Net sunku patikėti, kad visada jaunatviška grupė „Biplan“ scenoje praleido jau dvidešimt metų. Šią sukaktį grupė rudenį paminės koncertiniu turu per Lietuvą. Su svarbiausiu kolektyvo duetu – Maksu Melmanu ir Olegu Aleksejevu kalbėjomės ne tik apie turtingą grupės kūrybą: šiandien „Biplan“ koncertuoja Maidane ir atsiima valstybinius apdovanojimus.
Dovaidas PABIRŽIS
Vilniuje gimę ir užaugę pusbroliai Maksas Melmanas ir Olegas Aleksejevas – tarsi neišskiriami. Vienas sakinį pradeda, kitas jį užbaigia. „Mes kaip broliai, turėjome bendrą vaikystę, su Olegu matomės praktiškai kiekvieną dieną. Sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be bendros veiklos, – sako „Biplan“ vokalistas M.Melmanas. – Ji yra daug svarbesnė nei bet kokios asmeninės ambicijos, todėl vienas nusileidžia vienoje vietoje, kitas kitoje.“
– Kaip paminėsite grupės dvidešimtmetį?
– Maksas Melmanas: Mus įkalbėjo pažymėti tą datą, nors aš asmeniškai nelabai mėgstu jubiliejų. Kuo toliau, tuo labiau su ironija žiūriu į savo ar grupės gimtadienius. Kita vertus, 20 metų yra tikrai nemažai, galbūt ir verta tai pažymėti. Bus ne itin didelis turas iš penkių koncertų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Užmojų yra, scenoje būsime kartu su pučiamųjų orkestru, bus muzikinių svečių, kurie pasirodys kartu ar net atskirai atliks mūsų dainas.
Skambės mūsų kūrinių retrospektyva, bus bent viena daina iš kiekvieno albumo, kurių lietuvių kalba turime šešis. Dar yra rusiškų įrašų, bet rusiškai galbūt šį kartą nedainuosime. Pačiam įdomu, kaip tai atrodys, nes, pavyzdžiui, atliksime ir kūrinius iš albumo „Chuligans“, tai buvo visai kitas mūsų periodas. Dainos suskambės šiek tiek kitaip ir įdomiai, dabar kaip tik kuriame naujas aranžuotes.
– Vienas mano bičiulis tokios stilistikos muziką – uždainis, priedainis, linksma ir energinga – šiek tiek pašaipiai vadina rokeliu. Mėgindavau jam įrodyti, kad britpopas, ar kaip kitaip tai pavadinsime, yra gera, nebanali muzika, kurią kartu traukia didžiausi stadionai Didžiojoje Britanijoje ir pusėje kitos Europos. Panaši asociacija kyla ir dėl jūsų kūrybos. Kuo jums patraukli ši stilistika ir kodėl ją pasirinkote?
– M.M.: Mums ir patiems įdomu, kodėl taip sako, nes mes nelabai įžvelgiame paralelių su britpopu. Galbūt mes tiesiog pradėjome groti tuo metu, dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai pasaulyje karaliavo šis žanras. Kažkiek tai tikriausiai atsispindėjo ir mūsų kūryboje. Bet tai nereiškia, kad vėlesnė mūsų kūryba turi kažkokių paralelių su britpopo muzika. Sudėtinga pasakyti, ar mes grojame roką, ar popmuziką, esame gavę apdovanojimų ir už vieną, ir už kitą.
– Olegas Aleksejevas: Galų gale mums ir nereikia sprausti į rėmus savo muzikos. Prieš kurdami niekada negalvojame, kad norime daryti tokio ar kitokio stiliaus muziką, tiesiog natūraliai kuriame, o rezultatas išeina toks, koks išeina.
– Stilių šiek tiek lemia ir grupės sudėtis bei naudojami instrumentai.
– M.M.: Klasiška sudėtis – dvi gitaros, bosas ir būgnai. Kaip „The Beatles“.
– O.A.: Kai pradėjome, mokėjau groti tik gitara, bosistas mokėjo tik bosu, tai natūraliai ir įvyko. Jei kas nors iš mūsų būtų mokėjęs tromboną pūsti, galbūt ir jis būtų atsiradęs. Kai pradėjome, buvo visiškai aišku, kad mes norime groti tokia sudėtimi. Tikriausiai per visus 20 metų apie tai negalvojome.
– M.M.: Dešimt metų mūsų grupėje yra bosistas Seržas. Bet jis yra įvaldęs ir pianiną, todėl nuo tada mūsų dainose natūraliai atsirado ir pianinas. Kartais rengiame akustinius koncertus, tai jis apskritai bosą padeda į šoną ir groja tik pianinu. Kuo mokame groti, tuo ir grojame.
– Po pirmųjų albumų „Braškės“ ir „Džiaze tik merginos“ įrašėte keletą populiarių ir gerai žinomų dainų – „Anzelmutė“, „Aš nusikirpsiu trumpai plaukus“, grupės „Rondo“ koverį „Laukų gėlė“, kurios jūsų klausytojų gretas labai išplėtė. Kaip patys esate sakę, išplėtė galbūt net per daug ir jūs nebenorėjote, kad „Biplan“ vardas asocijuotųsi su šiais kūriniais. Gal galite prisiminti, kaip gimė idėja perkurti šias dainas?
– M.M.: Ir dabar ne visai norime, kad jos su mumis sietųsi.
– O.A.: „Laukų gėlė“ net nebuvo „Biplan“ kūrinys, nors žmonėms iki šiol kyla asociacijų. Maksas kaip atlikėjas ją tiesiog padainavo per „Radiocentro“ apdovanojimus, tačiau scenoje nebuvo nieko daugiau iš „Biplan“, ir mes niekada daugiau koncertuose nesame jos groję.
– M.M.: Juokinga, kad mūsų iki šiol neretai vis dar prašo atlikti tą dainą, nors ji skambėjo tik vieną kartą.
– O.A.: O jei kalbėsime apie „Anzelmutę“ ir „Aš nusikirpsiu trumpai plaukus“, tai, galima sakyti, atsitiko per klaidą. To neturėjo būti. Buvo toks projektas „Folkšokas“, vienas iš jo prodiuserių paklausė, ar mes galėtume atlikti kokią nors liaudišką dainą savo stiliumi. Nepagalvoję, kad tai iš tiesų reikės padaryti, netyčia sutikome. O kadangi sutikome ir pažadus reikia vykdyti, tai jau privalėjome ką nors sugroti.
Susirinkome ir atsainiai, per pusę valandos, padarėme „Anzelmutę“. Tiesiog pakvailiojome, o išėjo superhitas. Net visas kūrinio teises atidavėme, nes visiškai nieko nesitikėjome.
– M.M.: Galbūt mes turėtume jaustis dėkingi toms dainoms, nes iš tiesų jos išplėtė mūsų klausytojų ratą. Bet tai tikrai nėra mūsų mėgstamiausios dainos.
– O.A.: Tuo metu, aišku, mes dėl to neišgyvenome, tiesiog buvo smagu matyti, kaip mūsų koncertus papildė visai kitokie žmonės, ateidavo net močiučių, kantriai išklausydavusių visą koncertą, kad sulauktų to kūrinio. Net pradėjome juokauti, kad žmonės, kuriems per 50 metų, ir yra mūsų žiūrovai. Buvo smagu. Bet paskui grįžome prie savo kūrybos.
– Ar tai reiškia, kad per savo jubiliejų šių pakvailiojimų nekartosite?
– O.A.: Būtinai pagrosime. Tai bus retrospektyva, o žodžių juk iš dainos neišmesi. Jei jau tai buvo, tai kodėl gi ne. Atiduosime duoklę.
– Koncertavote mano mokyklos abiturientų išleistuvėse 2007-ųjų vasarą Vilniaus Užupyje. Ar atsimenate tą vakarą? Ar žinote, kiek iš viso koncertų esate sugroję?
– M.M.: Tikrai atsimenu. O koncertus pradėjome skaičiuoti nuo 1995-ųjų, suskaičiavome iki kokių 22 ir tada pametėme skaičių.
– O.A.: Taip, aš irgi labai gerai atsimenu, buvo vienas karštesnių koncertų, tikrai linksmas. O mūsų koncertų iš viso tikrai būtų per tūkstantį.
– Ar visi „Biplan“ nariai gyvena vien tik iš muzikos?
– M.M.: Taip. Tai nėra lengva, nes mes negauname kažkokių atlyginimų, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Būgnininkas dar groja kariniame orkestre, o visi kiti gyvename vien tik iš savo muzikos. Kartais, žinoma, tu negali pasakyti, kad dabar įrašysi hitą, dvejus metus koncertuosi ir visiems patiksi. Nežinai, kada išauš ta daina. Kartais kūryba pristoja, senos dainos jau neįdomios ir koncertų sumažėja. Automatiškai sumažėja ir mūsų pajamos. Bet tai yra natūralu ir normalu.
Prieš tampant muzikantu, tam reikia būti pasiruošusiam. Yra daug pavyzdžių, kai žmonės bandė turėti nuolatinį darbą ir šalia jo dar muzikuoti, bet vis tiek ateina toks momentas, kai turi pasirinkti – muzika bus tik tavo hobis ar ja rimtai užsiimsi. Jei ketini užsiimti rimtai, apie visus kitus darbus turi pamiršti.
– Beveik nesirodote televizijoje, nedalyvaujate jos projektų komisijose, kad paskutinėje laidoje galėtumėte su nugalėtoju sudainuoti finalinę dainą. Ar to nedarant ir grojant vien gyvai Lietuvoje yra sąlygų muzikantams išgyventi?
– O.A.: Žinoma, tai daug sunkiau, bet tose laidose muzikai lieka mažiausiai vietos. Ten galima tik išreklamuoti savo veidą. Dabar, jei pasirodome, tai todėl, kad tai gali būti naudinga albumui, turui, ar norėdami priminti apie save. Jei galime tai apeiti, tą ir darome.
– M.M.: Nesame televizijos mėgėjai. Vienu metu mes ten buvome gana dažnai ir daug, bet paskui pradėjome labai filtruoti pasiūlymus. Tačiau kai yra kokybiška laida, niekada neatsisakome nueiti. Buvo toks koncertas „Tavo garsas“, vieną sezoną dalyvavome NML, kur galėjome pasirodyti gyvai ir daryti savo, muzikantų, darbą. Ir dar bent keletas laidų.
– O.A.: Dažniausiai tos laidos, kurios mums patinka, eteryje ilgai neišsilaiko.
– Ar yra buvę taip, kad grojote ir dainavote ne gyvai?
– M.M.: Žinoma, kad buvo. Televizijoje dažniausiai vokalas skamba gyvai, o muzika – ne, tačiau yra buvusi ir visiška fonograma. Tą pačią „Anzelmutę“ pirmą kartą atlikome pagal fonogramą. Esame linksmi žmonės, ir pažiūrėjome į tai su humoru. Kadangi mums negalėjo sudaryti sąlygų gyvam pasirodymui, paprašėme, kad bent jau galėtume išgerti gyvai.
Tas „dainavimas“ vyko prie stalo, kuris buvo nukrautas užkandžiais, net be mikrofono, bet buvo ir butelis degtinės. Per vieną dainą, kuri truko tris minutes, mes tą butelį ir ištuštinome. Nusprendėme, kad jei jau negalime groti gyvai, tai įvesime į visa tai savotiško pankroko ir teatro. Dabar jau nežinau, ar taip darytume, – kvailystė, bet yra ką prisiminti.
– Karjeros pradžioje aktyviai mėginote patekti į Rusijos rinką, pirmuosius albumus perleidote rusų kalba. Ar galėjo karjera susiklostyti geriau ir ko tam pritrūko?
– M.M.: Žinoma, kad galėjo. Galbūt tam mes tiesiog turėtume visiškai apleisti lietuvišką rinką, čia visai nesirodyti, apsigyventi Rusijoje. Taip pat, jei būtų buvęs gražesnis ir sėkmingesnis darbas su rusų prodiuseriais ir Rusijos leidėjais. Bet su jais ne dėl visko pavykdavo susitarti gražiuoju, ne taip sklandžiai darbas vyko. Tai buvo viena iš priežasčių.
Tai nebuvo viena banga. Antrą kartą mėginome prieš 5–6 metus, kai išleidome dar vieną rusišką albumą. Bandėme atgaivinti veiklą, rengti koncertus, bet antrą bangą teko pristabdyti ne dėl mūsų norų, o dėl politinių priežasčių. Turime savo principų ir dabar mums būtų labai keista koncertuoti Rusijoje.
– O.A.: Jei mūsų tikslas būtų šlovė ir populiarumas bet kokiais būdais, tai būtų pasisekę. Bet mes turime savo požiūrį į muziką, turime savo pažiūras, tai tiesiog teko pristabdyti ten savo veiklą.
– Galbūt įtakos turėjo ir tas metas, vadinamas laukiniu kapitalizmu, kai dar nebuvo nusistovėję, kas yra autorių teisės, sutartys, ypač Rusijoje?
– M.M.: Man atrodo, Rusijoje iki šiol taip yra, jei kalbame apie autorių teises ir bendravimą tarp muzikantų ir leidėjų.
– O.A.: Skaidrumo ten nulis. Tai irgi pakišo koją. Pradėjome suvokti, kaip iš to yra daromi pinigai, pamatėme, kad mūsų rankose nieko nėra, tik gitaros, ir mes kažkokiems dėdėms galime uždirbti pinigų, o sau neva laimėti kažkokių šlovės spindulių. Mes to nenorėjome.
– M.M: Tai likimo klausimas. Jei jis pasisuks taip, kad mes vėl matysime save Rusijoje, pasikeis politinė situacija, mums vėl bus įdomu ten koncertuoti, viskas gali ir sugrįžti. Kol kas mes to nematome.
– Užsiminėte apie politiką. Menininkai dažnai pabrėžia: nepainiokite, menas yra menas, o politika yra politika. Tačiau jūsų požiūris kitoks.
– M.M.: Mes taip pat norėtume taip sakyti ir būti apolitiški, kad menas su politika nesusiplaktų vienoje stiklinėje, bet dabar taip nėra. Rusijoje draudžiami kai kurių grupių, kurios yra kitoje barikadų pusėje, koncertai. Patys savo kailiu tai patyrėme, kai vienas festivalis aiškiai pasakė: labai norime jus matyti, bet nenorime, kad dėl to uždarytų mūsų festivalį. Taip įvyko po to, kai koncertavome Maidane. Nori nenori tampi politikos dalimi ir turi kreipti į tai dėmesį.
– O.A: Nesakyčiau, kad negalima suplakti meno ir politikos, nes jei turi tribūną, privalai kažkiek ja naudotis. Būtų nesąžininga, jei turi ką ir kam pasakyti, bet to nedarai. Jei turi įrankių kovoti su blogiu, verta tai daryti.
– O jei prisimintumėte metą, kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, kai jums buvo 13 metų ir Maksas tuo metu lankė rusų mokyklą, – kaip tuo metu jautėtės?
– O.A.: Įvairių minčių kildavo. Šiaip buvo sudėtingas metas, visiška nežinomybė, o dar vaikui, aš nelabai suvokiau, kur čia kas ir kaip bus, bet iš esmės supratau ir džiaugiausi, kad tai vyksta. Sąjūdis buvo kažkas faina, pamenu, su Maksu vaikščiojome su trispalvėmis kepurėmis, buvo smagu.
– M.M.: Buvo visiška sumaištis, tačiau bet kuriuo atveju mūsų, paauglių, suvokimo užteko suprasti, kad einame prie laisvės ir kad tas monstras Sovietų Sąjunga dabar žūsta.
– Rusų mokykloje tuo metu tikriausiai turėjo būti ir priešingų nuomonių?
– M.M.: Visaip buvo. Vyko karinio parengimo pamokos, mokytojas – karininkas su laipsniu, jis pasisakydavo, kokie blogi dalykai Lietuvoje vyksta. Tuo pat metu mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, sakė ką kita. Ir dabar rusų mokyklose – mums su Olegu teko lankytis ir būti ten per Kovo 11-ąją, kalbėtis su moksleiviais – tokia pat sumaištis. Rusiškos programos ir kai kurie tėvai namie sako, kad Rusija yra gerai, o visi kiti – blogai. Panaši sumaištis. Tas nėra gerai.
– O.A.: Tuo metu buvo sumaištis, bet mes iki galo to nesuvokėme. Vaikystėje taip būna, kad tu priimi viską kaip natūralų dalyką, baisūs dalykai negąsdina. Dabar, kai prisimenu, manau, kad geriau jau vaikystėje taip nebūtų nutikę. Tai nėra gerai. Analizuojant savo vaikystę man pačiam gaila, kad aš gimiau tada. Labiau būčiau norėjęs turėti vaikystę nepriklausomoje Lietuvoje. Manau, kad man ji būtų davusi daugiau gėrio.
– M.M.: O aš manau, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Gimėme įdomiu laiku ir pamatėme pakankamai daug. Kažkas kitas negali pasigirti, kad tiek įvykių nutiko per jo gyvenimą. Džiaugiuosi ta patirtimi. Dabar, tai patyręs, aš kitaip auklėsiu savo vaiką.
– Lankotės rusų mokyklose ir ten susidaro įspūdis, kad rusų mažumos integracija iki galo neįvykusi. Kaip manote, ko pritrūko, galbūt kažkas buvo padaryta ne taip?
– M.M.: Integracija vyksta, visai natūralu, kad ji dar nesibaigė. Yra skirtingų žmonių ir skirtingų nuomonių. Yra ir tokių žmonių, kurie gyvendami Lietuvoje šlovina savo didžiąją antrąją tėvynę. Jiems trūksta suvokimo, kas jie yra ir kur gyvena. Tarkim, aš gyvenu Lietuvoje, bet lietuviško kraujo neturiu nė lašo. Tačiau aš myliu Lietuvą, myliu Vilnių ir esu lietuvis. Jei čia gimei, myli šią šalį, kuri yra tikroji tavo gimtinė, ir tai supranti, tai viskas bus gerai. Bet yra ir to nesuprantančių.
– O.A.: Neturime valstybinio kanalo, kuris transliuotų lenkų, rusų kalbomis, kad būtų tokios pat žinios, kaip girdime lietuvių kalba. Mes su Maksu apsilankėme rusų mokykloje – tai gali daryti bet kas, ne tik muzikantai, bet ir sportininkai, kariškiai. Reikia daugiau bendrauti su vaikais.
– Ar turite giminių Rusijoje?
– M.M.: Be abejo. Mūsų senelis gyvena Sibire. Yra ir pusbrolių, ir pusseserių, jie plačiai išbarstyti po visą Rusiją. Jei klausiate apie tai, ar mes kalbamės apie politiką, tai mes šių temų neliečiame. Šioje vietoje manau, kad politika neturi ardyti šeimų. Tai neteisinga. Ši tema yra tabu. Nedažnai, tačiau juos aplankome, ir jie čia atvyksta.
– Niekada Lietuvoje nepatyrėte žmonių nepalankumo dėl tautybės?
– O.A.: Nebent kai atsiverti kokius interneto komentarus, gali atrasti vieną kitą, bet apskritai tai ne. Arba mes praleisdavome tai pro ausis, arba to tiesiog nebuvo. Galbūt pavieniai atvejai, kai kas nors pasako „ai, čia ruskelis“ ar dar kažką.
– M.M.: Arba žydelis.
– O.A.: Kvailių visada buvo ir bus, bet kreipti dėmesio į tokius dalykus neverta. Niekada nebuvo taip, kad pasijustume dėl to nepatogiai. Anksčiau tarpusavyje stengdavomės kalbėtis lietuviškai, o dabar aš, atvirkščiai, dažnai stengiuosi bendrauti rusiškai ir taip gal netgi parodyti žmonėms, kad rusas – ne profesija, kad visokių žmonių būna.
Man smagu, kad Vilniuje girdžiu rusų ir lenkų kalbas.
– Vilnius jums atrodo kūrybiškas miestas? O jei lygintumėte jį su 1995-aisiais, kai pradėjote veiklą?
– M.M: Miestas tikrai pasikeitė. Jei grįšime prie integracijos, Vilnius tapo tolerantiškesnis, ir tai yra labai gerai.
– O.A.: Man patinka, kaip Vilnius valosi, kaip keičiasi Stoties rajonas. Pradedu suprasti, kad dar po 10 metų Vilnius apskritai turėtų pasikeisti į gerąją pusę. Gerai pamenu, kai grupės pradžioje repetavome Pilies gatvėje, ten dabar yra viešbutis, o tuomet virš knygyno mes turėjome butą. Triukšmaudavome ten dieną naktį, ir niekas mums nekviesdavo policijos. Buvo laukiniai laikai. Dabar neįsivaizduoju, kad taip būtų.
– Geriausi „Biplan“ laikai jau buvo ar dar bus?
– M.M.: Aišku, kad bus. Jei užsiimi muzika ir nesi įsitikinęs, kad tavo geriausia daina dar bus parašyta, tai tiesiog padedi gitarą į šoną. Be tokio įsitikinimo nebūtų ir tikslo toliau kažką daryti. Be to, scena yra toks dalykas, kuris įtraukia iš karto. Tai vienas stipriausių ir greičiausiai veikiančių narkotikų, sukeliančių priklausomybę.
Kartais būna, kad koncertuoji ir, atrodo, jau esi pavargęs, nori kelias savaites dingti kur nors prie jūros, bet praeina trys dienos ir jau lauki kito koncerto. Tai įtraukia. Daug koncertų būna, kai įvyksta tas stebuklas – energijos apsikeitimas su klausytojais, kai nulipi nuo scenos ir sakai: nerealu buvo, vienas geriausių gyvenime koncertų. Po savaitės vėl įvyksta tas stebuklas ir vėl sakai tą patį.
O iššūkių dar yra – mes dar neparašėme savo geriausios dainos, dar nesugrojome didžiausio koncerto, daugelis scenų dar mūsų nematė.
– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ką darytumėte kitaip?
– M.M.: Daugelį dalykų, kuriuos galėjome padaryti geriau arba apskritai nedaryti. Tokių dalykų yra daug, bet aš nekeisčiau nieko.
– O.A.: Aš irgi nieko nekeisčiau, tik daryčiau daugiau. Esame šiek tiek tinginiai, manau, visada galėjome būtų aktyvesni. Ir dabar galime. Čia būtų tokia pastaba pačiam sau.
Loading ...