Sauliaus Žiūros nuotr.

Biomasės energetikos sektorius Lietuvoje sparčiai auga. Mūsų šalyje veikia daugiau nei 20 įmonių, projektuojančių, gaminančių ir diegiančių naujausias biomasės technologijas, taip pat daugiau nei 100 įmonių, gaminančių ir tiekiančių biokurą. Vis daugiau mūsų įmonių sprendimų įgyvendinama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ypač besivystančiose šalyse, ieškančiose energetikoje alternatyvų brangioms dujoms. Apie šio sektoriaus ateitį ir eksporto plėtrą kalbamės su Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentu Virginijumi Ramanausku.

Austė MERKYTĖ

– Kokias matote biomasės gamybos įmonių produkcijos eksporto plėtros galimybes?

– Biomasės energetikos pramonė Lietuvoje gamina keleto rūšių produkciją. Tai medžio skiedros, kurios beveik visos lieka Lietuvoje. Medienos granulės, kurių mūsų įmonės pagamina apie 350 tūkst. tonų ir apie 300 tūkst. tonų eksportuoja, daugiausia į Vakarų Europą – Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją. Trečioji Lietuvoje gaminamo biokuro rūšis – tai agrogranulės, kurių pagaminame apie 100 tūkst. tonų ir kurių daugiausia eksportuojame į Lenkiją. Didelė šios produkcijos dalis naudojama gyvūnų pakratams gaminti, nors pirminė paskirtis – energetinis kuras.

Medžio granulių pramonės apyvarta galėtų siekti apie 40 mln. eurų per metus. Šiaudų granulių – apie 10 mln. eurų.

Kita, ypač reikšminga biomasės energetikos pramonės dalis, – technologinė įranga. Lietuvos gamintojų produkcijos rinka labai plati, apimanti visą Europą ir posovietines valstybes: Kazachstaną, Rusiją, Ukrainą, Moldovą, Baltarusiją.

2014 m. iš Lietuvos eksportuota maždaug 60 mln. eurų vertės biokuro įrenginių. Technologijų pardavimas, palyginti su 2013 m., ūgtelėjo apie du kartus.

Kaip matyti, bendras biomasės energetikos pramonės gaminių eksportas 2014 m. viršijo 100 mln. eurų, panaši tendencija išlieka ir 2015 m. Iš kur toks proveržis? Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje susiformavo stiprūs gamintojai, produkcija aprūpinantys visą Lietuvos rinką. Laikui bėgant užaugo gana tvirtas inžinerinių sprendimų stuburas, buvo sustyguota gamyba. Įmonės diegė vadybos kokybės sistemas, dėl to buvo eliminuotos klaidos. Užsienio klientai mus pastebėjo, įvertinę gerą kainos ir kokybės santykį.

– Į kokias valstybes galėtų būti nukreiptas eksportas?

– Vienas pavyzdžių – Ukraina, turinti tokią pačią cen­tralizuotą šildymo sistemą, priklausoma nuo kaimyninio dujų tiekėjo, bandanti sekti Europos šalių pavyzdžiu ir skatinti energijos gamybą naudojant vietinius išteklius. Nuo Lietuvos Ukrainą skiria tai, kad jos dydis, poreikis ir potencialas dešimteriopai didesnis nei mūsų, o tai reiškia didžiules galimybes Lietuvos įmonėms įėjus į šią rinką.

Ukrainos biomasės energetikos asociacijos UABIO duomenimis, iki 2020 m. planuojama įdiegti daugiau nei 13 200 MW šilumos ir elektros energijos iš biokuro. Tarp Ukrainos planų ir 1800 kondensacinių ekonomaizerių/rekuperatorių įdiegimas – investicija, siekianti beveik 100 mln. eurų.

Jau surengėme daugybę konferencijų, susitikimų su minėtų posovietinių valstybių atstovais ir mūsų gamintojais. Visos šios šalys neturi iškastinio kuro arba turi jo labai mažai. Driekiasi, kaip ir mes, šaltoje klimato zonoje, kur šildymo sezonas trunka 6 mėnesius. Jos paveldėjusios sovietinių laikų centralizuotą šildymo sistemą, kurią reikia atnaujinti. Pavyzdžiui, Ukrainos gyventojai tik nuo šiol už šildymą pradės mokėti realią kainą. Natūralu, kad atsiras poreikis piginti jos gamybą. Kaip tik tuomet į pagalbą su savo patirtimi galės įsitraukti Lietuvos gamintojai, galintys pritaikyti paslaugas ir žinias, pradedant projektavimu ir baigiant įrangos tiekimu.

Tačiau tokių šalių trūkumas, kad jos nėra turtingos, negali pasinaudoti ES fondais, o bankų paskolos brangios.

– Koks galėtų būti mūsų valstybės vaidmuo, padedant Lietuvos biokuro gamybos įmonėms plėsti eksporto rinkas?

– Europoje inžinerinės pramonės įmonės pagamina daugiau kaip 75 proc. visos ES eksporto produkcijos, šiai pramonei tenka 80 proc. visų Europos mokslo ir technologijų plėtros investicijų. Prekybos apyvarta siekia 1825 mlrd. eurų.

O Lietuvos inžinerinės pramonės įmonių apyvarta sudaro penktadalį šalies ekonomikos (23 proc.), tačiau yra didžiausia pagal gaminamą BVP apdirbamosios pramonės šaka. Lietuvoje beveik 70 proc. visos realizuotos produkcijos buvo eksportuota ir tik 30 proc. suvartota vidaus rinkoje. Tai rodo, kad Lietuvos inžinerinės pramonės įmonės beveik nekonkuruoja vidaus rinkoje – mūsų įmonių varžovai ir partneriai yra užsienio įmonės. Dėl dar neatskleistų, tačiau potencialiai didžiulių rinkų ir už ES ribų tiek ūkio subjektai ES viduje, tiek pačios ES valstybės suinteresuotos mažinti eksporto sandoriuose egzistuojančią riziką. Vienas tokios rizikos valdymo instrumentų yra eksporto kreditų draudimas.

Džiaugiuosi, kad Ūkio ministerija ėmėsi iniciatyvos Lietuvoje įsteigti eksporto draudimų fondą ir sukurti veikiantį mechanizmą. Tai ypač naudinga įmonėms, ketinančioms eksportą plėsti į Rytų Europos valstybes, kurios rizikingesnės dėl politinio, ekonominio nestabilumo.

Kaip tai veikia praktiškai? Suradęs klientą ir ketindamas su juo bendradarbiauti, nešu kontrakto pavyzdį į atitinkamą valstybinę įstaigą, kuri įvertina riziką ir išduoda draudimo polisą 90 proc. nuo kontrakto vertės maksimaliam dvejų metų laikotarpiui. Tada einu į banką, ir bankas man išduoda paskolą projektui įgyvendinti. Už tuos pinigus pastatau objektą, pavyzdžiui, ukrainiečių įmonei, o ši įsipareigoja atsiskaityti per dvejus metus. Tai turėtų ypač veikti tokių produktų, kurie leidžia taupyti išteklius, efektyvinti gamybą, atžvilgiu. Nes būtent iš šių sutaupymų ir vyks realus kliento atsiskaitymas. Modelis būtų toks: Lietuvos įmonės moka mokesčius ir išsaugo darbo vietas, o valstybė iš sumokėtų mokesčių skiria dalį lėšų į fondą, skirtą tokiam draudimui. Labai tikimės, kad toks fondas bus kitų metų pradžioje. Tai reikšminga Ūkio ministerijos pagalba verslui.

Galimybę mūsų įmonėms pačioms atrasti ir įsitvirtinti naujose rinkose sunkina tai, kad beveik šimte pasaulio valstybių veikia nacionalinės užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo (garantavimo) sistemos. Nors šios sistemos kiekvienoje šalyje yra specifinės, visais atvejais jų pagrindą sudaro užsienio prekybos santykių egzistavimas ir su šiais santykiais susiję finansų srautai.

Užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo (garantavimo) sistemoje dalyvauja pelno siekiantys ūkio subjektai – eksportuotojai ir importuotojai, kurie ir vykdo užsienio prekybą, bei prekiaujančių šalių finansų institucijos, dalyvaujančios užsienio prekybos sandorių finansavimo (rizikos mažinimo) procese nuo pat produkcijos gamybos pradžios iki visiško atsiskaitymo už parduotas prekes.

– 2016 m. Lietuvoje vyks viena didžiausių tarptautinių biomasės energetikos konferencijų. Ko tikitės iš šio tarptautinio renginio?

– Jau dabar konferencija sulaukė didelio susidomėjimo, o didžiausia ji bus dalyvių skaičiumi, artėjančiu prie 300. Visas pažangus pasaulis svarsto, kaip keisti iškastinį kurą į alternatyvą. Vakarų šalių pranešėjai, mokslininkai, pažangių įmonių atstovai dalysis patirtimi su Baltarusijos, Moldovos, Ukrainos suinteresuotomis pusėmis, kad ir šios šalys perimtų pažangą ir prisidėtų prie klimato kaitos mažinimo pasaulyje. Lietuva atliks tarpininko vaidmenį, ir, žinoma, gamintojai nepraleis progos perimti geriausią patirtį.

Tai jau penkta tokio aukšto lygio tarptautinė konferencija, kuri iš Skandinavijos valstybių pastaraisiais metais persikelia į Baltijos šalis. Tris dienas vyksianti „Nordic Baltic Bioenergy 2016“ išeis už įprastinės konferencijos ribų. Dvi pirmosios konferencijos dienos bus skirtos Baltijos jūros regiono valstybių pasiekimams, naujas technologijas gaminančių ir biomasę tiekiančių įmonių patirčiai pristatyti bei aptarti, nuošalyje nebus palikti ir politiniai sprendimai, skatinantys valstybėse šio sektoriaus plėtrą. Trečioji konferencijos diena bus skirta pasidalyti gerosios praktikos pavyzdžiais Lietuvoje: dalyviai lankysis šalies biomasės energetikos šilumos tiekimo ir pramonės sektoriaus įmonėse, įgyvendinusiose pažangiausius sprendimus.

Trijų dienų renginio dalyvių taip pat lauks parodų erdvė, kurioje prisistatys biomasės sektoriuje veikiančios Lietuvos ir užsienio įmonės, vyks verslo kontaktų susitikimai, o renginį užbaigs iškilminga vakarienė ir ekskursija Lietuvos valdovų rūmuose.

Bus teikiamos garantijos nedraudžiamai eksporto rizikai sumažinti

Ūkio ministras Evaldas Gustas

Eksporto kredito garantijų ar draudimo agentūros vienokia arba kitokia forma veikia visose ES valstybėse (išskyrus Airiją, Kiprą ir Maltą), todėl Lietuvos eksportuotojams sudarytos nevienodos sąlygos kitų šalių atžvilgiu skverbiantis į naujas rinkas, užmezgant naujus komercinius santykius su potencialiais klientais iš neparduotinos eksporto kredito rizikos šalių.

Atsižvelgiant į verslo išreikštą poreikį ir Ūkio ministerijos siekius skatinti eksportą bei matant, kad kitose ES šalyse vienokia ar kitokia forma valstybės remiamos eksporto kredito draudimo sistemos veikia sėkmingai, Ūkio ministerija taip pat planuoja įgyvendinti instrumentą eksporto sandoriuose atsirandančiai rizikai mažinti.

Planuojama, kad INVEGA teiks tiesiogines valstybės garantijas Lietuvoje veikiantiems SVV subjektams dėl nedraudžiamos eksporto rizikos sumažinimo.

Pagal šį instrumentą garantijos (iki 90 proc. sandorio sumos) už sandorius, kurių atidėjimo mokėjimo terminas – iki 2 metų, būtų teikiamos tik už Lietuvoje sukurtos produkcijos ar paslaugų eksporto sandorius, taip skatinant lietuvišką produkciją ar paslaugas eksportuojančių smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų plėtrą.

Lietuvos įmonei (eksportuotojui) būtų garantuojama tik už neparduotinos eksporto kredito rizikos šalių pirkėjų nemokumo riziką (šalys, kurios nėra nei ES, nei EBPO narės, pavyzdžiui, Ukraina, Kazachstanas ir pan.).

Iš pradžių minėto instrumento įgyvendinimui planuojama skirti iki 7 mln. eurų Ūkio ministerijos (valstybės) lėšų.

Didins specialistų ir verslininkų kompetencijas

Energetikos ministras Rokas Masiulis

Biomasės sektorius Lietuvoje, galima sakyti, susikūrė nuo nulio. 2000-aisiais šilumos tiekėjai iš biokuro pagamino vos 2 proc. visos šilumos. 2015 m. ši dalis perkopė 40 proc., o per penkerius artimiausius metus turėtų pasiekti ir 70 proc. Skamba paradoksaliai, bet labiausiai už biomasės pramonės augimą turime padėkoti Rusijos koncernui „Gazprom“. Neproporcingai pakilus dujų kainai, šilumos tiekėjai rado dujoms alternatyvų kurą, o įrangos gamintojams atsivėrė verslo galimybės. Dabar galime sakyti, kad biokuro ruošimas bei įrangos gamyba yra stipri pramonės šaka, išsikovojusi pozicijas tiek vietos, tiek eksporto rinkose. Per artimiausius penkerius metus eksporto apimtys galėtų išaugti dvigubai.

Verslas jau suspėjo įgyti unikalių žinių, tačiau norint dar geriau išnaudoti potencialą būtina pasinaudoti kitų šalių patirtimi. Manau, kad tarptautinė „Nordic Baltic Bioenergy“ konferencija, kuri 2016 m. bus rengiama Vilniuje, suteiks galimybę didinti mūsų specialistų ir verslininkų kompetencijas. Biomasės srityje ypač didelę patirtį turi Švedija, kurios pasiekimai mums labai įdomūs. Tačiau neabejoju, kad Lietuvos biomasės sektorius taip pat turės ką parodyti svečiams iš užsienio.