"Enerstena" nuotr.

Saulė Valentinaitė

„Lietuva turi visas galimybes tapti biokuro technologijų lydere“, – tikina vienai didžiausių šalies biomasės deginimo technologijų įmonei – UAB „Enerstena“ vadovaujantis Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Virginijus Ramanauskas. Šešioliktus metus stebėdamas biokurą Lietuvoje gaminančių ir tiekiančių įmonių gausėjimą (šiandien jų per 120), jis prognozuoja, kad jau 2020 m. Lietuvos biomasės energetikos sektoriuje dirbs apie 10 tūkst. gyventojų.

– Kuo svarbi biomasės energetikos pramonė kiekvienam iš mūsų?

– Dar ne taip seniai Lietuvoje sukurtoje biomasės energetikos pramonėje dirba apie 7,5 tūkst. darbuotojų. Daugiau kaip 120 Lietuvos įmonių veikia regionuose. Taigi biokuras neauga nei Vil­niuje, nei Kaune, jį augina Lietuvos regionai. Ne­sa­kau, kad tai keičia situaciją iš esmės, bet sukurtos darbo vietos ateityje labiau prisidės prie so­cia­linės gerovės regionuose didėjimo. Jau šiandien biomasės energetikos pramonė gamina ke­leto rūšių produkciją: medžio skiedras, medienos granules, agrogranules. Pavyzdžiui, medienos granulės eksportuojamos į Vakarų Europą (Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją).

Kita reikšminga biomasės energetikos dalis – technologinė įranga. Lietuvos gamintojų produk­cijos rinka labai plati, apimanti Europą ir po­so­vietines valstybes: Ukrainą, Baltarusiją, Mol­dovą. Per pastaruosius penkerius metus šalyje susiformavo stiprūs gamintojai, produkcija aprūpinantys visą Lietuvos rinką. Lietuvius pastebėjo ir užsienio klientai, suskubę įvertinti gerą kainos ir kokybės santykį. Šiuo metu mūsų technologinė įranga eksportuojama į Švediją, Daniją, Prancūziją, Latviją, Estiją ir kitas Vakarų Europos šalis.

– Kokį vardą tarptautinėje rinkoje yra užsitarnavę Lietuvos biokuro gamintojai?

– Biomasės sektoriuje Lietuva jau stovi greta Skandinavijos šalių – Švedijos, Norvegijos, Suo­mijos. Tinkamu laiku perėjusi prie atsinaujinančių šaltinių energetikos (biokuro), šiandien ji pa­sigamina 55 proc. šilumos, jei kalbama apie cen­­­tralizuotą šildymą, ir apie 75 proc., jei kalbama apie šildymą privačiuose namuose.

Šiandien reikia aktyviau ieškoti galimybių ben­dradarbiauti ir su vėjo, ir saulės energetikos plėto­­tojais. Štai Utenoje, Šiauliuose, Alytuje, Pa­­ne­vė­žyje, Klaipėdoje ir Vilniuje jau veikia ko­ge­ne­racinės elektrinės (šilumos ir elektros energijos ga­myba vienu metu, kai panaudojamos abi ener­gijos rūšys, taip pasiekiant didesnį efektyvumą).

Artimiausiuose valstybės planuose – biokuro derinimas su komunalinėmis atliekomis. Kaune ir Vilniuje jau netrukus bus pradėtos statyti kogeneracinės jėgainės, kuriose elektros ir šilumos gamybai bus naudojamas vietinis biokuras kartu su komunalinėmis, perdirbti netinkamomis atliekomis. Taip Lietuva vis tvirčiau naudoja vietinį ku­rą, perka vis mažiau atvežtinio, taigi šioje vietoje esame pakankamai ekonomiškai už­tikrinti.

Tačiau neturėtume pamiršti ir klimato kaitos. Juk jau 2050-aisiais turėsime atsisakyti iškastinio kuro. Praėjusių metų pabaigoje priimtus ambicingus pasaulio valstybių įsipareigojimus mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją ir spar­čiai didinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį bendrame energijos gamybos balanse tu­rės į savo teisės aktus perkelti ir Lietuva. At­ro­­dytų, laiko dar gana daug, bet per metus energetikoje nieko nenuveiksi, todėl politiniai žingsniai turi būti daromi jau dabar.

– Balandžio 19–21 dienomis Lietuvoje vyks viena didžiausių biomasės energetikos konferencijų. Kuo mūsų šaliai reikšmingas šis tarptautinis renginys?

– Įprastai ši konferencija organizuojama Skan­dinavijoje (švedai laikomi atsinaujinančių išteklių energetikos ir biomasės panaudojimo lyderiais), o tai, kad ji perkeliama į Lietuvą, – tam tikras mū­sų šalies įvertinimas. Skandinavai seniai suprato, kad reikia panaudoti vietinius išteklius, tačiau ir Lietuvoje suvartojame vis daugiau biokuro, taigi per trumpą laiką padarėme proveržį.

Tris dienas vyksianti konferencija „Nordic Bal­­tic Bioenergy 2016“ išeis už įprastinės konferen­cijos ribų. Renginį organizuojanti Lietuvos bio­masės energetikos asociacija „Litbioma“ ir Šve­dijos biomasės energetikos asociacija „Sve­bio“ žada, kad dvi pirmosios konferencijos dienos bus skirtos Baltijos jūros regiono valstybių pasiekimams, naujas technologijas gaminančių ir biomasę tiekiančių įmonių patirčiai pristatyti bei ap­tarti, nebus pamiršti ir politiniai sprendimai, ska­­tinantys valstybėse šio sektoriaus plėtrą. Tre­čioji konferencijos diena bus skirta pasidalyti gerosios praktikos pavyzdžiais Lietuvoje: dalyviai lankysis šalies biomasės energetikos šilumos tiekimo ir pramonės sektoriaus įmonėse, įgyvendinusiose pažangiausius sprendimus. Konfe­ren­cijos svečiai turės galimybę stebėti, kaip Lietuvos mokslininkai dirba su greitai augančiais augalais (drebulėmis, tuopomis, žilvičiais ir kitais), kurių žaliava naudojama biokurui gaminti.

Pagrindinis Vilniuje vyksiančio renginio ak­cen­tas bus verslo ryšiai ir bendradarbiavimas tarp Rytų ir Vakarų Europos valstybių, todėl planuojama, kad renginys taps platforma pažangiausioms biomasės energetikoje valstybėms už­megzti partnerystę ir pasidalyti patirtimi su šioje srityje dar tik besivystančiomis šalimis, to­kio­mis kaip Ukraina, Baltarusija, Moldova ir kt.

Pranešėjai iš Vakarų Europos šalių, mokslininkai, pažangių įmonių atstovai, tokie kaip Švedijos že­mės ūkio mokslų universiteto profesorius Mat­­sas Olssonas, Europos bioenergijos sektoriaus generalinis sekretorius Jeanas Marcas Jo­ssart’as, Latvijos biomasės asociacijos prezidentas Didzis Palejas, Kopenhagos universiteto do­centas Alexanderis V.Prishchepovas, Lietuvos energetikos ministras Rokas Masiulis, šalies ekonomikos ministras Evaldas Gustas, Kauno technologijos universiteto docentas Val­das Luko­še­vičius ir daugelis kitų biomasės energetikos srities specialistų, dalysis gerąja patirtimi, stengsis, kad suinteresuotos šalys perimtų pa­žangą ir prisidėtų prie klimato kaitos mažinimo pasaulyje. Taigi Lie­tuva šiame renginyje atliks tarpininko vaidmenį ir dalysis gerąja patirtimi su šalimis, kurios dar tik siekia eiti biokuro naudojimo keliu.

– Ilgą laiką Lietuva buvo priklausoma nuo vienintelio energijos tiekėjo, o biokuras jai tarsi atrišo rankas, suteikė laisvę ir galimybę kurti dar­bo vietas šalies viduje, leido užtikrinti energe­tinę nepriklausomybę. Prisimenate, ku­riais metais biokuras mūsų šalyje žengė pirmuosius žingsnius?

– Pirmieji biokatilai į Lietuvą atkeliavo kaip parama iš Skandinavijos dar 1997 m. Niekas neturėjo supratimo, kaip tai veikia. Proveržiu šiame sektoriuje galime vadinti 2008–2010 metus.

Lietuvą ieškoti išeičių vertė ekonominės prie­žastys: dujos buvo labai brangios, taigi prasidėjo vietinių biokuro katilinių statybos bumas. Galima sakyti, kad vietos entuziastų pastangomis pinigai liko Lietuvoje ir buvo nukreipti į mokslą (atlyginimai technologijų kūrimo įmonėse – vos ne dvigubai didesni nei Lietuvos vi­durkis, o inžinerinį išsilavinimą įgiję asmenys, dir­bantys biomasės technologijų gamybos ir plėtros srityje, uždirba išties daug). Mūsų šalis taip pat sugebėjo išnaudoti šį potencialą.

Biokuro sektoriuje daugiau nei 10 metų sėk­mingai dirbančios įmonės dėl mažos rinkos aktyviai eksportuoja į daugiau nei 30 šalių. Lie­tu­voje gaminami katilai nuo pačių mažiausių, tinkamų namui apšildyti, iki didžiausių, skirtų elek­­trinėms. Viena iš šalies biomasės energetikos asociacijai „Litbioma“ priklausančių įmonių stato elektrinę estams, ji apšildys apie 20 proc. miesto. Kita lietuvių įmonė stato kondensacinius ekonomaizerius (šie įrenginiai atšaldo dūmus) Danijoje. Taigi turime kuo didžiuotis.

Jei kas 1997 m. būtų pasakęs, kad lietuviai sėk­­­­mingai kurs technologijų verslus ir eksportuos sa­vo gaminius į tokias šalis, kaip Pran­cū­zija, Švedi­ja, Danija, Estija, būtume tik nusijuokę, bet šian­dien tai realybė. Šis proveržis leido Lietuvai ju­dėti į priekį, dabar vis tyliai pasvajoju, kad taip kaip Vokietija yra vėjo energetikos pradininkė, Lie­tuva turi visas galimybes tapti biokuro technolo­gijų lydere.

– Jeigu ne biokuras, Lietuva ir šiandien permokėtų už dujas?

– Biomasės energetika Lietuvoje gerokai prisidėjo siekiant energetinės nepriklausomybės nuo rusiškų dujų, mažinant centralizuotai tiekia­mos šilumos kainą gyventojams bei įgyvendinant valstybės įsipareigojimus Europos Są­jungai dėl energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių ir gerinant aplinkos kokybę. Taip, galime sakyti, kad vietinis biokuras grąžino kainas Lietuvoje į europinį lygį, taigi šiandien jos tokios kaip Vakarų Europoje.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, 2000 m. iš biokuro Lietuvoje buvo pa­gaminta vos 2 proc. centralizuotos šilumos, o šiuo metu pagaminama 55 proc. Jis leido miestuose atpiginti šildymą. Geriausiai šalyje susiklosčiusią situaciją iliustruoja dviejų miestelių pavyzdys: Prienai dar prieš metus šildėsi gamtinėmis dujomis (šiuo metu jie jau pasistatę biokuru kūrenamą katilą ir gali džiaugtis atpigusia šiluma), o Molėtai jau prieš 12 metų buvo įsidiegę biokurą, taigi jų kainų skirtumas – 30 proc. Nors miesteliai savo dydžiu identiški, bio­­kuro panaudojimas leido kainai mažėti.

Lietuva šiuos klausimus jau išsprendė, tačiau mūsų kaimynai baltarusiai ir ukrainiečiai susiduria su nemaža gamtinių dujų kaina ir nėra tikri, ar turės už priimtiną kainą šios žaliavos ateityje. Neturėdamas savų išteklių, niekad nesi tikras, ar rytoj bus taip pat gerai, kaip buvo vakar.

– Kaip vertinate šiuo metu rinkoje vyraujančias biokuro kainas?

– Biokuro kainos yra pasiekusios visų metų žemumas. Tai tik įrodo, kad Lietuva modernėja ir eina teisingu keliu. Pereitas sudėtingas biokuro vystymosi etapas, šiandien sunku patikėti, kad kažkada tokios veiklos rūšies mūsų šalyje visai nebuvo. Pirmieji žaidėjai ir jų įmonės augo labai iš lėto, tačiau biokuro kainos vartotojams visad buvo 2–3 kartus palankesnės nei gamtinių dujų. Konkurencijai didėjant prieš keletą metų valstybės lygmeniu sugalvota biokuro biržos idėja. Taigi šiandien dalyvauti konkurse biržoje itin paprasta, jei turi idėją ir nori užsiimti šiuo verslu, – tereikia registruotis dalyviu, o bir­­ža tarnauja tarsi skelbimų lenta.

– Ar pagrįsti kai kurių lietuvių būgštavimai, kad biomasės energetikos plėtra gali neigiamai atsiliepti miškų plotams?

– Lietuvoje miškų prieaugis – du kartus didesnis nei kirtimo apimtys, taigi tokia baimė nepagrįsta. Pasaulio biomasės asociacija reikalauja užtikrinti, kad nebūtų surenkama daugiau biomasės, nei atsodinama, taip pat – kad būtų rū­pinamasi dirvožemio derlingumo ir vandens kokybės ap­sauga. Kasmet vis daugiau dirbama kuriant ir naujas technologijas, kurios jau leidžia išgauti energiją deginant ne tik medienos biokurą, bet ir šiaudus, grūdų atsijas, komunalines atliekas.

Per pastaruosius metus labai daug nuveikta, kad centralizuotos šilumos tiekimo sektoriuje įsibė­gėtų perėjimas nuo brangaus iškastinio kuro (ang­lies, naftos, gamtinių dujų) prie gerokai pigesnės biomasės, kuri didina ir Lietuvos atsinau­jinančių energijos išteklių dalį bendrame valsty­bės energijos gamybos balanse, o tai padeda lai­kytis įsipareigojimų Europos Sąjungai. Prie to­kių gerų rezultatų prisidėjo ne tik valstybės parama, bet ir įvairūs su biomasės energetika susiję Europos Sąjungos lėšomis remiami projektai.

Užs. Nr. VPL1039