Inovacijos. Bendradarbiaujant su mokslininkais Lietuvoje kuriamos unikalios technologijos ir produktai skinasi kelią į pasaulio rinkas.

Neseniai spaudoje šmėstelėjo kuklus pranešimas, kad biotechnologijų bendrovės „ProBioSanus“ vadovas Tomas Andrejauskas, prieš trejus metus nuo nulio sukūręs startuolį, kuriantį ir gaminantį natūralias aplinką saugančias valymo ir higienos priemones su gerosiomis bakterijomis probiotikais, investuoja į naują startuolį.

Nors buvęs bankininkas T.Andrejauskas nenoriai kalba apie dabartinę savo veiklą, jo su partneriais kuriami verslai yra iš tiesų puikūs mokslo ir verslo sinergijos pavyzdžiai, kurių Lietuvai labai trūksta.

Pirmoji bendrovė iš startuolio jau išaugo į sparčiai besiplečiančią įmonę su savo laboratorija ir naujus produktus kuriančiais mokslininkais. 30 proc. produkcijos į Baltijos, Skandinavijos šalis eksportuojanti „ProBioSanus“ jau įžengė ir į JAV rinką, taip pat dairosi naujų horizontų. Jų atrasti, matyt, nebus labai sunku, nes prie įmonės vairo šiuo metu stojo itin patyręs profesionalas – Giedrius Martusevičius, daug metų vadovavęs kompanijos „Philips“ atstovybėms Baltijos šalyse, Rytų Europoje, Vidurio Azijoje, Kaukaze ir Izraelyje. Įmonei keliamas uždavinys eksportuoti 90 proc,. savo produkcijos.

Pats T.Andrejauskas savo verslo plėtros ir technologijų komercinio pritaikymo patirtį  sutelkė naujame su kitais verslo angelais įkurtame startuolyje „SatiMed“. Nauja įmonė atlieka mokslinius tyrimus ir gamina maisto papildus iš kanapių ekstraktų, kuriuose gausu fitokanabinoidų – gydomosiomis savybėmis pasižyminčių medžiagų.

Pasaulis jau seniai atrado, kad kanapės nėra tik narkotinių savybių turinti žolė ar  augalas virvėms vyti. Maistui vartojamos kanapių sėklos, aliejus. Tačiau vis daugiau dėmesio ir mokslinių tyrimų skiriama kanapių gydomosiomis savybėms. Pasirodo, pluoštinės kanapės pasižymi nedidele psichotropinių medžiagų koncentracija. Bet jose gausu kanabinoidų, kurie žmogaus organizmą veikia taip pat kaip endokrininės sistemos gaminami endokanabinoidai, atsakingi už įvairius fiziologinius procesus – mitybą, medžiagų apykaitą, imuninę sistemą, ląstelių regeneraciją. Jų poveikis žmogaus organizmui labai platus – nuo migrenos, miego sutrikimų iki epilepsijos gydymo. Taip pat vis dar tiriamas kanabinoidų poveikis vėžio gydymui.

„Dabar į rinką einame su maisto papildais, bet jau galvojame apie terapeutinių kremų gamybą, o ateityje neatmetame galimybės kanapių pagrindu gaminti ir vaistus. Žinoma, tai užtruks nemažai laiko ir nemažai kainuos, nes reikės inicijuoti mokslinius tyrimus, o jų biudžetai gali siekti milijonus eurų“, – apie ambicijas ir globalią verslo plėtrą užsimena 42-ejų verslininkas.

Šiuo metu naujieji maisto papildai registruojami ir notifikuojami, kad galėtų būti eksportuojami į JAV ir Izraelį. Šiose šalyse jau užmegzti ryšiai ir su papildų platintojais, ir su garsiais mokslininkais, turinčiais didžiulį įdirbį tyrinėjant kanapių panaudojimo galimybes.

Lietuvoje, kaip pasakoja T.Andrejauskas, sąlygos kanapėms auginti yra puikios. Vienintelis trūkumas, kad galimas tik vienas auginimo ciklas, o, pavyzdžiui, šiltuosiuose karštuose galimi du trys jų auginimo ciklai. Tačiau šis trūkumas tampa pranašumu, kai žinai, kad kanapės auginamos atvirame ore, o dirvožemis, gruntiniai vandenys ir oras – itin švarūs.

Išmanantiems žmonėms tai daro didžiulį įspūdį, nes byloja apie produkto kokybę. Mat kanapės dėl savo absorbcinių savybių net naudojamos dirvožemiui valyti. Todėl viena, kai jos auginamos kažkur Kinijoje šalia pramonės įmonių, kur į save absorbuoja sunkiuosius metalus, o paskui iš jų, pavyzdžiui, spaudžiamas aliejus, ir visai kas kita – kai auga švarioje lietuviškoje aplinkoje. Visą tai įvertinę verslininkai nusprendė pasinaudoti galimybe ir investuoti į šią gana naują sritį, kol joje dar yra nedaug žaidėjų ir gali būti pirmas.

„Suprantama, kad laikui bėgant atsiras ir daugiau panašių technologijų, galbūt jos šiek tiek atpigs, nes kol kas ekstrakcija yra santykinai brangi. Galbūt ir galutinių produktų kainos sumažės ir jie bus įperkami didesniam ratui žmonių“, – svarsto verslininkas.

T.Andrejauskas pasakoja, kad taip pat, kaip ir kuriant pirmąjį startuolį, „SatiMed“ projektas prieš dvejus metus pradėtas nuo bendradarbiavimo su mokslininkais – Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų universitetais ir Lietuvos augalininkystės institutu. Būtent bendradarbiaujant su mokslininkais buvo sukurtos unikalios technologijos ir produktų formulės.

„Pradėjome nuo mokslo ir tik dabar, po dvejų metų įdirbio, šį produktą komercializuojame. Juokaudami sakome, kad nenorime startuoti kaip „garažiniai“, norime, kad produktas ir jo nauda būtų grįsta mokslu“, – pabrėžia T.Andrejauskas.

Jis sako, kad gali būti vadinamas technologijų skautu, sugebančiu mokslines žinias paversti inovacijomis. O Lietuvoje turime aukšto lygio mokslą, tik vadyba gerokai šlubuoja.

To neneigia ir valdžios atstovai. Ūkio ministerija pripažino: nors mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros investicijoms skiriamas solidus finansavimas, Lietuvos inovatyvumo rodikliai ne gerėja, o blogėja. Pastaraisiais metais pagal pasaulinį inovacijų indeksą Lietuva yra tarp labiausiai atsiliekančių Europos valstybių, nedarančių pažangos. O štai Estija pagal inovatyvumą jau pasiekė ES vidurkį ir artėja prie lyderių. Net Latvija, kuri prieš kelerius metus šioje srityje atsiliko nuo Lietuvos, mus jau pralenkė.

Neseniai paskelbtas konsultacinės įmonės VšĮ „Europos socialiniai teisiniai ir ekonominiai projektai“ tyrimas parodė, kad, investuojant 2007–2014 m. ES paramos lėšas, didžiausias dėmesys ir didžiausi pinigai buvo skirti fundamentiniams moksliniams tyrimams, o eksperimentinei plėtrai ar naujiems produktams kurti lėšos buvo vienos mažiausių ES. Moksliniai tyrimai dažniausiai nebuvo orientuoti į socialinius ir ekonominius poreikius, kurie yra aktualūs verslui.

Kaip keisti tokią padėtį? Pasak T.Andrejausko, pirmiausia būtina aiškia apibrėžti fundamentinių mokslų tikslus, prioritetus ir kryptis, nes tuomet, kai to nėra, į visas puses taškomos didžiulės lėšos, o rezultato nėra.

Kita problema – kaip fundamentinius mokslus, technologijas paversti taikomaisiais. Tą geriausia galėtų padaryti verslas, inicijuodamas bendrus projektus su mokslu ir būdamas suinteresuotas galutiniu produktu. T.Andrejausko nuomone, Lietuvos mokslo potencialas nei geresnis, nei blogesnis už kitų, bet laimi tie, kurie turi gerą vadybą ir finansavimą.

„Be ES paramos tokių projektų kaip „ProBioSanum“ vargu ar atsirastų, nes mokslas kainuoja brangiai. Kadangi ES skirtą finansavimą iki 2020 m. turime, belieka sutvarkyti vadybą. O pradėti galima būtų ir nuo to, kad studijuojantiesiems aukštąsias technologijas galėtų būti dėstomi verslo pagrindai, idėjų komercializavimo disciplinos. Reikia sukurti sistemą, kaip mokslo inovacijas būtų galima civilizuotai atskirti nuo universitetų, kad visi tuo būtų suinteresuoti ir nebūtų apgautų. Tarkim, mokslininkai sukuria unikalią technologiją, atsiskiria ir įsuka verslą. Bet universitetui, tarp kurio sienų gimė inovacija, garantuoja, pavyzdžiui, 20 proc. akcijų“, – svarsto jau nemažą idėjų komercinimo patirtį turintis verslininkas.

Pasak jo, negalima nepastebėti, kad mokslo ir verslo santykiai Lietuvoje keičiasi. Anksčiau mokslas ir verslas buvo tarsi du priešiški poliai. Mokslininkams atrodė, kad verslas kažką iš jų nori pavogti, o verslininkams atrodė, kad mokslininkai yra uždari ir nesukalbami. Dabar situacija keičiasi ir tam didelę įtaką daro ES parama. Tačiau kartu ji programuoja ir problemą, nes mokslui finansuoti skirti pinigai naudojami mokslininkų atlyginimams ir jie nėra suinteresuoti rezultatais. Atvirkščiai, suinteresuoti procesu ir kad jis nesibaigtų.

„Fundamentiniai tyrimai, nors tiesioginės naudos iš jų nėra, yra reikalingi, kad jų pagrindu būtų galima atlikti taikomuosius tyrimus. Fundamentinius ir taikomuosius tyrimus reikėtų aiškiau atskirti, atskirti ir jų finansavimą. Fundamentiniai tyrimai turėtų būti parengiami galimam komercializavimui, pritaikomi. O į taikomuosius tyrimus turi būti įtraukiamas verslas, nes mokslas turi technologinių naujovių, o verslas suinteresuotas tas technologijas paversti pinigais. Tik sukūrus tarp jų sinergiją galima pasiekti rezultatų“, – neabejoja T.Andrejauskas, jau ne kartą įrodęs, kad sugeba sėkmingai įžiebti tą mokslo ir verslo sinergijos ugnį.

Lietuvoje startuoliai daugiausia asocijuojasi su informacinėmis technologijomis. T.Andrejauskas su partneriais nusprendė žengti į biotechnologijų sritį, kuri Lietuvoje taip pat yra tradiciškai stipri ir perspektyvi, nes netrūksta nei kompetencijų, nei specialistų. Tačiau rinkoje, kurioje daug stiprių chemijos ir mikrobiologijos įmonių, jie pasirinko kitą kelią ir siaurą išskirtinę sritį: chemiją sujungti su mikrobiologija ir taip sukurti visiškai naujų, pažangių produktų, kurie būtų reikalingi ir naudingi vartotojui.

„Mūsų verslo modelis toks, kad kuriamas, gaminamas ir parduodamas galutinis produktas. Tik tuomet gali kontroliuoti ir užtikrinti kokybę. Tai mūsų išskirtinumas, kuris pasiteisino“, – pabrėžia verslininkas.

Toks pat verslo modelis pritaikytas ir naujajame startuolyje, tik šiuo atveju, kitaip nei pirmajame, nėra investicinio fondo (Verslo angelų fondo) investicijų, tik verslo angelai – investuotojai. „Manome, kad fondai turėtų įsilieti vėliau, kai prasidės pardavimas. Fondų reikia, nes jie valdo didžiulį kapitalą. Tikimės, kad šių metų pabaigoje, kai kursime savo laboratoriją ir pradėsime masinę gamybą, tų investicijų ir pritrauksime“, – verslo plėtros etapus dėlioja verslininkas.

Jo teigimu, kuriant verslą pasiteisino ir kitas modelis, kai verslo angelai – investuotojai patys įsilieja į verslą ir į jį investuoja ne tik savo pinigus, bet ir žinias, gebėjimus bei laiką. Komanda formuojama taip, kad joje būtų ir verslo, ir mokslo atstovų, kurie specializuotųsi konkrečioje srityje, gebėtų kurti ir tobulinti technologijas ir kaip lygūs su lygiais kalbėtis su universitetų mokslo šviesuliais.

Vis dėlto greito pelno čia niekas nesitiki. Greito pelno galima gauti kitokiame versle, pavyzdžiui, nupirkti Kinijoje prekių į sandėlį, parduoti ir turėti tą greitą pelną. Čia kitoks verslas, reikalaujantis nemažų investicijų, įdirbio, paieškų. Tačiau T.Andrejauskas gerai žino, kad sėkmingu projektu taikomųjų mokslinių tyrimų ir plėtros srityje laikomas tas, kuris jau po trejų metų generuoja pliusą. Jis tikisi, kad naujasis startuolis tą pliusą sugeneruos dar anksčiau.

„Ar tai aukso gysla? Dar sunku pasakyti, nes kai viską labai nuauksini, greitai atsiranda daug bandančiųjų bėgti paskui, – juokiasi verslininkas. – Konkurentai – gerai, bet blogai, kai tai būna diletantai, kurie skubėdami daro bet kaip ir gadina tikrai gerų dalykų įvaizdį. To labiausiai nesinorėtų, bet rinka yra rinka ir taisyklės joje vienodos visiems.“

Aušra Pocienė

Mokslas. Lietuvoje ką tik išdalytos šiųmetės Lietuvos mokslo premijos. Vieną jų – biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityse – pelnė Vilniaus universiteto (VU) Biotechnologijos instituto tyrėjai.

Dr. Giedriui Sasnauskui, dr. Gintautui Tamulaičiui ir dr. Mindaugui Zarembai  premija įteikta už darbų ciklą „Nauji taikiniui specifinių endonukleazių sąveikos su DNR reguliacijos ir katalizės mechanizmai (2002–2013)“. Beje, šie mokslininkai – jau trečioji Biotechnologijos instituto restrikcijos-modifikacijos sistemų tyrinėtojų karta, įvertinta Lietuvos mokslo premija.

Nors šiųmečių laureatų darbai buvo orientuoti į fundamentinius tam tikrų fermentų (konkrečiai – restrikcijos endonukleazių) struktūros ir veikimo mechanizmus, jų aktyvumo tyrimus, gautos žinios turi didelį praktinio pritaikymo potencialą. Šie prieš daugiau nei 40 metų atrasti fermentai leido atsirasti šiuolaikinei genų inžinerijai, sukėlusiai revoliuciją biomedicininiuose tyrimuose ir biotechnologijos pramonėje.

Pabrėžtinas ir tas faktas, kad restrikcijos endonukleazės neatsiejamos ir nuo aukštųjų technologijų pramonės atsiradimo Lietuvoje, nes būtent jos leido suklestėti vienai sėkmingiausių aukštųjų technologijų įmonių Lietuvoje – „Fermentui“ (dabar „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinys).

Restrikcijos endonukleazės neabejotinai yra paklausūs fermentai, su kuriais siejama daug vilčių. Tai lėmė intensyvias jų paieškas ir šiuo metu jau yra aprašyta per 4 tūkst. fermentų, atpažįstančių daugiau nei 300 skirtingų DNR sekų. Vis dėlto susiklostė įdomi situacija: jų sandaros ir veikimo mechanizmo tyrimai gerokai atsiliko nuo jų paieškos. Šį atsilikimą savo darbais ir bandė kompensuoti mūsų biotechnologai.

Daugiau nei dešimtmetį jų trukusių mokslinių tyrimų tikslas – suprasti, kaip veikia restrikcijos endonukleazės, išmokti keisti jų savybes ir pritaikyti jas naujiems tikslams. Kaip teigia M.Zaremba, siekiama gebėti keisti jų savybes, kad jos tarnautų norimoms užduotims.

Paprasčiau sakant, į restrikcijos endonukleazes galima žiūrėti kaip į tam tikras žirkles, galinčias paveikti, keisti svetimą genetinę informaciją – DNR. Įdomiausia ir labiausiai vaizduotę audrinanti sritis, kuriai tai gali pasitarnauti, yra genų terapija. Jos esmė – įstengti žmogaus ląstelės genome pakeisti blogą, kokias nors ligas lemiantį geną kitu – geru.

Nors tokio gydymo galimybės didžiulės, tai nėra paprasta. Tokioms didelio tikslumo reikalaujančioms genomo „operacijoms“ reikalingos ypatingu specifiškumu pasižyminčios endonukleazės, gebančios atpažinti ir sukarpyti tik blogojo geno vietoje esantį taikinį, o likusios – geros genetinės medžiagos dalies nepaveikti. Vienas esminių aspektų šiame procese yra tas, kaip tiksliai (kokio ilgio) šie fermentai sugeba atpažinti DNR taikinius. Kuo ilgesnius taikinius atpažįsta, tuo tikslumas didesnis (sutampančių trumpų taikinių būtų randama labai daug). Tai galima palyginti su ilgu tekstu: trumpi taikiniai yra tarsi pavieniai žodžiai, o ilgi taikiniai – frazės. Jei reikalingos vietos ieškai pagal pavienius žodžius, galimybių yra daug, tačiau jei pasitelki ilgesnius taikinius – frazes, tikimybė apsirikti stipriai sumažėja.

Pasaulyje šiam tikslui bandoma konstruoti ir naudoti įvairias ilgus DNR taikinius atpažįstančias endonukleazes. Viena iš galimybių – prie restrikcijos fermentų prijungti papildomus DNR atpažįstančius elementus, taip priverčiant restrikcijos endonukleazes atpažinti ilgesnius DNR taikinius.

Restrikcijos endonukleazės atpažįsta tik tam tikras DNR sekas (vieni fermentai atpažįsta vienas, kiti – kitas). Vis dėlto yra dalių, kurių neatpažįsta niekas. Kitaip tariant, bakterijose nėra atrasta tokių fermentų, kurie galėtų atpažinti mokslininkus dominančias DNR sekas.

„Žinodami jų detalią struktūrą, veikimo mechanizmą, kaip yra atpažįstama DNR, kaip ji perkerpama, galime keisti turimų fermentų specifiškumą (ką jie atpažįsta). Esmė ta, kad turime gana didelį įrankių arsenalą, tačiau norisi jį dar papildyti naujais specifiškumais“, – dėsto M.Zaremba.

Kaip paaiškina G.Sasnauskas, žmogui susidūrus su virusais – bakteriofagais, tai baigiasi sloga ar kažkokia kita nesunkia pagydoma liga, o virusams užpuolus bakterijas tai dažniausiai reiškia ląstelės žūtį. Kai bakteriją apipuola virusai, jie į ląstelės vidų įleidžia savo genetinę medžiagą – DNR. Tai reiškia, kad bakterija ne ims sintetinti tuos baltymus ir tas medžiagas, kurios reikalingos jos gyvavimui ar dalijimuisi, o pradės gaminti naujas viruso daleles. Kai jų bus prigaminta daug, ląstelė praplyš tarsi koks perpildyta maišas, naujos viruso dalelės pasklis į aplinką ir viskas prasidės iš naujo – taip pat bus puolamos ir kitos ląstelės. Atrodo, taip virusai galiausiai galėtų sunaikinti visą bakterijų populiaciją, juolab kad skaičiuojama, jog aplinkoje vienai bakterijai tenka bent penki ją puolantys virusai. Vis dėlto realybėje taip nenutinka, nes evoliucionuodamos bakterijos suformavo įvairių kovos su bakteriofagais būdų – apsaugos sistemų, saugančių bakterijas nuo sunaikinimo.

Tarp bakterijų ir virusų vyksta arši kova: bakterijos vis ieško naujų būdų, kaip apsiginti nuo virusų, o virusai stengiasi rasti kelių, kaip apeiti tas bakterijų apsaugos sistemas. Vaizdžiai mokslininkai tai vadina ginklavimosi varžybomis, o moksliškai –  koevoliucija. Taigi VU Biotechnologijos instituto tyrėjai savo darbuose ir gilinosi į vieną iš šių bakterijų apsaugos sistemų, padedančių ląstelei išsigelbėti nuo virusų.

„Šitos apsaugos sistemos esmė ta, kad kai prie bakterijos prisitvirtinantis virusas įleidžia į ją savo genetinę medžiagą (tai galima įsivaizduoti kaip tam tikrą ilgą siūlą), šią bandoma sunaikinti. Bakterijos viduje yra toks fermentas, kuris ir vadinasi restrikcijos endonukleaze. Jis, vaizdžiai tariant, yra tarsi dantuotas padaras, ties tam tikromis vietomis sukarpantis svetimą viruso genetinę medžiagą. Kai ji sukarpoma, ląstelei tampa nebekenksminga, nes virusas nebegali daugintis, – dėsto G.Sasnauskas. – Žinoma, yra ir kita pusė: juk pati bakterija turi savo genetinę medžiagą, tad kaip ją apsaugoti nuo to pikto fermento? Čia yra dar kitas fermentas, kuris ląstelės genetinę medžiagą ten, kur piktasis fermentas karpytų, tam tikra prasme pažymi, ją modifikuoja. Taip ląstelės DNR yra apsaugoma.“

„Tai konkrečiai vadinama restrikcijos-modifikacijos apsaugos sistema“, – prideda M.Zaremba.

Dėl šių žirklių kokį nors DNR fragmentą galima perkelti iš vieno organizmo DNR į kito organizmo DNR. Tarkime, žmogaus baltymą koduojantį geną galima perkelti į bakteriją ir tada, pavyzdžiui, insuliną ima sintetinti bakterijos. „Bakterija tampa tarsi bioreaktoriumi. Anksčiau insuliną reikėdavo išgryninti iš kiaulės kasos, jei norėjai suleisti žmogui, o šiuo metu tai gali padaryti bakterijos. Tai palengvina gyvenimą 200 mln. diabetikų pasaulyje“, – pavyzdį pateikia mokslininkai.

Tyrėjų darbai, už kuriuos jie ir pelnė šią premiją, tarsi susidėjo iš kelių prasminių dalių. Pirmiausia jie tyrė restrikcijos fermentų sąveiką su genetine medžiaga. Labiausiai juos domino, kaip šie fermentai atpažįsta atitinkamus DNR taikinius (kitaip tariant, kur reikia kirpti, o ko geriau neliesti). Tai tiriant (dėl to bendradarbiaujant ir su užsienio mokslininkais) jiems pavyko atrasti naują DNR taikinio atpažinimo būdą, kada fermentas, susirišdamas su DNR, ją stipriai deformuoja. Tai buvo pavadinta bazės išsukimu. „Tai yra tokiems fermentams visiškai naujas, pirmą kartą pasaulyje pastebėtas atpažinimo būdas“, – teigia G.Tamulaitis.

Kitaip tariant, šiame tyrimo etape parodyta, kaip, naudodami tuos pačius struktūrinius elementus, baltymai prisitaikė atpažinti skirtingo ilgio ir sekos DNR taikinius. Tai paskatino pradėti daugybę naujų tyrimų ir pasitarnavo fundamentinio mokslo plėtrai.

Per kitą tyrimų etapą buvo paneigtas įsišaknijęs įsitikinimas, kad visos endonukleazės yra panašios, kitaip tariant, kad jos turi bendrą kilmę, yra daugmaž panašios sandaros ir skiriasi gal tik atpažįstamais taikiniais ar dar kažkuo. Paaiškėjo, kad jos priklauso net penkioms negiminingoms šeimoms, tarsi penkioms atskiroms grupėms. Be to, fermentai gali būti labai įvairūs net kiekvienos šeimos viduje ir veikti skirtingais būdais (antra vertus, skirtingoms šeimoms priklausantys baltymai gali elgtis ir atrodyti labai panašiai, tai rodo, kad negiminingi baltymai evoliucionuodami tapo panašia, efektyviai savo apsauginę funkciją atliekančia struktūra).

„Tai, kad restrikcijos endonukleazės priklauso skirtingoms šeimoms, reiškia, jog bakterijos, kovodamos su virusais, „atrado“ jas bent penkis kartus. Tiesiog evoliucijos eigoje jos pagriebė ir pritaikė savo gynybai vis kažkokią kitokią nukleazę; kiekvienu atveju tai susikonstruodamos vis iš kitokių DNR atpažįstančių ir DNR kerpančių komponentų. Kai kuriais atvejais tie komponentai atrodo net nesusiję su DNR, – teigia G.Sasnauskas. – Tie fermentai yra labai keisti ir gali katalizuoti ne tik DNR kirpimo, bet ir visai kitokias reakcijas.“

Vadinasi, antras atrastas dalykas – pastebėtos naujos restrikcijos endonukleazių katalizuojamos reakcijos, pademonstruoti nauji sąveikos būdai. Tai potencialiai gali būti panaudojama ir kam nors kitam, ne vien genetinės medžiagos karpymui. Sakykime, naujos žinios galėtų pagelbėti bandymams sukonstruoti fermentus, galinčius atpažinti ilgus taikinius, genų terapijai, priversti restrikcijos endonukleazes atpažinti ilgesnius DNR taikinius.

„Iš tikrųjų, ką bandėme padaryti – tai sukurti naujus įrankius, tinkamus genų terapijai, taigi prie kažkokių fermentų, kurių esame nemažai ištyrę, pridėti papildomą modulį, taip pat galintį atpažinti genetinę medžiagą. Tada būtų reikalingas ilgas dvigubas taikinys: viena jo dalis būtų atpažįstama to prilieto modulio (tai gali būti ne tik baltymo domenas, bet ir kitokie dariniai), o kita dalis jau atpažintų paties fermento seką. Dėl to papildomo modulio fermentas atsidurtų ten, kur ir yra tas papildomo modulio atpažinimo taikinys, – aiškina M.Zaremba. – Iš to išeina, kad toks hibridinis daiktas gali atpažinti labai ilgą taikinį ir gali būti naudojamas genų terapijoje, kai žmogaus genome ir reikia atpažinti ilgus, unikalius taikinius. Pademonstravome porą strategijų, kaip sugebama kirpti tik reikiamus taikinius. Aišku, fermentai vis vien kirps savo taikinius, tačiau jau atvedus prie kažkokių norimų vietų.“

Vadinasi, prie restrikcijos fermentų prijungus papildomus su DNR sąveikaujančius modulius ir taip pailginus jų atpažįstamą taikinį, tokia DNR endonukleazė būtų nukreipiama į konkrečią vietą, pavyzdžiui, esančią pire blogo, nepageidaujamo geno.

Žinoma, čia irgi yra savų iššūkių. Pagrindinis – vėlgi kaip priversti šį hibridinį fermentą atpažinti ir kirpti tik pailgintą savo taikinį ir neliesti kitų genome esančių taikinių, nekirpti trumpesnių. Dėl šios problemos buvo sukurta metodų, leidžiančių reguliuoti tokių hibridinių darinių aktyvumą, kad jie imtų veikti tik tada, kai reikia. Tai reiškia, kad atsirado galimybių pakreipti procesą norima linkme. Vienas tokių būdų – su šviesa. Prie fermento galima prijungti tokią cheminę grupę, kuri neleistų susidaryti aktyviai fermento formai. Jei ši prijungta cheminė grupė yra jautri šviesai, reikiamu momentu pašvietus į šį fermentą ta cheminė grupė atsijungtų, fermentas taptų aktyvus ir galėtų karpyti.

Yra ir kitas būdas, kaip galima padaryti, kad fermentas imtų veikti tik patekęs į reikiamą vietą. Paimamas fermentas, esantis neaktyvioje formoje. Kad jis taptų aktyvus, turi susijungti dvi fermentų molekulės. Tai įvyksta, kai dvi fermento molekulės atpažįsta du greta esančius ilgus taikinius, atsiduria viena šalia kitos, susijungia, fermentas tampa aktyvus, ir norimoje vietoje perkerpama genetinė medžiaga.

Galima apibendrinti, kad naujos žinios leido pasiūlyti būdų, kaip turimus restrikcijos fermentus paversti naujais pakitusio aktyvumo, didesnio specifiškumo ar kontroliuojamo aktyvumo įrankiais, tinkamais sudėtingesnėms, nei paprasta genų inžinerija, užduotims atlikti.

Kas toliau? Kuria kryptimi judės Lietuvos mokslo premiją gavusių mokslininkų tyrimai?

„Palikti šią sritį būtų labai gaila, nes ji iš tiesų labai įdomi, fermentų yra labai įvairių (kiekvienas jų gali vis kitaip atlikti tą pačią reakciją), be to, čia jau padarytas didelis įdirbis. Aš, pavyzdžiui, ir toliau dirbu prie tyrimų, susijusių su restrikcijos endonukleazėmis, tik jau prie kitokio tipo. Jos naudoja tarsi degalus (ATP hidrolizę), kad atliktų šią funkciją. Taip pat orientuojuosi ir į kitus bakterijų apsaugos nuo bakteriofagų fermentus“, – sako M.Zaremba.

G.Tamulaitis jau dabar dirba prie naujos bakterijų apsaugos sistemos, leidžiančios lengviau ją programuoti ir pritaikyti genų terapijos, genų inžinerijos tikslams. Sukaupta patirtis, atliekant naują darbą, jam labai padeda, nes tai taip pat yra endonukleazė, tad dėsningumai atsikartoja.

Galiausiai G.Sasnauskas, kaip pats sako, dar turi nesuvestų sąskaitų su dalimi fermentų, tad kol kas dar dirba prie tos pačios temos. „Bakterijų apsaugos sistemų tyrimai atskleidė labai daug naujų įdomių bakterijose vykstančių procesų, kurių prieš dešimtmetį dar neįsivaizdavome. Kartu labai įdomu, kaip fundamentinis atradimas leido atrasti naujų įrankių, metodų. Ko gero, dabar galime laukti realaus proveržio genų terapijos srityje, nes juos lengva taikyti“, – svarsto mokslininkas.

„Pažanga labai staigi. Naujos bakterijų apsaugos sistemos atrastos prieš septynerius aštuonerius metus, o šioje srityje padaryta, suprasta labai daug. Biotechnologijų mokslo tempas itin greitas. Tai labai karšta sritis, nors, aišku, tai reiškia, kad egzistuoja didelė konkurencija su kitomis laboratorijomis pasaulyje“, – apibendrina G.Tamulaitis.

Žinoma, tai reiškia ir aktyvesnį mokslininkų bendradarbiavimą. Atliekant kai kuriuos tyrimus dirbta su lenkais, britais, amerikiečiais, vokiečiais, japonais, olandais… Tai naudinga ne tik dėl žinių sklaidos, bet ir dėl žemiškesnių dalykų. Tarkime, kokia nors laboratorija užsienyje turi mūsų mokslininkams reikalingą, tačiau labai brangų įrenginį ir daug patirties dirbant su juo, o šie turi įdomų tyrimų objektą, taigi bendradarbiaujant gali lengviau gimti rezultatas, galima atrasti naujų dalykų.

Vaiva Sapetkaitė

Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslininkai dažnai atpažįstami iš pranešimų tarptautinėse konferencijose, straipsnių pasaulyje pripažintuose mokslo žurnaluose. O ilgainiui šis institutas tapo dar ir emigravusių mokslininkų susigrąžinimo bei traukos centru.

Lietuvos biotechnologijos mokslo ir pramonės lopšys yra Biotechnologijos institutas. Iš jo išaugo visa šiuolaikinė Lietuvos biotechnologijos pramonė: UAB „Fermentas“, UAB „Sicor-Biotech“, UAB „Biocentras“, UAB „Biok“, UAB „Profarma“, UAB „Nomads“, UAB „Baltymas“, o mūsų šalies mokslininkų pavardės plačiai žinomos pasaulyje. Didžioji dalis šios srities sukuriamos produkcijos išvežama būtent į užsienį.
Beje, Biotechnologijos institutas – tai ir išvykusių Lietuvos mokslininkų traukos centras: 2000–2011 m. į jį po ilgalaikių stažuočių Vakarų šalyse grįžo apie 30 mokslininkų.
Atkreiptinas dėmesys, kad šio instituto mokslininkai pasižymi tarptautiniuose ES, JAV ir kitų šalių mokslo projektų konkursuose. Neseniai laimėtas Europos Bendrijos FR7 programos konkurso projektas, skirtas integracijai į Europos mokslo tyrimų erdvę (1,6 mln. eurų), leido susigražinti septynis anksčiau į JAV ir Vakarų Europos šalis išvykusius mokslininkus. „Įgyvendindami šį projektą, paskelbę apie tai tarptautinėje spaudoje, gavome per 50 mokslininkų pageidavimų grįžti dirbti į Lietuvą“, – teigia instituto direktorius prof. Kęstutis Sasnauskas.

Bioinformatika – palyginti pigi mokslo sritis

Šiuo metu Biotechnologijos institute veikia šeši skyriai. Jų veikla nukreipta molekulinės biotechnologijos, baltymų struktūros, vaistų paieškos, imunologinių ir epigenetinių tyrimų linkme.
Vienas jauniausių institute Bioinformatikos skyrius kompiuteriniais metodais tiria baltymų struktūrą, funkcijas ir evoliuciją. Pasak skyriaus vadovo dr. Česlovo Venclovo, šiuo metu viena pagrindinių mokslininkų tyrimų krypčių yra tolimų evoliucinių ryšių tarp baltymų paieška. Evoliucijos eigoje giminingų baltymų struktūra arba netgi jų funkcija dažnai išlieka panaši. Todėl nustačius evoliucinį ryšį tarp baltymo, apie kurį nieko nežinoma ar žinoma mažai, ir jau charakterizuotų baltymų, dažnai galima suprasti, kokias funkcijas šis baltymas gali atlikti. Pavyzdžiui, jei baltymas susijęs su kokia nors liga, žinant jo struktūrą ir veikimo mechanizmą, galima lengviau rasti būdų, kaip jo veiklą nuslopinti. Pasak Č.Venclovo, evoliuciniai ryšiai tarp genų ar baltymų sekų dažnai sunkiai įžvelgiami, todėl reikia sukurti jautrius metodus, kurie galėtų tai padaryti.
Vienas ryškiausių ankstesnių tyrimų, už kurį šios laboratorijos vadovas pelnė Lietuvos mokslo premiją, – 28 darbų ciklas. Viena jo dalių – efektyvaus baltymų erdvinės struktūros homologinio (lyginamojo) modeliavimo metodo sukūrimas.
Ne mažiau reikšmingi ir taikomieji tyrimai, atlikti arba išskirtinai bioinformatikos metodais, arba siejant juos kartu su eksperimentais. Visus šiuos baltymų ir jų kompleksų tyrimus vienija erdvinių baltymų struktūrų (arba jų modelių) panaudojimas.
Pasak Č.Venclovo, bioinformatikos mokslą Lietuvoje nesunkiai būtų galima plėsti. Mat tai pigi mokslo sritis, kuriai nereikia milžiniškų laboratorių su brangias prietaisias, o užtenka kompiuterio ir programinės įrangos. Biologinius duomenis, kuriais galima pasinaudoti, generuoja viso pasaulio mokslininkai. Kaimynai estai ir lenkai jau anksčiau suprato šios srities potencialą ir gerokai labiau ją išplėtojo.
Šiai sričiai reikia intelekto, kompetencijos ir patirties. Būtent to ir pasigendama. Vilniaus universitetas rengia tik bioinformatikos bakalaurus. Pats Č.Venclovas nusprendė 2004 m. grįžti Lietuvą po aštuonerių metų darbo garsiose JAV mokslo įstaigose.

Amžina virusų ir bakterijų kova

Ryškus savo srities lyderis yra instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyrius, vadovaujamas prof. Virginijaus Šikšnio. Šio skyriaus mokslininkai tiria fermentus ir jų kompleksus, kurie yra atsakingi už bakterijų apsaugą nuo svetimų nukleorūgščių: restrikcijos endonukleazes ir CRISPR sistemas. Jie nustatė trečdalio pasaulyje paskelbtų DNR molekules karpančių fermentų – restrikcijos endonukleazių erdvines struktūras ir veikimo mechanizmus.
Visos gyvybės formos nuo bakterijų iki žinduolių yra potencialūs virusų taikiniai. Bakterijų virusai (bakteriofagai) gali sunaikinti ištisas bakterijų populiacijas. Evoliucijos eigoje bakterijos sugebėjo išlikti sukurdamos gynybos sistemas, kurios saugo ląsteles nuo bakteriofagų ir svetimų nukleorūgščių patekimo. Kadangi bakteriofagai gali daugintis tik ląstelėje, jie kinta, ieškodami būdų, kaip įveikti ląstelių gynybos barjerus, o bakterijos priverstos kurti naujas apsaugos sistemas.
Daug žmogui naudingų produktų, pavyzdžiui, pieno produktai, bioaktyvūs junginiai ir vaistai, yra gaminami panaudojant bakterijas. Tokioje gamyboje bakteriofagų infekcijos labai pavojingos, nes gali sunaikinti visą bakterijų populiaciją, todėl pramonėje yra reikalingi bakterijų kamienai, turintys efektyvias antivirusinės apsaugos sistemas. Norint sukurti tokius bakterijų kamienus laboratorijoje, reikia suprasti, kaip veikia antivirusinės apsaugos sistemos.
Kaip paiškino V.Šikšnys, pastaruoju metu jų veikla sukoncentruota į CRISPR bakterijų apsaugos sistemą: bandoma suprasti, kaip ji veikia bei kaip ją panaudoti. Gautos žinios pravers maisto pramonėje ir biotechnologijų srityje, kuriant bakterijų padermes, kurios būtų atsparios virusams arba plazmidėms, platinančioms nepageidaujamus genetinius elementus.
Manoma, kad CRISPR sistemos galėtų būti pasitelktos ir kovojant su bakterijų atsparumu antibiotikams. Bakterijų atsparumas antibiotikams plačiai plinta ir vis sunkiau atrasti naujų veiksnių antibiotikų. Atsparumo antibiotikams genai pernešami ir plinta tarp bakterijų su plazmidžių pagalba, o CRISPR sistemas galima išmokyti atpažinti ir sunaikinti tokias plazmides.

Kaip nustatyti, ar C nėra Č

Išskirtinis yra DNR modifikacijų tyrimų skyrius, vadovaujamas prof. Sauliaus Klimašausko. Pastaraisiais metais šis skyrius laimėjo JAV nacionalinio sveikatos instituto (NIH) projektus epigenetikos srityje, pademonstruodamas gebėjimą sėkmingai konkuruoti su JAV mokslininkais. Šio skyriaus darbuotojai skelbia savo rezultatus prestižiškiausioje mokslinėje spaudoje ir per keletą pastarųjų metų paskelbė net šešis tarptautinius patentus (EP, US, JP), kurių didesnė dalis jau licencijuota.
S.Klimašauskas kartu su kolegomis tyrinėja DNR metiltransferazių mechanizmą ir inžineriją. Ši sritis dar plačiau vadinama epigenomika. Genomas – visų genų visuma. Žmogaus genomą sudaro apie 3 mlrd. ženklų kodas, kuriame įvairiomis kombinacijomis kartojasi keturios raidės A, G, C ir T. Šiuo būdu yra užkoduota visa žmogaus genetinė informacija. Bet tai dar ne viskas: nors genetinė raidės išraiška yra C, bet kai kuriuose kontekstuose ląstelė skaitoma kaip Č, panašiai kaip kad lietuviška raidė elektroniniame pašte užrašoma C, bet išties gali būti ir Č. Tai yra epigenetinė (graik. επί – virš, aukščiau) infomacija, užkoduota ne raidėmis, bet papildomais diakritiniais ženklais.
Populiariai S.Klimašauskas aiškina, kad kiekvienoje ląstelėje yra vienodi genai, bet jie skirtingai veikia, kitaip tariant, įjungtos skirtingos jų kombinacijos. „Genai, turintys tuos „paukščiukus“, paprastai yra užtildyti, ir tuomet veikia neužtildyti genai. Fermentai, kurie deda tuos „paukščiukus“, yra metiltransferazės. Mes tiriame tų fermentų veikimą ir siekiame juos priversti dėti ne „paukščiukus“, o didesnius ženklus, kuriuos mums būtų patogu stebėti“, – tyrimo eigą glaustai paaiškina mokslininkas.
Pasaulyje pastaruoju metu vykdomas grandiozinis žmogaus epigenomo projektas, kai būtent ir bandoma nuskaityti tuos „paukščiukus“. Lietuvių mokslininkų tikslas – sukurti gerus epigenetinių ženklų nuskaitymo būdus. Tai leistų suprasti įvairių ligų priežastis ir anksti jas diagnozuoti, nes neteisingai suprogramuotos Č raidės gali būti ankstyvos ligos požymis.

„Sicor Biotech“ vadovas Vladas Algirdas Bumelis tvirtai žada: iki 2020 m. biotechnologijų pramonė eksportuos produkcijos už du milijardus litų. O gal ir daugiau.

Prieš dešimt metų, 2001-aisiais, pirmojo „Veido“ rengiamo Metų vadybininko konkurso laureatu buvo išrinktas Vladas Algirdas Bumelis, tuometės bendrovės „Biotechna“ vadovas. Pagrindinis tokio pasirinkimo kriterijus buvo į jo vadovaujamą įmonę pritrauktos beveik 90 mln. Lt investicijos. Profesorius V.A.Bumelis buvo žinomas mokslininkas, jo ir kolegų darbai genų inžinerijos metodais kuriant vėžį gydančius ir kitokius preparatus – plačiai pripažinti. Bet pati įmonė tebebuvo kukloka – 2000-aisiais (vadybininkai rinkti už tų metų rezultatus) jos apyvarta sukosi apie 10 mln. Lt.
Užtat jau tuomet V.A.Bumelis tikino, kad biotechnologijos – Lietuvos ateitis.
Idėja, kad Lietuvoje turi būti kuriama protu ir žiniomis, o ne žaliavomis, tuo labiau įvežtinėmis, grindžiama pramonė, labai graži, masinanti, ji tapo įvairiomis progomis kartojama malda. Bet pasižiūrėdavai į ekonominę statistiką, ir vėl liūdnai tekdavo konstatuoti: didžiausias biudžeto pildytojas, didžiausias darbdavys tebėra neypatingų technologijų ir darbuotojų kvalifikacijos reikalaujantis verslas.
Todėl maloniai nudžiugau pamatęs, kad „Veido“ sudarytoje naudingiausių šalies įmonių rikiuotėje „Sicor Biotech“ atsidūrė beveik pačiame viršuje.

Elitinė pramonė

Po dešimties metų V.A.Bumelis labiau pažilęs, bet nepraradęs gyvumo, užsispyrimo. Ir šiandien kartoja tą pačia mantrą: Lietuvą ištraukti iš atsilikimo gali tik aukštųjų technologijų pramonė. „Turime kiek galima kurti tokius verslus, kur svarbu ne didelis pastatas, ne daug žmonių, bet kuriama didžiulė pridedamoji vertė, – nenuilsdamas kartoja profesorius. – Jeigu norim pasivyti senąsias Europos valstybes, tiktai per žinias, tiktai per žiniom grįstas technologijas galim mėginti tai padaryti.“
Prisipažįsta, kad prieš dešimt metų mažai kas jo žodžiais tikėjo. Ai, pamėgins ir bankrutuos. Šiandien jo gražios idėjos turi gerokai solidesnį pamatą. 2010 m. „Sicor Biotech“ eksportas jau viršijo 150 mln. Lt. O dar svarbiau – augimo tempai. Per patį krizės įkarštį, 2009-aisiais, įmonės apyvarta didėjo beveik 50 proc. Šių metų pradžioje už 23 mln. Lt praplėsta gamykla ir beveik padvigubinta preparatų nuo vėžio gamyba.
Priminus šią investiciją V.A.Bumelis tik mosteli ranka: tai jau praeitis. Kitais metais, o jie jau visai ant nosies, numatyta dar 25 mln. dolerių investicija – bus statomas visiškai naujas fabrikas, kuriame bus gaminami to paties tipo vėžį gydantys vaistai, tiktai ilgesnio veikimo.
O visos tos investicijos dėl to, kad „Sicor Biotech“ sugebėjo ne tik gauti Europos Sąjungos sertifikatus (turintieji ilgesnę atmintį prisimena, kiek čia pat Lietuvoje tam buvo kliudoma), bet ir pereiti Amerikos maisto ir vaistų agentūros (Food and Drug Administration) patikrą. „Paprasta Lietuvėlė, visi juokėsi: ką čia jūs, kvaileliai, padarysit, atvažiuos amerikonai ir sutrins, – ne be pasididžiavimo balse prisimena V.A.Bumelis. – Taip mes parodėm, kad galim Lietuvoje dirbti.“
Nesusilaikau nesikabinėjęs ir teiraujuosi: o gal čia akcininkų, Izraelio kompanijos TEVA, nuopelnas?
V.A.Bumelis kategoriškai nesutinka. Čia, sako, ne kokį popieriuką gauti – tikrina visą sistemą. Priešingai: kai buvo pereitas šis patikrinimas, tik tada TEVA ryžosi papildomai investuoti tuos 25 milijonus dolerių, nes mato ir tiki: čia galima dirbti, gavus tokį sertifikatą, atsiveria didžiulė Amerikos vaistų rinka.
„Lengva parašyti – sunku padaryti. Šimtą kartų gaudavai reikalingą produktą, o šimtą pirmą kartą – nebegauni“, – aiškina aukštųjų technologijų subtilybes profesorius. Ir baisiai sunku išsiaiškinti, kas atsitiko. „Tada pradedi suprasti, kad tos aukštosios technologijos tikrai nėra žemos. Ir mokaisi, žengi pirmyn. Tai išties pati verslo viršūnėlė, pats subtiliausių technologijų kūrimo procesas, kai mokslas ir verslas žengia koja kojon“, – neslėpdamas pasididžiavimo sako V.A.Bumelis.
Jei būtų kitaip, nebūtų ir tos ypatingos aureolės, kuri supa šitokį verslą.

Savo vertės jutimas

V.A.Bumelis kantriai aiškina, kad tokiais laimėjimais mes įrodinėjame pasauliui esantys šio to verti. Todėl nė kiek nesikuklindamas sako, kad tik tokios įmonės – nebūtinai biotechnologijų, bet išties aukštų technologijų – gali išvesti Lietuvą į platųjį pasaulį.
Pirma, šitaip tu įrodai pasauliui kad nesi „bru-bru“ šalis. Juk yra daugybė šalių, į kurias aukštosios technologijos neina. Kodėl? Dėl to, kad ten ne toks mentalitetas. Lietuva irgi turi įrodyti, koks jos mentalitetas, šnekų neužtenka. Per šitokias įmones pasaulis ir pamato, ar verta į tokias šalis investuoti. „Mes esame savo šalies diplomatai, vėliavnešiai“, – neabejoja V.A.Bumelis. Ir kalba ne apie tai, kad būdamas Izraelio garbės konsulas Lietuvoje jis garsina Lietuvą, veikiau atvirkščiai: garbės konsulas jis yra todėl, kad jo įmonė, priklausanti Izraelio akcininkams, puikiai dirba. Darbai kalba geriau už bet kokius žodžius.
O dar svarbiau, ir čia be išlygų sutinku su profesoriumi, – tokių įmonių buvimas, sėkminga plėtra yra didelis akstinas pačiai tautai patikėti savo verte. Mes galim. Galim siekti žinių, galim turėti ateitį, galim būti orūs, galim būti šalis, turinti kuo didžiuotis…
Šičia profesorius pusiau juokais užkabina vieną didžiausių mūsų šventenybių – krepšinį. Kažkur prasitaręs, kad lengva būti „dviejų savaičių patriotais“, – čia apie didį patriotizmo proveržį per krepšinio čempionatą. Sako, vos nesuplėšė už tokią ereziją. „Ar po to bematei nors vieną vėliavėlę?“ – jau visai rimtai klausia. Ir neturiu ką atsakyti, tik pripažinti, kad tas „dviejų savaičių patriotizmas“ gerai atskleidžia esminę dilemą: tautai reikia savo didvyrių, norime didžiuotis esą lietuviai, galį nuveikti didžius darbus. Krepšinis duoda tokią progą, deja, trumpalaikę. Tuo tarpu šveicarai nepaliaujamai didžiuojasi savo bankais, savo laikrodžiais – šitoks patriotizmas tvarus; kas jį Lietuvoje gali uždegti?
V.A.Bumelis siūlo pradėti nuo paprasčiausių dalykų. Anot jo, būsi kur kas didesnis patriotas, jei pirma susišluosi ir susideginsi savo šiukšles. Antra, išgersi dviem buteliais mažiau degtinės ir už dvidešimt litų nusipirksi dėžutę dažų ir teptuką (sako žemaitiškai – „penzelį“). Apsišlavęs persidažysi savo namelį. Kai jis gražiai atrodys, imsi tuo nameliu didžiuotis. Tada pradėsi pats savim didžiuotis. O kai pradėsi savim didžiuotis, tada būsi savo šalies patriotas ir suprasi, kad, be savo gražiai nudažyto namelio, gal gali dar kažką gero padaryti. Tada būsi ilgalaikis, o ne dviejų savaičių patriotas.
Rodos, jokio ryšio su aukštosiomis technologijomis, bet iš tikrųjų yra, nes viskas prasideda nuo mąstymo, nuo to, V.A.Bumelio žodžiais, kilnojamojo turto, kuris dedamas į smegeninę. Nuo suvokimo, kad didžiausias turtas yra tai, ką nešiojiesi galvoje.
Ir savo anūkams sako nuolat kaląs, koks tai nuostabus turtas, nenuvertėjantis, neveikiamas krizių, nuo jo neimami mokesčiai, net muitininkai neklausia, ką galvoje vežiesi, nereikalauja susimokėti muito. Žinia, vaikai nemėgsta klausytis pamokslų, todėl pasitaikius būti prekybos centre senelis rodo į kasininkę, kuri tik pipt, pipt per prekės kodą. „Ar nori, – klausia, – šitaip aštuonias valandas pypsėti?“ Anūkė, aišku, atsako nenorinti.
Toliau jau pamokymas visai tautai, ne tik anūkei: darydamas tą „pipt pipt“, didelių pinigų tikrai neuždirbsi. Įmonėse su maža pridėtine verte, su maža pelno marža atlyginimai niekada nebus dideli. Taip, tokios įmonės kuria daug darbo vietų – bet labai pigių. Ir niekada nebus kitaip, nes norint mokėti gerą algą reikia kurti didelę pridėtinę vertę. „Sicor Biotech“ pelno marža siekia 30, 40, 50 procentų.
O kad tokių įmonių būtų daugiau, tauta pirmiausia turi patikėti, kad ji gali ne tik „pipt pipt“ operacijas atlikti, bet ir kurti kai ką svarbesnio. Lietuviai, profesoriaus įsitikinimu, tikrai gali. Tokios įmonės kaip „Sicor Biotech“, nesikuklina profesorius, yra pats geriausias įrodymas, ką gali lietuviai.
Ir kas dar labai svarbu, Lietuvai gal net svarbiausia: ne tik daryti protingus dalykus, bet ir išgauti iš jų pinigų. Kaip dabar Europoje madinga sakyti, monetarizuoti savo idėją. Kuo arčiau mokslo, tuo ši grandis pas mus silpnesnė. Mokslų akademijos tikrasis narys V.A.Bumelis – nedažna išimtis. Ramiai galima sakyti: nebūtų V.A.Bumelio – nebūtų atsiradusi ir „Sicor Biotech“.

Kaip paversti protą pinigais

Vis dėlto, nesiliauju kibti profesoriui į atlapus, atskiri sėkmės pavyzdžiai – o tokių galima prirankioti įvairiose srityse – veikiau suvokiami kaip išimtis, o ne visų siekiamybė, tuo labiau galimybė. V.A.Bumelis pripažįsta: be visų ideologinių ir dvasinių dalykų, kuriuos jau aptarėme, versle yra vienas universalus matas – pinigai. Kol aukštųjų technologijų pramonė tenkinsis keliasdešimties milijonų litų apyvarta, visos tos gražios kalbos taip ir liks kalbomis. Nors proveržių jau matome, iki kritinės masės dar teks palaukti.
Šįkart tam begaliniam laukimui pašnekovas užbrėžia konkrečia ribą: 2020 metai. Iki to laiko biotechnologijų pramonė tikrai pasieks 2 mlrd. Lt apyvartą. Tai,  profesoriaus įsitikinimu, jau bus kritinė masė. Tada visi supras, kad tai yra pramonė, galinti generuoti apčiuopiamus pinigus, kad tomis aukštosiomis technologijomis reikia užsiimti, kad jos duoda šaliai realią naudą.
Šiandien du milijardai litų sudarytų kiek daugiau kaip du procentus šalies bendrojo vidaus produkto – juntamas skaičius.
Betgi, pasak V.A.Bumelio, kritinė masė reiškia gerokai daugiau negu vien pinigus. Tai reiškia, kad ši pramonės šaka tampa matoma ne vien Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nebereikia kaskart iš naujo įrodinėti, kad šioje šalyje kuriami aukščiausio lygio biotechnologijų produktai, kad čia yra puikių specialistų, mokslinė bazė, rengiami studentai. Tada pritraukti naujų investicijų tampa daug lengviau, negu kai yra dvi ar pustrečios įmonės. Ir į „Fermentą“ amerikiečių milžinas „Thermo Fisher Scientific“ atėjo todėl, kad čia jau yra „Sicor Biotech“. „Investuotojai tik tada ateina, jeigu yra ne viena salelė, vienas medis, o visa terpė, – aiškina V.A.Bumelis. Ir paslaptingai priduria: – 2012-aisiais Lietuvoje atsiras dar viena biotechnologijų įmonė.“
„Sicor Biotech“ vadovas pabrėžia, kad aukštosios technologijos – jokiu būdu ne vien biofarmacija. Tai ir lazeriai, tikslioji mechanika – įvairiose srityse jis randa puikiai dirbančių aukštųjų technologijų įmonių. Tik bėda, kad dauguma jų mažiukės. Jei, pasak profesoriaus, 2020 m. visa aukštųjų technologijų pramonė generuotų 10–15 mlrd. Lt, jau būtų neblogai.
Bet norint to pasiekti reikia parsiduoti. „Visų mūsų įmonių uždavinys turi būti gerai parsiduoti, – tiesiai rėžia V.A.Bumelis. – Parsidavimas – puikus žodis. Ir labai naudingas visai Lietuvai.“ Kai gerai parsiduodi, pirma, žmonės tampa turtingi, antra, ateina naujos žinios, naujos galimybės plėsti rinkas – ypač jeigu parsiduodi globaliam žaidėjui. Profesoriaus įsitikinimu, lietuviška įmonė turi pakilti iki tam tikro lygio, kai jau nebegali judėti pati, nebetelpa savo marškinėliuose, ir iš karto ieškoti, kam parsiduoti.
Aukštosios technologijos – labai brangus malonumas, norint tapti rimtu rinkos žaidėju reikia dešimčių, o dažniausiai šimtų milijonų litų. Mėginant augti savo jėgomis, procentais tas augimas atrodys didelis, bet pinigine išraiška – vis tiek mažas.
Ta baimė parsiduoti, profesoriaus įsitikinimu, yra viena priežasčių, kodėl mūsų aukštųjų technologijų pramonės plėtra nepakankamai sparti. Jis sako matąs ne vieną aukštųjų technologijų įmonę, jau seniai išaugusią savo marškinėlius, bet vis nesiryžtančią įsileisti užsienio investuotojų. Puiku, kad jos šauniai dirba, gerai uždirba, bet jei norime didesnės naudos Lietuvai – reikia parsiduoti.
Šalyje klaidžioja daug mitų dėl tokio parsidavimo. Prie dažno straipsnio apie tokius sandorius rasi komentarų: gaila, dar viena Lietuvos įmonė dingo; nupirks ir uždarys; atleis geriausius specialistus.
„Paimk va Bumelį, – lengvai ironizuoja profesorius. – Bumelis nežinau kiek kartų parsidavė. Ir nieko, gyvas. Sakė: tave išmes, išvarys, dar kažkas bus. Jeigu turi žinių, kažkiek parodai savo kompetenciją – niekas iš niekur tavęs neišvarys. Tiktai prašys, kad tu dirbk, judėk į priekį.“
Šalyje vyksta šiokios tokios diskusijos apie pažangos strategiją „Lietuva 2030“. V.A.Bumeliui ji aiški. Tarkim, šveicarai ir kiaules pjauna, ir karvės pas juos su skambaliukais vaikšto, ir visokių kitokių verslų yra, bet vis tiek sakoma: Šveicarija – bankų ir laikrodžių šalis. Jei 2030 m. galėsime pasakyti, kad Lietuva yra aukštųjų technologijų – farmacijos, biotechnologijų, gal dar ko – šalis, viskas bus gerai. Jei ne, jei mėginsime visko siekti, taip ir liksime nieko nepasiekę. Būsime graži, bet skurdi šalis.
Kaip šiandien.

Chemikas, enzimologas, biotechnologas, verslininkas, bendrovės “Sicor Biotech” vadovas Vladas Algirdas Bumelis pabrėžia, kad biotechnologijų įmonės ne tik kuria didelę pridėtinę vertę, bet ir stabilizuoja šalies ekonomiką. Apie tai ir pokalbis su V.A.Bumeliu.

VEIDAS: Biotechnologijų proveržiui Lietuvoje reikia nemažai investicijų. Jūsų vertinimu, kaip galima jų pritraukti?

V.A.B.: Investicijų, kaip ir pinigų, niekas nedalija, jos kaip obuoliai ant medžio neužaugs. Investicijas irgi reikia užsidirbti. Juk nėra nė vieno investuotojo, kuris nei iš šio, nei iš to imtų puoselėti svajonę investuoti Lietuvoje. Pirmiausia investuotojų reikia pradėti ieškoti, o tada juos įtikinti pasiūlant puikų investicinį klimatą. Tas klimatas turi būti geresnis nei Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje.

VEIDAS: Ar tokios sąlygos įmanomos?

V.A.B.: Jos įmanomos ir kai kuriais atvejais netgi egzistuoja, tik labai trūksta viešinimo. Tarkime, tokių mokesčių lengvatų, kokias Lietuva siūlo investuojantiesiems į mokslinius tyrimus, nerasime beveik jokioje Europos šalyje, nes investuojantiems į mokslinius tyrimus verslininkams gerokai išauga neapmokestinamųjų pajamų dalis.

Mokesčių lengvatos taikomos ir investuojant į technologinį atsinaujinimą. Tačiau apie tai sužino nedaugelis užsienio investuotojų – jei jie žinotų, neabejoju, kad investicijų turėtume kur kas daugiau.

Tiesa, žingsnių šia kryptimi yra daroma. Pavyzdžiui, VšĮ “Investuok Lietuvoje”, kurioje pats einu patarėjų tarybos pirmininko pareigas, siekia pranešti apie investavimo naudą Lietuvoje. Biotechnologijų srityje tokių “žvaigždžių” kaip “Barclays” ar “Western Union” kol kas pritraukti nepavyko, bet vien šių bendrovių atėjimas į Lietuvą yra teigiamas signalas kitiems investuotojams. Jie galvoja: jei Lietuvoje gerai kompanijai “Barclays”, gal ir mums vertėtų atkreipti dėmesį į šią šalį.

Daug prie to prisideda ir premjeras, kuris “laksto” po pasaulį ir savo charizma bando pritraukti investuotojų. Nors daug kas jį pliekia, manau, kad tokiu jo požiūriu reikia tik džiaugtis.

VEIDAS: Tačiau Lietuva vis tiek nevadinama investavimo rojumi.

V.A.B.: Nes dar daug ką reikia padaryti. Pirmiausia – sutvarkyti įstatymų bazę. Norint gauti vieną ar kitą leidimą, reikia, tarkime, surinkti 44 parašus, ir vieno negavus leidimas nesuteikiamas. Vien tai, kad keletą metų tenka lūkuriuoti statybų leidimo, atbaido dalį investuotojų, įskaitant ir biotechnologijų srityje.

VEIDAS: O ar įmanoma išsiversti be investuotojų? Ar matote lietuviško kapitalo biotechnologijų įmonių potencialą tapti pasaulinio lygio žaidėjomis?

V.A.B.: Lietuvos biotechnologijų įmonių privalumas tas, kad jos automatiškai tampa globaliomis, nes orientuotis į Lietuvos rinką, kurioje nėra paklausos, tiesiog neįmanoma. Galimos dvi tokių įmonių veiklos kryptys. Pirmoji – biotechnologijomis paremtos produkcijos kūrimas, gamyba ir pardavimas užsienyje. Antroji galimybė – orientuotis į paslaugų eksportą, o jei tiksliau – koncentruotis į užsakomuosius mokslinius tyrimus. Lietuvos bendrovės, be abejo, tokių tyrimų nepuls užsakinėti, tačiau pasaulyje tokių paslaugų paklausa yra didžiulė, ir Lietuvos įmonės galėtų išnaudoti šalies mokslininkų potencialą.

Jei tokiai Lietuvos įmonei iš pradžių ir nepavyks užsidirbti labai daug pinigų, tačiau jei kokybė bus geresnė nei, tarkime, Kinijos įmonių, anksčiau ar vėliau ji užsitarnaus gerą vardą, užsienio partnerių pasitikėjimą ir galiausiai taps kokios nors globalios korporacijos dalimi. Kitaip tariant, ją nupirks. Ir tuo reikia tik džiaugtis, ir net dėl kelių priežasčių. Viena vertus, juk jei kažkas perka, vadinasi, daiktas geras. Kita vertus, tai galimybė ir įmonėje dirbantiems specialistams semtis patirties iš užsieniečių, o ilgainiui juos gali aplankyti įkvėpimas pradėti savo verslą. Taip biotechnologijų įmonių Lietuvoje imtų gausėti, nes daugėtų profesionalų.

VEIDAS: O kaip vertinate dabartinį biotechnologijų rinkos dydį Lietuvoje?

V.A.B.: Anksčiau sakydavau, kad šalyje veikia dvi su puse biotechnologijų įmonės. Dabar taip nebesakau, nes jų iš tiesų daugėja, nesvarbu, ar jos lietuviško, ar užsienio kapitalo. Tarkime, puikiai sekasi bendrovei “Thermo Fisher”, kontraktiniais moksliniais tyrimais sėkmingai startavo “Biotechfarma”, kuri netgi kuria naują mokslinių tyrimų centrą bei laboratoriją. Tyrimų veiklą vykdo ir “Profarma” bei kitos bendrovės.

VEIDAS: Kiek čia svarbi valstybės parama?

V.A.B.: Be abejo, kad svarbi, ir ja skųstis neturėtume, nes kai kuriais atvejais valstybė finansuoja iki 70 proc. projekto vertės. Manau, tai labai teisinga strategija. Tačiau biotechnologijų versle sumos yra didelės, ir tie likusieji 30 proc., kuriuos reikia sumokėti, dažnai būna dideli pinigai. Tarkime, pastatyti mokslinį centrą ir laboratoriją gali kainuoti nuo 50 iki 100 mln. Lt. Vadinasi, net gavus iš valstybės 70 mln. Lt, dar reikia 30 milijonų, kurių prašyti teks bankuose, investiciniuose fonduose ar iš privačių investuotojų.

Mes į savo verslą irgi investavome dideles sumas – prieš 10 metų tai buvo 30 mln. JAV dolerių, ir rasti juos nebuvo lengva. Tačiau verslo planas buvo geras, o vėliau visiškai pasiteisino. 2000-aisiais “Sicor Biotech” apyvarta siekė 2 mln. Lt, o dabar ši suma šimtą kartų didesnė.

Kad pasiektų tokią sėkmę, verslininkai turi nebijoti ir turėti labai gerą verslo planą. Beje, jei dešimt bankų atsisako skolinti, jų “ne” reiškia, kad verslo planas nevykęs, nes bankų atsakymas yra labai geras būdas pasitikrinti.

VEIDAS: Kokią Jūs matote biotechnologijų rinkos ateitį Lietuvoje? Ar čia laukia proveržis?

V.A.B.: Mane ima nerimas, kai girdžiu, kaip 2014–2020 m. Lietuvoje bus perskirstyta ES parama: vystymui ji bus mažinama, o infrastruktūrai didės. Gal tie, kurie tai sugalvojo, ilsėjosi Ispanijoje ar Portugalijoje ir grožėjosi gerais šių šalių keliais, bet dėl atostogų nuotaikos nepastebėjo, kokia nustekenta šių šalių ekonomika. Tokia ji kaip tik todėl, kad visa ES parama buvo sudėta į kelius. Taip, gal jiems tai aktualu, nes ten poilsiauja daug turistų, kurie nori važinėtis gražiais keliais. Bet kas mums iš to, jei turėsime gražių viadukų?

VEIDAS: O koks būtų Jūsų pasiūlymas dėl šių investicijų?

V.A.B.: Visada siūliau ir siūlysiu, kad investicijos judėtų į regionus. Dažnai skraidau lėktuvais ir keliaudamas virš Vokietijos visuomet atkreipiu dėmesį: kad ir koks mažas būtų miestelis, su 3 tūkst. gyventojų, šalia jo būtinai stovi gamykla. Tai ekonomikos variklis, ir išsivysčiusios šalys tuo naudojasi. O Lietuvoje tokia praktika visiškai sužlugdyta, ir viskas koncentruojasi Vilniuje.

Neabejoju, kad Lietuvos regionuose yra proto ir noro dirbti ne kur nors prie aukštakrosnės, o kuriant tikrai didelę pridėtinę vertę.

VEIDAS: Kokios srities gamyklų, jūsų nuomone, galėtų daugėti?

V.A.B.: Aš vis agituoju, bet manęs niekas negirdi. Tai farmacija. Visų pirma tai labai pelninga sritis, ir labai svarbu, kad ji labai švari, neteršianti aplinkos. Iš esmės švaresnės pramonės nei farmacija nėra. Netgi Druskininkų vadovams esu siūlęs – diversifikuokite investicijas, investuokite į švariąsias technologijas. Kodėl Druskininkams neturėti, pavyzdžiui, švaraus farmacijos fabriko? Galima plėtoti ne tik biotechnologinę farmaciją, bet ir klasikinę. Svarbu, kad ši pramonės šaka kuria didelę pridėtinę vertę. Mano nuomone, mūsų mažoje šalyje fabrikai kaip tik tokie ir turi būti – nedideli, bet kuriantys didelę pridėtinę vertę.

Nesakau, kad kitos pramonės šakos blogos ar kad jų nereikia remti, o biotechnologines remti be išlygų. Tačiau biotechnologijų įmonėms reikalingas bent jau akstinas, pradinis postūmis, kad paskui jos jau galėtų judėti pačios, kaip geras traukinys. Yra sakančiųjų, jog taip iškreipiama rinka, tačiau ta rinka tokia silpnutė, kad 2014–2020 m. sprendimas tokių įmonių neberemti būtų klaida.

VEIDAS: O kiek biotechnologijų įmonės jautrios ekonominėms krizėms? Ar, jei tokia ištiktų po kelerių metų, smarkiai atsilieptų šios srities įmonėms Lietuvoje?

V.A.B.: Biotechnologijų įmonės tokių krizių nejaučia. Netgi priešingai – prasidėjus ekonominei krizei, “Sicor Biotech” ėmė darbuotis 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę. Taip yra todėl, kad mes globali kompanija, o didžiausia biotechnologinės produkcijos pirkėja JAV per krizę su pasididžiavimu pranešė, jog nemažins mokslinių tyrimų finansavimo.

Tas pats ir dėl farmacijos pramonės. Linkiu niekam nesirgti, bet vaistai vis tiek reikalingi, nesvarbu, kad krizė.
Apskritai biotechnologijų įmonės yra būdas krizėms valdyti, nes kuo daugiau valstybėje veikia įmonių, kurios nėra jautrios finansiniams ekonomikos sukrėtimams, tuo stabilesnė visos šalies ekonomika.

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

Biotechnologijos, biofarmacija, informacinės technologijos ir lazeriai – keturios technologijų sritys, į kurias turi orientuotis mūsų šalis, jei nori tapti turtinga ir klestinčia valstybe. Tuo neabejoja vienos didžiausių ir inovatyviausių įmonių Lietuvoje UAB “Sicor Biotech / Teva Baltic” vadovas profesorius Vladas Algirdas Bumelis, kurio “Veidas” klausia, kaip šių tikslų kuo greičiau ir efektyviau pasiekti.

VEIDAS: Kokia biotechnologijų reikšmė, Jūsų nuomone, Lietuvojebus artimiausią dešimtmetį?

V.A.B.: Manau, kad svarbiausia – išsikelti labai paprastą strateginį tikslą: kad visi žmonės, sulaukę senatvės, gautų 75 proc. dabartinių pajamų. Tai labai paprastas ir suprantamas tikslas, kuris leistų visiems geriau gyventi, o juk to visi ir siekiame, kalbėdami apie ateities strategijas.

Beje, aš nemanau, kad prie šio tikslo mus per ateinantį dešimtmetį galėtų vesti tradicinės mūsų pramonės šakos, kurias dabar plėtojame. Neprives prie to ir statybos, nes jos vystosi ciklais – po pakilimo visuomet ateina nuopuolis. O juk mums reikia tolygiai augančios ekonomikos, kuri duotų ir didelę pridėtinę vertę.

Lygiai taip pat prie geresnio gyvenimo mūsų neprives ir žemės ūkis. Jokia valstybė per visą istoriją iš žemės ūkio netapo turtinga ir klestinčia šalimi. Taip, labai svarbu patiems užsiauginti to, ko mums reikia, ir aš labai gerbiu žmones, dirbančius žemės ūkyje. Bet nei mes turime tiek žemės, kad galėtume išnaudoti didžiulius plotus, nei, tarkime, sūrių gaminimo tradicijų, nei tiek žuvų, kad užverstume visą Europą krabų lazdelėmis ar silkėmis. Pagaliau mūsų ūkininkai dažnai vis dar dirba ne intensyviai, o sunkiai. Ir net jei viena kita kompanija ar ūkininkas pasiekia gerų rezultatų, pridėtinė vertė šiuo atveju vis tiek labai maža.

Dar vienas sektorius – paslaugų. Bet čia mums sekasi sunkiai, nes iš prigimties esame “karaliai” ir nenorime tarnauti klientui. Mums čia sektis gali pradėti tik tuo atveju, jei išmoksime nulenkti galvą. Jei ne gydytojas, o pacientas taps karaliumi, nors mūsų mentalitetas tai sunkiai leidžia suvokti.

VEIDAS: Vadinasi, ateitis – technologijos?

V.A.B.: Bet ne visos. Lietuvoje labai mėgstame būti atviri naujovėms ir griebiamės visko, nesikoncentruodami į vieną tikslą. Tarkim, dabar sugalvojome, kad tapsime nanotechnologijų centru. Tačiau argi mes turime profesorių, kurie rengtų nanotechnologijų specialistus? Ar tikimės užimti nišą, kurią jau užėmė amerikiečiai ir rusai? Tai naivu.

Iš tiesų mums reikia koncentruotis į tas technologijas, kurių srityje esame stiprūs ir konkurencingi. Neabejoju dėl biofarmacijos ir dėl biotechnologijų. Neabejoju dėl informacinių technologijų. Neabejoju dėl šviesos optinių, kitaip vadinamų lazerinėmis, technologijų. Tiesa, yra ir tokių entuziastų, kurie veržiasi, ir galingai, į švariąsias technologijas. Aš vis dėlto koncentruočiausi į pirmąsias mano išvardytas keturias sritis.

VEIDAS: Kaip šiose srityse pasiekti didesnio proveržio?

V.A.B.: Vienas iš Vyriausybės bei naujai sukurtos organizacijos Mokslo ir technologijų tarybos tikslų turėtų būti plėtoti technologinės pakraipos mokslus. Pasitarusios su ekspertais ir visais žmonėmis, jos turėtų sau aiškiai pasirašyti, kas iki 2020-ųjų turi atsirasti biotechnologijų, kas biofarmacijos, kas lazerių srityje, ir nuspręsti, kiek BVP kiekviena iš šių sričių turėtų generuoti.

VEIDAS: Ir kokią BVP dalį jos generuos 2020-aisiais?

V.A.B.: Jei ta dalis nuo dabartinės išaugs bent 10–15 proc., patikėkite, bus labai gerai. Dabar technologijos bendrame BVP katile sudaro labai nedaug – 0,1 proc. 2020-aisiais galėtume turėti 5 proc. Bet galime išsikelti ir artimesnį tikslą – iki 2015 m. turėti 2 proc. BVP.

To reikia tam, kad atsirastų pramonė. Ne viena, ne dvi ar dvi su puse įmonės kaip dabar, o bent 10–15 įmonių. Tarkime, “Sicor Biotech”, kuriai aš turiu garbės vadovauti, nuo 2 mln. Lt apyvartos 1999-aisiais išaugo iki 200 mln. Lt 2011-aisiais. Bet reikia, kad bendra šios pramonės apyvarta būtų bent dešimt kartų didesnė.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar Lietuva gali tapti technologijas eksportuojančia šalimi?

V.A.B.: Be abejo, jei tik atsiversime ne vien Europos, bet ir Amerikos rinkoms. Reikia mąstyti globaliai ir koncentruotis į svarbiausias rinkas – Europos, Amerikos bei Japonijos. Visa kita – smulkmenos. Sakoma, kad Rusijos rinka yra didžiulė, tačiau aš su tuo visiškai nesutinku, jei kalbame apie perkamąją galią.

"Veido" archyvas

Lietuvių sukurtus lazerius naudos kitų šalių LCD monitorių bei saulės elementų gamintojai

Jei bus protingai ir strategiškai išnaudotos, aukštosios technologijos Lietuvai gali atverti kelius į pasaulines rinkas ir paversti mūsų šalį turtinga bei pažangia.

Lietuva jau ne pirmus metus deklaruoja siekį tapti regiono technologijų centru. Tačiau kol kas aukštosios technologijos Lietuvoje sudaro tik labai nedidelę bendrojo vidaus produkto dalį.

Akivaizdu, kad mūsų šaliai šioje srityje reikalingas proveržis, ir jis, tiek mokslininkų, tiek politikų, tiek verslininkų teigimu, per artimiausią dešimtmetį tikrai įmanomas. Juo labiau kad atspirties taškas yra gana aukštai. Jau dabar Lietuva didžiuojasi sukurtais unikaliais vaistais, lazeriais, lietuvių išrastomis technologijomis, leidžiančiomis kurti naujus produktus ir paslaugas.

Štai pernai JAV vykusioje prestižinių apdovanojimų “Prism Awards for Photonics Innovation” ceremonijoje Lietuvos bendrovei “Ekspla” įteiktas kone “Oskarą” atitinkantis apdovanojimas – bendrovės sukurtas lazeris NT-200 pripažintas pažangiausiu pasaulyje 2010 metų gaminiu moksliniams bandymams skirtų lazerių kategorijoje. Šis lietuvių sukurtas lazeris yra pirmasis pasaulyje kilohercinis derinamojo bangos ilgio lazeris ir atveria naujų medžiagų tyrimo galimybių.

Galima didžiuotis ir prieš keletą metų sukurtais ir dabar jau visoje Europoje pripažįstamais vaistais nuo vėžio: žmogaus granulocitų kolonijas stimuliuojančio faktoriaus preparatą G-CSF, daugiausia skirtą chemoterapijos sukeltai neutropenijai gydyti, bendradarbiaudama su partneriais sukūrė “Teva” antrinė bendrovė “Sicor Biotech”.

Lazeriai ir biotechnologijos bus svarbiausi

Pagal patvirtintą Aukštųjų technologijų plėtros 2011–2013 m. programą, Lietuva artimiausiais metais koncentruosis į biotechnologijų, mechatronikos, lazerių, informacinių technologijų, nanotechnologijų bei elektronikos sritis. Kurios iš jų Lietuvai būtų pačios svarbiausios ir naudingiausios?

Visi kalbinti pašnekovai sutinka, kad svarbiausia – nesiblaškyti ir nesivaikyti naujų, neišbandytų sričių, kuriose neturime patirties. “Investuoti į naujų aukštųjų technologijų kūrimą būtų labai rizikinga, o investicijų į pasirinktąsias kryptis, jau išėjusias į pasaulinę rinką ir turinčias mokslinį įdirbį, rizika kur kas mažesnė”, – teigiama švietimo ir mokslo ministro bei ūkio ministro patvirtintoje 2011–2013 m. programoje.

Su tuo visiškai sutinka bendrovės “Ekspla” generalinis direktorius Kęstutis Jasiūnas. Jo nuomone, būtina plėtoti jau pažintas sritis, išnaudoti jas kuriant naujus produktus, juo labiau kad nuo nulio sukurti naują technologiją trunka apie dešimtmetį. Tarkime, jau dabar kai kurie mūsų lazeriai naudojami gaminant LCD monitorius, saulės elementus, ir nors pastaroji rinka yra nauja, lietuvių išradimas buvo pradėtas kurti prieš dešimtmetį.

“Labai gaila, kad Lietuvoje beveik neliko puslaidininkių pramonės, kuri galėtų pasinaudoti vietos lazerių technologijų išradimais. Tačiau, pavyzdžiui, lietuviškai maisto pramonei galėtų praversti biotechnologijų pažanga, o apskritai aukštųjų technologijų įmonės gali padėti tradicinei pramonei atsinaujinti ir kurti didesnę pridėtinę vertę”, – tikina K.Jasiūnas.

Jis prognozuoja, kad per dešimtmetį lazerių bei biotechnologijų sektoriai pasieks didelę pažangą ir taps nebe nauja, o tradicine pramone. Juk vien pastarąjį dešimtmetį lazerių industrija augo po 15–20 proc. per metus, tad potencialas yra labai didelis.

Ir oficiali Vyriausybės prognozė skelbia, kad šio sektoriaus pardavimo metinė apimtis po dvejų metų sieks 250 mln. Lt, eksportas sudarys ne mažiau kaip 80 proc., šiame sektoriuje dirbs apie 700 darbuotojų.

Kai kalbama apie biotechnologijas, svarbiausia, kad ši rinka kuo labiau plėstųsi. Kol kas šalyje šiuolaikinių biotechnologijų srityje veikia tokios įmonės, kaip “Thermo Fisher Scientific” Lietuvos padalinys, kuriantis biologinius genų inžinerijos, molekulinės biologijos, medicininės diagnostikos produktus. Sėkmingai veikia ir UAB “Sicor Biotech”, daugiausiai dėmesio skirianti baltyminės kilmės vaistų kūrimui ir gamybai, taip pat uždaroji akcinė bendrovė “Biocentras”, orientuota į mikroorganizmų naudojimą teršalams šalinti.

Biofarmacinės paskirties rekombinantinių baltymų preparatų gamybą vykdo kompanija “Profarma”, o uždaroji akcinė bendrovė “Sorpo” užsiima medicinine molekuline diagnostika.

Šiose šalies įmonėse dirba per 400 darbuotojų, o metinė jų apyvarta siekia apie 200 mln. Lt. Na, o produkcija kol kas eksportuojama į 86 valstybes.

Ir nors Lietuvoje šios pramonės apimtys dar palyginti nedidelės, uždarosios akcinės bendrovės “Ernst & Young Baltic” ekspertų vertinimu, ji yra viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europos valstybėse.

Galima prognozuoti, kad per artimiausius keletą metų šie skaičiai padidės 10–15 proc., o per dešimtmetį didžiausias proveržis bus pasiektas farmacinės paskirties baltymų, fermentų ir nukleorūgščių chemijos ir biochemijos, prokariotinių ir eukariotinių ląstelių molekulinės biologijos tyrimo srityse, didelės pažangos tikimasi ir bioinformatikos bei ekologinės biotechnologijos srityje.

Prognozuojama, kad jau artimiausiais metais, remiantis genomikos, proteomikos ir fundamentinių tyrimų žiniomis, bus sukurtos konkurencingos fermentų su programuojamomis savybėmis ir patogenų diagnostikos priemonių gavimo technologijos, pirmos transgeninės, patogenams atsparios augalų veislės. Išplėtus vėžinių ląstelių paviršinių žymenų spektrą, bus pasiūlyta metodų, suteikiančių galimybių tiksliau ir greičiau identifikuoti piktybinį procesą organizme.

Pasitelkus šiuolaikines ląstelės molekulinės biologijos žinias, bus sukurtos metodikos, įgalinančios gaminti naujos kartos vaistus, skirtus individualizuotam vėžio gydymui.

Analizuojant kamieninių ląstelių terapines galimybes, ypač daug dėmesio bus skiriama suaugusio individo kamieninių ląstelių tyrimui ir jų taikymui gydymo tikslams, atsiras glaudus ryšys tarp mokslo, sveikatos apsaugos sistemos ir biotechnologijų įmonių, rengiančių priedus šioms specifinėms ląstelėms auginti. Bus sukurtos suaugusio individo kamieninių ląstelių naudojimą reglamentuojančios metodikos, įsteigti tokių ląstelių bankai.

Iki 2013 m. biotechnologijų pramonėje tikimasi sukurti 200 naujų darbo vietų, o metinė realizacija gali pasiekti 0,4–0,5 mlrd. Lt. Į šias sritis tikimasi pritraukti apie 100–200 mln. Lt užsienio investicijų.

Mechatronika svarbi, bet dar neproduktyvi

Dar viena svarbi Lietuvai technologijų sritis – mechatronika. Lietuvoje jai galima priskirti iki 20 proc. visos apdirbamosios ir gavybos pramonės, visų pirma mašinų, prietaisų, elektros ir elektronikos. Be to, mechatronikai priskirtina nemaža dalis paslaugų pramonės šakų – ryšių, medicinos ir kitų gaminių. Beveik visose Lietuvos pramonės šakose yra tarptautiniu mastu konkurencingų įmonių, gaminančių aukštosiomis technologijomis grįstus produktus, priskirtinus mechatronikai.

Dar daugiau įmonių mechatronines technologijas taiko tradiciniams produktams – maistui, aprangai, baldams, buitinei chemijai gaminti, nors pagal gaminamą produkciją priklauso vidutinių ar net žemųjų technologijų grupėms (pavyzdžiui, bendrovės “Lifosa”, “Snaigė”, “Achemos” grupės įmonės ir kitos).

Vis dėlto su mechatronika susijusių pramonės šakų produktyvumas Lietuvoje menkas: vieno darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė siekia 3,5–7 tūkst. JAV dolerių, nors išsivysčiusių valstybių vidurkis – maždaug 50 tūkst. dolerių.