Birutė ŽEMAITYTĖ

Daugybę karštų diskusijų sukėlęs Miškų įstatymo pakeitimo projektas, kuriame siūloma pertvarkyti valstybinių miškų valdymą, šiuo metu svarstomas Seimo komitetuose, o vėliau vėl keliaus į plenarinių posėdžių salę. Prognozuoti, kaip viskas klostysis toliau, sunku, nes kaip ir buvo galima spėti, kelis pastaruosius mėnesius dėl jo pataisų kryžiuotos ietys kol kas dar nenuleistos. Dar daugiau – viešojoje erdvėje esą pasirodo klaidinantys netikri „dokumentai“.
Savaitraštis „Veidas“ jau rašė, kad apie būtinybę pertvarkyti valstybinių miškų valdymą Lietuvoje kalbama daugiau kaip dešimtmetį, kad buvo parengtas, bet taip ir neįgyvendintas ne vienas projektas.

Prisimindamas vieną iš nesėkmingų bandymų buvęs ūkio viceministras, o dabar valstybės valdomų įmonių ekspertas Adomas Ąžuolas Audickas tąkart sakė: „Kai mes bandėme reformuoti šį sektorių 2011 m., atsitrenkėme lyg į sieną – Seimas prieštaravo bet kokioms permainoms. Neišgirdome jokių logiškų argumentų, tiesiog buvo leidžiama suprasti, kad jokių pokyčių nebus.“

Jam pritarė ir asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovas Raimundas Beinortas, prisiminęs jau kitą situaciją: „Kai praėjusios kadencijos Seime buvo balsuojama, kad Miškų įstatyme būtų įtvirtintas skaičius – 42 urėdijos, parlamentas buvo labai vieningas: taip vieningai balsavo tik dar vieną kartą, kai priėmė Nepriklausomybės deklaraciją.“

Esminiai miškų ūkio pertvarkos, kurią siūlo Vyriausybė ir apie kurią pasakojome prieš mėnesį, akcentai – 42 miškų urėdijas sujungti į vieną valstybės įmonę (VĮ) „Lietuvos valstybiniai miškai“. Aplinkos ministerijos parengtame Miškų įstatymo pakeitimo projekte numatyta, kad naujoji įmonė valdys valstybei priklausančius miškus ir atliks kitas funkcijas. Taip pat numatoma, kad po pertvarkos liks maždaug 25 regioniniai padaliniai, o centrinė įmonės būstinė įsikurs tikrai ne Vilniuje. Įvairiais skaičiavimais, reforma gali kainuoti apie 5 mln. eurų, o kasmet būtų sutaupoma apie 10–13 mln. eurų.

A.Stančikas: jei neprižiūrėsi, „judošių“ tuoj atsiras

Atspėti, ar naujasis bandymas pertvarkyti urėdijas pavyks, kol kas taip pat sunku, kaip tai, koks oras bus, tarkime, paskutinį balandžio savaitgalį. Kodėl? Ogi todėl, kad jau po to, kai įstatymo pataisų projektas kovo 16 dieną šiaip taip buvo pristatytas Seimo plenariniame posėdyje (nesigilindami į detales priminsime, kad rytiniame posėdyje to padaryti nepavyko ir projektas pristatytas vakariniame posėdyje), vietoj jo svarstymo Kaimo reikalų komitete tevyko diskusija. Tačiau praėjusią savaitę antruoju bandymu komitetas vis dėlto apsvarstė siūlomas pataisas ir po ilgų diskusijų nusprendė palaikyti Vyriausybės iniciatyvą, kad siekiant padidinti valstybinių miškų valdymo efektyvumą ir ekonominį potencialą bei užtikrinti tolesnį darnaus miškų ūkio principų įgyvendinimą valstybiniuose miškuose reikia permainų. Tiesa, siūlomoms pataisoms pritarė tik penki parlamentarai iš devynių dalyvavusių posėdyje.

„Diskusijų metų buvo priminta, kad pačios urėdijos prieštarauja parengtam projektui. Urėdai pripažįsta, kad pertvarkos reikia, tačiau jie siūlo kitokį modelį negu Aplinkos ministerija“, – komentuodamas Kaimo reikalų komiteto sprendimą iš esmės pritarti Vyriausybės siūlomam urėdijų pertvarkos modeliui sakė šio komiteto pirmininkas „valstietis“ Andriejus Stančikas.

Jis pridūrė, kad komiteto nariai pritarė ir parlamento Teisės departamento specialistų išvadoms, kuriose siūloma tikslinti kai kurias projekto nuostatas, susijusias su nenukirsto miško, žaliavinės medienos bei pagamintos miško produkcijos pardavimo sąlygomis, ir principus, kuriais viena įmonė vykdytų kompleksinę miškų ūkio veiklą. Kalbėdamas apie alternatyvius projektus, kuriuose siūloma palikti urėdijas, jas paprasčiausiai sustambinus ir sumažinus jų skaičių (būtent tai siūlo urėdai), komiteto pirmininkas sakė: „Kadangi pertvarka urėdus liečia tiesiogiai, nereikia tikėtis, kad jie palaikytų ministerijos viziją. Be to, tai iš esmės reikštų, jog permainų nebus.“

Seimo narys neatmeta, kad kai kam iki šiol egzistuojanti sistema gali būti itin naudinga, todėl ir ginama taip atkakliai, tačiau meta akmenį ir į teisėsaugos institucijų daržą: „Urėdai ginasi, kad viskas vyksta skaidriai, bet kitos pusės pateikta informacija rodo, jog velniavos urėdijose galėjo būti nemažai – trūko skaidrumo, pateikiamos prielaidos, kad yra tam tikrų korupcijos elementų ir net kai kurie postai galėjo būti perkami. Todėl man kyla klausimas: jeigu visiems žinoma, kas pirko, kiek mokėjo, kas pardavė, kodėl nėra iškelta baudžiamųjų bylų? Jei tokių dalykų buvo, yra specialios struktūros, teismai, kurie turėjo atlikti savo darbą. Jeigu to nėra – lieka tik kalbos.“

A.Stančikas sako, jog pertvarkos tikrai reikia, bet priduria, kad jeigu nebus rimtos priežiūros – ar bus viena įmonė, ar 42 urėdijos, tvarkos nebus: „Ir tarp dvylikos apaštalų buvo Judošius – tik neprižiūrėk, tai tų judošių bet kur tuoj atsiras.“

Bet tai dar nereiškia, kad projektas jau netrukus keliaus į plenarinių posėdžių salę. Tikimasi, kad tai įvyks pavasario sesijoje, tačiau, kaip „Veidą“ informavo Seimo Aplinkos apsaugos komitete, jo nariai siūlomų įstatymo pataisų dar nesvarstė – laukiama ne tik kitų komitetų, bet ir ekspertų išvadų.

O ietys, akivaizdu, bent kol kas tikrai nebus nuleistos, nes įsibaiminusiųjų, kad jei viskas ir nesugrius, tai mažų mažiausiai neliks kam rūpintis mišku, netrūksta.

(Ne)pamatuota baimė

Vienas iš besipriešinančiųjų įmonės, po kurios sparnu prisiglaustų visos padaliniais tapusios dabartinės urėdijos, argumentų – atleis žmones, o miškai liks be priežiūros. Nors Aplinkos ministerija nuolat tikina, kad centralizuojant bendrąsias besidubliuojančias funkcijas ir 42 miškų urėdijose atsisakius jas vykdančių darbuotojų darbo neteks tik dešimtadalis – apie 400 žmonių iš maždaug keturių tūkstančių, bet centrinėje įmonėje bus sukurta apie 200 naujų darbo vietų, miškuose dirbančių žmonių skaičius iš esmės nesumažės, o sutaupius lėšų mažiau uždirbančiųjų atlyginimai padidės, Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Inga Ruginienė teigia, kad jų klausimų apie garantijas žmonėms ministerija negirdi, ir stoja urėdų, siūlančių pamažu stambinti urėdijas, pusėn.

„Kiekvienas dirba, planuoja ateitį, yra pasiėmusių paskolas, ir žmogus nori žinoti, kas jo laukia kitais metais. Bet kai susitinkame ministerijoje, jie neatsako į mūsų klausimus – išgirstame, kad reforma bus tokia, kokia bus. Tai ne konsultacijos, o imitacija“, – aiškina I.Ruginienė.

Pasak jos, negalima lyginti urėdijų su pertvarkomomis biudžetinėmis įstaigomis ar bankrutuojančiomis įmonėmis: „Jeigu taip būtų, mes nestotume piestu. Bet įmonės metus baigė su dideliu pelnu, miškingumas Lietuvoje didėja, rekreacijos zonų daugėja, todėl sakyti, kad blogai dirbama, kad miškininkų yra per daug, negalima. Tai kodėl žmonių, kurie dirba ir suneša didžiulius pinigus į biudžetą, reikia mažinti?“

Miškininkų profesinių sąjungų lyderė teigia, kad siekiant ekonominio efektyvumo ir didesnio pelno reikia eiti tuo keliu, kurį siūlo urėdai: „Galima centralizuoti buhalteriją, viešuosius 
 pirkimus. Jau ir dabar tai beveik centralizuota sistema, nes yra Generalinė urėdija ir jai pavaldžios atskiros urėdijos, todėl galima konsoliduoti. Jeigu būtų einama urėdijų stambinimo keliu, mes pritartume. Prie stiprių prijungus silp-
niausias galima išlyginti atlyginimus. Rezervo juos kelti yra, tik Generalinė urėdija neleido.“

Pasak jos, našiau panaudoti modernią techniką galima ir nesujungus visų urėdijų į vieną įmonę, o tobulinant procesus žmonės patys nubyrėsią.

Į klausimą, koks gi skirtumas, ar tiesiog stambinti urėdijas, ar sujungti į vieną įmonę, išskyrus tai, kad savo kėdes praras urėdai, I.Ruginienė atsakė: „Urėdai mums mažiausiai rūpi. Aš seniai sakiau, kad juos reikia atestuoti. Bet dabar nėra monopolizuotos struktūros – urėdijos yra atskiri juridiniai vienetai. O jei bus padaliniai, neturintys juridinio statuso, gamybą gali atskirti nuo miškininkystės. Bet gamybą atidavus privatininkams tikrai nereikės tų keturių tūkstančių darbuotojų. Yra tokių, kurie laukia pertvarkos, kad galėtų perimti darbus, kuriuos dabar pačios urėdijos pasidaro ir kuriems samdo rangovus. Kaip Latvijoje, kur liko apie 700 darbuotojų: miškininkas gamybos nevykdo, tik prižiūri rangovus, kartais nuvažiuoja į mišką ir tvarko popierizmą, o visa kita daro privačios įmonės.“

Priminus, kad nieko panašaus siūlomos pertvarkos modelyje nenumatyta, I.Ruginienė sutiko, kad darbuotojų baimė iš dalies grįsta principu „kas būtų, jeigu būtų“: „Mes suprantame, kad ministras pats žmonių neatleis. Jie tikina, kad darbuotojus išsaugos, bet dabar kiekvienoje urėdijoje yra kolektyvinė sutartis, žmonės socialiai apsaugoti. Į naują įmonę mes ateiname be šių sutarčių. Galima ją iš naujo pasirašyti, bet tai naujos derybos, ir nebūtinai tokias pačias socialines garantijas turėsime. O jei po to, kai perkels į naują įmonę, prasidės atleidimai, kokiomis sąlygomis iš jos atleis žmones? Ar galios kolektyvinių sutarčių nuostatos? Pasikeis valdžia ir naujas direktorius nuspręs, kad reikia ne 25 padalinių, o devynių ar trijų. Ką tada darysime? Vėl stovėsime ir mitinguosime, kad žmonių neatleistų? Todėl mes klausiame, kokie bus saugikliai. Jeigu jie būtų, mes nusiramintume, bet išgirstame tik garbės žodį, kad žmonių neatleis.“

Tai kurie kurių negirdi? Viena vertus, būtų keista, jei jau dabar Aplinkos ministerija pateiktų galutinę būsimos įmonės struktūrą, nes svarstant projektą Seime daug kas gali pasikeisti. Kita vertus, ne kartą pabrėžta, kad kaip tik norima sustabdyti darbuotojų mažėjimą, ir tie žmonės, kurie dirba miške, ten ir liks dirbti. Aplinkos viceministras Martynas Norbutas tikina, kad galvojama ir apie kolektyvinę sutartį, kurioje būtų sudėti miškininkų pageidaujami saugikliai, o jis pats kaip tik ir pasigenda konstruktyvaus dialogo su profesine sąjunga ir konkrečių jos pasiūlymų.

Miškininkų nuogąstavimus dėl masinių atleidimų ir gamybos privatizavimo sklaido ir A.Stančikas. „Miško kirtimo ir kitų darbų neatsisakoma. Ir prielaida, kad bus atleidžiama daug žmonių, neteisinga. Vadovų lygmenyje dalis žmonių tikrai neteks darbo, bet valdymas bus skaidresnis, o pinigų sutaupysime“, – neabejoja Seimo narys.

Viešojoje erdvėje – klaidingi „dokumentai“

Keistoka girdėti I.Ruginienės argumentus, jog planuojamos pertvarkos detalės neatskleidžiamos ir dėl to, kad Aplinkos ministerija tikrai noriai dalijasi informacija. Be to, nuolat pabrėžiama, kad rengdama pertvarkos projektą ji rėmėsi pernai pateiktais darbo grupės, kurioje buvo ir urėdijų atstovų, siūlymais. Juose buvo siūloma miškų urėdijų skaičių sumažinti iki 18 ar 32, tad dabar siūlomi 25 padaliniai yra savotiškas viduriukas. Vienintelis skirtumas – ne savarankiškos urėdijos, o viena įmonė, kuri valdys finansus ir stambius viešuosius pirkimus.

Nepaisant pažeidimų, kuriuos nustato Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), liktų ir regionų principu vykdomi viešieji pirkimai. Nors VPT atliktos analizės rezultatai, su kuriais supažindinti žurnalistai, rodo, kad iš 74 vertintų viešųjų pirkimų net 58-iuose, arba 78,4 proc., buvo nustatyta įvairių pažeidimų (nepagrįstų, diskriminacinių, neaiškių, netikslių kvalifikacijos reikalavimų tiekėjams nustatymu, pasiūlymų vertinimu ne pagal pirkimo dokumentuose nustatytus kriterijus ir kt.), planuojama, kad ir po pertvarkos dalis pirkimų bus palikta padaliniams. „Jeigu reikia nusipirkti mažą detalę, patogiau tai daryti vietoje“, – sakė M.Norbutas.

Pasak jo, nėra pagrindo nerimauti, kad viešuosiuose pirkimuose negalės dalyvauti smulkieji rangovai, nes gali būti perkami darbai, reikalingi viename regione, tačiau galutinio sprendimo, kiek savarankiškumo bus palikta padaliniams, dar nėra.

Kalbėdamas apie pagalius, kurie kaišiojami į reformos iniciatorių ratus, viceministras minėjo ir neva „ministerijos raštus“ – galbūt klastojamus dokumentus, kai siekiant suklaidinti pateikiama tik dalis informacijos, ar tokius, kurie apskritai neegzistuoja. „Aš pats esu sulaukęs skambučių iš urėdų dėl neva mano parengto dokumento, kurios urėdijos turi likti, kurios ne. Toks dokumentas iš viso neegzistuoja, aš negalėčiau parengi tokio sąrašo, nes ne aš tai rengiu. Registracijos numeris taip pat buvo klaidingas. O po to išgalvoti argumentai naudojami oficialiose diskusijose“, – sakė viceministras.

Tiesa, į klausimą, ar dėl to kreipėsi į teisėsaugos institucijas, M.Norbutas atsakė, jog tie „dokumentai“ taip parengti, kad to neįmanoma padaryti: „Dokumente“ pirmuoju lapu uždengta antrojo lapo parašo vieta. Jei būtų parašas, būtų teisinis pagrindas kreiptis dėl tyrimo, ar tai padirbtas dokumentas, ir aiškintis, kas tai daro. Bet kai nėra parašo, nėra teisinio pagrindo kreiptis. O kai feisbuko paskyroje asmeniškai paklausiau, kodėl jūs dalijatės medžiaga, kuri neatitinka tikrovės, netrukus dingo.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2017-m

Lietuvoje ryškėja dvi ekonomikos: klestinti didžiųjų miestų ir neperspektyvi tuštėjančių regionų, į kuriuos nėra prasmės investuoti, nes mažėjant gyventojų menksta ir paklausa. Nors dabartinė valdžia žada juos atgaivinti, regionai, kaip pastaruoju metu ne kartą teigė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas ekonomistas Raimondas Kuodis, taps vaiduokliais ir investuoti į juos – beveik tas pats, kas pačiam užsinerti kilpą ant kaklo…

Birutė ŽEMAITYTĖ

Tačiau toli gražu ne visi nusiteikę nurašyti didžiąją Lietuvos dalį. Nors alyvos į ugnį pastarosiomis dienomis šliūkštelėjo Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vidmantas Daugirdas, paskelbdamas, kad, naujausiais LSTC duomenimis, išryškėjo akivaizdi depopuliacijos tendencija: 2001 m. buvo septynios retai apgyventos savivaldybės, 2016-aisiais – jau 22, o vietovės, kuriose viename kvadratiniame kilometre gyventojų tankumas yra mažesnis nei 12,5 žmogaus, sudaro 45 proc. šalies teritorijos (mokslininko teigimu, šiuo metu Švenčionių, Varėnos, Ignalinos, Zarasų, Rietavo, Anykščių, Biržų, Rokiškio, Molėtų, Akmenės, Kupiškio, Kelmės rajonų savivaldybėse gyventojų tankis viename kvadratiniame kilometre nesiekia 10 gyventojų), ir prielaidų, kad situacija regionuose pradėtų keistis į gera jis neįžvelgiąs, todėl po 15–20 metų didelė dalis Lietuvos teritorijos virsianti demografinėmis dykromis, – Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis ir Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas įsitikinę, jog regionai dar neprarasti.

Tik delsti jau negalima, nusprendė LPK ir LSA vadovai ir sukirto rankomis – pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir numatė priemones, kuriomis bus siekiama atgaivinti regionus, mažinti socialinę atskirtį ir nedarbo lygį, suvaldyti migracijos ir demografines problemas. O iš karto po to Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Jurga Bučaitė-Vilkė pristatė VDU užsakymu atlikto tyrimo, kurį remia Lietuvos mokslo taryba, rezultatus. Tyrimas atskleidė ne tik tai, ko žmonės tikisi iš savivaldos, bet ir tai, kad siekiant socialinės gerovės neretai jiems patiems reikėtų būti aktyvesniems.

– Kokie buvo šio tyrimo tikslai? – teiraujamės sociologės J.Bučaitės-Vilkės.

J.Bučaitė-Vilkė: Mes tyrėme, koks Lietuvos gyventojų požiūris į savivaldą, kokių lūkesčių ir norų, susijusių su gyvenamosios aplinkos kokybe, infrastruktūra, turi gyventojai, kaip jie vertina savivaldos institucijų vaidmenį sprendžiant įvairius kasdienio gyvenimo klausimus. Taip pat domėjomės, kaip gyventojai vertina galimybę rinkti merą tiesiogiai, kokius lūkesčius žmonės su juo sieja. Be to, klausėme, ar jie patys aktyviai dalyvauja sprendžiant vietos problemas. Per apklausas buvo teiraujamasi, kaip jie vertina savivaldos lygmeniu vykstančius pokyčius, įvairias paslaugas, vietos ekonominės plėtros iniciatyvas ir visą savivaldos situaciją šalyje. Iš viso apklausta daugiau kaip tūkstantis suaugusių gyventojų skirtingų šalies savivaldybių miestuose ir kaimuose.

– Kokie, gyventojų manymu, turėtų būti pagrindiniai savivaldybių tikslai? Ar gyventojus tenkina savivaldybių veikla? Ar skiriasi didžiųjų miestų ir mažesnių miestelių bei kaimų gyventojų nuomonė?

J.Bučaitė-Vilkė: Gyventojų manymu, svarbiausios savivaldybių veiklos sritys ir tikslai – viešojo saugumo užtikrinimas ir nusikalstamumo mažinimas (92,7 proc.), sveikatos apsaugos paslaugos (92 proc.), švietimo paslaugų užtikrinimas 91,7 proc.). Toliau – vietos ekonomikos augimas ir gyventojų užimtumo didinimas (91,4 proc.), socialinių paslaugų užtikrinimas socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms (91 proc.). Didžiųjų miestų gyventojams svarbesnis ekonomikos augimo lygis, o mažesnių miestelių gyventojams svarbiau stabilumas. Pavyzdžiui, jei miestelis labai priklausomas nuo vieno darbdavio, jo pasitraukimas reikštų, kad prarandama nemažai stabilių darbo vietų.

Savivaldybių finansinio savarankiškumo didinimą, piliečių įtraukimą sudarant savivaldybės biudžetą gyventojai vertina gana palankiai, bet jie nemano, kad savivaldybių savarankiškumo didinimas turėtų didelės įtakos jų gyvenimo kokybei, nes didžiausią įtaką daro centrinė valdžia. Nemažai gyventojų mano, jog visuomeninės organizacijos, vietos bendruomenės ir jie patys negalėtų reikšmingai paveikti savivaldybių priimamų sprendimų, bet tikisi, kad juos priims ir jų gerove pasirūpins išrinkti vietos politikai.

Pačios savivaldos, kaip institucijos, darbą geriau vertina didmiesčių gyventojai: 34,1 proc. didmiesčių ir 29,5 proc. kaimo gyventojų mano, kad jos veikia gerai, 11,4 proc. mieste ir 25,6 proc. kaime gyvenančiųjų mano, kad savivalda dirba prastai. Tai gali simbolizuoti, kad kaimiškose savivaldybėse gyventojų padėtis ekonominio saugumo aspektu yra sudėtingesnė. Tačiau gyventojai pripažįsta, kad jie patys nepakankamai aktyviai dalyvauja sprendžiant įvairias problemas: manančiųjų, kad jie pakankamai aktyvūs, buvo 17 proc., nepakankamai aktyvūs – 41,8 proc.

Gyventojų nuomone, daugiausiai įtakos sprendimų priėmimui turi meras, todėl jie teigiamai vertina tiesioginius merų rinkimus: net 82 proc. apklaustųjų mano, kad šie iš tikrųjų reikalingi. Tai parodė ir gyventojų aktyvumas per rinkimus.

Dar vienas gyventojams svarbus dalykas būtų galimybė tiesiogiai rinkti seniūnus, nes seniūnas – tas valdžios atstovas, kuris yra arčiausiai jų. Juo labiau kad jei sumažėtų pašto ir bankų skyrių, seniūnas taptų faktiniu gyventojų reikalų tvarkytoju, pas kurį atėję jie galėtų ir už elektrą ar dujas susimokėti.

– Minėjote, kad gyventojai palankiai vertina galimybę tiesiogiai rinkti merus. Koks, gyventojų manymu, turi būti meras, kad pateisintų jų lūkesčius?

J.Bučaitė-Vilkė: Beveik 69 proc. atsakiusiųjų norėtų dar daugiau – kad meras turėtų darbo savivaldybės taryboje patirties, taip pat būtų gerai, kad jis būtų dirbęs bendruomenėse (per 58 proc.) – tame lygmenyje, kuris yra arčiausiai pačių gyventojų. Bet net 40 proc. gyventojų mano, kad visai nesvarbu, ar meras yra politinės partijos narys. Priešingai nei kai kuriose kitose Europos šalyse, lietuviams nėra labai svarbu, ar meras gimęs ir užaugęs toje savivaldybėje.

Į klausimą, kuo turėtų rūpintis meras, dauguma atsako, kad jis turėtų atstovauti savivaldybei (93,6 proc.), rūpintis investicijomis (92,6 proc.), kurti patrauklų miesto ar rajono įvaizdį (90,6 proc.), tačiau jo vaidmuo labiau siejamas su administracinėmis vadybinėmis funkcijomis. Matyt, gyventojai tikisi, kad meras, toks ūkinių reikalų tvarkytojas, kartu su valdančiąja dauguma išspręs kasdienius gyvenimo klausimus ir padarys jų gyvenimą geresnį. Tačiau mero bendradarbiavimas su kitomis savivaldybėmis ar vietos valdžios įtakos didinimas šalies politiniame gyvenime gyventojams rūpi kur kas mažiau.

O štai į klausimą, kas turėtų būti svarbiausi mero partneriai užtikrinant sklandų savivaldybės darbą, gyventojai atsakė, kad tai jie patys, valdančioji dauguma ir vietos verslas (atitinkamai 37,2, 22,2 ir 9,4 proc.). Taigi ir jie įžvelgia savivaldos ir verslo bendradarbiavimo naudą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2017-m

Birutė ŽEMAITYTĖ

Bet galima klausti ir kitaip: ar jie apskritai toliau dygs, o jei dygs – kokiu spartumu? Gal tie, kurie iki šiol nesuskubo pasirūpinti savo namais, jau pavėlavo? Arba kiek tai mums kainuos? Tokių minčių nusprendusiems modernizuoti savo daugiabučius buvo kilę pernai, kyla jų ir dabar, o neseniai Vilniaus Gedimino technikos universitete vykusioje konferencijoje „Efektyvus ir patikimas daugiabučių šiltinimas dabarčiai ir ateičiai“ Lietuvos būsto rūmų prezidentas Juozas Antanaitis viešai teigė manantis, kad modernizacijos tempai per lėti. „Iki 2020 m. mums dar reikia renovuoti 22 tūkst. namų – po 7 tūkst. kiekvienais metais. Ką mes darysime?“ – klausė jis.

Per daugiau kaip dešimtmetį, praėjusį nuo 2005-ųjų, kai startavo daugiabučių modernizavimo programa, gyventojai su ja ne tik apsiprato – požiūris pasikeitė iš esmės: šiandien, užuot klausę, kam jiems to reikia, nemažai Lietuvos gyventojų klausia, kada pagaliau pastoliai išdygs prie jų namo.

Atsakydamas į savaitraščio „Veidas“ klausimą, kas jam kelia nerimą, J.Antanaitis sakė: „Po didelio šuolio, po maratono, kurį kelerius metus puikiai bėgome, šiuo metu, atrodo, daroma pertrauka. Turime daug parengtų dokumentų, Šiaulių bankas turi pinigų, tačiau nematome konkrečių darbų, nukreiptų į ateitį, o per šimtą pirmųjų šios Vyriausybės darbo dienų taip ir neišgirdome, ar daugiabučių modernizacijai bus teikiamas prioritetas.“

Proveržis yra

Negalima neigti: ilgokai buksavęs, nuo 2013-ųjų, kai buvo pradėtas taikyti naujas finansavimo modelis ir spręsti finansinius bei organizacinius klausimus patikėta savivaldybėms, daugiabučių atnaujinimas kaip reikiant įsibėgėjo. 2013–2016 m. šalyje atnaujinta per 1500 daugiabučių, kuriuose gyvena apie 50 tūkst. Lietuvos šeimų, į gyvenamųjų namų atnaujinimą per pastaruosius kelerius metus investuota per 0,5 mlrd. eurų, o įgyvendinant šiuos projektus dirba apie 300 smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių. Palyginti su 479 daugiabučiais, kurie buvo atnaujinti per 2005–2012 m., tai daug.

„Iš pradžių savivaldybių atstovams butų savininkus reikėjo įkalbinėti, o vėliau, kai žmonės pamatė, kaip skiriasi atnaujinti namai nuo neatnaujintų – butuose šilčiau, o sąskaitos dėl paskolų neišaugo, gyventojai jau patys ėmė rodyti iniciatyvą“, – sako VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktorius Valius Serbenta.

Be to, atnaujinti pastatai sutaupo gerokai daugiau šilumos energijos, negu planuota: minimalus reikalavimas, siejamas su valstybės parama iki 2020 m. atnaujinamiems pastatams, yra pasiekti C energinio efektyvumo klasę. Daugiau kaip 300 daugiabučių pasiekė B klasę, o 2015–2016 m. žiemą atlikti stebėjimai parodė, kad apie 70 proc. namų sutaupo nuo 50 iki 70 proc. energijos, kai kurie – dar daugiau.

„Visi atnaujinti namai pasiekė planuotą energinio efektyvumo klasę ir sutaupo daugiau, negu planuota rengiant investicinius planus“, – jau minėtoje konferencijoje sakė BETA Projektų įgyvendinimo kokybės priežiūros skyriaus vedėjas Edvardas Petrauskas.

Paminėjęs, kad atnaujinant namus naudojamos ne tik standartinės šiltinimo priemonės, bet ir modernūs pastatų šildymo būdai – saulės kolektoriai, kiti atsinaujinantys energijos šaltiniai, jis pabrėžė, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pastatų atnaujinimo kokybei ir darbų atlikimo techninei priežiūrai. Pasak E.Petrausko, viena iš silpnųjų grandžių yra projekto administravimas, todėl reikėtų kelti administratorių kompetenciją, nes jiems reikalingos ne tik techninės, statybos teisės pagrindų žinios, bet ir gebėjimas bendrauti su gyventojais.

E.Petrauskas taip pat siūlė svarstyti galimybę įvesti privalomąją statinio projekto vykdymo priežiūrą, nes kai renovuojami seni namai, neretai jau įgyvendinant projektą būna smulkių pakeitimų.

Miestai gražės kvartalais

Kalbėdamas apie daugiabučių atnaujinimo perspektyvas E.Petrauskas pabrėžė, kad tai galėtų būti kvartalinė renovacija. Birštono, Utenos ir Šiaulių miesto savivaldybės vokiečiams padedant įgyvendina demonstracinius kvartalų modernizavimo projektus ir ketina atnaujinti ne tik daugiabučius, bet ir visuomeninius pastatus, ir kiemus su visu jų turtu, pradedant vietomis automobiliams statyti bei apšvietimu ir baigiant vaikų žaidimų aikštelėmis bei poilsio zonomis.

„Pavyzdžiui, Utenoje Aukštakalnio kvartale, 8 ha plote, kur yra 41 daugiabutis, vaikų darželis, apšvietimo tinklai, 34 namai jau davė sutikimą renovacijai. Projektą planuojama baigti 2022 m. ir numatoma sutaupyti 50 proc. šilumos energijos“, – sakė E.Petrauskas, pridurdamas, kad turėtų pasiteisinti ir inovatyvūs šilumos taupymo, šildymo mažomis temperatūromis projektai.

Kalbėdamas apie laukiančius darbus, Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius Jonas Slapšinskas pasakoja, kad jau šiemet ketinama modernizuoti 16 pirmųjų daugiabučių: „Šeši namai pasirengę pradėti darbus, prie keturių jau stovi pastoliai, o dar su šešiais dirbame. Gyventojai modernizacijai pritarė, tad mūsų darbas yra parengti investicinius projektus, pateikti juos gyventojams, o kai šie pritars – sudaryti sutartis su jais ir bankais. Po to ir ten kils pastoliai. Esame palyginę šalia esančius neatnaujintus ir modernizuotus namus, ir pasirodė, kad pastarųjų gyventojai už šildymą moka 2,3–2,5 karto mažiau. Todėl tikimės, kad ir kitų daugiabučių gyventojai pritars modernizacijai, ir kitais metais gavę finansavimą tęsime darbus iki pat 2022-ųjų, kol modernizuosime visą kvartalą.“

J.Slapšinsko teigimu, Utena būtent šį kvartalą pasirinko dėl to, kad čia požeminės komunikacijos jau atnaujintos, todėl modernizavus daugiabučius ir visuomeninės paskirties pastatą bus galima sutvarkyti aplinką – platinti pravažiavimus, įrengti naują apšvietimą kiemuose, vaikų žaidimo aikšteles, automobilių parkavimo 
 vietas, šaligatvius, žaliąsias zonas ir net vietas, kur galės susiburti ir pabendrauti vyresnio amžiaus žmonės.

„Daugiabučius modernizuojame pagal standartinę schemą: gausime numatytą valstybės paramą daugiabučiams atnaujinti, o aplinkai sutvarkyti ieškosime galimybių gauti paramą iš Europos Sąjungos fondų, kaip tai darėme kitame gyvenamųjų namų rajone Dauniškyje. Jeigu nepavyks, ieškosime kitų galimybių, lėšų savivaldybės biudžete, bet darbus vis tiek atliksime“, – sako J.Slapšinskas.

Uteniškiai kartu su vokiečiais, kurie žada paremti lėšomis, tikisi ant visuomeninės paskirties pastato stogo sumontuoti saulės energiją gaminančią įrangą, o susipažinę su Danijos patirtimi svarsto galimybę įdiegti atnaujintuose namuose naujus patobulinimus, kad būtų taupoma dar daugiau energijos.

„Modernizuotuose namuose norime atnaujinti šilumos mazgus, kad iki jų atėjęs 40 laipsnių temperatūros vanduo iš centralizuotos šilumos tiekimo sistemos toliau būtų šildomas vietoje, nes techninės galimybės jau leidžia įrengti juose geoterminio šildymo sistemas. Taip pat norime pasinaudoti danų patirtimi ir vasarą visai atjungti centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, o vandenį modernizuotų daugiabučių reikmėms šildyti vietoje, pasitelkiant alternatyvius energijos šaltinius. Tada mažiau kuro reikės katilinėms, gyventojai už šildymą mokės dar mažiau, sumažės anglies dioksido išskyrimas į aplinką“, – ateities planus atskleidžia J.Slapšinskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2017-m

Laisvosios ekonominės zonos – ūkinei, komercinei ir finansinei veiklai skirta teritorija, kurioje investuotojams taikomos specialios sąlygos. Pasaulyje tokių zonų yra apie tris tūkstančius, ir jų steigimas tikrai pasiteisino, todėl beveik prieš du dešimtmečius, 1998-aisiais, jas kurti buvo nuspręsta ir Lietuvoje. Iš pradžių Klaipėdoje ir Kaune, o paskui ir kitur. Tik sekasi joms toli gražu nevienodai.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Tikslas buvo gražus – įkurti laisvąsias ekonomines zonas (LEZ), kuriose sudarytos palankesnės sąlygos paskatintų kurtis ir augti vietos verslo įmones bei investuoti Lietuvoje užsienio bendroves, kuriose būtų sukurta naujų darbo vietų regionų gyventojams. Taip pamažu atsirado net septyni LEZ-ai – Klaipėdos, Kauno, Marijampolės, Šiaulių, Kėdainių, Panevėžio ir Akmenės.

Pasak „Investuotojų forumo“ vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės, kai kūrėsi pirmosios laisvosios ekonominės zonos, netrūko abejojančių: „Sakė, kam jos reikalingos, kai visa Lietuva gali būti laisvoji zona su patraukliomis investicijoms sąlygomis. Bet laikas parodė, kad LEZ-ai kai kuriems investuotojams yra labai patrauklūs, nes juose sukuriama palanki verslui aplinka. Pirmiausia tai pamatėme Klaipėdoje, kuri startavo pirmoji ir sugebėjo pritraukti didelių, stambių investuotojų. Sunkiau iš pradžių buvo Kaunui, nes reikėjo daug pastangų, kol pavyko suformuoti teritoriją, bet ir ji auga. O dabar sušvytėjo Marijampolės LEZ-as, sugebėjęs pritraukti didelį investuotoją.“

Pasak R.Skyrienės, investuotojams patrauklu, kad šiose zonose sutvarkyta infrastruktūra, palankesnė mokestinė aplinka. Taip pat svarbios transporto arterijos, todėl Klaipėda, Kaunas ir Marijampolė ypač traukia tiek eksportui, tiek vietinei rinkai dirbančių investuotojų dėmesį. Ūkio ministerijos, prižiūrinčios LEZ veiklą, Investicijų ir eksporto departamento Investicijų politikos skyriaus vedėjas Aleksandras Laurinavičius pateikia dar svaresnį argumentą LEZ naudai: jei ne LEZ, beveik du penktadaliai šiose zonose dirbančių įmonių nebūtų pradėjusios veiklos Lietuvoje. „LEZ yra svarbus investicijų į regionus pritraukimo įrankis. Pavyzdžiui, per 2010–2015 m. LEZ įmonės sumokėjo 199 mln. eurų mokesčių į šalies biudžetą (su multiplikaciniu efektu). LEZ seniai atsipirko ir toliau generuoja valstybei kelių dešimčių milijonų eurų per metus tiesiogines pajamas“, – sako A.Laurinavičius.

Tačiau, pasak jo, Lietuvos ir kitų šalių patirtis rodo, kad sėkmingam startui dažnai reikia laiko: „Naujų – Šiaulių, Marijampolės, Kėdainių, Panevėžio LEZ operatoriai buvo atrinkti 2013–2015 m., todėl prireikia tam tikro laiko, kol susiformuoja pakankamas investuotojų branduolys, kad pradėtų veikti sniego kamuolio efektas pritraukiant naujų investuotojų.“

Vis dėlto kiek to laiko reikia ir kodėl, palyginti su kitomis šalimis, nedidelėje Lietuvoje, kur visų LEZ privalumai panašūs – įrengta infrastruktūra investuotojams, siūlomos mokesčių lengvatos, operatorių teikiamos aptarnavimo paslaugos, – vienur tas sniego kamuolys ima riedėti spartėdamas, o kitur sustoja, lyg jį kas į kalną ridentų?

Marijampolėje – išskirtinis investuotojas

Prieš kurį laiką Lietuvą apskriejo žinia: Marijampolėje investuoja Danijos kapitalo įmonių grupei „VKR Holding“, kurios įmonėse 40-yje pasaulio šalių dirba daugiau nei 13 500 žmonių, priklausanti langų ir durų gamybos lyderė Šiaurės Europoje „Dovista“. Per artimiausius 10 metų į gamyklą, kurios projektinis pajėgumas daugiau kaip 331 tūkst. gaminių per metus, Lietuvoje ketinama investuoti per 100 mln. eurų ir sukurti apie tūkstantį darbo vietų.

„Tai mūsų strateginis investuotojas. Per kelis plėtros etapus jis užims praktiškai visą Marijampolės LEZ teritoriją, 65 hektarus. Jau šių metų pabaigoje turėtų būti įdarbinti pirmieji darbuotojai, kitų metų sausį turi stovėti pirmieji pastatai – langų gamybos, sandėliavimo, buities ir kitos patalpos, bus pradėta gabenti moderni įranga. Planuojama, kad kitų metų pradžioje prasidės ir nulinis gamybos ciklas“, – pasakoja UAB Marijampolės laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės generalinis direktorius Simonas Petrulis.

Pasak bendrovės, kuri yra Marijampolės LEZ operatorė, vadovo, Lietuvoje danai ketina gaminti brangesnius, aukštesnės klasės vertikalius langus ir duris iš medienos ir aliuminio, o visą produkciją numatoma eksportuoti, todėl esą vietiniai langų gamintojai tikrai nenukentės.

Danai dabar dažni svečiai Marijampolėje, nes šiuo metu vyksta vietinių partnerių atranka, o nuo vasaros prasidės intensyvios statybos. Tačiau S.Petrulis neslepia: norint pasiekti, kad įmonių grupės, kuriai priklauso ir Lietuvoje neblogai žinoma langų gamintoja „Velux Group“, bendrovė ateitų į Marijampolę, reikėjo gerokai pasistengti. „Dovista“ analizavo galimybes statyti naują gamyklą bet kurioje Rytų Europos valstybėje, ir net tarp Lietuvos LEZ-ų vyko konkurencija, todėl mums reikėjo įrodyti, kad esame geresni už visus“, – pasakoja 2013 m. pabaigoje įsteigtos LEZ valdymo bendrovės vadovas.

Pasak jo, mokesčių lengvatos Lietuvoje visur vienodos, tad juos danai pasirinko dėl regiono žmonių inžinerinių kompetencijų, transporto arterijų „Via Baltica“ ir Rail Baltica“, Marijampolės LEZ infrastruktūros.

Didelės reikšmės turėjo ir bendras Marijampolės savivaldybės, „Investuok Lietuvoje“, kitų institucijų darbas sprendžiant dujų, elektros tiekimo ir kitus klausimus. „Patogumas, lankstumas ir greitis priimant sprendimus – viskas buvo svarbu. Ir tai, kad Marijampolėje pavyko suformuoti industrinį langų ir durų kaimelį – visų darbo rezultatas“, – pripažįsta S.Petrulis.

Viena didžiausių per pastaruosius du dešimtmečius užsienio investicijų Lietuvoje į apdirbamąją pramonę neabejotinai turės didelės įtakos Marijampolės ir aplinkinių rajonų gyvenimui. Nors S.Petrulis mano, kad danų bendrovė aukštos kvalifikacijos darbuotojų – inžinierių, projektuotojų, robotikos specialistų – ieškos visoje šalyje ir net pasitelks „galvų medžiotojus“, visi kiti darbuotojai bus marijampoliečiai ar aplinkinių rajonų gyventojai. „Jų prioritetas – vietiniai darbuotojai, bet naujos įmonės atėjimas 
 neišvengiamai turės įtakos visam regionui – Kalvarijai, Kazlų Rūdai, gal net Alytui“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Nors „Dovistos“ reikalavimai savivaldybei nemenki, Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Isoda džiaugiasi jos atėjimu ir nė kiek nesigaili, kad formuojant sklypą LEZ-ui žemę teko pirko iš privačių savininkų, ir savivaldybė įlindo į skolas.

„Mes labai norėjome, kad ateitų gamybos kompanija, kuri sukuria daugiau darbo vietų negu ta, kuri teikia paslaugas, nes didėjanti konkurencija dėl darbuotojų reiškia ir atlyginimų didėjimą kitose įmonėse. Be to, tikimės, kad jau veikiančios įmonės gaus papildomų užsakymų, todėl ir paslaugų sektoriuje daugės darbo vietų. O žvelgdamas dar toliau tikiuosi, kad dalis išvykusių dirbti kitur marijampoliečių ir aplinkinių regionų gyventojų grįš“, – pasakoja mero pavaduotojas.

P.Isodai imponuoja, kad besikurianti įmonė labai rūpinasi būsimais savo darbuotojais: „Jie nori įsikurti draugiškai. Pavyzdžiui, jų inžinierius pats važiavo į netoli esantį kaimelį ir aiškino gyventojams, kad gamykloje nebus kaminų, nebus kenksmingų garų. O mes, savivaldybė, turėjome jiems pažadėti, jog autobusų grafikus galėsime pritaikyti prie gamyklos pamainų grafiko, kad darbuotojai galėtų patogiai atvažiuoti į darbą ir grįžti namo. Taip pat danai domėjosi, ar bus užtektinai vietų vaikų darželiuose, jeigu, pavyzdžiui, darbuotoja iš Vilkaviškio atvažiuodama ryte kartu atsivežtų vaikelį. Dar klausė, ar yra ligoninė, poliklinika, ar turime galimybę teikti darbuotojams reabilitacijos paslaugas. Visa tai mes įsipareigojome užtikrinti. Bet tai ir mums naudinga, nes bus naujų darbo vietų ir kituose sektoriuose“, – sako P.Isoda.

Pasak jo, danams atėjus Marijampolėje prasidės savotiška grandininė reakcija, nes aplink gamyboje atsiradusias naujas darbo vietas visada kuriasi paslaugų sektoriaus įmonės. „Tai papildoma galimybė užsidirbti mūsų smulkiajam verslui ir viešosioms paslaugoms: kažkas saugos, kažkas žolę pjaus, kelią tvarkys. Visas paslaugų sektorius pajudės į priekį“, – neabejoja mero pavaduotojas.

Dar daugiau optimizmo turi S.Petrulis – pasak jo, po kelerių metų Marijampolės savivaldybė iš dotuojamos taps pelninga.

Lietuva startavo pavėlavusi

Marijampoliečiai neslepia ambicijų per kelerius artimiausius metus pagal sukurtas darbo vietas ir investicijas tapti vienu iš trijų sėkmingiausių Lietuvos LEZ-ų. Tiksliau, tuomet jie bus ne du, kaip dabar, o trys. Ar jiems pavyks, parodys laikas, o kol kas neabejotini lyderiai – anksčiau už kitus startavę klaipėdiečiai ir kiek vėliau pradėję kauniečiai.

„Mums su Klaipėda geriau, nes mes jau seniai dirbame. Į Marijampolę dabar ateina vienas didelis investuotojas, bet tai labiau išimtis negu tendencija, nes didesniam miestui leng-viau pritraukti investuotojų dar ir dėl to, kad čia geresnės galimybės pasirinkti darbuotojus. Ir infrastruktūra dar ne viskas. Geriau sekasi ten, kur savivaldybė noriai bendradarbiauja su LEZ-ų valdymo įmonėmis ir siekia to paties tikslo – pritraukti investicijų į regionus“, – sakė Kauno LEZ valdymo bendrovės direktorius, šalies LEZ asociacijos vadovas Vytas Petružis.

Pasak jo, pirmasis investuotojas į Kauną atėjo 2004 m., o dabar jų yra daugiau kaip 20, sėkmingai veikia apie 50 įmonių: „Pradėdami įsivaizdavome, kad viskas vyks greičiau, bet iki šiol sukurta apie 2 tūkst. naujų darbo vietų, ir manau, kad tai neblogas rezultatas.“

Pasak V.Petružio, LEZ-ai Lietuvoje visų pirma yra pramoninių teritorijų plėtotojai ir jų tikslas valstybės ar savivaldybės išnuomotas teritorijas parengti taip, kad jos būtų patrauklios investuotojui, kuris nori ateiti ir pradėti ką nors gaminti, bet nenori rūpintis infrastruktūra. „Kai ateina investuotojas, jis randa patrauklų sklypą: asfaltuotos gatvės, prie sklypo ribos atvestos visos komunikacijos, kabeliai, vanduo, dujos, elektra. Be to, centralizuotai įrengti infrastruktūrą yra pigiau negu kiekvienam atskirai“, – aiškina V.Petružis.

Kolegai pritaria ir prieš kurį laiką LEZ asociacijos prezidento postą kauniečiui perleidęs Klaipėdos LEZ valdymo bendrovės direktorius Eimantas Kiudulas. Jis priduria, kad sėkminga šių zonų plėtra – vienas iš būdų susigrąžinti namo emigrantus, todėl tokie ekonominės plėt-ros projektai regionuose privalomi, jeigu norime juos atgaivinti. O sėkmingo darbo paslaptis – ilgalaikė strategija kuriant patikimo investuotojams regiono įvaizdį ir bendradarbiavimas. „Klaipėdos savivaldybė visada stengėsi, kad ateinantiems investuotojams aktualios problemos būtų greitai sprendžiamos. Ilgalaikis planavimas, lankstumas, nuolatinis mūsų pačių tobulėjimas ir miesto parama – visa tai vienodai svarbu“, – pabrėžia E.Kiudulas.

Į klausimą, koks LEZ indėlis į uostamiesčio ir regiono plėtrą, jis atsakė, kad naujos įmonės – tai naujos technologijos, įrenginiai, nauja vadybinė patirtis. Be to, didėja konkurencija tarp verslininkų ir geriau apmokamų darbo vietų atsiranda ne tik LEZ įmonėse. „Pavyzdžiui, pas mus vidutinė alga 20–30 proc. didesnė negu kitur Klaipėdoje. Algos kyla tada, kai yra daugiau verslo, ir jeigu regionai suinteresuoti, kad gyventojai gautų didesnius atlygius, LEZ yra viena iš priemonių tai pasiekti“, – aiškina E.Kiudulas.

Viena pirmųjų Klaipėdos LEZ įsikūrė „Orion Global PET“ įmonė, gaminanti PET granules, vėliau naudojamas geriamojo vandens buteliukams gaminti. Kadangi didžioji įmonės produkcijos dalis laivais iškeliauja į kitas šalis, o žaliava taip pat atkeliauja jūra, daugiau kaip prieš dešimt-
metį į Lietuvą atėjusi Tailando įmonė įvertino ir jūrų uosto kaimynystę. Juo labiau kad atėjimas į Lietuvą buvo pirmasis jos žingsnis į Europą.

„Nuo Klaipėdos prasidėjo mūsų įmonių grupės plėtra Europoje – čia buvo pastatyta pirmoji mūsų įmonė. 2004 m. atėjome į Klaipėdą, 2006 m. spalį jau pradėjome gamybą, o dabar mūsų įmonės sėkmingai dirba ir Olandijoje, Lenkijoje, Airijoje, Anglijoje, Italijoje“, – sakė įmonės, savo produkciją tiekiančios ir Šiaulių „Putokšniui“, technikos direktorius Arūnas Jonuška.

Ši įmonė – tik viena iš beveik 120-ies, įsikūrusių Klaipėdos LEZ. Klaipėdiečiai savo kolegas gerokai lenkia tiek investicijomis, tiek sukurtų darbo vietų skaičiumi, bet, pasak E.Kiudulo, įsibėgėti ir jiems buvo nelengva, juo labiau kad Lietuva gerokai pavėlavo.

„Lenkai pradėjo tokią veiklą maždaug 1992 m., kai buvo didžiausias užsienio investicijų pikas. Pas mus įstatymas dėl LEZ priimtas keleriais metais vėliau, o mes pradėjome veikti tik 2002 m. Be to, buvo labai daug biurokratijos: Lenkijoje nuo įstatymo priėmimo iki pirmųjų zonų veiklos pradžios praėjo metai, o pas mus prireikė kelerių metų. Per tą laiką nemažai potencialių didžiųjų investuotojų įsikūrė kitur“, – sako E.Kiudulas.

Pasak jo, vėliau negu jie ir kauniečiai įkurtiems LEZ-ams dar sunkiau rasti investuotojų, todėl jiems reikia ir didesnės paramos, kurios grąža – naujos darbo vietos miestui bei regionui ir papildomi mokesčiai į biudžetą.

Birutė ŽEMAITYTĖ

„Kino pavasaris“ – didžiausias ir svarbiausias kino renginys Lietuvoje. Šiemet jau 22 kartą penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose nuo kovo 23 iki balandžio 6 d. vyksiančio tarptautinio Vilniaus kino festivalio programoje – net 131 filmas iš 70 šalių. O žiūrovai jau įprato, kad „Kino pavasaris“ kasmet suteikia galimybę per kelias savaites pamatyti daug pripažintų, garsiausiuose kino festivaliuose apdovanotų bei diskusijų sukėlusių filmų iš viso pasaulio.
– Mes taip pat jau įpratome festivalyje pamatyti šį tą išskirtinio. Kuo kino mėgėjus pradžiuginsite ir nustebinsite šiemet? – savaitraštis „Veidas“ teiraujasi festivalio direktorės Vidos Ramaškienės.

– Šiemet pristatome neeilinį lėlinės animacijos filmą „Moliūgėlio gyvenimas“ („My Life as a Zucchini“), kuris buvo nominuotas „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ animacinių filmų kategorijoje. Pirmą kartą Vilniuje lankysis ir šį filmą 10 metų kūręs „Oskarui“ nominuotas šveicarų režisierius Claude‘as Barrasas. Tai labai jautrus filmas, pasakojantis apie sudėtingose šeimose augančius vaikus, kurie patenka į globos namus. Filme jautriai atskleidžiama, kaip jie mąsto, bendrauja su kitais vaikais, kaip jie mato supantį pasaulį. Norėčiau, kad šį filmą pasižiūrėtų ir suaugusieji, ir vaikai.

Įdomi dokumentinių filmų programa. Dauguma filmų ne tik informatyvūs, bet ir įdomūs, nes faktai ir dokumentinė medžiaga išmoningai papildyti vaidyba. Beje, viena iš festivalio programų, kaip ir pernai, pavadinta „Aš esu hibridas“, o joje – net septyni filmai, jungiantys dokumentinį ir vaidybinį kiną ir kviečiantys iš naujo permąstyti kino ir tikrovės santykį. Tarp jų Tizzos Covi ir Rainerio Frimmerio pasakojimas „Ponas Visata“ („Mister Universo“), pasakojantis apie liūtų dresuotoją, kuris praranda savo sėk-
mės talismaną, Beno Riverso filmas „Dangus dreba, Žemė bijo, o dvi akys – ne seserys“ („The Sky Trembles and The Earth Is Afraid, and the Two Eyes Are Not Brothers“), kuriantis savitą pasaulį iš dokumentikos, fikcijos ir pasakėčios.

Tarp laukiamiausių – ir patyrusio lietuvių dokumentininko Audriaus Stonio filmas „Moteris ir ledynas“. Iš viso didžiausiame Lietuvoje kino festivalyje šiemet įvyks trijų ilgametražių ir 13 trumpametražių lietuvių režisierių filmų premjeros.

Iš vaidybinių filmų išskirčiau rumunų režisieriaus Cristi Puiu „Sieranevadą“ („Sieranevada“), taip pat olandų režisieriaus Paulo Verhoeveno du „Auksinius gaublius“ laimėjusį ir geriausiu Prancūzijos filmu tituluojamą psichologinį trilerį „Ji“ („Elle“), kuriuo atidarome festivalį. Įspūdingas bus ir uždarymo filmas – vokiečių režisieriaus Juliano Rosefeldto „Manifestas“ („Manifesto“), kuriame aktorė Cate Blanchett įkūnija 12 skirtingų personažų, skaitančių skirtingų meninių ir politinių judėjimų manifestus. Taip pat pristatysime neseniai pasibaigusiame Berlyno kino festivalyje „Sidabrinius lokius“ gavusius filmus, tarp kurių – geriausiu režisieriumi išrinkto suomių meistro Aki Kaurismaki pabėgėlių drama „Kita vilties pusė“, didįjį žiuri prizą gavusi „Felisitė“ ir naujas Agnieszkos Holland filmą „Pėdsakas“. Daug reikėtų vardyti…

– Paminėjote rumunų filmą. Šios šalies kino kūrėjai – ypatingi šių metų festivalio svečiai?

– Kiekvienais metais festivalyje skiriamas ypatingas dėmesys kurios nors šalies kinui. Pernai šalis partnerė buvo Ispanija, dar anksčiau – Lenkija, Prancūzija, Amerika, o šiemet pristatome išskirtinę Rumunijos kūrėjų filmų programą. Rumunijos kinas pastaruoju metu sulaukia ypatingo dėmesio visuose festivaliuose, o kino specialistai pastebi, kad šios šalies kūrėjų darbai, pelnantys įvairius apdovanojimus, pasižymi dideliu brandumu.

Apie rumunų Naująją bangą, sužavėjusią kino kritikus, imta kalbėti daugiau nei prieš dešimtmetį. Istorinės praeities pėdsakai, socialinė tikrovė, valdžios ir jos institucijų kritika, minimalios išraiškos priemonės, savitas humoras, nedidelis biudžetas – visa tai sieja naują Europos kino reiškinį žyminčius filmus. Dviejų Naujosios bangos pradininkų Cristi Puiu ir Cristiano Mungiu filmus, kurių sėkmingos premjeros įvyko konkursinėje Kanų kino festivalio programoje, pamatysime ir „Kino pavasaryje“. Vienas jų – už režisūrą „Auksine palmės šakele“ apdovanota įtempta drama „Baigiamieji egzaminai“ („Graduation“, rež. C.Mungiu).

Žiūrovai susipažins ir su viena ryškiausių Rumunijos kino žvaigždžių Tudoru Aaronu Istodoru, kuris už žurnalisto vaidmenį filme „Derintojas“ („The Fixer“) šiemet gavo Berlyno kino festivalio „Kylančios žvaigždės“ prizą. Vilniuje lankysis ir filmo režisierius Adrianas Sitaru.

Naują posūkį rumunų kine žymi Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje rodytas debiutuojančio Bogdano Mirica˜ aštrus įtemptas trileris „Šunys“ („Dogs“), kurį ne vienas kino kritikas lygino su kultiniu brolių Coenų filmu „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Jį matysime programoje „Nauja Europa – nauji vardai“.

– Visi festivalio filmai suskirstyti į programas. Kelias jau paminėjote. Papasakokite apie kitas.

– „Kino pavasario“ programos sudarytojai atrinko geriausias Vidurio bei Rytų Europos ir Baltijos jūros regiono juostas, kurios varžysis šių metų konkursinėse programose. Svarbiausioje ir seniausiai vykstančioje konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ pristatome įdomiausius Vidurio ir Rytų Europos debiutantus. Vienas tokių filmų – lietuvių režisieriaus Andriaus Blaževičiaus ironiška juosta apie posovietinę lietuvių kasdienybę „Šventasis“, kurioje pagrindinį ir vieną geriausių savo vaid-menų kine atliko Marius Repšys. Lietuvos žiūrovai šį filmą pirmą kartą pamatys būtent „Kino pavasaryje“.

Šioje programoje – ir daugybę apdovanojimų pelnęs trisdešimtmečio lenkų režisieriaus Jano P.Matuszyńskio debiutas „Paskutinė šeima“ (orig. „Ostatnia rodzina“, angl. „The Last Family“), sukurtas remiantis žymaus dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija.

Programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ bus rodomi estų, kroatų, serbų, slovakų filmai, tarp kurių – „Purvas“ (orig. „Špína“, angl. „Filthy“, rež. Tereza Nvotova), pasakojantis apie išbandymų kupiną septyniolikmetės merginos kelią į suaugusiųjų gyvenimą, „Adata po slenksčiu“ (orig. „Igla ispod praga“, angl. „The Black Pin“, rež. Ivanas Marinovićius) – juosta apie stačiatikių dvasininką, nuo kurio nusisuka net Dievas, ir kiti.

Labai ryški bus „Naujų vėjų“ tema: pamatysime net 39 ilgametražius debiutinius filmus, tarp kurių – Tailando, Singapūro, Afganistano, Izraelio ir kitų šalių autorių darbai. Dvidešimties filmų programoje žiūrovus kviečiame susipažinti su ateities talentais ir žinomų kūrėjų, kurie nusprendė imtis sau neįprastos veiklos, darbais.

Vienas jų – prestižiniams kino leidiniams „The Hollywood Reporter“, „Sight & Sound“ ir kitiems rašantis britų kino kritikas, filmų programų sudarytojas ir festivalių žiuri narys Neilas Youngas, debiutuojantis intriguojančiu filmu „Vilniu Detroit“ apie legendinį „Žalgirio“ stadioną. Taip pat pamatysime Sandanso kino festivalio nugalėtojo japono Makoto Nagahisos komediją „Tai mes prileidome žuvyčių į baseiną“ („And So We Put Goldfish in the Pool“), indoneziečio Bayu Prihantoro Filemono filmą „Baimės šaknys“ („On the Origin of Fear)“, o „traukinių žymėtojas“ škotų aktorius Ewanas McGregoras debiutuos kaip režisierius („Amerikietiška pastoralė“). Jo pavardė įrašyta ir sėkmingų debiutantų programoje „Metų atradimai“, kurioje – ir amerikiečių nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho, brolių Dardenne‘ų, filipiniečių kiną garsinančio Lavo Diazo vardai: vieni prodiusuoja, kiti vaidina, treti imasi režisūros.

„Baltijos žvilgsnyje“ bus pristatyti Baltijos jūros regiono kino kūrėjų darbai. Tarp jų – geriausio filmo apdovanojimą tarptautiniame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ 
 pelniusi estų režisierės Kadri Kousaar juodojo humoro komedija „Mama“ (orig. „Ema“, angl. „Mother“), kruvina meilės istorija filme „Voluinė“ (orig. „Wołyń“, angl. „Hatred“, rež. Wojciechas Smarzowskis) ir kiti.

„Trumpo konkurso“ programoje varžysis 32 įvairių žanrų filmai iš 14 šalių. Ypatingo žiūrovų susidomėjimo turėtų sulaukti vengrų režisieriaus Tamaso Koszegi kino eksperimentas „Kopijuotojas“ („The Copyist“) – filmas, sukurtas tik iš kopijavimo aparato nuotraukų. Konkursinėje programoje taip pat varžysis režisieriaus Kristofo Deako „Oskaru“ apdovanotas filmas „Choras“ (orig. „Mindenki“, angl. „Sing“) – tikrais įvykiais paremta drama, pasakojanti apie žymiausią regione mokyklos chorą, atranką į kurį gaubia žiauri paslaptis.

Šioje programoje bus parodyti ir keturi lietuviški filmai: Karolio Kaupinio „Budėjimas“, Kamilės Milašiūtės „Motinos diena“ bei du animaciniai debiutai – Tomo Ramanausko „Po mirties, prieš pragarą“ ir Gedimino Šiaulio „Kaukai“. Beje, trumpo metražo kino gerbėjai visus filmus galės pamatyti specialiame festivalio naktiniame seanse.

„Pati trumpiausia naktis“ – tai pats ilgiausias festivalio kino seansas, kurio metu balandžio 1 d. bus parodyti 27 trumpieji filmai iš įvairių šalių. Vienas programos pasididžiavimų – Europos kino akademijos prizu už geriausią 2016 m. trumpametražį filmą apdovanotos dokumentinės dramos „9 dienos: per mano langą Alepo mieste“ tęsinys „Linkėjimai iš Alepo“. „Kino pavasaryje“ įvyks šio filmo tarptautinė premjera. O išvakarėse, kovo 31 d., – lietuvių trumpametražių filmų naktis, per kurią išvysime įdomiausius pastarųjų metų trumpus vaidybinius, dokumentinius ir animacinius filmus iš dviejų festivalio programų – „Lietuvių filmų premjeros“ ir „Studentų filmų konkursas“.

Programos „Festivalių favoritai“ pasididžiavimas – režisieriaus Barry Jenkinso filmas „Mėnesiena“ („Moonlight“), gavęs tris „Oskarus“. Šioje programoje – ir olandų režisierės Mijke de Jongo drama „Laila M“ („Layla M.“), pasakojanti apie Amsterdame marokiečių šeimoje gyvenančią musulmonę merginą, Butane kurtas, bet šioje šalyje uždraustas rodyti filmas „Hema Hema: padainuok man, kol laukiu“ (orig. „he-m? he-m?“, angl. „Hema Hema: Sing Me a Song While I Wait“), kurį režisavo Tibeto lama Khyentse Norbu.

„Kino pavasario“ programoje – ir pernai mirusio Irano kino legendos Abbaso Kiarostami bei garsaus režisieriaus Davido Lyncho filmų retrospektyva. Pastarojoje – penki jo filmai, įskaitant pernai pasaulio kino kritikų geriausiu XXI a. filmu pripažintą „Malholando kelią“ („Mulholland Dr.“). Žiūrovai taip pat pamatys dokumentinį filmą „Davidas Lynchas: menininko gyvenimas“.

Šiemet ypač stipri dokumentinių filmų programa. Be jau minėto A.Stonio filmo, „Kino pavasario“ žiūrovai galės pamatyti naują Vitalijaus Manskio, kuris praėjusiais metais iš Vilniaus išsivežė geriausio filmo apdovanojimą, filmą „Giminaičiai“ (orig. „Rodnyje“, angl. „Close Relations“), pasakojantį apie Ukrainoje išsibarsčiusius gimines, šiuolaikinės dokumentikos šedevrą – Sergejaus Loznicos filmą „Austerlicas“, pasakojantį apie žmones, lankančius koncentracijos stovyklas. Šio filmo montažo režisierius – lietuvis Danielius Kokanauskis. Išskirčiau ir muzikinę dokumentiką – filmą „Dainuok man, Sarajevai“, pasakojantį apie britų metalo grupės „Iron Maiden“ lyderio Bruce‘o Dickinsono koncertą karo okupuotame Sarajeve.

Šiemet vyks jau šeštasis mokslo populiarinimo filmų festivalis „Eureka“, kurio tikslas – paskatinti diskutuoti, mąstyti apie visatos ateitį, mokslo siūlomas galimybes. Jo programoje – dokumentinis, trys vaidybiniai ilgametražiai ir 10 trumpametražių filmų, tarp kurių bus danų „Mėgėjai kosmose“ („Amateurs in Space“, rež. Maxas Kestneris), „Marsas IV“ („Mars IV“, rež. Guillaume‘as Rieu), „Einšteino-Roseno tiltai“ („Einstein-Rosen“, rež. Olga Osorio).

Iš ne vienus metus rengto Lotynų Amerikos kultūros festivalio išaugo nauja programa „In Latino“, kurioje – trys debiutiniai ir du pripažintų meistrų darbai iš Argentinos, Čilės, Brazilijos ir Kolumbijos.

Iš viso šiemet žiūrovai gali rinktis iš 19 programų, o festivalio filmus, kaip ir pernai, bus galima pamatyti penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Daugybę karštų diskusijų sukėlę siūlymai pertvarkyti valstybinių miškų valdymą jau nukeliavo į Seimą. Kovo 16 dieną projektas, kurį teikia Vyriausybė ir dėl kurio kelis pastaruosius mėnesius buvo kryžiuojamos ietys, turėtų būti pristatytas plenariniame posėdyje. Nekyla abejonių, kad ne mažiau karšti debatai vyks ir parlamente. Ir ne tik dėl to, kad Seimo nariai yra įregistravę dar bent kelis projektus, bet ir todėl, kad tai jau ne pirmas bandymas reformuoti miškų ūkį ir sumažinti urėdijų skaičių.

Oficialu: bus valstybės įmonė

Vyriausybė nusprendė pertvarkyti valstybinių miškų ūkio valdymą ir 42 miškų urėdijas sujungti į vieną valstybės įmonę (VĮ) „Lietuvos valstybiniai miškai“. Aplinkos ministerijos parengtame Miškų įstatymo pakeitimo projekte numatyta, kad naujoji VĮ valdys valstybei priklausančius miškus, jais disponuos įstatymų nustatyta tvarka ir vykdys kompleksinę miškų ūkio veiklą, atliks miško priešgaisrinės apsaugos bei miško kelių priežiūros funkcijas.

Sprendimas sujungti miškų urėdijas priimtas siekiant taupyti šalies biudžeto lėšas, užtikrinti efektyvesnį, ekonomiškai stabilų ir gyvybingą valstybinių miškų ūkį, skaidresnius viešuosius pirkimus. Pokyčiai leis padidinti dirbančiųjų miškuose atlyginimus, kurie, palyginti su šio sektoriaus atlyginimais kaimyninėse Europos Sąjungos šalyse, yra nekonkurencingi.

Apie būtinybę pertvarkyti valstybinių miškų valdymą Lietuvoje kalbama jau daugiau kaip dešimtmetį. Buvo parengtas, bet taip ir neįgyvendintas ne vienas projektas, ir per tą laiką, kaip savaitraščiui „Veidas“ aiškino aplinkos viceministras Martynas Norbutas, Europoje liko tik dvi šalys, kuriose nėra vienos centralizuotai miškus valdančios įmonės, – tai Vengrija ir Lietuva. Tiesa, Vokietijoje yra atskirų žemių įmonės, bet šioje šalyje žemė dažniausiai didesnė už visą Lietuvą.

Pasak viceministro, projekte atsižvelgiama į Lietuvoje susiklosčiusią situaciją ir miškininkų parengtas išvadas, kad būtina stambinti miškų urėdijas. Esminis skirtumas – besidubliuojančios funkcijos perkeliamos į vieną centrą, o visus kitus su miško priežiūra susijusius darbus kaip dirbo specialistai urėdijose, taip ir toliau dirbs.

M.Norbutas neatmeta, kad dėl to dalies urėdijose dirbančių specialistų nereikės, tačiau iš dabar sistemoje dirbančių daugiau kaip 4 tūkst. darbuotojų netekti darbo gali maždaug 400, daugiausia – dirbantys administravimo grandyje, o girininkų ir kitų miškuose dirbančių ir jais besirūpinančių specialistų atleisti neketinama.

Pasak jo, po pertvarkos liks 25 regioniniai padaliniai ar vienu kitu daugiau, o centrinė būstinė tikrai bus ne Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. „Dar svarstome, kur įsikurs įmonė, bet manau, bet kuriam regionui ar miestui, balansuojančiam ties didmiesčio statuso praradimo riba, 200 papildomų darbo vietų yra labai daug“, – sako viceministras.

Kokia ekonominė nauda tikėtina po to, kai pertvarka bus baigta, M.Norbutas teigia dabar negalintis pasakyti – esą tai bus skaičiuojama tik išgryninus būsimos įmonės struktūrą. Kol kas apskaičiuota, kad per metus būtų sutaupoma apie 13 mln. eurų: 3 mln. iš valstybės biudžeto – iš specialios programos ir 10 mln. dėl urėdijų sujungimo ir darbuotojų skaičiaus sumažėjimo. „Skaičiuojame, kiek kokių darbuotojų reikės kiekviename padalinyje, kiek kainuoja darbo vieta – išlaidos telefonui, šildymas, kompiuteris, degalai. Kai nebeliks urėdijų ir sumažės kabinetinių darbuotojų, regionuose reikės mažiau patalpų, taigi ir dėl to bus sutaupyta“, – aiškina M.Norbutas.

R.Prūsaitis: pamažu stambinkime urėdijas

Buvęs ūkio viceministras, o dabar valstybės valdomų įmonių ekspertas Adomas Ąžuolas Audickas nedvejodamas pritaria, kad miškų valdymą būtina centralizuoti: „Lietuvos miškai, palyginti su tomis šalimis, kuriose valdymas centralizuotas, pavyzdžiui, Švedija, Latvija, tvarkomi ir valdomi ne taip efektyviai. Centralizacija ir viena už viską atsakinga vadovybė leistų užtikrinti, kad įmonė veiktų skaidriau, efektyviau valdytų resursus, geriau koordinuotų priežiūrą.“

Dar viena priežastis, dėl kurios jau ne pirmą kartą bandoma reformuoti urėdijas, – Lietuvai, siekiančiai 2018 ar 2019 m. tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare, būtina įgyvendinti reformas, kad valstybės įmonės būtų valdomos efektyviau, taigi pertvarkyti ir urėdijas. Tokios pat reformos reikalauja ir Europos Komisija. Bet kodėl tuomet tiek daug nusiteikusių priešingai, o į garsų chorą įsiliejo ne tik miškų urėdai, bet ir Lietuvos miškininkų sąjunga, net sušaukusi neeilinį suvažiavimą, kuriame priėmė pareiškimą „Dėl valstybinių miškų valdymo reformos“, o kiti, pavyzdžiui, Miškų institutas ir Miškų savininkų asociacija, nors ir santūriau, taip pat ragina neskubėti?

Generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis pateikia kelis argumentus: „Kur mes skubam? Kiekviena reforma turi tam tikrus etapus. Ar bus viena įmonė, ar bus kitaip, bet reikia pasiruošti. O dabar – nei būstinės, nei vietos, liks pusė metų po to, kai priims Miškų įstatymo pataisas, jeigu jas priims. Todėl mes ir siūlome konsoliduoti urėdijų skaičių.“

Pasak R.Prūsaičio, miškų ūkis yra kompleksinis, o turtas vertinamas daugiau kaip 150 mln. eurų, todėl perdavimas vienai įmonei sukeltų daugybę rūpesčių: tai ir miško ruošos centralizavimas, ir turto bei miškų perregistravimas, ir informacinės bei buhalterinės apskaitos programų suvienodinimas. O kur dar įvairios sutartys ir įsipareigojimai!

„Gal padalinius sustambinti, vadovus, kurie darbuotojus pažįsta, perskirstyti, nes reikia žiūrėti, kur kokie žmonės bus reikalingi, kad visi darbai būtų padaryti. Negi dabar atleisim visus urėdus ir nė vieno jų nepriimsim? Nebus šitaip. Konkursai regionuose neįvyks per mėnesį. Jeigu mes, generalinė vadovybė, netenkiname, mus pakeisti nesunku, bet iš kur ateis naujas generalinis direktorius? Jeigu ne iš miškų sistemos, tai ką jis išmanys? Vis tiek be mūsų neapsieis. Todėl ir siūlome savarankiškas urėdijas, ir galbūt jų pagrindu per tam tikrą laiką sujungti. O dabar mes nesusikalbame, nes pateiktas vienintelis modelis. Nekritikuotinas. Darbo grupėje, kurioje ir aš esu, svarstome tik tai, kokias reikėtų spręsti problemas kuriant vieną įmonę“, – nepasitenkinimo priežastis dėsto generalinis urėdas.

Pasak R.Prūsaičio, pernai įvairių institucijų atstovai jo iniciatyva diskutavo ir iš 4–6 skirtingų modelių visiems priimtiniausia atrodė laipsniškai mažinti urėdijų skaičių, o ne viską suversti į vieną katilą. Tad kol kas galima būtų paprasčiausiai išbraukti iš įstatymo urėdijų skaičių ir jas sustambinti. „Po dvi tris urėdijas per kelerius metus sujungtume, ir nebūtų jokio skausmo, jokio triukšmo, nes sustambinimas naudingas“, – aiškina generalinis urėdas.

Pokalbio metu pabrėždamas, kad norint įkurti vieną įmonę reikia atlikti daug namų darbų, jis kelis kartus pakartojo: „Kas tuos darbus padarys, jei ne žmonės vietose, regionuose? Kas – iš centro žmonės pastatyti? Per pusmetį? Vien tik generalinei urėdijai perregistruoti nežinau, kiek reikia…“

Tik taip ir nesupratau, ar kuo daugiau urėdų reikia palikti, ar tų namų darbų daryti nesinori…

Miškų ūkiui reikia permainų

Privačių miškų savininkai, pasak Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovo Algio Gaižučio, per daug nesuka galvos, kiek bus tų urėdijų ar kas bus vietoj jų. Jiems svarbiausia, kad darbas būtų efektyvus ir pagrįstas racionaliais ekonominiais skaičiavimais. „Šiek tiek absurdiškai atrodo, kai jų skaičius įtvirtintas įstatymu ir įmonės negali optimizuoti savo veiklos. Manau, kad nėra gerai, kai miškuose, be miškininkų, daug ką kontroliuoja ir koordinuoja dar keletas institucijų“, – sako A.Gaižutis.

Jo nuomone, miške turi būti vienas šeimininkas, o reformuojant valstybinių miškų sistemą reikėtų gerai apsvarstytų sprendimų, kurie būtų įgyvendinami neatidėliojant.

Miškų instituto direktorius dr. Marius Aleinikovas mano, kad jų darbui permainos tiesioginės įtakos neturės: nors tyrėjams paprasčiau bendrauti su urėdais ir girininkais, kurie kone kiekvieną medį pažįsta, tačiau ne kiekviena urėdija mokslui gali skirti pakankamai lėšų, o viena įmonė ar sustambintos urėdijos galėtų sukaupti daugiau pinigų, kuriuos būtų galima skirti regioninėms problemoms spręsti.

Mokslininkas pripažįsta, kad miškų ūkiui reikia permainų, nes kai kurios urėdijos per smulkios ir gyvena sunkiau, bet, pasak jo, jeigu ši reforma daroma tik tam, kad būtų sutvarkyti miškininkai, Lietuvos miškams tai naudos neduos.

Mokslininkas pasigenda diskusijų – jų trūkumas esą ir kelia nepasitenkinimą. „Kas tie dvidešimt keli padaliniai? Jei reikės kiekvieną dieną važinėti į centrą, nuo kurio viskas priklausys, darbas tikrai nevyks normaliai, – svarsto jis ir antrina generaliniam urėdui: – Valstybinėse įstaigose reikia daug visokių popierių užpildyti, tai kas tą darbą darys, jei atleis daug buhalterių, o paliks girininkus? O jei atvirkščiai – kas miške dirbs? Kai kuriuos specialistus į centrą priims, bet kas važinės tuos kelis šimtus kilometrų?“

Vis dėlto, kaip sako M.Aleinikovas, nei vienos įmonės steigimas, nei laipsniškas stambinimas nėra blogas variantas, tačiau reikia, kad reformą darytų tokie žmonės, kurie tikrai dirba kaip reformatoriai, pavyzdžiui, Ukrainoje dirbęs ministras Aivaras Abromavičius.

Miškininkų sąjunga: stabdyti reformą!

Jau minėtus argumentus ir naujų prieš siūlomas permainas pateikia ir visuomeninės organizacijos „Lietuvos miškininkų sąjunga“ prezidentas, A.Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius.

„Vakarų Europoje į vieną įmonę buvo einama 15–20 metų. Taip, mes tiek laiko neturime, bet tikrai negalima sugriauti gerai veikiančios sistemos ir per pusmetį viską pakeisti. Sako, niekas čia nepasikeis, tik urėdai neturės sąskaitų. Taip nebus, nes visi ūkiniai darbai bus organizuojami iš centro. Visi viešieji pirkimai gamybiniams darbams – miško kirtimui, miško želdinimui perkami viename konkurse. Bus labai stambus konkursas, ir mes baiminamės, kad Lietuvoje neatsiras tokios įmonės. Gal ateis užsienio kapitalo įmonės, kurios laimės konkursus ir vieną kitą vietinį rangovą pasamdys. Mes prognozuojame, kad smulkieji rangovai bankrutuos. Be to, per pirmą etapą bus atleista 400 miškininkų, per kitą – dar daugiau. Čia tik pradžia griūties“, – savo nuogąstavimus vardija E.Bartkevičius.

Pasak jo, Suomijoje, kur yra viena įmonė, miškininkystė praktiškai sužlugdyta, yra verslo įmonė, kuri kerta. „Matėme, kas nutiko Latvijoje: viena įmonė įkurta, visi darbai daromi iš centro, ir neliko girininkijų, miške šeimininko neliko. Mes to bijome. Reikia prieiti prie kiekvieno medyno, o kai bus centralizuota, bus sunku tai padaryti“, – baiminasi E.Bartkevičius.

Jam nerimą kelia ir tai, kad kai bus vienas medienos pardavėjas, iš rinkos gali būti išstumtos mažos lentpjūvės. Vis dėlto jis sako tikintis, kad Seimo komitetuose vyksiančių diskusijų metu galės išsakyti savo nuomonę, o miškininkų bendruomenei priimtinas variantas toks: „Galime turėti tolimą perspektyvą – vieną įmonę, bet laipsniškai eiti urėdijų stambinimo link.“

Pasak E.Bartkevičiaus, norint atkreipti į tai dėmesį Lietuvos miškininkų sąjungos neeiliniame suvažiavime ir buvo priimtas pareiškimas, kuriame siūloma suformuoti ekonomiškai stabilias optimalaus dydžio miškų urėdijas ir išsaugoti jų ekonominį savarankiškumą bei reikalaujama stabdyti Aplinkos ministerijos inicijuojamą valstybinių miškų valdymo reformos vykdymą, nes „rengiant reformą nediskutuojama su miškininkų bendruomene, o jų pateikti konkretūs pasiūlymai net nėra svarstomi. (…) Totalus centralizavimas ir monopolinės įmonės įkūrimas eliminuotų iš miško ūkio rinkos santykius, konkurenciją, (…) skatintų neskaidrius sandorius bei atvertų galimybę valstybinių miškų privatizacijai“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2017-m

Paskelbęs, kad kainos kyla, Statistikos departamentas nieko nenustebino – tai jaučiame kiekvienas. Labiau ar mažiau – priklauso nuo piniginės storėjimo. Arba nestorėjimo. Kai ji storėja, sako ekspertai, ir kainos stiebiasi – lyg kas tyčia stengtųsi, kad per daug nepraturtėtume. Dar sako, kad taip ir turi būti, nes prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje artėja prie Europos vidurkio, o infliacija yra gerai…

Birutė ŽEMAITYTĖ

Mes vis dėlto lyginame kitaip: jei prieš įvedant eurą kažkas kainavo tris litus, bendrajai valiutai atėjus tai pamažu virto trimis eurais. Arba kirpykloje prieš dvejus su trupučiu metų palikdavai 50 litų, o dabar 15 eurų tikrai nepakaks. Ir jokie moratoriumai nuo to neapsaugojo.

Praėjusį savaitgalį sostinėje šurmuliavusi tradicinė Kaziuko mugė patvirtino: už tokius pačius gaminius šiemet buvo prašoma gerokai daugiau negu pernai. Kai kas pabrango euru, o kai kas – ir keliais.

Vis dėlto mugė yra mugė – jei per brangu, gali nepirkti, nes tai juk ne duona kasdienė. Kita vertus, ir prekeivius galima suprasti: kodėl neprašyti daugiau, jeigu yra kas perka, o nustebusiam dėl iki debesų šoktelėjusios kainos trūktelėjęs pečiais visada gali atsakyti: „Juk viskas pabrango.“

Tačiau kaip iš tikrųjų kito kainos Lietuvai perėjus prie bendrosios ES valiutos ir ar tik euras kaltas, kad jos kyla? Daugelio įsitikinimu, kad ir kaip specialistai nertųsi iš kailio įrodinėdami, jog atlyginimai auga sparčiau už kainas, būtent jos didėja daug greičiau ir tiesiog stumte stumia dalį tautiečių vis didesniu ratu apeiti prekybos centrus ir ieškoti alternatyvų.

„Tai kas, kad statistinis atlyginimas didėja. Tegul tie, kuriems jis didėja, ir perka tomis didesnėmis kainomis. O aš skaičiuoju, kiek pinigų turiu savo piniginėje. Ji rodo, kad turiu lygiai tiek pat, kiek turėjau 2000-aisiais. Bandžiau ieškoti kito darbo, nes specialybė palyginti paklausi, energijos, žinių ir patirties taip pat netrūksta, bet visur daugmaž tas pats. O kainos tikrai ne tokios pačios“, – pasakojo vasario pradžioje Gardine sutikta Irena, kuri pasinaudojusi proga, kad kaimyninė šalis neseniai atvėrė sienas, o turizmo agentūros suskubo siūlyti vienos dviejų dienų keliones į kaimyninę šalį, atvažiavo čia savo keturių asmenų šeimai naujų drabužių paieškoti.

Be to, moteris pridūrė, kad jiems tikrai labiau apsimoka deginti benziną ir kartą ar du per mėnesį važiuoti maisto produktų į Lenkiją, o namie pirkti tik greitai gendančius produktus, kurių į šaldiklį neįkiši…

Kainos tikrai kyla

Po dvejus metus iš eilės fiksuotos metinės defliacijos 2016 m. gruodį, palyginti su 2015-ųjų gruodžiu, Lietuvoje užfiksuota metinė 1,7 proc. infliacija. Statistikos departamentas skelbia, kad didžiausios įtakos tam turėjo tos prekės ir paslaugos, kurioms įprastai tenka didelė išlaidų dalis: maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai pabrango 3,7 proc., 3,1 proc. pabrango transporto prekės ir paslaugos, 3,8 proc. – alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai, 2,9 proc. brangesnės tapo su būstu susijusios prekės ir paslaugos, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras, o labiausiai, po 6,2 proc., pabrango ryšių prekės bei paslaugos ir viešbučių, kavinių bei restoranų paslaugos.

Vos per vieną šių metų mėnesį metinė infliacija dar ūgtelėjo ir 2017 m. sausį, palyginti su 2016 m. sausiu, siekė jau 2,3 proc. Vartojimo prekės ir paslaugos, per 2016-uosius pabrangusios 1,5 proc., palyginus pernai metų iš šių metų sausį, pasistiebė iki 2,1 proc., o įvairios paslaugos, kurių kainos didėja nuo 2011 m., pernai ūgtelėjusios 2,4 proc., palyginus 2016 ir 2017 m. sausį, šoktelėjo iki 2,9 proc.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad tam daugiausia įtakos turėjo degalų ir tepalų, pieno ir jo produktų, sūrio, restoranų, kavinių ir kitų viešojo maitinimo paslaugų, alaus, tabako gaminių, kietojo kuro kainų padidėjimas bei sumažėjusios šilumos energijos, elektros energijos, telefono paslaugų ir kai kurios kitos kainos.

Dar kitaip viskas atrodo, jei lyginame kainas, buvusias 2014 m. pabaigoje – prieš įvedant eurą ir šių metų pradžioje. Nors, pavyzdžiui, apranga ir avalynė, išlaidos būstui, vandeniui, kurui, transportas šių metų pradžioje buvo keliais procentais pigesni negu 2014 m. pabaigoje, maistas, kitos kasdienio vartojimo prekės ir paslaugos, sveikatos priežiūra, švietimas, poilsio ir kultūros prekės bei paslaugos pabrango. Per dvejus metus vartojimo prekės ūgtelėjo daugiau nei 11 proc., viešbučių, kavinių ir restoranų kainos, palyginti su 2014 m. gruodžiu, šių metų sausį buvo daugiau kaip 14 proc. didesnės. Įvairios kitos prekės ir paslaugos per dvejus metus pabrango kone 7 proc.

Visų daugiau kaip 900 prekių ir paslaugų, sudarančių vadinamąjį statistinį krepšelį, nevardysime, nes tikrai ne visiems jos aktualios. Kaip ir tai, kad per dvejus metus, kaip neseniai sakė Statistikos departamento direktorė Vilija Lapėnienė, šaldytos krevetės pabrango 30 proc. Daugeliui iš mūsų svarbesnės kitos prekės ir paslaugos, patekusios į labiausiai pabrangusiųjų sąrašą.

„Per dvejus metus juodieji pipirai pabrango 29 proc., grikių kruopos – 27 proc. Iš vaisių ir daržovių labiausiai brango česnakai – net 88 proc., 64 proc. padidėjo ilgavaisių agurkų kaina. Brango greipfrutai, kiviai, morkos, bet atpigo bananai, melionai, baltagūžiai kopūstai. 9 proc. atpigo viščiukų broilerių ketvirčiai, 8,5 proc. – liesa varškė, pigo ir sūris bei perlinės kruopos“, – vardijo V.Lapėnienė.

Iš ne maisto produktų labiausiai, beveik 29 proc., brango vaikiški drabužiai ir avalynė.

Lietuvių išlaidos maistui – europietiškos

Nors bendras kainų lygis Lietuvoje sudaro apie du trečdalius Europos vidurkio, maisto produktams išleidžiame maždaug tiek pat, kiek vidutinis europietis. Tačiau juk nevalgome daugiau už vokiečius, šveicarus ar danus? Bėda ta, kad mūsų atlyginimams iki dviejų trečdalių europietiškųjų dar augti ir augti, kaip pastebi DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka. „Vidutiniškai maisto prekėms Lietuvoje išleidžiama apie penktadalį visų pajamų, kuriomis disponuoja namų ūkiai, o daugiau kaip 90 proc. apklausose dalyvavusių gyventojų sako, kad išlaidos maisto produktams „suvalgo“ didžiausią dalį pajamų“, – teigia ekonomistė.

Jos teiginius patvirtina Eurostato duomenys, pagal kuriuos, prieš metus maisto produktams vidutiniškai kas mėnesį išleisdavome beveik 147 eurus – tiek pat, kiek ES vidurkis, bet dešimtadaliu daugiau nei estai (beveik 130 Eur), nors jų algos gerokai didesnės už lietuviškas, gerokai daugiau nei latviai (mažiau nei 106 Eur), lenkai (mažiau nei 100 Eur). „Pagal išlaidas maistui ES rikiuotėje esame tarp Bendrijos šalių vidurkio ir Jungtinės Karalystės, kurioje mūsų piliečiai uždirba kelis kartus daugiau nei gimtinėje“, – sako J.Rojaka.

Oficiali statistika rodo, kad Lietuvoje maisto produktai maždaug ketvirtadaliu pigesni negu ES vidurkis, bet Lenkijoje maistas dar pigesnis: ten palyginamojo maisto ir nealkoholinių gėrimų krepšelio kaina pernai tik šiek tiek viršijo 60 proc. ES vidurkio. Kadangi maisto produktų dalis daugelio mūsų šeimų biudžete labai didelė, taupydami ir šluojame kaimynų prekybos centrus.

Kaina kainą augina

„Kaltas euras“, – būtinai kas nors tarsteli praktiškai kiekvienoje diskusijoje apie kainas. Ne išimtis ir savaitraščio „Veidas“ pašnekovai. „Kad ir kaip būtume norėję palikti tokias kainas, kokios buvo prieš įvedant eurą, pabrango visos mūsų naudojamos kosmetikos priemonės, žirklės, šepečiai, šukos, padidėjo aptarnavimo mokesčiai, patalpų nuoma. Anksčiau darbo vieta salone kainavo 100 eurų per mėnesį, o dabar kainuoja 120–130 eurų. Ir verslo liudijimai pabrango. Kai pradėjo spausti iš visų pusių, kirpėjai kainas ne tik suapvalino, bet ir padidino. Ir atlyginimus reikėjo didinti. Mano salone kainos pakilo iki 5 eurų. Anksčiau paslauga perskaičiavus kainavo 35 eurus, o dabar imam 40“, – prisipažįsta Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos prezidentė Jolanta Mačiulienė.

Pačioms kirpėjoms, pasak jos, atėmus išlaidas lieka tik apie 10 eurų. 2015 m. žmonės dar ateidavo iš inercijos, o paskui išmoko skaičiuoti, kiek kas kainuoja eurais, pradėjo taupyti, ir klientų labai sumažėjo: anksčiau per pamainą būdavo aptarnaujami 7–8 klientai, dabar – du trys. „Daug moterų pradėjo pačios dažytis plaukus, o kai jau ateina pas mus – šaknys iki pusės galvos ataugusios. Be to, įrankių įsigijo ir pačios susišukuoja, o kai į kirpyklą neina, žnyplės ar džiovintuvai per kelis kartus joms atsiperka“, – aiškina J.Mačiulienė.

Pašnekovė linkusi pritarti sakantiems, kad euras Lietuvoje susilygino su litu, o daugumos žmonių atlyginimai, jei ir didėja, tikrai mažiau, negu brangsta prekės ir paslaugos: „Turime 
 vaikų ir matome, kiek pabrango būreliai, einame pas gydytojus – irgi matome, kad paslaugos pabrango. Iš kur visiems paimsi? Net tos klientės, kurios kartą per savaitę ateidavo susišukuoti, dabar laukia švenčių ar pavasario, nes taupo tuos 10–12 eurų. Tai didžiuosiuose miestuose, o kaip išgyvena kirpėjas, dirbantis Radviliškyje ar Baisogaloje, neįsivaizduoju, nes klientų ten dar mažiau.“

J.Mačiulienė pasakoja neseniai buvusi Ispanijoje – ir ten paprastas kirpimas eilinėje kirpykloje kainuoja 10–15 eurų, bet kirpėjų atlyginimai didesni, o pas mus nuolat didėja atotrūkis tarp kainų ir atlyginimų. „Jeigu kainos ir toliau tokiais tempais kils į viršų, dauguma kirpėjų liks be darbo, nes kad ir koks geras būtum, kad ir kokias stebuklingas rankas turėtum, neatsineš žmogus pinigų, jeigu jis jų neturi.“

„Gerokai sumažėjo ir žmonių, kurie dieną eidavo pietauti į kavines ar restoranus, nes dienos pietūs daugeliui tapo neįperkami“, – pripažįsta Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė.

Ji taip pat pastebi, kad kai kurios kainos litais per porą pastarųjų metų, populiariai kalbant, virto eurais. „Pirmiausia tai pradėjo vykti paslaugų sektoriuje. Argi anksčiau palikdavote manikiūrininkei ar masažistei 5 eurus arbatpinigių? Paskui po truputį kainos turguje pradėjo augti – už krapų ryšulėlį seniau juk 50 euro centų nemokėdavome. Taip „natūraliai“ pamažu daug kas ir pabrango“, – sako E.Šiškauskienė ir priduria, kad daug produktų, pavyzdžiui, žuvis, egzotiniai vaisiai, daržovės, importuojama iš kitų šalių, kur jos taip pat brangsta, todėl kainos restoranuose negali nekilti.

Pasak jos, restoranus tuština ne tik išaugusios patiekalų ar dienos pietų kainos, bet ir šalutiniai veiksniai, pavyzdžiui, vis brangstantis automobilio parkavimas, kuris sostinės Senamiestyje – mėlynojoje ir raudonojoje zonoje nuo kovo 1 d. pabrango dar maždaug trečdaliu, atitinkamai iki 2,5 ir 1,5 euro už valandą, o brangiausia – mėlynoji zona – dar ir padidėjo.

„Ar daug bus tokių, kurie atvažiavę dienos pietų mokės papildomai 2,5 euro už parkingą? Pietavimas praktiškai grįžo į biurus, o šventės iš restoranų ir kavinių pamažu taip pat grįžta į namus“, – aiškina E.Šiškauskienė.

Tačiau labiausiai, pasak jos, kainų restoranų sektoriuje didėjimą lėmė minimalaus atlyginimo pakėlimas, nes, pavyzdžiui, padavėjai gauna truputį daugiau už minimumą, o kitų restoranų darbuotojų atlyginimai taip pat gerokai pakilo. Įtakos turėjo ir išaugę akcizai. „Visa tai nusėda į kainą“, – sako E.Šiškauskienė.

Ji sako, kad atlyginimai didėjo ir viešbučių darbuotojams, bet juos padidinti leido prieš metus iki 9 proc. sumažintas PVM.

Kelti paslaugų kainų viešbučiai kada sugalvoję negali, nes jie dirba tarptautinėje rinkoje, kurioje kainodarą lemia konkurencinė aplinka. Sumažinus PVM Lietuvos viešbučiai vėl gali konkuruoti su kaimyninėmis šalimis, ir dėl to į šį sektorių apsimoka investuoti. Šiuo metu, E.Šiškauskienės duomenimis, statoma apie 20 naujų viešbučių.

Suklestės juodoji ekonomika

Nors statistika rodo, kad kainos vidutiniškai pakilo gerokai mažiau negu atlyginimai, daugeliui iš mūsų svarbiau, kiek kainuoja kepalas duonos, kopūstas, pomidoras ar drabužėliai vaikams, o ne manikiūras ar kepsnys restorane, nes jei teks taupyti, būtent šiuos pirmiausia išbrauksime iš sąrašo. Dėl to, kad kylančios kainos didelei daliai klientų tampa per didelės ir jie ima ieškoti pigesnės alternatyvos, nerimauja abi pašnekovės. Pasak jų, tai skatina šešėlinio verslo didėjimą.

„Kam dirbti legaliai, jei galima pasiskelbti per feisbuką ir dirbti namie, o už paslaugą iš klientų imti pigiau. Ir vieniems, ir kitiems apsimoka, todėl tokių skelbimų – priauginu blakstienas, darau makiažą, tvarkau plaukus – pilnas internetas. Juodoji ekonomika klesti. Ji iš mūsų atima dalį klientų, nes dirbdami skaidriai ir mokėdami visus mokesčius negalime pasiūlyti paslaugų už tokią kainą, kokios prašo tie, kurie nusipirkę verslo liudijimą ar net be jo dirba namuose“, – aiškina J.Mačiulienė.

Panašų pavojų restoranams ir viešbučiams įžvelgia ir E.Šiškauskienė. „Vieni sako, kad tai naujoviškas verslas – dalijimosi ekonomika, bet iš tikrųjų tai verslas šešėlyje. Aš galiu feisbuke paskelbti, kad man liko puodas sriubos, ir parduoti savo kaimynams po eurą, o penkis staliukus turintis mažas restoranėlis to paties namo pirmame aukšte taip daryti negali. Jiems patogu, bet kaip išsilaikyti mažiesiems restoranams, kurie moka visus mokesčius? Arba nusiperka 10 butų, verslo liudijimą ir nuomoja tuos butus, o 10 kambarių turintis viešbutukas moka LATGAA‘i, AGATA‘i, kitus mokesčius, todėl negali nuleisti kainos“, – sako Viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė.

Pasak jos, problema – ne kylančios kainos, o pernelyg maži mūsų atlyginimai ir mokesčių sistema. „Pavyzdžiui, Airijoje, Anglijoje su darbo santykiais susiję mokesčiai gerokai mažesni, pagamintam maistui PVM taip pat mažesnis. Nuo tada, kai Airijoje 2011 m. iki 9 proc. buvo sumažintas PVM, restoranų sektoriuje iki dabar sukurta apie 149 tūkst. naujų darbo vietų, todėl lietuviai ir važiuoja ten dirbti. Minimali alga Airijoje yra apie 1600 eurų, o mokesčiai mažai uždirbantiems – 50 eurų. Akivaizdu, kad jų galimybės vartoti daug didesnės“, – neabejoja E.Šiškauskienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m

Savaitraštis „Veidas“ jau septynioliktą kartą išrinko Metų vadovą – žmogų, kuris ne tik sugeba sėkmingai auginti ir plėsti įmonę, kuriai vadovauja, didinti inovatyvių produktų gamybos, eksporto apimtis ir kurti didelę pridėtinę vertę, o iš kitų išsiskiria unikaliais sprendimais ir lyderio gebėjimais, bet ir kuria naujas darbo vietas bei puikiai žino, kad be patikimo užnugario – motyvuotų darbuotojų komandos – norimų rezultatų nepasieks, todėl pelnu dalijasi ir su kolektyvu, kuriam vadovauja, ir su visuomene.
Birutė ŽEMAITYTĖ
2016 metų vadovu tapo vienos didžiausių inžinerinės pramonės įmonių Lietuvoje AB „Vakarų laivų gamykla“ generalinis direktorius Arnoldas Šileika, vadovaujantis daugiau kaip 1800 aukštos kvalifikacijos specialistų, dirbančių skirtingose įmonėse, kurios specializuojasi laivų statybos, remonto ir modernizavimo, didelių ir sudėtingų metalo konstrukcijų bei įrenginių gamybos, uosto krovos darbų, inžinerinio projektavimo ir kitose srityse.

Antrą vietą šiemet komisija skyrė ultrasparčiųjų optinių prietaisų gamintojos UAB Mokslinės gamybinės firmos „Šviesos konversija“ direktoriui dr. Algirdui Juozapavičiui. Beje antrą vietą komisija jam buvo skyrusi ir prieš metus vykusiame konkurse.

Trečioji vieta šiemet atiteko elektronikos gamybos ir inžinerinių paslaugų įmonės UAB „Kitron“ generaliniam direktoriui Mindaugui Šeštokui.

Ketvirtą penktą vietas konkurso „Metų vadovas 2016“ komisija šiemet skyrė „NFQ Technologies“ vadovui Pauliui Insodai ir AB „Freda“ generaliniam direktoriui Antanui Ėmužiui. Beje, pastarųjų dviejų įmonių vadovai praėjusiais metais taip pat užėmė ketvirtą ir penktą vietas, tik „Fredos“ vadovas buvo ketvirtas, o „NFQ Technologies“ vadovas – penktas.

Geriausi – laivų statytojai

Kaip ir kasmet, komisija, kurią šiemet sudarė šeši nariai – ne vieną aukštą apdovanojimą pelnęs mokslininkas ir verslininkas, pirmųjų savaitraščio ,,Veidas“ Metų vadovo rinkimų laimėtojas, UAB „Biotechpharma“ valdybos pirmininkas prof. Vladas Algirdas Bumelis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) vykdomoji direktorė Giedrė Švedienė, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas, Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis, vertino įmonių finansinę veiklą, inovatyvumą, konkurencingumą, produktų ir paslaugų unikalumą, vadovo indėlį į įmonės veiklą, darbuotojų motyvavimo sistemą, dalyvavimą visuomenei svarbiuose projektuose bei kitus aspektus.

Iš kitų konkurso dalyvių Vakarų laivų gamyklą, kuriai nuo 2001 m. vadovauja A.Šileika, komisijos nariai išskyrė dėl kelių dalykų. V.A.Bumelis, Ž.Šilėnas ir S.Besagirskas pabrėžė, kad ne viena didelė laivų statykla regione bankrutavo, o ši įmonė sėkmingai dirba rinkoje, kurioje konkurencija yra labai didelė.

„Nors atstovauju aukštųjų technologijų įmonei, o pastaruoju metu tapo įprasta, kad Lietuva šioje srityje turi kuo pasigirti, kitur taip pat vyksta reikšmingi dalykai. Vadovauti stambiai įmonei, o juo labiau įmonių grupei, didelis iššūkis. Be to, Vakarų laivų gamyklos apyvarta labai didelė ir nuolat didėja, o pelnas taip pat auga“, – pabrėžė V.A.Bumelis.

O G.Švedienė pridūrė, kad LPK ypač vertina tai, jog bendrovė ne tik daug investuoja į įmonės pajėgumų bei Klaipėdos uosto infrastruktūros plėtrą, kuria ir įgyvendina inovatyvius projektus – konteinerių, laivų bei sistemų, susijusių su Suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGD) panaudojimu, ir kitus, bet ir į profesinį jaunosios kartos rengimą Klaipėdos regione.

Įmonių grupė, kurios eksportas 2016 m. padidėjo apie 10 proc., maždaug tiek pat išaugo ir pelnas, daug investuoja į ateitį. Didžiausios investicijos susijusios su Klaipėdos uosto infrastruktūros, gamybinių pajėgumų plėtra ir modernizavimu. Didelį indėlį į bendrovė veiklą įnešė ir antrinė įmonė „Vakarų laivų remontas“, per metus suremontavusi apie 80 laivų. Laivų statytojai kaip subrangovai pernai dalyvavo statant keturis kruizinius laivus, o įmonė „Western Baltic Engineering“ sukūrė kelis perspektyvinius projektus, susijusius su SGD panaudojimu pramonėje bei naudojamus modernizuojant laivų degalų valymo ir balastinių vandenų valymo sistemas.

Bendrovė glaudžiai bendradarbiauja su Klaipėdos universitetu (KU), Klaipėdos laivų statybos ir remonto profesine mokykla, yra įsteigusi šešias stipendijas geriausiems KU inžinerinių specialybių studentams, remia įvairias miesto šventes bei iniciatyvas ir aktyviai prisideda prie kultūrinio gyvenimo uostamiestyje.

Lazerių kūrėjai, IT specialistai ir baldininkai – tarp lyderių

Turi kuo didžiuotis ir kitų įmonių vadovai. Kalbėdami apie UAB MGF „Šviesos konversija“, kuri specializuojasi optinių parametrinių stiprintuvų, kieto kūno didinio kaupinimo femtosekundinių lazerių kūrimo ir šių prietaisų gamybos mokslo, industrijos ir medicinos rinkai srityse, komisijos nariai pabrėžė, kad lazerių pramonė Lietuvoje kasmet auga apie 10–15 proc., o A.Juozapavičiaus vadovaujama įmonė ne tik stabiliai auga, bet ir kuria labai inovatyvius produktus, vykdo pasauliniu mastu išskirtinius projektus. „Tai tikrai gera įmonė, kurioje ir žmonės daug uždirba“, – sakė V.Plunksnis.

Jam pritarė V.Sutkus, pabrėždamas, kad nišinei įmonei nėra paprasta pasiekti tokią didelę apyvartą ir pelningumą, o S.Besagirskas pridūrė, kad 23 metus įmonei vadovaujančiu direktoriumi ne tik pasitiki akcininkai, bet ir labai gerbia kolektyvas.

Pernai įmonės, kurioje dirba per 160 žmonių, pardavimo apimtys padidėjo daugiau negu ketvirtadaliu, o eksportas ir pelnas išaugo 30 proc. Kartu su VU fizikais lazerių specialistais 
 2016 m. įmonė užbaigė bendrą projektą „Dvikanalis derinamas optinis parametrinis osciliatorius daugiafotonės polimerizacijos technologijoms“, o savo sukurtų lazerių ir kitų gaminių sąrašą papildė dviem naujais produktais. Pernai „Šviesos konversija“ užbaigė ir nuo 2014 m. kartu su UAB „Ekspla“ Vengrijoje vykdytą stambų projektą ELI ALPS, kurį finansavo ES, ir sukūrė ypač trumpų bei didelio pasikartojimo dažnio šviesos impulsų optinę parametrinę lazerinę sistemą.

Tarptautinės korporacijos „Kitron“ įmonėje Lietuvoje, kuriai nuo 2008 m. vadovauja M.Šeštokas, per metus sukurta daugiau kaip 200 naujų darbo vietų ir dabar joje dirba beveik 700 žmonių. Pernai įmonės, kuri vysto ir gamina itin sudėtingus elektroninius įrenginius, skirtus medicinos, industriniam, energetikos ir gynybos segmentams ir sėkmingai konkuruoja globalioje elektronikos rinkoje teikdama bei plėtodama aukštos pridėtinės vertės inžinerines ir elektronikos projektų valdymo paslaugas, klientais tapo viena didžiausių stomatologijos-odontologijos įrangos gamintojų pasaulyje „Dentsply Sirona“, išmaniųjų elektros skaitiklių gamintojas „Aidon“. Savo gaminius „Kitron“ pradėjo eksportuoti į Suomiją, skirtingų segmentų klientams pagamino daugiau nei 700 įvairių gaminių prototipų, o eksportas per 2016 m. padidėjo 30 proc.

Būtent investicijas į inovacijas ir technologijas, kurios turi labai didelę paklausą kitose šalyje, kaip vieną esminių įmonės bruožų akcentavo V.A.Bumelis ir S.Besagirskas, o G.Švedienė tvirtino labai vertinanti ir tai, kad „Kitron“ daug investuoja į jaunosios kartos specialistų rengimą. Įmonė Kauno technologijos universitete savo lėšomis įrengė pirmąsias Lietuvoje „Fab Lab“ inžinerines kūrybines dirbtuves ir dabar technologijų laboratorijoje studentai gali realizuoti savo idėjas. O Kauno technikos kolegijoje „Kitron“ lėšomis įrengta viena moderniausių Baltijos šalyse elektronikos montažo laboratorijų, kurioje rengiami pagal IPC standartą sertifikuoti specialistai.

Geriausiems ant kulnų lipa informacinių technologijų srityje dirbanti „NFQ Technologies“, kuriai nuo 2013 m. vidurio vadovaujantis P.Insoda. V.Sutkus posėdyje pabrėžė, kad vienas iš svarbių rodiklių yra nemaži darbuotojų atlyginimai, kurie tikrai motyvuoja specialistus likti Lietuvoje, bei didėjanti apyvarta ir augantis įmonės pelningumas. Daugiausia programinės įrangos kūrimo srityje dirbančios įmonės eksportas sudaro beveik 80 proc. visų pardavimų ir pernai, palyginti su 2015 m., išaugo daugiau kaip 10 proc. Kone tiek pat išaugo ir pelnas, kurio dalį 2016 m. įmonė investavo į NFQ Akademijos projektą, NFQ kuriamos atvirojo kodo e. verslo platformos, naujų startuolių plėtrą ir kitus projektus.

Ketvirta penkta vieta su jais dalijasi A.Ėmužis, kuris AB „Freda“ vadovauja beveik 10 metų. „Mano manymu, tai šiuo metu efektyviausiai dirbantis baldų fabrikas Lietuvoje“, – posėdyje pabrėžė V.Plunksnis, o V.Sutkus pasidžiaugė, jog ši lietuviško kapitalo įmonė, eksportuojanti beveik 90 proc. savo produkcijos, yra puikus pavyzdys, kad tradicinė lietuviška pramonė sėkmingai veikia ir yra konkurencinga.

Bendrovė nemažai investuoja į gamybos procesų automatizavimą ir pastaraisiais metais našumą padidino 30 proc., o eksporto apimtys išaugo daugiau kaip 8 proc. Dalį pelno įmonė, gaminanti daugiausia gyvenamojo kambario ir prieškambario korpusinius baldus, skiria labdarai ir remia „SOS vaikų kaimo“, „Maltiečių ordino“, „Mamų unijos“ ir kitų panašių organizacijų veiklą.

Iš viso konkurso „Metų vadovas 2016“ finaliniame etape varžėsi 11 įmonių vadovai. Be jau minėtų, jame dalyvavo Irma Atkočienė, UAB „SIWood“ direktorė, Rima Balanaškienė, UAB „Aconitum“ generalinė direktorė, Vytautas Butvilas, UAB „Pack Klaipėda“ generalinis direktorius, Vytautas Kelminskas, UAB „LT Technologies“ generalinis direktorius, Kęstutis Lukoševičius, UAB „Baltled“ direktorius, ir Linas Skardžiukas, UAB „Kautra“ grupės generalinis direktorius.

Geriausia kombinacija – ir lyderis, ir vadovas

Kadangi konkursas vyko jau septynioliktą kartą, o uždaviniai bei iššūkiai, kuriuos kasdien tenka spręsti įmonių vadovams, per kone du dešimtmečius pasikeitė, savaitraštis „Veidas“ komisijos narių prašė apibūdinti, kokiomis ypatybėmis turi pasižymėti tikras šiuolaikinis vadovas.

Pasak S.Besagirsko, šiandieninei darbuotojų kartai vis svarbesnė tampa savirealizacija, ypač sunkiai pasiekiama tradicinėse įmonėse, kuriose dauguma gamybos procesų yra standartizuoti. „Viena tokių įmonių yra Vakarų laivų gamykla. Nepaisant to, jos vadovas sėkmingai įveikė šį iššūkį, ir kiekvienas darbuotojas gali prisidėti prie gamybos procesų tobulinimo. Taip pat svarbu ir įvairios iniciatyvos už įmonės ribų. Be to, darbuotojus motyvuoja konkurencingos algos ir orios darbo sąlygos. Tik tai suprantantis ir tuo besivadovaujantis vadovas gali vadintis šiuolaikiniu, į ateitį žvelgiančiu vadovu“, – sakė Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas.

„Kad vadovą galėtume vadinti sėkmingu ne tik šiandien, bet ir ateityje, jis turi matyti ateitį“, – pritaria V.Sutkus.

Pabrėžęs, kad šiemetinio konkurso dalyviai atitinka daugelį svarbiausių kriterijų, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas tęsė: „Labai svarbu, kad įmonė dirbtų pelningai, turėtų potencialo plėstis, didinti apyvartą bei eksportą, nes Lietuvos rinka yra maža. Konkurso dalyvių vadovaujamos įmonės šiuo metu eksportuoja ne mažiau kaip 80 proc. savo gaminių ir paslaugų, ir tai yra gerai. Taip pat svarbu mokėti dalytis: šiuo metu psichologinė atlyginimo riba yra tūkstantis eurų, todėl šiuolaikinis vadovas turi mokėti darbuotojams tokius atlyginimus, kad jiems nesinorėtų emigruoti. Žinoma, reikalingi ir maži verslai, bet kertiniai akmenys, ant kurių laikysis ateities Lietuvos ūkis, bus tie vadovai, kurie sėkmingai plėtos įmonę ir bus socialiai atsakingi.“

G.Švedienės teigimu, geras vadovas visų pirma yra tas, kuris mato perspektyvą – nuolat stebi, kaip keičiasi konkurencinė aplinka, užčiuopia naujas tendencijas pačioje jų užuomazgoje. Jis priima rinkos diktuojamus iššūkius, juos įvertina ir imasi reikiamų pokyčių įmonėje, be to, nuolat rūpinasi kolektyvo, kuriam vadovauja, kompetencijų ugdymu. „Netoliaregiški sprendimai gali sužlugdyti ne tik įmonę. Jie sužlugdė ne vieną imperiją, todėl vis svarbiau atsižvelgti ir įvertinti ne tik tai, kas vyksta sektoriuje, kuriame dirbi, bet ir aplink tave – tavo mieste, regione“, – sako ji.

V.Plunksnis pabrėžė, kad verslas dabar gerokai greitesnis negu prieš 17 metų, ir visi verslininkai patiria daug didesnę konkurenciją negu anksčiau. „Todėl labai vertingas gebėjimas prisitaikyti ir numatyti šiek tiek į priekį. Buvo Lietuvoje toks laikotarpis, kai užteko privatizuoti fabriką, ir kurį laiką galėjai būti sėkmingas verslininkas, bet dabar nepakanka kaip pieš du dešimtmečius ką nors pigiai nusipirkti – reikia mokėti ir valdyti, – sakė investuotojų atstovas ir pridūrė: – Pažvelkite, kas atsitiko su kaimyninių šalių laivų statyklomis, kiek jų sužlugo, nes jų vadovai kažko laiku nepadarė.“

„Žmonės dažnai mano, kad vadovas ar verslininkas nieko neveikia, bet gerų rezultatų jis pasiekia tik sunkiai dirbdamas. Taigi geras vadovas turi daug ir sunkiai dirbti. Be to, jis turi būti toliaregis, – sako Ž.Šilėnas. – Toliaregis – tai spekuliantas, o šis žodis yra kilęs iš žodžio „specula“, reiškiančio pilies gynybinį bokštą. Iš to bokšto labai toli matyti, ir būtent matyti ateities tendencijas, besiartinančius pokyčius ir laiku į juos reaguoti yra talentas.“

Laisvosios rinkos instituto prezidentas taip pat priduria, kad kiekvienas vadovas turi jausti atsakomybę už jam patikėtą verslą ir jam vadovaujant dirbančius žmones: „Vadovas kaip vairuotojas – jeigu jis nežiūrės, kas laukia už artimiausio posūkio, labai greitai sudaužys automobilį ir savininko turtą.“

Atsakomybę kaip vieną svarbiausių sėkmingo šiandienos ir ateities vadovo bruožų pabrėžia ir V.A.Bumelis. Tačiau jis sako, kad vadovas nebūtinai turi dirbti sunkiai, – svarbu dirbti efektyviai. „Geriausias vadovas tas, kuris yra dar ir lyderis. O lyderis – tai vizionierius, kuris mato perspektyvą – daug toliau už kitus, sugeba numatyti ateitį, kas bus svarbu po 10–15 metų, ir veda įmonę į priekį. Jis sprendžia sudėtingus uždavinius, bet nenorėčiau sutikti, kad jis turėtų sunkiai dirbti. Jis turi dirbti efektyviai. Jeigu sugebi dirbti efektyviai, esi geras vadovas“, – pabrėžia pirmojo Metų vadovo konkurso laureatas.

„Bet koks vadovas, jaunas ar turintis labai didelę patirtį, turi susitaikyti ir su tuo, kad dabar dirbti ateina kitokie žmonės ir darbuotojai įmonėje labai dažnai keičiasi, – pastebi V.A.Bumelis. – Tokia yra jaunoji karta, išaugusi Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dinamiškoje skaitmeninėje visuomenėje, ir kiekvienas vadovas turi ją perprasti, nes jei jis nesugebės tapti skaitmeninės XXI amžiaus visuomenės vadovu, o toliau bandys vadovauti taip, kaip buvo įpratęs XX amžiuje – analoginėje visuomenėje, nieko gero nebus.“

O geriausių rezultatų, V.A.Bumelio teigimu, pasiekiama tada, kai vadovas ir lyderis yra tas pats asmuo. „Taip nedažnai būna, bet mes tikime, kad geriausi vadovai tokie ir yra. Visuomet būti tokiems mes ir linkime – konkurso „Metų vadovas 2016“ laureatui, prizininkams ir visiems jo dalyviams“, – komisijos vardu sakė pirmojo konkurso laureatas.

Nekilnojamojo turto rinkoje 2016 m. buvo užfiksuotas didžiausias metinis butų kainų augimas nuo pat 2008-ųjų. Plėtotojai pripažįsta, kad norintys pasirinkti labiausiai jiems tinkantį būstą pirkėjai vėl ima dairytis į brėžinius. Bet į nuo šių metų pradžios kartojamą klausimą, ar nesipučia naujas burbulas, analitikai atsako, kad būsto rinkos temperatūra normali. Kita vertus, pardavėjų ir pirkėjų lūkesčiai visuomet skiriasi: vieni nori parduoti kuo brangiau, kiti – įsigyti kuo pigiau. Savaitraštis „Veidas“ siūlo ne tik prisiminti nuosmukius ir pakilimus, kuriuos nekilnojamojo turto rinka patyrė per pastarąjį dešimtmetį, bet ir palyginti lūkesčius su realia situacija šioje rinkoje.

Birutė ŽEMAITYTĖ

2007-ųjų kainų dar nepasiekėme

Nors pernai butų kainos didžiuosiuose Lietuvos miestuose gerokai šoktelėjo, rekordininkės vis dar išlieka 2007–2008 m. kainos. Tiesa, didžiausias jų pakilimas skirtingus šalies miestus pasiekė ne tuo pačiu metu – tai atskleidė neseniai portalo „Aruodas.lt“ atlikta skelbimuose siūlomo įsigyti būsto kainų analizė.

„Vilniuje ir Kaune kainos buvo didžiausios 2007 m. pabaigoje ir 2008 m. pradžioje, Klaipėdoje aukščiausiai jos pakilo 2007 m. trečiąjį ketvirtį ir 2008 m. antrąjį ketvirtį. Vėliau kelerius metus kritusios, Vilniuje apytiksliai 2014 m. trečiąjį ketvirtį, o tų pačių metų pabaigoje, 2015 m. pradžioje – ir kituose didžiuosiuose miestuose kainos skelbimuose pamažu ėmė didėti. Ši tendencija išlikusi ir dabar. Aukščiausio kainų pakilimo metu Vilniuje buvo prašoma apie 2400 Eur/kv. m, o šiuo metu prašoma apie 1700 Eur/kv. m. Kaune kainų piko laikotarpiu kvadratinio metro kaina siekė apie 1500, šiuo metu siekia apie 1000 eurų. Klaipėdoje tada ji buvo pakilusi maždaug iki 2170, o dabar yra apie 1115 Eur/kv. m“, – pasakoja portalo „Aruodas.lt“ vadovė Viktorija Steponavičiūtė.

Pasak jos, vien per 2016 metus pasiūlos kainos Vilniuje išaugo vidutiniškai 6 proc., o palyginti su 2015 m. ketvirtuoju ketvirčiu – net 9 proc., bet kol kas jos dar beveik trečdaliu mažesnės už prieškrizines. Kaune butų pasiūlos kainos didėti pradėjo 2015 m. antroje pusėje. Nuo 2014 m. pradžios iki 2016 m. pabaigos jos išaugo apie 18 proc., o vien per 2016 metus – apie 12 proc.

Maždaug nuo 2015 m. antrojo ketvirčio vidutinės butų pasiūlos kainos skelbimuose pradėjo kilti ir Klaipėdoje. Per 2014–2016 m. jos pakilo apie 5 proc., o baigiantis 2016-iesiems kainos buvo 4 proc. didesnės negu metų pradžioje.

Šių metų vasario pradžioje iš ketinančiųjų įsigyti butą Vilniuje, neatsižvelgiant į rajoną ir konkrečią vietą, būsto įrengimą ar kitus ypatumus, buvo prašoma apie 44 tūkst. eurų už vieno kambario butą ir apie 88 tūkst. eurų už dviejų kambarių butą.

„Kaip ir praėjusio pakilimo laikotarpiu, Klaipėdoje už butą prašoma daugiau negu Kaune. Laikinojoje sostinėje už vieno kambario butą pardavėjai vidutiniškai prašo 25 tūkst., o Klaipėdoje tikimasi gauti 29 tūkst. eurų. Už dviejų kambarių butą Kaune prašoma vidutiniškai 53 500, uostamiestyje – 57 500 eurų“, – sako V.Steponavičiūtė.

Sandorių sparčiai daugėja

Analitikai pastebi, kad bendras butų kainų lygis 2016 m. išaugo, bet praktiškai nesikeitė vidutinės klasės būsto kvadratinio metro kaina, o ekonominės ir prestižinės klasės butų kainos kilo atitinkamai 12 ir 16 proc. Nors vidutinė kaina įžengus į 2017-uosius vis dar buvo maždaug ketvirtadaliu mažesnė negu piko metu, bendras butų kainų lygis didžiuosiuose Lietuvos miestuose per pastaruosius 12 mėnesių išaugo 5,6 proc.

Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ duomenimis, šį sausį butų kainos toliau kilo, tačiau kadangi sausis nekilnojamojo turto rinkoje paprastai būna vienas pasyviausių mėnesių, tendencijos ne visur vienodai ryškios. Vilniuje vidutinė kvadratinio metro kaina pasiekė 1423 eurus ir nuo kainų „dugno“ 2010 m. gegužę atsiplėšė 269 eurais, Kaune ji pakilo iki 986 eurų už kv. m, Klaipėdoje ir Panevėžyje siekė atitinkamai 1013 ir 559 eurus už kv. m, o Šiauliuose – 595 eurus už kv. m.

„Sausį Vilniuje buvo sudaryta 11 proc. daugiau butų pirkimo sandorių (792) nei 2016 m. sausį (712), o Kaune sandorių prieaugis siekė 19 proc. – 2017 m. sausį sudarytas 321 sandoris, arba 52 sandoriais daugiau negu 2016 m. sausį (69). Šiame mieste tai antras pagal dydį rezultatas istorijoje – daugiau sandorių sausio mėnesį Kaune buvo sudaryta tik 2007 m. (370)“, – teigia „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis, remdamasis Registrų centro duomenimis.

Pasak jo, tai svarus įrodymas, kad šio miesto rinka jau tikrai pabudo iš pokrizinio sąstingio.

UAB „Inreal valdymas“ analitikas Robertas Žulpa taip pat pastebi, kad pernai nekilnojamojo turto rinka Lietuvoje buvo gerokai aktyvesnė negu prieš metus. „Turto pirkimo-pardavimo sandorių skaičius didėjo visuose segmentuose. Vien butų pernai įsigyta per 13 proc. daugiau nei 2015 m.“, – teigia jis.

Šį rinkos aktyvumą analitikas aiškina tuo, kad, priešingai nei 2015 m., pirkėjai jau įprato prie naujos valiutos ir elgėsi gerokai drąsiau. Be to, „pigių pinigų“ aplinka gerokai sumažino pelningo investavimo alternatyvų ir daugiau lėšų nukeliavo į nekilnojamojo turto sektorių.

Analitikas taip pat pastebi, kad ryškus lyderis yra sostinė – 2016 m. čia pirkimo-pardavimo sandoriais įsigytas rekordinis per visą istoriją skaičius butų. „Tai yra rimtas signalas, kad galbūt formuojasi naujas burbulas. Tam yra visos sąlygos: palankus bankų finansavimas, pozityvūs gyventojų lūkesčiai, alternatyvių investavimo krypčių stoka. Būtent sostinėje šiuo metu yra didžiausia tikimybė sulaukti dar didesnio būsto kainų augimo, nes gyventojus papildomai skatina didėjantys atlyginimai ir kiti veiksniai“, – sako R.Žulpa.

Kita vertus, jis ramina, kad, priešingai negu praėjusio pakilimo laikotarpiu 2007–2008 m., šiuo metu Vilniaus rinką nuo perkaitimo gelbsti nekilnojamojo turto plėtotojai, pasiūlydami vis naujų projektų. 2016 m. jie rinkai pasiūlė apie 4090 butų, arba 12,1 proc. daugiau negu 2015 m. Pirminėje rinkoje pernai buvo parduota 4140 naujų butų – daugiausiai per pastaruosius devynerius metus ir tik 5 proc. mažiau negu 2007 m.

Pasak R.Žulpos, „Inreal“ skaičiuojamas naujų butų likvidumo rodiklis yra mažiau negu 1, todėl plėtotojai vidutinio dydžio projektą gali tikėtis realizuoti per mažiau negu metus, o tai skatins nuosaikiai kilti pardavimo kainas. „Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Neringoje taip pat maždaug dešimtadaliu padaugėjo nekilnojamojo turto sandorių. Nors fundamentalių priežasčių augti rinkoms kituose miestuose yra mažiau negu Vilniuje, atrodo, kad ir ten vis daugiau įtakos daro „pigių pinigų“ efektas“, – sako R.Žulpa.

Gyventojai, jo teigimu, taip pat, regis, jau išmoko pamoką ir atsakingiau vertina skolos bei pajamų santykį, skolinasi atsakingiau: skolos ir pajamų santykis Lietuvoje šiuo metu yra vienas mažiausių Europoje.

Pirkėjai išdrąsėjo

Panašias tendencijas minėjo ir neseniai vykusios ketvirtosios Lietuvos banko metinės konferencijos, kurioje buvo apžvelgta padėtis nekilnojamojo turto rinkoje, naujausios tendencijos ir galimos rizikos, dalyviai. Jie analizavo situaciją rinkoje, jos tvarumą ir svarstė, ar joje besiklostanti situacija panaši į susiklosčiusią 2008 m., kai sprogo burbulas.

Lietuvos banko valdybos nario Tomo Garbaravičiaus teigimu, nors sandorių daugėjo ir kainos augo, būsto įperkamumas per trejus metus nuo 2014 m. pradžios kylant atlyginimams didėjo dar sparčiau (atitinkamai 15 ir 18 proc.). Kita vertus, mažos palūkanos skatino gyventojus imti paskolas ir įsigyti būstą, o ne jį nuomotis, bet šiek tiek nerimauti verčia aktyvus antro būsto pirkimas nuomai, ypač jei jis perkamas su paskola, nes „bet koks investavimas skolintomis lėšomis yra rizikingas, o tai galioja ir būsto rinkai“.

Lygindamas situaciją 2008 ir 2017 m. T.Garbaravičius teigė, kad labiausiai sostinės rinką kaip ir prieš kelerius metus kaitina jauni 25–40 metų pirkėjai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

Oficialioji statistika teigia, kad per metus vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje padidėjo kone 8 proc., o analitikai tikina, kad jau uždirbame daugiau negu prieš krizę ir šiemet uždirbsime dar daugiau. Bet žmonių akyse džiaugsmo kažkodėl nedaug: nors darbdaviai pripažįsta, kad atlyginimus ir šiemet teks kelti, kaip traukė, taip ir tebetraukia jie į svečias šalis laimės ir didesnės algos ieškoti, o likusieji aidu kartoja, kad gal kam nors ir moka daugiau, bet jiems – tai jau tikrai ne. Kažkaip nesueina galai… O jei nesueina, tai kodėl?

Birutė ŽEMAITYTĖ

Vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje pernai išaugo 7,9 proc., arba 57 eurais, po mokesčių – 46 eurais. Įvertinus kainų pokyčius, realus vidutinis darbo užmokestis šalyje pernai didėjo 7,3 proc. Tokius duomenis neseniai paskelbė Lietuvos statistikos departamentas. Pristatydama 2016 m. rezultatus departamento direktorė Vilija Lapėnienė pastebėjo, kad sparčiau, net 9 proc., atlyginimai kilo privačiame sektoriuje, bet ir viešajame jie vidutiniškai ūgtelėjo 6,1 proc.

Statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje 2016 m. trečiąjį ketvirtį (išsamūs ketvirtojo ketvirčio duomenys dar nepaskelbti), palyginti su 2015 m. trečiuoju ketvirčiu, šalies ūkyje, neskaitant individualių įmonių, padidėjo iki 793,3 eurų, o realus atlyginimas, ikikrizinį pranokęs 2016-ųjų viduryje, per tą patį laiką išaugo iki beveik 616 eurų. Privačiame sektoriuje augimas dar didesnis: 8,6 proc. „ant popieriaus“ ir net 8,1 proc. „į rankas“.

Kaip ir ankstesniais metais, didžiausi vidutiniai atlyginimai buvo finansų ir draudimo įmonių sektoriuje – vidutiniškai 1430 eurų. Antroje vietoje – informacinių technologijų ir ryšių sektorius, kuriame vidutinis atlyginimas siekia 1300 eurų.

Mažiausi atlyginimai didėjo labiausiai

Analitikų teigimu, darbo užmokesčio kilimui įtakos turėjo darbuotojams palanki padėtis darbo rinkoje: naujų darbuotojų poreikis yra nemažas, ir nors nedarbo lygis siekia 8 proc., struktūrinis nedarbas lemia, kad dalis įmonių jau susiduria su reikalingų specialistų trūkumu, todėl darbuotojai drąsiau reikalauja didesnio atlyginimo, o darbdaviai dažniau sutinka su jų reikalavimais. Tikėtina, kad tai šiek tiek sumažino ir atlyginimų vokeliuose patrauklumą, tačiau, ekspertų teigimu, atlyginimo „į rankas“ didėjimui įtakos turėjo nuo 2016 m. sausio 1 d. pasikeitusi neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) skaičiavimo tvarka bei padidintas papildomas NPD. Jį augino ir padidintas darbo užmokestis asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, didesnės darbų apimtys bei nuo 2016 m. sausio iki 350, o nuo liepos 1 d. – iki 380 eurų padidinta minimali mėnesinė alga (MMA).

„Tai reikšmingai pagerino mažiausiai uždirbančių darbuotojų padėtį: prieš dvejus metus minimalusis atlygis sudarė tik 42, o šiuo metu – jau net 48 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Kadangi šių darbuotojų pajamos didėjo sparčiau nei visų kitų, turėjo mažėti pajamų nelygybė“, – paskelbus šiuos rezultatus komentavo Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas Tomas Šiaudvytis.

Jam pritaria Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis. Savaitraščiui „Veidas“ jis sakė, kad nors ne visuose sektoriuose atlyginimai kilo vienodai, darbo užmokesčio augimo tendencija akivaizdi, o labiausiai tą augimą turėjo pajusti uždirbantys mažiausiai, nes uždirbantys daugiau ne tokie jautrūs MMA ir NPD kilimui.

„Kaip ir anksčiau, labiausiai darbo užmokesčio padidėjimą jautė dirbantieji apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančiose įmonėse – čia 2016 m. trečiąjį ketvirtį vidutinis mėnesio atlyginimas iki mokesčių buvo 13,5 proc. didesnis negu tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veikloje fiksuotas 10,7 proc. darbo užmokesčio augimas. Meninėje, pramoginėje ir poilsio organizavimo veikloje – 4 proc., kitoje aptarnavimo veikloje – 9,8 proc. Vidutinis atlyginimas apdirbamojoje pramonėje, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, variklių transporto priemonių ir motociklų remonto sektoriuose augo 9,3 proc., – vardijo R.Dargis ir pridūrė: – Pirmose trijose kategorijose mokami mažiausi atlyginimai, todėl čia augimas didžiausias ir susijęs su MMA didinimu. Šių gyventojų pajamos iki mokesčių per 2016 m. išaugo 17 proc.“.

Gal kam ir didėja, bet ne man

Vis dėlto daugybė žmonių sako nejaučiantys, kad alga padidėjo, o kai kurie priduria prieš dešimtmetį galėję sau leisti gerokai daugiau. Neseniai gatvėje nugirdau dviejų moteriškių pokalbį. Viena jų pasakojo apie Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) tikrintojų vizitą į įmonę, kuriai vadovauja: „Vartė vartė jie dokumentus ir klausia, kodėl jūs atlyginimų darbuotojams jau keleri metai nedidinate. O iš ko mes didinsime, jei visi penki darbuotojai, įskaitant mane, akcininkai ir viską, ką įmonė uždirba, išsidalijame? Klientų yra tiek, kiek yra; jei kainą kelsime, jų dar labiau sumažės, ir nė tiek neuždirbsime.“

Dar nugirdau, kad „į rankas“ ji su kolegomis uždirba kiek daugiau negu po 400 eurų. Prieš krizę tai esą buvo nemaži pinigai, o dabar ašaros… Juo labiau kad darbas „prie kūrybos“ – čia tau ne gatves šluoti ar indus plauti.

Nespėjau paklausti, kokia veikla užsiima įmonė, – moteriškės išlipo iš troleibuso. Tačiau pakanka labiau įtempti ausis eilėje prie kasos maisto produktų parduotuvėje, kad įsitikintum: nors oficialioji statistika tikina, kad atlyginimai didėja, tautiečiai tai neigia. Ir kaip neneigsi, jei pasižiūrėjęs į piniginę ar banko sąskaitos išklotinę matai akivaizdų faktą: nei ten, nei ten pinigų daugiau neatsirado. „Gal kam ir didėja, bet tik ne man, – trūkteli pečiais dažnas, išgirdęs klausimą, ar jo alga padidėjo. Ir priduria: – O kainos tai auga“…

Su tokiu vertinimu niekaip nenori sutikti Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas. Priminęs, kad vidutinis dydis geriausiai atspindi situaciją, atlyginimus jis lygina su mišku: esą kaip norėdami apibūdinti jo amžių nevardijame kiekvieno medžio amžiaus atskirai, bet pasakome vidurkį, taip ir visų žmonių atlyginimus „suvedame į vidurkį“. Pasak jo, suprantama, kad vienų alga pakilo daugiau, o kitų gal nepasikeitė, bet natūralu, kad skundžiasi tie, kuriems atlyginimas nepakilo, nes aktyvesnė ir garsesnė esanti ta pusė, kurios gyvenimas nepagerėjo.

Teiginį, kad atlyginimai kilo ir brangiau apmokamų darbo vietų atsirado daugiau, Ž.Šilėnas grindžia „Sodros“ duomenimis: „Palyginus 2015 ir 2016 metų lapkritį matyti, kad žmonių, kurie dirbo visą darbo dieną ir uždirbo iki 500 eurų „ant popieriaus“, sumažėjo, o tokių, kurie uždirbo daugiau, padaugėjo.“

Per metus „ant popieriaus“ peršokusių 500 eurų kartelę 2016 m. lapkritį, pasak Ž.Šilėno, buvo apie 50 tūkst. daugiau negu 2015 m. lapkritį.

Dar vieną priežastį, dėl kurios nemažai gyventojų linkę sakyti, kad jų atlyginimai nekyla, įžvelgia ekonomistė Rūta Vainienė. Pasak jos, tokio reikšmingo darbo užmokesčio didėjimo kaip pastaraisiais metais seniai nebuvo, bet labai daug lemia „didžiųjų skaičių fenomenas“ ir kiekvieno iš mūsų požiūris į atlyginimą.

„Jei atlyginimas reikšmingai pakyla dėl to, kad pasikeitė pareigos ar darbuotojas perėjo į kitą darbovietę, jis tikriausiai mano, kad ne darbo užmokestis pakilo, o jis užsidirbo tą didesnę algą. Sieja ją su rezultatu, nes jam daugiau mokama ne už tą patį darbą, bet už didesnę atsakomybę ar didesnį darbo krūvį. Jei toje pačioje įmonėje gavo didesnę kintamąją dalį ar priedą už darbo rezultatus, jis to taip pat nevadina algos pakėlimu, nes mano, kad tą priedą užsidirbo“, – mintimis dalijasi ekonomistė.

R.Vainienė sako mananti, kad didinant MMA ją gaunantys žmonės tai laiko savame suprantamu dalyku, o ne algos pakėlimu, „nes jau seniai turėjo tai padaryti, nes man iki šiol per mažai mokėjo“. Be to, kai atlyginimas didinamas visiems, žmogus psichologiškai tai kitaip vertina. „Nors tiems, kurie gauna 380 eurų, ir 10 eurų yra reikšminga suma, jie to nevertina. Yra toks didžiųjų skaičių fenomenas – žmogus sakytų, kad jo atlyginimas padidėjo, jeigu šis padidėtų dvigubai“, – aiškina ekonomistė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2017-m