Pastarąjį pusmetį vieni nekilnojamojo turto plėtotojai ir ekspertai vadina rinkos stabilizacijos ar stabilaus vystymosi laikotarpiu, kuris, kai kurių iš jų teigimu, prasidėjo jau pernai, kiti sako, kad plėtotojai šiemet labai aktyvūs, ir primena, jog įsigyjama rekordiškai daug būstų. Treti pastebi, kad pirkėjų aktyvumas, palyginti su 2016 m., nebeauga, nors būsto įperkamumas didėja, o kainos prieškrizinio lygio dar nepasiekė, ir įspėja, jog dalis būstų gali būti statomi „į sandėlį“.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Ir plėtotojai, ir analitikai, apžvelgdami pirmojo šių metų pusmečio rezultatus, taip pat pastebi, kad aktyviai perkamas antrasis būstas, po nedidelio atoslūgio vėl kyla nuomojamų būstų kainos, o investuojantieji į būstą nuomai, nors jau kurį laiką skamba įspėjimai, kad šiame segmente temperatūra kyla, taip pat nemažina tempų. Pasak jų, kol kas dar sunku pasakyti, kaip šią rinką paveiks nuo liepos 1 d. įsigaliojusios naujovės, susijusios su paskolų būstui įsigyti teikimu, tačiau kitais aspektais artimiausiu metu tendencijos liks panašios, o nuomotojai vis aktyviau žvalgosi į tradicinei investicijai skirto būsto segmentą – būsto, skirto trumpalaikei nuomai.

Nuomos kainos vėl kyla

Liepos antroji pusė ir rugpjūtis jau ne vienus metus sostinėje tradiciškai įsuka būsto nuomos kainų augimą: naujo būsto ieško ir abiturientai, planuojantys tęsti mokslus ar įsidarbinti Vilniuje, ir universitetų absolventai, kurie baigę studijas išsikrausto iš bendrabučių.

Ar taip bus ir šiemet? Šių metų pradžioje ekspertai prognozavo, kad nuomos kainų augimą gali pradėti stabdyti vis didėjanti pasiūla. Kita priežastis – kylant atlyginimams ir didėjant būsto įperkamumui vis daugiau žmonių, užuot nuomojęsi būstą, jį pirks, todėl gali mažėti ir potencialių nuomininkų gretos.

Nepaisant to, artėjant būsto nuomai paieškos pikui, žiemą šiek tiek smuktelėjusios kainos sostinėje vėl ima kilti ir, rinkos stebėtojų duomenimis, jau praaugo pernai liepą buvusias kainas. Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ kainų Lietuvoje apžvalgoje nurodoma, kad nuomos kaina Vilniaus gyvenamuosiuose rajonuose gegužę svyravo tarp 160–310 Eur/mėn. už vieno kambario butą, 210–420 Eur/mėn. už dviejų kambarių butą, 230–450 Eur/mėn. už trijų kambarių butą. Miesto centre nuomos kaina svyravo tarp 250–410 Eur/mėn. už vieno kambario butą, 280–580 Eur/mėn. už dviejų kambarių butą, 350–800 Eur/mėn. už trijų kambarių butą.

„Kainos kyla. Jei lyginsime 2016 m. birželį ir 2017 m. birželį, Vilniuje pasiūlos kainos padidėjo apie 4 proc.“, – patvirtina portalo „Aruodas.lt“ vadovė Viktorija Steponavičiūtė.

Šio portalo statistikos skaičiuoklės duomenys rodo, kad praėjusių metų birželį vidutinė pasiūlos kaina buvo 8,8 euro už kv. m. Aukščiausiai pernai ji buvo pakilusi liepą–rugpjūtį, iki 9 eurų už kv. m, o žemiausiai nukritusi pernai spalį–gruodį, kai siekė 8,49–8,53 euro už kv. m. Jei lyginsime su pernykščiu piku, šiuo metu kaina pakilusi vos 25 centais, iki 9,25 eurų už kv. m. Taigi išsinuomoti dviejų kambarių 50 kv. m butą vidutiniškai turėtų kainuoti 12,5 euro brangiau negu pernai, arba šiek tiek daugiau negu 460 eurų per mėnesį. Tiesa, skirtinguose sostinės rajonuose, net ir miegamuosiuose, kainos skiriasi, ir yra tokių rajonų, kuriuose kaina bent kol kas truputį mažesnė negu pernai liepą. Bet juk liepa tik įpusėjo, tad didysis kilimas, tikėtina, tik prasideda.

Socialiniuose tinkluose būsto ieškantieji piktinasi, kad nuomotojai tiesiog lupa nuomininkams kailį, o šie atkerta, kad įsigyti ir įrengti butą taip pat kainuoja vis brangiau, ir jei nenori mokėti šeimininkui, įsigyk savo. Netrūksta ir patarimų rinktis ne sostinę, bet iš esmės panašios tendencijos vyrauja ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose. Čia, kaip ir Vilniuje, būsto nuomos kainos žemiausiai buvo nukritusios vėlyvą rudenį ir žiemą, o dabar vėl pamažu kyla. „Jei palyginsime 2016 m. birželį ir 2017 m. birželį, Kaune būsto nuomai pasiūlos kainos padidėjo apie 9 proc., Klaipėdoje liko panašios, Šiauliuose padidėjo apie 12 proc.“, – sako V.Steponavičiūtė.

Didinti būsto nuomos kainas gali ir neseniai įsigaliojusios Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo pataisos: jei nuomininkai, kurie privalo nurodyti, kur gyvena, nori deklaruoti gyvenamąją vietą nuomojamame bute, nuomotojai, kurių dalis anksčiau vengdavo pasirašyti sutartis ir mokėti mokesčius, šiuo verslu turės užsiimti skaidriai – sumokėti gyventojų pajamų mokestį ar įsigyti verslo liudijimą. Tai papildomos išlaidos, kurias daugelis linkę perkelti ant nuomininkų pečių.

Nuomos sektorius dar neperkaito

Daugėjant butų, skirtų nuomai, didėja ir neišnuomotų butų pasiūla rinkoje, todėl „Inreal“ analitikas Robertas Žulpa prieš gerą pusmetį prognozavo, kad nuomai skirtų, bet neišnuomotų butų skaičius sostinėje nuo maždaug 2200 (apie 10 proc. sostinėje nuomojamų butų fondo), buvusių 2017 m. pradžioje, ilgainiui gali pasiekti 2800–3000, ir įspėjo, kad „didėjant konkurencijai nuomos kainos ir grąža mažės, o investicijos į būstą patrauklumas sumenks“. Tačiau kol kas tautiečių apetitas uždirbti iš nuomos nemažėja.

Nemažina jo ir vis dažniau skambantys įspėjimai, kad kelerius pastaruosius metus buvusios itin populiarios investicijos į būstą nuomai patrauklumas menkės, nes grietinėlė jau nugriebta, o rizika didėja, ypač jei būstą įsigijote su paskola ir palūkanų normos pradės kilti, o nuomos kainos neaugs. Bet kol kas pelnas nemažėja, uždirbti iš indėlių neįmanoma, akcijų birža ir kiti alternatyvūs būdai „įdarbinti pinigus“ daugeliui tebėra kaip nepažįstamas miškas tamsią naktį, o čia be didesnio vargo kasmet prikapsi keli procentai metinės grąžos. Pasak „Ober-Haus“ generalinio direktoriaus Remigijaus Pletero, tokios investicijos pelningumas siekia apie 4–6 proc. per metus.

Be to, griežtinama bankų skolinimo būstui politika daugiau ar mažiau apribos norinčiųjų įsigyti nuosavą būstą galimybes ir dėl to daliai žmonių nepavyks iš būsto nuomininkų stovyklos pereiti į savininkų stovyklą. Todėl ar reikia stebėtis, kad, nepaisant prognozių, investicija į būstą nuomai ir toliau laikoma patrauk-lia, pelninga ir saugia investicija?

Lietuvos banko (LB) atliekamos nekilnojamojo turto rinkos dalyvių apklausos duomenimis, Vilniuje naujos statybos butus nuomai perka beveik kas trečias pirkėjas. Kaune ir Klaipėdoje tokių yra perpus mažiau – apie 15 proc. Plėtotojai skaičiuoja, kad vidutiniškai apie 10–15 proc. naujų butų Vilniuje perkama ketinant juos išnuomoti, bet sostinėje yra ir itin patrauklių vietų, kur šis skaičius gerokai didesnis. „Tokia statistika pasižymi tik pavieniai projektai, bet kai kuriuose projektuose, esančiuose arti did-miesčio centro, iki 30 proc. būstų nuperkama kaip investicija“, – atskleidžia R.Pleteras.

Todėl kai kurie „Veido“ pašnekovai tikina, kad rinka dar neperkaitusi ir būstą nuomai galima įsigyti ir už skolintus pinigus.

„Kol nuomos kainos gana didelės ir yra nuomojamo būsto poreikis, o lėšų, uždirbamų iš nuomos, užtenka iš banko paimtai paskolai aptarnauti ir dar lieka – viskas tvaru. Juo labiau kad imant paskolą pirmam būstui iš banko galima pasiskolinti iki 85 proc. reikiamos sumos, o skolinantis antram būstui bankas suteikia mažesnę paskolą – 60–70 proc. ar dar mažiau. Kai žmonės įdeda daugiau savų pinigų, jie nėra linkę aklai rizikuoti: skaičiuoja, vertina, o ne bėga kaip akis išdegę, kaip buvo prieš krizę 2006 ar 2007 m.“, – sako Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas Mindaugas Statulevičius.

DNB banko vyresnioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė taip pat pastebi, kad pirkti būstą tikintis uždirbti pastaruoju metu itin populiaru, tačiau negalima teigti, jog būsto nuomos rinka jau įkaitusi beveik iki raudonumo. „Nuomai perkama labai daug, nes gyventojai šiame sektoriuje mato verslo galimybę, didesnę grąžą, negu investuojant savo lėšas į indėlius ar kitas turto klases, bet teigti, kad ši rinka perkaitusi, būtų per drąsu“, – sako ji.

Tačiau pasak „Inreal“ analitiko R. Žulpos, nors kainos kol kas kyla, pastaruosius dvejus metus Vilniaus nuomos rinkoje vidutiniškai visą laiką yra maždaug 2 tūkst. butų nuomai pasiūla, todėl investicija tampa rizikingesnė. „Birželio pabaigoje jų pasiūla šiek tiek sumažėjo ir buvo siūloma išsinuomoti apie 1750 butų, tačiau nereikėtų daryti skubotų išvadų, nes artėjant rudeniui paprastai šokteli siūlomų butų skaičius. Be to, didėjanti konkurencija tarp nuomotojų kainas koreguoja“, – aiškina analitikas.

Pašnekovai taip pat pastebi, kad didėjant pasiūlai išrankesni tampa ir nuomininkai. Jie mieliau renkasi geriau įrengtą butą naujos statybos name, o ne daugiau ar mažiau paremontuotą sename daugiabutyje, todėl tikėtina, kad pirmiausia mažės senesnių butų nuomos kaina, bet jų paklausa išliks. „Yra nemažai žmonių, kurie negali peržengti finansinio barjero ir įpirkti brangesnių, prašmatnesnių butų, todėl jiems tenka rinktis būstą senos statybos name. Be to, net didesnio finansinio manevro laisvę turinčios šeimos kartais renkasi, tarkim, senos statybos būstą jiems patrauklesniame Antakalnyje, o ne naujos statybos, bet miegamųjų rajonų pakraščiuose“, – ne nurašyti senuosius daugiabučius, o pasirūpinti jų renovacija ir prikelti naujam gyvenimui, nes šis segmentas taip pat turi savo klientų, ragina I.Genytė-Pikčienė.

Didės trumpalaikės nuomos patrauklumas

R.Žulpos teigimu, didelė konkurencija būsto nuomos sektoriuje vis dėlto po truputį mažins investavimo į šį sektorių patrauklumą. „Manau, kad šie metai bus stabilumo laikotarpis ir nuomos kainos jau nekils. Jau dabar kai kuriais atvejais ilgalaikės nuomos kainos mažėjo, nes besinuomojančiųjų derybinės pozicijos yra gerokai stipresnės, negu buvo prieš metus“, – sako „Inreal“ analitikas.

Pasak jo, jau dabar dalis žmonių ieško alternatyvių investavimo būdų, nes būsto nuomai segmente jau negalima tikėtis tokios didelės grąžos kaip seniau.

Jam pritaria ir I.Genytė-Pikčienė, sakydama, kad investicija į būstą nuomai išliks, bet ilgalaikės nuomos rinka jau yra beprisisotinanti, todėl plėtosis alternatyvi kryptis – trumpalaikė nuoma. „Galima nuomoti ne tik studentams ar atvykstantiems dirbti žmonėms. Dabar vis labiau populiarėja trumpalaikė nuoma keliautojams, poilsiautojams per „Booking.com“ ir kitus tinklus, nes turistai renkasi ne tik viešbučius. Manau, žmonės vis labiau išnaudos šią nišą, nes jei turite butą patrauklioje vietoje, trumpalaikės nuomos pajamingumas yra daug didesnis negu ilgalaikės nuomos, nors tai kelia daugiau rūpesčių. Puikus pavyzdys yra Druskininkai – ten nekilnojamojo turto rinka dūzgia ir kainos tikrai ne iš mažiausių. Panašia linkme eina Birštonas, pajūrio miesteliai“, – pabrėžia DNB banko vyresnioji analitikė.

Būtent tokias tendencijas pastebi ir M.Statulevičius: „Naujų projektų vystoma ir Druskininkų centre, ir pakraščiuose, ir rinka čia gana aktyvi – žmonės ne tik įsigyja antrąjį būstą sau, bet ir perka tam, kad išnuomotų. Nors ir ne taip sparčiai, šis sektorius auga ir Palangoje, Kuršių nerijoje, kuri taip pat įdomi investuotojams. Nauji būstai, skirti poilsiui, paprastai mažesni už įprastus, juose neretai diegiamos technologinės naujovės, nes atsiranda išmaniojo valdymo poreikis. O įsigijusieji senesnės statybos būstą eina tradiciniu keliu – atiduoda jį valdyti kokiai nors įmonei arba samdo vietinius jam tvarkyti, įleisti nuomininkus ir už tai gauna tam tikrą užmokestį.“

Pasak M.Statulevičiaus, antras būstas kurorte dažniausiai perkamas iš savų lėšų. O į klausimą, ar patartų būstą nuomai įsigyti skolinantis iš banko, I.Genytė-Pikčienė atsako, kad investuotojų guru ir sėkmingiausiu investuotoju pasaulyje laikomas JAV verslo magnatas Warrenas Buffetas yra juokavęs, esą kai rinkomis pradeda domėtis jo valytoja, jis pats skubiai išparduoda turimus vertybinius popierius.

„Kai kyla ažiotažas, daugybė žmonių masiškai perka vertybinius popierius, bet tada gresia korekcija, nes akcijų kaina kyla ne dėl gerėjančios įmonių situacijos, bet dėl perteklinės nepagrįstos paklausos, – aiškina ji. – Tokios situacijos Lietuvos būsto nuomos rinkoje dar nėra, bet aktyvumas tikrai buvo nemažas ir nuomos pajamingumas gali po truputį pradėti trauktis. Tad ketinantiems įsigyti būstą tokiam tikslui už paskolą būtina labai blaiviai įvertinti savo finansines galimybes, kitus rizikos veiksnius ir alternatyvas – kas būtų, jei, pavyzdžiui, ateityje išaugus palūkanų normai būsto išnuomoti kurį laiką nepavyktų“.

NT rinkoje – stabilizacija

Šių metų vasaros pradžioje nekilnojamojo turto rinka buvo aktyvesnė nei įprastai šiuo metų laiku. Registrų centro duomenimis, pernykščius rodiklius aplenkė tiek šio birželio, tiek bendri pirmojo pusmečio rezultatai. Negalutiniais duomenimis, pirmąjį vasaros mėnesį Lietuvoje sandoriais perleisti 11 645 nekilnojamieji daiktai. Tai 7 proc. daugiau negu pernai birželį ir beveik tiek pat, kiek šių metų gegužę, kai buvo perleistas 11 761 nekilnojamojo turto objektas. Iš viso per pirmąjį metų pusmetį šalyje sandoriais perleisti 60 457 pastatai ir sklypai – 3,6 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

Kita vertus, kaip skelbia Registrų centras, Vilniuje, kuris tradiciškai buvo šalies nekilnojamojo turto plėtros lyderis, butų per pirmuosius šešis šių metų mėnesius nupirkta mažiau nei pernai. „Susidomėjimas individualiais namais pirmąjį šių metų pusmetį šalyje, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2016 m., išaugo 7,8 proc., o butų pirkėjai naujo būsto dairėsi maždaug taip pat, kaip pernai: per šešis mėnesius pernai buvo perleista 16 051 butas, o šiemet 16 295, bet Vilniuje pardavimas nežymiai smuktelėjo. Per pirmąjį pusmetį sostinėje buvo perleisti 5038 butai ir 348 individualūs namai, arba 3,3 proc. ir 7 proc. mažiau nei per pirmuosius šešis praėjusių metų mėnesius“, – skelbia Registrų centras, skaičiuojantis ir naujų, ir senų butų sandorius.

Tačiau ir nauji butai šiemet buvo perkami vangiau negu pernai: „Inreal“ duomenimis, 2017 m. per šešis mėnesius parduota 1950 butų – apie 6,7 proc. mažiau nei prieš metus, o bend-ras neparduotų (laisvų ir rezervuotų) butų lygis sostinėje išaugo iki maždaug 4200.

Nepaisant to, statytojai yra gana aktyvūs: vien Vilniuje šiuo metu plėtojama daugiau kaip 100 naujų projektų, o iš viso rinkai per 2017 metus bus pasiūlyta daugiau kaip 4 tūkst. naujų butų. „Kaunas taip pat vejasi, plėtojama apie 30 projektų. Šiek tiek kitaip yra Klaipėdoje – ten nauji projektai plėtojami atsargiau, nes yra nemažai neparduotų anksčiau pastatytų butų“, – pasakoja M.Statulevičius.

Kad plėtotojai didina apsukas, patvirtina ir UAB „Eika“ plėtros direktorius Martynas Žibūda. Jo teigimu, vien per pirmąjį šių metų pusmetį plėtotojai pasiūlė beveik 2200 naujų butų, arba 33 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu 2016 m. „Trejus metus iš eilės bent penktadaliu didėjęs būsto pardavimas paskatino vystytojus siūlyti rinkai naujų projektų“, – teigia jis, tačiau pripažįsta, kad pirkėjai įsigijo apie 2 tūkst. butų, arba 2,5 proc., mažiau nei pernai.

R.Žulpa pastarąjį laikotarpį vis dėlto linkęs vadinti rinkos stabilizacijos ar stabilaus vystymosi laikotarpiu. Pasak jo, nors sandorių nedaugėja taip sparčiai kaip anksčiau, kainos stabilizavosi, todėl esą galima sakyti, kad į rinką atėjo stabilizacijos laikotarpis.

Nuosaikiu kainų didėjimą vadina ir „Ober-Haus“ analitikai. Pasak R.Pletero, šių metų pirmąjį pusmetį jos kilo 1–2 proc. priklausomai nuo šalies didmiesčio. Spartų kainų didėjimą sostinėje, pasak jo, amortizuoja tai, kad šiemet naujų butų pasiūla Vilniuje yra viena didžiausių.

Tačiau I.Genytė-Pikčienė teigia, kad kainos kyla gana sparčiai: „Augimo tempas šiemet, palyginti su pernai, paspartėjo, nes kai yra paklausa, pardavėjai į ją reaguoja. Bet kainos dar nėra pasiekusios tų aukštumų, į kurias buvo pakilusios 2008-aisiais.“

Ji priduria, kad nors pagal sandorių skaičių jau esame grįžę į prieškrizinius laikus, kai būsto rinkos aktyvumas buvo įspūdingai didelis (Vilniuje per 2016 m. įregistruotų butų sandorių kiekis didėjo 13 proc. ir bendras parduotų butų skaičius viršijo 1 tūkst.; tai 2 proc. viršijo 2007 m. rodiklius – B.Ž.), nerimauti nereikėtų, nes tai lemia objektyvios priežastys. „Šiemet darbo užmokestis kyla sparčiausiai nuo prieškrizinių laikų, bruto jis didėjo apie 10 proc. per metus, o augančios namų ūkių pajamos skatina žmones drąsiau elgtis ir įsigyjant būstą“, – aiškina analitikė.

Populiariausias, kaip rodo „Ober-Haus“ duomenys, ir toliau išlieka taupus ir nebrangus būstas didmiesčių pakraščiuose, kurį gali įpirkti didesnė dalis jo ieškančiųjų. „Tokio būsto – tiek naujų projektų, tiek senos statybos – pasiūla yra didžiausia. Išlieka populiarūs kotedžai – juos renkasi šeimos, galinčios įsigyti šiek tiek brangesnį būstą ir turinčios didesnio ploto poreikį“, – pasakoja R.Pleteras.

Jo teigimu, vien nuosavomis lėšomis šalies didmiesčiuose įsigyjama iki penktadalio perkamų būstų, o populiariausias sprendimas, jei pirkėjas atitinka LB ir pasirinkto komercinio banko nustatytus kriterijus, – skolintis iš banko maksimalią sumą, t.y. 85 proc.

„Vilniuje gyvenamąjį būstą apie 40 proc. gyventojų perka nesinaudodami bankų teikiamomis paskolomis. Ši dalis Kaune ir Klaipėdoje atitinkamai sudaro apie 30 ir 25 proc. Visoje Lietuvoje su įkeitimu įsigyjamo būsto dalis sudaro apie pusę visų tokio tipo sandorių ir pastaruoju metu pamažu didėja“, – sako LB valdybos narys Tomas Garbaravičius.

Pirkėjų galimybės senka?

Pašnekovų teigimu, pasakyti, kokios tendencijos nekilnojamojo turto rinkoje susiklostys artimiausiu metu ir kaip ją paveiks naujas įstatymas, reglamentuojantis skolinimąsi, kaip elgsis mūsų emigrantai ir kokios įtakos turės Jungtinės Karalystės sprendimas pasitraukti iš Europos Sąjungos bei kiti procesai, kol kas sunku.

„Tai, kiek būstų reikia, priklauso nuo vadinamosios demografinės bangos. Dabar ji kyla. Jaunesnei bangai priklausantys 25–30 metų žmonės paprastai ieško pirmojo būsto, todėl kai jų daugiau, ūgteli ekonominės klasės, nedidelio būsto paklausa bei išskirtinio būsto patraukliose miesto vietose paklausa, kurią lemia jauni profesionalai. Vyresnei bangai priklausantys 50–60 m. amžiaus gyventojai neretai pasirenka mažesnį būstą patrauklesnėse miesto vietovėse arba keliasi į miesto pakraštį ar užmiestį, įsigyja kotedžą arba nuosavą namą. Taigi, tie, kurie būdami jauni pirko pirmąjį būstą, tarkim, 2007 m., dabar jau tikriausiai yra sukūrę šeimas ir sulaukę pagausėjimo, todėl keliasi į didesnius butus. Tai irgi aktyvina rinką“, – aiškina I.Genytė-Pikčienė.

Tačiau aktyvi, kaip ir iki šiol, bus tik didžiųjų miestų ir kurortų rinka. Pašnekovų teigimu, didieji statytojai kitus regionus vertina atsargiai, nes miesteliai mažėja ir nežinia, ar bus norinčių ir galinčių įsigyti naujos statybos butą. Nors Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje kuriamos darbo vietos ir būsto poreikis yra, kol kas sunku pasakyti, ar tai tvaru. Be to, mažesniuose miestuose turtingesni gyventojai mieliau statosi individualius namus, o didžiausias judėjimas ten vyksta antrinėje rinkoje. Kadangi gyventojai ieško butų atnaujintuose namuose, senieji daugiabučiai turėtų būti aktyviai renovuojami.

Pašnekovų teigimu, priežasčių kilti burbului taip pat nėra. DNB banko vyresnioji analitikė I.Genytė-Pikčienė pabrėžia, kad būsto įperkamumo rodikliai geri, palūkanų normos žemos, atlyginimai didėja, o „bankų sistema taip pat pasimokė iš buvusios krizės ir stengiasi išvengti abiem pusėms skausmingų rinkos iššūkių, todėl visa tai suteikia namų ūkiams daugiau galimybių įsigyti būstą“. Tiesa, ji neatmeta, kad dėl to, jog fiksuota palūkanų norma bus nekeičiama visą paskolos sutarties laikotarpį ir didėja rizika bankams, šie gali kilstelėti palūkanas.

O „Brexit“ įtaką, pasak R.Žulpos, jau pajutome – kelis mėnesius rinkoje buvo juntamas sulėtėjimas, bet paskui esą viskas grįžo atgal į vėžes. Pereinamasis laikotarpis bus ilgas, tad jei neįvyks kokio nors didelio ekonominio sukrėtimo, nei rudenį, nei šiek tiek vėliau Lietuvos nekilnojamojo turto rinkoje „kataklizmų“ būti neturėtų.

Analitikas nesureikšmina ir galimų apribojimų įsigyti nekilnojamąjį turtą emigrantams, gaunantiems pajamas ne eurais, nes tokių žmonių nėra daug. Jo teigimu, ir paskolų išdavimo sugriežtinimas neturėtų išbalansuoti rinkos, nes jis skirtas paskolos ėmėjams apsaugoti.

Tačiau LB valdybos narys T.Garbaravičius pabrėžia, kad būsto rinka labai priklausoma nuo kredito, todėl jo pasiūlos ir kreditavimo sąlygų pasikeitimai turi reikšmingą poveikį būsto kainoms, o vartotojui palankesnės kredito sąlygos gali padidinti būsto paskolų paklausą.

Tad kaip šią rinką paveiks nuo liepos 1 d. įsigaliojęs naujas įstatymas, reglamentuojantis skolinimąsi ir labiau saugantis būsto paskolą imančius žmones, dėl kurių bankai turės įvesti papildomų saugiklių? Ar tai nesumažins būrio, kuris gali ir nori gauti paskolą jam įsigyti?

Pasak T.Garbaravičiaus, šis įstatymas suvienodins konkuravimo sąlygas visiems būsto paskolų teikėjams (tiek bankams, tiek ne bankams), padidins vartotojų apsaugą, rinkos skaidrumą ir pagerins vartotojų supratimą apie būsto paskolos sąlygas. „Kadangi įstatyme susisteminama dabartinė geroji vartotojui palanki Lietuvos rinkos praktika, kai kuriems bankams teks pagerinti standartines paskolų sąlygas“, – tikina jis.

Fiziniai asmenys, skolinantys lėšas per tarpusavio skolinimo platformas, galės teikti ir būsto paskolas, tačiau tokio tarpusavio skolinimo operatoriams yra nustatyti atskiri reputacijos, žinių, įstatinio kapitalo reikalavimai ir apribotas skolinamų lėšų dydis. O pagrindiniai atsakingojo skolinimo principai nepasikeitė: fiziniai asmenys, siekiantys gauti paskolą, ir toliau turės sukaupti 15 proc. būsto vertės pradinį įnašą, įprastu atveju paskolos grąžinimui negalės skirti daugiau kaip 40 proc. šeimos mėnesio pajamų, o pačių paskolų trukmė negalės būti ilgesnė nei 30 metų.

Tačiau T.Garbaravičius neatmeta, kad yra rizika, jog gali sumažėti būsto paskolų eurais pasiūla pajamas ne eurais gaunantiems klientams – tiek užsienyje dirbantiems emigrantams, tiek Lietuvoje gyvenantiems ir dirbantiems, bet pajamas ne eurais gaunantiems gyventojams. Pasak jo, įstatymas nedraudžia teikti būsto paskolas užsienio valiuta, todėl teikti ar neteikti tokias paskolas yra pačių bankų ir kitų kredito teikėjų pasirinkimas.

„Daugelis didžiųjų bankų lyg ir neketina visiškai nebeteikti tokių paskolų, tačiau bankai nėra galutinai apsisprendę, kaip tai darys. Tačiau paskolos užsienio valiuta pasižymi didesne rizika. Teko girdėti, kad Lenkijoje po skaudžių pamokų su būsto paskolomis Šveicarijos frankais reikalaujama, jog kredito ir pajamų valiuta sutaptų. Be to, didelis Didžiosios Britanijos svaro ar Norvegijos kronos nuvertėjimas euro atžvilgiu gali baigtis klientų skundais“, – aiškina T.Garbaravičius.

Kita vertus, nors būsto paskolų užsienio valiuta pasiūlos sumažėjimas pablogintų emigrantų galimybes įsigyti būstą Lietuvoje, T.Garbaravičius neatmeta, kad tai galbūt šiek tiek pristabdytų šiuo metu didėjančias būsto kainas, nes jos mažiau priklausytų nuo dažniausiai didesnes pajamas gaunančių emigrantų ir būstas taptų įperkamesnis Lietuvoje dirbantiems ir gyvenantiems pirkėjams. Tačiau, pasak LB valdybos nario, tikslių duomenų apie būsto paskolų užsienio valiuta mastą bankas šiuo metu neturi, o galimas poveikis rinkai priklausytų ir nuo to, kokią būsto kainos dalį emigrantai paprastai dengia nuosavomis lėšomis.

Ir nors pirkėjų aktyvumas dėl įvairių priežasčių gali nebedidėti taip sparčiai, kaip buvo įprasta kelis pastaruosius metus, esminis pokytis, pasak M.Statulevičiaus, jau įvyko: „Po krizės labai svarbi tapo statytojo reputacija – žmonės pasižiūri, kokia įmonės istorija, kiek metų ji rinkoje, kas yra akcininkai. Didžioji dalis pirkėjų neskuba mokėti pinigų už rezervaciją, bet pasižiūri kelis projektus, domisi, koks garantinis laikotarpis, kaip ginti savo teises. Pirkėjai užaugo.“

Pagaliau po ilgų derinimų prasideda labiausiai nuošliaužų suniokoto Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito gelbėjimas. Tačiau ne mažesni pavojai slypi ir pietrytiniame šlaite, o specialistai pastebi vis naujų įtrūkimų Kunigaikščių rūmų sienose. Tarsi to būtų maža – praėjusią savaitę kalno žaizdas skaudžiai plovė galinga liūtis, o kas vyksta per Antrąjį pasaulinį karą kiaurai kalną išraustuose tuneliuose, apskritai niekas nežino. Bet kol vieni kuria tolesnius kalno gelbėjimo planus, ekstremalią situaciją paskelbusi sostinės savivaldybė skelbia kaltųjų, dėl kurių į kalno šlaitus teks įkasti milijonus eurų, paiešką.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Kalnas pradedamas tvarkyti

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinis muziejus pranešė, kad ekspertams įvertinus parengtą projektą pasirašyta sutartis su rangovu ir prasideda Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito, kur yra didžiausios nuošliaužos, tvarkymas. Darbus, kurie kainuos 2 mln.860 tūkst. eurų, atliks bend-rovė „Rekreacinė statyba“.

„Restauratoriams teks atlikti daug darbų. Bus tvirtinamas šlaitas, įrengiamas gruntinio vandens drenažas, šlaito vejos laistymo ir šlaito stebėsenos sistemos. Pagal kalendorinį darbų planą šis šlaitas į kitų metų vasaros pabaigą jau turėtų būti apaugintas žole, bet kaip seksis, bus matyti tik dirbant“, – sako projekto vadovas architektas Rimas Grigas.

Pasak architekto, vadovavusio šiaurės vakarų šlaito tvarkybos projektą rengusiai architektų, geotechnikų, hidrotechnikų, konstruktorių ir inžinierių  grupei, tyrimai rodo, kad pažeistame šlaite supiltinio grunto sluoksnis siekia nuo vieno iki keturių metrų. Šis nestabilus technogeninis gruntas bus šalinamas, o jo vietoje bus pilamas naujas. „Grunto reikės nukasti vidutiniškai apie metrą. Kalno apačioje tokio grunto yra apie keturis metrus, bet tiek nukasti nebūtina, nes ten jis gana tvirtas“, – pasakoja projekto vadovas.

Pasak jo, grunto, kurį reikės nukasti šiaurės vakarų šlaite, gali būti apie 3 tūkst. kubinių met-

rų. Nors kalno geologinė struktūra gana aiški ir gerai ištirta – nuo 1956 m. buvo atlikta daugiau kaip 280 gręžinių ir paimta daugiau nei tūkstantis grunto pavyzdžių laboratoriniams tyrimams, visada lieka vietų, kuriose reikia papildomų tyrimų, todėl darbų metu jų apimtis ir pobūdis gali būti tikslinami.

„Pažeista šlaito dalis bus tvarkoma be invazinių priemonių, nenaudojant naujų gelžbetoninių konstrukcijų. Pašalinę pažeistą gruntą, tinkladėžėmis, pripildytomis skaldos, formuosime terasas, ant jų pilsime augalinio grunto sluoksnį, o po to bus klojama augalinė danga“, – konkrečius darbus, kuriuos reikės atlikti, vardija R.Grigas.

Jo teigimu, tai laiko patikrintas kalno šlaitų tvirtinimo būdas, tačiau pasitelktos jau šiuolaikinės technologijos. „Pats principas niekuo nesiskiria nuo seniai naudojamų, bet anksčiau sutvirtinimus pindavo iš vytelių ir dėdavo sluoksniais pramaišiui su moliu ar žvyru, o dabar bus naudojamos naujos ilgaamžės medžiagos, tinkladėžių gamintojas duoda 120 metų garantiją“, – pasakoja projekto vadovas.

Tvarkybos darbų projekte išskirtos trys dalys – šiaurės vakarų pusėje pažeistas kalno šlaitas, piliakalnio aikštelė ir pietvakarinis piliakalnio šlaitas. Gedimino kalno aikštelėje numatoma modernizuoti kritulių surinkimo sistemą bei izoliuoti aikštelę nuo kritulių, o šiaurės vakarų šlaite – stabilizuoti ir drenuoti pažeistą šlaitą, atkurti pirminio šlaito paviršių su augaline danga, o besikaupiančius kritulius nuleisti į miesto lietaus nuotekų tinklus. „Tad dabar kalno šiaurės vakarų šlaite prasidedantys darbai – tik pirmasis etapas“, – pabrėžia Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuris Gedimino kalnu rūpinasi nuo 2012 m. pabaigos, architektė Asta Meškauskienė.

Gelbėtojai telkia jėgas ar ieško kaltųjų?

Kalno šlaitas per kelerius pastaruosius metus nuslinko keletą kartų, tačiau Gedimino kalno būkle ypač susirūpinta po pernai vasarį ir spalį įvykusių didelių nuošliaužų. Dar praėjusių metų pavasarį kultūros ministro sudaryta komisija konstatavo, kad kalno šiaurės vakarų ir vakarų šlaitai yra avarinės būklės, ir rekomendavo neatidėliojant pradėti tvarkybos darbus, o po to Lietuvos nacio-

nalinis muziejus organizavo kalno šiaurės vakarų šlaito avarijos grėsmės pašalinimo, konservavimo, restauravimo, remonto darbų, kurie dabar ir prasideda, projekto parengimą.

„Buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad keltuvo vibracijos į kalną nekelia pavojaus šlaito stabilumui ir paties keltuvo eksploatacijai. Nuošliaužos dydį ir pažeisto grunto zonas parodė Gedimino kalno kalvos 2,5 D paviršiaus modelis. Taip pat buvo nustatytos šlaitų nuošliaužų priežastys, šlaito gamtinis drėgnis, technogeninio grunto storis ir patikslinta geologinė kalno sandara. Be to, buvo įvertintas šiaurinės atraminės sienos mūras, jo stiprumas ir stabilumas, atliktas šiaurės vakarų šlaito stabilumo modeliavimas, kiti tyrimai bei matavimai ir įrengta šiaurinio šlaito ir pastatų stebėsenos sistema“, – vardija R.Grigas.

Jau vykstant šiems darbams kovo mėnesį didelė nuošliauža atsirado pietrytiniame šlaite, o ekspertai atkreipė dėmesį į grėsmę, kylančią Aukštutinės pilies Kunigaikščių rūmų liekanoms, – sienoje matyti nesenas įtrūkimas. Nerimui stiprėjant, praėjusios savaitės pradžioje Vyriausybė paskelbė, kokie neatidėliotini darbai turi būti padaryti artimiausiu metu, o ketvirtadienį Vilniaus miesto savivaldybė dėl Gedimino kalnui kilusio pavojaus paskelbė ekstremalią situaciją. Ekstremalių situacijų komisija Operacijų centro vadovu paskyrė kultūros viceministrą Renaldą Augustinavičių, o gelbėjimo darbų vadove – Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorę Birutę Kulnytę. Paskelbus ekstremalią situaciją Gedimino kalno tvarkymui galima panaudoti pinigus iš valstybės rezervo. Preliminariai skaičiuojama, kad papildomai tam gali prireikti iki 5 mln. eurų.

Paskelbus ekstremalią situaciją taip pat pranešta, kad sostinės meras Remigijus Šimašius kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas nustatyti priežastis bei asmenis, kaltus dėl tragiškos dabartinės Gedimino kalno būklės. Spaudai išplatintame pranešime rašoma, kad miesto vadovui kyla įtarimų, ar dabartinei kalno būklei susidaryti įtakos neturėjo 2003 m. Gedimino kalne įrengtas funikulierius ir kalno papėdėje 2002–2009 m. vykę Valdovų rūmų atstatymo darbai.

Kreipimesi meras teigia abejojantis, ar atsakingos institucijos, kurios turėjo rūpintis ir Gedimino kalno priežiūra bei atlikti stebėseną, o nustačius kylančias grėsmes skubiai imtis atitinkamų priemonių, tinkamai atliko savo darbą. Jis teigia, kad būtina nustatyti asmenis, „savo veiksmais prisidėjusius prie milijoninių išlaidų siekiant išsaugoti Gedimino kalną“, ir prašo ištirti aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos dabartinei kalno būklei, bei „nustatyti, ar įvairiais laikotarpiais šalia kalno vykdyta ūkinė veikla neprisidėjo prie Gedimino kalno šlaito slinkimo“. Tačiau meras nė žodžiu neužsimena, kad po 2008 m. kovą rytiniame šlaite susiformavusios nuošliaužos kalno sutvarkymu rūpinosi ne kas kitas, o Vilniaus pilių direkcija ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija.

„Pagal tuo metu galiojusią tvarką kreipėmės į Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir Kultūros paveldo departamentą. Avarinės būk-lės nustatymo komisiją, kurios akto pagrindu būtų rengiamas šlaito sutvarkymo ir avarinės būklės likvidavimo projektas, turėjo sudaryti Vilniaus apskrities viršininko administracija, vyko susirašinėjimas tarp institucijų, bet komisija taip ir nebuvo sušaukta“, – sako laikinai Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijai vadovaujanti Antanina Jarukaitienė, primindama, kad nuo 1995 m. Vilniaus m. tarybos sprendimu Gedimino kalnas įėjo į Valdovų rūmų statybos teritoriją.

„Vilniaus pilių direkcijos vadovas Saulius Andrašiūnas, neapsikentęs vilkinimo ir remdamasis Vilniaus m. tarybos sprendimu, ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti nuošliaužą. Rezervato direkcija parengė projektą, o Panevėžio statybos trestas atliko tvarkybos darbus“, – pasakoja A.Jarukaitienė.

Sostinės mero kreipimesi į Generalinę prokuratūrą neužsimenama ir apie tai, kad nuo 1995 m. kalnas ir jame vykstantys procesai buvo nuolat stebimi, bet 2008 m. stebėjimas kažkodėl buvo nutrauktas.

„Bėgdamas iš paskos negali užbėgti už akių būsimoms problemoms. Prevencinių darbų gali imtis, kai atliekami tyrimai, stebėsena. Kai pasibaigus blokadai buvo atgaivinti tvarkybos darbai ir įrengta šlaitų stebėsenos sistema, paaiškėjo, kad kalnui reikia pagalbos. Todėl 1995–1998 m. buvo padaryti gelžbetoniniai sustiprinimai, kurie dabar atsivėrė šiauriniame šlaite, ir perimetru stiprinamos atkurtos gynybinės sienos. 1995 ir 2008 m. buvo matyti – kartu su medžiais šlaitas slinko. Bet kalnas buvo stebimas iki 2008 m., o paskui to neliko. Gal pavaldumas keitėsi, gal krizė prisidėjo, pinigų nebuvo… – užsimindamas apie tuo metu atėjusią krizę, savaitraščiui „Veidas“ sakė R.Grigas ir pridūrė: – Daug darbų buvo atlikta, todėl pasvarstymai, kad kalnas griūva dėl funikulieriaus ar Valdovų rūmų, kurie pradėti statyti 2002 m., poveikio, man atrodo nerimti.“

„2010 m. buvo atlikta deformacijų stebėjimo bei atliktų šlaitų tvirtinimo darbų archyvinės medžiagos analizė ir konstatuota, kad šlaituose ir statiniuose vyko deformacijos, siejamos su šlaitų erozija, solifliukcija, augalijos būkle bei antropogenine veikla“, – priduria A.Meškauskienė.

R.Grigas sako, kad kalno stebėsenos sistema buvo atnaujinta šių metų vasarį, tačiau kol kas ne visa reikiama apimtimi: „Stebimi pastatai ir šiaurės vakarų šlaitas. Projektas parengtas ir likusiai kalno daliai, tad tikimės, kad iki rudens bus atnaujintas viso kalno stebėjimas. Kai stebi, jei reikia, galima imtis priemonių – tyrimus, avarijos grėsmės pašalinimo ar tvarkybos darbus atlikti. Bet plika akimi nepamatysi, kad šlaitas per mėnesį pajuda centimetrą ar du.“

Tad ar telkiant jėgas kalno gelbėjimui ir ieškant kaltųjų, bus atsakyta į klausimą, kieno valia nuspręsta, kad jo stebėjimas 2008 m. buvo nutrauktas?

Kalną griauna gamta ir žmonių veikla

Lietuvos ir jiems talkinančių Lenkijos valstybinio geologijos instituto – Nacionalinio tyrimų instituto specialistų tvirtinimu, pagrindinė Gedimino kalno problema yra vanduo, kuris patenka ant kalno paviršiaus, susigeria į gruntą ir, pasiekęs nelaidų grunto sluoksnį, išteka šaltiniais kalno šlaituose. Kita bėda – supiltinis gruntas, kurį reikės pašalinti tvarkant Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaitą.

„Visus dabartinius Gedimino kalne vykstančius procesus lemia į kalno viršutinę aikštelę patenkantis vanduo. Kalnas kaip geologinė struktūra yra stabilus ir nejuda, o paviršinės nuošliaužos susidaro dėl ant kalno supilto grunto. Supiltinis gruntas yra imlus drėgmei, leng-vai įmirksta ir tuomet ima slinkti“, – aiškina Lietuvos geologijos tarnybos direktorius dr. Jonas Satkūnas.

Pasak jo, pastarąją šlaito deformaciją, kuri prasidėjo 2016 m. vasarį, sukėlė nepalankios oro sąlygos – labai staigus atšilimas po labai šalto laikotarpio ir didelis kritulių kiekis. „Labai didelė šlaito deformacija vyko 2016 m. spalio mėnesį. Šlaitas buvo uždengtas plėvele, kuri turėjo saugoti nuo kritulių, bet po kelių liūčių buvo nuplėšta, krituliai susikaupė kalno viduje ir šlaitas nuslinko. Po tos nuošliaužos net matėme, kaip šaltinėlis teka“, – pasakoja inžinierius hidrogeologas.

Jis priduria, kad iš esmės visi kalnai yra nestabilūs, nes juos veikia įvairūs gamtoje vykstantys procesai, o pagrindiniai veiksniai, sukeliantys kalnų ir upių šlaitų deformacijas, yra šlaito nuolydis. „Gedimino kalnas labai status, jo statumas vidutiniškai yra 45–50 laipsnių. Kadangi šlaitai statūs, o viršutinis sluoksnis labai nestabilus, jis ir slenka. Ir istoriniais laikais formavosi nuošliaužos. Remiantis įvairiais šaltiniais skaičiuojama, kad nuo XIV a., kai kalnas funkcionavo kaip gynybinė piliavietė, jis prarado apie trečdalį savo tūrio, sumažėjo visu trečdaliu“, – sako J.Satkūnas ir priduria, kad keltuvas reikšmingos įtakos šlaitų stabilumui negali turėti, – tai atlikę matavimus nustatė VGTU mokslininkai.

„Žemėje nuolat vyksta žmogui nematomi procesai, – tęsia jo mintį R.Grigas – Gamtos sąlygos – lietus, sniegas, šaltis skatina eroduoti šlaitus, o grunto deformacijos daro įtaką vandens nuotekų sistemai, todėl ji ilgainiui irgi gali deformuotis, ir reikia nuolatinės inžinerinių tinklų priežiūros. “

Supiltinis gruntas, kaip aiškina A.Meškauskienė, atsirado tada, kai pagal Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto (vėliau jis vadinosi Paminklų restauravimo institutu, Projektavimo ir restauravimo institutu – B.Ž.) 1983 m. parengtą Gedimino kalno šlaitų tvirtinimo ir aplinkos sutvarkymo projektą buvo atkurta viršutinė gynybinė siena. „Vieni svarbiausių darbų buvo kalno viršuje gelžbetoninio rostverko ant gręžtinių polių įrengimas buvusios gynybinės-atraminės sienos vietoje, nes autentiškos gynybinės sienos fragmentai yra išlikę tik abipus vakarinio ir prie pietinio bokštų. Taip pat nurodytos pavojingos, erozijos pažeistos šlaitų vietos, o pietrytinė jo dalis išskirta kaip labai pavojinga. Šių darbų metu buvo supilta daugiau nei 10 tūkst. kub. metrų grunto“, – aiškina architektė.

R.Grigas patikslina, kad didžioji dalis supiltinio grunto ant kalno atsirado apie 1985–1990 m. „Dar praėjusio amžiaus pabaigoje ne tik specialistai, bet ir tuometinė valdžia suprato, kad tokiems eroduojantiems kalno šlaitams ir piliakalnio aikštelei vanduo ir nekontroliuojami pėsčiųjų srautai labai kenkia, todėl bandė juos sustiprinti. Pagal minėtą architekto Giedručio Lauciaus ir inžinieriaus Jakovo Mendelevičiaus projektą buvo atkurtos Aukštutinės pilies gynybinės sienos, suprojektuoti aptvėrimai aplink kalną, o šlaitai sutvirtinti gelžbetoninių elementų tinklu, inkaruotu į gilesnius kalno sluoksnius. Kai 1985 m. buvo pradėti kalno tvarkymo darbai, pradėti šalinti ir medžiai, nes po jais nesiformuodavo velėna ir po kiekvienos didesnės liūties reikėdavo iš piliakalnio papėdės išvežti po porą sunkvežimių žemės. Deja, prasidėjus blokadai darbai buvo nutraukti“, – pasakoja architektas.

1995 m. atnaujinus darbus buvo pastebėti tam tikri konstrukciniai iki blokados atliktų darbų defektai ir imtasi priemonių jiems ištaisyti. „Kaip tik tuo metu buvo sugalvota įdiegti kalno šlaitų stebėsenos sistemą, kuri vėliau padėjo laiku reaguoti į vykstančias deformacijas, o 1995–1998 m. technikos mokslų daktaras Antanas Astrauka parengė gynybinių sienų sutvirtinimo gelžbetoniniais poliais ir inkarais projektus, kurie buvo įgyvendinti. Nemažai darbų buvo padaryta, ir jeigu ne jie, gal seniai jau viskas būtų nučiuožę“, – mintimis dalijasi R.Grigas.

Į neramų klausimą, ar Gedimino kalnas vieną dieną nenuslinks, kaip XIX a. pirmoje pusėje kelis kartus nuslinko dalis Bekešo kalno, nusinešdama ir bokštą, jis atsako, kad dėl to jaudintis nereikėtų, nes, nors ir stūksantys greta, šie kalnai yra skirtingi: „Bekešo kalno struktūra – daugiausia smėlis, ir upė visai šalia, o Gedimino kalno geologinė struktūra gera. Jeigu jam padėsime, kalnas negrius, nes tai, ką matome, – paviršiuje vykstantys procesai.“

Architektui pritaria ir humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus dailės akademijos docentė ir Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Birutė Rūta Vitkauskienė, rengianti istorinę monografiją apie Vilniaus Aukštutinę pilį ir kalną. „Nors kartais sakoma, kad Gedimino kalnas supiltas žmonių rankomis, jis yra geologinis, gamtos sukurtas kalnas, paskutinio ledynmečio kūrinys. Ledynai ir ledų tirpsmas Vilniuje sukūrė tokį unikalų reljefą, bet tokie kalnai stačiais šlaitais – ledynmečio sustumtas ir suslėgtas molis, smėlis, žvyras – apskritai yra eroziniai, o Lietuvoje jie turi tendenciją nuslinkti dėl mūsų klimato – smarkių liūčių, sniego, ledo tirpsmo. Be to, prie Vilniaus kalvyno reljefo formavimo nuo seniausių istorinių laikų prisidėjo žmogaus veikla. Nestabilus paviršinio supiltinio grunto sluoksnis galėjo atsirasti labai seniai: archeologų radiniai rodo, kad žmonės ant Gedimino kalno gyveno jau V–VI a. Gal jie lygino viršūnę, o žemes pylė ant šlaitų“, – svarsto mokslininkė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2017-m

Vieni verslininkais gimsta, kiti jais tampa. Iš pašaukimo. Bet yra ir tokių, kurie jais tampa visai to nenorėdami. Dar vienas paradoksas – nemažai šių pseudoverslininkų ne tik nesusikraus turtų, iš kurių oriai gyventų senatvėje, bet ne savo valia neužsidirbs ir varganos lietuviškos pensijos, todėl ties drebančią ranką prašydami valstybės pašalpos. Kaip ir tie, kurie uždirba mažiau negu minimumą ir nesukaups reikiamo stažo. Vyriausybės neseniai pristatytame mokesčių ir socialinės apsaugos sistemos tobulinimo plane siūlomi pakeitimai jų taip pat neguodžia, nes, šiandien skatindama tapti verslininkais, ateityje valstybė juos pavers pašalpininkais.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Dalis darbuotojų Lietuvoje uždirba mažesnį darbo užmokestį nei nustatytoji minimali alga, todėl lėčiau kaupia stažą senatvės pensijai, ligos pašalpai ar nedarbo išmokai.

Kad tokių žmonių, kurių pensijos gali būti niekingai mažos, – daugybė, patvirtina „Sodros“ atstovai: kiekvienais metais ketvirtadalis išeinančiųjų į pensiją neturi sukaupę būtinojo 30 metų stažo, reikalingo pensijai gauti, o iš viso tokių pensininkų šiuo metu suskaičiuojama daugiau kaip 51 tūkst.

VSD „grindys“ algos nepridės

Kadangi didžioji visuomenės dalis sukauptą darbo stažą skaičiuoja pagal tai, kiek metų dirbo, „Sodros“ atstovai nusprendė atkreipti žmonių dėmesį, kad iš tiesų stažas skaičiuojamas pagal sumokėtas valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokas ir gegužės viduryje surengė „Vyšninio voko“ akciją – asmenims, kurių pajamos ir sumokėtos VSD įmokos 2016 m. buvo nepakankamos, kad būtų sukauptas vienų metų stažas,ėmė siųsti priminimus.

Priminęs, kad stažas bus įskaitytas tada, kai per vienus metus žmogus uždirbs 12 minimalių atlyginimų (MMA), kuris šiuo metu yra 380 eurų, ir atitinkamai nuo tokios sumos jis ir darbdavys sumokės valstybinio socialinio draudimo įmokas, „Sodros“ vadovas Mindaugas Sinkevičius sakė, jog Lietuvoje 12 MMA per metus neuždirba maždaug 160 tūkst. dirbančiųjų, o sukaupusių 30 metų stažą ir jo nesukaupusių žmonių pensijos skiriasi beveik dvigubai. Be to, kuo mažesnis atlyginimas, nuo kurio mokėtos įmokos, tuo mažesnė ir pensija, kurią tikitės gauti iš „Sodros“.

Atsakas, kurio sulaukė vyšninių vokų sumanytojai, nevienareikšmis. Ir ne tik dėl to, kad dar kartą imta diskutuoti, ar „Sodra“ turės iš ko mokėti ir kokio dydžio pensijas valstybė apsk-ritai išgalės mokėti po 10, 20 ar 30 metų. Nors nelegalaus darbo problema Lietuvoje tikrai egzistuoja, o darbo rinkos šešėlis, kuris matomas sugretinus gaunamą oficialų darbo užmokestį ir vartojimo duomenis, pasak ekonomisto prof. Romo Lazutkos, gali siekti apie 15 proc., jokie laiškai, kaip tvirtina oponentai, to šešėlio mažinti nepadės.

Prieš kelias savaites visuomenei pristatytuose siūlomuose mokesčių sistemos pakeitimuose, kurie neva turėtų mažinti skurdą, skatinti verslumą, sukurti naujų darbo vietų ir užtikrinti mokesčių sistemos paprastumą bei teisingumą, oponentai pasigedo bazinės pensijos, motinystės (tėvystės) bei kitų nedraudiminių išmokų perkėlimo į valstybės biudžetą, „Sodros“ įmokų mažinimo ir kitų ne kartą aptartų dalykų, kurie mūsų socialinio draudimo sistemą padarytų veiksmingą, o ne atliekančią pašalpinių išlaikymo funkciją.

Kita vertus, dalį žmonių tie vyšniniai vokai net įžeidė: nors darbas ne visu etatu vertinamas kaip gana akivaizdus šešėlinio darbo indikatorius, daugių daugiausia, ką gali padaryti darbuotojas, jei darbdavys jam bruka „šešėlinį vokelį“, – balsuoti kojomis. Mat nusprendęs pranešti „Sodrai“, Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) arba Valstybinei darbo inspekcijai (VDI), kad vengiama mokėti VSD įmokas, jis gali iš karto ieškotis kito darbo arba sukąsti dantis ir tylėti, kol tą kitą darbą susiras.

Ir nors socialinės apsaugos ir darbo minist-ro patarėjas R.Lazutka bandymą mažinti nelegalų darbą vertina teigiamai, kiti pašnekovai kritikuoja valdžios sumanymą kovoti su šešėliu įvedant 100 eurų neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) socialinio draudimo įmokoms uždirbantiesiems iki MMA ir VSD įmokų „grindis“ darbdaviui, kad visos įmokos „Sodrai“ būtų mokamos ne mažiau kaip nuo minimalios 380 eurų algos (net ir tų, kurie dirba ne visą darbo laiką), nes tuomet darbdaviui esą neliks paskatų dirbtinai mažinti draudžiamąsias pajamas ir rodyti, kad žmogus dirba pusę darbo dienos. Pasak kritikų, tai gali turėtų neigiamų pasekmių, o kai kurioms įmonėms prilygtų dūriui peiliu į paširdžius.

„Esame nedidelė įmonė, plėsti veiklos negalime, nes mūsų teikiamų paslaugų poreikis net mažėja, todėl visus pinigus, kuriuos uždirbame, atiduodame mokesčiams ir išsimokame atlyginimus. Po pastarojo MMA padidinimo neturėjome iš ko kelti atlyginimų, todėl pasitarę nusprendėme, kad geriau popieriuje visi dirbsime 0,8 etato, tačiau išsaugosime savo darbo vietas. Bet jei VSD reikės mokėti nuo MMA, mūsų piniginės dar labiau suplonės, nes norėdami sumokėti „Sodrai“ vėl mažinsime savo atlyginimus arba užsidarysime ir eisime į darbo biržą, nes daugiau pinigų paprasčiausiai neuždirbame“, – pasakojo vienos UAB vadovė, paprašiusi ją pristatyti „tiesiog Janina“, ir pridūrusi, kad į VMI klausimą, kodėl įmonėje tokie maži atlyginimai, jau atsakė.

Ne vieną paradoksalią situaciją, kuri neišvengiamai kils, jei darbdaviai bus įpareigoti mokėti VSD įmokas nuo minimalios algos – 87 eurus ir tais atvejais, kai darbuotojas uždirba mažiau negu MMA, prognozuoja ekonomistė Rūta Vainienė. „Padidinti įmokas „Sodrai“, kad būtų mokama nuo MMA, kai žmonės dirba ne visu etatu, visai nepriimtina, nes darbas pabrangsta. Pavyzdžiui, nedidelės namų bendrijos pirmininkas dirba dešimtadaliu etato, ir patvirtinus tokį pakeitimą jo darbdavys – bendrijos butų savininkai turėtų „Sodrai“ sumokėti daugiau, negu moka žmogui už darbą. Jei taip nutiktų, bendrijai liktų dvi išeitys – sudaryti su pirmininku sutartį ne kaip su samdomu darbuotoju, o prašyti, kad jis išsiimtų individualios veiklos pažymą ir pirkti iš jo paslaugą, arba prašyti dirbti „šešėlyje“. Bet juk prieš jį mes kovojame, – sako ekonomistė ir priduria: – Didžioji mokesčių pertvarkos siūlymų bėda – nevykdomas pažadas, kad mokesčiai nedidės. Jie didėja, ir ne tik šiuo atveju.“

Dirbantiems individualiai nebeliks painiavos

Vyšninius vokus iš viso gavo apie 140 tūkst. Lietuvos dirbančiųjų. Tačiau juos gavo ne visi, kuriems kyla pavojus likti be pensijai reikalingo darbo stažo. „Sodros“ atstovo spaudai Ryto Stalnionio teigimu, jie nebuvo siunčiami tiems, kuriems iki pensijos liko mažiau nei penkeri metai, jaunesniems nei 24 metų asmenims ir dirbantiems savarankiškai. Tarp jų ir tiems, kurie dirba su individualios veiklos pažyma.

Tokių žmonių, pagal VMI pateiktas pajamų deklaracijas, 2016 m. buvo daugiau kaip 126 tūkst. Daugiau kaip 76 tūkst. gyventojų, mokančių 5 proc. gyventojų pajamų mokestį (GPM), 2016 m. vidutiniškai per metus uždirbo apie 21,9 tūkst. eurų, o kiek daugiau nei 21 tūkst. vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovų (tai gydytojai, teisininkai, buhalteriai, turto vertintojai, lektoriai, architektai, inžinieriai, programuotojai, dizaineriai, žurnalistai ir kt.), mokančių 15 proc. GPM, 2016 m. vidutiniškai per metus uždirbo apie 13,8 tūkst. eurų.

Pastaruosius vienas mokesčių sistemos pakeitimų punktų turėtų pradžiuginti: apmokestinamo 5 ir 15 proc. GPM, priklausomai nuo veik-los rūšies, nebeliktų, o progresinis GPM dydis priklausytų nuo realaus pelno ir pajamos iki 10 tūkst. eurų per metus būtų apmokestinamos 5 proc. Skaičiuojama, kad dėl to daugiausiai naudos turėtų iki 30 tūkst. eurų apmokestinamųjų pajamų per metus uždirbantys laisvųjų profesijų atstovai, o kiti su individualios veiklos pažyma dirbantys gyventojai, jei gaus daugiau nei 10 tūkst. eurų apmokestinamųjų pajamų, sumokės daugiau negu dabar. Pajamos tarp 10 tūkst. ir 

 30 tūkst. eurų būtų apmokestinamos laipsniškai nuo 5 iki 15 proc. didėjančiu tarifu. Finansų ministerija skaičiuoja, kad apie 30 proc. su individualios veiklos pažyma dirbančių gyventojų mokestis sumažės, o apie 64 proc. nesikeis. Lieka galioti ir nuostata, kad mokesčiai mokami ne nuo visų, bet nuo apmokestinamųjų pajamų, kurios apskaičiuojamos atėmus 30 proc. sumos sąnaudoms arba jas apskaičiuojant realiai.

„Mokėjusieji 5 proc. GPM tikriausiai bus nepatenkinti, nes pajamoms viršijus 10 tūkst. eurų jie mokės daugiau, bet geroji žinia yra ta, kad tie, kurie mokėjo 15 proc. GPM gaudami nedideles pajamas, mokės mažiau. GPM suvienodinimas yra gerai ir dėl to, kad riba, kur yra laisvoji profesija, o kur jau ne, visada būdavo labai neaiški. Kita vertus, buvo nesuprantama, kodėl kvalifikuotą darbą reikėtų apmokestinti labiau, jeigu jis generuoja tokias pačias pajamas kaip amatininkų darbas“, – sako R.Vainienė.

Individualią veiklą vykdantys asmenys patys moka ir „Sodrai“. Įmokos dvi – privalomasis sveikatos draudimas (PSD) ir VSD. Jas kaip ir iki šiol siūloma mokėti nuo pusės apmokestinamųjų pajamų. Pavyzdžiui, jei asmuo 2016 m. gavo 10 tūkst. eurų pajamų, jo apmokestinamasis pelnas buvo 7 tūkst. eurų, o įmokas jis mokėjo nuo 3500 eurų. Jei toks asmuo papildomai nekaupia pensijai, per metus jis sumokėjo 997,5 euro VSD ir 315 eurų PSD įmokų. Tokia pati tvarka galioja tiek laisvųjų, tiek kitų profesijų individualios veiklos vykdytojams.

Tiesa, nuo šių metų VSD įmoka padidėjo iki 1039,5 euro, nes šie asmenys draudžiami ir ligos socialiniu bei motinystės (tėvystės) socialiniu draudimu. O štai autorių, atlikėjų ir sportininkų „Sodros“ įmokų bazę, kuri nuo šių metų pradžios buvo padidinta iki 100 proc. apmokestinamųjų pajamų, siūloma grąžinti į pernykštį lygį ir socialinio draudimo įmokas skaičiuoti nuo 50 proc. sutarties sumos.

Pasak R.Lazutkos, mokesčių pertvarkos rengėjai tai tikriausiai siūlo atsižvelgdami į dalies visuomenės nepasitenkinimą, analogišką tam, koks kilo 2009 m., kai autorinės sutartys buvo apmokestintos socialinio draudimo mokesčiu. „Tada irgi buvo labai didelis pasipriešinimas, kad iš kūrėjų atimami pinigai, bet kai tiems kūrėjams atėjo laikas gauti pensiją, jie labai nustebo, kad iki 2009 m. nesukaupė stažo“, – primena ekonomistas.

Šiandien verslininkas – rytoj pašalpinis

Jei dirbdami su individualios veiklos pažyma per metus norite sukaupti metų stažą, VSD įmokas turite sumokėti mažiausiai nuo 12 MMA, o kad gautumėte ligos išmoką susirgę, įmokas nuo ne mažesnės negu MMA sumos kas mėnesį turite mokėti tris mėnesius iš eilės. Štai čia ir prasideda visos įdomybės, nes pajamos vieną mėnesį gali būti didesnės, kitą mažesnės, todėl per tris mėnesius ir per metus jos nebūtinai sieks reikiamą sumą. Tiksliau, daugumos nesieks, nes Finansų ministerija savo svetainėje skelbia, kad tik 4 tūkst. iš 58 tūkst. individualią veiklą vykdančių gyventojų deklaravo gavę daugiau kaip 10 tūkst. eurų pelno. Vadinasi, jų pajamos turėjo siekti apie 14 300 eurų, arba daugiau kaip 36 MMA, per metus, arba beveik 1200 eurų per mėnesį. Stažui to pakaks, bet vidurkis, kuriuo remiantis bus skaičiuojamos būsimos išmokos, – vos 415 eurų per mėnesį, nors atlyginimas į rankas, kaip mes įpratę vadinti, atskaičius visus mokesčius ir sąnaudas, – 636 eurai per mėnesį.

O kaip kiti, iš kurių didžioji dalis neuždirbo nė 8 tūkst. per metus? Nei stažo, nei bent apynormalio vidurkio, nei išmokos susirgus?

„Tik nesakykite, kad reikia daugiau dirbti. Užsakovų man netrūko, bet per metus nesugebėjau užsidirbti metų stažo, nes įkainiai rinkoje yra tokie, kokie yra, o jei nori gauti užsakymą, ir šiek tiek nusileisti tenka“, – mintimis apie darbą su individualios veiklos pažyma dalijasi vienos iš laisvųjų profesijų atstovė Inga Labutytė.

Pirmą kartą „reikiamą sumą“, apie 1100 eurų per mėnesį, ji uždirbo pernai rugsėjį – praėjus trims mėnesiams nuo smulkiosios verslininkės „karjeros“ pradžios, o metų pabaigoje uždirbo gerokai daugiau, nei reikia, kad išeitų MMA, tačiau dirbo tikrai daugiau nei įprasta darbo savaitė. „Dėl vieno darbo važinėjau į Kauną, keldavausi labai anksti ryte, o grįždavau į Vilnių vos ne vidurnaktį. Bet trys pirmieji šių metų mėnesiai vėl prastesni, nepasiekiau tos sumos, tik balandį pajamos šoktelėjo aukštyn, o gegužę vėl per plauką nepasiekiau 1100 eurų“, – sako Inga ir priduria, kad per 12 mėnesių tą išsvajotą MMA pasiekė penkis mėnesius.

Į klausimą, ar ją tai tenkina, trisdešimtmetė moteris atsako, kad šiame gyvenimo etape jai svarbesnis pelnas, o „finansines pagalves“ reguliuojasi pati, bet socialinės garantijos jai irgi svarbios, todėl mielai įsidarbintų kur nors puse etato.

Dalis individualią veiklą vykdančių žmonių taip ir elgiasi. „Sodros“ duomenimis, maždaug pusė individualią veiklą 2015 m. vykdžiusiųjų (maždaug 47,7 tūkst. iš 92,5 tūkst.) dirbo ir pagal darbo sutartį, todėl jiems rizika nesukaupti vienų metų stažo per metus buvo mažesnė. 2016 m. (negalutiniais duomenimis) pajamas iš individualios veiklos deklaravo apie 95,8 tūkst. žmonių, bet kitų veiklų neturėjo tik trečdalis (33,3 tūkst.). „Taigi ir į „rizikos“ grupę pateko mažesnis skaičius žmonių“, – sako R.Stalnionis.

Tačiau kai kurių profesijų atstovams, pavyzdžiui, advokatams, dirbti samdomais darbuotojais neleidžia šalies įstatymai. Todėl jie dirba su individualios veiklos pažyma. Ir nors neretai jų atlyginimai kur kas solidesni nei rinkos vidurkis, „Sodros“ išmokos išėjus motinystės atostogų, palyginti su buvusiu atlyginimu, yra menkos, nes taip pat skaičiuojamos nuo pusės pelno. Skirtumas tik tas, kad šis didesnis nei kitų profesijų atstovų.

Kita vertus, darbdaviai puikiai žino, kad darbuotojas, įdarbintas pagal darbo sutartį, jiems kainuoja brangiau negu „verslininkas“. Siekdami ištraukti tokius darbuotojus iš šešėlio mokesčių pertvarkos sumanytojai siūlo neleisti kai kurių statybinių profesijų specialistams dirbti įsigijus verslo liudijimą. Tačiau kiti sėkmingai naudojasi ir naudosis žmonėmis, dirbančiais su individualios veiklos pažyma, nes šie taip pat pigesni.

„Kadangi įmonė, kurioje dirbau, mažino apimtis, ėmiau ieškoti kito darbo. Radau greitai – dalyvavau konkurse ir jį laimėjau. Bet nors skelbime rašė, kad bus darbo sutartis, paaiškėjo, kad jie net neketina steigti etato. Pakvietė dirbti ir iš karto nusiuntė į VMI tos pažymos“, – pasakoja Rasa (vardas pakeistas, pavardė redakcijai žinoma).

Moteris priduria, kad sąlygas jai pasiūlė gana geras, algą stabilią, todėl ir sutiko. „Bet iš karto vėl ėmiau ieškoti kito darbo, nes man treji metai iki pensijos, papildomai kaupti jau neapsimoka pradėti, tad „Sodra“ bus vienintelis maitintojas senatvėje. Taigi manęs netenkina „aritmetika“, pagal kurią uždirbi lyg ir nemažai, bet prarandi dalį stažo, o vidurkis skaičiuojamas juokingas“, – savo nenorą tęsti „verslininkės karjerą“ aiškina Rasa.

Kad būti sau pačiam šeimininku neapsimoka, įsitikino ir Edita (vardas pakeistas, pavardė redakcijai žinoma). Kai darbdavys nusprendė taupyti darbuotojų sąskaita ir paragino ją ir kitus kolegas tapti „verslininkais“, pirmai progai pasitaikius moteris taip pat pabalsavo kojomis. „Mes visi turėjome darbo sutartis, o paskui mums ėmė aiškinti, kad individualios veiklos pažyma apsimoka, daugiau uždirbsime, galėsime dirbti ir kitur, bet nepaaiškino, kad mokesčius mokėsime ir socialines garantijas turėsime tik nuo pusės sumos. Kalbėjo tik apie privalumus, o paskui paaiškėjo, kad atostogų nėra, nedarbingumo lapelio nėra… Kai paklausėme, ką daryti, atsakė: „Visada galite susitarti su kolegomis ir vienas kitą pakeisti.“ Tad vienas už kitą dirbdavome. Už dyką“, – pasakoja Edita.

Moteris priduria, kad už tą patį darbą pagal pažymą darbdavys pasiūlė pora šimtų eurų daugiau, negu ji gaudavo į rankas pagal darbo sutartį. „Bet juk iš tos sumos reikia sumokėti ir GPM, ir PSD, ir VSD, tai ne kažin kiek ir lieka. Ir minimumas, kurio reikia stažui, tikrai neišeidavo. Be to, vienas kolega norėjo paimti paskolą automobiliui pirkti, tai turėjo vargo, kol įrodė, kokios iš tiesų jo pajamos“, – pasakoja Edita.

Moteris tikina iš pradžių bandžiusi priešintis, bet po kurio laiko jai primygtinai rekomendavo išsiimti pažymą ir leido suprasti, kad ant-raip eisianti lauk. „Teko sutikti, kol kitą darbą susiradau. O mūsų administracijos direktorė, kuri visus agitavo pereiti dirbti pagal pažymą, liko dirbti pagal etatą“, – sako ji ir priduria jau baigusi „verslininkės karjerą“, nes perspektyva po keliolikos metų prašyti valstybės pašalpos jos nevilioja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2017-m

Pernai Klaipėdos uoste perkrauta daugiau kaip 40 mln. tonų krovinių. Tai geriausias rezultatas per visą uosto istoriją. Tačiau Baltijos šalių uostų krovos lyderio pozicijas visus 2016 metus išlaikiusiame vieninteliame Lietuvos jūrų uoste, kuriame metinės krovos apimtys pastaruosius 16 metų vidutiniškai didėjo po 6,4 proc. kasmet, dirbančios įmonės žino, kad nėra nieko pastovesnio už laikinumą, o kroviniai – kaip vanduo: jie plaukia ten, kur tėkmė lygiausia, pasipriešinimas mažiausias, o apei-dami kelyje pasitaikiusius akmenis keičia upės vagą. Kas lėmė tokius rezultatus ir ko reikia, kad mūsų uostas stiprėtų, jo pranašumas kitų uostų atžvilgiu didėtų, o kroviniai neišplauktų kitur?

Birutė ŽEMAITYTĖ

Nors rytinės Baltijos jūros pakrantės uostai, kuriuose pernai mažėjo krovinių, kyla į konkurencinę kovą, pernai visų laikų krovos rekordą pasiekęs Klaipėdos uostas lyderio pozicijas išlaiko ir šiemet. Per penkis šių metų mėnesius Klaipėdos uosto krovinių apyvarta pasiekė 17,2 mln. tonų, arba 3,1 proc. daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį.

„Žinoma, mes negalime lygintis su Rusijos Primorsko, Ust Lugos, Sankt Peterburgo uostais, bet jei lyginsime su rinkos sąlygomis dirbančiais Baltijos jūros zonos uostais, mes esame lyderiai, labiausiai augantis uostas Baltijos jūroje“, – sako Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD) generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.

Pasak jo, tai didžiulis visų uosto krovos įmonių nuopelnas, ir jų bei Uosto direkcijos bendradarbiavimo rezultatas, o per kelerius pastaruosius metus atliktos Uosto direkcijos investicijos į infrastruktūrą sudarė galimybes verslui investuoti į suprastruktūrą. Jei žvelgsime dar toliau į praeitį – prie sėkmingos uosto veiklos prisideda ir 2002 m. pasirinkta uosto plėtros strategija.

„Buvo diversifikuotos krovinių rūšys – mes nesudėjome visų kiaušinių į vieną krepšį, kaip tai padarė mūsų kaimynės Baltijos valstybės, kurios savo veiklą labiausiai orientavo į krovinių srautus, gaunamus iš Rusijos, – sako KVJUD vadovas ir juokaudamas priduria, kad maždaug tuo pačiu metu parengusi Klaipėdos uosto plėt-ros galimybių studiją garsi japonų kompanija apsiriko: – Jie prognozavo, kad užpernai uosto apyvarta sieks 35 mln. tonų per metus. Bet jie suklydo – 2015-aisiais mes jau pasiekėme 38,5 mln. tonų.“

Konkurentų iššūkiams pasirengę

Tarp Klaipėdos uosto privalumų – tai vienas ekologiškiausių uostų pasaulyje. Pavyzdžiui, į Hamburgą apie 75 proc. visų krovinių atvežama sunkvežimiais, o į Klaipėdą apie 80 proc. – geležinkelio transportu. Lyginant Klaipėdą su Rygos ar Talino uostais, pasak A.Vaitkaus, akivaizdu, kad mūsų uostas dirba beveik 30 proc. efektyviau, o kiekviena tona į valstybės biudžetą atneša beveik 18 eurų pajamų.

Tačiau lietuviai laimi prieš konkurentus ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, didelės krovinių diversifikacijos – uostas nėra priklausomas nuo vienos rūšies krovinių, be to, Lietuva atranda vis naujų rinkų savo prekių eksportui. Klientai mūsų uostą renkasi dar ir dėl to, kad jis modernus: dabar nė iš tolo neprimena to, koks buvo prieš du ar tris dešimtmečius, kai 3,5 tūkst. tonų tonažo laivas būdavo kraunamas kelias savaites, – dabar jį galima pakrauti per kelias valandas. Krovos įranga ir kitos naujausios technologijos leidžia per valandą pakrauti po 1,5 tūkst. tonų birių produktų, o skysti produktai kraunami dar greičiau.

„Jei mes į infrastruktūrą investuojame vieną eurą, tai uosto naudotojai du eurus – į suprastruktūrą ateina dvigubos apimties investicijos. Tobulėti verčia ir vis didėjantys laivai. Nedrįstu prognozuoti, kokie jie bus ateityje, bet mūsų siekis – kad Klaipėdos uoste būtų priimami didžiausi į Baltijos jūrą galintys įplaukti laivai“, – pasakoja A.Vaitkus.

Jis priduria, kad Uosto direkcijos investicijos atsiperka maždaug per trejus metus. Be to, Klaipėdos uostas yra vartai ir į Lietuvą atkeliaujantiems NATO kroviniams.

Sėkminga simbiozė

„Klaipėdos uoste dirbančios kompanijos pastaraisiais metais praktiškai susišlavė visus krovinius, kuriuos logistikos požiūriu apsimoka gabenti per mūsų uostą. 40 mln. tonų krovai pasiekti mums prireikė 25 metų“, – sako UAB Birių krovinių terminalo generalinis direktorius, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas Vidmantas Dambrauskas.

Pajuokavęs, kad nors Lietuvoje nėra įprasta ką nors girti, jis priduria, kad visų Europos šalių uostai pastebi, jog čia veikiančių įmonių rezultatai labai geri, o tai esą labai priklauso ir nuo gebėjimo išgirsti, ko reikia įmonėms, bei sukurti joms tinkamas sąlygas.

„Verslo sėkmė priklauso ir nuo to, kaip sekasi bendradarbiauti su kitomis institucijomis, – teigia V.Dambrauskas. – Deja, ne visi moka įsiklausyti į partnerius, bet mes, uosto infra-struktūros naudotojai, džiaugiamės, kad bend-radarbiavimas su KVJUD, kuri yra uosto žemės valdytoja ir uosto infrastruktūros vystytoja, konstruktyvus. Mes dirbame ranka rankon, kai reikia išspręsti kokią nors problemą, susėdame kartu su direkcija pasitarti, todėl bendromis pas-

tangomis ir pasiekiame gerų rezultatų. Ypač aktualu tai dabar, kai didžiulės konkurencijos sąlygomis reikės kovoti dėl kiekvienos papildomos tonos.“

Pasak V.Dambrausko, palyginti su tuo, kas buvo prieš keliolika metų, daug investuota į įplaukos kanalą, krantines, o uosto valdytojas į verslo pageidavimus atsiliepia nepalyginti operatyviau – plėtrai reikalingi projektai parengiami ir įgyvendinami du tris kartus greičiau. „Įmonėms nereikia minti slenksčio ir laukti trejus ketverius metus, kol bus pastatyta krantinė, – dabar nuo paraiškos padavimo, jeigu ji pripažįstama ekonomiškai pagrįsta, krantinė įrengiama per metus pusantrų. KVJUD sukūrė verslą plėtojančioms įmonėms tokią infrastruktūrą, kad jos galėtų krauti kone 80 mln. tonų įvairių krovinių per metus, todėl mums tiesiog reikia dirbti savo darbą – plėtoti suprastruktūrą, pasirūpinti reikiamais įrenginiais, ieškoti užsakovų, didinti krovinių srautus bei spartinti krovos darbus, kad uosto ir mūsų investicijos atsipirktų“, – sako Birių krovinių terminalo vadovas.

Jis priduria, kad būtent tokia verslo įmonių ir valstybės įmonės simbiozė užtikrina sėk-mingą darbą, o iškritus bent vienai grandžiai prarandamas tempas, verslas gali tapti nekonkurencingas. „Pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliai“ tarsi ir nesusiję su jūra, bet tai bendro jūrinio verslo dalis, ir nuo to, kaip greitai jie reaguoja į pasikeitusią rinką, nuo jų lankstumo bei operatyvumo priklauso ir mūsų rezultatai“, – pabrėžia V.Dambrauskas.

Jo vadovaujama įmonė – bene didžiausias specializuotas trąšų terminalas Europoje, o po plėtros, kai pajėgumai pasieks 14 mln. tonų per metus, turėtų tapti bene didžiausiu trąšų terminalu pasaulyje. Savo ateitį su KVJUD ketinimais iki 16,5 m pagilinti krantines siejanti įmonė jau baigė kelių naujų sandėlių statybą, o netrukus bus pastatyti dar keli 200 tūkst. tonų talpos sandėliai.

Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, viena pirmųjų privačių Klaipėdos jūrų uoste įsikūrusių bendrovių, savo veiklą 1992 m. pradėjusi „plyname lauke“, šiandien pajėgi per metus perkrauti daugiau kaip 5 mln. tonų krovinių. Jos vadovas Laimonas Rimkus taip pat puoselėja ambicingus planus. Ir centrinio įvažiavimo rekonstrukcija, po kurios klientai, vežantys į uostą grūdus, galės naudotis išankstine regist-racija ir pasirinkti patogų laiką, kad nereikėtų laukti eilėje, – tik vienas iš jų.

„Rytinėje Baltijos pakrantėje kartu su Uosto direkcija sukūrėme didžiulį žemės ūkio komp-leksą, kuris vienu metu gali aptarnauti du didžiulius laivus. Terminalas dvipusio veikimo – čia laivus galima ir pakrauti, ir iškrauti“, – pasako L.Rimkus.

Terminalas, per kurį eksportuojama apie 80 proc. Lietuvoje išaugintų grūdų, šiuo metu gali aptarnauti apie 2 mln. tonų, o pagilinus krantines bus galima pridurti dar milijoną vietinių ir tranzitinių krovinių. Pasak L.Rimkaus, eksportuoti lietuviškus grūdus gviešiasi ir Latvija, bet jei visą lietuvišką produkciją nukreiptume į lietuviškas logistikos grandines, uždirbtų ir mūsų geležinkeliai, ir vežėjai autotransportu, ir uostas.

Bet tai dar ne viskas. Rekonstruodama krantines „Bega“ jau derinasi prie būsimos uosto vartų rekonstrukcijos. Pasak L.Rimkaus, kai tai bus padaryta, prie „Begos“ krantinių galės švartuotis daugiatonažiai, apie 130 tūkst. tonų gabenantys maždaug 240 m ilgio laivai, o greta dirbanti Baltijos laivų statykla taip pat galės diegti technines naujoves. Naujas vagonų iškrovimo postas, kuris aptarnaus grūdų terminalą, jau statomas, šiemet turėtų pradėti veikti ir naujas specialus cemento terminalas. Jame bus įdiegta vokiška technologija, ir cementas iš uosto į laivus keliaus tiesiai vamzdynais. „Šis terminalas reikalingas mūsų ilgalaikiam partneriui „Akmenės cementui“, kuris po rekonstrukcijos plečia savo veiklą. Įmonė gali gaminti apie 1 mln. 200 tūkst. tonų cemento per metus, o Lietuva ir kaimyninė rinka sunaudoja apie 700 tūkst. tonų. Visą perteklių per mus bus galima patogiai eksportuoti“, – sako L.Rimkus.

„Uosto kaimynystė labai naudinga daugeliui Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) dirbančių investuotojų ir visai Klaipėdos LEZ, – pabrėžia vienos sėkmingiausių mūsų šalyje Klaipėdos LEZ generalinis direktorius Eimantas Kiudulas. – Klaipėdos LEZ orientuojasi į greitį – tiek įmonių įsikūrimo bei veiklos pradžios spartą, tiek transporto bei logistikos greitį pasiekiant pagrindines rinkas. Pusė mūsų klientų atėjo būtent dėl uosto, nes per Klaipėdos uostą jie gali pristatyti produkciją savo klientams Skandinavijoje greičiau nei per parą, o į kitas ES rinkas – greičiau nei per tris paras.“

E.Kiudulas pasakoja, jog viena didžiausių Klaipėdos LEZ investuotojų, laidų rinkinių gamintoja „Yazaki“, aptarnaujanti „Volvo Trucks“ gamyklą Geteborge (Švedija), greičiau kaip per penkias dienas gali suprojektuoti, pagaminti ir pristatyti klientui užsakymus ir dėl to, kad pristatyti krovinį į Švediją per Klaipėdos uostą galima per naktį.

Panašią pridėtinę vertę turi ir pramoninio siuvimo įmonė „Be Ge Baltic“, taip pat galinti per naktį pristatyti produkciją savo klientams Švedijoje, bei „Scania“. Klaipėdos uostas gyvybiškai svarbus dar vienam stambiam LEZ investuotojui „Indorama PET“, per uostą atsigabenančiam žaliavą iš trijų valstybių, o produkciją tiekiančiam į 25 šalis.

„Vieniems mūsų klientams uostas užtikrina greitį, o kitiems, prekiaujantiems su tolimesniais kraštais, – sąnaudų efektyvumą, todėl tai, kad Klaipėdos uostas ir LEZ yra arti vienas kito, mūsų investuotojams suteikia papildomą vertę,  o mums – didelį konkurencinį pranašumą“, – pabrėžia Klaipėdos LEZ vadovas E.Kiudulas.

Kaip vieną iš sėkmingų uosto, jame dirbančių įmonių ir LEZ investuotojų bendros veik-los pavyzdžių jis pateikia glaudų „Heidelberg Cement Klaipėda“ bendradarbiavimą su Malkų įlankos terminalu plėtojant birių krovinių terminalo projektą. Bendrovės kartu pagamino unikalią vežimo ir krovos įrangą, o įgyvendinus projektą „Heidelberg Cement“ tiekimas tapo dar efektyvesnis.

Klaipėdos LEZ generalinis direktorius pozityviai vertina ir KVJUD uosto infrastruktūros plėtros planus. „Palaikome ir siekiame, kad Statybininkų prospektas būtų pratęstas iki Klaipėdos LEZ teritorijos, nes dėl to sutrumpėtų ne tik dalies LEZ darbuotojų kelias į darbą ir namo, bet ir dalies klientų kelias iki uosto“, – sako E.Kiudulas.

Lietuvoje turime keturis oficialius kurortus – Palangą, Druskininkus, Birštoną ir Neringą, tačiau eilėje rikiuojasi dar bent keletas miestų, kurie norėtų palypėti laipteliu aukščiau ir iš turinčių kurortinės vietovės statusą tapti tikrais kurortais. Tai Trakai, tūkstančius turistų sutraukiančiu Medžių lajų taku sublizgėję Anykščiai ir juos besivejanti prieš kelerius metus aptiktu natūraliu mineraliniu vandeniu besididžiuojanti Ignalina. Tęsdami seriją pasakojimų apie tai, kaip poilsiautojų pamėgtos vietovės pasitinka naująjį sezoną, domimės, ką svečiams šią vasarą gali pasiūlyti Aukštaitijos miestai.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Maždaug 100 kilometrų – toks atstumas nuo Vilniaus skiria ir Anykščius, ir Ignaliną. Abu miestai glaudžiasi kalvotoje ir ežeringoje Šiaurės rytų Lietuvoje, abu juos nuo seno pamėgę poilsiautojai.

Tiesa, prie Šventosios ir Anykštos upių santakos įsikūrę Anykščiai rašytiniuose šaltiniuose jau 1514 m. pavadinti miestu, o kurorto statusą turėjo jau tarpukario Lietuvoje, kai čia ilsėdavosi svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių, o ežerų supamos Ignalinos istorija prasideda tik 1857–1862 m., kai tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelį iš Ignalinos palivarko nupirktoje žemėje buvo pastatyta geležinkelio stotis ir greta jos susiformavo nedidelė gyvenvietė. Bet ir ji bei vos už kelių kilometrų nuo jos esant Palūšė taip pat turi tam tikrą „įdirbį“ – sovietmečiu vasaromis čia atvykdavo nemažai ramų poilsį pamėgusių svečių, daugiausia iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado). Ir nors dar daug ko trūksta, abu miestai jau šiandien turi ką pasiūlyti poilsiautojams.

Sezonas prasideda šventėmis

Be abejo, daugiausiai lankytojų Anykščiai ir Ignalina sulaukia vasarą. Šį sezoną Anykščiai pasitinka atsinaujinusiu Labirintų parku, kuris kvies pasivaikščioti apverstame name, užsukti į mini zoologijos sodą, o savaitgaliais dalyvauti vaikams skirtose programose. Literatūros mėgėjai kviečiami susipažinti su atnaujinta Antanui Baranauskui skirta ekspozicija, lankytojų laukia išplėstos istorijos patyrimų erdvės Vorutos piliakalnio žaidimų aikštelėje.

Sezono pradžią praėjusį savaitgalį anykštėnai ir miesto svečiai simboliškai pažymėjo tradicine kultūros ir žirgų sporto švente „Bėk bėk, žirgeli!“. Žemaitukų traukiami kinkiniai ir kartu su jais keliaujanti klounų teatro studija „Dulidu“ per kelias dienas aplankė kaimyninius rajonus, o birželio 3-iąją atkeliavo į šventę Niūronių kaime. Pasak Arklio muziejaus, A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus, vedėjo Mindaugo Karčemarsko, trečią kartą vykusio kinkinių žygio tikslas – priminti senuosius papročius bei tradicinį kaimo žmonių gyvenimo būdą, o vaikams ir tėveliams parodyti gražuolius žemaitukų veislės žirgus.

„Vasaros sezono atidarymo šventėje vyko arklių kaustymo varžytuvės, žemaitukų ir kitų veislių žirgų konkūrų varžybos savivaldybės mero taurei laimėti, įvairių veislių žirgų lenktynės. Specialiai šventei raiteliai parengė ir parodomąją programą, o labiausiai visus žiūrovus suintrigavo sunkiųjų veislės arklių darbingumo vertinimai hipodrome“, – apie šventę, kurios metu veikiančioje mugėje savo darbus pristatė amatininkai, tautinio paveldo kūrėjai, veikė tapybos, fotografijų parodos, koncertavo liaudies dainų ir šokių kolektyvai, pasakoja Anykščių rajono savivaldybės specialistė ryšiams su visuomene Adelė Aglinskaitė.

Ignaliniečiai, praėjusį savaitgalį visus sukvietę į Sekminių šventę po atviru dangumi etnografiniame Meironių kaime, birželio 10-ąją vasaros sezoną atidarys Valtininko diena, kuri vyks šių metų Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje Palūšėje. „Palūšė jau nubudo, budinkis ir tu“, – toks šios šventės šūkis. Į ją kviečiame visus, nebijančius vandens ir mokančius laikyti irklą, mėgstančius laužo dūmais kvepiančią košę ir šokti pievoje basomis. Jos metu ant Lūšių ežero kranto papasakosime, ką mūsų krašte gali veikti turistautojai, pakviesime dalyvauti irklenčių, baidarių varžybose, pažaisti burbulinį futbolą, paplūdimio tinklinį ir krepšinį, pasiklausyti virš vandens sklindančių gitaros melodijų ir pamėgtų grupių koncerto“, – skelbia Ignalinos kultūros ir sporto centras.

Abu kurortais tapti siekiantys miestai džiuginti svečius įvairiais renginiais žada visą vasarą. Anykščiuose vyks tradiciniai „Profesionalios muzikos savaitgaliai“, jaunimo edukacijos festivalis „Troškimai“, bardų festivalis „Purpurinis vakaras“, ne tik lietuvių, bet ir kitų šalių sunkiosios muzikos gerbėjų pamėgtas Dainavos slėnyje ant Šventosios upės kranto vykstantis festivalis „Devilstone“ („Velnio akmuo“), kuriame dalyvauja „metalą“ grojantys muzikantai ne tik iš Lietuvos, bet ir Brazilijos, Norvegijos, Olandijos, Švedijos, Anglijos, Danijos, Italijos.

O ignaliniečiai primena, kad šią vasarą vėl pakvies į kas dvejus metus vykstantį tarptautinį liaudiškos muzikos ir šokių festivalį „Ežerų sietuva“, planuojamas įspūdingas koncertas Miko ir Kipro Petrauskų kūrybai atminti, buriavimo mėgėjai laukiami jau septintą kartą rengiamoje Palūšės regatoje, o vasarą vainikuos pirmasis šeimų vasaros festivalis „Palūšės vėjai“.

Bus ką veikti – atsiras ir lankytojų

Skaičiuojama, kad pernai kurortu siekiančius tapti Anykščius aplankė apie 255 tūkst. svečių iš Lietuvos ir užsienio. Anykščių turizmo informacijos centro (TIC) duomenimis, tai gerokai daugiau negu 2015 m., kai šiame krašte apsilankė per 200 tūkst. turistų ir poilsiautojų. „Turistų labai padaugėjo 2015 m. atidarius Medžių lajų tako kompleksą“, – sako Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis.

Jis priduria, kad svečių srautas auga tada, kai jie turi ką veikti, o lankytojų gausėti pradėjo po to, kai buvo nutiestas kairysis Šventosios upės pėsčiųjų ir dviračių takas, rajone atsirado daugiau poilsiautojams patrauklių vietų. „Taku, kuris tęsiasi 7 km ir driekiasi per vaizdingus paupius, miesto centrą, Dainuvos nuotykių slėnį bei kempingą, galima ir pasivaikščioti, ir pasivažinėti dviračiais ar riedučiais. Dviračiais galima pasiekti ir Niūronių kaimą, kuriame galima pajodinėti, pamatyti veikiančią kalvę, sužinoti, kaip senovėje būdavo kepama duona, mušamas sviestas, o nuo šio sezono veiks ir keramikos dirbtuvės. Pačiuose Anykščiuose užkopus į vieną aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštų galima apžvelgti visą miestą“, – pasakoja meras.

Svečiams anykštėnai siūlo pasivažinėti vieninteliu Lietuvoje siauruku, užsukti į kartodromą, pramogų ir sporto centrą „Kalita“, kuriame 

 vasarą veikia rogučių, o žiemą – slidinėjimo trasa. Kitų pramogų mėgėjus jie kviečia pasimėgauti vandenlentėmis, užsukti į šaudymo centrą „Zala Arms“, o kunigo Teofilio Matulionio paskelbimas palaimintuoju neabejotinai atvers naują piligrimystės kelią į jo tėviškę Anykščių rajone.

Be abejo, vienu iš poilsiautojų traukos cent-rų tapo 2014 m. duris atvėręs „SPA VILNIUS Anykščiai“, kuriame naudojamas gydomųjų savybių turintis didelės mineralizacijos mineralinis vanduo, išgaunamas iš 360 m gylio gręžinio.

„Siekdami tapti kurortu stengiamės, kad ne tik mieste, bet ir rajone būtų kuo daugiau turistams patrauklių objektų, plėtojame infra-struktūrą. Pavyzdžiui, pasinaudodami ES fondų lėšomis sutvarkysime ir pritaikysime viešojo turizmo reikmėms Okuličiūtės dvarelį, esantį Šventosios upės pakrantėje, Anykščiuose kuriame naujas erdves, kuriose laisvalaikį aktyviai galės praleisti miesto gyventojai ir svečiai. Šiam projektui įgyvendinti iki 2020 m. skirta beveik 420 tūkst. eurų. Rūpindamiesi aplinka ir tausiu gamtos išteklių naudojimu tobuliname komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūrą ir iki 2020 m. ketiname atlikti darbų, kurių vertė – beveik 520 tūkst. eurų“, – vardija K.Tubis.

Pernai miesto 150 metų jubiliejų pažymėjusi devynių ežerų supama Ignalina – vienintelis Lietuvoje iki šių dienų išlikęs neoklasicistinio plano miestas – tokiais gausiais turistų srautais kol kas negali pasigirti. Pavyzdžiui, 2014 m. čia apsilankė apie 63 tūkst., o pernai – apie 70 tūkst. turistų, tačiau tarp jų, Ignalinos rajono TIC duomenimis, buvo nemažai svečių iš Vakarų Europos. Laiką jie leido Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame gausu savų „kurortų“ – trumpam poilsiui parengtų vietų, tokių kaip beveik 200 metų sulaukęs Ginučių vandens malūnas, kuris išsaugojęs autentišką įrangą veikė iki 1968 m. – ne tik malė miltus, bet ir gamino elektrą Ginučių kaimo gyventojams. Lankytojams siūloma užsukti į Stripeikių etnografiniame kaime esantį senovinės bitininkystės bei Rojaus kaime veikiantį žymaus pomologo prof. Adomo Hrebnickio muziejus, kopti ant Ladakalnio, nuo kurio 175 m aukštyje virš jūros lygio esančios apžvalgos aikštelės atsiveriančiose apylinkėse tyvuliuoja net šeši ežerai. Galima keliauti Skulptūrų taku Lūšių ežero pakrantėje bei 3,5 km ilgio Botanikos taku tarp Meironių ir Palūšės, prie kurio auga apie 150 rūšių augalų, o devynios rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, pasigrožėti medine Palūšės bažnyčia, XVIII a. pastatyta naudojant vienintelį statybos įrankį – kirvį.

„Akivaizdu – tam pamatyti vienos dienos nepakaks, todėl nenuostabu, kad vien kaimo turizmo sodybose pernai nakvojo beveik 19 tūkst. poilsiautojų. Dar daugiau – per 25 tūkst. rajono svečių pasinaudojo vandens turizmo paslaugomis. Didžiajame ežerų rate jie užtrunka visą savaitę, bet galima rinktis ir vienadienį 10–15 km žygį valtimis, o baidarių mėgėjai sako, kad smagiausi vienadieniai žygiai – Žeimenos ar Kiaunos upėmis“, – pasakoja Ignalinos TIC direktorius Edmundas Kilkus.

Dar ignaliniečiai miesto svečiams siūlo pasivaikščioti smėlio takeliais išmargintais pušynėliais, pėsčiųjų tiltu per Paplovinio ežerą, kuriame vasarą trykšta fontanas, užsukti į miesto paplūdimius prie Ilgio ir Gavio ežerų, kur įrengta ir šiuolaikiškų treniruoklių aikštelė. Aktyvaus poilsio mėgėjų laukia valtys ir baidarės prie Lūšio ežero – iš čia galima leistis į kelionę Aukštaitijos ežerais pramoginiais laivais ar išmėginti naktinį baidarių safarį. Ekstremalių pojūčių ištroškusius poilsiautojus kviečia „Žuvėdros“ pramogų parkas. Savo veiklą plečia netoli Ignalinos esantis privatus aerodromas, siekiantis populiarinti ne tik skraidybą, bet ir turizmą, o šių metų naujovė –  keturračių safariai.

Ir vasarą lankytojams turi ką pasiūlyti prie Žaliojo (Šiekščio) ežero įsikūręs Lietuvos žiemos sporto centras: čia galima stebėti įvairias varžybas ir išbandyti savo jėgas 7,5 km ilgio riedučių trasoje, pažaisti krepšinį, tenisą, paplaukioti valtimis, vandens dviračiais, o užkopus į greta esantį 26 m aukščio apžvalgos bokštą pasigrožėti apylinkių panorama.

„Kadangi atvykstančiųjų tikslai įvairūs – vieniems patinka ramus poilsis gamtoje, kiti nori pastiprinti sveikatą, treti mėgsta aktyvias pramogas, stengiamės, kad visi rastų, ko nori“, – sako Ignalinos rajono meras Henrikas Šiaudinis.

Jis pasakoja, kad per kelerius pastaruosius metus mieste įgyvendinti keli sporto ir turizmo bei inžinerinės infrastruktūros gerinimo projektai: atidarytas krašto muziejus, kuriame eksponuojami autentiški senoviniai Ignalinos krašto žmonių daiktai, pasakojama apie lino kelią nuo sėjos iki staltiesės, rengiamos įvairios parodos, įrengti teniso kortai, nauji sporto aikštynai, stadionas, o sporto ir pramogų komplekse galima pasilepinti pirtyse, paplaukioti baseine, taip pat pažaisti boulingą ar biliardą.

Plėtojamos ir medicininio turizmo paslaugos: Ignalinos rajono ligoninėje atidarytame Reabilitacijos ir sveikatinimo skyriuje, į kurį investuota daugiau nei 300 tūkst. eurų, yra gydomosios ir masažinės vonios, druskų kambarys, atliekamos įvairios kineziterapijos ir fizioterapijos procedūros. „Pavyzdžiui, vertikali masažinė vonia puikiai tinka norintiems stiprinti savo sveikatą bei gydyti jau nustatytas neurologines, stuburo ir sąnarių ligas“, – sako fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Edita Markevičienė.

Ji priduria, kad didelė paskata plėtoti šias paslaugas buvo aptikti mineralinio vandens klodai: ištyrus visai greta miesto esančios radimvietės vandenį nustatyta, jog tai didelio druskingumo (apie 53,6–59,9 g/l mineralizacijos) vanduo, kuris jau naudojamas procedūroms. O ištyrus keletą regione esančių ežerų viename jų rasta ir gydymui tinkamo dumblo.

„Pernai per visus metus turėjome 230 pacientų, kuriems suteikėme sanatorinio gydymo paslaugas. Net 150 lankytojų – komerciniai klientai, kurie už procedūras mokėjo patys, o šiemet per mažiau nei penkis mėnesius sulaukėme jau daugiau kaip 160 pacientų, – pabrėžia E.Markevičienė ir priduria: – Atliktas tyrimas parodė, kad mūsų regione labai reikia sanatorinio gydymo paslaugas teikiančios įstaigos. Ja mielai naudotųsi ir ignaliniečiai, ir aplinkinių rajonų gyventojai, todėl klientų tikrai daugės, o medicininis turizmas turi geras plėtros perspektyvas.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

Bene didžiausios Europoje slenkančio smėlio kopos, vakaruose šėlstanti Baltijos jūra, o rytuose – saulę pasitinkančios Kuršių marios. Neringa – viena mėgstamiausių poilsio vietų Lietuvoje, kurortas, išaugęs senųjų baltų genčių įkurtų gyvenviečių vietoje ir išsaugojęs nemažai kurėnais į marias plaukusių žvejų kaimelių tradicijų. Šia vasarą Nidos ir Juodkrantės paplūdimiuose vėl plevėsuos Mėlynoji vėliava – įvairių šalių turistų ir kelionių organizatorių atpažįstamas ženklas, reiškiantis, kad Kuršių nerijos paplūdimiai atitinka aukščiausius aplinkosaugos ir paslaugų kokybės standartus.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Poilsis čia išskirtinis: kas rytą jus sveikins iš vienos pusės ošianti Baltijos jūra, iš kitos – teliūškuojančios Kuršių marių bangos ir tarp jų parimusios kopos. Poilsiautojus į balto smėlio paplūdimius vilioja jodo ir druskų prisotintas oras, ypatingas mikroklimatas, saulė, miškai ir parkai. O kartą atradusieji šią vietą, kurią, pasak mokslininkų, Baltijos bangos ir vėjai suformavo daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų, čia sugrįžta dar ne kartą.

Sveika, Neringa, arba XIX a. vestuvės

„Didžiąją dalį Neringos svečių sudaro nuolatiniai lankytojai: kažkada jie patys buvo vaikai, o dabar jau atsiveža savo vaikus ir anūkus. Praėjusiais metais viena pora suskaičiavo, kad pas mus be pertraukos vieši 60 metų, ir jei nepavyksta atvykti vasarą, apsilanko kitu metų laiku“, – sako Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis ir priduria, kad kai kuriems poilsiautojams Neringa tapo ir svarbiausių šeimos švenčių vieta.

Mažiausiai vienai porai Neringa ir šiemet taps vienos svarbiausių gyvenimo švenčių liudininke. „Šiemet 19 kartą per Jonines vyksiančio tarptautinio festivalio „Tek saulužė ant maračių“ tema – vestuvės. Dar gegužės viduryje paskelbėme poros, kuri norėtų susituokti per festivalį pagal tradicinius XIX a. Mažosios Lietuvos papročius, paiešką ir sulaukėme daugiau nei dvidešimties porų anketų. Tad šventė turėtų būti ne tik įdomi žiūrovams, bet ir itin prasminga tiems, kurie taps svarbiausiais jos veikėjais“, – pasakoja Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro (KTIC) „Agila“ direktorė Edita Lubickaitė.

Kiti atvyks per pamėgtą pamario krašto žvejo šventę ar į jau dvidešimt pirmą kartą vyksiantį tarptautinį Thomo Manno festivalį. Dar kiti į Kuršių neriją skubės pasigrožėti Kuršių marių regatoje dalyvaujančių buriuotojų meist-riškumu. Jau dabar žinoma, kad jubiliejinėje 50-oje regatoje neringiškiai sulauks rekordinio skaičiaus dalyvių. Jau birželio mėnesį Nidos bendruomenės namuose duris atvers paroda, kurioje bus eksponuojami šiam kraštui svarbūs Nidos dailininkų kolonijos darbai, o vasaros vakarais muzikos mėgėjus džiugins bardai.

Įžanga į turiningą vasarą taps sporto ir laisvalaikio festivalis „Sveika, Neringa!“, jau antrą kartą simboliškai skelbsiantis sezono pradžią viename mėgstamiausių Lietuvos kurortų. „Tai vienintelis Lietuvoje sporto festivalis, kurio dalyviai per tris dienas galės išmėginti jėgas ir net pelnyti medalius daugybėje skirtingų sausumos ir vandens sporto šakų varžybų, kuriose dalyvaus ir suaugusieji, ir vaikai“, – sako Neringos savivaldybės mero pavaduotojas Dovydas Mikelis ir priduria, kad tiems, kurie renkasi aktyvų laisvalaikį, nuobodžiauti tikrai nebus kada.

Vasaros pradžios šventės programoje – pėsčiųjų žygis, orientavimosi, jėgos aitvarų, irklenčių, vaikų bėgimo varžybos, dziudo turnyras, kuriame susikaus jaunių ir jaunučių komandos iš visos Lietuvos, o profesionalūs dziudo treneriai visus norinčiuosius pamokys savigynos pagrindų. Festivalio programoje – jachtų regata, pirmą kartą rengiamas „Zuikio daržo“ bad-mintono turnyras, jau tradiciniais tapę teniso bei krepšinio turnyrai. Jėgos aitvarų mėgėjai festivalio dienomis taip pat varžysis Nidoje. Automobilių sporto mėgėjai stebės automobilių slalomo čempionato „Slalom warz championship 2017“ etapo varžybas, kurių tikslas – paskatinti šio sporto entuziastus varžytis uždaroje saugioje trasoje, o ne gatvėse.

Mažuosius festivalio dalyvius organizatoriai kviečia trumpam pasijusti piratais. „Specialiai jiems rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse vaikai gamins piratų laivus, kardus ir skrybėles. Pasistengsime, kad nusipiešę veidukus ir pagal žemėlapį ieškodami „lobio“ jie patirtų nepamirštamą nuotykį“, – sako D.Mikelis.

Mero pavaduotojas tikina, kad nepamiršti bus ir muzikos mėgėjai – jie galės rinktis ir rimtosios, ir popmuzikos koncertus. O visi, kurie norės pažvelgti į Kuršių neriją ir abipus jos plytinčius marių bei jūros vandenis iš paukščio skrydžio, nuo šiol galės užkopti į apžvalgos bokštą, sukonstruotą ant buvusių poilsio namų pamatų netoli Nidos švyturio.

Kurortu virtę žvejų kaimai

Kuršių nerijos pasididžiavimas – smėlio kopos – susidarė vėjui pustant išdžiūvusį smėlį. Smėliu užpildama marias nerija platėjo, traukėsi iš vakarų į rytus, o šis slinkimas sustojo, kai akmens amžiuje čia ėmė augti miškai. Spėjama, kad tuo metu Kuršių nerijoje ir apsigyveno pirmieji žmonės. Senieji gyventojai medžius laikė šventais ir jų nelietė, tad XV a. visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia miškų skraiste. Bet vėliau žmonės pradėjo juos kirsti, ir vėjo genamas smėlis ėmė slinkti skersai pusiasalio Kuršių marių link. Didžiulės kopos savo kelyje palaidojo ne vieną pamario žvejų kaimą. Jų gyventojai kėlėsi iš vienos vietos į kitą, tačiau slenkančios kopos vis „atsivydavo“ bėglius ir vertė ieškoti būdų sustabdyti smėlį. Taip atsirado dirbtinai suformuoti kopagūbriai, o prieš porą šimtų metų pradėta apželdinti kopas kalnapušėmis. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimas ir apželdinimas, kuris tęsiasi ir dabar, yra vienintelis pasaulyje.

Keturios Kuršių nerijos gyvenvietės – Nida, Preila, Pervalka ir Juodkrantė – bėgdamos nuo slenkančio smėlio taip pat keliavo. Istoriniai šaltiniai liudija, kad XVI a. viduryje Juodkrantės kaimas buvo įsikūręs jūros pusėje, maždaug 2,5 km į šiaurę nuo dabartinės gyvenvietės. Bet senąją Juodkrantę užpustė smėlis ir XVII a. pradžioje ji persikėlė į dabartinę vietą. Pradžią jai davė smuklė, aplink kurią savo namus ėmė statytis žvejai, o lemiamos įtakos kurorto atsiradimui turėjo Eduardas Stellmacheris, nusprendęs pritaikyti smuklę poilsiautojams, vėliau pavertęs ją dideliu moderniu viešbučiu.

XX a. pirmoje pusėje Juodkrantė, 1923 m. oficialiai gavusi kurorto statusą, jau buvo populiarus ir gana prabangus Baltijos pajūrio kurortas, jame veikė penki viešbučiai, buvo 20 vilų bei pensionų, bet poilsiautojai apsistodavo ir žvejų nameliuose.

Nida, istoriniuose šaltiniuose paminėta dar 1366 m., dabartinėje vietoje atsidūrė tik 1730 m. , o po Pirmojo pasaulinio karo ėmė vytis Juodkrantės kurortą – čia taip pat sparčiai daugėjo komforto ir poilsiautojų, buvo įkurta sklandymo mokykla.

Preila, trečia pagal dydį gyvenvietė, pirmą kartą Juodkrantės bažnyčios registre paminėta 1843–1844 m, kai marių pakrantėje buvo įkurta iš užpustytų kaimų atsikėlusių gyventojų.

Mažiausia iš keturių gyvenviečių Pervalka taip pat įsikūrė persikrausčius žmonėms iš smėlio užpustytų kaimų, o laikui bėgant pasitraukė dar 1,5 km į šiaurę. Iki 1933 m., kai abu kaimai įgijo kurortinės vietovės statusą, čia gyvenę žmonės daugiausia vertėsi žvejyba. Vėliau dauguma sodybų buvo pertvarkytos: nors jos išsaugojo žvejų gyvenviečių įvaizdį, čia atsirado naujų pastatų, o senieji buvo papuošti medžio raižiniais, įrengtos pastogės, pastatyta žuvų rūkyklų.

Visos šios gyvenvietės praūžus Antrajam pasauliniam karui ilgai merdėjo, nes senųjų gyventojų beveik neliko, o kaip kurortas iš naujo ėmė formuotis tik septintojo XX a. dešimtmečio pabaigoje.

Į vieną, ilgiausią Lietuvos miestą Neringą, kurio ilgis siekia beveik 50 km, o plotas – 9 tūkst. ha, Nida, Preila, Pervalka ir Juodkrantė buvo sujungtos 1961 m. „Dabar čia gyvena apie 3 tūkst. žmonių, o per metus apsilanko apie 600 tūkst. turistų. Vienu metu viešbučiuose, poilsio namuose, moteliuose, kempinguose ir gyventojų nuomojamuose būstuose gali apsistoti apie 14 tūkst. poilsiautojų“, – skaičiuoja KTIC „Agila“ direktoriaus pavaduotoja Eglė Baltranaitė.

Pasak jos, tradiciškai kurorte lankosi daugiausia lietuviai bei turistai iš kaimyninių šalių. „Pavyzdžiui, pernai KTIC apsilankė daugiau kaip 33 tūkst. žmonių, iš kurių beveik 11 tūkst. buvo svečiai iš Lietuvos ir daugiau kaip 22 tūkst. – užsieniečiai. Tačiau vis daugiau turistų sulaukiame iš Prancūzijos, Italijos bei Azijos šalių“, – pastebi E.Baltranaitė.

Mokėdami vietinę rinkliavą už įvažiavimą į Neringą kurorto biudžetą svečiai papildė beveik dviem milijonais eurų. Dalis šių pinigų skirta miesto tvarkymo ir priežiūros darbams, kopų apsaugai, Neringoje vykstantiems kultūriniams bei sporto renginiams.

Siekdama patenkinti skirtingus svečių poreikius Neringa pastaraisiais metais sparčiai atsinaujina. Nidoje atgimsta buvusi pionierių stovyklos teritorija, kurioje įrengiami poilsio paskirties pastatai, Juodkrantėje poilsio namai atsiras buvusiame Olimpinių rinktinių centro sklype, Preiloje rekonstruoti kažkada Vidaus reikalų ministerijai priklausę poilsio namai, pernai atgimė ir seniausias šios gyvenvietės viešbutis.

„Dauguma atvykstančiųjų nori gyventi ne prašmatniuose apartamentuose, o žvejo namelyje ant marių kranto, bet per vasaros sezono piką Neringoje visi būstai vienodai populiarūs, – sako D.Jasaitis. – Šiuo metu mums labiausiai trūksta aukštesnės klasės viešbučių apartamentų, kurie atitiktų tarptautinių užsienio delegacijų keliamus reikalavimus. Dėl jų trūkumo kai kuriems užsienio šalių politikams yra tekę net atsisakyti nakvynės Neringoje.“

Tačiau atrodo, kad proveržis jau netoli. Nidoje ant marių kranto vietoj apleistų buvusio žuvininkystės ūkio pastatų įsikurs penkių žvaigždučių viešbutis „Radisson Blu“ – po maždaug metus trukusių derybų pasirašyta viešbučio valdymo sutartis.

Daug dėmesio skiriama ir aplinkai: suremontuota nemažai gatvių, automobilių stovėjimo aikštelė ir pėsčiųjų tako ruožas greta Th.Manno memorialinio muziejaus, įrengta daugiau vietų autobusams. Praėjusiais metais Neringos savivaldybės biudžeto lėšomis atkurtas projektinis Nidos tarptautinio keleivinio uosto gylis, o sumontavus naujus pontonus švartavimosi vietų skaičius nuo 60 padidėjo iki 120. Atnaujinta Preilos gelbėjimo stotis.

Juodkrantės gyvenvietėje planuojama įrengti išskirtinę autobusų stotelę, kurioje bus ir informacinis centras, ir paštas, ir bankomatas, ir vieta daiktams saugoti, o Nidos bendruomenės namų salę ketinama pritaikyti vertingų meno kūrinių ekspozicijai.

Jau inicijuoti ir gatvių apšvietimo modernizavimo darbai, tad po kelerių metų dabartinius šviestuvus pakeis energiją taupantys šiuolaikiški LED šviestuvai. Toliau numatyta atkurti istorinius Urbo kalno Nidoje želdinius, nustatyti ir pažymėti senojo šios gyvenvietės švyturio vietą bei įprasminti senąjį, akmenimis grįsta taką. Pastarajam projektui įgyvendinti tikimasi sulaukti ES fondų paramos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m

„Brexit“, arba Didžiosios Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos, pamažu įgauna pagreitį. Ir nors oficialiai išstojimo procesas prasidėjo mažiau nei prieš du mėnesius, kai ministrė pirmininkė Theresa May inicijavo ES sutarties 50-ąjį straipsnį, o ES ir Britanijos lyderiai turi dar beveik dvejus metus susitarti dėl sąlygų, tiek Jungtinės Karalystės, tiek Lietuvos ekspertai pripažįsta, kad šio britų sprendimo ekonominiai padariniai jau juntami ir šalių konkurencingumui kelia naujų iššūkių.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Pagal pirminį planą Didžioji Britanija iš ES galutinai turėtų pasitraukti 2019 m. kovo 29 dieną. Tačiau Lietuvos ekspertai pastebi, kad dėl „Brexit“ jau dabar sumažėjo mūsų šalies eksportas, o britai neslepia nerimo dėl sąlygų, kurias pavyks išsiderėti, ir jau dabar mato, jog studentų iš kitų šalių sumažėjo net prestižinėse aukštosiose mokyklose.

Britai tikisi minkšto atsiskyrimo

„Brexit“ bet kuriuo atveju turės didelių neigiamų padarinių Didžiajai Britanijai, nes laisvoji rinka, laisvas žmonių judėjimas išstojus iš ES tiesiog pranyks“, – pareiškė Lietuvoje viešėjęs Jungtinės Karalystės kompanijos „Greater Cambridge Enterprise Partnership“ Europos projektų vadovas Michaelas Barnesas.

Pasak jo, „Brexit“ verslo įmonėms nenaudingas. „Verslas neabejoja, kad po atsiskyrimo sąlygos taps blogesnės“,– sakė M.Barnesas, savo teiginį paremdamas Didžiojoje Britanijoje vykusios apklausos duomenimis.

Nors britai tikisi, kad per derybas pavyks sėkmingai išspręsti tiek finansines, tiek verslo problemas ir „Brexit“ scenarijus bus minkštas, o pasekmės kiek įmanoma mažesnės, M.Barnesas neatmeta galimybės, jog priklausomai nuo sąlygų, kurias pateiks ES, šalies pasitraukimas iš Bendrijos gali vykti ir pagal kietąjį scenarijų. Todėl įmanoma viskas: ir tokio tipo partnerystė, kokia yra susiklosčiusi tarp ES ir Norvegijos, turinčių bendrą rinką (anot M.Barneso, Norvegija yra beveik ES narė), ir susitarimai, panašūs į pasirašytus tarp ES ir Ukrainos, ES ir Šveicarijos, ES ir Turkijos, ir tokie santykiai, kokie yra susiklostę tarp ES ir Kanados ar JAV.

M.Barneso teigimu, jei neliks laisvo žmonių judėjimo, Didžiojoje Britanijoje sumažės ir studentų iš ES šalių. „Jau dabar jų mažėja. Net 14 proc. sumažėjo studentų iš ES Kembridžo universitete“, – sakė jis, apgailestaudamas, kad gali sumenkti ir mokslinių tyrimų finansavimas.

Lietuvos eksportas jau mažėja

Lietuvos inovacijų centro (LIC) ekspertai teigia, kad dėl „Brexit“ mūsų šalies eksportas jau sumažėjo. Pernai lietuviškos kilmės prekių eksporto į Didžiąją Britaniją apimtys be reeksporto ir naftos produktų sudarė 722 mln. eurų ir tai yra beveik dešimtadalis viso Lietuvos eksporto į ES šalis, arba maždaug trečdalis eksporto į Skandinavijos šalis ar kiek daugiau nei 40 proc. Lietuvos eksporto į Vokietiją ir Prancūziją.

„2013–2016 m. Lietuvos eksportas į Didžiosios Britanijos rinką išaugo 222 mln. eurų, arba 40 proc., ir pernai daugiau negu į Britaniją Lietuvos verslas eksportavo tik į Lenkijos, Švedijos ir Vokietijos rinkas, todėl akivaizdu, kad ši šalis yra gana svarbi mūsų eksporto ir prekybos partnerė“, – sako LIC atstovas Aleksandras Izgorodinas.

LIC duomenimis, labiausiai išaugo medienos ir baldų, metalų, mašinų, įrenginių eksportas, gerokai padidėjo chemijos ir maisto produktų eksportas į šią šalį, tačiau augimas fiksuotas ir daugelyje kitų segmentų.

Kita vertus, 2016 m. Lietuvos eksportas į Didžiąją Britaniją išaugo 7 proc., arba perpus mažiau nei 2015 m., kai jis didėjo 13 proc. Jei palyginsime du pirmuosius šių metų mėnesius su tuo pačiu 2016 m. laikotarpiu, rezultatai bus dar prastesni – Lietuvos eksportas į Didžiąją Britaniją sumažėjo 11 proc. Sumažėjo arba nedidėja maisto, medienos, tekstilės, kailių, valčių, šokolado gaminių, orlaivių dalių, riebalų, mašinų ir įrenginių bei kai kurių kitų produktų eksportas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2017-m

Birutė ŽEMAITYTĖ

Naujasis dirbtinis žemės palydovas jau iškeliavo į starto vietą, o netrukus į kelionę leisis ir „LituanicaSat-2“ kūrėjai, vadovaujami vos per 30 metų perkopusio aviacijos inžinieriaus UAB „Nanoavionika“ vadovo Vytenio Buzo – to paties, kuris 2014-aisiais vadovavo vieno iš dviejų pirmųjų lietuviškų palydovų „LituanicaSAT-1“ kosminei misijai. Beje, Lietuva tapo tik antra valstybe po JAV, vienu metu išvedusia į orbitą du „Cubesat“ tipo palydovus ir sėkmingai įvykdžiusia numatytas užduotis.
Iškart du
Prisimindamas tuos laikus, kai į kosminių valstybių šeimą Lietuvą iš karto įrašė du lietuviški palydovai, ES programos „Horizontas 2020“ Lietuvos nacionalinis atstovas kosmoso tematikai Saulius Lapienis pasakoja, kad dar 2010 m. dalyvaudami konferencijoje Taline išgirdo, jog net Nigerija jau yra paleidusi į orbitą pirmąjį savo palydovą. „Mus tada pavydas užgraužė – reikia kažką daryti, – prisimena S.Lapienis. – Latviai, kurie jau buvo pradėję konstruoti savo palydovą, siūlė mums prisidėti, bet tebesitęsiant 2008 m. krizei to padaryti nepavyko.“
Gal ir gerai, kad nepavyko: nors nuo estų atsilikome, latvius mums pavyko aplenkti, nes jie iki šiol savo nedidelio, bet, anot S.Lapienio, solidaus dirbtinio Žemės palydovo nepaleido, o lietuviškieji nanopalydovai – „LituanicaSAT-1“, sukurtas VšĮ „Inovatyvūs inžineriniai projektai“, VU ir VGTU entuziastų, bei bendras KTU ir VšĮ Kosmoso mokslo ir technologijų instituto kūrinys „LitSat-1“ – pakilo 2014 m. Bendradarbiaujant su NASA ir privačia JAV kompanija „Nanoracks“ iš pradžių jie buvo nugabenti į Tarptautinę kosminę stotį (TKS), o 2014 m. vasario 28-ąją iš TKS sekundės dalies skirtumu išsviesti į orbitą aplink Žemę.
„Norėjome parodyti, kad Lietuvoje aeronautika ir kosmoso tyrimai gyvuoja, kad turime kūrybingų studentų ir jaunųjų mokslininkų, galinčių spręsti tokius uždavinius. Šiame projekte dirbo ir studentai, ir doktorantai, ir dėstytojai, ir neseniai apsigynę disertacijas jauni mokslininkai. O visuomenės susidomėjimą jie sukėlė dėl to, kad tai buvo pirmieji Lietuvoje sukurti objektai, atsidūrę kosmose“, – prisimena vienas iš „LitSat-1“ kūrėjų komandos narių, dabar KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas dr. Andrius Vilkauskas.
O V.Buzas su bičiuliu Laurynu Mačiuliu svajoti apie kosmosą pradėjo dar studijuodami – po to, kai juodu, VGTU Antano Gustaičio aviacijos instituto studentai, 2008-aisiais grįžo iš Štutgarto universiteto Vokietijoje ir susipažino su Europos Sąjungos 7-osios bendrosios programos (7BP) Lietuvos nacionaliniu atstovu kosmoso tematikai S.Lapieniu bei Lietuvos aerokosmoso asociacijos direktoriumi Vidmantu Tomkumi. „Dalyvavome seminaruose ir pradėjome svajoti, kaip būtų smagu, jei mums, mechanikams, pavyktų bent kokį varžtą suprojektuoti ir ten išsiųsti“, – sako V.Buzas.
Tada būsimieji inžinieriai ir pradėjo ruoštis misijai, kuri netrukus prasidės, bet kai 2012 m. nuvažiavo stažuotis į NASA tyrimų centrą Kalifornijoje, atsirado galimybė įgyvendinti „LituanicaSAT-1“ projektą. „Tuomet apėmė pasididžiavimo jausmas: pirmosios nuotraukos, pirmosios žinutės iš kosmoso, – prisimena V.Buzas. – Bet labai greitai supratome, kad išėjome į globalią rinką ir konkuruosime ne su kolegomis Lietuvoje, bet dėl vietos pasaulinėje kosminių technologijų rinkoje.“
Lietuvių eksperimentas – unikalus
Naujojo lietuviško palydovo, kuris sveria 3 kg ir už „LituanicaSAT-1“ yra tris kartus didesnis, misija truks pusę metų. Per šį laiką lietuviams patikėta atlikti kelias užduotis. Skriedamas 600–400 km orbitoje bendras „Nanoavionikos“ specialistų, VU Matematikos ir informatikos bei Fizikos fakultetų mokslininkų ir studentų sukurtas prietaisas taps tarptautinio Europos Komisijos (EK) finansuojamo projekto „QB50“, kurio tikslas sukurti 50-ies „CubeSat“ tipo palydovų tinklą, dalimi.
Mažieji palydovai buvo pasirinkti dėl to, kad, palyginti su pramoninius standartus atitinkančių palydovų tinklu, kuris gyvuotų gana neilgai, misija gerokai atpinga. Kita vertus, tai bus ir šių mažųjų Žemės pasiuntinių išbandymas siekiant nustatyti jų potencialą tolesniuose kosmoso tyrimuose.
Palydovuose sumontuoti prietaisai stebės žemutinių termosferos, kuri iki šiol mažai tyrinėta, sluoksnių fizikines savybes bei perduos stebėjimų duomenis į Žemę, o tyrimų, kuriuos organizuoja Von Karmano institutas Briuselyje (Belgija), rezultatai, V.Buzo teigimu, turės didelės praktinės naudos ateityje nustatant ir valdant kosminių laivų kapsules, kuriomis astronautai grįžta į žemę. „LituanicaSAT-2“ užduotis – naudojant specialų jutiklį matuoti vienatomio deguonies koncentraciją termosferoje.
„Kartu su kitų šalių mokslininkais dalyvausime globaliame tyrime, todėl jie gaus informaciją, kurią surinks mūsų palydovas, o mes – informaciją iš kitų palydovų. Būsimiems mokslininkams, dabartiniams universiteto doktorantams ir magistrantams, tai bus puiki medžiaga tyrimams, o universitetui – galimybė išbandyti naujo tipo veiklas, kurios turėtų paskatinti eksperimentinės veiklos rezultatus taikyti ne tik ant žemės, bet ir netolimoje orbitoje, – sako VU Matematikos ir informatikos fakulteto prodekanas Linas Bukauskas.
Antra „LituanicaSAT-2“ užduotis – išbandyti inovatyvią palydovo valdymo sistemą, „Nanoavionikos“ sukurtą variklį. Toks  bandymas šio tipo palydove bus atliekamas pirmą kartą pasaulio kosmoso istorijoje ir yra reikšmingas ne tik mokslui, bet ir verslui, nes mažųjų palydovų rinkoje iki šiol nebuvo pasiūlyta valdymo sistemos, kuri padėtų pailginti palydovo gyvavimo trukmę.
„Šis variklis – mūsų idėja, kurią ilgai vystėme. Kadangi pradinė orbita apie 600 km aukštyje mums bus pakankamai palanki, joje palydovas natūraliai be variklio priklausomai nuo gamtinių sąlygų ir Saulės aktyvumo galėtų skrieti net kelerius metus, variklis tokioje orbitoje gali pailginti palydovo gyvavimą penkis šešis kartus. Pavyzdžiui, esant tam tikroms gamtinėms sąlygoms palydovas orbitoje sudegtų po trijų mėnesių, o unikalus raketinis variklis, su kuriuo jis dabar skris, leistų pakoreguoti orbitą ir pratęstų palydovo gyvavimą iki 15–18 mėn.“, – aiškina V.Buzas.
Pasak L.Bukausko, eksperimentas, kurį atliks maždaug trijų litrų tūrio palydovas, keisdamas orbitoje savo koordinates, itin svarbus, nes technologijos, leidžiančios palydovui koreguoti orbitą, yra labai brangios, todėl tokiuose mažuose palydovuose anksčiau praktiškai nebuvo montuojamos. „Manau, kad VU kartu su „Nanoavionika“ sukūrė įdomų ir vertingą produktą. Naujojo palydovo tūris didesnis už ankstesnį, todėl turėsime daugiau mokslinių instrumentų, o dėl to, kad jo paviršius padengtas saulės fotovoltiniais elementais, nenutrūkstamai galėsime atlikti daugiau mokslinių eksperimentų. Kadangi palydovo kaina priklauso nuo jo misijos trukmės ir tūrio, kuo išmaniau sugebame jį panaudoti ir kuo ilgiau išlaikome orbitoje, tuo naudingiau mokslui, nes galima atlikti daugiau eksperimentų ir surinkti duomenų, o pats palydovas atpinga“, – aiškina L.Bukauskas.
Jei eksperimentas bus sėkmingas ir „Nanoavionikos“ sukurta raketinės traukos sistema tinkamai manevruos orbitoje, tikimasi priartėti prie produkto komercializavimo etapo. Be to, „LituanicaSAT-2“ misijos metu bus siekiama išbandyti radijo ryšio galimybes su bepiločiais orlaiviais. Pastarojo eksperimento tikslas – nustatyti techninius iššūkius, susijusius su tokio tipo palydovų ir bepiločių orlaivių radijo komunikacija bei pademonstruoti šių prietaisų tinklų galimybes.
Kosmosas visiškai nepunktualus
„Nanoavionika“, kurios branduolį ir dabar sudaro „LituanicaSAT-1“ komandos nariai (tik pirmasis partneris L.Mačiulis šiek tiek atsitraukė, nes šiuo metu studijuoja doktorantūroje), – jauna įmonė, įkurta 2014 m. kaip VU startuolis, laimėjus Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) rengtą komercializavimo konkursą. Jau 2015 m. ji sulaukė pirmo kliento komerciniam palydovui sukurti, ja susidomėjęs rizikos kapitalo fondas „Practica Capital“ iki šiol investavo apie 200 tūkst. eurų, o pernai įmonė gavo finansavimą iš EK programos „Horizontas 2020“. Tačiau kiek iš viso investuota į šią kosmoso technologijų įmonę, V.Buzas kol kas neatskleidžia. Sako, skaičiuos po to, kai startuos naujasis palydovas.
Kita vertus, konsultacijos, tarptautinės bendruomenės pagalba daug svarbiau už pinigus, o kartu dirbančios komandos indėlio jokiais pinigais neišmatuosi. „Įmonėje dirba 19 žmonių, o kartu su dirbančiais pagal kontraktą – 24. Mes patys projektuojame, išbandome savo produktus, o elektronikai, mechaninėms dalims pagaminti samdome kitas įmones. Kartu mus laiko kažkokia kosminė gravitacija – mums įdomu, mes tuo gyvename. Tai aukščiausio lygio motyvacija“, – sako V.Buzas.
Sukūrę pirmąjį savo palydovą jie suprato, kad svarbiausia – gaminio unikalumas ir funkcionalumas, rezultatai ir nauda, kurią tarptautinei bendruomenei duoda sukurti produktai. Globalioje rinkoje, pasak V.Buzo, lietuviai įrodė galintys kurti kokybiškus produktus už konkurencingą kainą, bet Lietuva ir visas Rytų Europos regionas vis dar nėra siejamas su kosminėmis technologijomis, todėl kas kartą tenka įrodinėti, ko esame verti. „Jei tokia įmonė kaip mūsų būtų JAV ar Vakarų Europoje, kai kurios durys atsidarytų šiek tiek lengviau, bet ir dabar judame į priekį pakankamai neblogai, nors visada norisi, kad viskas judėtų kur kas greičiau. Be to, ir valstybinės struktūros padeda tobulinti technologijas ir skiria lėšų“, – sako „Nanoavionikos“ vadovas.
Tiesa, kai kada ir pats kosmosas gali „užknisti“, pripažįsta V.Buzas. Pasak jo, nors atrodo, kad tai precizinis mokslas, visko suplanuoti neįmanoma: nors savo palydovą jie jau prieš kurį laiką išlydėjo iš Olandijos į Indiją ir patys sėdi ant lagaminų, pasakyti, kada pakils „LituanicaSAT-2“, negali. „Tie, kurie skrieja į kosmosą, – patys nepunktualiausi. Nėra tikslių datų, startas gali būti atidėtas ir kelioms dienoms, ir kelioms savaitėms, ir mėnesiui. Planai sudaryti, yra vadinamieji paleidimo langai, pavyzdžiui, prognozuojama orbitos padėtis Saulės atžvilgiu, bet oras ir kiti gamtiniai reiškiniai juos koreguoja. Kartais tai net šiek tiek erzina, bet kosmosas visiškai nepunktualus. Į kosmosą kylam nuo Žemės, ir niekas nelaiko prispaudęs taip arti žemės, kaip kosmosas.“
KTU: reikia drąsių idėjų
KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas Andrius Vilkauskas pasakoja, kad po sėkmingo „LitSat-1“ starto šioje aukštojoje mokykloje duris atvėrė viena moderniausių Baltijos šalyse nanopalydovų ir avionikos laboratorijų, kurioje veikia bepiločių orlaivių valdymo simuliatorius. Juo studentai gali išmokti valdyti vis plačiau naudojamus įrenginius, nerizikuodami sudaužyti brangios technikos. „Šiandien bepiločiai naudojami gynybinėms reikmėms, stebėsenai, filmavimui bei fotografavimui, jais naudojasi transporto, kriminalinę, renginių, gaisrų prevencijos stebėseną atliekantys specialistai. Sparčiai tobulėjantys bepiločiai aparatai jau naudojami žemės ūkyje ir vis naujose srityse, todėl šie įgūdžiai labai svarbūs“, – sako A.Vilkauskas.
Pasak jo, pastaraisiais metais KTU dalyvauja Europos kosmoso agentūros (EKA) tyrimų programoje Lietuvai: kuriami molekulinės taršos kosmose nustatymo tyrimo metodai, studentai ir dėstytojai vyksta stažuotis EKA ir NASA tyrimų centruose, o neseniai pasibaigusi studentų atranka parodė, kad jaunimas domisi aeronautika ir kosmoso tyrimų technologijomis.
Pasak A.Vilkausko, „LitSat-1“ buvo skirtas ištirti, kaip mažas palydovas elgsis kosmose, kokios bus jo skrydžio charakteristikos ir aplinkos sąlygos. O šiuo metu naudodamiesi sukaupta informacija KTU mokslininkai ir studentai tobulina sistemą, kuri galėtų sudominti kitus mažųjų palydovų gamintojus, nes labai svarbu komercializuoti inovacijas ir sukurtas technologijas bei produktus.
„Kosmosas – puiki įvairių technologinių sprendimų bandomoji platforma, o komercines galimybes padidina tai, kad daug išradimų gali būti perkelta į mūsų kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, pilotuojamų skrydžių į kosmosą pradžioje buvo kuriami audiniai astronautų ir kosmonautų drabužiams, o komercinė sėkmė atėjo šias technologijas pritaikius gaminiams, apsaugantiems žmogaus kūną nuo drėgmės. Pavyzdžiui, vieno populiariausių prekių ženklų „Gore Tex“ membranos naudojamos gaminant avalynę ir aprangą“, – sako A.Vilkauskas ir pabrėžia, kad komercializuojant inovacijas itin svarbus mokslo ir verslo bendradarbiavimas bei startuolių kultūros plėtra.
Tačiau svarbiausia esą tai, kad po to, kai į orbitą pakilo du pirmieji mūsų šalies palydovai, mes patys patikėjome, jog Lietuva nėra tik vartotojų ar prekybos centrų kraštas. „Užaugs karta, kurios atstovai tuo metu buvo mokyklinukai arba jauni studentai, ir jų jau neslėgs stereotipas, kad kosmosas – tik didžiųjų valstybių žaidimas. Tikrai nebus taip, kad jau rytoj Lietuvoje bus pradėtos gaminti superraketos nešėjos ar dideli kosminiai aparatai, bet nauji projektai jau randasi. O kad Lietuvoje aeronautikos ir kosmoso sritis atrastų savo vietą, reikia, kad rastųsi daugiau verslo, kuriančio ir parduodančio savo produktus bei paslaugas. Tada prireiks didelio kūrybinio potencialo, nes tas technologijas reikės sukurti“, – aiškina A.Vilkauskas.
Pasak jo, tai gali būti Žemei skirti inovatyvūs komunikacijų sprendimai, bet kad jos veiktų, bus reikalingi palydovai. O plėtojant šalutinius produktus ar paslaugas gali būti sukurtos technologijas, reikalingos ir kosmose.
A.Vilkauskas tikisi, kad naujojo laikotarpio ES struktūrinė parama suteiks papildomą impulsą tiek įmonėms, tiek universitetams, ir atsiras naujų bendrų veiklų. „Technologijos kinta labai greitai, todėl nereikia bijoti fantazuoti“, – ragina jis ir priduria, kad jei rezultatų nepasiseks komercializuoti Lietuvoje, jie gali sudominti pasaulio kompanijas, ir tai taip pat gerai, nes tai gali padėti pritraukti investicijų.
Ne vien erdvėlaiviai
„Kosmosas – tai visų pirma milžiniškas darbas, atliekamas Žemėje, ir darbo čia per akis daugybei mokslininkų, kurie gal net nesvajoja pakilti į orbitą“, – pritaria Ūkio ministerijos Inovacijų departamento direktorius Dimitrijus Kucevičius.
Jis pasakoja, kad Lietuvos astronomai sėkmingai dalyvavo EKA galaktikos tyrinėjimo projekte GAIA ir kituose tarptautiniuose projektuose, su NASA, EKA bei kitomis su kosmosu susijusiomis organizacijomis dirba lazerių kūrėjai ir lazerinių prietaisų gamintojai bei lazerinės technikos testuotojai „Ekspla“, „Lidaris“, „Standa“, geoinformatikos įmonė „Geomatrix“, kuri pasitelkusi kosminius duomenis kuria žemėlapius, „Optolita“, pagaminusi itin preciziškus optikos komponentus EKA palydovui „Aeolus“, ir kitos.
„NASA ir EKA susidomėjo UAB „Brolis Semiconductors“ kuriamais puslaidininkiniais lazeriais, o „No Magic Europe“ kuriama modeliavimo programinė įranga padėjo NASA sėkmingai nuskraidinti į Marsą marsaeigį „Cusiosity“. Prof. Armino Ragausko vadovaujama KTU mokslininkų komanda išrado neinvazinį galvos smegenų skysčio slėgio matavimo būdą, kuris sudomino NASA specialistus, tiriančius nesvarumo poveikį astronautų sveikatai“, – paklaustas apie Lietuvos galimybes kurti nišinius kosmoso srities aukštųjų technologijų produktus ir paslaugas, vardija D.Kucevičius.
Jam pritaria ir S.Lapienis. „Vienas iš pastaruoju metu įgyvendintų projektų –VU Matematikos ir informatikos fakultete įkurta pirmoji kosmoso laboratorija, o dalyvaujant įvairiuose projektuose paaiškėjo, kad kai kurių įmonių darbai labai domina EKA ir NASA“, – sako jis ir priduria, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvai, sovietmečiu dalyvavusiai programose „Marsas“ ir „Buranas“, reikėjo iš naujo įrodyti, jog mūsų šalies mokslas gali dalyvauti Europos ir pasaulio kosmoso tyrinėjimuose.
Durys pradėjo vertis po pirmųjų Lietuvos palydovų starto, o vienas iš tuo metu gautų pasiūlymų ir buvo amerikiečių siūlymas kurti mini laboratoriją, kurioje Mėnulyje bus siekiama užauginti augalą. Besirengiant stoti į EKA, kurios nare Lietuva tikisi tapti 2020 m., galimybių randasi vis daugiau. Viena jų – siųsti stažuotis perspektyviausius studentus ir jaunuosius mokslininkus į NASA, EKA ir kitur.
„Dvišalį bendradarbiavimo susitarimą dėl tarptautinės stažuočių programos su NASA pasirašėme 2014 m. ir jau 2015 m. į NASA vyko du VU studentai. Pernai per konkursą, kurio metu paraiškos pirmiausia vertinamos mūsų agentūroje, o po to NASA, buvo atrinkti trys studentai – po vieną iš VGTU, KTU ir VU. Šiemet vasaros stažuotėms jau atrinkti šeši studentai, o dar tiek pat planuojame atrinkti rudens stažuotėms“, – pasakoja MITA Mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų programų ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Anzelma Ūselienė.
Pasak jos, NASA, kuri pagal dvišales sutartis stažuotis studentus priima tik iš 11 pasaulio šalių, labai patenkinta mūsų studentų profesionalumu, todėl ir suteikė galimybę siųsti daugiau. „Grįžę jie patys buria jaunimą, tobulina kosmoso technologijas, toliau bendradarbiauja su NASA, kosmoso technologijas diegiančiomis įmonėmis. O mes brandiname idėją suburti visus studentus, kurie stažavosi NASA, į Alumnų klubą ir paskatinti juos plėtoti bendras idėjas bei inovatyvias technologijas“, – pasakoja A.Ūselienė.
Galimybę užmegzti naujų ryšių, apsilankyti moderniose laboratorijose bei susipažinti su pažangiausiais sprendimais ir technologijomis turi ir įmonės. Užpernai Europos kosmoso mokslinių tyrimų ir technologijų centre Olandijoje lankėsi trijų Lietuvos įmonių darbuotojai, o vien pernai tarpininkaujant MITA į EKA vyko 11 Lietuvos įmonių, tarp kurių „Nanoavionika“, UAB „Arcus Novus“, UAB Agrogeodezijos institutas, VĮ „GIS-Centras“ ir kt., atstovai. „Šių vizitų metu užmezgami ryšiai su potencialiais partneriais ir didžiosiomis Europos kosmoso pramonės įmonėmis, o neretai ir susitariama dėl dalyvavimo naujuose projektuose“, – tęsia A.Ūselienė ir priduria, kad įmonių atstovai gali vykti į bet kuriuos kosmoso mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų centrus.
Veikti yra ką – reikia tik VEIKTI
„Mūsų kelias – plėsti bendradarbiavimą su EKA, NASA ir kuo aktyviau dalyvauti tarptautiniuose projektuose, – teigia 2009 m. įsteigtos Lietuvos aerokosmoso asociacijos ir įmonės „Arcus Novus“ vadovas Vidmantas Tomkus. – Dabar vyksta kosmoso komercializacija. Pasaulyje, visų pirma JAV, atsirado daug komercinių iniciatyvų, nemažai su kosmosu susijusių projektų turi didžiosios informacinės bendrovės – „Google“, „Amazon“, „Facebook“, kurios savo kapitalą nusprendė investuoti į kosmoso technologijas. Visa tai, įskaitant skrydžius į Mėnulį ir Marsą, asteroidų kasybą, turi tapti verslu. Europa taip pat skatina smulkųjį ir vidutinį verslą ieškoti būdų perkelti žemiškas technologijas į kosmosą.“
V.Tomkus tikisi, kad nors Lietuvoje šis sektorius kol kas „startuoliškos stadijos“, per kelerius ateinančius metus atsiras daugiau tokio profilio įmonių, o esamos sėkmingai plėtos verslą. „Mes stengiamės atkreipti startuolių dėmesį, skatinti naujų projektų finansavimą, kad galėtume atsiliepti į ketvirtosios pramonės revoliucijos iššūkius šioje srityje, nes per ateinantį dešimtmetį turėtų įvykti kosmoso revoliucija“, – sako jis.
Aerokosmoso asociacijos vadovo teigimu, šiais laikais būtina specializacija, o Lietuva garsi kaip lazerių elektronikos, informacinių technologijų, tiksliosios mechanikos šalis ir turi išnaudoti savo kompetencijas. „Manau, kad ir gyvybės mokslų atstovai turėtų ką pasiūlyti, be to, galėtume dalyvauti plėtojant biomedicinos,  biotechnologijų projektus“, – neabejoja V.Tomkus.
„Pavyzdžiui, dabar rengiamasi kasinėti ir tirti asteroidus, todėl EKA pageidauja, kad būtų pateiktas sprendimas, kaip užtikrinti informacijos perdavimą panaudojant lazerio spindulį į prietaisą, kuris skries ir dirbs prie asteroidų. Tokio ryšio technologinį sprendimą iš europiečių šiuo metu agentūrai gali pasiūlyti tik „Ekspla“. O patys mažiausi lazeriai, kuriuos gamina „Brolis Semiconductors“, dabar, kai vyksta kosminių aparatų miniatiūrizacija, – potenciali naujos kartos įranga“, – konkrečių pavyzdžių pateikia S.Lapienis.
Dideles Lietuvos galimybes kurti nišinius kosmoso sričiai reikalingus aukštųjų technologijų produktus pabrėžia ir D.Kucevičius. Pasak jo, pastaruoju metu kosmoso veikla intensyviai plečiasi, pamažu apimdama kasdienio naudojimo produktų gamybą ir paslaugų teikimą. Čia mes taip pat turime ką pasiūlyti, nes Lietuvos mikroelektronikos įmonės kuria ir gamina nemažai įrangos, naudojamos teikiant palydovinio ryšio, palydovinės navigacijos ir Žemės stebėjimo paslaugas, sparčiai auga inovatyvus Žemės stebėjimų duomenimis pagrįstas paslaugas kuriantis ir teikiantis sektorius, įmonės, kuriančios pasaulio kosmoso agentūroms reikalingą įrangą.
D.Kucevičius primena, jog EKA ekspertai, 2013 m. atlikę Lietuvos mokslo ir verslo galimybių dalyvauti agentūros programose auditą, taip pat konstatavo, kad mūsų šalis turi potencialo plėtoti kosmines veiklas gamtos mokslų, informacinių technologijų, mikroelektronikos ir optoelektronikos, mechatronikos, lazerių, biotechnologijų ir kitose srityse, todėl nereikėtų stebėtis, kad nuo 2014 m. vykdant programą „Horizontas 2020“ kosmoso tematikoje mūsų sėkmės procentas, palyginti su kitomis sritimis, pats didžiausias.
Naujų perspektyvų inovacijoms ir verslams atveria nacionalinė mokslo programa „Link ateities technologijų“ (2015–2020 m.), skirta narystei EKA pasirengti bei Lietuvos moksliniam ir technologiniam potencialui padidinti, neseniai EK patvirtinta nauja programa, kurios viena sudėtinių dalių – pasirengimas įrengti kaimelį Mėnulyje, taip pat neseniai pradėjusi veikti Europos geografinio pozicionavimo sistema „Galileo“ ir kitos, tad mūsų lazerių, biotechnologijų ir įvairių programų kūrėjams darbo užteks ir žemėje, ir danguje. Tereikia, kaip sako V.Tomkus ir S.Lapienis, kad lietuviai nepražiopsotų ir prisidėtų prie vykstančių pokyčių savo darbais.
NASA tradicija – žemės riešutai
V.Buzo vadovaujama komanda, savo rankomis Olandijoje patikrinusi ir įdėjusi „LituanicaSAT-2“ į specialų konteinerį, iš kurio reikiamu momentu spyruoklė mažuosius palydovus išstumia į orbitą, į Indiją, kurios kosmoso agentūra atsakinga už palydovų paleidimą, taip pat važiuos ne šiaip sau – patys degalų į variklį įpils. Tokia tvarka. O tada konteineris keliaus į raketą, kuri jį nugabens į orbitą, o kūrėjams beliks stebėti ir laukti misijos pabaigos.
Bet vieną dalyką likę Žemėje jie tikrai darys – kramsnos žemės riešutus. „Iš NASA atėjo tradicija, kad raketai kylant, palydovui nusileidžiant į kosminį kūną ar pradedant atsakingą operaciją visi valgo žemės riešutus – nesvarbu, ar sūdytus, ar kepintus. Ne kartą tai mačiau ir pats valgiau, tad neabejoju, kad paleisdami savo palydovą valgysim žemės riešutus“, – sako V.Buzas.
Na, riešutai riešutais, tačiau kuo dar mus pradžiugins išskirtinai kosminis startuolis, kurio projektams įgyvendinti šiemet finansavimas skirtas ir iš programos „Intelektas LT“, kurią finansuoja mūsų šalies biudžetas ir ES struktūriniai fondai? Tai V.Buzas kol kas linkęs nutylėti, bet sako, kad viskas, apie ką su bičiuliu svajojo prieš penkerius metus, dabar virsta realybe: „Kai kurios techninės idėjos mums patiems tada atrodė beveik neįgyvendinamos, bet kuo toliau, tuo labiau viskas įmanoma. Yra tik laiko ir biudžeto klausimas, o įgyvendinti galima pačias fantastiškiausias idėjas.“

Šių metų vasaros sezoną mūsų šalies kurortų šeima pasitinka pagausėjusi. Prie Birštono, Druskininkų, Neringos, Palangos ir mažųjų – kurortinių teritorijų statusą turinčių Anykščių, Ignalinos su Palūšės ir Strigailiškio kaimais, Trakų bei Zarasų prisijungė Kauno rajone esantys Kulautuva, Kačerginė ir dalis Zapyškio. Būtent nuo jų ir pradedame pasakojimų apie mažuosius šalies kurortus ciklą.

Birutė ŽEMAITYTĖ

„Atkurtas istorinis teisingumas. Juk kažkada ir Kulautuva, ir Kačerginė buvo populiarūs kurortai, o šiandien jie kartu su Zapyškiu – vienos vaizdingiausių ir poilsiui patraukliausių pakaunės krašto vietovių“, – pabrėždamas, kad sakyti, jog tai bus pirmasis jų sezonas, ne visai teisinga, teigia Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas.

Pasak jo, kurortinės teritorijos statuso, kuris šiems miesteliams ir Zapyškiui suteiktas šių metų vasarį, savivaldybė siekė dešimtmetį ir per tą laiką nemažai investavo plėtodama turizmo infrastruktūrą, atliko daug kitų namų darbų. Todėl, nors įgyvendinta tik dalis sumanymų, galima sakyti, kad tarpukario Lietuvoje pamėgti kurortai pirmajam šių laikų vasaros sezonui pasirengė gerai.

Ilsėjosi ambasadoriai ir Lietuvos elitas

„Nemunu žemyn besileidžiant iš abiejų upės krantų pušynuose yra visa eilė labai gražių kurortų, kuriuose galima savo sveikatą sustiprinti ir ramiai pailsėti. Vienas iš tokių kurortų yra Kačerginė. (…) Šiemet Kačerginė yra pasipuošusi nauju kurhauzu – restoranu, kuris pastatytas netoli Nemuno jaukiame pušynėlyje, yra žaidimų, teniso aikštelės ir kita, kas kurortui reikalinga“, – 1935-aisiais trečiojo kurorto vasaros sezono atidarymo proga rašė „Lietuvos aidas“.

Kačerginė iki Antrojo pasaulinio karo buvo laikoma unikaliu priemiesčio kurortu, kuriame jau nuo XX a. pradžios gyveno ir kūrė daug garsių to meto visuomenės veikėjų, politikų, menininkų. Tai prof. Jonas Jablonskis, kompozitoriai Stasys Šimkus ir Juozas Naujalis, rašytojai Pranas Mašiotas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Biliūnas, čia stovėjo generolo Prano Vaiciuškos bei inžinieriaus, kurį laiką dirbusio kurorto direktoriumi, Viktoro Reklaičio vilos. O kai Lietuvos ministrų kabinetas 1933 m. oficialiai patvirtino Kačerginę esant kurortu, Zapyškio valsčiaus taryba nutarė įrengti prie Nemuno prieplauką. Kurortui buvo nupirkti du laiveliai, kuriuos buvo galima išsinuomoti, ir jau kitą sezoną vasarotojai smagiai leido laiką ne tik paplūdimiuose, bet ir šokių paviljone bei sporto aikštėse, nemokamai galėjo plaukioti valtimis Nemune. Sezono metu poilsiautojus iš Kauno į Kačerginę ir atgal net penkis kartus per dieną plukdė garlaivis.

Nepaisant to, tarpukariu Kačerginė buvo gerokai kuklesnis kurortas už itin populiarią kitapus Nemuno esančią Kulautuvą, kuri buvo laikoma vienu geriausių šalies kurortų. Kodėl? Pasak kulautuviškių, čia saulės neužstoja pušynas, kaip kitapus Nemuno esančioje Kačerginėje, o jei Kaune lyja – tai Kulautuvoje esą saulė šviečia.

Manoma, kad šis miestelis kaip poilsiavietė buvo žinomas jau apie 1880 m., kai vietos gyventojai vasarotojams, kurių dauguma atvykdavo iš Kauno, užleisdavo savo trobas, o pirmieji vasarnamiai, kraštotyrininko Algirdo Marazo surinktais duomenimis, Kulautuvoje ėmė kilti dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Į išskirtines gamtos sąlygas, puikiai tinkančias vasarvietei, dėmesį atkreipę vokiečiai planavo čia įrengti pasaulinio garso kurortą, kurį su Kaunu jungtų tramvajaus linija.

Didžiulio lankytojų antplūdžio iš Lietuvos ir užsienio miestelis sulaukė 1929 m., kai gydytojas Ovsiejus Portnovas atidarė pirmąją Kulautuvos sanatoriją, kurioje buvo gydomi širdies, nervų, plaučių ligomis, cukralige bei podag-
ra sergantys ligoniai, tačiau Kulautuvos aukso amžius prasidėjo 1933 m., kai miesteliui buvo suteiktas kurorto statusas. Jo įkūrėju laikomo pulkininko leitenanto Vytauto Augustausko (1884–1944) rūpesčiu buvo parengtas kurorto planas, gatvės apsodintos liepomis ir baltosiomis akacijomis, iškastas tvenkinys, įsteigta mokykla. Platų, iki 1,5 km ilgio švaraus smėlio paplūdimį, suskirstytą zonomis į bendrą, moterų ir vyrų, saugojo patyrę plaukikai su valtimis. Taip pat buvo suskirstytos ir maudymosi vietos. Nusižiūrėjus į Čikagą paplūdimyje buvo įrengta speciali drabužinė su kabinomis atskirai vyrams ir moterims, veikė bufetas, buvo įrengta antroji garlaivių prieplauka, kad atvykstantieji išlipę iš garlaivio iškart galėtų eiti maudytis. Maudymosi vietoje Nemunas buvo negilus, dugnas grynas, padengtas smulkiu žvyru.

Kurorte buvo įrengtas paviljonas orkestrui, šokių, kriketo, kitų žaidimų aikštelės, autobusų stotis su sale, kurioje rodytas kinas, rengti vaidinimai, o 1935 m. iškilęs medinis viešbutis buvo laikomas moderniausiu Baltijos valstybėse.

Visa tai lėmė, kad nuo 1,3 tūkst. žmonių, kurie nuolat vasarojo Kulautuvoje 1933 m., 1935 m. jų pagausėjo iki 2 tūkst. 1936 m. čia vasarojo jau apie 3,1 tūkst. žmonių, o šeštadieniais ir sekmadieniais kurortą užplūsdavo dar didesnis būrys, ir prie Nemuno prisiglaudusį miestelį poilsiautojų skaičiumi lenkė tik Palanga.

Skaičiuojama, kad ketvirtajame XX a. dešimtmetyje per sezoną savaitgaliais į Kulautuvą atplaukdavo arba atvažiuodavo nuo 4 iki 5–7 tūkst. vasarotojų. Būtent čia savo vilas turėjo operos primadona Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė, vidaus reikalų viceministras Brunonas Štencelis, ilsėjosi ministras pirmininkas Juozas Tūbelis ir kiti politinio bei kultūrinio šalies elito atstovai, užsienio šalių ambasadoriai.

Nemuno krantus sujungs laivelis

Pastaraisiais metais turistų Kauno rajone vėl pastebimai gausėja: užpernai čia apsilankė 23,4 tūkst. žmonių, pernai – tūkstančiu daugiau. Dažniausiai čia lankosi po šalį keliaujantys Lietuvos gyventojai, bet netrūksta svečių ir iš Vokietijos, Baltarusijos, Lenkijos. Ypač daug svečių atvyksta į kasmet Kulautuvoje vykstantį tarptautinį bardų festivalį „Akacijų alėja“, jau seniai tapusį miestelio vizitine kortele ir sutraukiantį tūkstančius dainuojamosios poezijos mėgėjų.

Kačerginę kelis pastaruosius dešimtmečius garsino „Nemuno žiedas“ – vienintelė Lietuvoje speciali beveik 3400 m ilgio automobilių bei motociklų žiedinių lenktynių trasa, kurioje vykstančios varžybos sukviečia ne tik profesionalus, bet ir šių sporto šakų mėgėjus.

Prie šių miestelių prisideda ir Zapyškis. Nors tarpukariu kurortu jis nebuvo laikomas, o mūsų laikais jį labiausiai garsino kasmetinis aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“, į abipus Nemuno besidriekiančią kurortinę teritoriją įtraukta ir dalis šios seniūnijos – apatinė Nemuno terasa su pakrante ir slėnyje stovinčia gotikine Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

„Suteikiant Kulautuvai, Kačerginei ir daliai Zapyškio kurortinės teritorijos statusą didžiausios reikšmės turėjo graži gamta – miškai, Nemunas ir jo slėnis. Ne mažiau svarbu buvo ir natūralus mineralinis vanduo, kurio gręžinys yra Kulautuvoje, sveikatai palankus mikroklimatas, sudarantis sąlygas plėtoti senas miestelio kurortinio gydymo tradicijas, bei mūsų ir partnerių atlikti darbai“, – sako Kauno rajono savivaldybės meras V.Makūnas, įsitikinęs, kad 
 vis gausesnį būrį svečių, užsukančių praleisti laisvalaikio, čia vilioja per kelerius pastaruosius metus įvykusios ir tebevykstančios permainos.

Ruošdamasi sutikti gausėjantį būrį svečių Kauno rajono savivaldybė nutiesė dviračių takus abiejuose Nemuno krantuose, buvo įrengtos net kelios upių prieplaukos, tad kurortinę teritoriją iš Kauno galima pasiekti ir laivu. Vien į prieplaukas ir dviračių takus jau investuota apie 10 mln. eurų. Rekonstruota ir 2,1 km kelio atkarpa nuo Kauno–Jurbarko plento iki Kulautuvos centro, todėl pagerėjo susisiekimas su šiuo miesteliu. Maždaug 1,5 tūkst. gyventojų turinčiai Kulautuvai patrauklumo suteikia sveikatingumo trasos, ES reikalavimus atitinkantis paplūdimys, sutvarkytos viešosios erdvės.

„Šiandien kulautuviškiai džiaugiasi ir moderniausia Baltijos šalyse Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Kulautuvos kardiologijos ir neurologijos reabilitacine ligonine, prieš metus persikėlusia į naują modernų pastatą. Į ją LSMU investavo apie 5,5 mln. eurų ir jau galvoja apie tolesnę plėtrą“, – vardija meras.

Jis priduria, kad jau šią vasarą miestelyje turėtų būti dar judriau – privati bendrovė Kulautuvos karjere žada pramogas visai šeimai vandenlenčių parke, o dviratininkus ir kitus keleivius tarp Kulautuvos ir Zapyškio jau nuo gegužės vidurio plukdys nedidelis pramoginis laivelis. Vienu metu juo galės plaukti iki 12 žmonių, bus galima perkelti šešis dviračius.

Reikšmingų permainų įvyko ir Nemuno slėnyje įsikūrusioje Kačerginėje. Pernai rekonst-ruota kelio atkarpa nuo Ringaudų iki Zapyškio, be to, į Kačerginę, kaip ir į Kulautuvą, iš Kauno galima atminti dviračiu.

Savo buvusį grožį atgauna medinis tarpukario kurorto paveldas – savivaldybės lėšomis restauruota vieno iš Kačerginės kurorto direktorių V.Reklaičio vila, o verslininkas Algirdas Pukis naujam gyvenimui prikėlė istorinę generolo P.Vaiciuškos vilą. Planuojama, kad restauruotos V.Reklaičio vilos bokštelyje vasarą galės lankytis turistai.

Į Kačerginę juos jau dabar traukia per mišką vingiuojantis Šaltinių takas, kuriuo einant galima pasiekti Pyplių piliakalnį. Šį paveldo objektą, kur, kaip spėjama stovėjusi nuo kryžiuočių besigynusių gyventojų medinė pilis, taip pat planuojama sutvarkyti.

Tikimasi, kad turistų padaugės ir atnaujinus Kačerginės lenktynių trasą „Nemuno žiedas“, kurią bendromis jėgomis siekia plėtoti Kauno rajono ir Kauno miesto savivaldybės, Kūno kultūros ir sporto departamentas. Jos šeimininkų tikslai itin ambicingi: be žiedinių lenktynių trasos, čia turėtų atsirasti ir šiuolaikiškas kartodromas bei kitų automobilių sporto rungčių trasos, o gal net FIA standartus atitinkanti žiedinių lenktynių trasa.

Ar tai realu, parodys laikas, bet šią žiemą trasoje lankęsi Vokietijos kompanijos „Tilke“ ats-tovai, pasaulinio garso žiedinių lenktynių trasų inžinieriai, pabrėžė, kad nors reikia pasirūpinti didesniu trasos saugumu, kalnuotas reljefas, leidžiantis iš tolo matyti didelę trasos dalį, – išskirtinumas, kurį reikia dar labiau išnaudoti.

Jau nedaug trūksta, kad būtų baigta panemune besidriekianti dviračių trasa – Mažasis pakaunės turizmo žiedas. „Tai darni aktyviam laisvalaikiui, dviračių ir pažintiniam turizmui, poilsiui bei sveikatinimui pritaikyta infrastruktūra. Šis žiedas sudarys sąlygas pažinti Kauno rajoną tiek minant dviračio pedalus, tiek vaikštant ramiais pušynų takais. Dviračių takas, kurio ilgis bus apie 50 km, jungs Kauną su Nemuno slėnyje įsikūrusiais rajono miesteliais“, – pasakoja Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) direktoriaus pareigas einanti Aistė Plūkaitė.

Takas jau beveik nutiestas, trūksta tik atkarpos nuo Kačerginės iki Zapyškio, kur stovi vienas ryškiausių Nemuno slėnio akcentų ir vienas seniausių mūrinių statinių šalyje – XVI a. antrosios pusės Lietuvos gotikinės architektūros paminklas Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Atliekant tyrimus ant jos sienų rasta gotikinės tapybos likučių, pasitvirtino ir spėjimas, kad prie jos kadaise buvo kapinės ir turgaus aikštė. Pernai buvo parengtas šios bažnyčios restauravimo bei aplinkos sutvarkymo projektas ir per kelerius artimiausius metus planuojama sutvarkyti jos stogą, langus, restauruoti freskas, įrengti šildymo sistemą, atlikti kitus darbus.

Architektai taip pat siūlo ant Nemuno šlaito įrengti ilgą saulutėmis ir kitais ornamentais, kurių buvo aptikta ant senovinių koklių, papuoštą suolą. Nuo jo būtų galima gėrėtis ir šventove, ir įspūdingais Nemuno slėnio vaizdais. Kadangi muzikos atlikėjai giria puikią bažnyčios erdvių akustiką, A.Plūkaitė tikisi, kad tai įgyvendinus bažnyčios papėdėje galės vykti ne tik Zapyškį garsinantys aitvarų festivaliai, bet ir bendruomenės šventės bei koncertai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2017-m

Birutė ŽEMAITYTĖ

Praėjusią savaitę kai kurių sostinės mikrorajonų gyventojus gerokai suglumino į jų pašto dėžutes įkritę rašteliai, kad bus keičiami šalto vandens skaitikliai. Kodėl suglumino, jei niekam ne naujiena, kad skaitikliai periodiškai turi būti tikrinami? Ir kodėl rašteliai? Ogi todėl, kad, pasak vilniečių, pranešimas apie planuojamus darbus jų pašto dėžutes pasiekė tą pačią dieną, kai meistrai ėmė belstis į butus. O tie, kurie ankstyvą rytą išskubėjo į darbą, vakare grįžę namo rado „dovanėlę“ – dar vieną raštelį, styrantį tiesiog tarpduryje.

Savaitraščiui „Veidas“ skambinę sostinės Žirmūnų mikrorajono gyventojai pastarosiomis dienomis pasakojo ne tik apie pašto dėžutėse ir tarpduryje rastus raštelius, kurių turinys jiems padarė ne itin malonų įspūdį, bet ir ne vieną tiesiog neįtikėtiną istoriją apie meistrus, kurie kone tarpduryje stabdė ryte į darbą skubančius gyventojus, norėdami tuoj pat pakeisti skaitiklius jų bute.

Patys nematėme ir negirdėjome, bet sakoma, kad dūmų be ugnies nebūna: gal įsiaudrinę gyventojai persūdė, gal vienas kitas meistras, neįsiprašęs į kažkelintą iš eilės butą, galėjo pasikarščiuoti, bet akivaizdu, jog kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų.

Informacija vėlavo

Skaitiklius iš tikrųjų reikia periodiškai tikrinti. Lietuvos teisės aktuose numatyta, kad siekiant įsitikinti, ar skaitikliai veikia tinkamai ir klientai už teikiamas paslaugas moka tiksliai pagal suvartoto vandens kiekį, butuose ir individualiuose namuose kas šešerius metus atliekama skaitiklių metrologinė patikra. Pasak UAB „Vilniaus vandenys“ komunikacijos skyriaus vadovo Antano Bubnelio, kad klientai tuo metu neliktų be skaitiklio ir geriamojo vandens, bend- rovė esamus skaitiklius išmontuoja ir tuo pačiu metu sumontuoja kitus su galiojančia metrologine patikra.

A.Bubnelis taip pat tikina, kad informacija apie planuojamus darbus gyventojams buvo pateikta iš anksto. „Likus maždaug penkioms dienoms iki planuojamų darbų gyvenamajame name pradžios įmonės atstovai skelbimus pakabina laiptinėse. Klientų prašome nurodytais kontaktais susisiekti per jiems tinkamą protingą terminą ir visuomet prisideriname prie klientų galimybių priimti įmonės atstovus. Su daugeliu klientų būtent tada pavyksta susitarti dėl jiems tinkamo vizito laiko“, – teigia A.Bubnelis, pridurdamas, kad vėliau meistrai patys apsilanko butuose, kurių gyventojai nesusisiekė su įmone.

Tačiau gyventojai tikina, kad buvo kitaip. Pasak jų, jokių skelbimų laiptinėse esančiose skelbimų lentose apskritai nebuvo (gal gyventojai jų nepastebėjo?), o lapelius apie nuo balandžio 20 dienos planuojamus atlikti darbus su ranka įrašyta ta pačia data savo pašto dėžutėse jie rado balandžio 24-ąją.

Pakilę iki savo buto durų dauguma buvo nemaloniai nustebinti: tarpduryje styrojo dar vienas raštelis. Pirmajame pranešama, kad bus keičiami skaitikliai, ir prašoma paskambinus nurodytu telefonu susitarti su meistrais dėl laiko, o antrajame rašoma: „Buvome atvykę pakeisti šalto vandens skaitiklio, bet jūsų nebuvo namuose arba durų niekas neatidarė.“ Toliau pakartojamas prašymas susisiekti su meistrais ir nurodoma, kad „darbų vykdymo laikas yra nuo 7.30 val. iki 16.30 val.“ Kad ir kaip skaičiuosi, net jei rašteliai į pašto dėžutes buvo įmesti balandžio 20 d., kaip ant jų nurodoma, kur tos penkios dienos iki planuojamų darbų pradžios? Iki balandžio 24 d. ryto tiek niekaip neišeina.

„Mūsų šeimoje visi dirba, tai kaip mums tuos meistrus įsileisti? Ar jums atrodo, kad tai rimta priežastis atsiprašyti iš darbo? Vienus darbdavys išleis, bet niurzgės, o darbą turėsi vakare namo parsinešęs padaryti, kiti turės prašyti laisvadienio ar imti vieną dieną atostogų, tretiems gal net liežuvis nesivers prašyti, nes darbe irgi būna įvairių situacijų. Jei pranešime būtų nurodyta, per kiek laiko reikia tuos meistrus įsileisti, kaip nors prisiderintume, nes vienas iš mūsų šeimos narių kartais turi laisvą dieną ir vidury savaitės, bet jos suteikiamos pagal grafiką ar iš anksto susitarus, o ne kada sugalvojame“, – mintimis dalijosi Vitalija T.

Priminti sankcijų nepamiršo

Suprantama, jog žmones papiktino tai, kad meistrai prie jų buto durų prisistatė be susitarimo ir praktiškai be įspėjimo, taip pat primygtinis reikalavimas susisiekti – suprask, kuo greičiau, nes per kiek dienų reikia rasti laiko darbo metu įsileisti meistrus, lapeliuose nenurodyta. Tik komentare, kurį redakcijai atsiuntė A.Bubnelis, paaiškinta, kad nepavykus susisiekti su klientu „siunčiami laiškai su prašymu sudaryti sąlygas pakeisti apskaitos prietaisą per 30 dienų nuo jo išsiuntimo“, o jei per šį laiką klientas su įmone taip ir nesusisiekė, jam gali būti taikoma prievolė už paslaugą mokėti kaip „už savivaldybės patvirtintą vidutinį dvigubą geriamojo vandens kiekį“. Tokių „papildomų priemonių“, kaip priduria A.Bubnelis, imamasi tik tada, „kai galima numatyti, kad klientas sąmoningai vengia įsileisti bendrovės atstovus“. Bet vilniečių gautuose ir redakcijai perduotuose pranešimuose apie jokius terminus nėra nė žodžio. Gal pamiršta įrašyti?

Tačiau paminėti sankcijų – kad remdamiesi aplinkos ministro pasirašytu įsakymu ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyk-lių (…) 57 punktu skaičiuos, jog gyventojai 
 suvartojo vidutiniškai du kartu daugiau geriamojo vandens negu vidutiniškai savivaldybėje, „jeigu nebus sudarytos sąlygos pakeisti geriamojo vandens skaitiklį jūsų bute, (…) suvartoto vandens kiekis jums bus skaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybėje patvirtintus geriamojo vandens vidutinius sunaudojimo kiekius“ iki pat to laiko, kol skaitikliai bus pakeisti, pranešimo autoriai nepamiršo. Ir padarė tai iš karto, o ne po 30 dienų.

Mokėti nereikės – viskas įskaičiuota

Nerimo gyventojams sukėlė ir tai, kad didesniame raštelyje nurodyta, jog UAB „Vilniaus vandenys“ vandens apskaitos prietaisus įrengia savo lėšomis, bet „atsiskaitomųjų geriamojo vandens įsigijimo, įrengimo, eksploatavimo ir patikros sąnaudos įtraukiamos į geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainą“.

„Mes prieš kurį laiką patys pirkome skaitiklius, mokėjome už jų sumontavimą, nes norėjome mokėti už tokį vandens kiekį, kokį suvartojame. O dabar jie nori pakeisti skaitik-lius ir priversti mus dar kartą už juos mokėti? Vadinasi, padidins kainą už vandenį?“ – teiravosi Asta R.

Vis dėlto A.Bubnelis patikino, kad mokėti nereikės. Pasirodo, šias eilutes žmonės tiesiog ne taip suprato, nes visa tai jau seniai įskaičiuota į paslaugų, kurias mums teikia bendrovė, kainą. „Taip susiklostė, kad dalis gyventojų kažkada įsirengė vandens skaitiklius savo lėšomis, tačiau dabartiniai teisės aktai numato, kad šie prietaisai turi priklausyti vandens tiekėjui. Todėl tiems klientams, kurie iki šiol turi nuosavus skaitiklius, pagal sudarytą planą jie keičiami į „Vilniaus vandenų“ skaitiklius su galiojančia metrologine patikra. Klientui papildomai už skaitiklių keitimą ar įrengimą mokėti nereikia, nes tai įskaičiuota į mėnesinę pardavimo kainą, kuri nepriklauso nuo suvartoto vandens kiekio ir į kurią įtrauktos visos būtinos sąnaudos“, – paaiškino bendrovės atstovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

Jau netrukus šių metų abiturientai atsisveikins su mokykla, tačiau palyginti nedidelė dalis iki šiol apsisprendę, ką ir kur studijuos. Nesiginčysime, tai tikrai nelengva, juo labiau kad klausimų, į kuriuos rinkdamiesi būsimąjį kelią atsakymų ieško moksleiviai, daugėja. Ką pasirinkti, kad gavęs aukštojo mokslo diplomą gautum darbą, o ne papildytum bedarbių gretas? Ir ką pasirinkti – paklausią, gerai apmokamą profesiją, kad atlyginimas būtų padorus, ar tokią, prie kurios linksta širdis? Ir pagaliau – kokią mokymo įstaigą pasirinkti, kai vis garsiau kalbama apie jungimą, tačiau neaišku, ką prie ko jungs?

Birutė ŽEMAITYTĖ

Sukantiems galvas, kokias studijų programas rinktis, darbo rinkos ekspertai primena – nesuklys tie, kurie nuspręs savo ateitį susieti su informacinėmis technologijomis (IT), tačiau įspėja, kad tokio didelio atlyginimų augimo, koks buvo kelerius pastaruosius metus, tikėtis jau nereikėtų.

Bet juk ne visi taps programuotojais ar inžinieriais, kuriems taip pat žadamos šviesios perspektyvos. Kur pasukti kitiems, kad netaptum vienu iš kelių dešimčių pretendentų į vieną darbo vietą?

Kita vertus, tai toli gražu ne visi kriterijai, lemiantys, kokią profesiją nuspręsime pasirinkti.

Sprendimą lemia valstybės finansavimas

Vos pusei moksleivių pakanka žinių apie stojimą, o populiariausi šios informacijos šaltiniai yra aukštosiose mokyklose studijuojantys ar jas jau baigę draugai ir pažįstami. Tai atskleidė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atliktas tyrimas. „Moksleiviai taip pat kliaujasi aukštųjų mokyklų tinklapiuose skelbiama informacija ir specialiais informaciniais leidiniais“, – sako MOSTA analitikas Gintautas Jakštas. Jo teigimu, mažiausiai informuoti mažesniuose miesteliuose ar kaimuose gyvenantys jaunuoliai.

Tyrimas taip pat rodo, kad kovo mėnesį daugiau nei pusė abiturientų dar nebuvo apsisprendę, ir net mokslo metams baigiantis pusė moksleivių tik „iš dalies“ žino, ką studijuos, o apsisprendusiųjų dėl specialybės yra du penktadaliai.

„Galutiniam moksleivių apsisprendimui, kur ir ką studijuoti, įtakos turi ir galimybė gauti valstybės finansavimą studijoms – tai ne mažiau svarbu už galimybę pasirinkti trokštamas studijų programas. Tarp pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos moksleivių pasirinkimui, yra ir aukštoji mokykla bei studijų miestas“, – pasakoja G.Jakštas.

Pasak jo, moksleivių pasirinkimą lemiančių prioritetų penketukas atrodo taip: nemokama valstybės finansuojama vieta (42 proc.), studijų programa (38 proc.). Gerokai mažiau svarbi aukštoji mokykla (10 proc.) ir miestas, kuriame studijuos. Dar mažiau įtakos turi tėvų bei kitų artimųjų patarimai ir interesai, draugų nuomonė, mokytojų patarimai ir rekomendacijos bei kiti informacijos šaltiniai. MOSTA atliktos moksleivių apklausos rodo, kad sprendimą pasirinkti vieną ar kitą specialybę moksleiviai priima remdamiesi tuo, kokie dalykai mokyk-loje labiausiai sekėsi ir patiko, taip pat įtakos turi laisvalaikio pomėgiai bei galimybė ateityje užimti aukštas pareigas ir turėti garantuotą darbo vietą.

Nors patys moksleiviai galimybę įsidarbinti baigus studijas įvardija kaip vieną iš svarbių motyvų, jų dažnai nepasiekia statistinė informacija, kiek uždirba vieną ar kitą studijų prog-ramą baigę absolventai ir kokia jų dalis ilgiau ar trumpiau valgo bedarbio duoną. „Dažnai vadovaujamasi artimųjų ir draugų papasakotomis sėkmės ar nesėkmės istorijomis, kurios neatspindi realybės, o yra išskirtiniai atvejai“, – pastebi G.Jakštas ir įspėja, kad informacijos trūkumu gali pasinaudoti verslo sektoriaus ar aukštųjų mokyklų rinkodaros specialistai, pristatydami geruosius pavyzdžius, bet nepateikdami visa apimančios statistikos.

Karjeros ir pinigų su programa nesieja

MOSTA analitikas apgailestauja, kad mokyklas baigiantys jaunuoliai, vertindami visų programų absolventų įsidarbinimo galimybes (vidutinį atlygį, kokia jų dalis yra bedarbiai ir kt.), ne visada priimta teisingą sprendimą. „Tarkime, prog-ramų sistemų absolventai vidutiniškai uždirba daugiausiai, ir paskleidus šią žinią padidinamas priimamų studentų skaičius. Šią programą pradeda vykdyti ir silpnesnės aukštosios mokyklos, kurios priima studijuoti prasčiau pasirengusius moksleivius. Dėl potencialiai didesnio atlygio į šią programą stojantys abiturientai nepagalvoja apie tai, ar jie norės dirbti programuotojais. Rezultatai būna liūdni – jau pirmaisiais metais daugėja nutraukusiųjų studijas, todėl absolventų skaičius nepadidėja, o baigus studijas išauga ne pagal specialybę dirbančių absolventų dalis“, – bėdas, kylančias dėl to, kad buvo pasirinkta ne patinkanti, o galimą didesnį atlyginimą žadanti specialybė, vardija G.Jakštas.

Nepaisant to, jis pastebi, kad būsimų studentų susidomėjimas skirtingomis studijų sritimis tampa tolygesnis: nors didžioji dalis stojančiųjų renkasi socialinius mokslus, per praėjusius penkerius metus besirenkančiųjų šią sritį sumažėjo daugiau kaip trečdaliu – net 36 proc., ir tai yra didžiausias santykis pokytis. Kita vertus, abiturientų, besirenkančių fizinius mokslus, 2012–2016 m. pagausėjo daugiau nei ketvirtadaliu – 26 proc. Beje, 2016 m. fiziniai mokslai buvo vienintelė sritis, kuri augo mažėjant bendram priimamų studentų skaičiui.

Vis dėlto studijų programų ir aukštųjų mokyk-
lų populiarumo reitingai nė iš tolo nepanašūs vienas į kitą. Antai Vilniaus (VU) ir Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU) universitetų medicinos studijų programos įsitvirtinusios pirmose vietose, o VU programų sistemos – ketvirtoje, bet atlyginimų reitinge būtent ji užima pirmą vietą. Penkta programų populiarumo reitinge esanti odontologija (LSMU) atlyginimų reitinge smukteli į 18-ą, teisė (VU) iš šeštosios populiarumo vietos pagal atlyginimus krinta net iki 42 vietos, o jau minėtos medicinos studijos – toli už pirmojo atlyginimų reitingo šimtuko ribų.

Neneigsime: tai, ar aukštosios mokyklos absolventas lengvai įsidarbins ir kiek jis uždirbs, iš dalies priklauso nuo pasirinktos programos. Bet ne mažiau priklauso ir nuo aukštosios mokyklos, stojančiojo pasirengimo studijoms ir jo pastangų studijų metu. „Galime palyginti baigusius bet kurią studijų programą ir pamatysime, kad bus ir labai gerai uždirbančių absolventų, ir bedarbių bei dirbančių už minimalų darbo užmokestį“, – teigia MOSTA analitikas.

Jis taip pat pabrėžia, kad nėra ryšio tarp programos populiarumo ir tolesnių absolvento karjeros perspektyvų. „Vienintelė universitetinė studijų programa, patenkanti tiek į populiariausių programų, tiek į vidutiniškai daugiausiai uždirbančių absolventų sąrašus, yra Vilniaus universiteto programų sistemos“, – atkreipia dėmesį G.Jakštas.

Diplomas nuo nedarbo neapsaugo

Nors diplomas neapsaugo nuo tikimybės, kad teks pasibelsti į darbo biržos duris, Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenys rodo, jog aukštąjį išsilavinimą įgiję žmonės turi mažiausiai šansų tapti bedarbiais – 2016 m. pirmąjį pusmetį aukštųjų mokyklų absolventai sudarė 3,8 proc. visų registruotų bedarbių. Šių metų balandžio 1 d. jų buvo dar šiek tiek mažiau – LDB buvo užsiregistravę beveik 3,6 tūkst. jaunų bedarbių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. Tačiau Darbo biržoje vis dar buvo užsiregistravę 1,2 tūkst. pernai studijas baigusių jaunuolių su aukštuoju išsilavinimu. Daugiausia baigusių teisės (45), socialinio darbo (41), kineziterapijos (39), verslo vadybos (37), automobilių techninio eksploatavimo (21) studijas.

Tarp pernai studijas baigusių registruotų bedarbių – gerokai daugiau negu pusė tūkstančio VU, per keturis šimtus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), per tris šimtus Kauno technologijos (KTU) ir Mykolo Romerio universitetų, Kauno kolegijos absolventų. Darbo biržos duris tebevarsto daugiau negu du šimtai Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) ir Klaipėdos universitetų, Vilniaus ir Klaipėdos valstybinės kolegijų absolventų. Panašus „lyderių iš kito galo“, jei neatsižvelgsime į šias mokyklas 
 baigusiųjų skaičių, sąrašas buvo ir 2015 m.: tarp registruotų bedarbių buvo daugiau kaip po 500 VU ir VDU, Mykolo Romerio universitetų, gerokai per tris šimtus KTU ir VGTU, Vilniaus ir Kauno kolegijų absolventų.

Komentuodama, kokių profesijų atstovams lengviau susirasti darbą, o kokių sunkiau, vieno iš darbo skelbimų portalų „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė pasakoja, kad jame kas mėnesį paskelbiama apie tris keturis tūkstančius darbo pasiūlymų ir didžioji jų dalis skirta turintiems aukštąjį išsilavinimą specialistams. Vertinant pagal darbo skelbimų kiekį paklausiausi rinkoje pastaraisiais metais yra tiekimo, pirkimo ir pardavimo vadybininkai, pardavimo projektų ir padalinių vadovai, parduotuvių vedėjai, prekybos atstovai.

„Tarp didžiausią paklausą turinčių specialistų, be abejo, yra IT specialistai – programuotojai (C#, C++, .net, JAVA ir t.t.), analitikai, vystytojai, testuotojai, administratoriai, projektų vadovai, mobiliųjų technologijų specialistai. Pramonės ir gamybos sektoriuje pageidautini gamybos vadovai, technologai, meistrai, kokybės vadovai, finansų – buhalteriai ir vyr. buhalteriai, apskaitininkai, auditoriai, mokesčių konsultantai, finansų analitikai, finansų vadovai“, – vardija R. Karavaitienė.

Rinkoje jaučiamas didelis valdymo ir vadovavimo, plėtros ir projektų vadovų poreikis, maisto, metalo, medienos apdirbimo, baldų pramonės įmonės ieško inžinierių, o medicinos pramonės – technologų ir technikų. Taip pat paklausūs draudimo konsultantai, žalų ekspertai, logistikos, ekspedijavimo, transporto sektorių išmanantys vadybininkai bei įvairių specializacijų gydytojai.

„Pretenduojant eiti pareigas, kuriose vyrauja daugiausia vadybiniai įgūdžiai, ne taip svarbu, kokią specialybę yra įgijęs kandidatas, – daug svarbesnės jo asmeninės savybės. O darbdaviai, ieškantys techninių sričių darbuotojų, reikalauja turėti ir atitinkamą išsilavinimą“, – pabrėžia R.Karavaitienė.

Pasak jos, ieškantieji darbo labiausiai domisi skelbimais, kuriuose siūloma darbo vieta finansų, apskaitos, valdymo, IT, žmogiškųjų išteklių, sveikatos apsaugos, draudimo, reklamos ir rinkodaros, transporto ir logistikos, statybos ir nekilnojamojo turto specialistams.

Tačiau darbo skelbimų portalo atstovė primena, kad ne tik nuo įgyto išsilavinimo priklauso, ar greitai susirasi darbą: „Net jei turi labiausiai rinkoje pageidaujamą specialybę, darbdaviui svarbu, ar studentas studijavo, ar tik studentavo, ar studijų metu įgijo praktinių žinių, ar apskritai yra suinteresuotas susirasti darbą, o jo lūkesčiai atitinka darbdavių galimybes. Nemažai lemia asmeninės savybės – pozityvumas, iniciatyvumas, komunikabilumas, gebėjimas pristatyti save darbdaviui ir daugybė kitų dalykų, o neturintieji darbo patirties neturėtų užmiršti, kad atlyginimai iš pradžių būna mažesni negu patyrusių specialistų.“

Iki 2020 m. pasikeis trečdalis kompetencijų

Galvojant apie sėkmingą karjerą ne mažiau svarbūs ir ieškančiojo darbo lūkesčiai. Pasak R.Karavaitienės, džiugina, kad ne mažiau nei teisingas atlyginimas, galimybė užsidirbti bei orientacija į tikslą darbo ieškantiems absolventams svarbu, jog darbas būtų įdomus, atsivertų karjeros ir asmeninio bei profesinio augimo galimybės, būsimas vadovas ne tik būtų aukštos kompetencijos, bet ir turėtų lyderio savybių, iš jo būtų galima mokytis, o įmonė investuotų į darbuotojų mokymą ir sudarytų asmeninio bei profesinio tobulėjimo galimybes.

Tai ypač svarbu turint galvoje, kad automatizavimo, IT sistemų diegimo ir panašios tendencijos lems, jog ateityje mažės žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikis, o aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų, galinčių kurti, valdyti ir aptarnauti vis sudėtingesnes technologijas, reikės vis daugiau. LDB prognozuoja, kad labiausiai bus vertinami darbuotojai, turintys techninių žinių bei gebėjimų ir gerų bendrųjų kompetencijų – tyrėjo, kūrėjo, komunikacijos ir pan. srityse, nes mašinos jų negalės pakeisti. Kita vertus, pramonės modernizacija lems, kad neišvengiamai didės specialistų, kuriančių sudėtingas sistemas ir jas valdančių, paklausa.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis taip pat patvirtina, kad darbo rinkoje ir toliau bus paklausiausi IT srities darbuotojai. „Tačiau kai kuriems sektoriams Lietuvoje rengiama akivaizdžiai per mažai specialistų – pramonei, transportui ir statybai, o per daug – grožio industrijai. Tokia darbo pasaulio poreikių neatitinkanti padėtis mažina jaunų žmonių galimybes įsidarbinti ir verčia juos arba emigruoti ieškant darbo pagal profesiją, arba rinktis ne pagal profesiją ir dirbti nekvalifikuotą darbą, arba vėl grįžti į valstybės švietimo sistemą ir persikvalifikuoti“, – sako LPK vadovas.

Vis dėlto pramonės skaitmenizavimo ir ket-virtosios pramonės revoliucijos laikais sparčiai keičiantis technologijoms akivaizdu, kad šiandien jau negalima atspėti, ar dabar pasirinkta profesija tebebus paklausi po kelerių ar keliolikos metų. „Niekas negali garantuoti, kad tavo specialybė po 20 metų bus labai reikalinga“, – pabrėžia R.Dargis.

Prognozuojama, kad dėl sparčios technologinės pažangos jau iki 2020 m. pasikeis maždaug trečdalis kompetencijų, kurios šiandien laikomos svarbiausiomis: darbo rinkoje reikės vis mažiau „paprastų“ bazinių gebėjimų ir daugiau įgūdžių – žmonėms turės būti kur kas lankstesni, turėti puikių organizacinių gebėjimų, darniai dirbti komandoje.

„Ne tokios svarbios bus ir žinios, kurių šiandien turime, nes nuolat reikės mokytis iš naujo, o galimybės įgyti naujų žinių plėsis. Mes turime nustoti mokytis dalykų, kurie ateityje tikrai bus pakeisti. Reikia koncentruotis į kitus pagrindinius gebėjimus – tuos, kurie bus esminiai po 5–10 metų: gebėjimą kompleksiškai spręsti problemas, pasižymėti kritiniu mąstymu, būti kūrybiškiems, valdyti žmogiškuosius išteklius, dirbti komandoje. Taip pat bus reikalingas emocinis intelektas, gebėjimas priimti sprendimus, orientavimasis į paslaugas, derybų įgūdžiai ir lankstus mokymasis“, – aiškina LPK vadovas.

Pabrėžęs, kad būtent šie dalykai ateityje jaunam žmogui atvers karjeros perspektyvas, jis pridūrė, kad visa tai turi būti ir mūsų mokyklų ugdymo programose, nes „jeigu ir toliau mokysime vaikus atlikti tik labai konkrečius darbus, mes paliksime juos nuošalėje nuo didelės ateities“.

R.Dargis norėtų, kad aukštosios mokyklos, kurios į dalį darbdavių ir verslo pasiūlymų atsižvelgia, aktyviau bendradarbiautų atnaujinant ir tobulinant studijų programas, o šalyje kuo greičiau būtų sukurta integrali profesinio orientavimo sistema. Pokyčių, pasak LPK vadovo, reikia rengiant mokytojus, esamų profesinių mokymo įstaigų pagrindu reikėtų suformuoti sektorinius profesinių kompetencijų centrus, kurių dalininkais taptų šakinės verslo asociacijos, konsoliduoti aukštojo mokslo institucijų tinklą, efektyviai įgyvendinti sumanios specializacijos strategiją ir kt.

Būtent integralios ugdymo karjerai sistemos jis dabar ir pasigenda. „Į jos kūrimą turi įsitraukti visos suinteresuotosios pusės. Pavyzdžiui į sektorinių praktinių mokymo centrų infra-struktūrą buvo investuotos didelės lėšos, tačiau ji iki šiol yra neveiksni. Atsietai ir neefektyviai veikia universitetų, kolegijų, profesinio mokymo įstaigų, mokslo institutų tinklas“, – kritikos negaili LPK prezidentas.

Jo teigimu, jei būtų įgyvendinta sisteminė švietimo sistemos reforma, kuri atitiktų rinkos poreikius ir ekonomikos realijas, atlieptų ketvirtosios pramonės revoliucijos keliamus iššūkius, būtų užtikrinta švietimo ir mokslo bei inovacijų ir technologijų dermė bei plėtra.

Tai koks darbdavių patarimas šių metų abiturientams – ką studijuoti, kad neprašautų? Į šį klausimą LPK prezidentas atsako taip: „Rinkitės informacinių technologijų, inžinerinės srities, fizikos, biotechnologijų studijas, nes mūsų pramonės konkurencingumą gali užtik-rinti tik kvalifikuoti specialistai.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

Birutė ŽEMAITYTĖ

Lietuva – ne Silicio slėnis, bet ir pas mus netrūksta jaunų ambicingų žmonių, kurių galvose – gausybė originalių idėjų. Tačiau suskaičiuoti startuoliams, kurie išaugo lietuviškus marškinėlius ir sėkmingai išplaukė į pasaulines rinkas, turbūt pakaktų abiejų rankų pirštų. Ir ne vien tuščios kišenės lemia, kad šalyje, kuri didžiuojasi savo informacinių technologijų specialistais, paromis galinčiais nesitraukti nuo kompiuterio, iš daugiau kaip 300 šiuo metu verslo aukštumas šturmuoti bandančių startuolių gerai žinome vos vieną kitą.

Startuoliais vadinamų įmonių atsiradimas pasaulyje siejamas su Silicio slėnyje (JAV, Kalifornija) įsikūrusiu Stanfordo universitetu, kuriame XX a. viduryje prasidėjo informacinių technologijų revoliucija, o ilgainiui įsikūrė „Hewlett-Packard“, „Bell Labs“ ir garsioji „Apple“. Bet vien gera idėja mažai verta, sakoma Silicio slėnyje. Vertybė yra įdirbis ir rezultatai, o iš dešimties verslo idėjų globaliame pasaulyje išgyventi ir galbūt patekti į Silicio slėnį pasiseka vidutiniškai vienai.

Pradžioje buvo… idėja

Neseniai būrys tokių jaunuolių degančiomis akimis dvi paras praleido prie kompiuterių. Per 48 valandas, praleistas didžiausiame startuolių centre Baltijos šalyse ir Skandinavijoje – technologijų parke „Vilnius Tech Park“ vykusiame pirmajame kūrybinių dirbtuvių ciklo „Hacker Games Pro“ renginyje, arba hakatone, šie vaikinai ir merginos galėjo sukurti savo verslo idėjos prototipą, o jei pasiseks – laimėti galimybę svajonę paversti realybe.

„Kai kurie mūsų komandos nariai patys buvo patekę į situaciją, kai po eismo įvykio stovėdamas vidury kelio drebančiomis rankomis pildai deklaraciją. Todėl ir nusprendėme sukurti programėlę – elektroninę eismo įvykių deklaravimo platformą, kuria naudojantis greitai ir lengvai būtų galima pateikti informaciją apie eismo įvykį, jei nėra sužeistųjų. Telefone galima nubraižyti įvykio schemą, nurodyti aplinkybes, tikslią įvykio vietą, žalą automobiliui, o kai vartotojas suveda informaciją, ši automatiškai perduodama draudimo bendrovėms. Be to, joje integruota pagalbos paieškos funkcija, kuri padeda rasti artimiausią autoservisą ir kitas aktualias paslaugas bei informaciją“, – pasakoja vienas iš laimėtojų komandos „#Atsitiko“ narių Giedrius Tamulaitis.

Per porą dienų devyni programuotojai, dizaineriai, projektų vadovė, analitikė ir kitose srityse dirbantys žmonės sukūrė beveik veikiantį prototipą ir konkursui baigiantis mobiliuoju telefonu jau galėjo nustatyti ir pažymėti įvykio vietą. Laimėję trijų mėnesių narystę „Vilnius Tech Park“ jie galės toliau plėtoti savo verslo idėją kartu su ekspertais. Tad dabar svarsto, kokia informacija ir papildomomis paslaugomis reikėtų papildyti programėlę, kad ji sudomintų draudimo bendroves ar kitas įstaigas, o projektą būtų galima komercializuoti, nes pirmą investiciją plėtrai – iki 10 tūkst. eurų iš verslo akceleratoriaus „StartupHighway“ trims mėnesiams pasibaigus gaus tik su sąlyga, kad pasieks iškeltus tikslus.

Dalydamasis įspūdžiais apie konkurso dalyvių sumanymus „StartupHighway“ investicinio portfelio valdytojas Martynas Matekonis pripažino, kad idėjos, pristatomos hakatone, įgyvendinamos itin retai: „Jie susirenka savaitgalį, kažką padaro, bet tęstinumas labai abejotinas, todėl norėjome, kad ką nors vertingo sukūrusios komandos galėtų tęsti projektą, o ne pažaidusios išsiskirstytų. Gal mūsų partneriams kuris nors sumanymas pasirodys aktualus ir jie taps ne tik užsakovais, bet ir rėmėjais.“

O Registrų centro vyriausiasis strateginio planavimo ekspertas, hakatono mentorius Arvydas Dotas priduria, kad intensyvus bendravimas jau vyksta: „Jei bet kuriai iš dalyvavusių komandų užteks ryžto ir noro užbaigti tuos produktus, kuriuos per dvi paras pradėjome kurti, mes pasiruošę jiems padėti. O su komanda, kuri savo projekte naudojo mūsų informaciją, tikrai dirbsime toliau.“

Pasak jo, Registrų centrui buvo naudinga padirbėti su jaunais žmonėmis. „Projekte dalyvavome norėdami palaikyti jauno verslo, jaunimo iniciatyvas ir pasidalyti patirtimi, nes mūsų įmonė turi daug duomenų, daug naudingos informacijos besikuriantiems verslams, mokslui. Dalį jos atvėrėme ir tyrėme, kokios naujos modernios paslaugos reikalingos visuomenei, kad galėtume jas vystyti su besikuriančiais startuoliais. Taip pat sužinojome, kokie yra jų lūkesčiai, diskutavome, kokie technologiniai sprendimai būtų patogesni, kokias naujas paslaugas galima sukurti sujungus kitose valstybės institucijose esančius duomenis, o dabar svarstome galimybę aktyviau bendradarbiauti su jaunaisiais kūrėjais“, – pasakoja A.Dotas.

Nemažą patirtį kuriant IT produktus turintis specialistas, kuriam yra tekę dalyvauti idėjų, koncepcijų ir sprendimų kūrimo hakatonuose, priduria, kad tapęs mentoriumi galės pasidalyti savo žiniomis kuriant, pristatant ir komercializuojant produktus.

Kad nedidelis, bet galimybę tęsti projektą užtikrinantis finansavimas labai svarbus, pabrėžia ir „Vilnius Tech Park“ partnerysčių vadovė Monika Poškaitytė. „Hakatonuose paprastai dalyvauja technologijų entuziastai, siekiantys savo idėjas paversti verslu, tačiau dažnai net geros idėjos konkursui pasibaigus neplėtojamos. Organizuodami „Hacker Games Pro“ siekėme atkreipti didžiųjų įmonių, viešojo sektoriaus, IT srityje dirbančių žmonių dėmesį į technologijų teikiamas galimybes įvairiose srityse ir skatinti ilgalaikį bendradarbiavimą su startuoliais – tapti naujų verslo idėjų partneriais ir prisidėti jas vystant“, – sakė ji, pridurdama, kad todėl prie renginio prisidėjo ne tik „Alna Software“ ir „Startup Lithuania“, bet ir nuasmenintais duomenimis pasidaliję Registrų centras, Vilniaus m. savivaldybė, „Creditinfo“ ir „Sodra“. 

Lietuvoje 300 startuolių

Vis dėlto hakatonai, kurių metu idėjų turintys žmonės suranda vieni kitus ir kuria naujų produktų prototipus, – tik pradžia. VšĮ „Versli Lietuva“, Saulėtekio slėnio ir kiti mokslo ir technologijų parkai, rizikos kapitalo fondai, kurie investuoja į visiškai naujas, veiklą pradedančias ar rizikingas įmones, per kelerius pastaruosius metus išaugino ir tebeaugina per 300 startuolių, o 2016 m. pabaigoje jų įmonėse dirbo daugiau kaip 1500 žmonių.

„Biotechnologijų ir kai kuriose kitose srityse veikiantys startuoliai produktus kartais kuria ne vienus metus, todėl jau tada bandoma pritraukti išorinį finansavimą, o vėlesnėse stadijose papildomos investicijos reikalingos, kad būtų galima įeiti į naujas rinkas ir samdyti darbuotojų“, – sako „Startup Lithuania“ vadovė Rimantė Ribačiauskaitė.

O Ūkio ministerijos Europos Sąjungos (ES) paramos koordinavimo departamento direktorė Rita Armonienė primena, kad pirmieji rizikos kapitalo fondai Lietuvoje buvo įsteigti 2010 m. Vien „Verslo angelų fondui I“, kurį įsteigė Europos investicijų fondas, UAB „MES INVEST“ ir UAB „Strata“ konsorciumas, buvo skirta 8 mln. eurų ES struktūrinės paramos lėšų.

„Nors rizikos kapitalo fondai rinkoje aktyviau pradėjo veikti nuo 2011 m., jau nemažai prisidėjo prie dabar plačiai žinomų startuolių – mokėjimų pervedimų platformos „Transfergo.com“, kelionių viešuoju transportu planavimo programėlės „Trafi“, kosminės aviacijos srityje dirbančios ir optimalius nanopalydovų sistemų sprendimus kuriančios UAB „Nanoavionika“ bei kitų sėkmės“, – sako R.Armonienė.

Tarp sėkmės sulaukusių lietuviškų startuolių – ir „CGTrader“, valdanti trimačių modelių prekybos platformą, mobiliesiems telefonams skirta programėlė „Plague“, prieš kelerius metus pripažinta geriausiu startuoliu.

Pasak R.Armonienės, pastaraisiais metais Lietuvos startuolių ekosistemos plėtra įgauna pagreitį – daugėja renginių, skirtų naujokams, sparčiau formuojasi sėkmingos komandos, kurios sukuria realius produktus ir gali pretenduoti į finansavimą, didėja ir potencialių investuotojų iš užsienio susidomėjimas Lietuvos startuoliais. Iš viso nuo 2011 m. į juos vien pagal Ūkio ministerijos priemones įsteigti penki rizikos kapitalo fondai kartu su privačiais investuotojais investavo 60 mln. eurų.

Tačiau sėkmę nuo pralaimėjimo kartais skiria vos vienas žingsnis. Ir geriausiai tai žino patys startuoliai bei tie, kurie padeda jiems kabarotis aukštyn.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m