Gytis KAPSEVIČIUS
Nors Lietuva dar nėra nusėta vėjo jėgainėmis, o keliuose elektromobilių skaičius neperkopia keturženklio, tikroji žalioji revoliucija vyksta šildymo katiluose – šiandien daugiau nei 60 proc. centralizuotos šilumos gaunama iš biokuro ir šis skaičius linkęs didėti. Baltijos šalys šiuo atžvilgiu pasauliniame ir europiniame kontekste atrodo tikrai gerai, tai rodo ir faktas, kad dviem esminėms biomasės energetikos organizacijoms nuo šių metų vadovauja lietuvis ir latvis.
Apie globalias biomasės naudojimo ir plėtros tendencijas kalbamės su Pasaulinės biomasės energetikos asociacijos (WBA) prezidentu Remigijumi Lapinsku bei Europos biomasės asociacijos (AEBIOM) prezidentu Didziu Paleju.
– Kas svarbaus įvyko biomasės energetikos sektoriuje per praėjusius metus?
Remigijus Lapinskas: 2016-ieji mums buvo labai svarbūs – pirmiausia dėl klimato kaitos procesui mažinti skirto Paryžiaus susitarimo, kurį pasirašė 195 pasaulio šalys. Taip pat surengta klimato kaitos konvencijos šalių konferencija, arba COP 22, kuri vyko Marakeše, – visi jos dalyviai norėjo įsitikinti, ar Paryžiaus sutartis veiks realioje aplinkoje. Iš pradžių, reaguodami į JAV prezidento rinkimus ir pono Trumpo išrinkimą, buvome nusivylę. Nepaisant to, pačios JAV paskelbė, jog klimato kaita – per daug svarbus klausimas, kad jo sprendimą sustabdytų vieni rinkimai. Todėl Marakeše COP 22 iš naujo patvirtino plėtrą ir kryptį atsinaujinančių išteklių energijos link, kuri yra vienintelis būdas kovoti su klimato kaita.
COP 22 susirinkime WBA paskelbė strategiją, padėsiančią atsisakyti iškastinio kuro. Mes atlikome keletą skaičiavimų: visos išsivysčiusios Europos Sąjungos šalys turėtų pasiekti bent 50 proc. atsinaujinančių išteklių energijos suvartojimo iki 2030 m. ir visiškai užbaigti šį darbą 2050-aisiais. Iki tų metų reikėtų baigti naudoti iškastinį kurą – dujas, naftą, anglis ir baigti leisti į atmosferą CO2, antraip šis unikalus šansas suvaldyti klimato kaitą bus prarastas. Tiesa, pasaulinė atsinaujinančios energijos rūšių plėtra vyksta nepakankamu tempu.
Visi kiti scenarijai paliktų blogesnę situaciją, tačiau gerojo scenarijaus galimybių yra. Biomasė gali būti įvairi – kieta, dujinė ar skysta, tai visame pasaulyje gausus resursas, ir ji mums leistų pasigaminti labai ryškią energijos dalį. Tarkime, Kinija – didžiausia pasaulio teršėja, kita vertus, šalis turi didžiulius kiekius neišnaudoto biokuro žemės ūkio pramonės atliekų pavidalu. Tas pats galioja ir kai kurioms posovietinėms šalims, tokioms kaip Kazachstanas, Ukraina ar Baltarusija. Netgi Rusija, turinti daug iškastinių resursų, taip pat būtų pajėgi „persikvalifikuoti“.
– Pasaulinė biokuro rinka dėl plačios geografijos greičiausiai pilna skirtumų, tačiau kiek šalys skiriasi viena nuo kitos santykinai mažesniame ir panašios geografijos regione – Europoje?
Didzis Palejas: Praktiškai visos AEBIOM vienijamos šalys narės yra skirtingos. Tarkime, Švedija, Lietuva, Latvija šioje srityje yra gerokai pažengusios. Kitos šalys, tokios kaip Ukraina, tik pradėjo biomasės sektoriaus plėtrą, o Jungtinė Karalystė šiandien šiuo atžvilgiu yra netgi toliau nei Ukraina.
Dabar Europoje turime vadinamuosius 20/20 tikslus – iki 2020-ųjų bent 20 proc. suvartojamos energijos pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių. Europa daugiau ar mažiau jų laikosi neblogai, vienoms šalims sekasi geriau, kitoms šiek tiek prasčiau, tačiau visos juda į priekį. Bet yra ir kitų tikslų – 2030 metai, 2050 metai. Kas nutiks tuomet?
– Ar šie ateities tikslai jau yra numatyti?
D.P.: 20/20 tikslai buvo numatyti jau prieš kurį laiką, tačiau dėl tolesnių tikslų vyksta debatai – kiek griežtos tos ribos turėtų būti, ar jie turėtų būti pritaikomi kiekvienai valstybei, ar taikomi visai Europai kartu.
R.L.: Jei kalbame apie lapkričio mėnesį pasirodžiusį Europos naujosios energetikos direktyvos dokumentų paketą, WBA nuomone, nustatyti tikslai per maži, net ir 27–30 proc. atsinaujinančių išteklių dalis iki 2030 m. yra per maža, nes neatitinka Paryžiaus susitarimo. Žinoma, gerai, kad šilumos rinka pirmą kartą įvardyta kaip labai svarbus klausimas, nes anksčiau buvo kalbama apie transportą, elektros gamybą, tačiau niekada – apie šildymą.
Dabar iškastinio kuro kaina yra maža, todėl tai stabdo atsinaujinančių išteklių plėtrą. Išeitimi galėtų tapti vadinamoji CO2 mokesčių politika. Tai universalus politinis instrumentas siekiant pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos.
D.P.: Mes remiame Žiemos energetikos paketo efektyvumo direktyvą, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad ji vis dar leidžia šalims narėms suteikti finansinę pagalbą iškastinio kuro sektoriui. Manome, kad to neturėtų būti. Kartais klaidingai manoma, jog tai pigesnė išeitis, nepaisant fakto, kad tokia gamyba irgi subsidijuojama ir žmonės nežino realios gamybos kainos, taip pat kiek kainuoja teršti aplinką.
– Tačiau subsidijuojamas ir žaliosios energijos sektorius.
D.P.: Atsinaujinančios energijos sektorius gauna subsidijas, bet jei palygintume kiekius, atsinaujinančios energijos subsidijos sudaro mažą dalį. Latvijos pavyzdys – iš 200 mln. eurų, mokamų kasmet, apie 65 proc. jų skiriama iškastiniam kurui. Subsidijos iš esmės kenkia rinkai, todėl mes siūlome požiūrį, kurį jau daug metų taiko Švedija, – tai jau minėti CO2 mokesčiai. Pagrindinė mintis – jei naudojate iškastinį kurą ir teršiate gamtą, turite už tai susimokėti.
Tie gamintojai, kurie suvartoja daug energijos, tam priešinasi ir teigia, kad jei bus pritaikytas CO2 mokestis, jie taps mažiau konkurencingi, palyginti su kitomis Europos šalimis, kuriose CO2 mokesčio nėra. Tačiau tam yra sprendimas, kuris dabar aptariamas Europos Sąjungoje, įvesti mokesčių naštos perkėlimą – tai vadinamasis „tax shift“. Jei iškastiniam kurui įvedamas CO2 mokestis, tokiu pačiu pinigų kiekiu, kuris gali ateiti iš CO2 mokesčio, valstybė galėtų sumažinti mokesčius verslui ir dirbantiesiems.
Tokiu atveju turėsime situaciją, kai tie, kurie suvartoja daug iškastinio kuro, gauna nuolaidų, susijusių su mokesčiais dirbantiesiems, taip netgi gali didinti darbo vietų skaičių, bet galų gale mokesčiai bus daugiau mažiau tokie patys. Tačiau tos įmonės, kurios keičia savo kursą ir pereina prie atsinaujinančių išteklių, galėtų taip pat naudotis sumažintais mokesčiais dirbantiesiems ir tapti dar konkurencingesnės. Taigi toks mokesčių naštos perkėlimas būtų naudingas darbo rinkai – būtų sukurta naujų darbo vietų ir didinama motyvacija nustoti naudoti iškastinį kurą.
Švedijoje CO2 mokestis įvestas nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios, jis kilo kasmet ir buvo iš anksto žinoma, kiek ir kada jis kils. Pats mokestis motyvavo įmones atsisakyti iškastinio kuro naudojimo, todėl Švedija šiandien yra tarp pirmaujančių šalių. Spėčiau, kad ir kitoms Europos Sąjungos šalims tai galėtų būti geras motyvas, nežlugdant gamyklų, kurios yra itin svarbios kiekvienai šaliai.
R.L.: Švedija tikriausiai yra pats geriausias pasaulinis pavyzdys: daugiau nei 50 proc. joje suvartojamos energijos gaminama naudojant atsinaujinančius išteklius. Kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, centralizuoto šilumos tiekimo, tik 3–5 proc. gaunami naudojant iškastinį kurą. Tarkime, Stokholme 80 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos, daugiau nei 50 proc. elektros energijos ir apie 20 proc. transporto sunaudojamų biodegalų pagaminama iš biomasės. Tai rodo, kad mes jau turime techninių sprendimų tam įgyvendinti, ir mintis, jog iki 2050 m. naudosime tik atsinaujinančius šaltinius, neskamba kaip stebuklas.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m