DELFI

Šokis. Lietuvos šokio informacijos centras mini dvidešimties metų jubiliejų. Ta proga jo įkūrėjo ir vadovo Audronio Imbraso teiraujamės, kodėl mūsų profesionalios šokio trupės samdo vis daugiau užsieniečių, o Lietuvoje užauginti šokėjai priversti ieškotis darbo užsienyje.

VEIDAS: Kaip pasikeitė šalies šokėjų galimybės per du Lietuvos šokio informacijos centro egzistavimo dešimtmečius? Jei įmanoma, atsakymą iliustruokite pasirinktais skaičiais.

A.I.: Prieš du dešimtmečius greta Nacionalinio operos ir baleto teatro, Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų bei ansamblio „Lietuva“ šokėjų tebuvo pradedantis savo veiklą Kauno šokio teatras „Aura“ – dabar suskaičiuoju dar bent 11–12 organizacijų, kurios kuria ir pristato žiūrovams profesionalius šokio spektaklius, o nepriklausomų choreografų ir šokėjų esama dar gerokai daugiau. Anais laikais nebuvo nė vieno turinčio profesionalų šiuolaikinio šokio diplomą – dabar vien baigusių žinomas užsienio mokyklas tokių jau gera dešimtis. Šokis seniai studijuojamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prieš keletą metų pradėta šiuolaikinio šokio specializacija Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Turime ir diplomuotų šokio kritikų, ir gerose užsienio trupėse šokančių lietuvių.

Prieš dvidešimt metų sunku buvo įsivaizduoti lietuviškus pasirodymus rimtesnėse pasaulio scenose – dabar vos spėjam besusekti, kur pasirodo „Aura“. Daug šalių su savo monospektakliais apvažiavo Lora Juodkaitė, nemažai gastroliuoja klaipėdiečių trupė „Papi Dapi Fish“. Pastarieji metai perpildyti „Dansemos“ šokio teatro kūrinių vaikams ir Menų spaustuvės spektaklio „Contemporary?“ pristatymų įvairiose šalyse, išsijudino urbanistinio šokio atstovai „Low Air“, ką jau kalbėti apie nacionalinės baleto trupės išvykas.

Pagaliau prieš dvidešimt metų Lietuvoje greta valstybinių teatrų nebuvo jokių kitų šokiui pritaikytų scenų – dabar yra „Menų spaustuvė“ ir Šokio teatras Vilniuje, „Kultūros fabrikas“ Klaipėdoje, šiokia tokia scena disponuoja „Aura“. Anuomet yra buvęs sezonas, kai Vilniuje neįvyko nė vienos šokio premjeros, – dabar jų bent keliolika per metus, būna ir kelios per mėnesį.

Kita vertus, dėl ydingos valstybinės kultūros politikos ir keisto kitų sričių įtakingiausių personų požiūrio į šokį dauguma šiuolaikinio šokio bendruomenės tebėra vadinamieji „free lancer“, tai yra už šokimą, choreografijos kūrimą ar šokio vadybą algų Lietuvoje beveik niekas negauna, nors algų dirigentams, teatro režisieriams ar chorvedžiams, kelių orkestrų muzikantams ar keliolikos teatrų aktoriams mūsų šalyje nestinga. Ir nejauku stebėti, kaip visuomenės lėšomis išlaikomos Lietuvos trupės vengia kviesti mūsų choreografų, bet nuolat suteikia darbo užsienio kūrėjams.

VEIDAS: Viena vertus, daugiau lietuvių šokėjų dirba užsienyje, antra vertus, tiek nacionalinė baleto trupė, tiek Kauno šokio teatras „Aura“ nebegali išsiversti be užsienio šokėjų. Sportinių šokių klubas „Žuvėdra“ Klaipėdoje apskritai nutraukė veiklą. Visi teigia, kad neberanda pakankamai gabių jaunuolių, pasiryžusių iki devinto prakaito vargti šokių salėse… Kuo tai paaiškinti?

A.I.: Na, čia kiekvieno kolektyvo tam tikros politikos reikalas. Nacionalinė baleto trupė, kiek pastebiu, dar netoli tenukrypo nuo priešiškos lietuvių šokėjams ir ypač choreografams ankstesnės vadovės politikos vėžės. Juk M.K.Čiurionio menų mokyklą baigę baleto artistai sėkmingai šoka ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: Jolanta Valeikaitė, Rūta Jezerskytė, Mindaugas Baužys, Vilija Putriūtė, Jurgita Dronina yra buvę ar tebėra labai stiprių užsienio baleto trupių (tokių kaip Švedijos ir Olandijos karališkieji baletai) žvaigždės ar pagrindiniai solistai. Eglę Špokaitę kaip baleriną ir Joną Katakiną kaip pedagogą itin vertino ne tik Maja Pliseckaja, bet ir daug kitų tarptautinių baleto figūrų, bet jiems kažkodėl neatsirasdavo vaidmenų ir galimybių reikštis Lietuvoje. Tai jei vaizduotėje prie dabartinės trupės pridėtumėte tuos, kurie buvo subtiliai išstumti iš savosios šalies, taip pat čia, Vilniuje, nuslopintus ir vengiamus pripažinti vietinius choreografijos talentus, išvystumėte labai stiprią ir originalią nacionalinę baleto trupę, vieną įdomiausių Šiaurės ir Rytų Europoje.

„Auros“ vadovė Birutė Letukaitė, išugdžiusi gausybę gerų šokėjų, dabar pasirinko politiką kviestis užsienio šokėjus. Tačiau, kaip minėjau, lietuviai, tarp jų ir kauniečiai, vienas po kito baigia mokyklas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, šoka gerose užsienio trupėse. Šiemet sulaukėme pirmųjų šiuolaikinio šokio diplomantų Nacionalinėje  M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ir du iš trijų pretendavusių jos absolventų iškart pateko į studijas Amsterdame. Taigi rinktis yra iš ko, reikia tik noro, kartais – dar šiek tiek kantrybės ugdytis nacionalinius kadrus.

Teiginys, kad mūsų šalyje stinga gabių šokiui jaunuolių, mano manymu, tėra mitas, o kartais netgi sąmoningas ar pasąmoningas klaidinimas, mėginant pridengti bandymus dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengti mūsų šalies šokėjų ar choreografų.

„Žuvėdros“ pabaigą sukėlė irgi ne šokėjų stygius. Šio kolektyvo išsiskirstymą derėtų vertinti bendros Lietuvos sportui problematikos kontekste ir ieškoti atsakymų į klausimą, kiek nemažai kainuojančių tarptautinio lygio komandų mūsų nedidelė šalis yra pajėgi išlaikyti. Kadaise pataikiusi į tinkamą vagą, vėliau „Žuvėdra“ patyrė, kad kintant objektyvioms aplinkybėms kolektyvui tapo per sunku išgyventi.

VEIDAS: Ar galite įvardyti, kokios trupės, kurių choreografų kūriniai dažniausiai viešėdavo „Naujajame Baltijos šokyje“?

A.I.: Lietuvos kūrėjus sunku būtų net išvardyti, nes šiame festivalyje yra pasirodę turbūt visi aktyvūs mūsų choreografai, kai kurie – ir po keletą kartų: Vytis Jankauskas, Birutė Banevičiūtė, Aira Naginevičiūtė, kone kasmet programoje būna teatras „Aura“. Ne kartą ir ne du su skirtingais spektakliais yra viešėję ar netgi premjeras rengę Jo Str?mgreno trupė iš Norvegijos, „Nomadi Productions“ iš Suomijos, „Granh?j Dans“ iš Danijos, „Provincialnyje tancy“, Aleksandro Pepeliajevo Kinetinis teatras ir Čeliabinsko šokio teatras iš Rusijos, „Fine 5“ iš Estijos. Galima sakyti, kartu su mūsų festivaliu augo ir stiprėjo choreografės Olgos Žitluchinos trupė Latvijoje.

VEIDAS: Kokias tendencijas nūdienos šiuolaikinio šokio pasaulyje galėtumėte išskirti? Šokio pasirodymų populiarumas bendrame scenos menų kontekste plečiasi ar nyksta?

A.I.: Akivaizdi tendencija: sparčiai didėja šokio įvairovė ir šokio jungtis su kitomis meno rūšimis, kai darosi sunku kažkurį spektaklį priskirti aiškiam žanrui ar meno rūšiai – šokiui, teatrui, muzikai ar cirkui. Šokėjai universalėja: geriausieji paprastai vienodai gerai valdo ir šiuolaikinio šokio technikas, ir baletą, ir netgi, tarkime, akrobatiką, sugeba gerai vaidinti ir dainuoti.

Šokis, dvidešimtajame amžiuje pradėjęs savo „atsiskyrimą“ nuo muzikos ir teatro, užima vis platesnes teritorijas, įsitvirtina vis didesniame skaičiuje šalių. Viena po kitos įvairių valstybių kultūros ministerijos pasitvirtina vienokius ar kitokius šokio plėtros planus, steigiamos specializuotos nacionalinės institucijos, dažniausiai vadinamos šokio namais, ir t.t.. Šalyse, kuriose šokis imtas plėtoti anksčiau, tarkime, Prancūzijoje, JAV ar Jungtinėje Karalystėje, jis surenka panašaus dydžio sales, kaip muzika ar teatras: pasirodymus stebi tūkstantis, du tūkstančiai žiūrovų ir daugiau. Grietinėlę nuo šokio populiarėjimo sumanė nusigriebti netgi komercinės televizijos, imituodamos įvairaus plauko šokių realybės šou.

VEIDAS: Ar konceptualusis menas neįstengs galutinai „praryti“ šiuolaikinio šokio? Nes susidaro įspūdis, kad labai stengiasi: šokis scenoje vis dažniau tampa pagalbiniu, o ne dominuojančiu pasirodymo žanru…

A.I.: Na, niekas nieko neryja. Tiesiog, kaip minėjau, pats šokis smarkiai įvairėja, jame atsiranda ir išnyksta daug įvairių formų ir žanrų, jis drąsėja, pajungia sau kitus menus. Bet pagrindinės kryptys kaip gyvavo, taip ir gyvuoja – grynasis šokis taip pat. Galbūt kam nors panašus įspūdis susidarė stebint „Naujojo Baltijos šokio“ programas. Tada priminsiu, ką nekart esame sakę: savo festivalyje stengiamės pristatyti tuos žanrus ir formas, kurių mažai ar visai nėra Lietuvoje. Taip stengiamės, kad įvairėtų bei keistųsi ir Lietuvos šokis. Abejoju, ar būtų labai įdomu, jei kasmet kviestume vien panašias į mūsiškę „Aurą“ trupes, kurių esama visur.

VEIDAS: Kaip, jūsų akimis, keitėsi „Naujojo Baltijos šokio“ publika?

A.I.: Mokėsi pažinti šokį, augo, plėtėsi. Man smagu sutikti žmonių, kurie gerai prisimena prieš dešimt ar penkiolika metų festivalyje rodytus spektaklius. Kita vertus, prieš keliolika metų iš esmės visos nacionalinės šokio premjeros vykdavo „Naujajame Baltijos šokyje“, todėl į jį eidavo visų skonių žiūrovai, o dabar šokio publika diferencijavosi, kiekvienas pasirinko, kas patinka.

Šokio premjeros įvairiose Vilniaus scenose vyksta ištisus metus, taigi dalis žiūrovų įspūdžių prisisotina per visą sezoną ir gegužę jau veržiasi į gamtą, o ne į uždaras sales. Tačiau su festivaliu užaugo ir itin sustiprėjo mūsų šokio bendruomenė, kuri, nors būdama daugialypė ir neretai kritiškai nusiteikusi paties festivalio atžvilgiu, tuo pat metu yra mūsų pagrindinė partnerė bei ambasadorė visuomenėje.

Renata Baltrušaitytė

Jubiliejaus proga vilniečiams dovanojamas „Batsheva Ensemble“ pasirodymas

Į Vilnių atvežamas baronienės Batshevos de Rotschild kartu choreografe Martha Graham prieš pusę amžiaus įkurtos šokio trupės spektaklis.

Lietuvos šokio informacijos centras per du dešimtmečius į Lietuvą buvo atviliojęs ne vieną šokio pasaulio žvaigždę. Daugelis dar pamena 2001-aisiais furorą sukėlusį Pinos Bausch šokio teatro pasirodymą ir tais pačiais metais vykusią pirmąją Mauro Bigonzetti vadovaujamo „Aterbaletto“ teatro viešnagę. 2007-aisiais Vilniuje pasirodė Mourado Merzoukio hiphopo trupė „Käfig“ iš Prancūzijos, 2013-aisiais – choreografės Sashos Waltz vadovaujama šokio trupė. Tokių garsių vardų dėl įtempto jų grafiko sulaukti konkrečiomis datomis apibrėžtame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ nepavykdavo, tačiau lietuviai nepraleidžia garsių trupių pasirodymų bet kuriuo metų laiku.

Šįmet savo jubiliejaus šventėn Lietuvos šokio informacijos centras pakvietė choreografo Ohado Naharino vadovaujamą šiuolaikinio šokio trupę „Batsheva Ensemble“ ir tarptautiniu hitu tapusį jo spektaklį „DecaDance“.

„Batsheva Ensemble“ vardu po pasaulį važinėja jaunoji Batshevos trupės šokėjų karta. Laikantis nerašytos, bet griežtai paisomos tvarkos būtent jie pirmieji vyksta gastrolių į dar kolektyvo nelankytą šalį, taigi tik priėmus „Batsheva Ensemble“ atsiras galimybė ateityje Lietuvoje išvysti ir ir „Batsheva Dance Company“. Abiejų trupių šokėjai per metus Izraelyje ir visame pasaulyje parodo daugiau kaip 250 spektaklių, kuriuos pamato daugiau kaip 75 tūkst. žiūrovų.

„Batsheva Ensemble“ O.Naharinas įkūrė siekdamas mokyti ir skatinti talentus pagrindinei Batshevos šokio trupei. Šią studiją yra baigę tokios nūdienos choreografijos žvaigždės, kaip Hofeshas Shechteris ar Itzikas Galili. Ansamblį sudaro 14 šokėjų, jų amžius svyruoja nuo 18 iki 24 metų. Šokėjai atrenkami per tarptautines peržiūras, kuriose dalyvauja jaunuoliai iš geriausių pasaulio šokio mokyklų. Į Vilnių atvykstančioje grupėje – šokėjai iš Izraelio, JAV, Kanados ir Japonijos.

Batshevos vardu praeito amžiaus viduryje save ėmė vadinti į Izraelį persikėlusi naujos šokio trupės iniciatorė ir ilgametė jos rėmėja baronienė Bethsabée de Rothschild. Garsios bankininkų Rothschildų giminės atžala 1914 m. gimė Londone, o biologijos mokslus studijavo Paryžiuje, Sorbonos universitete. Dėl vis aštrėjančių nacistų išpuolių Rothschildams prieš Antrąjį pasaulinį karą persikėlus į Niujorką, tęsė mokslus Kolumbijos universitete. Būtent Niujorke baronienė de Rothschild susižavėjo moderniu šokiu, susipažino su šokėja Martha Graham ir tapo jos įkurtos trupės mecenate.

1956 m. baronienė persikėlė gyventi į Izraelį ir čia įkūrė savo fondą, remiantį mokslininkus bei menininkus. Netrukus ji pasikvietė seną draugę M.Graham padėti suburti Izraelio šokio trupę, kuri paskelbė apie savo egzistavimą 1964 m. Ši trupė buvo pradėta vadinti Batshevos šokio trupe. Pati baronienė Batsheva de Rothschild po sunkios ligos mirė Tel Avive 1999 m. Šiandien maždaug trečdalį trupės biudžeto sudaro valstybės parama.

Šeštą veiklos dešimtmetį skaičiuojanti Izraelio trupė per savo istoriją regėjo daug žymių choreografų. Jau ketvirtį amžiaus jai vadovauja O.Naharinas, visame pasaulyje garsėjantis savo išplėtota „Gaga“ šokio technika, kadaise padėjusia jam pačiam atsigauti po nugaros traumos. „Gaga“ leidžia naujai atrasti savo kūną, suteikia žmogui lankstumo, ištvermės, energijos išlaisvinant jusles ir vaizduotę. Visame  pasaulyje ji naudojama ne tik profesionalių šokėjų pamokose, bet ir mėgėjų užsiėmimuose. Šiai technikai tobulinti nebūtini veidrodžiai, kurie, pasak choreografo, tik trukdo, nes šokėjas privalo užmegzti vidinį ryšį su visata, o ne su savo paties atvaizdu. Ir dar labai svarbu  išgirsti savo kūną prieš liepiant jam atlikti konkretų judesį: panašiai keliasi šuoliui besiilsinti katė…. Anot O.Naharino, „Gaga“ – tai visai mažai judesio, užtat labai daug pojūčių. Dabar „Gaga“ turi galimybę išbandyti ir lietuviai: „Menų spaustuvėje“ iki pirmadienio bus rengiami specialūs šokio seminarai.

O.Naharinas, dar vadinamas Misteriu Gaga, laikomas vienu talentingiausių ir geidžiamiausių mūsų laikmečio šokio kūrėjų. Būsimasis choreografas gimė Izraelyje, jo mama – šokio mokytoja, tėvas – aktorius, vėliau pasukęs į psichologiją. Vaikystėje Ohadas buvo pasinėręs į muziką, tapybą ir rašymą. Tačiau tėvai pastebėjo sūnaus talentą šokti ir prieš pat jam baigiant karinę tarnybą mama pasirūpino, kad sūnus pakliūtų į Batshevos šokio trupės peržiūrą. Tada jam buvo 22-eji, jokių šokio pamokų vaikinas nebuvo lankęs. Tačiau O.Naharinui užteko pasirodyti dvi minutes, kad būtų priimtas.

Jau tuomet, 1974-aisiais, M.Graham pakvietė O.Nahariną prisidėti prie savo trupės Niujorke. Ten jis studijavo Amerikos baleto mokykloje ir Džulijardo mokykloje. Šoko su Izraelio „Bat-Dor“ šokio trupe ir Maurice’o Béjart’o trupe „Ballet du XXe Si?cle“ Briuselyje, o 1980 m. su pirmąja žmona Mari Kajiwara įkūrė savo šokio trupę. Visą dešimtmetį ši trupė pristatinėjo O.Naharino spektaklius, kol 1990 m. choreografas buvo paskirtas Batshevos šokio trupės meno vadovu. 2001 m. nuo vėžio mirus pirmajai žmonai, O.Naharinas vedė Batshevos trupės šokėją Eri Nakamurą. Su ja 63-ejų metų Misteris Gaga augina dukterį Nogą.

Šiandien jo karjera paženklinta daugybe tarptautinių apdovanojimų ir garbės vardų, jo kurtus spektaklius šoka garsiausios trupės nuo Australijos iki Kanados, nuo Paryžiaus iki San Paulo. Būtent O.Naharinas vaidmeniui filme „Juodoji gulbė“ parengė aktorę Natalie Portman ir tuo padėjo jai pelnyti „Oskaro“ apdovanojimą.

„Jeigu jūs galite nusakyti šokį, vadinasi, tai buvo prastas šokis, – teigia O.Naharinas. – Šokis taip pat kuria pasakojimą, tačiau tai visai kitos prigimties pasakojimas nei tie, kuriuos galima perskaityti knygose.“

Choreografas įsitikinęs, kad šokti gali kiekvienas: „Šokis gali padėti mums pakelti gyvenimo sunkumus. Jis nesprendžia problemų, bet leidžia pažvelgti į jas šviesesnėmis akimis, o tai – pusiaukelė į problemų sprendimą.“

Spektaklį „DecaDance“ sudaro rinktiniai etiudai iš dviejų dešimtmečių O.Naharino kūrinių kraičio, todėl jame galima išvysti įvairiausių šokio stilių paliktų pėdsakų. Antroje pasirodymo dalyje trupės nariai kvies kartu pašokti to pageidaujančius žiūrovus, o vakaro kulminacija taps ištrauka iš ankstyvojo O.Naharino spektaklio „Zachacha“, kuriame artistai „mankštinasi“ ant scenoje pusračiu sustatytų kėdžių.

Šokis. „Naujajame Baltijos šokyje“ savo naują spektaklį pristatė Vokietijoje gyvenanti ir dirbanti lietuvių šokėja Raimonda Gudavičiūtė.

Į „Auros“ šokio studiją nenustygstančią, atletišką devynerių metukų mergaitę iš Žaliakalnio kadaise nuvedė tėtis. Jei būtų nuvedęs į sporto mokyklą, greičiausiai šiandien turėtume dar vieną žymią lengvaatletę, o ne šokėją. Bet Raimondai buvo lemta pakliūti į rūpestingas Kauno choreografės Birutės Letukaitės rankas.

„Vadovė man visą paauglystę būdavo kaip antra mama, nes studijoje ir „Auros“ spektakliuose praleisdavau gal netgi daugiau laiko negu mokykloje. Mano tėvams B.Letukaitė buvo ir tebėra didžiulis autoritetas. Kai vasarą šeima išvažiuodavo ilsėtis, aš likdavau mieste, nes tuo metu vykdavo šokių repeticijos arba kviestinių choreografų meistriškumo pamokos. Tėvai manimi labai pasitikėjo, niekad nedrausdavo kartu su vyresniais šokėjais pasibūti po spektaklių. Tas jų pasitikėjimas mane ir sulaikydavo nuo visokių kvailysčių“, – šiandien svarsto jau pati mama tapusi R.Gudavičiūtė.

Mokyklinius vadovėlius Raimonda dažniausiai atsiversdavo Kauno troleibusuose, nes dešimtą vakaro grįžus namo po mažiausiai tris valandas trukdavusių „Auros“ repeticijų prie knygų sėsti jau nebebūdavo jėgų. Namų darbams likdavo vos pora popietės valandų, skirdavusių pamokas nuo repeticijų. Savaitgaliais – taip pat repeticijos, spektakliai… Nors mokyklos pirmūne šokėja netapo, tačiau tolesnėms šokio studijoms reikalingų dalykų egzaminus išlaikė gerai.

Šiandien Kauno šokio teatro šokėjai ištisai važinėja po užsienio festivalius ir kūrybines rezidencijas, tačiau prieš du dešimtmečius tiek galimybių dar nebuvo. Ir niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad kažkada dėl galimybės šokti „Auroje“ atvirame konkurse varžysis užsieniečiai, nes Kaune pristigs šokiui atsidavusio jaunimo. Šiandien, kaip pastebi retkarčiais į „Aurą“ jau kaip kviestinė dėstytoja sugrįžtanti lietuvaitė, būtent užsieniečiai sudaro šio kolektyvo trupės pagrindą.

„Kažkada mes išsižioję stebėdavome užsienio šokėjus, o dabar vis dažniau matau, kaip užsieniečiai išsižioję žiūri į mūsų šokėjų techniką. Lietuviams vis dar trūksta pasitikėjimo savo jėgomis, neišmokome savęs taip sureikšminti, kaip kitų šalių menininkai“, – konstatuoja R.Gudavičiūtė.

Nors „Auroje“ Raimonda nuosekliai šoko tik būdama moksleivė, jau tuomet Lietuvos šokio gerbėjai spėjo ją įsidėmėti Kauno trupės spektakliuose. Šiuolaikinio šokio trupėse nebūna „žvaigždžių“ sąvokos, tačiau liekna šviesiaplaukė Sandro Botticelli Veneros veidu ir sudėtingesniuose šokio epizoduose išryškėjančiais atletiškais „bicepsais“ dažniausiai atsidurdavo scenos „priekinėje linijoje“: nesvarbu, ar tai būdavo pačios B.Letukaitės, ar iš užsienio pakviesto choreografo spektaklis.

„Mūsų vadovė gerbė individualybes, todėl jos trupėje būdavo skirtingo amžiaus, pasirengimo, fizinių duomenų šokėjų. Tikrai niekada nekovojau dėl pagrindinių vaidmenų, tik labai labai norėjau šokti. Man būdavo svarbu įvykdyti choreografės užduotį, nesvarbu, kiek laiko ir prakaito tai kainuotų. Jau geriau išeisiu iš salės „purpurinė“, bet padarysiu taip, kad vadovei tiktų ir man pačiai patiktų. Žinau, kad jaunesniems šokėjams B.Letukaitė dabar apie tai pasakoja legendas ir laiko mane sektinu pavyzdžiu“, – juokiasi R.Gudavičiūtė.

„Auroje“ ji dažnai šokdavo duetu su kitu žymiu nūdienos atlikėju Mantu Stabačinsku. Vėliau  jie abu pastatė savo spektaklį „Taip!“, kuriame šokėjams gyvai pritardavo violončelė.

2009 m. R.Gudavičiūtė baigė  šiuolaikinio šokio magistro studijas Suomijos teatro akademijoje Helsinkyje. Šią akademiją ligi šiol mini pačiais geriausiais žodžiais: „Tai buvo mano kūrybinis atsivertimas. Ten atradau idėjas, kurios man pačiai artimiausios šokyje. Jau po pirmų magistrantūros metų kilo noras kurti pačiai: esu dėkinga „Auros“ vadovei B.Letukaitei, kad tada leido statyti spektaklį su pasirinktais Kauno šokėjais.“

Šis spektaklis vadinosi „Atgal“, angliškai – „Back“: žodis, kartu reiškiantis ir kūno dalį. Būtent minkštas judesys, ateinantis iš nugaros pusės, tapo šio kūrinio pagrindu. Tai, pasak Raimondos, jau buvo suomiškosios mokyklos įtaka: ten propaguojamas minkštas, plastiškas, „su spirale nugaroje“ šokis, o Lietuvoje mokoma griežtesnio, klasikai artimesnio stiliaus, kuriame pečiai, nugara ir klubai šokant išlaiko „kvadratą“.

Panašią mokyklą ji rado ir Liono nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje Prancūzijoje, kur studijavo pagal mainų programą. Ten buvo daug baleto, modernaus šokio pamokų ir gerokai mažiau – improvizacijų, kuriose atsigaudavo Raimondos siela ir kūnas.

„Kai dar studijavau Muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, porą spektaklių šokau kartu su choreografu Andriumi Katinu ir jo žmona suome Maria Saivosalmi. Jos demonstruojama plastika atrodė kaip tobulas pavyzdys, todėl pasirinkau šokio magistrantūros studijas Suomijoje. Buvau antra jas baigusi užsienietė: pirmasis buvo pats Andrius“, – pasakoja R.Gudavičiūtė.

Su kurso draugais Suomijoje jau buvo įkūrę ir šokio trupę, tačiau netikėtai iš Lietuvos atkeliavo pasiūlymas Raimondai dalyvauti trijų mėnesių tarptautiniame šokio projekte Vienoje. O ten gyvendama mergina sutiko savo būsimą vyrą – lėktuvo pilotą vokietį Manuelį.

„Iš pradžių, kol jis mokėsi skrydžių mokykloje, gyvenome Brėmene. Kasdien važinėdavau šimtą kilometrų į studiją Hamburge. Vokiškais traukiniais tokia kelionė trunka valandą ir nėra itin varginanti, bet ilgainiui vis dėlto pradeda atrodyti, kad apsigyvenai traukinyje“, – pasakoja lietuvė.

Važinėdama traukiniu, kaip ir Kauno troleibusuose, laiko dykai neleisdavo: kaldavo atmintinai ant lapelio namie susirašytus vokiškus kūno dalių pavadinimus bei šokio terminus. Jų  kartais pasigesdavo dėstydama, mat Kaune vokiečių kalbos Raimonda niekad nesimokė. Tačiau susišnekėti buitiniu lygmeniu netruko pramokti atsidūrusi vokiškoje aplinkoje.

Vis dėlto apie darbus, nesusijusius su šokiu, šokėja net nesvarstė. Padavėja restoranėlyje po kelias valandas savaitgaliais Raimonda dirbdavo tik studijuodama Helsinkyje, kai nenorėjo tapti našta savo tėvams. „Uždirbdavau ne kažin ką, bet nors jau duodavo skaniai pavalgyti. Kitomis dienomis nuo ryto iki vakaro šokdavome akademijoje, apie maistą nebūdavo kada galvoti“, – prisimena pašnekovė.

Atsidūrusi Vokietijoje ji pirmiausia pradėjo vaikščioti į šokio profesionalams rengiamas rytines pamokas, kurios šioje šalyje nėra prabanga – vienas apsilankymas kainuoja keturis eurus, o perkant dešimties pamokų abonementą kaina sumažėja iki pustrečio euro. Tose pamokose lietuvaitę pastebėjo vietinė choreografė, pakvietė į savo projektą, po to – į dar vieną… Taip Raimonda pasiekė savo – netrukus jau pati vedė pamokas profesionalams Hamburge.

Bet tuomet Manuelis gavo nukreipimą į „Lufthansa“ oro linijas Frankfurte, o Raimondai šiame mieste darbo paieškas teko pradėti iš naujo. Vėl teko belstis į duris, pasakoti apie save, ir ne po vieną kartą… Nors Frankfurtas, mūsų akimis vertinant, – dangoraižių miestas, stambus bankų, parodų ir verslo centras, kultūriniu požiūriu Vokietijoje yra vienas neabejotinas lyderis – Berlynas, o štai  Frankfurte vietų, kuriose galėtų įsidarbinti šokėjas, choreografas ar šokio pedagogas, nėra daug. Pasak Raimondos, šis miestas tik pastatų aukščiu atrodo didelis ir pasižymi didele gyventojų kaita, nes daug specialistų jame yra atvykėliai ir dirba pagal laikinas sutartis. Todėl menininkui nebūna lengva rasti nuolatinę publiką ir pelnyti ilgalaikį jos pasitikėjimą.

Persikėlusi į Frankfurtą lietuvaitė pradėjo nuo profesionalams skirtų šokio pamokų, tačiau šįkart, atsivežusi puikias rekomendacijas iš Hamburgo, iš karto stojo mokytojos vieton. „Keista, bet padėjo vokiečiams sunkiai įskaitoma lietuviška pavardė – ji išskirdavo mane iš kitų pretendentų. Antrą kartą mane išvydę vokiečiai sakydavo: „Ak, čia jūs, Raimonda Gu… Gu…“, ir patys pradėdavo šypsotis“, – prisimena ketverių metų senumo patirtį lietuvė.

Netrukus ji gavo kvietimą dėstyti Frankfurto muzikos ir teatro akademijoje studijuojantiems šokėjams, be to, pradėjo vesti šokio pamokas trijose privačiose mokyklose. Jose moko šokti ir paaugles, ir subrendusias moteris, tačiau pirmenybę teikia pastarųjų grupėms. Mat mergaites į privačias šokio pamokas dažniausiai atveda tėvai, kantriai dirbti joms pačioms stinga ryškesnės  motyvacijos. O štai moterys, kurios pačios moka už pamokas, salėje prakaito negaili, kaip, beje, ir atletiška jų dėstytoja. Dabar jau nemažai šokiu besidominčių žmonių Frankfurte žino, ką reiškia „Raimondos stilius“.

Frankfurtą šiuolaikinio šokio žemėlapyje ilgai garsino jame reziduojanti žymaus amerikiečių choreografo Williamo Forsythe’o trupė „The Forsythe Company“, tačiau šįmet, trupei sulaukus dešimtmečio jubiliejaus, jos įkūrėjas apsisprendė grįžti į JAV.

„Bet aš ir neturėjau tikslo veržtis į „The Forsythe Company“, nes, viena vertus, man nelabai tiko šios trupės stilius, o antra vertus – daug metų šokusi „Auroje“ žinau, ką reiškia būti didelės, dažnai gastroliuojančios trupės nare. Su šeimos gyvenimu tai būtų sunkiai suderinama“, – pripažįsta Raimonda.

Lietuvės ir vokiečio šeima Frankfurte augina dvejų metų sūnelį Eliotą. Kol kas apsieina be nuolatinės auklės: Raimondos vyras stengiasi derinti savo skrydžių tvarkaraščius prie žmonos šokėjos repeticijų ir kelionių plano.

„Manuelis laikosi nuomonės, kad lėktuvą valdyti panorėjęs gali išmokti bet kas, o štai profesionaliai šokti scenoje ar statyti šokio spektaklius tikrai ne kiekvienas sugebėtų. Todėl jis stengiasi man padėti. Žinau, kokia tai prabanga – daryti tai, kas tau patinka, nejaučiant ypatingo finansinio spaudimo. Kūdikiui buvo vos šešios savaitės, kai pajutau norą grįžti į šokio studiją, iš naujo atrasti pasikeitusį savo kūną“, – neslepia R.Gudavičiūtė.

Kai prireikia išbėgti valandai kitai, sūnelį ji dažniausiai patiki šalia savo vaikus auginančios kaimynės globai, o kai berniuką užklumpa ligos arba artėja intensyvių repeticijų laikotarpis – prašo, kad iš Kauno pagelbėti atskristų mama.

Nors Frankfurte neretai gastroliuoja garsios pasaulio šokio trupės, lietuvaitė susigundo afišomis tik tų spektaklių, kuriuose, kiek jai žinoma, tikrai rodomas šokis. Mat po šokio spektaklio etikete šiais laikais gali slypėti kas tik nori: ir žodinis monologas, ir dramos vaidinimas, ir videomenas, o dažniausiai – sunkiai apibūdinamas įvairių scenos žanrų „mišrūnas“, kuriame šokis būna anaiptol ne pagrindinė raiškos priemonė.

Pastarasis Raimondos Vokietijoje regėtas šokio spektaklis buvo šiurpokas patyčių ir smurto demonstravimas: šokėjai vieni kitiems surišdavo rankas, kojas ir versdavo šokinėti kiek pajėgs, arba užrišdavo plastikinius maišelius ant galvos ir stebėdavo dūstančiųjų konvulsijas…

„Toks tas šiuolaikinis menas, gyvuoti turi teisę įvairiausi spektakliai. Neturiu nieko prieš, tik manau, kad kūrėjai turėtų stengtis aiškiau informuoti publiką, ko atėjus į jų pasirodymą tikėtis. Kažkodėl kuo toliau, tuo labiau vengiama to daryti. Bet jeigu aš perku spektaklio bilietą, samdau vakarui auklę, o atėjusi į teatrą nepamatau šokančių žmonių, kuriuos pamatyti tikėjausi, – vargu ar būsiu sužavėta kūrėjų eksperimentais“, – svarsto šiuolaikinio šokio profesionalė.

Šioms jos mintims neabejotinai pritartų ir būrys festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ žiūrovų, kuriuos dažnai klaidina pernelyg abstraktūs, vien konceptualias idėjas, o ne pasitelkiamų raiškos priemonių arsenalą apibūdinantys spektaklių aprašymai.

Tačiau panašios mažos apgavystės niekaip negalima būtų prikišti R.Gudavičiūtės pirmadienį Vilniuje pristatytam beveik valandos trukmės spektakliui: žadėjusios tik šokti, Raimonda su savo scenos partnere, Frankfurte gyvenančia švede Sanna Lundstrom, žiūrovams ir demonstravo šiuolaikinį šokį be jokių kitų žanrų „priemaišų“.

S.Lundstrom Frankfurte įsikūrė šiek tiek anksčiau už Raimondą ir savo naujajai draugei lietuvei tapo gera patarėja, į kurias duris ieškant darbo svetimame mieste pirmiausia verta belstis. Abi svetimšalės menininkės netrukus sugalvojo pateikti bendrą paraišką Kultūros institutui ir gavo paramą savo šokio projektui. Taip ir gimė spektaklis „Per save“, Frankfurto žiūrovams šįmet sėkmingai parodytas jau keturis kartus. Sėkmingai – reiškia pritraukia bent pusšimtį bilietus už 16 eurų perkančių žiūrovų, nes ne ką daugiau jų susirenka stebėti ir žinomą vardą turinčių šokio trupių pasirodymų.

Toliau moteriškas duetas keliaus per Europos šalių festivalius: po Lietuvos jų laukia Sannos gimtoji Švedija ir Austrijos miestas Lincas.

„Mums abiem šis spektaklis buvo iššūkis, nes kasdienybės draugai nebūtinai yra tinkami partneriai šokio scenoje. Atvirkščiai: būna, kad po nepavykusių kūrybinių eksperimentų subyra ankstesnės draugystės. Mums irgi nebuvo lengva: esu pratusi dirbdama savo nuomonę išsakyti atvirai, „nuo dūšios“, o Sanna – mandagesnė, skandinaviškai atsargi, ne taip lengva iškvosti jos tikrąją nuomonę. Kai abi šokam ir abi kuriam spektaklį – privalom susitarti tarpusavyje, nes nėra „trečios akies“,  priimančius objektyvius sprendimus“, – pasakoja Raimonda.

Apie tokius bandymus susitarti – su kitu žmogumi, o kartais ir su pačiu savimi – ir pasakoja spektaklis. Nemažai Frankfurto premjeros stebėtojų interpretavo dviejų šokėjų kūrinį būtent kaip vidinį žmogaus racionalaus proto ir jo širdies troškimų dialogą, nuolatinę dvikovą tarp svajonių ir realybės, asmenybės tikrųjų siekių nepažinumą, bandymus prisiderinti prie aplinkos, kuri būna ir traukianti, ir tuo pačiu metu atstumianti.

„Mano įprasta diena Frankfurte dabar atrodo taip: nuvedu vaiką į darželį, važiuoju į repeticiją, iš jos lekiu pasiimti vaiko iš darželio, grįžusi namo padarau valgyti, tada abu išeinam į lauką, grįžusi vaiką paguldau, užmigdau, palieku jį stebinčią kamerą kaimynei, sėdu į mašiną ir važiuoju dėstyti. Laisvas laikas prasideda maždaug dešimtą valandą vakaro, bet tada dar turiu pasirengti rytojaus ryto repeticijai. O jeigu Eliotas, pasigavęs darželyje infekciją, suserga, visi dienos planai kaipmat sugriūva“, – pasakoja Raimonda.

Šeima dar neapsisprendė, ar ilgėliau liks gyventi Frankfurte, ar ieškos kitos, visiems trims palankesnės vietos. Vis dėlto greičiausiai ji bus vienoje iš vokiškai kalbančių šalių: Vokietijoje, Austrijoje arba Šveicarijoje. O šansus apsistoti Lietuvoje riboja menkos galimybės Manueliui čia gauti piloto darbą, nors Raimondos pirmoji šokio mokytoja B.Letukaitė neslepia, kad mielai perduotų „Auros“ kolektyvo vairą būtent jai.

Kurių pasaulio šiuolaikinio šokio trupių pasirodymus „Veido“ skaitytojams rekomenduotų R.Gudavičiūtė? Jos manymu, visuomet verta atkreipti dėmesį į Izraelio choreografų darbus, nes tai – šiuolaikinio šokio madas pasauliui diktuojanti valstybė. Be to, rekomenduotų nepraleisti Kanados trupės „Kidd Pivot“ bei grandiozinių Anglijoje reziduojančios trupės „Hofesh Schechter Company“ pasirodymų.

Renata Baltrušaitytė

Birutė Letukaitė, Kauno šokio teatro „Aura“ direktorė

Raimonda „Auroje“ buvo ir liks šokiui atsidavusio žmogaus pavyzdys, iš kurio niekad neišgirsi žodžio „pavargau“. Kažkada stebėdama, kiek ji dėjo pastangų repetuodama spektaklio „Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės“ finalinę sceną, net pati susigraudinau: kai matai, kad žmogus tavo idėja patiki taip stipriai, kad besąlygiškai aukoja jai visas jėgas, tai negali nejaudinti. Gaila, bet tokių atsidavusių šokiui jaunuolių dabar mūsų mieste jau stinga.

Šiandien Frankfurte ji dėsto šokėjams didžiuliame prestižiniame kultūros centre, kuriame kadaise pati šoko gastrolinius „Auros“ teatro spektaklius. Smagu, kad Raimonda mūsų nepamiršta ir randa laiko atvažiuoti padirbėti su Kauno šokėjais. Būtent „Auroje“ ji pastatė ir pirmąjį savarankišką šokio spektaklį. Dabar atvežtas naujasis darbas „Per save“ padarė įspūdį preciziškai atidirbtu judesiu ir tyliais kaip katės nusileidimais ant žemės: mūsų mene tai ženklas, kad šokėjas puikiai valdo savo kūną, o ne drimba ant scenos visais turimais raumenimis.

Nors atvesta į studiją Raimonda turėjo vidutinius šokėjos duomenis, visko pasiekė atkakliu darbu. Ji fiziškai stipri ir ištverminga, bet yra jautrios sielos, gaudančios įvairiausius gyvenimo siunčiamus signalus. Užsienio kelionėse, kaip ir daugeliui iš namų ištrūkusių paauglių, nutikdavo visko: pamenu, kartą Kroatijoje mūsų Raimonda romantiškai prapuolė… Tačiau apskritai tai labai atsakingas žmogus: ko imasi – būtinai padarys. Todėl R.Gudavičiūtė būtų pirmoji eilėje tų mano mokinių, kuriems pasitraukdama ramiai patikėčiau vadovauti „Auros“ šokio teatrui.

"Veido" archyvas

“Žiūrėdama stereotipinių klišių kupiną šokį, kurį taip mėgsta mūsų masinė publika, galiu nuspėti, ką šokėjas darys po dešimties minučių”, tvirtina B.Letukaitė

Šeštadienį Vilniuje baigėsi tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis “Naujasis Baltijos šokis”. Tądien Nacionaliniame dramos teatre parodyta ir Kauno šokio teatro spektaklio “Medėjos” premjera. Rengdamasi jai choreografė Birutė Letukaitė sako neturėjusi kada stebėti kitų festivalio dalyvių pasirodymų, tačiau dėl to nesijaudina, nes daugelį yra anksčiau mačiusi užsienio festivaliuose.

“Tai, kas dabar vyksta šiuolaikinio šokio, teatro ir apskritai šiuolaikinio meno pasaulyje, sunku įsivaizduoti atidžiau tuo nesidomintiems žiūrovams. Todėl dažnai po Lietuvoje rengiamų festivalių pasirodymų tenka girdėti klausimą: o kur čia šokis? Bet šokis kinta, tik pagal mūsų žiūrovų sampratą, jis tebeturi būti toks, kokį buvome pratę matyti Operos ir baleto teatre ar sportinių šokių varžybose. Bet tai – ne šiuolaikinis šokis”, – pabrėžia B.Letukaitė.

O šiuolaikinio šokio spektakliuose, pasak choreografės, gali dalyvauti ne vien ištobulinto kūno šokėjai, bet ir žmonės “iš gatvės”. “Praėjusį rudenį Olandijoje susipažinau su Andre Gingras, vienos žymiausių Olandijos šokio institucijų “Dance Works Rotterdam” meno vadovu. Šis choreografas su žymiomis trupėmis stato spektaklius ne tik Europoje, bet ir Kanadoje bei JAV. Tai štai savo spektaklyje “Komersantai” A.Gingras pakvietė dalyvauti visai ne šokėjus, o moterį boksininkę ir profesionalų pornoaktorių vyrą”, – pasakoja B.Letukaitė.

Retas spektaklis šiais laikais apsieina be “videotakelio” arba dar įmantresnių scenos technologijų. Ar tik taip įmanoma sudominti kintančių vaizdų išlepintą žiūrovą? “Technologijų naudojimas teatre seniai nieko nebestebina. Pavyzdžiui, “Aura” spalio mėnesį netgi vyks į festivalį Lenkijoje, kuris skirtas būtent menų sintezei. Esmė ne tai, kas naudojama, bet kaip, kam ir kodėl. Meną turi kurti ne amatininkai, o menininkai, tada nekils panašių klausimų”, – replikuoja pašnekovė.

Vakaruose šokėjų daug

Vis dėlto šiuolaikinio šokio festivaliai sudaro įspūdį, kad choreografų braižo individualumas pamažu nyksta ir visi vienas po kito ima medžioti tuose pačiuose plotuose. Iš ko patyrusi šokio profesionalė atpažįsta vieno ar kito mėgstamo choreografo darbus?

“Toks įspūdis kyla todėl, kad Vakaruose susidariusinemaža šokio meno “perprodukcija”. Visame pasaulyje rengiamuose festivaliuose su savo spektakliais dalyvauja tūkstančiai šokėjų ir choreografų. Jau aštuoneri metai vykstu į Tel Avivą, kuriame kiekvieną gruodį vyksta Suzanne Dellal centro kuruojamas choreografų ir trupių pristatymas, ir per keletą dienų pamatau daugiau kaip keturias dešimtis spektaklių. Ir visa tai – tik viename Izraelio mieste bei jo apylinkėse per metus choreografų sukuriami darbai! Nors faktiškai iš visos tos gausos mane tedomina vos keletas vietinių šokio kūrėjų – tai Ohadas Naharinas, Jasmin Goder, Yossi Bergas ir Odedas Grafas. Todėl, kad jie skirtingi ir nenuspėjami, žavi savo plastika, humoru ar depresijomis. Tiesiog jie yra geriausi, bet tai suvoki tik turėdamas didelę choreografinę patirtį, regėdamas tūkstančius įvairiausių stilių trupių. O žiūrėdama “gražų”, stereotipinių klišių kupiną šokį, kurį taip mėgsta mūsų masinė publika, galiu nuspėti, ką šokėjas padarys po dešimties minučių. Ir todėl nebenoriu jo daugiau matyti”, – aiškina B.Letukaitė.

Pati choreografė idėjų tvirtina galinti pasisemti bet kur: laki vaizduotė netgi vėjo plevenamą šiukšlių krūvą gali paversti judesiu spektaklyje. Dažnai pradiniu išeities tašku tampa žvėrių ar paukščių kūnų plastika, jų elgesio manieros. O į klausimą, ar stebi charakteringus gatvės praeivių judesius, Birutė atkerta, kad minioje lengviausia atpažinti klasikinio baleto šokėjus su nenatūralia, pertempta laikysena, eisena ir per daug išverstomis į šonus kojomis.

Žvaigždės ir stebuklai

Visi žino, kad dažniausiai iš Lietuvos teatrų užsienyje gastroliuoja Eimunto Nekrošiaus “Meno fortas” ir Oskaro Koršunovo teatras. O trečia vieta šiame garbingame sąraše, B.Letukaitės nuomone, galėtų priklausyti “Aurai”, per trijų dešimtmečių teatro gyvavimo istoriją dalyvavusiai 64 užsienio festivaliuose ir surengusiai užsienyje jau 89 pasirodymus.

Šiuo metu scenoje pasirodo jau ketvirta “Auros” šokėjų karta. “Tačiau turime vieną porą, kuri mūsų teatre pradėjo šokti beveik prieš dvidešimt metų ir dar tebešoka: tai Rūta ir Saulius Kavaliauskai. Visi mūsų šokėjai yra “nuo gatvės”, tai yra parengti “Auros” studijoje nuo pirmųjų šokio žingsnių”, – pabrėžia teatro vadovė.

O Lietuvos šokėjui patekti į užsienio trupę, kur, pasak B.Letukaitės, į vieną vietą pretenduoja šimtai ar net tūkstančiai, – prilygsta stebuklui. “Bet turime tokį stebuklą. Tai Virginijus Puodžiūnas, kuris jau vienuolika metų šoka kultinėje Sashos Walz trupėje Berlyne. Apie mūsų Virgį, iki “Auros” užsiiminėjusį tik šaudymo sportu, turėtų rašyti visi laikraščiai ir rodyti visos TV laidos, nes tai didžiausias visos Lietuvos šiuolaikinio šokio laimėjimas. O kažkada jį pamatęs Jurijus Smoriginas man sakė: “Vyk tu jį lauk, negi nematai, kad iš jo niekada nebus šokėjo”, – prisimena choreografė.

Bet – nepaklausė ir neišvijo, nes geriausią atranką atlieka žmogaus charakterio savybės, darbas ir užsispyrimas. Šokėjų kaita vyko visada ir ne emigracija dėl to kalta. Priežastys, pasak B.Letukaitės, pačios įvairiausios. “Ištekėjo ir nebešoka, nes vyras neleidžia ar pati nenori. Išvažiavo į užsienį, bet ne iš bado (nes ir “Auroje” gaudavo atlyginimą), o todėl, kad ištekėjo už užsieniečio, arba visuomet svajojo gyventi užsienyje, arba išvažiavo mokytis ir naujos patirties pasisemti. Arba “nuėjo į biznį”, – vardija pašnekovė.

Beje, prieš trejus metus po ilgų pasirengimų baisusis “Auros” teatro sandėlis tapo puikia repeticijų sale. Šalia jos ir biuro patalpos, ir kostiuminė, ir grimo kambariai, ir dušai – žodžiu, viskas, kas įprasta tokioms įstaigoms. Tetrūksta vienos “smulkmenos”: pasirodymams tinkamos aikštelės. Todėl prieš kiekvieną Kaune rodomą spektaklį tenka konferencijų ar posėdžių salėse, verslo centruose ar viešbučiuose “įrenginėti teatrą”. “Žiūrovams tai gal ir neįdomu, bet mums – didelės išlaidos, kurios neatsiperka už bilietus. Niekada nesvarsčiau apie teatro uždarymą, nors situacijų buvo visokių. Pagal zodiaką esu Avinas, todėl visi žino: duosi Letukaitei pinigų ar ne, vis tiek “Aura” bus ir Modernaus šokio festivalis bus”, – tvirtina optimistiškai nusiteikusi “Auros” vadovė.

O ar kada nors buvo minčių perkelti šokio teatrą į Vilnių? Choreografė tvirtina, kad kartą prieš daugelį metų iš Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus tokį pasiūlymą buvo gavusi. “Sostinė yra sostinė: joje “turi būti” viskas, kas geriausia, nors taip ir nėra. Tada rimtai negalvojau apie tokią galimybę. O dabar žinau: jei tada būtume įsikūrę Vilniuje, šiandien būtume Lietuvos šiuolaikinio šokio žvaigždės. Pinigai, reklama, draugai – galingas ginklas. Bet mes nesiskundžiame”, – priduria B.Letukaitė.

Medėjos seniau ir dabar

Choreografės kurti darbai dažnai atspindi visuomeninio gyvenimo aktualijas. Štai spektaklyje “Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės” ji kalbėjo apie prievartą, izoliaciją, laisvę būti ir elgtis kitaip – nesvarbu, ar aplink būtų sovietinis režimas, ar šiuolaikinis valdžios, pinigų, vyrų ir mados diktatas. O “Medėjų” programėlėje pabrėžiama, kad Lietuvoje per metus vidutiniškai padaroma devyni tūkstančiai abortų ir nužudomi septyni jau gimę kūdikiai.

"Veido" archyvas

Naujausias choreografės darbas – apie šiuolaikines medėjas, žudančias savo vaikus

“Tikiu meno jėgta. Antikinė Medėja ir šiuolaikinės medėjos, žudančios savo vaikus, buvo šio darbo inspiracijos šaltinis. Beje, spektaklis buvo kuriamas be muzikos. Mūsų sukurtos judesių scenos tik vėliau tapo užduotimi kompozitoriui Antanui Jasenkai. Savaitgalį Vilniuje buvo parodytas tik pirmasis “Medėjų” variantas. Visą laiką keičiu ir tobulinu savo darbus, manau, kad ir Antanas darys tą patį. Todėl iš anksto kviečiu į būsimus “Medėjų” spektaklius. Kartais spektakliai keičiasi tiek, kad iš pirmųjų pasirodymų telieka pavadinimas”, – neslepia B.Letukaitė.