BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kiekvieną kartą, kai Birutė Vėsaitė sėda skrebenti klaviatūra socialiniame tinkle, ji jau žino: sentencija bus pagarsinta visų žiniasklaidos kanalų, o apie ją išgirs tiek žmonių, kiek net vaišingiausi jos kolegos nesulauks susitikime su rinkėjais kultūros namų salėje. Tiesiog nėra tokių didelių salių kaip auditorija, kokią pavergia ši socialdemokratė.

„Tikrai, laikas Tau Algirdai grįžti ir sustiprinti kairįjį sparną“, – feisbuke parašė B.Vėsaitė. Šis politikės sveikinimas už Sausio 13-osios nusikaltimų neigimą nuteistam Algirdui Paleckiui akimirksniu nuraibuliavo ir naujienų portaluose, kurie pripažino, kad B.Vėsaitė pranoko pati save, o nuo kvietimo buvusiam socialistinio fronto vadovui jungtis prie kairiojo sparno kaipmat atsiribojo socialdemokratai.

B.Vėsaitė tokiu įrašu internetą susprogdino ne pirmą kartą. Veikiau – atvirkščiai: bene kiekvieną kartą, kai tik politikė ima tarškinti klaviatūrą, populiarumas būna garantuotas. Pavyzdžiui, kad ir tada, kai politikė sumaišė valiutas ir paskelbė, jog šiluma Kaune atpigo šešis kartus (pačios B.Vėsaitės versija: ji tikrino komentatorių budrumą). Net ir tą kartą, kai politikė nusifotografavo laikydama rankose popieriaus lapą su mėgėjiškai kaligrafišku užrašu, skirtu pabėgėliams, „Mūsų namai – jūsų namai!!!“, svetingos politikės kvietimas žiniasklaidai pasirodė vertas atskiro aptarimo.

Feisbuke pasauliai susidvejina

Nors B.Vėsaitės pasisakymais vienu po kito galima turtinti feisbuko tautosakos lobynus, perliukų, gimusių socialiniuose tinkluose, turi ir daugiau politikų, apsijuokusių ir savo, ir partijos vardu. „Žmogų iš Afrikos nėra sunku perkelti. Bet kaip iš žmogaus iškelti Afriką?“ – retoriškai feisbuke klausė konservatorius Kęstutis Masiulis. Dėl panašių konotacijų aiškintis turėjo ir jo partijos kolegė Rasa Juknevičienė, kuriai oro uoste „kilo įvairių minčių“, kai pamatė besimeldžiantį musulmoną.

Liberalų sąjūdžiui, kurio nariai – feisbuko meru vadinimas Vilniaus meras Remigijus Šimašius, partijos pirmininkas Eligijus Masiulis ar europarlamentaras Antanas Guoga – neretai pagiriami už įdomų turinį socialiniuose tinkluose, svetimos gėdos jausmą sukėlė buvęs Vilniaus tarybos narys Markas Adamas Haroldas. Jis, po JAV Aukščiausiojo teismo sprendimo pripažinti homoseksualių porų santuokas visose valstijose angliškai iškeikęs Lietuvą, liepė jai legalizuoti gėjų santuokas, priimti tūkstantį pabėgėlių, ir dar pridūrė, kad kitokio viešumo Lietuva negali įpirkti.

„Matau keistą dalyką, kad uždaresnio būdo žmonės ar vyresnio amžiaus politikai, kažkieno įkalbėti, kad turi būti socialinėje erdvėje, ima painioti realų gyvenimą su eksponuojamu, skirtu masiniam vartojimui. Toks supainiojimas kartais virsta juokingomis ir saldžiomis emocijos apraiškomis“, – paklaustas apie komunikacijos klaidų kilmę svarsto komunikacijos konsultantas, agentūros „PR Service/Edelman Afiliate“ direktorius Linas Kontrimas.

Kaip ir realiame gyvenime, jo veidrodžio atspindyje – feisbuke dauguma problemų kyla iš nežinojimo, nes dalis politikų nežino, kam jiems reikalingas feisbukas ir kokiam tikslui jie naudojasi šiuo socialiniu tinklu. Atsakymas, kad feisbuko reikia, nes jį turi kiti politikai, ir netinka, ir neįtikina.

„Labiausiai feisbuke įtikina nuoširdumas, – neabejoja skaitmeninės reklamos ir komunikacijos paslaugas teikiančios įmonės „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas. – Sekasi tiems, kurie tai daro nuoširdžiai. Ne todėl, kad kažkoks komunikacijos specialistas pasakė, jog reikia būti feisbuke, bet todėl, kad supranta, jog tai duoda realios naudos.“

Kaip galima pamatuoti feisbuko naudą politikams? A.Žakas pasitelkia milžiniško stadiono su 1,4 mln. žiūrovų pavyzdį: „Politikas išeina į centrą ir pradeda kažką pasakoti. Jei pasakojimas labai įdomus, žiūrovai pirmose eilėse jį išgirsta, ima pasakoti sėdintiems už nugarų, taip informacija plinta ir pasiekia kažkiek žmonių. Panašiai ir socialiniuose tinkluose, jei juos išnaudosi tinkamai. Vadinasi, stadione gavai mikrofoną ir gali kalbėti visiems, o jei kalbi nesąmones, gali turėti ir 15 mikrofonų – vis tiek niekas nesiklausys.“

Nors feisbuke užmezgamas virtualus ryšys niekada nepakeis bendravimo akis į akį, pavyzdžiui, jei politiko įrašas patiks tūkstančiui feisbuko vartotojų, nebūtinai politikas pavergs rinkėjų širdis bendraudamas tiesiogiai, vis daugiau politikų ima ieškoti savo elektorato socialinėje erdvėje.

Buvo laikai, kai L.Graužinienės feisbuke nebuvo

Per 2009 m. prezidento rinkimų kampaniją iš septynių kandidatų feisbuku naudojosi tik Dalia Grybauskaitė (dabar turi 317,5 tūkst. gerbėjų), Algirdas Butkevičius (dabar turi 5,5 tūkst. gerbėjų) ir Česlovas Jazerskas (dabar feisbuko neturi). Tai savo darbe „Politinė komunikacija socialinių tinklų svetainėse“ suskaičiavo Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto (KF) Medijų tyrimų laboratorijos vedėjas doc. dr. Andrius Šuminas.

Dabar D.Grybauskaitė feisbuke yra vienvaldė lyderė ne tik tarp politikų – Prezidentė gali konkuruoti kad ir su prekių ženklais, nes turi trečdalį milijono gerbėjų.

Įdomu, kad visuomenėje populiariausių lyderių karūnas feisbukas šiek tiek pareguliuoja. Pavyzdžiui, nuomonės apklausos rodo, kad premjeras ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis populiarumu netgi aplenkė Pre­zidentę. Atrodytų, ir jų feisbuko paskyrose gerbėjų turėtų būti apylygiai, bet D.Gry­bauskaitė patinka 317,5 tūkst. vartotojų, o A.Butkevičius turi 57 kartus mažiau gerbėjų, Prezidentės profilio nuotrauka patinka 23 tūkst. žmonių, premjero – 230 žmonių.

„Prezidentės D.Grybauskaitės komunikacija feisbuke yra vienas pirmųjų socialinės erdvės panaudojimo pavyzdžių. 2009-ųjų rinkimų kampanijos metu kiti kandidatai profiliais, nors juos ir turėjo, nelabai naudojosi. O D.Grybauskaitė iš tiesų komunikavo – nuolat buvo kuriamas įvairus turinys“, – pasakoja A.Šuminas.

Paklaustas, ar dabartinį D.Grybauskaitės populiarumą galėjo lemti tai, kad rūpintis savo įvaizdžiu socialiniame tinkle ji ir jos komanda pradėjo gana anksti, VU KF docentas priduria, kad 317,5 tūkst. gerbėjų ji dabar turi ne tik dėl pavyzdinės komunikacijos, bet ir dėl posto: „Kokiam nors ministrui pelnyti tokį populiarumą būtų gerokai sunkiau.“

Vis dėlto feisbuko statistika gali būti apgaulinga, nes yra perkama: gali turėti vos 20 gerbėjų, bet sumokėti 500 eurų, kad konkretų įrašą pamatytų, tarkime, 5 tūkst. žmonių. Tiesa, tokią reklamą galima pirkti tik turint oficialų puslapį, o ne asmeninę paskyrą.

2009-aisiais Loreta Graužinienė prezidento posto siekė be feisbuko. Dabartinė Seimo pirmininkė šiuo metu turi 2,8 tūkst. gerbėjų ir socialiniame tinkle reiškiasi gana aktyviai. Nežinia, ar savo paskyrą administruoja pati Seimo pirmininkė, ar jos patikėtiniai, tačiau L.Graužinienė iš feisbuko atrodo tikra darbo bitė: visi jos įrašai susiję tik su politine veikla, jokių asmeniškumų, ir jokie konsti-tu-ti-ta ar transatlantiniai skrydžiai į Japoniją feisbuko eterin neprasprūsta.

O štai jos kolega Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis, kuris 2009-aisiais taip pat kandidatavo prezidento rinkimuose, šiuo metu turi tiek sekėjų, kiek L.Graužinienė ir A.Butkevičius kartu sudėjus. V.Mazuronis aktyviai komentuoja aktualijas, pasisako pabėgėlių bei vaikų teisių apsaugos tematika ir pasižymi mandagumu atsakydamas kritikams, nes iš pradžių juos pagiria, o savo sienoje net dalijasi savo paties karikatūromis.

Ir 2016-aisiais feisbuku nesinaudoja visi politikai. Pavyzdžiui, trys Vyriausybės nariai – ūkio ministras Evaldas Gustas, energetikos ministras Rokas Masiulis ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius feisbuko neturi (L.Linkevičius naudojasi užsienyje populiariu tviteriu).

Kitų ministrų paskyrose daugiausia darbiniai reikalai – sveikinimai, pranešimai apie išvykas, naujienos, nors pasitaiko ir viena kita laisvalaikio su šeima nuotrauka. Ministrų aktyvumas feisbuke šiemet panašus: aktyviausi – krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Jie socialinę erdvę išnaudojo ir tam tikrai krizių komunikacijai: J.Olekas aiškinosi, kodėl nusprendė Patriotų premijos neskirti Nerijai Putinaitei, o A.Pitrėnienė virš straipsnio apie savo ir sutuoktinio kelionę į komandiruotę Londone tikslino: „Važiavo už savo lėšas – ne už ministerijos, ne už mokesčių mokėtojų, o už savo pinigus.“

Visai neaktyvi feisbuke socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Ji feisbuke lyg ir yra, tačiau per pusantro mėnesio paskelbė tik tris įrašus: sveikinimą Vasario 16-osios proga, kitą dieną ministrės asmeniniame profilyje buvo galima pasigrožėti apšerkšnijusios šakelės nuotrauka, dar kitą – atnaujinta profilio nuotrauka, kuri patiko tūkstančiui vartotojų, o komentatoriai negailėjo komplimentų A.Pa­bedinskienės išvaizdai.

Kita detalė, kuri nepuošia skurdaus šios ministrės feisbuko, buvo ta, kad po Saviečių tragedijos, kai šulinyje žuvo du vaikai, o ant kojų buvo sukeltos už tragediją atsakingos tarnybos ir politikai, socialinės apsaugos ir darbo ministrė savo profilyje pasidalijo žuvėdrų nuotrauka (vėliau šį įrašą pašalino).

Koks turi būti politiko vardu feisbuke skelbiamas turinys, kad neatrodytų nei juokingas, nei nuobodus? Komunikacijos ekspertai sako, kad ši formulė daugiausia priklauso nuo tikslo, kaip politikas nori pasirodyti. Tačiau nerimtai atrodys, jei 8 iš 10 politiko įrašų feisbuke bus kačiukų, šuniukų ar gėlyčių vaizdai.

„Turinį galima skirstyti pagal temas, tačiau jis priklauso nuo keliamų tikslų – ar politikas nori pasirodyti kaip šeimos žmogus, ar labai atsidavęs darbui. Panašiai kaip ir prekių ženklų atveju – pirmas klausimas yra tikslas, – komentuoja A.Žakas. – Žinoma, yra politikų, kurie socialiniais tinklais naudojasi, nes reikia, nes kiti politikai jais naudojasi. Bet tai, kaip ir, pavyzdžiui, gerinti įvaizdį, nėra tikslas, nes neįmanoma pamatuoti ir patikrinti, kaip sekasi siekti tikslo ir uždavinių.“

Nieko blogo pasitarti su profesionalais

Kas lemia šiurkščias komunikacijos klaidas feisbuke ir ko reikia, kad ji būtų sėkminga? Komunikacijos konsultantas L.Kontrimas, pirmiausia pataręs nepainioti realaus ir tariamo feisbuko pasaulio, prie patarimų prideda saiką – politikui nevertėtų komunikuoti feisbuke nuo pat „labas rytas“ iki „labanakt“: „Kaip sako indėnų patarlė, jei neturi ko pasakyti, geriau patylėk. Na, o jei turi ką pasakyti – geriau trumpai ir aiškiai.“

Jis priduria, kad politikai, ypač aktyvioje politikoje dalyvaujantys nebe pirmus metus ir mokantys bendrauti su skirtingomis auditorijomis, pamiršta, jog galima pasitelkti ir profesionalų pagalbą, kuri, kuriant feisbuko turinį, gali nemažai pagelbėti.

„Pastebėjau, kad visi jau suprato, jog investuoti į drabužį būtina, bet į komunikaciją – ne. Komuni­kabilumas nėra duotybė visam amžiui, nes viskas – socialinė aplinka, raktinių simbolių rinkiniai – keičiasi. Politikams tai ypač svarbu“, – konsultuotis su specialistais rekomenduoja L.Kontrimas.

Komunikacijos specialistai gali ne tik konsultuoti, bet ir administruoti politiko paskyrą – asmeninę ar oficialų puslapį. „Socialaus marketingo“ direktorius A.Žakas sako dažniausiai susiduriantis su atvejais, kad administruoti oficialų puslapį imasi pats politikas arba jo asistentas, dar kiti samdo agentūras administruoti ar bent jau strateginėms ar pagrindinėms komunikacijos kryptims planuoti, nes tonas feisbuke nesiskiria nuo bendros komunikacijos linijos.

„Negalima sakyti, kad jei politikas pats neadministruoja savo paskyros, tai būtinai yra blogai. Politikams, kurie patektų į blogiausiai komunikuojančių feisbuke trejetuką, sakyčiau, jau seniai reikėjo pasikviesti asistentą. Kita vertus, tas asistentas turėtų būti lyg neatskiriama politiko dalis ir žinoti viską 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę, nes kitaip jis negali kokybiškai ir tinkamai reaguoti į įvykius“, – komentuoja A.Žakas.

Jis rizikuoja atimti duoną iš savęs ir pataria galutinį sprendimą palaiminti patiems politikams. Kitaip tariant, geriausia, kad komunikacijos agentūra būtų patariamasis, konsultacinis organas, perduodantis patirtį, bet galutinis sprendimas (kaip ir atsakomybė už komunikaciją) turėtų priklausyti patiems politikams, nes tai susiję su jų reputacija.

Prie sėkmės arba nesėkmės gali prisidėti ir tas žmogus, kuris iš tiesų kuria turinį po politiko pavarde ir fotografija feisbuko paskyroje. Nuo patikėtinio, atrodo, nudegė ir buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, kai „Meras Zuokas“ parašė, kad Rusija turi leidimą karinei intervencijai į Ukrainą. Po tokio geopolitinio nesusipratimo A.Zuokas teisinosi, kad tai jo patikėtinio, kuris savaitgalį buvo atsakingas už mero profilį feisbuke, darbas.

Būtent apsistatymą būreliu samdomų žmonių, kurie politiko vardu reiškiasi feisbuke, L.Kontrimas laiko viena iš keturių galimų klaidų. Ne tik todėl, kad per juos galima žiauriai prašauti pro šalį.

Specialistas aiškina, jog socialinė erdvė atsirado tam, kad priartintų žmones vieną prie kito, kai masinė medija juos atskyrė. Tačiau perdėtas familiarumas, kaip ir saiko praradimas, atsirandantys iš noro pernelyg priartėti, irgi yra klaidos, kurių politikai neturėtų daryti.

„Būtinos sąlygos yra asistento ir politiko psichologinis pažinimas bei saiko jausmas, nes agentūros irgi negali imituoti tikro gyvenimo įvykių gausos per atstumą. Tai apgaulė“, – perspėja L.Kontrimas.

Jis sako, kad dar viena meškos paslauga, kurią gali padaryti asistentai, – tai politiką pristatyti tokį, koks jis nėra. Pavyzdžiui, kalbėdamas į kamerą šis vargiai surezga sakinį, o feisbuke sklandžiai žarsto kalbos lobius.

Reikia bendrauti, bet ne atsiskaitinėti

Prezidentė D.Grybauskaitė viename interviu yra sakiusi, kad kartais pati paskaito komentarus savo paskyroje ir pati atsako feisbuko vartotojams.

Būtent dialogas, kaip pabrėžia „Veido“ kalbinti ekspertai, yra feisbuko vertybė. Socialinė erdvė, kurią A.Žakas vadina moderniu laikraščiu, nuo tradicinės medijos skiriasi dviem dalykais. Pirma, joje gali atsisakyti erzinančio turinio ir susikurti tokį, kokio nori, antra – priešingai nei radijo, lauko reklamos ar dar kokios tradicinės medijos atveju, gali įsitraukti į diskusiją, o ne tik gauti informaciją.

„Jei platforma, kurią galima naudoti dialogui, yra naudojama monologui, – tai vienas didžiausių absurdų, – pastebi A.Žakas. – Bet absoliutinti, kad mūsų politikai tik taip elgiasi, negalime, turime puikių politikų komunikacijos socialinėje erdvėje pavyzdžių.“

Feisbuko duotybę – megzti dialogą – išnaudoja ne visi politikai. Panarsčius, pavyzdžiui, minis­trų profilius matyti, kad retas įsitraukia į diskusijas su komentatoriais. Viskas vyksta paprasčiau: kelios rankos paspaudimo nuotraukos iš darbinių susitikimų, oficialaus tono aprašas, ir viskas.

Tiesa, pastaruoju metu, kai Vyriausybę krėtė apokaliptinės nuotaikos, atsirado ministrų, kurie savo oficialias paskyras išnaudojo kone krizių komunikacijai. Tarkime, apie sprendimą dėl buvusios sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės atstatydinimo premjeras pranešė ir feisbuke, pareikšdamas, kad asmenys, einantys aukštas pareigas, turi būti nepriekaištingos reputacijos. Po šiuo įrašu – 20 komentarų ir klausimų, bet atsakymų – nė vieno. O štai R.Šalaševičiūtė dar būdama ministre savo oficialioje paskyroje pakvietė „darbais ir rūpesčiais“ nuo šiol dalytis jos asmeniniame profilyje. Ir padėkojo kiekvienam komentatoriui, pasveikinusiam ją gimtadienio proga.

Dar 2011-aisiais, rašydamas disertaciją „Interaktyvios rinkiminės komunikacijos siekinių raiška: 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų atvejis“, A.Šuminas pastebėjo, kad dalis politikų socialinį tinklą bando išnaudoti kaip dar vieną vienos krypties kanalą informacijai transliuoti. Kitaip tariant, užuot įsitraukę į diskusiją, bendravimą, gavę grįžtamąjį ryšį, kai kurie politikai tiesiog kuria ir stumia informaciją viena kryptimi. O kuo rinkimų diena arčiau – tuo informacijos daugiau.

Seimo rinkimams artėjant galėsime papildyti draugų ar sekamųjų sąrašus feisbuke – netrukus kandidatai čia puls pelnyti rinkėjų širdžių ir patiktukų („like’ų“).

„Galima pastebėti tendenciją, jog politikai suaktyvėja artėjant rinkimams – susikuria feisbuko profilį, kad pakomunikuotų prieš rinkimus, o po jų baigiasi ir komunikacija. Tačiau manau, kad jie vis labiau supranta, jog vienkartinis suaktyvėjimas nėra toks naudingas kaip nuolatinis bendravimas“, – sako „Socialaus marketingo“ direktorius A.Žakas.

Interaktyvią rinkiminę komunikaciją tyrinėjęs A.Šuminas pritaria, kad politikai jau suprato, jog socialinėse medijose, konkrečiai ir feisbuke, yra didelė potencialių rinkėjų dalis. Nors mokslas dar neįrodė tiesioginio ryšio tarp feisbuko ir rinkimų rezultatų, socialiniame tinkle tikrai galima įtikinti auditoriją ar paskatinti potencialius rinkėjus rinkimų dieną eiti balsuoti.

Suvokimas, kad rinkėjus galima pasiekti ir per feisbuką, atsirado tada, kai šis socialinis tinklas išaugo. Pavyzdžiui, 2009-ųjų prezidento rinkimų kampanijos metu feisbuke buvo užsiregistravę 130 tūkst. Lietuvos vartotojų, o 2016-aisiais kažkada buvusi nišinė medija išaugo iki 1,4 mln. vartotojų Lietuvoje. Ir nebėra taip, kad feisbuke rinkėjų ir palaikymo gali rasti tik tos partijos, kurių rinkėjai yra jaunesni.

„Feisbukas nebėra tik jaunų žmonių erdvė, komunikacijos kanalas. Šiame tinkle daugėja vyresnio amžiaus vartotojų, kurie čia praleidžia nemažai laiko, yra aktyvūs. Amžiaus skirtumas dingo, bet pirmiausia reikia kalbėti apie tai, ar pradėję naudotis socialinėmis medijomis politikai ar partijos supranta, ko siekia. Jie turi turėti tikslą ir suprasti šios medijos žaidimo taisykles, – komentuoja A.Šuminas. – Kai kalbama apie komunikacijos socialinėje erdvėje įtaką rinkimų rezultatams, ją išmatuoti ir įvertinti sunku. Politikai komunikuoja ne tik feisbuke, yra daugybė kitų kanalų, tad vien jau todėl sudėtinga pamatuoti skirtingų veiksnių daromą įtaką. Galima sakyti, kad kampanija feisbuke lėmė rinkimų rezultatus, bet moksliškai bent jau kol kas to įrodyti neįmanoma, tai labiau spekuliacija arba bandymas parodyti, kad kažkas labai gerai dirba. Žinoma, vertinti sėkmę, įsitraukimą ir rasti tam tikrų sąsajų su rinkimų rezultatais tam tikra prasme galima.“

Feisbuko gerbėjai gali suklaidinti politikus ypač prieš rinkimus. Jei šie patikės, kad visi jų sekėjai ir naujas profilio nuotraukas giriantys žmonės rinkimų dieną atiduos savo balsą būtent už juos, gali būti, kad lūkesčiai žlugs nė nepradėję pildytis. A.Šuminas paaiškina, kad interneto auditorija gali būti aktyvi prie kompiuterio – mėgti, komentuoti, dalytis, bet kai reikia imtis realių veiksmų – nueiti į rinkimų apygardą, aktyvumas gali baigtis. „Aktyvumas virtualioje erdvėje ir realiame gyvenime nėra tapatūs dalykai. Todėl kai kuriais atvejais burbulai atsiranda feisbuke, o sprogsta realybėje“, – apibendrina komunikacijos specialistas.

B.Vėsaitė feisbuke daug laiko nepraleidžia, nes dažniau renkasi internetinę žiniasklaidą, o feisbuko profilyje nebent pakomentuoja joje aptiktas aktualijas. Politikė prisipažįsta, kad socialiniame tinkle nelabai bendrauja ir su rinkėjais: nebent koks laiškas prasprūstąs į elektroninio pašto dėžutę, o į tulžies pilnus komentarus neatsakinėjanti.

„Neplanuoju konsultuotis. Anksčiau, jei ir konsultuodavo, viskas būdavo priešingai. Tad ačiū, nereikia. Kol kas pasikliausiu savo galva“, – sakė politikė, paklausta, ar neplanuoja pasitelkti komunikacijos ekspertų paslaugų – patarti ar administruoti jos paskyrą feisbuke.

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Neseniai gausi Vyriausybės migracijos klausimų komisija, vadovaujama Vyriausybės pirmojo vicekanclerio Rimanto Vaitkaus, iškilmingai turistavo po Švediją. Skelbta, kad Miarstos sulaikymo centre buvo detaliai susipažinta su Švedijos migracijos tarnybos darbu ir patirtimi, pažintinis vizitas pratęstas Stokholme. Be R.Vaitkaus, patirties sėmėsi socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo viceministrai, Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje direktorius, daug kitų Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdininkų.

Gražu? Taip. O kiek tai kainavo? Ar dalis valdininkų negalėjo tos patirties pasisemti iš interneto? Kita vertus, ar ne­buvo galima nusiųsti į Švediją poros žmonių, kurie kaip reikiant pasidomėtų ir po to jau visai Tarpvyriausybinei migracijos klausimų komisijai surengtų mokymus?

Valdininkų, kartais ir politikų komandiruotės labiau primena paslėptą premiją už darbą, o ne valstybei reikalingus darbinius vizitus. Pastarųjų sąskaita galima išlaidauti ir vykti su didesne, nei reikėtų, kompanija ar apsistoti „Hilton“ ar kitame viešbutyje, kuriame už ke­lias nakvynes negaila ir 5 tūkst. eurų – juk pinigai valstybės.

Papiktinusių komandiruočių buvo ne vie­na, tačiau jos sulaukė nebent triukšmo ži­nia­sklaidoje.

Susirūpinusieji kita pošventine komandiruote – švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės ir jos sutuoktinio išvyka į Londone vykusį Pasaulio švietimo forumą – buvo nuraminti, kad ministrės sutuoktinis Aurelijus Pitrėnas į Londoną skrido savo lėšomis. Nei lėktuvo bilietas, nei viešbutis, už kurį, kaip sakė Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, teko primokėti maždaug 13 eurų, mokesčių mokėtojams nekainavo.

Už sutuoktinio gimtadienio proga įvykusią kelionę sumokėta iš ministrės pinigų, todėl teisinio pagrindo pradėti tyrimą dėl tokio minis­trės elgesio nėra. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) teigimu, ministrė nepasinaudojo tarnybine padėtimi, kad gautų asmeninės naudos, kelionės išlaidas apmokėjo pati, be to, nepriėmė jokių sprendimų, kurie būtų susiję su jos sutuoktiniu, vadinasi, nekilo ir interesų konflikto.

Vis dėlto VTEK priminė politikams keliamus aukštus tarnybinės etikos reikalavimus ir rekomendavo A.Pitrėnienei ateityje elgtis taip, kad nekiltų abejonių dėl interesų konflikto galimybės.

Panašiai partijos kolegei patarė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, paragindama ministrę su vyru verčiau keliauti per atostogas. Vasario pabaigoje pati Seimo pirmininkė vyks į Japoniją, o skrydžio bilietai ir draudimas 6 delegacijos nariams verslo klase kainuos apie 15 tūkst. eurų. „Tai – transatlantinis skrydis, ilgas, su persėdimais, atitinkamai ir kainuoja“, – kelionės išlaidas pateisino L.Grau­­žinienė, bet netruko būti pašiepta dėl geografinės nuovokos.

Nors Seimo pirmininkė pagrindžia tokias kelionės išlaidas, jos bendrakeleivis, opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius prieš kelionę rūpinasi, ar Seimo kanceliarija pakeis lėktuvo bilietą į pigesnį, kaip jis ir prašė. „Ne­žinau, sąmoningai ar ne, bet visai delegacijai buvo nupirkti verslo klasės bilietai“, – piktinasi A.Kubilius.

Paklaustas, ar jam pakaktų ekonominės klasės, A.Kubilius tikino tik ja visada ir skraidantis, o problemų dėl to neturėjęs: „Gal praėjusių metų pabaigoje buvo sutaupyta lėšų komandiruotėms ir nutarta jas taip išleisti vienu mostu.“

Sutuoktiniui lydėti leidžiama

Už ministrės sutuoktinio kelionę, kaip ir pridera, sumokėjo patys Pitrėnai, liko tik moralės ar etikos klausimas, ar galėjo ministrės antroji pusė vykti su oficialia ministerijos delegacija. Galėjo – patikina protokolo specialistas liberalas Arminas Lydeka.

Seimo narys A.Lydeka paaiškina, kad politikų vizitus pagal jų lygį nuo aukščiausio galima skirstyti į valstybinius (aukščiausio rango), oficialius, o žemesniam rangui priklauso darbiniai, vadinamieji vizitai pakeliui ir neoficialūs vizitai.

Per valstybinius vizitus reikalaujama, kad politikas vyktų su antrąja puse. Tokiais atvejais sutuoktiniams sudaromos atskiros programos, rengiami susitikimai. Kiti, oficialūs vizitai dažniausiai taip pat vyksta su antrąja puse, tačiau tai nėra prievolė.

„Tai yra labiau kviečiančiosios ir vykstančiosios šalių susitarimo reikalas, kiek ir kokių renginių numatyta programoje, galbūt tai – daugiašalis vizitas, tad svarbu, ar kitų valstybių po­litikus lydės sutuoktiniai, ar patogiai jausis kiti svečiai. Bet dažniausiai ir į šiuos vizitus vykstama su sutuoktiniais“, – paaiškina etiketo žinovas ir priduria, kad antroji pusė įvairiose šalyse traktuojama skirtingai: vienur tai politiką lydintis artimas žmogus, o kitur – griežtai tik su­tuoktinis.

Protokolas nevaržo laipteliu žemiau esančių darbinių vizitų. Pasak A.Lydekos, ar sutuoktiniui reikėtų vykti drauge, labiau lemia organizatorių sąlygos, ar jie numato atskirą programą sutuoktiniams. „Jei tokios nenumatyta, išsiskirti, būti baltai varnai nereikėtų“, – sako A.Lydeka.

Skrydžio kaina – ministro portfelis

Nors žiniasklaidoje kasmet nuskamba ne­mažai politikų ir valdininkų komandiruočių, iš aprašymo primenančių keliones savo malonumui, tyrimai pradedami dėl mažumos jų. Pa­vyzdžiui, nuo 2012 m. pradžios VTEK yra ty­rusi ir priėmusi sprendimus tik dėl kelių ko­man­diruočių – savivaldos atstovų išvykų.

Bene garsiausia, brangi visomis prasmėmis ir verta ministrės portfelio, buvo tuometės ūkio ministrės socialdemokratės Birutės Vėsaitės kelionė bendrovės „Arvi“ užsakytu skrydžiu į Astaną, Kazachstane vykusį verslo forumą. Nors B.Vėsaitė posto neteko, jos pakeleiviams – Vilniaus savivaldybės mero patarėjui Benui Renatui Baltusiui bei administracijos direktoriui Valdui Klimantavičiui užsakomasis reisas pasekmių neturėjo: nesant įrodymų VTEK ty­rimą nutraukė.

Be B.Vėsaitės, buvo ir daugiau ministrų, kurie postą palikti turėjo po nevykusių komandiruočių. Pavyzdžiui, 1999–2001 m. Ūkio ministerijai vadovavęs Eugenijus Maldeikis postą prarado po kelionės į Maskvą, kurioje susitikimuose su Rusijos naftos ir dujų bendrovių vadovybe dalyvavo privataus verslo atstovai, su­interesuoti „Lietuvos dujų“ privatizavimu.

Nors tuometis skandalas net buvo pavadintas „maldeikiada“, VTEK konstatavo, kad E.Mal­deikio elgesys per vizitą nesukėlė viešųjų ir privačių interesų konflikto, tačiau ministras pažeidė vizitų organizavimo bei vedimo tvarką, numatytą Vyriausybės nutarime.

Po VTEK nuosprendžio 1998-aisiais susisiekimo ministro kėdę palikti turėjo ir konservatorius Algis Žvaliauskas, vyriausybiniu lėktuvu „JetStar“ skridęs į Švediją pamedžioti.

Vėlesnės komandiruotės, dėl kurių tyrimus pradėjo VTEK, buvo susijusios su savivaldos atstovų žygiais.

Štai 2012-aisiais VTEK tyrimo veikėju tapo tuometis Kauno meras Andrius Kupčinskas. Jis bei dar du tarybos nariai Valius Venclovas ir Vygantas Gudėnas į tarnybinę komandiruotę Balstogėje vežėsi ir savo sutuoktines. Nustatyta, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų politikai nepažeidė.

Dar anksčiau, 2009-aisiais, VTEK nusprendė, kad įstatymą pažeidė tuometis Mažeikių rajono meras Vilhelmas Džiugelis, kuris priėmė rajono verslininkų dovaną – jam bei jo su­tuoktinei užsakytus ir apmokėtus lėktuvo į Lon­doną bilietus ir viešbučio paslaugas.

Kiek anksčiau komisija „išteisino“, bet ne­etišku pripažino ir Vilniaus mero Viliaus Na­vicko elgesį. Jis komandiruotės Kanuose, Pran­cūzijoje, pabaigoje pasiėmė nemokamų atostogų ir į Vilnių grįžo už savo pinigus.

Komandiruočių, sukėlusių šurmulį, bet ne daugiau, pastaraisiais metais būta ne vienos. Šiemet kliuvo ir jau buvusiai Nacionalinės že­mės tarnybos (NŽT) vadovei Daivai Ginei­kaitei. Ji Seimo Kaimo reikalų komitete turėjo pasiaiškinti, kodėl į Jungtinių Tautų sesiją JAV skrido drauge su patarėju Gintaru Fur­ma­na­vi­čiumi. Tiesa, šiai tarnautojai brangiau nei transatlantinis skrydis atsiėjo kelionė Kau­no gatvėmis – „darbietė“ neteko NŽT direktoriaus pos­to, kai, įtariama, neblaivi sukėlė avariją ir dar galbūt bandė nuslėpti girtumą.

2009 m., nepaisant tuomečio premjero An­driaus Kubiliaus ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko skatinimų taupyti sunkmečiu, tuometis aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas še­šioms dienoms „išsikomandiravo“ į Kenijos sostinę Nairobį. Į Jungtinių Tautų aplinkos pro­gramos Valdančiosios tarybos sesiją ministras keliavo net su dviem kompanionėmis – patarėja Laura Dzelzyte ir Aplinkos strategijos departamento vadove Vilija Augutavičiene.

Bergždžios kelionės brangsta

Kitas dalykas – komandiruočių terminai, kai tolimos penkių žmonių komandiruotės pailgėja iki kelių savaičių. Kartais abejonių kelia ir kelionės išlaidos, tenkančios vienam žmogui. Tarkime, Europos sostinėse galima rasti įvairių viešbučių – nuo „Hilton“ ir „Kempinski“ iki pi­giausių. Pasitaikė atvejų, kad kaina vienam žmo­gui viešbutyje siekė maždaug 5 tūkst. eurų už 2–3 paras. Pagaliau – kelionės tikslingumas: dažnai skrendama į įvairiausias konferencijas.

Sutinku, kad reikia domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, tačiau ten gali skristi ir vienas žmogus, kuris grįžęs padarytų pranešimą ir supažindintų kolegas. O pasitaiko, kad į tą patį renginį skrenda trise, po poros mėnesių į to paties pa­vadinimo konferenciją vėl skrenda keletas politi­kų. Kai analizuojame tokias situacijas, aki­vaizdžiai matome, kad tai yra premija darbuotojams, kuri iškreipia darbo apmokėjimo sistemą“, – dažniausiai pasitaikančius komandi­ruo­čių nesusipratimus įvardija Seimo Audito komiteto pirmininkė „tvarkietė“ Jolita Vaickienė.

Pernai Audito komitetas atliko išsamią 2014 m. komandiruočių analizę ir rekomendavo mi­nistrams nustatyti kelionių prioritetus, kontroliuoti, kad lėšos būtų naudojamos taupiai.

„Kadangi iš esmės analizavome, kaip ir už kiek buvo skraidoma, svarstant biudžetą mūsų komitetas siūlė išlaidas mažinti. Bet Finansų ministerija į tai nekreipia dėmesio, esą kelionės ir lėktuvų bilietai brangsta. Žodžiu, ko­man­diruočių išlaidas reikia didinti, bet apie jų efektyvumą nekalbama“, – sako J.Vaickienė.

O štai Seimo valdybai, kuri tvirtina parlamentarų komandiruotes, kritikos negaili jos narys A.Kubilius. Politiko teigimu, lėšos komandiruotėms skirstomos be aiškaus plano. Tai lemia, kad, užuot finansavus valstybei naudingas komandiruotes, politikai vyksta ten, kur visai nevertėtų. Opozicijos lyderis sako, kad Seimo valdyba di­desnę įtaką sprendžiant, kurias komandiruotes tvirtinti, turėtų perduoti tiems, kurie išmano už­sienio politiką ir tarptautinius ryšius.

A.Kubilius svarsto, kad išmintinga būtų daugiau lankytis Rytų partnerystės šalyse – Gru­zijoje, Moldovoje, Ukrainoje, o pastarojoje aplankyti ne tik Kijevą, bet ir regionus nuo Odesos iki Charkovo. Taip pat stengtis nuvykti ten, kur priimami Lietuvai ir visam regionui reikšmingi sprendimai, – į didžiąsias Europos sos­tines, Vašingtoną.

„Dalis komandiruočių nepatvirtinama, nes nėra lėšų, bet metų pabaigoje pasirodo, kad bendrai komandiruotėms sutaupyta, ir imamasi tuos pinigus leisti bet kokioms kelionėmis. Didelė dalis pinigų skiriama patvirtintoms delegacijoms, pavyzdžiui, Baltijos Asamblėjai. Kai kurios jų yra solidžios, ten dirbti reikia intensyviai, o kitos – šiaip sau. Tad taip ir nutinka, kad vykstama į įvairiausius, kartais tuščius seminarus, bet nenuvykstama į svarbius delegacijos renginius, nes neva baigėsi pinigai“, –  skylėtą komandiruočių „politiką“ apibendrina A.Kubilius.

Seimo Pirmininkės pirmasis pavaduotojas Vytautas Gapšys išskrido į Niujorką dalyvauti Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos Jaunimo forume, Seimo narys Domas Pe­trulis buvo Vašingtone, Majamyje ir Floridoje, kur vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos Gynybos ir saugumo komiteto posėdžiai, štai o Mečislovas Zasčiurinskas penkias dienas Irane dalyvavo gyvulininkystės parodoje „Iran Plex 2015“, – tai tik kelios šios kadencijos parlame­n­tarų kelionės.

Tuo metu, kai gausi Tarpvyriausybinė migracijos klausimų komisija, vadovaujama Vy­riau­sybės pirmojo vicekanclerio R.Vaitkaus, keliavo po Švediją ir domėjosi pabėgėlių iš Sirijos bei Irako priėmimu, jos sudėtyje delegatų buvo gerokai daugiau nei pabėgėlių Lietuvoje. Kol kas Lietuva yra priėmusi tik 4 asmenų šeimą, ir ta per mėnesį jau spėjo į teis­mą paduoti Mig­racijos departamentą.

Taigi, kol vieni, pabėgėliai, keldami siaubą Europai, šimtais tūkstančių už savo pinigus mig­ruoja į Vokietiją, Švediją ir Daniją, kiti, Lie­tuvos valdininkai, dešimtimis už mūsų pinigus migravimo, ir ne tik, proga migruoja po Švediją, Londoną ir vietas su ištaigingais viešbučiais. Bet viskas teisėta.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skatindama nevalstybinių vaikų darželių steigimą Švietimo ir mokslo ministerija elgiasi teisingai, nes vietų vaikų darželiuose ypatingai Vilniuje ir Kaune labai trūksta. Todėl higienos normų supaprastinimas šioms įstaigoms vertintinas pozityviai. Tačiau ketinimai įvesti ikimokyklinį krepšelį, kuris skiriamas 4 ugdymo valandų per dieną (2555 Lt/metus), šią sumą nusavinant iš savivaldybių biudžetų yra vertintinas kaip savivaldybių darželių žlugdymas, savo pranešime rašo Seimo narė Birutė Vėsaitė. Anot jos, šis krepšelis gali būti skirtas nevalstybiniams darželiams.

“Tėvai už privatų darželį per mėnesį moka 700–1500 Lt., savivaldybių darželiuose kaina yra ženkliai mažesnė. Papildomų valstybės lėšų vaikų darželiams nė kiek nepadaugės, tačiau iš “valdiškų” vaikų darželių planuojama atimti lygiai pusę skurdaus biudžeto. Tai žiauriai smogs per kišenę nepasiturinčioms šeimoms, nes savivaldybės sugebės užtikrinti tik 4 ugdymo valandas. O jeigu tėveliai dirba ilgesnes darbo valandas, likusias turės padengti iš savo kišenės. Tai reiškia, kad valdiškos ugdymo įstaigos neabejotinai pabrangs, arba ugdoma bus skurdžiau. Neįsivaizduoju, kad už darželį galės susimokėti mamytė, dirbanti prekybos centre, tekstilės įmonėje arba daugiavaikė šeima”, – sako B. Vėsaitė.

Anot jos, bus pamalonintos pasiturinčios šeimos. “Be abejonės, privatūs darželiai neatpigs, tačiau prisidūrus 4 ugdymo valandų krepšelį, vaikučiams bus galima samdyti itin aukštos kvalifikacijos muzikos, dailės mokytojus, logopedus ir kitus ugdymo specialistus. Ir tai bus daroma “valdiškų” darželių sąskaita”.