Zarasų savivaldybėse vienos kilovatvalandės šilumos kaina yra maža ar net viena mažiausių – nuo 20,66 iki 25,39 ct/kWh.

Privatininkams išnuomotuose ūkiuose šiluma brangesnė 15 proc.

„Kuro rūšies kaina menkai paveikia bendrą šilumos kilovatvalandės kainą“, – šypteli seniausias pagal stažą Lietuvoje meras ignalinietis Bronis Ropė.
Iš tikrųjų, kaip antrina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Loreta Kimutytė, šilumos kainoje slypi bent keletas dedamųjų.
Šilumos kainą pirmiausia lemia gamybos ypatumai (ar iš kamino karštas dūmas išmetamas lauk ar grąžinamas atgalios ir darkart panaudojamas – taip sutaupant 20 proc. šilumos energijos); vamzdynų nusidėvėjimo lygis (seni vamzdynai iššvaisto nuo 30 iki 35 proc. šilumos energijos); investicijos (ar šilumos tiekėjas naujus biokatilus pirko ir šilumos ūkį modernizavo tik iš bankų skolintais pinigais, ar dar gavo ir ES struktūrinių fondų pinigų). Investicines išlaidas tiekėjai paprastai perkelia vartotojams, nes investicijų grąža lėta: jei buvo gauta ES parama, tai sistemos atnaujinimas atsiperka per 5–6 metus, o be paramos – per 15–18 metų.
Be to, į šilumos kilovatvalandės kainą reikia įtraukti ir sistemos valdymo bei palaikymo sąnaudas. Šilumos tinklus valdantys privatūs operatoriai, kuriems kai kurios savivaldybės išnuomojo savo šilumos ūkius laikotarpiui nuo penkiolikos iki trisdešimties metų, siekia greitos investicijų grąžos ir pelno, todėl brangiau vertina savo paslaugas nei savivaldybės įmonės, valdančios šilumos tinklus. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, pasak B.Ropės, leidžia šilumos tinklų nuomininkams pasiimti iki 5 proc. pelno.
Aišku, šiaip jau penki nuošimčiai tėra „mizeris“, bet, procentus išvertę į absoliučiųjų skaičių kalbą, pamatysime milijonus litų.
„Savivaldybėse, kuriose šilumos ūkius valdo savivaldybės administracijai pavaldžios įmonės, šildoma pigiau, nes tarybos neleidžia kelti įkainių: merai ir tarybų nariai nori būti perrinkti kitai kadencijai, tad jiems svarbiausia, ką galvoja rinkėjai“, – neslepia tikrovės B.Ropė.
O savivaldybėse, kurių šilumos ūkius maždaug prieš dešimtmetį senos kadencijos merai ir tarybų nariai išnuomojo privatiems operatoriams, kainos, pasak Vilniaus miesto tarybos nario ir buvusio AB „Vilniaus šilumos tinklų“ vadovo Broniaus Cicėno, didesnės apie 15 proc. „Nuomininkas galvoja, kaip jam greičiau ir daugiau uždirbti pelno. Ir čia visiškai nesvarbu, kokiu kuru savivaldybė šildoma: biokuru ar dujomis. Pažvelkite atidžiau: visose savivaldybėse, kurių šilumos ūkiai išnuomoti monopolininkui, nepaisant to, kad šilumai gauti naudojamas biokuras, vienos kilovatvalandės kaina yra pati didžiausia“, – apibendrina B.Cicėnas.
Galiausiai dar viena dedamoji – prie centrinio šildymo sistemos prijungtų namų bei kompensacijų gavėjų skaičius. Kuo mažiau namų ir kuo daugiau įvairių kompensacijų gavėjų, tuo didesnė vienos šilumos kilovatvalandės kaina.
Ir viską apvainikuoja konkurencija: ar turi šilumos tiekėjas galimybę pirkti kurą, nesvarbu – dujas, biokurą, mazutą, konkurencingoje rinkoje, ar ne?

1bionovus

Kodėl plačios koncerno “Icor” rankos priglaudė ne tik sostinės daugiabučių priežiūrą, šilumos tinklus, atliekų tvarkymą, bet ir visos Lietuvos biokuro tiekimą?

Nepriklausomybės pradžioje keturi teisės studentai, pradėję verslą nuo konsultacijų, po poros metų pabandė prekiauti dujų skaitikliais ir netruko atrasti stabilaus verslo paslapties: dirbdamas komunalinio ūkio sektoriuje pakilimo metais galbūt ir neaugsi drastiškai, tačiau sukti galvos dėl išlikimo ar rinkų svyravimų niekada neteks: gyventojai visada bus priversti mokėti. Tiek, kiek jiems pasakysi.
Taip susikūrė “Rubicon” koncernas, kuris vėliau, kaip tikėtina, bandydamas atsikratyti skandalų šleifo, persivadino į “Icor”, ir per du dešimtmečius Vilniuje apraizgė visą komunalinių paslaugų sektorių: su koncerno akcininkais susijusi šildymo įmonė „Vilniaus energija” vilniečiams tiekia šilumą, o biokurą jai gaminti perka iš koncerno įmonės „Bionovus”, „City Service” antrinės bendrovės prižiūri didžiąją dalį sostinės daugiabučių, o „Ecoservice” daugumoje šių daugiabučių surenka atliekas. Taip pamažu “Icor” grandinė apjuosė visas sritis, kuriose gyventojai įpareigoti mokėti.
„Jie įsitvirtinę visose srityse, kur Italijoje susiformavo mafija”, – kerta aršus “Icor” kritikas Seimo narys Kęstutis Masiulis.
„Argi šie verslininkai gali vadovauti „Vilniaus energijai”, kai turi įmones, kurios tiekia biokurą, renka šiukšles, prižiūri gyvenamuosius namus? Visas tinklas paimtas į vienas rankas”, – stebisi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys ir buvęs Vilniaus šilumos tinklų direktorius Bronius Cicėnas. Tarkime, juk jeigu šilumą tiekia ir daugiabutį prižiūri tie patys asmenys, jie nėra suinteresuoti taupyti šildymo, jo reguliuoti pagal oro temperatūrą lauke ir stengtis, kad gyventojai mokėtų mažiau.
Tačiau kontrolės institucijos, turinčios rūpintis vartotojų interesais, tokių klausimų sau nekelia. Kiek šiandien Vilniaus rinkos savo segmente užima “Icor” koncerno įmonės, niekas neskaičiuoja – tai nerūpi nei sostinės savivaldybei, nei konkurenciją turinčiai prižiūrėti Konkurencijos tarybai. Kodėl? Juk ir aklas mato, kad su “Icor” koncernu susijusios įmonės ne viename sektoriuje šiandien jau įtvirtinusios savo paslaugų monopolį arba sparčiai artėja jo link: „Vilniaus energija”, pagrindinė šilumos tiekėja vilniečiams, manoma, užima 85–90 proc. rinkos, kaip buvo skelbta spaudoje, Konkurencijos tarybos duomenimis, „City Service” dalis rinkoje dar 2008 m. siekė 30 proc. ir daugiau. O rinkos dalyviai skaičiuoja, kad 35–40 proc. rinkos turėtų būti atsiriekusi ir atliekų tvarkymo bendrovė „Ecoservice”.
Beje, išaugusi iš sostinės marškinėlių, dabar “Icor” nusitaikė ir į kitus miestus: sostinėje dominuojantis biokuro tiekėjas „Bionovus”, specialiųjų tarnybų duomenimis, visoje Lietuvoje apžiojęs 50,9 proc. rinkos kąsnį, kai artimiausias konkurentas turi tik 10 proc. rinkos.
Monopolijos visuomet priveda prie vieno – didesnių kainų vartotojams. Prezidentė Dalia Grybauskaitė nevyniodama žodžių į vatą kerta, kad taip nutiko ir šį kartą. Prezidentūra inicijavo įvairius šilumos ir komunalinio ūkio įstatymų pakeitimus, nukreiptus “Icor” susikurtam monopoliui išardyti. Pavyzdžiui, 2014 m. įsigalios įstatymo pataisos, kad atliekų tvarkytojai negali būti susiję su šilumos tiekėju ir su daugiabučių priežiūros bendrovėmis.
Tačiau kodėl apskritai leista susiformuoti šiam monopoliniam voratinkliui? Kaip tai atsiliepia paslaugų kainoms? Kiek mokėtume, jei monopolijos nebūtų? Atsakymai į šiuos klausimus – „Veido” tyrime.

Įsigiję daugiabučių priežiūros įmonę, konkurentų paslaugų atsisakė

Kontrolės institucijoms ramiai snaudžiant, o sostinės savivaldybei rodant prielankumą šiai verslo grupei, aukso gyslą atradęs koncernas ramiai sau tarpo daugiau nei dešimtmetį. Prie jo augimo ypač prisidėjo tai, kad viena koncerno ranka už mokesčių mokėtojų pinigus maitindavo kitą. CVPP duomenimis, nuo 2008 m. rugsėjo „Vilniaus energija” su “Icor” įmonėmis sudarė viešųjų pirkimų sutarčių, kurių vertė siekia 366,6 mln. Lt (78 proc. visų viešųjų pirkimų sutarčių vertės), o „Litesko” – 229,8 mln. Lt (92,2 proc. visos sumos).
Tai ne vienintelis įrodymas, kad dominuojančią padėtį rinkoje užimančios koncerno įmonės, tikėtina, kenkia ir konkurencinei aplinkai, ir vartotojų interesams. Kitas atvejis, kai „Vilniaus energija” nusprendė nebepirkti šilumos iš nepriklausomo tiekėjo, – bendrovės „Grigiškės”. Dar vienas pavyzdys – situacija daugiabučių priežiūros ir atliekų tvarkymo versle. Šiandien „Icor” grupei priklauso apie 30 daugiabučių administravimo bendrovių Lietuvoje, o vien Vilniuje – devynios įmonės iš 29 veikiančių sostinėje. Ar realu tikėtis, kad tai neveikia nei konkurencinės aplinkos, nei kainų gyventojams?
„Kad ir kokie būtų atrankos kriterijai ką nors perkant, vis tiek nemenkos įtakos turi žmonės, kurie valdo pirkėjus. Iš savo patirties galiu pasakyti: kai 2008 m. pasikeitė „Antakalnio ūkio” savininkai (“Antakalnio ūkį” privatizavo „City Service”), sutartys su mūsų įmone buvo nutrauktos per mėnesį. Tai buvo stambus kontraktas”, – atskleidžia sostinės atliekų tvarkymo versle dirbančios įmonės “Švara visiems” direktorius Daugvydas Druskis.
O štai dar vienas apmąstymams peno suteikiantis faktas: „Švara visiems” neturi nė vienos sutarties su “Icor” priklausančiomis daugiabučių administravimo įmonėmis. Beje, “Icor’ atstovai į mūsų klausimą, ar daugiabučius prižiūrinčios įmonės turi kontraktų su kita įmone negu „Ecoservice”, nieko neatsakė.
„Apskritai nuo 2010 m. neteko matyti, kad kur nors būtų paskelbta informacija apie atliekų rinką Vilniaus mieste, jos dinamiką, kaip ji pasiskirsčiusi. O kodėl tokia informacija yra nematoma? Reikia užduoti ir tokį klausimą”, – atkreipia dėmesį D.Druskis.
O štai prieš metus įsteigtos daugiabučio namo Lazdynų g. Nr. 2A savininkų bendrijos pirmininkas Aleksas Jurčys pasakoja, kad nuo liepos bendrijai perėmus namo priežiūrą ir atsisakius administratoriaus (namą iki tol prižiūrėjo „Icor” grupei priklausantis „Lazdynų būstas”) pavyksta sutaupyti ir už šildymą, ir už daugiabučio priežiūrą. „Šilumos mazgą prižiūrinčios įmonės paprašėme, kad pareguliuotų temperatūrą pagal orus – tai lėmė atitinkamai mažesnį mokestį už šilumos suvartojimą. Kai mus aptarnavo „Lazdynų būstas”, jie mažai į tai kreipdavo dėmesio – nustatydavo pastovią temperatūrą ir nepaisydavo, ar lauke šilčiau, ar šalčiau”, – prisimena A.Jurčys.
Apklausęs šalia esančio lygiai tokio pat namo, kurį aptarnauja „Lazdynų būstas”, gyventojus vyras išsiaiškino, kad sausio mėnesį jų name už dviejų kambarių 52 kv. m buto šildymą gyventojai mokėjo 357 Lt, už kitas paslaugas – 31 Lt, o kito namo kaimynai – atitinkamai 411 ir 50 Lt.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dujų kainoms viršijant vis naujus rekordus, iš visų pusių pasipylė raginimai kuo greičiau daugumą šalies centrinių katilinių aprūpinti biokuro katilais, nes šiuo metu biokuru besišildančių savivaldybių gyventojai už šildymą moka maždaug trečdaliu mažiau nei besišildantieji dujomis. Tačiau ar padidėjus biokuro paklausai Lietuvoje bus pakankamai biomasės ir ar dėl to nepakils šios žaliavos, o kartu ir šildymo kaina?

Vasaros viduryje Šiauliuose atidaryta nauja termofikacinė elektrinė, kuri bus kūrenama biokuru – mediena ar jos atliekomis, durpėmis, šiaudais, o apie 30 proc. elektrinės kuro galės sudaryti ir gamtinės dujos. Taigi Šiauliai tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio gyventojams šiluma bus gaminama iš šiandien taip dažnai linksniuojamo atsinaujinančio ištekliaus – biokuro.
Labiausiai naująja elektrine žiemą turėtų džiaugtis Šiaulių gyventojai – mat, „Šiaulių energijos“ duomenimis, šilumos kaina miesto gyventojams nuo spalio pradžios kainuos apie 26,78 ct/kWh su 9 proc. PVM, o tai reiškia, kad šiluma atpigs apie 16 proc. Palyginimui, Prienų ar Pakruojo savivaldybių gyventojai už šildymą moka po 36–37 ct už kilovatvalandę. Vilniuje toks pats kiekis šilumos kainuoja apie 31 ct.
Žvelgiant giliau paaiškėja, kad šios problemos šaknys – keturiolikos metų senumo, kai visos savivaldybės turėjo pasirinkti du dalykus: kas valdys šilumos ūkius (savivaldybių įmonės ar koncesininkai) bei šildymo būdą (mazutu, dujomis ar biokuru). Tuo metu dujų tona naftos ekvivalento (energijos ištekliai pagal energetinį potencialą vertinami šiuo dydžiu tam, kad būtų paprasčiau sulyginti jų kainas; toliau tne) nekainavo nė 500 Lt, o biokuras – nė 200 Lt/tne. Todėl daugumos savivaldybių pasirinkimai priminė statymus kazino ruletėje: vienos rinkosi dujas, kitos – biokurą, trečios – mazutą.
Užtat šiandien nugalėtojai akivaizdūs – biokuro kaina yra beveik triskart mažesnė nei gamtinių dujų. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, rugpjūtį biokuro tne kainavo apie 670 Lt, kai už tokį patį kiekį dujų tenka pakloti apie 1760 Lt. Tad prieš 14 metų įžvalgesnę valdžią turėjusių Utenos, Molėtų, Širvintų bei keleto kitų rajonų, kuriuose dauguma šilumos pagaminama deginant biokurą, gyventojai gali džiaugtis trečdaliu mažesnėmis šildymo kainomis.
Dujų kilpoje prisismaugę kitų miestų gyventojai su baime laukia naujojo šildymo sezono ir niekas nesiryžta spėlioti, kaip keisis dujų kaina prasidėjus žiemai. O rusų dujų koncernas „Gazprom“, nors ir spaudžiamas Europos Sąjungos, Lietuvą “lepina” maksimaliomis dujų kainomis ir neatrodo, kad artimiausiu metu imtų Lietuvai dujas piginti. Juolab kad nuo metų pradžios dujų kaina padidėjo daugiau nei penktadaliu, o biokuro – smuktelėjo apie 15 proc.
Tad nenuostabu, kad pastaruoju metu tiek mažesnėse savivaldybėse, tiek didžiuosiuose miestuose netyla kalbos apie biokurą deginančių jėgainių statybos planus. Štai „Lietuvos energija“ tokias jėgaines rengiasi statyti Vilniuje ir Kaune, Kauno termofikacijos elektrinės vadovai kalba apie biokurą deginančių katilų statybą, Vilniuje taip pat tokius katilus ketina statyti ir Prancūzijos bendrovės „Dalkia“ valdoma „Vilniaus energija“. Dauguma projektų turėtų būti baigti apie 2015-uosius, o štai rugpjūtį „Lietuvos energija“ jau paskelbė biokuro tiekėjo konkursą – šį kurą bendrovė perka 2014 metams, kai jis bus naudojamas naujuose Lietuvos elektrinės biokuro katiluose.
Vis dėlto kyla klausimas, ar padidėjusią biokuro paklausą centralizuoto šildymo sektoriuje atitiks šio ištekliaus pasiūla, antraip gresia kainų didėjimas, kuris gali paveikti ir kitus nuo medienos priklausančius sektorius, tarkime, pramonę. Be to, pabrangus biokurui nepigs ir šildymas.

Biokuras: kiek yra ir iš kur jo paimti

Prie biokuro, arba biomasės, priskiriama nemažai skirtingų rūšių kuro, tačiau centralizuoto šildymo sistemai daugiausia tinka mediena ir jos produktai: medžio drožlės ir granulės, skiedros ir pjuvenos, malkinė mediena. Be to, biokuro katilinės gali būti pritaikytos deginti durpėms, šiaudams bei greitai augantiems energetiniams augalams (žilvičiams, baltalksniams, drebulėms), deja, kol kas šios biokuro žaliavos Lietuvoje žengia tik pirmus žingsnius, todėl jų įtaka kuro kainai yra menka.
„Kol kas nematau jokio ryškesnio biokuro naudojimo padidėjimo – naujas pastatytas katilines galima suskaičiuoti pirštais, o visa kita kol kas tėra kalbos“, – tvirtina Remigijus Lapinskas, Lietuvos biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) prezidentas. Pasak jo, šiandien biokuras centralizuoto šildymo sistemoje sudaro tik apie 22,5 proc. viso kuro, todėl didelė dalis biomasės produkcijos eksportuojama į kitas šalis.
Pasak miškų kirtimu, medienos prekyba ir biokuro gamyba užsiimančios įmonės „Timbex“ komercijos direktoriaus Ryčio Kuliešio, visai Lietuvos centralizuoto šildymo sistemai per metus reikėtų apie 5 mln. kubinių metrų medienos biokurui gaminti. Iš viso Lietuvos miškuose per metus užauga apie 17 mln. kub. m medienos, tiesa, viso šio prieaugio paimti neįmanoma, tačiau bent pusę šio kiekio būtų įmanoma išgauti, nepažeidžiant ekologinės miško pusiausvyros. Šiandien Lietuvos miškuose iškertama apie 6 mln. kub. m medienos, tačiau turint omenyje, kad medienos žaliava reikalinga ir baldų pramonei, gaminant biokurą vien iš medienos šalies šildymo sistemai pritrūktų apie 2–3 mln. kub. m medienos žaliavos.
Tačiau nereikia pamiršti, kad, be miškų, yra ir kitų šildymui tinkamo biokuro gamybos šaltinių. Iš viso Lietuva kasmet iš atsinaujinančių biomasės šaltinių (miškų kirtimo atliekos: kelmai ir šakos, šiaudai, greitai augantys energetiniai augalai) „pasigamina“ apie 2 mln. tonų naftos ekvivalento – visas šildymo sektorius per 2011-uosius sudegino apie 1 mln. tne bet kokio kuro. Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai sutaria, kad nei šiaudų, nei greitai augančių energetinių augalų auginimo ir perdirbimo sektorius visiškai nėra plėtojamas, ką jau kalbėti apie dar egzotiškesnes deginti tinkamas kuro žaliavas, tokias kaip atliekos, biodujos ar dumblas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Užuot deginę šiaudus, gluosnius arba miško kirtimo atliekas, tokias kaip šakos bei kelmai, Lietuvos biokuro gamintojai šiandien pretenduoja į tą pačią medieną, kaip ir baldininkai. Kokios to pasekmės?

Šiaudų granulių gamintojų produkcija Lietuvoje nereikalinga – didžioji jos dalis iškeliauja į Lenkiją, Vokietiją, Daniją bei kitas Europos šalis tiek kaip biokuras, tiek kaip kraikas žirgams. „Lietuvoje šiaudų granulės praktiškai niekam neįdomios, nors specialistų skaičiavimais, kūrenant vien šiaudų granulėmis pakaktų padengti ketvirtadalį viso reikiamo šilumos kiekio Lietuvoje“, – tvirtina 5 tūkst. tonų šiaudų granulių per metus pagaminančios ir viską eksportuojančios įmonės „Eurotiltas“ direktorius Darius Kelermanas.
Problema ta, kad Lietuvoje statomos pačios pigiausios biokuro katilinės, sugebančios deginti tik medieną. Tuo tarpu šiaudų kūrenimui tinkantys katilai brangesni, todėl jų Lietuvoje vos vienas kitas, nors galimybių apsirūpinti atsinaujinančiu biokuru turėtume daug – Lietuvoje kasmet užauga nuo pusės iki dviejų milijonų tonų šiaudų, kuriuos būtų galima perdirbti į granules. Didžioji dalis dabar tiesiog supūva laukuose. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas lygina, kad mes praktiškai nepradėjome naudoti šiaudų biokurui gaminti, o Danija jų sukūrena apie 2 mln. tonų. Danai perdirba net 90 proc. visų šiaudų.
„Norėčiau pabrėžti, kad iš medienos gaminamą biokurą taip vadinti galima sąlyginai. Įsivaizduokite, kiek metų turi praeiti, kad medis užaugtų. Tikrasis biokuras tas, kuris tiesiogiai atsinaujina – užauginame duonelę, nupjauname ir vėl turime kurą“, – akcentavo D.Kelermanas.

Konkuruoja dėl tos pačios medienos

Katilams nesant pritaikytiems deginti šiaudus, šiandien pagrindinis biokuro šaltinis Lietuvoje yra mediena. Tačiau biokuro plėtra neramina medienos pramonės atstovus. Jie skundžiasi, kad jau šiandien biokuro gamintojai kėsinasi į plokščių gamintojų naudojamą medieną, o ateityje plečiantis biokuro gamybai ši problema taps dar aštresnė. Mediena, kuri galėtų būti panaudojama aukštesnės pridėtinės vertės produktams, išrūksta per kaminus, o miško kirtimo atliekos šakos ar kelmai lieka pūti miške.
„Medienos, kurią sugeneruoja Lietuvos miškai, pakaktų visiems, jei ji būtų protingai paskirstoma: ir baldų, ir statybinių medžiagų, ir kuro gamintojams. Jei į katilus pakliūtų ne aukštos pridėtinės vertės produktams tinkama mediena, o ta, iš kurios nieko negalima pagaminti, viskas būtų gerai. Tačiau šiandien Lietuvoje šitaip nevyksta. Baimė gimsta iš to, kad matome tendenciją Lenkijoje, kur aukščiausios kokybės rąstai keliauja į smulkintuvus“, – pabrėžė asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas.
Biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA direktorius Aleksas Jakštas ginasi, kad biokurui gaminti didesnė dalis panaudojama prasčiausios kokybės medienos. „Pati biokuro energetika paremta principu, kad turi būti naudojama pačios prasčiausios kokybės mediena – miško kirtimo ir medienos pramonės atliekos bei malkinė mediena. O kad pačios žemiausios kategorijos malkinę medieną gali naudoti ir plokščių pramonė, tai jau kitas klausimas. Supriešinti plokščių pramonę su biokuro gamintojais neteisinga ir netoleregiška, nes atsinaujinanti energetika iš principo yra Lietuvos politika ir ta konkurencija išpūsta. Galėtų ir biokuro gamintojai skųstis, kad plokščių gamintojai perka malkinę medieną, o kodėl jie nenori pirkti plokštinės medienos?“, – aiškina A.Jakštas.
Tačiau medienos pramonės atstovai ir miškininkai tvirtina, kad skirtumas tarp malkinės ir plokštinės medienos yra menamas. „Susitarimo reikalas, ar parduodamas medieną pardavėjas deklaruoja, kad tai malkinė, ar plokščių mediena“, – pabrėžia R.Beinortas.
Kad biokuro gamintojai ir plokščių gamintojai pretenduoja į tą pačią medieną patvirtina ir miškininkai. „Tiek katilinės, tiek plokščių gamintojai naudoja tą pačią medieną – malkinę, dar vadinamą plokščių mediena. Nežinau, kas sugalvojo du pavadinimus, bet plokštinė ir malkinė mediena yra ta pati, tik kai mediena parduodama katilinėms, užrašoma jog tai malkinė mediena“, – pasakojo miško savininkų kooperatyvo „Aukštaitijos šilas“ direktorius Saulius Tirevičius.
Tiesa, pasak jo, šiandien aršios konkurencijos tarp abiejų pirkėjų grupių dar nėra, nes šiuo metu Lietuvos rinka užversta pigiomis skiedromis iš Baltarusijos. Tačiau ateityje, plečiantis biokuro gamybai, konkurencija gali paaštrėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje turime Energetikos ministeriją, Energetikos institutą, daugybę energetiką lyg ir išmanančių mokslininkų, taip pat begalę kandidatų į Seimą, kurie aiškina žinantys daug tiesiog tobulų energetikos ūkio receptų.

Taigi tiek daug išminčių, o visa mūsų energetikos sistema yra visiškas “blūdas”, arba tiesiog pavyzdys, kokia ji neturėtų būti: už dujas mokame brangiausiai, už centrinį šildymą – taip pat, daugiabučių namų renovavimo sistema labiausiai nevykusi Europoje, visi elektros projektai nukreipti tik į labai tolimą ateitį, o šiuo metu didžiąją dalį elektros energijos importuojame iš Rusijos.
Tačiau net ir toks lindėjimas visiškoje skylėje nenumaldo skirtingo plauko šnekėtojų įkarščio kalbėti ir siūlyti dar daugiau pseudoidėjų. Dabar naujausias mados klyksmas – skelbti esą išganingą idėją, kad visai Lietuvai visas centrinio šildymo katilines kuo skubiau reikėtų perorientuoti prie biokuro. Vadinasi, mūsų šildymo ūkyje prasidės nauja revoliucija. Pasak pseudožinovų, po šios revoliucijos visi daugiabučiuose gyvenantys žmonės už šildymą mokės gerokai mažiau, nei moka dabar, be to, bus sukurta tūkstančiai darbo vietų ir vėl sužaliuos tūkstančiai hektarų dirvonuojančios žemės.
Galiu iš nemenkos sumos lažintis, kad bent Lietuvoje to tikrai nebus. Kodėl taip teigiu? Todėl, kad turiu patirties: pats savo būstą šildau biokuru ir žinau, kad per pastaruosius šešerius metus tas biokuras pabrango kone 60 proc., nors jokio pagrindo tokiam brangimui nebuvo: tiesiog brango dujos, brango nafta, brango mediena, brango ir biokuras.
Taigi paprognozuokime, kaip viskas Lietuvoje rutuliotųsi, jei dauguma net didžiųjų miestų katilinių pereitų prie katilų kūrenimo biokuru. Žinome, kokia korupcija yra mūsų miškų ūkyje, taip pat ir biokuro rinkoje, tad nesunku nuspėti, kad smarkiai išaugus biokuro paklausai jo kaina imtų didėti neįsivaizduojamais tempais. Be to, pačių katilinių modernizavimas, tai yra esamų katilų keitimas į naujus, deginančius biokurą, kainuos didžiulius pinigus, todėl visiškai aišku, jog daugiabučių gyventojams mokesčiai už šildymą tikrai nesumažės. O gal net padidės. Ir tai žmonėms reikia pasakyti jau šiandien, o ne kažkada, kai šilumos ūkyje atliksime revoliuciją ir prisipirksime naujos brangios įrangos.
Ir gal bent praėjus 22 metams po nepriklausomybės atkūrimo mes jau galėtume liautis eksperimentuoti. Pasaulyje tų eksperimentų jau būta tūkstančiai, klaidų – taip pat, tad gal mums nereikėtų savo kailiu išbandyti visų klaidų. Turime tikrai gražių pavyzdžių, kaip savo energetikos sistemą sustygavusios išsivysčiusios valstybės, tarkime, Danija ar Suomija. Kas mums trukdo iš jų mokytis? Ten jau seniai išrasti visi būdai, kaip energiją efektyviau naudoti ir kaip už ją kuo mažiau mokėti. O mes vis išradinėjame dviračius ir vis laipiojame ant tų pačių grėblių.
Nors kartais net ir į Suomiją ar Daniją dairytis nereikia, užtenka pažiūrėti, kaip savo šilumos ūkį susitvarkiusi, pavyzdžiui, Utena. Padarykime keletą kosmetinių patobulinimų ir pasitelkime jį kaip pavyzdinį modelį, kad ir kiti miestai bei rajonai žinotų, kaip siekti, kad bent už šildymą gyventojai mokėtų mažiausią kainą.

Šiandien „Lietuvos energija“ paskelbė konkursą dėl biokuro tiekimo. Kuras iš atsinaujinančių išteklių perkamas 2014 metams ir bus naudojamas naujuose šilumą gaminsiančiuose Lietuvos elektrinės biokuro katiluose.

Šilumos gamybos technologijų modernizacijos projektą įgyvendinanti „Lietuvos energija“ ketina įsigyti iki 16 tūkst. tonų naftos ekvivalento biokuro. Skaičiuojama, kad tai sudarys apie 100 tūkst. kubinių metrų medienos. Pirkimo laimėtojai, su kuriais bus sudaryta preliminari biokuro tiekimo sutartis, turėtų paaiškėti šių metų lapkričio mėnesį. Reikalingas biokuro kiekis gali būti perkamas ir iš kelių geriausius pasiūlymus pateikusių tiekėjų.

„Pirkdami biokurą, siekiame pasinaudoti Lietuvoje biokuro verslą plėtojančių įmonių paslaugomis. Galimybę dalyvauti šiame konkurse turi ir mažesni vietiniai tiekėjai, negalintys pasiūlyti viso reikalingo biokuro kiekio iš karto, tačiau parduodantys jį konkurencinga kaina. Tai atitinka netrukus pradėsiančios veikti biokuro biržos, į kurią planuojame įsijungti, principus“, – apie lietuviško biokuro panaudojimą gaminant šilumą kalba „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas.

Planuojama, kad nauji Lietuvos elektrinėje biokuro katilai bus 40 MW galios. Šilumą gaminant biokuro katiluose ir naudojant vietinį kurą, būtų užtikrinama 90 proc. šilumos poreikio. Šaltuoju metų laiku padidėjus šilumos poreikiui bus naudojami dujiniai garo katilai, kurie užtikrins rezervą pagrindiniams šilumos gamybos pajėgumams – biokuro katilams. Dujiniai katilai bus reikalingi ir technologinių elektrinės įrenginių funkcionavimui bei prireikus paleisti į rezervą pervedamus elektrinės blokus.

Tarptautinį pirkimą dėl šilumos energijos gamybos pajėgumų statybos Lietuvos elektrinės departamente projektavimo, įrangos ir darbų pirkimo „Lietuvos energija“ paskelbė liepos pabaigoje. Planuojama, kad šio pirkimo nugalėtojas paaiškės iki šių metų pabaigos. Dalį naujų šilumos gamybos pajėgumų, naudosiančių biokurą, ketinama pradėti eksploatuoti jau 2013 metais. Visą šilumos gamybos technologijų modernizacijos projektą numatoma baigti 2014 metais.

Biokuras – tai atsinaujinantys vietiniai ištekliai, kurie, pasitelkus modernias perdirbimo technologijas, paruošiami specialiai tam pritaikytiems šilumos arba elektros gamybos objektams. Biokuro paruošimui naudojamos lentpjūvių, miško kirtimo darbų medienos atliekos, taip pat šiaudų, energetinių želdynų, durpių biomasė.