Kodėl vis daugiau lietuvių sunkiai užtarnautų savaitgalių poilsį noriai keičia į brovimąsi pro brūzgynus, braidžiojimą po dumblą, skaudžiai nutrintas ar nudaužytas kojas?
Vaiva SAPETKAITĖ
Saulėtą ir šiltą rugsėjo 19-ąją surengtas trečiasis birutiečių žygis, skirtas Didžiosios kunigaikštienės Birutės vardo ulonų batalionui suteikimui paminėti, nebuvo išimtis. Maždaug 500 iš visos šalies į Alytų susirinkusių žygeivių bandė savo ištvermę ir skausmo ribas 26 ir 40 kilometrų trasose. Pirmuoju atveju tai yra tas pats, kaip iš Vilniaus pėsčiomis nueiti į Trakus, o antruoju – kaip iš Lazdijų nukeliauti į Marijampolę.Nors vargiai pamatysi taip keliaujančiųjų iš Vilniaus į Trakus, nemažai daliai lietuvių tai būtų juokas. Tik rudenėjančio miško keliukais ir žalumos dar nepraradusiais laukais eiti kur kas maloniau nei asfaltu. Kai žygeivis ne žygeiviui pasako, kad ruošiasi įveikti 30 ar 50 kilometrų trasą, dažniausiai sulaukia skeptiško žvilgsnio ir klausimo, kam to reikia, perfrazuoto iš „Ar tu kvailas?“ Juk iš taško A patekti į tašką B yra ir paprastesnių būdų.
Iš tiesų, kodėl tiek daug įvairaus amžiaus, profesijų ir fizinio pasirengimo žmonių ryžtasi tokiam laisvalaikiui? Reikia pripažinti, kad žygiuojantieji pirmą kartą dažnai nestokoja naivumo ir savo jėgų pervertinimo. Žvelgiant iš šono vaikštinėti po gražią gamtą su daugybe potencialių draugų, kartu neretai paminint kokią nors Lietuvos istorijai svarbią datą, atrodo šaunu. Tačiau kai po keleto kilometrų sunkios kuprinės petnešos skaudžiai įsirėžia į pečius, o batai nutrina pirmąsias pūsles, dažniausiai nuo to pasveikstama.Dažną labiau patyrusį žygeivį kaip tik motyvuoja valios ir fizinės ištvermės išbandymas. Vis dėlto nemenkas iššūkis nueiti porą dešimčių kilometrų, kai ant kojų veriasi žaizdos arba nuo saulės svaigsta galva.
Kita viliojanti priežastis – pėsčiųjų žygiai yra puiki galimybė išlįsti iš savo ribotų pasaulėlių ir geriau pažinti Lietuvą. Retas kuris šiaip sugalvotų trenktis į Alytų, kad pasivaikščiotų po jo apylinkes, dėl atsiveriančios panoramos į Nemuno vidurupio slėnį kartųsi į Alytaus piliakalnį ar prisėstų pažiopsoti į Baltosios rožės miesto fontanus. Pastaraisiais metais šalies miestai atsinaujino ir išgražėjo, tad Lietuvoje paganyti akis yra į ką. Ne mažiau traukia ir socialinis aspektas bei vienijantis bendruomeniškumo jausmas. Netgi užsimezga ne vienus metus gyvuojančios žygių draugystės, t.y. su kai kuriais bičiuliais susitinkama, kartu keliaujama tik pėsčiųjų žygiuose.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.