„Sicor Biotech“ vadovas Vladas Algirdas Bumelis tvirtai žada: iki 2020 m. biotechnologijų pramonė eksportuos produkcijos už du milijardus litų. O gal ir daugiau.

Prieš dešimt metų, 2001-aisiais, pirmojo „Veido“ rengiamo Metų vadybininko konkurso laureatu buvo išrinktas Vladas Algirdas Bumelis, tuometės bendrovės „Biotechna“ vadovas. Pagrindinis tokio pasirinkimo kriterijus buvo į jo vadovaujamą įmonę pritrauktos beveik 90 mln. Lt investicijos. Profesorius V.A.Bumelis buvo žinomas mokslininkas, jo ir kolegų darbai genų inžinerijos metodais kuriant vėžį gydančius ir kitokius preparatus – plačiai pripažinti. Bet pati įmonė tebebuvo kukloka – 2000-aisiais (vadybininkai rinkti už tų metų rezultatus) jos apyvarta sukosi apie 10 mln. Lt.
Užtat jau tuomet V.A.Bumelis tikino, kad biotechnologijos – Lietuvos ateitis.
Idėja, kad Lietuvoje turi būti kuriama protu ir žiniomis, o ne žaliavomis, tuo labiau įvežtinėmis, grindžiama pramonė, labai graži, masinanti, ji tapo įvairiomis progomis kartojama malda. Bet pasižiūrėdavai į ekonominę statistiką, ir vėl liūdnai tekdavo konstatuoti: didžiausias biudžeto pildytojas, didžiausias darbdavys tebėra neypatingų technologijų ir darbuotojų kvalifikacijos reikalaujantis verslas.
Todėl maloniai nudžiugau pamatęs, kad „Veido“ sudarytoje naudingiausių šalies įmonių rikiuotėje „Sicor Biotech“ atsidūrė beveik pačiame viršuje.

Elitinė pramonė

Po dešimties metų V.A.Bumelis labiau pažilęs, bet nepraradęs gyvumo, užsispyrimo. Ir šiandien kartoja tą pačia mantrą: Lietuvą ištraukti iš atsilikimo gali tik aukštųjų technologijų pramonė. „Turime kiek galima kurti tokius verslus, kur svarbu ne didelis pastatas, ne daug žmonių, bet kuriama didžiulė pridedamoji vertė, – nenuilsdamas kartoja profesorius. – Jeigu norim pasivyti senąsias Europos valstybes, tiktai per žinias, tiktai per žiniom grįstas technologijas galim mėginti tai padaryti.“
Prisipažįsta, kad prieš dešimt metų mažai kas jo žodžiais tikėjo. Ai, pamėgins ir bankrutuos. Šiandien jo gražios idėjos turi gerokai solidesnį pamatą. 2010 m. „Sicor Biotech“ eksportas jau viršijo 150 mln. Lt. O dar svarbiau – augimo tempai. Per patį krizės įkarštį, 2009-aisiais, įmonės apyvarta didėjo beveik 50 proc. Šių metų pradžioje už 23 mln. Lt praplėsta gamykla ir beveik padvigubinta preparatų nuo vėžio gamyba.
Priminus šią investiciją V.A.Bumelis tik mosteli ranka: tai jau praeitis. Kitais metais, o jie jau visai ant nosies, numatyta dar 25 mln. dolerių investicija – bus statomas visiškai naujas fabrikas, kuriame bus gaminami to paties tipo vėžį gydantys vaistai, tiktai ilgesnio veikimo.
O visos tos investicijos dėl to, kad „Sicor Biotech“ sugebėjo ne tik gauti Europos Sąjungos sertifikatus (turintieji ilgesnę atmintį prisimena, kiek čia pat Lietuvoje tam buvo kliudoma), bet ir pereiti Amerikos maisto ir vaistų agentūros (Food and Drug Administration) patikrą. „Paprasta Lietuvėlė, visi juokėsi: ką čia jūs, kvaileliai, padarysit, atvažiuos amerikonai ir sutrins, – ne be pasididžiavimo balse prisimena V.A.Bumelis. – Taip mes parodėm, kad galim Lietuvoje dirbti.“
Nesusilaikau nesikabinėjęs ir teiraujuosi: o gal čia akcininkų, Izraelio kompanijos TEVA, nuopelnas?
V.A.Bumelis kategoriškai nesutinka. Čia, sako, ne kokį popieriuką gauti – tikrina visą sistemą. Priešingai: kai buvo pereitas šis patikrinimas, tik tada TEVA ryžosi papildomai investuoti tuos 25 milijonus dolerių, nes mato ir tiki: čia galima dirbti, gavus tokį sertifikatą, atsiveria didžiulė Amerikos vaistų rinka.
„Lengva parašyti – sunku padaryti. Šimtą kartų gaudavai reikalingą produktą, o šimtą pirmą kartą – nebegauni“, – aiškina aukštųjų technologijų subtilybes profesorius. Ir baisiai sunku išsiaiškinti, kas atsitiko. „Tada pradedi suprasti, kad tos aukštosios technologijos tikrai nėra žemos. Ir mokaisi, žengi pirmyn. Tai išties pati verslo viršūnėlė, pats subtiliausių technologijų kūrimo procesas, kai mokslas ir verslas žengia koja kojon“, – neslėpdamas pasididžiavimo sako V.A.Bumelis.
Jei būtų kitaip, nebūtų ir tos ypatingos aureolės, kuri supa šitokį verslą.

Savo vertės jutimas

V.A.Bumelis kantriai aiškina, kad tokiais laimėjimais mes įrodinėjame pasauliui esantys šio to verti. Todėl nė kiek nesikuklindamas sako, kad tik tokios įmonės – nebūtinai biotechnologijų, bet išties aukštų technologijų – gali išvesti Lietuvą į platųjį pasaulį.
Pirma, šitaip tu įrodai pasauliui kad nesi „bru-bru“ šalis. Juk yra daugybė šalių, į kurias aukštosios technologijos neina. Kodėl? Dėl to, kad ten ne toks mentalitetas. Lietuva irgi turi įrodyti, koks jos mentalitetas, šnekų neužtenka. Per šitokias įmones pasaulis ir pamato, ar verta į tokias šalis investuoti. „Mes esame savo šalies diplomatai, vėliavnešiai“, – neabejoja V.A.Bumelis. Ir kalba ne apie tai, kad būdamas Izraelio garbės konsulas Lietuvoje jis garsina Lietuvą, veikiau atvirkščiai: garbės konsulas jis yra todėl, kad jo įmonė, priklausanti Izraelio akcininkams, puikiai dirba. Darbai kalba geriau už bet kokius žodžius.
O dar svarbiau, ir čia be išlygų sutinku su profesoriumi, – tokių įmonių buvimas, sėkminga plėtra yra didelis akstinas pačiai tautai patikėti savo verte. Mes galim. Galim siekti žinių, galim turėti ateitį, galim būti orūs, galim būti šalis, turinti kuo didžiuotis…
Šičia profesorius pusiau juokais užkabina vieną didžiausių mūsų šventenybių – krepšinį. Kažkur prasitaręs, kad lengva būti „dviejų savaičių patriotais“, – čia apie didį patriotizmo proveržį per krepšinio čempionatą. Sako, vos nesuplėšė už tokią ereziją. „Ar po to bematei nors vieną vėliavėlę?“ – jau visai rimtai klausia. Ir neturiu ką atsakyti, tik pripažinti, kad tas „dviejų savaičių patriotizmas“ gerai atskleidžia esminę dilemą: tautai reikia savo didvyrių, norime didžiuotis esą lietuviai, galį nuveikti didžius darbus. Krepšinis duoda tokią progą, deja, trumpalaikę. Tuo tarpu šveicarai nepaliaujamai didžiuojasi savo bankais, savo laikrodžiais – šitoks patriotizmas tvarus; kas jį Lietuvoje gali uždegti?
V.A.Bumelis siūlo pradėti nuo paprasčiausių dalykų. Anot jo, būsi kur kas didesnis patriotas, jei pirma susišluosi ir susideginsi savo šiukšles. Antra, išgersi dviem buteliais mažiau degtinės ir už dvidešimt litų nusipirksi dėžutę dažų ir teptuką (sako žemaitiškai – „penzelį“). Apsišlavęs persidažysi savo namelį. Kai jis gražiai atrodys, imsi tuo nameliu didžiuotis. Tada pradėsi pats savim didžiuotis. O kai pradėsi savim didžiuotis, tada būsi savo šalies patriotas ir suprasi, kad, be savo gražiai nudažyto namelio, gal gali dar kažką gero padaryti. Tada būsi ilgalaikis, o ne dviejų savaičių patriotas.
Rodos, jokio ryšio su aukštosiomis technologijomis, bet iš tikrųjų yra, nes viskas prasideda nuo mąstymo, nuo to, V.A.Bumelio žodžiais, kilnojamojo turto, kuris dedamas į smegeninę. Nuo suvokimo, kad didžiausias turtas yra tai, ką nešiojiesi galvoje.
Ir savo anūkams sako nuolat kaląs, koks tai nuostabus turtas, nenuvertėjantis, neveikiamas krizių, nuo jo neimami mokesčiai, net muitininkai neklausia, ką galvoje vežiesi, nereikalauja susimokėti muito. Žinia, vaikai nemėgsta klausytis pamokslų, todėl pasitaikius būti prekybos centre senelis rodo į kasininkę, kuri tik pipt, pipt per prekės kodą. „Ar nori, – klausia, – šitaip aštuonias valandas pypsėti?“ Anūkė, aišku, atsako nenorinti.
Toliau jau pamokymas visai tautai, ne tik anūkei: darydamas tą „pipt pipt“, didelių pinigų tikrai neuždirbsi. Įmonėse su maža pridėtine verte, su maža pelno marža atlyginimai niekada nebus dideli. Taip, tokios įmonės kuria daug darbo vietų – bet labai pigių. Ir niekada nebus kitaip, nes norint mokėti gerą algą reikia kurti didelę pridėtinę vertę. „Sicor Biotech“ pelno marža siekia 30, 40, 50 procentų.
O kad tokių įmonių būtų daugiau, tauta pirmiausia turi patikėti, kad ji gali ne tik „pipt pipt“ operacijas atlikti, bet ir kurti kai ką svarbesnio. Lietuviai, profesoriaus įsitikinimu, tikrai gali. Tokios įmonės kaip „Sicor Biotech“, nesikuklina profesorius, yra pats geriausias įrodymas, ką gali lietuviai.
Ir kas dar labai svarbu, Lietuvai gal net svarbiausia: ne tik daryti protingus dalykus, bet ir išgauti iš jų pinigų. Kaip dabar Europoje madinga sakyti, monetarizuoti savo idėją. Kuo arčiau mokslo, tuo ši grandis pas mus silpnesnė. Mokslų akademijos tikrasis narys V.A.Bumelis – nedažna išimtis. Ramiai galima sakyti: nebūtų V.A.Bumelio – nebūtų atsiradusi ir „Sicor Biotech“.

Kaip paversti protą pinigais

Vis dėlto, nesiliauju kibti profesoriui į atlapus, atskiri sėkmės pavyzdžiai – o tokių galima prirankioti įvairiose srityse – veikiau suvokiami kaip išimtis, o ne visų siekiamybė, tuo labiau galimybė. V.A.Bumelis pripažįsta: be visų ideologinių ir dvasinių dalykų, kuriuos jau aptarėme, versle yra vienas universalus matas – pinigai. Kol aukštųjų technologijų pramonė tenkinsis keliasdešimties milijonų litų apyvarta, visos tos gražios kalbos taip ir liks kalbomis. Nors proveržių jau matome, iki kritinės masės dar teks palaukti.
Šįkart tam begaliniam laukimui pašnekovas užbrėžia konkrečia ribą: 2020 metai. Iki to laiko biotechnologijų pramonė tikrai pasieks 2 mlrd. Lt apyvartą. Tai,  profesoriaus įsitikinimu, jau bus kritinė masė. Tada visi supras, kad tai yra pramonė, galinti generuoti apčiuopiamus pinigus, kad tomis aukštosiomis technologijomis reikia užsiimti, kad jos duoda šaliai realią naudą.
Šiandien du milijardai litų sudarytų kiek daugiau kaip du procentus šalies bendrojo vidaus produkto – juntamas skaičius.
Betgi, pasak V.A.Bumelio, kritinė masė reiškia gerokai daugiau negu vien pinigus. Tai reiškia, kad ši pramonės šaka tampa matoma ne vien Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nebereikia kaskart iš naujo įrodinėti, kad šioje šalyje kuriami aukščiausio lygio biotechnologijų produktai, kad čia yra puikių specialistų, mokslinė bazė, rengiami studentai. Tada pritraukti naujų investicijų tampa daug lengviau, negu kai yra dvi ar pustrečios įmonės. Ir į „Fermentą“ amerikiečių milžinas „Thermo Fisher Scientific“ atėjo todėl, kad čia jau yra „Sicor Biotech“. „Investuotojai tik tada ateina, jeigu yra ne viena salelė, vienas medis, o visa terpė, – aiškina V.A.Bumelis. Ir paslaptingai priduria: – 2012-aisiais Lietuvoje atsiras dar viena biotechnologijų įmonė.“
„Sicor Biotech“ vadovas pabrėžia, kad aukštosios technologijos – jokiu būdu ne vien biofarmacija. Tai ir lazeriai, tikslioji mechanika – įvairiose srityse jis randa puikiai dirbančių aukštųjų technologijų įmonių. Tik bėda, kad dauguma jų mažiukės. Jei, pasak profesoriaus, 2020 m. visa aukštųjų technologijų pramonė generuotų 10–15 mlrd. Lt, jau būtų neblogai.
Bet norint to pasiekti reikia parsiduoti. „Visų mūsų įmonių uždavinys turi būti gerai parsiduoti, – tiesiai rėžia V.A.Bumelis. – Parsidavimas – puikus žodis. Ir labai naudingas visai Lietuvai.“ Kai gerai parsiduodi, pirma, žmonės tampa turtingi, antra, ateina naujos žinios, naujos galimybės plėsti rinkas – ypač jeigu parsiduodi globaliam žaidėjui. Profesoriaus įsitikinimu, lietuviška įmonė turi pakilti iki tam tikro lygio, kai jau nebegali judėti pati, nebetelpa savo marškinėliuose, ir iš karto ieškoti, kam parsiduoti.
Aukštosios technologijos – labai brangus malonumas, norint tapti rimtu rinkos žaidėju reikia dešimčių, o dažniausiai šimtų milijonų litų. Mėginant augti savo jėgomis, procentais tas augimas atrodys didelis, bet pinigine išraiška – vis tiek mažas.
Ta baimė parsiduoti, profesoriaus įsitikinimu, yra viena priežasčių, kodėl mūsų aukštųjų technologijų pramonės plėtra nepakankamai sparti. Jis sako matąs ne vieną aukštųjų technologijų įmonę, jau seniai išaugusią savo marškinėlius, bet vis nesiryžtančią įsileisti užsienio investuotojų. Puiku, kad jos šauniai dirba, gerai uždirba, bet jei norime didesnės naudos Lietuvai – reikia parsiduoti.
Šalyje klaidžioja daug mitų dėl tokio parsidavimo. Prie dažno straipsnio apie tokius sandorius rasi komentarų: gaila, dar viena Lietuvos įmonė dingo; nupirks ir uždarys; atleis geriausius specialistus.
„Paimk va Bumelį, – lengvai ironizuoja profesorius. – Bumelis nežinau kiek kartų parsidavė. Ir nieko, gyvas. Sakė: tave išmes, išvarys, dar kažkas bus. Jeigu turi žinių, kažkiek parodai savo kompetenciją – niekas iš niekur tavęs neišvarys. Tiktai prašys, kad tu dirbk, judėk į priekį.“
Šalyje vyksta šiokios tokios diskusijos apie pažangos strategiją „Lietuva 2030“. V.A.Bumeliui ji aiški. Tarkim, šveicarai ir kiaules pjauna, ir karvės pas juos su skambaliukais vaikšto, ir visokių kitokių verslų yra, bet vis tiek sakoma: Šveicarija – bankų ir laikrodžių šalis. Jei 2030 m. galėsime pasakyti, kad Lietuva yra aukštųjų technologijų – farmacijos, biotechnologijų, gal dar ko – šalis, viskas bus gerai. Jei ne, jei mėginsime visko siekti, taip ir liksime nieko nepasiekę. Būsime graži, bet skurdi šalis.
Kaip šiandien.