Fokusininkai bankų vagišiai, zombių epidemijos užkrėsti piliečiai, kiečiausias kino laikų superherojus, du raumeningi aferistai, dvi madingos lesbietės, etatinis veiksmo trilerių Jasonas ir paskutiniai Žemės gelbėtojai nuolankiai vilios bent keletą valandų vasaros paaukoti kino pramogoms. Apskritai laukia įdomus, herojiškas ir sėkmingas birželis.

Daugiausiai intrigos žada netikėčiausia ir poetiškiausia mėnesio premjera “Samsara”, kuri prabils vien tik tobulo grožio vaizdais. Nepamirštamai įspūdingo “Koyaanisqatsi” operatorius ir pribloškiamai vizualios “Barakos” režisierius Ronas Fricke’as penkerius metus paskyrė kelionei per 25 pasaulio šalis su galinga kamera. Jį domino egzotiškuose ir absoliučiai skirtingo ekonominio išsivystymo kraštuose gyvenančių žmonių stebėjimas. Dieviškai šventose, gamtos katastrofų išniekintose, keliautojus ypatingomis grožybėmis viliojančiose, industrijos brandai paaukotose vietovėse jis tyliai fiksuoja kasdienes rutinas, unikalius papročius, religinius ritualus, vietinius žmones suvienijančius šokius, keistus užsiėmimus, siurrealius poelgius, rekordinius architektūros šedevrus, nepaprastas gyvenimo sąlygas ir neatsargiai žlugdomus gamtos išteklius.
Pačiam didžiausiam ekranui suplanuotame, užburiančiame, magiškame, hipnotizuojančiame, sapnuose sugrįžtančiame superfilme neišgirsite nė vieno žodžio, bet genialiai sukonstruotos mums dar nepažįstamo pasaulio iliustracijos papasakos intelektualių istorijų gilesniam pamąstymui.
Sanskritas iššifruoja “samsarą” kaip “nuolat besisukantį gyvenimo ratą”. Prieš mūsų akis išnyra nesustojantis ciklas tarp gyvybės ir mirties, lydimas meditacinės lyriškos muzikos. Nepraleiskite nepakartojamo kino įvykio! Tokie ypatingi filmai pasirodo vieną kartą per dešimtmetį.

Žaidžiant Hitchcocką
O štai kiti birželio premjeriniai kino filmai nusipelno jau visai kitokio įvertinimo. Kažkaip nesiverčia liežuvis amerikiečių meistro Briano de Palmos erotizuoto kabinetinio detektyvo “Nuodėminga aistra” vadinti naujiena. Pasaulinė nepavykusio filmo premjera įvyko 2012 m. Venecijos kino festivalio konkurse ir jau spėjo pasimiršti. Keista, kad taip ilgai raugintas filmas išleidžiamas pačiu nepalankiausiu metu, kai pasirinkimo prioritetai priklausys Holivudo studijų tęsiniams ir žymių hitų perdirbiniams.
Scenarijaus idėja nėra originali – tai tiesiog angliškai adaptuota prancūzų maestro Alaino Corneau gulbės giesmės “Meilės nusikaltimai” versija. Kai susitinka dvi ambicingos, pavydžios ir nusileisti nemokančios moterys, belieka laukti manipuliacinių intrigų, gudriai suplanuotų išdavysčių, nervingų sutrikimų ir paslaptimi apipintų žudynių.
Televiziniu stiliumi uždarose patalpose nufilmuotas erotinis trileris pribloškia nuobodumu, o nuspėjamą žmogžudystės intrigą griauna kvaili bandymai permetinėti kaltę abiem įtariamosioms. Galbūt šią “Nuodėmingą aistrą” dar išgelbėtų Petras Gražulis, sugebantis reklamuoti homoseksualumo atrakcijas. Kaip tik dabar aplinka netradicinės pakraipos santykiams yra įkaitusi, taigi filmas Lietuvoje gali sujudinti smalsumą arba nukentėti nuo atmetimo reakcijos.
Iš tiesų vasaros lankomumo rezultatai labiausiai priklausys nuo vulgarios komedijos “Pagirios” trečiojo alkoholizuoto nuotykio. Režisieriaus Toddo Phillipso filmas turi gausybę gerbėjų, ir jie ateis susimokėti už bilietą bet kokiomis aplinkybėmis.
Trys bičiuliai išsiruošia palydėti keisčiausio lėbautojų nario į blaivyklos sanatoriją, bet draugiškus planus sujaukia žmonių grobimu užsiimantis Las Vegaso gangsteris. Po trumpos ekskursijos į pavojingąją Meksiką gerai pažįstami veikėjai grįžta ten, kur viskas prasidėjo.
Vis dėlto režisierius iškrėtė pokštą – atvežė visai kitokį reginį, negu tikėjosi ištikimiausi trilogijos gerbėjai. “Pagirios 3: velniai žino kur” taikliau primena tik retkarčiais juokingą veiksmo trilerį, bet ne nešvankių situacijų komediją. Štai čia ir sulauksime įdomiausių reakcijų – kaip žiūrovai įvertins radikaliai pasikeitusį stilių ir tempą.

Kai baigsis pasaulis
Indų kilmės režisierius M.Nightas Shyamalanas Lietuvos žiūrovams ryškiausiai sužibėjo tik sykį, kai net gudriausius kinomanus apmulkino mistiniu trileriu “Šeštasis pojūtis” (30,5 tūkst. žiūrovų). Netikėtų pabaigų sumanytojas iš inercijos dar nustebino “Nepalaužiamuoju” (15,4 tūkst. žiūrovų), bet daug žadėjusiuose “Ženkluose” nesąmoningai prieš Melo Gibsono beisbolo lazdą išsiritęs ateivis privertė suabejoti režisieriaus genialumu. O “Mergina vandenyje” pardavė jau tik 6 tūkst. bilietų.
M.N.Shyamalanas perėjo į kitą studiją ir stebėtinai vėl gavo pasiūlymą pirmą kartą režisuoti ne savo scenarijų. Futuristinis veiksmo trilerio “Žemė – nauja pradžia” idėja skamba intriguojamai: mūsų planetoje neliko nė vieno gyvo žmogaus, o valdžią paėmė laisvę atgavę ir laukinius instinktus prisijaukinę gyvūnai. Kažką panašaus neseniai stebėjome “Užmirštuosiuose”, nes konkuruojančios Holivudo studijos mėgsta filmų dvynių politiką.
Belieka tikėtis, kad šis pramoginis reginys išvengs nelogiškos M.N.Shyamalano pabaigos spąstų. Norėtųsi, kad jis nepradėtų pamokslauti apie meilę gamtai ir taikų gyvenimą.

Zombiai kontratakuoja
Bondiados veiksmo trileris “007 Paguodos kvantas” šveicarą Marcą Forsterį atvedė į didelių ir prabangių filmų lygą, tačiau čia ne viskas priklauso nuo autoriaus vizijos ir pageidavimų. Apokalipsinis siaubo trileris “Pasaulinis karas Z” į ekranus atskraidina grėsmingų zombių su nepalankiais gandais apie sudėtingą gamybą.
Filmas jau buvo sumontuotas ir parengtas premjerai 2012 m. gruodžio mėnesį, kai prodiuseriai apsisprendė pasamdyti kitą scenaristą, iš naujo perrašyti trečdalį siužeto (bent 30 minučių) ir kardinaliai pakeisti pabaigą. Be priežasties papildomų investicijų reikalaujantys filmavimai Budapešte neskelbiami. Tai reiškia, kad nuo 125 mln. iki 200 mln. JAV dolerių rizikingai pabrangęs “Pasaulinis karas Z” pateko į bėdą. Pasigirdo kalbų apie košmariškam sprendimui nepritarusio režisieriaus nušalinimą, nes po konflikto Bradas Pittas kategoriškai atsisakė dirbti su nuvylusiu M.Forsteriu. Ar įtakingajam aktoriui ir prodiuseriui pavyko ištaisyti pirmuoju šūviu nesuveikusias klaidas?
Artėjant premjerai rinkodaros strategai pradėjo taisyti filmo įvaizdį ir aiškinti, kad perfilmuotas finalas pagerins įspūdį. Socialiniuose tinkluose pasipylė per išankstinius seansus “Pasaulinį karą Z” neva mačiusių garsių žmonių komentarai, kad sklindanti zombių epidemija viršija lūkesčius.

Parodų sostinėje tiek, kad tik spėkite suktis. O kulminacija bus pasiekta birželio pabaigoje, kai duris atvers naujas Vytauto Kasiulio dailės muziejus ir meno mugė „Art Vilnius“.

Birželis jau ant nosies. Prieš išvykstant atostogauti į Lietuvos pajūrį, kur žemaičiuojantiems mišrios kilmės vietos gyventojams tapsite lengvai apkerpamomis avimis, būtų ne pro šalį susipažinti su senąja Vakarų Lietuvos istorija – kas žino, gal savo žiniomis sugraudinsite kokią davatkiškiau nusiteikusią pensininkę brangininkę. Nors painioti katalikiško dosnumo su nuomos pajamomis jos paprastai nelinkusios, vis dėlto priminkite, kad Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas, sutvarkę verslo reikalus su kryžiuočiais Žalgirio mūšio lauke, žemaičių krikštu pradėjo rūpintis būtent 1413-aisiais, arba lygiai prieš šešis amžius.
Šis veiklos baras anuo metu buvo smarkiai užleistas, nes Kryžiuočių ordinas, kuriam Žemaitija anksčiau priklausė, miškuose tūnančių pagonių evangelizacijos ir christianizacijos labui nieko nenuveikė – turėjo kitų neatidėliotinų rūpesčių. Taigi žemaičiai buvo belikę vienintele pagoniška sala Europoje.
1414 m. Konstancos Bažnyčios susirinkime Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras buvo įgalioti įsteigti Žemaičių vyskupiją ir paskirti jai vyskupą. Vyskupijos centru pasirinkti Medininkai (dabartiniai Varniai). O pirmuoju Žemaičių vyskupu 1417 m. spalio 24 d. Trakuose pašventintas Motiejus I, gerai mokėjęs lietuvių kalbą.
Žemaičių krikšto 600-osioms metinėms skirta paroda praėjusią savaitę atidaryta Vilniuje, Nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale. Joje eksponuojamas vienas ankstyviausių išlikusių Žemaičių vyskupijos pergamentų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštas, kuriuo jis žemaičių vyskupui ir kapitulai užrašo žemes, ežerus ir kaimus. Pirmą kartą visuomenei rodomi archeologiniai radiniai iš buvusios Žemaičių vyskupijos katedros Varniuose. Skirtingų laikotarpių krikštyklos atskleidžia žemaičių christianizacijos etapus. Taip pat pirmą kartą rodoma keturiasdešimties Žemaičių vyskupų portretų galerija – geriausiai Lietuvoje išlikęs portretų rinkinys. Smalsu apžiūrėti ir aukštųjų dvasininkų insignijas: vyskupų pastoralus, pektoralus, kanauninkų kryžius ir netgi tikrą „Palangos Juzės“ autoriaus Motiejaus Valančiaus žiedą. Žodžiu, net jeigu nepavyktų sugraudinti Palangos močiučių – vis tiek neblogai praleisite laiką.

Teateinie mylimasis į savo sodą

Nesunku numatyti, kad daugiau laiko menams turinčios sostinės močiutės jau kitą savaitę pradės plūsti į Vilniaus paveikslų galeriją, kurioje po dabar vykdomų nuolatinės ekspozicijos pertvarkymų bus imtas eksponuoti iš Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo atkeliaujantis Luko Kranacho vyresniojo paveikslas “Madona su kūdikiu po obelimi”.
Mariją šešiolikto amžiaus vokiečių dailininkas nutapė auksaplaukę, ovalaus veido, smulkiu smakru, mažomis lūpomis, migdolinėmis, šiek tiek primerktomis akimis – atitinkančią ano laikmečio europietišką moters grožio idealą. Melancholiškos nuotaikos, paskendusi savo mintyse, abiem rankom apglėbusi ji laiko kūdikį Jėzų, kuris stovi ant motinos kelių žvelgdamas į paveikslo žiūrovą.
Marija sėdi po obelimi, primenančia rojaus sodą ir pirmųjų žmonių nuodėmę. Tai viduramžius siekiančio Marijos tapatinimo su „Giesmių giesmės“ sužadėtine aidas: „Teateina mylimasis į savo sodą, tevalgo jo geriausių vaisių.“ Jėzus vienoje rankoje laiko obuolį, kitoje – duonos kriaukšlelę, simbolizuojančią Jėzaus žodžius iš Evangelijos pagal Joną: „Aš esu gyvenimo duona. Išties, kas ateina pas mane, nealks.“
O kairėje regima panorama su miškingais slėniais, ramiu vandens paviršiumi ir kalnų grandine užsibaigiančiais melsvais toliais yra būdingi Dunojaus mokyklos peizažų bruožai, pasikartojantys daugelyje L.Kranacho vyresniojo kūrinių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vasaros pradžioje platintojams, rodytojams ir prodiuseriams teks konkuruoti ne tik su atostogų nuotaikomis bei saulės pagundomis, bet ir su Europos futbolo čempionatu.

Per svarbiausias futbolo varžybas dauguma vyrų liks namie įmerkę akis į televizorių. Vis dėlto kino teatrai vilios karštomis premjeromis, kurios tikrai gali nustumti Jo Didenybę Futbolą. Džiugu, kad prie didžiųjų ir laukiamiausių filmų puikuosis ypatingas lietuviškas reginys, skirtas aistringiausiems krepšinio gerbėjams.
Asmeninėmis lėšomis finansuotas dokumentinis filmas “Mes už… Lietuvą!” sieks pagerinti Arūnui Mateliui priklausantį žanro lankomumo rekordą (“Prieš parskrendant į Žemę” pardavė 22,1 tūkst. bilietų). Publikos simpatijomis apgaubtas “Madagaskaras 3″ gastroliuos 2 mln. Lt link, o Tomo Cruise’o autoritetas, populiarumas ir atsidavimas vaidmeniui kartu su neišblėsusia nostalgija devintojo dešimtmečio roko klasikos dainoms ragins išbandyti miuziklą “Roko amžius”.

Mūsų komandos portretas
Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė į pirmąją treniruočių stovyklą šiemet bus palydėta filmu “Mes už… Lietuvą!”. Pasirengimą mūsų šalyje vykusiam Europos krepšinio čempionatui ir lemiamas varžybas paslapčia stebėjo dvi kameros. Vertingą idėją įgyvendinęs režisierius Andrius Lekavičius ir du jo prodiuseriai per daug nesigyrė apie intriguojančius sumanymus, tad niekas, be Krepšinio federacijos vadovų, vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros ir žaidėjų, nežinojo apie naujo dokumentinio filmo gimimą. “Mes už… Lietuvą!” – tai kapitono Roberto Javtoko įgarsinamas rinktinės šūkis, įkvepiantis atiduoti visas jėgas per treniruotes ir aikštelėje.
Daug unikalios medžiagos sukaupusiems kūrėjams išėjo ne čempionato metraštis, bet atviras, emocingas ir žaismingas rinktinės portretas. Režisierius pasistengė išnaudoti dokumentikos žanrui būdingus pasakojimo metodus ir įmantriai eksperimentuoti kamerų galimybėmis. Viską pastebinčios akys žvalgėsi ant atsarginių suolelio, po krepšiais, persirengimo kambaryje, susirinkimų salėje, gydytojų priimamajame, autobuse, treniruočių salėse, ant lėktuvo sparno ir t.t. Nufilmuotų kadrų gausa leido nesilaikyti “kalbančių galvų” formato ir nuplėšti paslapties šydą, kad rinktinės gerbėjai išgirstų vyriausiojo trenerio motyvacines kalbas, artimiau susipažintų su žaidėjais, pamatytų komandos ritualus ir pagaliau suprastų, ką reiškia kovoti už Lietuvą.
Gyviausiai ir originaliausiai filmas atrodo, kada operatoriams pavyksta išgauti savotišką “aš čia esu” efektą, kai energingai judanti kamera suteikia žiūrovui iliuziją, kad jis bėga krosą su vyrais, atlieka kitus fizinius pratimus ar laukia keitimo tarp atsarginių…

Trys kraujo lašai ant sniego
Jie kartu šaukia žiūrovus į “Saulėlydį” ir vampyriškus tęsinius. Kol dar laukiame “Brėkštančios aušros” finalo, Kristen Stewart ir Robertas Pattisonas surengs vasarišką savarankišką dvikovą. Gausesnio susidomėjimo sulauks gladiatoriška pasaka “Snieguolė ir medžiotojas”. Pribloškiančių vaizdų, neribotos vaizduotės kompiuterinių efektų ir įspūdingų batalijų filme žvaigždingos komandos aktoriams beveik nieko nereikia daryti. Jie tik atlieka režisūros srityje debiutuojančio Ruperto Sanderso užduotis ir įsilieja į magišką kino spektaklį pagal visiems žinomą brolių Grimmų veikalą “Snieguolė ir septyni nykštukai”.
Pradžia, intriga, obuolio mįslė ir finalas nieko neturėtų nustebinti, bet lengvai nuspėjamą siužetą režisierius gudriai paslepia po vizualių stebuklų ir spalvų simbolizmo lavina: galingai pikta ragana čia skrajoja juodomis varnomis, o užnuodyta strėle pakirstas baltas elnias išsiskraido drugeliais. K.Stewart neišvengiamai brutali dvikova su Charlize Theron tikrai neprimena vaikiškų pasakų. Didžiajam ekranui skirtas reginys, aišku, netempia iki “Gladiatoriaus” ir “Žiedų valdovo”, bet pažeria nemažai intrigos.
Tuoj po 65-ojo Kanų festivalio finišo lietuvišką repertuarą užpildys iš anksto nupirkti oficialios programos filmai. Katės maiše sindromas šį kartą turėtų pasiteisinti, nes lietuvių kilmės kanadietis Davidas Cronenbergas yra savotiškas kokybės garantas, kol iš jo filmų platintojai nelaukia aukso kalnų. Kino meistrų elitui priklausantis režisierius pagrindinį vaidmenį patikėjo R.Pattisonui, kuriam tai bus galimybė pakilti į aukštesnę lygą ir rimčiau pasirodyti ne vien paaugliško amžiaus mergaitėms.
Klaustrofobiniame trileryje “Kosmopolis” D.Cronenbergas grąžina sielai artimiausius publikos užbūrimo instrumentus – seksą, aistrą, maištą, beprotybę, stilizuotą smurtą. Niujorką niokojančios finansų apokalipsės fone jaunas milijardierius sėda į limuziną ir važiuoja… kirptis į kitame Manhatano salos gale esantį mėgstamiausią grožio saloną. Pakeliui jo laukia geismingi pasimatymai su įvairiais keistuoliais, žinia apie išgaravusius turtus ir gandai apie atsidūrimą samdomų žudikų taikinyje. 24 valandos automobilyje bus kupinos nenuspėjamų pavojų.
Ne mažiau, tik jau visiškai kitokių pavojų suspaudė mokslinės fantastikos ir siaubo trileris “Prometėjas”. TV serialo “Dingę” guru Damono Lindelofo parašytas “Prometėjas” nugabens į atokią planetą, kurioje kadaise gyveno Žemę aplankiusių svečių civilizacija ir paliko įrodymų apie egzistenciją. Gyvybės šaknų ieškoti išskridę astronautai archeologai atrado daug šiurpesnių dalykų. Nesunku nuspėti, kad kruopščiai suplanuota misija įstrigs kraupiuose spąstuose.

Animacijos mūšis
Tiesiai nuo Kanų festivalio raudonojo kilimo – į Lietuvos žmonių glėbius. Afrikoje pasiklydusių gyvūnų cirkas atvyko į Prancūziją ir beprotiškomis gastrolėmis trumpina maršrutą iš Rivjeros Paryžiaus link. Kai į repertuarą įsibrauna lietuviškai dubliuota animacinė 3D magijos komedija “Madagaskaras 3″, tai daug klausimų nelieka. Čia viskas paprasta ir aišku, kad 90 minučių pralėks smagiai.
Juk 153,2 tūkst. bilietų pardavęs “Madagaskaras 2″ triukšmingai pataikė į lankomiausių animacijos žanro reginių trejetuką ir lietuviškais rezultatais pralaimėjo tik “Ledynmečiui 3″ bei “Simpsonų filmui”. Vienintelė įdomesnė intriga – ar Niujorko zoologijos sodo keliautojams, jų bičiuliams ir priešams iš tiesų užteks dviejų trijų savaičių iki ketvirtojo “Ledynmečio” įsiveržimo. Anksčiau platintojai strategavo premjerų datas, kad du dideli filmai nekonkuruotų, nes juos bet kokiu atveju lanko tie patys vaikai.
Į daug sudėtingesnę padėtį pateko daniškos animacijos šėlsmas “Barbaras Ronalas”, kuriam platintojai parinko visiškai netinkamą datą. Jie tikriausiai mėgins gelbėtis skirdami filmą pilnametystės sulaukusių paauglių ir suaugusiųjų auditorijai, bet šioje amžiaus grupėje tik mažuma domisi animacija. Vaikams bus draudžiama žiūrėti į menkai apsirengusias moteris glamžantį ir priešus vikingus žiauriai mušantį nepraustaburnį keikūną. Netipiškai originalus, bet lietuviškam mentalitetui svetimas ir seksualiai angažuotas animacinis epas gali gelbėtis nebent iliuzijomis į “Žiedų valdovo” ar “Konano Barbaro” parodijas.

Tegyvuoja rokas
1987 m. Niujorko mažesniuose teatruose lėtai, bet užtikrintai išgarsėjusio miuziklo “Rock of Ages” autorius Chrisas D’Arenzio sumanė adaptuoti kūrinį kino magijos instrumentais. Šį kelią jau išbandė daugybė Brodvėjaus miuziklų, bet Lietuvoje jiems sekėsi nevienodai. “Mamma Mia!”, “Čikaga” ir “Operos fantomas” triumfavo, “Svajonių merginos” ir “Lakas plaukams” sunkiai kovojo su dėmesio stoka, o “Nuoma” ir “Prodiuseriai” net nepasiekė repertuarų.
Choreografo ir režisieriaus Adamo Shankmano “Roko amžius” plėtos panašią siužetinę liniją (netikėtą meilę įžiebia aistringos dainos), bet ažiotažą kaitins chameleoniškai pasikeitusio ir “Oskaro” nominacijai paraišką atiduodančio T.Cruise’o ugningu šou ir originaliai aranžuotais roko klasikos šedevriukais (“Def Leppard”, “Bon Jovi”, “Whitesnake”, “Scorpions”, “Guns N’ Roses”, “Poison” ir kiti). Juos atlieka žvaigždingas pagalbinių aktorių ansamblis ir nežinomų lyderių bei įsimylėjusių balandėlių duetas (Julianne Hough ir Diego Boneta). XX a. aštuntojo dešimtmečio nostalgija, svajonės apie šlovę, pirmosios meilės išbandymai, svaiginantis populiarumas, ugningos pirotechnikos efektai, aprangos retrostilius, ilgaplaukių mada, girgždančios gitaros, širdis virpinančios baladės ir uraganiškas rokenrolas.

Frankofoniški juokai
Jeigu nesusidomėsite tikrais įvykiais Lenkijos ir Ukrainos stadionuose net per lemiamų varžybų maratoną, tai dar vieną dozę sekso, išblėsusios romantikos ir neištikimybių teorijos šliūkštelės tipinė prancūziška komedija “Lošėjai”. Sausį debiutavęs Prancūzijos kino teatruose filmas smagiai pasipelnė iš įvairiausių organizacijų protestų dėl moterų negerbimo. “Artistas” Jeanas Dujardinas elegantiškai atsiėmė “Oskarą”, nusprendė šelmiškai atsipalaiduoti, nusimovė kelnes ir parodė visiems žiūrovams užpakalį.
Daug kalbanti ir provokuojančiais vaizdais intriguojanti komedija pasirinko šiais laikais madingą bendros idėjos siejamų trumpametražių istorijų formatą. Į N-16 auditoriją nusitaikiusiuose “Lošėjuose” šeši filmukai neturi itin konkrečių sąsajų. Juos sulieja tik tie patys aktorių veidai ir bendras sumanymas ironizuoti liguistai neištikimų vyrų svetimoteriavimą Paryžiuje ir, žinoma, Las Vegase. Geriausiai pavykusią dalį režisavo lietuviško kraujo turintis “Oskaro” premijos laureatas Michelis Hazanavichius.

Tvarkaraštis
Birželio 1 d.
“Mes už… Lietuvą!”
“Snieguolė ir medžiotojas”
“Bernvakaris Australijoje”

Birželio 8 d.
“Prometėjas”
“2 dienos Niujorke”

Birželio 15 d.
“Madagaskaras”
“Trys vėplos”

Birželio 22 d.
“Roko amžius”
“Barbaras Ronalas”

Birželio 29 d.
“Lošėjai”
“Kosmopolis”
“Magiškas Maikas”

Birželio teatrų asortimentas: baletas ir spektakliai vaikams.

Palikote įgrisusią klasę? Pats metas į teatro salę. Mokslo metų pabaigtuvėms šįmet naujų spektaklių pasiūla – kaip reta. Vilniuje „Atviras ratas“ ką tik atgaivino trijų dešimtmečių senumo dramaturgės Liudmilos Razumovskajos „Brangiąją mokytoją“, kurios dabartinių abiturientų tėvų karta kadaise eidavo žiūrėti į Jaunimo teatrą. Pjesė liudija, kad ir anuomet įtakingų tėvų vaikelių įgeidžiams pasipriešinęs pedagogas jausdavosi bejėgis. Dievulėliau, kaip jis turėtų jaustis dabar?
Režisierius Antanas Gluskinas, jau turintis Auksinį scenos kryžių už geriausią metų spektaklį vaikams, ėmėsi populiaraus nūdienos vaikų rašytojo Vytauto Račicko knygos „Berniukai šoka breiką“. Šio autoriaus knygos kasmet patenka į skaitomiausių jaunimo knygų penketuką, tačiau teatro scenos iki šiol nebuvo pasiekusios. Taigi Šiaulių dramos teatro premjera – pirmasis bandymas scenoje įkūnyti populiarius V.Račicko herojus. Režisierius spektaklio žanrą įvardija kaip kasdienines istorijas, kuriose šiurkšti socialinė realybė nenuslopina sprogstančios jaunystės žavesio. Spektaklyje netrūks breiko šokių ir nūdienos vaikų slengo.

Gyvybė ar pinigai

Panevėžyje repetuojantis Latvijos nacionalinio teatro režisierius Regnaras Vaivaras pristatys savo paties pjesę „Bičai“, kurioje vaidinančius aktorius pirmiausia nusiuntė treniruotis į bokso ringą. Tai vyriškas spektaklis, pasakojantis keturių vienos šeimos sūnų istoriją.
Mirus tėvui, motina su vaikais nusprendžia kraustytis į miestą, bet ar šis pateisins jų viltis? Tikroviška fizinė dvikova su priešininku, sportinis azartas susipina su dvasine kova šeimoje, kai žmogus ne puldamas, bet tarsi gindamasis užgauna jautriausias artimo sielos stygas. Kasdien kerta vis taikliau, vis skaudžiau. Ir nėra kam pasakyti: sustok!
Vilniaus mažajame teatre repetuojamo Friedricho Durrenmatto „Damos vizito“ situacija priešinga: turtinga dama grįžta į nuskurdusį ir prasiskolinusį savo vaikystės miestelį. Jaunystėje ją atstumdamas, čia smarkiai įskaudino vietos krautuvininkas, todėl finansinės paramos besitikintiems savo kraštiečiams atvykėlė iškelia žiauraus keršto sąlygą… Ir nors pasipiktinę gyventojai pasiūlymą kategoriškai atmeta, ilgainiui kiekvieną pradeda vis labiau kankinti abejonės, o pasmerktąjį – slėgti vis didesnė baimė. Pagaliau tampa aišku, kad senosios damos pasiūlymas bus priimtas ir mirties bausmė jos buvusiam mylimajam bus įvykdyta.
Režisieriaus Evaldo Jaro spektaklyje vaidina Rimantė Valiukaitė, Vytautas Rumšas, Gediminas Girdvainis.

Baleto šventės

Stiprios herojės personažą savo kuriamam spektakliui pasirinko ir choreografas Jurijus Smoriginas. Kas iš tikrųjų buvo Mata Hari – nelaiminga moteris, šokėja, garsių vyrų meilužė, šnipė? Jos kaltė šnipinėjus ar išdavus valstybę taip ir nebuvo iki galo įrodyta.
Dabar jau žinoma, kad prieš sušaudoma Mata Hari parašė tris laiškus. Vienas jų buvo skirtas dukrai, kurią paliko auginti tėvui – girtuokliui ir mušeikai. Jame Mata Hari tvirtina nepadariusi nieko bloga nei Prancūzijai, nei Vokietijai. „Gyvenimas yra spalvingas, ir tenka perprasti visas jo paslaptis. Mata Hari ir yra paslaptis“, – sako J.Smoriginas. Jo spektaklyje „Mata Hari“ šoka Ineta Stasiulytė, Giedrė Stankevičiūtė, Deividas Meškauskas. O vakaro pirmoje dalyje bus rodomas „Vilniaus baleto“ studijos auklėtinių koncertas.
Baleto šventė rengiama ir Nacionalinio operos ir baleto teatro sezono uždarymui. Šio teatro baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras suteikė progą choreografais pasijusti patiems trupės šokėjams. Tiesa, nepamiršdamas pabrėžti, kad savo miniatiūras jie rengė laisva valia ir laisvu nuo kasdienių repeticijų metu.
Laisvo laiko „Kūrybiniam impulsui“ (taip pavadintas baleto miniatiūrų vakaras) nepagailėjo ir jauni, ir karjeros viršūnėje esantys trupės šokėjai. Scenoje matysime Olgą Konošenko, Martyną Rimeikį, Andrių Žužžalkiną, Ingą Cibulskytę, Igorį Zaripovą, Beatą Molytę, Anastasiją Čumakovą ir daugelį kitų. Neatsispyrė pagundai nė prieš pusantrų metų iš teatro išėjusi Eglė Špokaitė, kuri šoks JAV gyvenančios choreografės Vilijos Putriūtės miniatiūroje „Kame stiprybė?“. Choreografinėms kompozicijoms šokėjai rinkosi įvairią muziką – nuo klasikos iki roko. O miniatiūrai „Jausmai“ akompanuos netgi gyvas muzikantų ansamblis.

Birželio premjerų repertuaras
1 d. 12 val. Šiaulių dramos teatre – „Berniukai šoka breiką“. Režisierius A.Gluskinas
2 d. 19 val. Rusų dramos teatre – „Mata Hari“. Choreografas J.Smoriginas
3 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Kūrybinis impulsas“. Choreografinių miniatiūrų vakaras
10 d. 12, 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Bičai“. Režisierius R.Vaivaras
13 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Damos vizitas“. Režisierius E.Jaras