"Scanpix" nuotr.

Naujosios Vyriausybės patvirtintas 2017 m. valstybės biudžeto projektas nuo spalį pateikto ir sudaryto jos pirmtakų beveik nesiskiria. Kuklesnė PVM surinkimo prognozė, daugiau dėmesio švietimo ir mokslo darbuotojams, tačiau biudžeto subalansavimas vis dar atidedamas ateičiai – toks biudžeto projekto variantas skinsis kelią Seime gruodžio 22 d.

Vyriausybės patvirtintas biudžeto deficitas sumažėjo 0,1 proc., jis sieks 0,7 proc. Struktūrinis deficitas taip pat mažės 0,1 proc., iki 1,2 proc. Tačiau, nors ir sumažinto, subalansuoto ar netgi perteklinio biudžeto galimybės nukeliamos į ateitį – bent 2019 metus. Tiesa, dar 2014 m. tuometis finansų ministras Rimantas Šadžius tokią perspektyvą žadėjo būtent 2017-aisiais.

„Valstiečių“ Vyriausybės patvirtintas biudžetas drastiškai nesiskiria nuo pirminio varianto, kurį patvirtino Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabinetas, tačiau kai kuriose srityse ryškesnių pokyčių vis dėlto yra.

Valdantieji 2017-aisiais planuoja baigti kompensuoti sumažintas pensijas, jų grąžinimui kitąmet reikės 87,3 mln. eurų, todėl patobulintame biudžeto projekte tam skirta papildomai 44,5 mln. eurų.

20,1 mln. eurų papildomai skirta švietimui ir mokslui: universitetai ir institutai tyrėjų atlyginimams padidinti papildomai gaus 3,1 mln. eurų, mokytojų darbo apmokėjimo sąlygoms gerinti suplanuota 17 mln. eurų daugiau.

Valstiečių ir žaliųjų užmojai didinti alkoholio akcizus valstybės biudžeto projekte virsta 45 mln. eurų pajamomis. O štai 5 proc. PVM lengvata vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms pajamų iš PVM prognozę sumažino 12 mln. eurų.

Patobulintame įstatymo projekte 2017 m. valstybės biudžeto pajamos, įskaitant Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas, padidėjo 43 mln. eurų (iš viso 8,519 mlrd.), asignavimai išlaidoms ir turtui įsigyti padidėjo 10 mln. eurų (iš viso 9,070 mlrd.).

Taip pat planuojama kitąmet daugiau investuoti. Vyriausybės patvirtintame projekte Valstybės investicijų 2017–2019 m. programai įgyvendinti numatoma skirti 6,5 mln. eurų daugiau – 1,451 mlrd. eurų.

Patobulintame Valstybės investicijų 2017–2019 m. programos projekte kitų metų kapitalo investicijoms numatoma skirti 6,5 mln. eurų daugiau – iš viso 1,421 mlrd. eurų. Daugiausiai papildomų asignavimų siūloma skirti švietimo ir mokslo įstaigoms modernizuoti – 2,1 mln., valstybės sienos su Rusija saugumui stiprinti – 2 mln., Valstybės saugumo departamento investicijoms – 1,1 mln. eurų.

Vis dėlto daugiausiai lėšų valstybė investuos į transporto ir ryšių sektorių, kuriam, palyginti su 2016 m., planuojama skirti 68 mln. eurų daugiau, taip pat 44 mln. eurų daugiau turėtų gauti aplinkos apsauga, 25 mln. eurų daugiau nei šiemet numatyta skirti krašto apsaugai. Kitąmet labiausiai mažės sveikatos apsaugos finansavimas (16 mln. eurų mažiau nei 2016 m.).

Nemažos investicijos laukia ir kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų: Vilniaus koncertų ir sporto rūmų kompleksui Vilniuje rekonstruoti bus skirta 11,2 mln. eurų, dar 9 mln. eurų gaus kitame upės krante esantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Švietimo įstaigų modernizavimo programos įgyvendinimas pareikalaus 12 mln. eurų, o Užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių turto atnaujinimo programos įgyvendinimas kainuos 4,5 mln. eurų.

BFL nuotr.

Šeštadienį prasidėsiančioje paskutinėje šios kadencijos Seimo sesijoje posėdžių bus vos apie dvidešimt, o po rinkimų jau naujas Seimas daugiausia užsiims organizaciniais klausimais ir biudžeto 2017 m. projektu. Tačiau vien Vyriausybė rudens sesijai pasiūlė daugiau kaip pusketvirto šimto teisės aktų projektų. „Trolina“?

Aušra LĖKA

Kai šios kadencijos Seimas šeštadienį susirinks į pirmą savo paskutinės sesijos posėdį, iki rinkimų bus likęs be dienos mėnuo. Tad iš viso šiam Seimui posėdžiauti nuo rugsėjo 10 iki lapkričio 10  d. liko keliolika dienų, apie 20 posėdžių. Jo pirmtakai 2012 m. rudenį posėdžiavo 17 dienų, bet buvo sušaukta ir neeilinių posėdžių.

Tačiau dabar kadenciją baigiančiųjų užmojai – kaip visiems metams. Pripažįsta, kad paskutinei mi­nutei paliko privalomus atlikti darbus? Bando imituoti darbštumą? Ar tiesiog „trolina“?

Vyriausybė taip ir neparengė pusės savo siūlytų projektų

Per aštuonias šios kadencijos sesijas parlamentarai iš viso priėmė 2611 teisės aktų, iš jų beveik pusė – 1277 pasiūlyti Vyriausybės. Vadinasi, per se­siją parlamentarai vidutiniškai palaiko apie 160 Mi­nistrų kabineto pasiūlytų projektų.

Tačiau šįsyk Vyriausybė siūlo svarstyti 374 (174 pagrindinius ir 200 lydimuosius) teisės aktų projektus, beveik pustrečio karto daugiau, nei Seimas paprastai priima Vyriausybės pateiktųjų per vieną eilinę sesiją, o ši juk trumpesnė nei įprastinė.

Vyriausybė siūlo svarstyti 374 teisės aktų projektus. Tai beveik pustrečio karto daugiau, nei Seimas paprastai priima Vyriausybės pateiktųjų per vieną eilinę sesiją, o ši juk trumpesnė nei įprastinė.

Bent jau praėjusios kadencijos paskutinėje sesijoje priimti 53 Vyriausybės pasiūlyti projektai, tai yra septyniskart daugiau, nei dabar siūloma.

Tiesa, rudens sesijai siūloma programa – ne tik paskutinei, bet ir pirmajai jau naujos kadencijos Seimo sesijai. Bet joje paprastai darbai koncentruojasi į du prioritetus: pirma, suformuoti naujo Sei­­mo vadovybę, komitetus, patvirtinti Vy­riau­sy­bės programą, antra, priimti valstybės, savivaldy­bių, „Sodros“, Privalomojo sveikatos fondo biudžetus. Šios kadencijos Seimas pirmojoje sesijoje su­skubo priimti 73 Vyriausybės pa­siūlytus teisės ak­tus. Vadinasi, susumavus šios kadencijos paskutinės sesijos ir naujosios debiutinės sesijos palaikytus Vyriausybės siūlymus jie triskart viršija dabartinius Ministrų kabineto teisėkūros užmojus.

Gal Vyriausybė susipainiojo skaičiuose? Tai kad ne, nes Vyriausybės posėdyje, patvirtinusiame jos nutarimą dėl Seimo rudens sesijos darbų programos, Vyriausybės Strateginio planavimo ir stebėsenos skyrius pateikė pažymą, kurioje atkreipė dėmesį į šias disproporcijas.

Kyla klausimų ir dėl Ministrų kabineto siūlomų projektų parengimo kokybės ir apskritai ar jie bus parengti, nes šiuo metu iš siūlomų Seime registruota tik pusė. Rudens sesijai siūlomi 183 teisės aktai dar rengiami ar Seimo grąžinti tobulinti. O šių metų pavasario sesijos metu, Vyriausybės Stra­teginio planavimo ir stebėsenos skyriaus skaičiavimais, Ministrų kabinetas nepateikė 119 projektų, sudarančių daugiau nei pusę (55 proc.) visų numatytų pateikti projektų.

Svarbiausi sesijos darbai – vetuotas Darbo kodeksas ir biudžetas

Paskutinę savo sesiją šios kadencijos parlamentarai, pasak Seimo Pirmininkės Loretos Grau­žinienės pradės netradiciškai – turės apsispręsti dėl trijų Prezidentės veto – Darbo kodekso, Pagalbinio apvaisinimo ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymų. Jau pirmajame posėdyje rugsėjo 10 d. bus paskelbta apie šalies vadovės veto, kitame posėdyje jos atstovas pristatys Prezidentės dekretą, jos siūlomas pataisas. Seimas turės apsispręsti, ar laiko savo įstatymą nepriimtu, t. y. ar lieka galioti dabar galiojantis senasis kodeksas, ar priima svarstyti Prezidentės pasiūlytas pataisas. Per savaitę ir komitete, ir Seime turi būti priimti sprendimai.

Jeigu Seimas apsispręs svarstyti Prezidentės siūlomas pataisas, dokumentas vėl grįš į Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetą. Jam pateikus išvadas, Seimas balsuos. Šiuo atveju galimi tik du keliai: arba Seimas priima Prezidentės pataisas visas be pataisymų, arba atmeta veto. Tam reikia 71 Seimo nario balso. Pažymėtina, kad Seimo Statutas nenumato jokių papildomų procedūrų teikti pasiūlymus ir pataisas šiame etape.

Beje, valdantieji su­skaičiavę turimus valdančiosios daugumos balsus, jau prakalbo, kad gal paliks galioti senąjį Darbo kodeksą, nors socialinis modelis buvo įvardytas vienu svarbiausių ar net svarbiausiu šios Vy­riausybės darbu. Kol diskutuos, ateis ir spalio 9-oji, Seimo rinkimai.

Pasak L.Graužinienės, pagrindinis rudens sesijos akcentas – užbaigti pradėtus darbus, kurie yra svarstymo stadijoje arba laukia priėmimo: tai biudžeto projektas, Prezidentės veto, piliečių iniciatyvos.

Kaip ir kiekvieną rudenį Vyriausybė turi pateikti Seimui tvirtinti kitų metų valstybės ir savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Pri­va­lomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus. Tai pa­gal įstatymą privalu padaryti spalio viduryje, va­dinasi, jau bus po rinkimų. Tad šios kadencijos Seimas tik pradės jį svarstyti, o priims jau naujasis.

Trumpajai paskutinei sesijai Vyriausybė dar siū­lo krūvą projektų, susijusių su administracinės naštos ūkio subjektams mažinimu, atsisakant perteklinių reikalavimų, kai kurių leidimų (licencijų), gerinančių verslo sąlygas ir investicijų pritraukimą – nustatant palankesnes sąlygas smulkiojo ir

vidutinio verslo subjektams pasinaudoti ES parama.

Siūloma priimti teisės aktus, susijusius su valstybės ir savivaldybės įmonių valdymo kokybės gerinimu, su vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepcijos įgyvendinimu, profesionalių fizinių globėjų sistemos formavimu.

Seimui svarstyti Vyriausybė ketina teikti teisės aktų projektus, padedančius kovoti su šešėline eko­nomika, didinant kontrolės efektyvumą ir galimybes atsekti daugiau neteisėtų sandorių, stiprinant įmonių finansinę drausmę, mažinant kontrabandos mastą.

Šio politinio sezono Prezidentės prioritetai – socialinė gerovė, politinis skaidrumas ir valstybės turto apsauga. D.Grybauskaitė siūlo į Seimo ru­dens sesijos darbotvarkę įtraukti 16 naujų įstatyminių iniciatyvų, kurios prisidėtų prie socialinės žmonių gerovės kūrimo, padėtų apsaugoti valstybės turtą ir žemę, užkirstų kelią sukčiavimui, mo­kesčių vengimui, nebaudžiamumui, valstybės apgaudinėjimui ir padėtų kurti skaidresnę politinę sistemą šalyje.

Į Seimo rudens sesijos programą pretenduoja ir 384 parlamentarų siūlomi projektai (pagrindiniai, neskaičiuojant lydinčiųjų). Iš viso į Seimo rudens sesiją įrašyta 780 projektų. Dalis jų vis dar neparengti. „Šios sesijos darbų programą projektuoju taip, kad neįtrauksiu į ją neregistruotų teisės aktų projektų. Turime daug atsakingo darbo ir labai mažai laiko. Asmeniškai sieksiu užtikrinti, kad nesusidarytų keblių situacijų. Privalome išvengti klaidų ir neišleisti nesuderintų įstatymų į gyvenimą“, – sako L.Graužinienė.

Populizmas ir fantazijos

„Ką siūlo Vyriausybė – iš fantazijų srities. Ir Sei­mo valdyboje kėliau klausimą, nes buvo sakoma, kad Vyriausybė dar tą ir tą svarsto, tad dar pateiks projektų ir juos turėsime skubiai priimti. Bet Vy­riausybė turėjo beveik ketverius metus, tad jei buvo neatidėliotinų darbų, reikėjo juos ir spręsti. O da­bar tai labiau populizmas prisiūlyti neįmanomą priim­ti kiekį projektų, gal bandant parodyti, kad Vy­riausybė žino, ką reikia daryti, o paskui vėl su­vers bėdą Seimui, kad šis nepadarė savo darbo, nepriėmė projektų“, – piktinasi Seimo vicepirminin­kė kon­servatorė Irena Degutienė.

Tai labiau populizmas prisiūlyti neįmanomą priim­ti kiekį projektų, gal bandant parodyti, kad Vy­riausybė žino, ką reikia daryti, o paskui vėl su­vers bėdą Seimui, kad šis nepadarė savo darbo, nepriėmė projektų

Iš savo patirties ji puikiai žino, kiek įmanoma nuveikti per paskutinę sesiją, juolab praėjusią ka­den­ciją pati buvo Seimo pirmininkė. Iki rinkimų bus posėdžiaujama kokias šešias dienas, o paskutinę sesiją prieš rinkimus, pasak I.Degutienės, Seimo salė būna pustuštė – sėdi tik tie, kurie nedalyvauja rinkimuose ar yra pavyzdingi parlamentarai, o dauguma pasineria į rinkimų kovas ir net sunku surinkti tiek parlamentarų, kad būtų galima priimti kokį įstatymo projektą.

Po rinkimų susirinkęs naujas Seimas koncentruo­jasi į organizacinius klausimus ir biudžetų projektus, tad kitiems projektams laiko beveik nelieka.

Toks dabartinės valdančiosios daugumos „darbš­­­tumas“ teisėkūroje – gerokai pavėluotas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Kiekvienas prabangų automobilį perkantis valstybinės įstaigos vadovas ne išlaidauja, o skatina vidaus vartojimą ir ekonomiką. „Bent jau taip galima iššifruoti finansų ministro pareiškimą, kad 2016 m. valstybės biudžeto išlaidos didinamos sąmoningai, siekiant skatinti vidaus vartojimą ir ekonomiką“, – piktinasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Dovilė Sujetaitė.

Aušra LĖKA

„Leisti ne savo pinigus, skolas užkrauti ateities kartoms ir teigti, neva darai gerą darbą, yra ekonomiškai trumparegiška ir moraliai ciniška“, – finansų ministro Rimanto Šadžiaus filosofiją, kodėl pučiamos valstybės biudžeto išlaidos, kritikuoja D.Su­jetaitė.

Ekspertę stebina, kad valdantieji nereaguoja nei į Europos Komisijos, nei į Valstybės kontrolės kritiką ir nemažina išlaidų. Priešingai: Seimas buvo užsimojęs jas dar padidinti beveik 800 mln., gerai bent tai, kad tam kelią užkirto Vyriausybė, atmesdama didžiąją dalį Seimo narių pageidavimų.

Nepaisant to, jog pagal ankstesnius valstybės projektus žadėta, kad 2016-aisiais biudžetas bus nedeficitinis, galutiniame projekte (šis „Veido“ numeris iškeliavo į spaustuvę dar iki galutinio balsavimo) žiojėja net 640,3 mln. Eur „skylė“, nors šiemet ji buvo vos ne perpus mažesnė – 343 mln. Eur. Kitąmet valstybės biudžeto pajamos sieks beveik 8,1 mlrd., o išlaidos – beveik 8,7 mlrd. Eur.

Biurokratija kainuos dar brangiau

Lėšų didinimą gal ir būtų galima pateisinti dėl įsipareigojimų kompensuoti pensijas, kelti atlyginimus mažiausiai uždirbantiems darbuotojams, didinti finansavimą krašto apsaugai ir vidaus saugumui. Bet, kaip pabrėžia D.Su­jetaitė, net ir šių išlaidų didinimas turėtų būti paremtas prioritetų perskirstymo principu: jei vienur jos didinamos, kitos, mažiau prioritetinės, turėtų būti mažinamos.

Tačiau sunku pateisinti vis brangstantį valstybės biurokratinį aparatą. 2016-ieji – Seimo rinkimų metai, tad papildomai kainuos valdžios pasikeitimas. Vien Seimo narių ir jų politinės komandos išeitinėms kompensacijoms numatyta beveik 1,8 mln. Eur.

Čia dar galima guostis, kad demokratija kainuoja. Bet didės ir kitos išlaidos: Seimui prireiks 100 tūkst. Eur daugiau nei šiemet tarptautinėms konferencijoms, susitikimams Seime  organizuoti, mokymų išlaidoms ir komandiruotėms padengti, 35 tūkst. Eur augs sumos kvalifikacijai kelti. Vyriausybės veiklai kitąmet reikės beveik 300 tūkst. Eur daugiau nei šiemet.

D.Sujetaitė stebisi: turime 370 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų armiją, tačiau Energetikos ministerija kitąmet papildomoms ekspertų konsultacijoms išleis milijonu daugiau, Ūkio ministerija – 290 tūkst. Eur daugiau nei šiemet.

Valstybės kontrolė prieš keletą metų yra atkreipusi dėmesį į rekordines valstybės išlaidas IT sistemoms modernizuoti. Šios srities profesionalai iš „Baltnetos komunikacijų“ yra lyginę, kad valstybės biudžete metams skirta suma prilygsta bent dešimčiai „Barclay“ investicijų į Lietuvą per penkerius metus arba už ją galima būtų pastatyti 25 duomenų centrus. Bet ir kitąmet planuojamos net penkiaženklės ar šešiaženklės sumos įvairių valstybės įstaigų IT sistemų tobulybei pasiekti. Vis dėlto sunku įžvelgti, kad dėl to sumažėtų išlaidų ar darbuotojų, o juk modernios technologijos turėtų leisti našiau dirbti.

Vyriau­sybės informacijos valdymo ir apsaugos sistemų tobulinimo projektui, pradėtam 2005 m., kitąmet vėl skirta 942 tūkst. Eur, Seimo posėdžių salės infrastruktūros ir programinei įrangai modernizuoti – 206 tūkst. Eur, valstybės informacinių  sistemų ir registrų saugos atitikties vertinimui atlikti – 25 tūkst. Eur ir t.t.

LLRI ekspertė D.Sujetaitė apgailestauja, kad mokesčių mokėtojų pinigais ir kitąmet bus dengiami valstybinių įmonių nuostoliai, pavyzdžiui, 2 mln. Eur turėtų gauti Lietuvos paštas nuostoliams dėl paslaugų teikimo ir leidinių pristatymo į nuostolingus regionus kompensuoti.

Mokytojų atlyginimams didinti numatoma skirti papildomus 9 mln. Eur. Tačiau šalia šio džiugaus mokytojams skaičiaus normalu būtų pateikti planą, kiek sumažės mokytojų.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) šių metų gegužę paskelbtoje studijoje nežinia keliasdešimtą kartą atkreipė dėmesį, kad Lietuvos viešasis sektorius išsipūtęs ne pagal Europos standartus ir daugiausia dėl itin didelio švietimo darbuotojų skaičiaus: pagal mokytojų ir mokinių skaičiaus santykį lenkiame net turtingiausias Europos šalis.

Kai darbuotojų nepagrįstai daug, menkos ir algos, o dėl to darosi sunku išlaikyti kvalifikuotą personalą. Tad, nepaisant santykinai aukšto valstybės išlaidų švietimui lygio (Lietuvoje – 5,6 proc., euro zonoje – 4,8 proc. BVP), mūsų švietimo kokybė, pagal įvairius tarptautinius tyrimus, atsilieka nuo ES vidurkio.

TVF studijoje atkreiptas dėmesys, kad ir Lietuvos valstybės lėšų sveikatos apsaugai lygis artimas ES vidurkiui, bet sveikatos sektoriaus rezultatai – tarp blogiausių. Tačiau nuolat skundžiantis lėšų sveikatos apsaugai stygiumi, užuot investavus į medicinos priemones, nutarta geriau kreiptis tiesiai į Dievą: 124 tūkst. Eur numatyta skirti Respublikinės Šiaulių ligoninės koplyčiai įrengti.

O efektyvumui, kokybei, skaidrumui teismuose didinti 2016 m. prireiks beveik 5,3 mln. Eur iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Vieną stogą dengia 10 metų

Stebuklais, ne kitaip galima pavadinti kai kurias valstybės investicijas į statybas. Valstybės negebėjimo investuoti simbolis – jau trylika metų, nuo 2002-ųjų, vykdomas Valsty­bės saugumo departamento pastato projektas. Į jį jau investuota per 130 mln. Eur. Pastatą planuota baigti 2007 m., paskui – 2016 m., dabar – 2020 m. Kitąmet jam skirta per 4,3 mln., o iki 2020 m., LLRI skaičiavimu, teks išleisti dar mažiausiai 35,8 mln. Eur.

Ką ten didžiulį pastatą, jei Konstitucinio Teismo stogą valstybė planuoja suremontuoti per 10 metų. Šiemet tam ketinama skirti dar 164 tūkst. Eur. Nuo 2006 m. renovuojama Martyno Mažvydo biblioteka, Muzikos ir teatro akademijos pastatas Tado Kostiuškos g., o pabaigos dar nematyti.

Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Mana­gement“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skirti po truputį.“

V.Rūko manymu, apskritai valstybės investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų.

D.Sujetaitė atkreipia dėmesį ir į valstybės pomėgį investuoti į didžiulius rūmus. Štai Valdovų rūmams kitąmet numatyta 10 mln. Eur. Kitąmet 1,3 mln. Eur planuojama skirti valstybės už 5,6 mln. Eur įsigytų Sporto rūmų rekonstrukcijai. Nors jau giriamasi, kad rūmus rekonstravus ir pritaikius konferencijoms, kultūros renginiams, koncertams per 15 metų jie galėtų duoti 110 mln. Eur pajamų, tačiau, LLRI skaičiavimu, kad tai įvyktų, valstybei dar reikės investuoti mažiausiai 20 mln. Eur.

Valstybės investicijų programoje yra ir sensacingų užmojų. Pavyzdžiui, Edukologijos universitetas jau antrą dešimtmetį 500 vietų valgyklą rekonstruoja į biblioteką-valgyklą. Kitąmet mokesčių mokėtojai už tai užmokės 500 tūkst. Eur. Gal ji iš aukso?

O paanalizavus Seimo narių įregistruotus papildomus siūlymus dėl biudžeto lengva atsekti, kurioje rinkimų apygardoje jie išrinkti, mat siūlo remontuoti mokyklas ar parapijų namus jų rinkimų apygardoje. Investicijų eksperto V.Rūko vertinimu, regionai sulaukia net daugiau dėmesio nei didieji miestai. Vertinant sąnaudų ir naudos analizės principu toks pataikavimas savo rinkėjams labai neefektyvus.

Efektas trumpalaikis

„Beveik 2 mln. Eur Seimo narių išeitinėms kompensacijoms gal ir paskatins jas gavusiųjų, tačiau ne jų rinkėjų vartojimą. O milijonai Valdovų rūmams, keliams ir renovacijoms – ar tai ekonomikos skatinimas?“ – D.Sujetaitės nuomone, daug valstybės biudžeto eilučių neatitinka finansų ministro tezių apie biudžeto orientaciją didinti vartojimą ir skatinti ekonomiką.

Ji sutinka, kad investicijos į statybas iš dalies duoda postūmį vidaus paklausai, pavyzdžiui, išauga statybos paslaugų poreikis, tačiau tai trumpalaikis efektas, o ne sisteminės reformos, kurios iš tikrųjų skatintų ekonomiką.

„Kol šiame „skatinime“ pamirštamas žmogus, galiausiai nebus kam naudotis nei naujais pastatais, nei naujais keliais. Užuot ėmusis ilgalaikių žmonių pajamų didinimo sprendimų ar pensijų reformos, valdžia siūlo trumpalaikius sprendimus – kelia minimalią algą, keliais eurais padidina pensijas. Taip norėdama pamaloninti savo rinkėjus, iš tikrųjų valdžia juos apgauna. Neva rūpinamasi, kaip padidinti žmonių pajamas, tačiau nesprendžiamos ilgalaikės šalies problemos“, – kritikuoja Vyriausybę ir valdančiąją daugumą LLRI ekspertė.

Jos manymu, jei iš tikrųjų norima skatinti vartojimą, tai galima padaryti efektyvesniais būdais, nei išlaidaujant. Kažkodėl pamirštama, kad mažesni mokesčiai irgi skatina ekonomiką. Paprastas būdas – mažinti darbo apmokestinimą ir palikti didesnę žmonių uždirbamų pajamų dalį.

Kitas LLRI siūlomas būdas – sumažinti PVM. Jį didinant nuo 18 iki 19, vėliau iki 21 proc. buvo žadama, kad šis pokytis laikinas, krizės laikotarpio. Bet šalies ūkis augs jau septintus metus iš eilės, o apie mažesnį PVM tarifą nebekalbama, nors tai leistų atpiginti maistą, degalus, drabužius ir kitas būtiniausias prekes. O didesnis PVM tarifas skatina vengti mokesčių ir prisidėti prie šešėlinės ekonomikos.

„Tikrasis ekonomikos skatinimas turėtų būti ne kuo didesnis išlaidavimas, o atsakingas lėšų naudojimas ir galimybė patiems žmonėms spręsti, kur savo pinigus panaudoti. Deja, teikiant šį biudžetą apie tai nepagalvota“, – apgailestauja LLRI ekspertė D.Sujetaitė ir primena liaudies išmintį: veltui išleistas pinigas – velniui džiaugsmas, žmogui žala.

BFL

Renovuota viena Vilniaus r. mokykla stovi tuščia – joje neliko mokinių. Bet pastatas renovuotas su ES parama, tad kelerius artimiausius metus negalima keisti jo paskirties, o prižiūrėti ir šildyti reikia. Taip pleškinami mokesčių mokėtojų pinigai, o ataskaitose rodoma, kad mokykla renovuota ir net padidintas jos energinis efektyvumas. Neūkiškumo, gal net korupcijos apraiškų apstu ir 2016 m. biudžeto projekte.

Aušra LĖKA

Ateitis ir vėl atidėta dar vėlesnei ateičiai. Tokia tezė skamba taip pat absurdiškai, kaip ir absurdas, kad 2016-ieji, kurie pagal įvairias projekcijas pagaliau turėjo tapti nebedeficitinio biudžeto metais, tokie nebus, o šie planai ir vėl atidėti ateičiai. Valstybės biudžete, jei bus patvirtintas Vyriausybės parengtas projektas, kitąmet bus netgi 1,7 karto didesnė nei 2015 m. skylė. Burbulas tarp pajamų ir išlaidų ketvirti metai iš eilės pučiasi vis labiau.

Jei privatus verslas investicijas skirstytų taip, kaip Valstybės investicijų programoje, iš karto bankrutuotų. Bet valstybė nebankrutuoja – mokesčių mokėtojai pinigų suneš, o kiek trūks, dar paauginsime skolos kuprą ateinančioms kartoms.

Kuo skiriasi valstybės ir privataus verslo investicijų principai

Mokyklos Vilniaus rajone pavyzdys – tik vienas absurdas. Valstybės investicijų programoje daug kas kelia nuostabą. „Visos investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų“, – stebisi Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Management“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas.

Pavyzdžiui, ankstesnė, ikikrizinė socialdemokratų vyriausybė didžiulę ES lėšų dalį investavo į vandenvalą. Be abejonės, tos investicijos buvo reikalingos, tačiau gal būtų buvę efektyviau jau tada investuoti į šildymo sritį, kas aktualiau tiek žmonių išlaidoms, tiek valstybės importo poreikiui, nes taip buvo galima sumažinti dujų importo apimtis.

Štai kitąmet beveik pusė valstybės investicijų sumos (556 mln. Eur) turėtų tekti transporto sektoriui – keliams, geležinkeliams. Antra pagal planuojamas investicijas sritis – energetiniai projektai (ES parama energijos efektyvumui skatinti, elektros jungtys ir kt.), tam planuojama skirti 181 mln. Eur. Galima pagirti, kad energetinio saugumo proveržį, pradėtą ankstesnės Vyriausybės šiandieninė tęsia: teisingai nusistatė prioritetus, išlaiko tempą ir, panašu, bus įgyvendinti dujų, elektros projektai, kažkiek pasistūmėta šilumos ūkio pokyčių srityje.

Lėšos į transporto ir energetikos projektus sudaro 60 proc. visų valstybės planuojamų investicijų.

Investicijų ekspertas įžvelgia vienintelę sritį, kur matomas politinis sprendimas – krašto apsauga, jai numatytas maždaug trečdaliu didesnis nei 2015 m. finansavimas – 86 mln. Eur.

Kitoms sritims – sveikatos, aplinkos apsaugai, gynybai, valstybės valdymui ir kt. – likę investicijų programos 40 proc. lėšų paskirstyta lygiau: „prabėgama“ pro visas sritis ir visiems numetama po gabaliuką. Tad kai kurie projektai tęsiasi jau 10–15 metų, kasmet jiems skiriant nemenką sumą. Pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento pastato Pilaitėje statyboms, kurios turėjo būti baigtos dar 2007 m., kitąmet vėl planuojama skirti 4,3 mln. Eur., o projekto pabaiga nukelta į 2020 m.

V.Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. O analizuojant Valstybės investicijų programą susidaro įspūdis, kad esmė – patekti į šį sąrašą ir pradėti kažką daryti, žinant, kad paskui kasmet išsipeši kažkiek valstybės pinigų, nes projektas jau pradėtas.“

Ekonomistas primena, kad ankstesnė, Andriaus Kubiliaus, Vyriausybė krizės metais ypač trūkstant lėšų, bandė atidėti naujus projektus ir susikoncentruoti užbaigti pradėtus. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skyrinėti po truputį. Tai būdinga ir šios Vyriausybės investicijų programai.

Kitas, V.Rūko vertinimu, investicijų programos išskirtinumas – kad regionai sulaukia daugiau dėmesio nei didesni miestai. Jam susidaro įspūdis, kad politikai atiduoda duoklę savo kraštui, regionui, kur yra išrinkti, ir vis prastumia kokį projektą. Jei Valstybės investicijų programa (kaip kad privačiose investicijose į projektus) būtų vertinama taikant kaštų ir naudos analizę, paaiškėtų, ar nutiesti kelią kaime, sutaisyti šaligatvį, kuriuo vaikšto vos dešimtys žmonių, tiek pat efektyvu, kiek sutvarkyti gatvę Vilniuje, kur praeina tūkstančiai žmonių. Suskaičiavus investicijos naudą, tenkantį žmogui, skirtumas būtų iškalbingas.

„Nežinau, ar tai neūkiškumo, ar pataikavimo savo rinkėjams, ar tokios politikos, ar, nedrįsčiau sakyti, bet gal korupcijos pasekmė, bet politikai kryptingai siekia, kad regionai gautų didesnę dalį nei didesni miestai“, –  Valstybės investicijų programą kritikuoja ekonomistas V.Rūkas.

Jis pripažįsta: politikų ir ekonomistų, investuotojų požiūriai gali būti skirtingi, ir tai nėra blogai, nes politikai turi atstovauti savo rinkėjui. Bet jam labai norėtųsi, jog tai, kas Lietuvoje sekasi, būtų stumtelėta į priekį, kad dar labiau sektųsi, ir riboti investicijas į tai, kas nesiseka. Kaip su moksleiviais vyresnėse klasėse: jei kuris nori būti IT specialistas, jam chemijos pradmenis žinoti vertinga, bet dėmesys teskiriamas būsimai specialybei.

„Lygiai taip su regionais: gražiausias aikštes įrengiame kelių šimtų gyventojų miesteliuose, kuriuose bus ta aikštė ar ne, žmonės iš ten vis tiek išvažiuos, nes ne ten verslai, ne ten pinigai, ne ten aukštosios mokyklos ir geros darbo vietos. Jei matome, kad keliuose miestuose ar regionuose tie procesai geresni, padėkime jiems, nes mes konkuruojame ne tarpusavyje – ne Radviliškis su Joniškiu, o Lietuva su Norvegija ar Airija. Tai padarykime, kad Lietuvai būtų geriau“, – argumentuoja V.Rūkas.

Arba universitetų skaičius: visiems kažkiek skiriama lėšų, bet gal geriau turėti vieną ar kelis labai gerus, kad galėtume konkuruoti ir galėtume mokėti tokias algas dėstytojams iš užsienio ar lietuviams, kad jiems nereiktų mokėti pašalpų, kaip ketina daryti Vilniaus universitetas.

Privačiame versle – aksioma: jei investuoji į žlungantį verslą, kuo daugiau įdėsi pinigų, tuo daugiau prarasi. Pavyzdžiui, „Lietuvos jūsų laivininkystė“, kuri gelbėjama valstybei priklausančių įmonių paskolomis. „Kodėl niekas neskaičiavo, ar parama kitai sričiai nebūtų atnešusi didesnės naudos? A.Butkevičiaus Vyriausybės investicijų politikoje nematau kryptingumo, jokios naujos minties, jokių prioritetų, išskyrus išasfaltuoti regionuose gatves ir kelius“, – vertina Investuotojų asociacijos atstovas.

Nustatyti, kas svarbu, reiškia rasti, kas mažiau svarbu

„Net banalu sakyti, bet didžiausia biudžeto formavimo yda – kaip ir visus nepriklausomybės metus, jo deficitas. Ir jis didėja ketveri metai iš eilės. Kai tvirtinami vidutinio laikotarpio planai, biudžeto subalansavimas ir atsakingas žiūrėjimas į finansus vis numatomas ateityje, bet tai niekada neateina, nes vis atsiranda priežasčių – tai ekonominė krizė, tai naujų aktualijų prioritetai“, – konstatuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Vytautas Žukauskas.

Jo vertinimu, 2016 m. valstybės biudžeto pajamų rodikliai suplanuoti pagal gana realų Finansų ministerijos parengtą ūkio raidos scenarijų, prognozuojantį 3,2 proc. BVP augimą, 1,4 proc. vidutinę metinę infliaciją, 5,3 proc. vidutinio darbo užmokesčio didėjimą, 8,8 proc. nedarbo lygį.

Panašios ir kitų institucijų BVP augimo prognozės (Lietuvos banko – 3,2, Europos Komisijos – 3,3, SEB – 2,8 proc.). Tiesa, prognozių tendencijos optimizmo nekelia: pernai gruodį Lietuvos bankas prognozavo, kad BVP 2015 m. augs 3,1 proc., o iki rugsėjo prognozė susmego iki 1,6 proc. Sumažinta ir kitų metų BVP augimo prognozė (nuo 3,4 iki 3,2 proc.). Tad LLRI kelia klausimą: ar realistiška 2016 m. tikėtis dvigubai spartesnio nei šiemet BVP augimo?

Lietuvos bankas kitais metais prognozuoja ir lėtesnį, nei įkalkuliuota į biudžeto projektą, darbo užmokesčio didėjimą (4,9 proc.), aukštesnį nedarbo lygį (9,1 proc.).

Nors šiemet per aštuonis mėnesius gyventojų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą surinkta 7,5 mln. Eur (3,2 proc.) daugiau, nei buvo planuota, tačiau 14 mln. Eur (5,4 proc.) mažiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

LLRI vertinimu, sparčiai didinant minimalų atlyginimą dalis įmonių, neišgalinčių jo mokėti, renkasi pasitraukti į šešėlį. 2016 m. minimalią algą dar padidinus nuo 300 iki 350 Eur egzistuoja tikimybė, kad planuojamos pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio nebus surinktos.

Be to, LLRI atkreipia dėmesį, kad ankstesnėse ekonominio augimo prognozėse buvo numatytas daug spartesnis eksporto rinkų augimas, kurį turėjo lemti įsibėgėjusi ES ekonomika. Tačiau jau pirmąjį 2015 m. ketvirtį lietuviškos produkcijos paklausa sumažėjo ir ES šalyse. Mažėjant Lietuvos gamybos sektoriaus investicijoms į ilgalaikį turtą ir didėjant vienetinėms darbo sąnaudoms gamybos sektoriuje tai gali varžyti eksporto rinkoms dirbančių gamybos sektorių potencialą.

Vis dėlto pajamų planas, palyginti su išlaidų, netgi labai realus. „Išlaidos didės sparčiau nei ekonomika ir kainų augimas, o tai reiškia, kad viešasis sektorius ir toliau kainuos brangiau ir brangs daugiau nei Finansų ministerijos prognozuojamas bendras kainų augimas (1,4 proc.)“, – ką iš tikrųjų reiškia išlaidų didėjimas, aiškina LLRI ekspertas V.Žukauskas.

Valstybės biudžeto pajamos, palyginti su 2015 m., netgi mažėja (tiesa, nedaug, 75 mln., 0,9 proc.), o štai išlaidos pučiasi 171 mln. Eur, 2,1 proc. Apie 70 proc. išlaidų padidėjimo (ir apie 38 proc. valstybės biudžeto deficito) sudaro išlaidos krašto apsaugos finansavimui didinti, pabėgėliams primti ir kultūros, meno, socialinių darbuotojų darbo užmokesčiui kelti.

„Tai rodo, kad valdantieji apsibrėžę prioritetus – krašto apsaugą, pabėgėlių priėmimą, viešojo sektoriaus atlyginimų didinimą. Tačiau tikras prioritetų identifikavimas – ne rasti, kur dar išleisti lėšų, bet pasakyti, kas nėra prioritetas ir kur galima išleisti jų dar  mažiau, jas perskirstyti, kad bendros išlaidos nedidėtų, ypač kai neauga pajamos. Kai prioritetai virsta didesnėmis išlaidomis, tai nėra nei tikrasis

prioritetų nustatymas, nei atsakingas požiūris į valstybės finansus“, – pabrėžia V.Žukauskas.

Beje, didžiąją dalį pabėgėlių priėmimo išlaidų padengs ES, tik ne avansu, o už atliktus darbus, tad, tikėtina, šiai sričiai skirti pinigai netrukus sugrįš į valstybės biudžetą.

Žinoma, kaip pastebi LLRI viceprezidentas, galima sakyti, kad mūsų biudžeto 2016 m. deficitas – 1,3 proc. BVP – nėra toks tragiškas kaip Graikijos. Bet jei yra ekonominis ciklas, kažkada po deficitinio turėtų būti ir perteklinis biudžetas, kad pradėtume iš esmės mažinti valstybės skolą. Tačiau Lietuvoje visą nepriklausomybės laikotarpį biudžetas – visuomet deficitinis.

Deficitinis (95,5 mln. Eur) numatomas ir „Sodros“ biudžeto projektas, nors pernai tikinta, kad 2016 m. pajamos ir išlaidos pagaliau sutaps.

Tiesa, Vyriausybė giriasi, kad kitąmet skolinsis apie 1,6 mlrd. Eur, arba beveik perpus mažiau nei šiemet. Bet jei planuojame išleisti daugiau, nei gauti pajamų, tai tereiškia, kad kitąmet tiesiog nesueina terminai grąžinti kokią ankstesnę skolą. O valstybės skola kitų metų pabaigoje sudarys apie 15,8 mlrd. Eur, arba 40,8 proc. BVP.

Valstybės kontrolė jau įspėjo: planuojamas  valdžios sektoriaus deficitas per didelis, galintis kelti valdžios finansų ilgalaikio tvarumo riziką. Šiemet Lietuvai pirmąkart teks atlaikyti ir biudžeto projekto testą Europos Komisijoje (EK): EK jau trečius metus vertina, ar euro zonos šalių biudžeto projektai nekelia grėsmės jų finansiniam stabilumui. Nors Komisijai nesuteikta teisės vetuoti valstybių narių biudžeto projektus, išimtiniais atvejais, kai EK biudžeto plano projekte nustato itin rimtus Stabilumo ir augimo pakto nustatytų biudžeto politikos įpareigojimų nevykdymo atvejus, ji, pateikdama savo nuomonę dėl biudžeto plano projekto, gali paprašyti jį persvarstyti.

Beje, ką tik EK paskelbtoje ataskaitoje dėl mokesčių reformų nurodyta, kad Lietuvoje vis dar didelis skirtumas tarp realiai surenkamo ir galimo surinkti PVM, o mokesčių našta darbo jėgai yra mažintina.

Tačiau Vyriausybė kartu su biudžeto projektu siūlo kitokius mokesčių pakeitimus – visų pirma kelti akcizus. Tačiau dėl šildymui naudojamų dujų apmokestinimo akcizu gali padidėti centralizuotai tiekiamos šilumos kaina. LLRI vertinimu, akcizų didinimas skatintų vartotojus rinktis nelegalias prekes, o tai turėtų neigiamų pasekmių ir gyventojų sveikatai, ir šešėlinei ekonomikai, žinoma, ir biudžeto pajamoms.

Estija – kaip amžinas priekaištas

Galų gale Lietuvos Vyriausybei nebūtų taip sunku teisinti deficito didėjimo užgriuvusiais naujais prioritetais stiprinti šalies saugumą, priimti pabėgėlius, jei ne estai. „Estija taip pat turi ir gynybos, ir kitų prioritetų. Bet estai randa, kur sumažinti išlaidas“, – pastebi V.Žukauskas.

Štai Estijoje biudžetas pristatytas kartu su 750 valstybės tarnautojų atleidimo projektu, nes juk gyventojų mažėja, tad turėtų mažėti ir viešasis sektorius. Bet tik ne Lietuvoje. Tokių planų A.Butkevičiaus Vyriausybė nepateikė.

Estijoje taip pat didinamas darbo užmokestis viešojo sektoriaus darbuotojams, bet derinant su valstybės tarnybos efektyvinimu. Mūsų šiauriniai kaimynai didins gydytojų, slaugių, socialinių darbuotojų atlyginimus, tačiau mažindami administracinį aparatą.

Estija kitais metais planuoja vos 0,1 proc. BVP (arba 20 mln. Eur) šalies biudžeto deficitą, ir tai remdamasi nuosaikesne ekonominio augimo prognoze (2,6 proc.), nei prognozuoja EK (3 proc.). Beje, šiais metais estai prognozavo 0,5 proc. (100 mln. Eur) deficitą, tačiau šiuo metu biudžeto pajamos viršija išlaidas.

Lietuvoje tokių stebuklų nėra nutikę – mūsų politinis klimatas tinka tik išlaidų derliams. Viešasis sektorius vis pampsta ir brangsta, net aptarnaudamas vis mažesnį skaičių gyventojų. Tačiau ar kas pastebėjo, kad būtų pagerėjusi viešųjų paslaugų kokybė?

„Net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą rimtai mėginta sumažinti valdžios aparatą. Gedimino Vagnoriaus antro premjeravimo metu iškelta idėja sumažinti ministerijų aparatą 30 proc., bet iš to nieko neišėjo. Tad pavydu žiūrėti, kai esant tokiai nelengvai ekonominei situacijai estai planuoja mažinti valdininkų skaičių. Svarbu ir tai, kad estai netaiko lygiavos principo: kurios ministerijos buvo reformuotos, tos darbo vietų skaičių išsaugos, o kitos bus priverstos reformuotis“, – Estiją pavyzdžiu A.Butkevičiui rodo SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Jis pripažįsta, kad tartum ir galime rasti priežasčių bei išlygų, kurios Lietuvai neleidžia artėti prie subalansuoto biudžeto, net jei kitąmet nebūtų rinkimų. Jo nuomone, dabar pats tinkamiausias metas didinti minimalią algą (tik neperlenkiant lazdos) ir neapmokestinamąjį pajamų dydį, gal net labiau, nei siūloma, nes vidaus rinka dabar tampa lemiamu Lietuvos ekonomikos augimo veiksniu ir bet kokios į tai nukreiptos priemonės atsiperka per mokesčius.

Pensijos irgi turi būti kompensuojamos, gynybos išlaidos didinamos – šie ir kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, kaip ir visos kitos išlaidos. „Tačiau jos priimamos kaip konstanta, į kurią negalima kėsintis. Kaip rodo Estijos pavyzdys, į ją galima kėsintis ir to sąskaita padidinti kitų sričių finansavimą. Bet tam reikia turėti tikslą ir politinės valios“, – lygina G.Nausėda.

Beje, pasak ekonomisto, rezervų yra ne tik mažinant valdininkų, pavyzdžiui, viešuosiuose pirkimuose jų dar daugiau. „Bet visi sako: taip buvo visada ir taip bus“, – susitaikymą su viešųjų pinigų išlaidavimu primena G.Nausėda.

LLRI viceprezidentas V.Žukauskas esminių permainų irgi neįžvelgia: „Valstybės finansų padėtis – slogi. Valdantieji nepadarė jokių viešojo sektoriaus – nei švietimo, nei sveikatos apsaugos, nei valdininkijos reformų, kurios leistų mažinti deficitą. Vis atsiranda naujų prioritetų, kuriems metame pinigus, ir biudžeto išlaidos išsipučia, nes kitur jos nesumažinamos.“

Dabar teisinamasi, kad sumažėjo ES lėšų, todėl deficitas didėja. Tačiau, kaip pabrėžia V.Žukauskas, mums jau reikia mokytis gyventi nedotuojamiems Vakarų valstybių. Negalime savo viešųjų finansų tvarumo statyti ant finansinių srautų, kurie nėra mūsų uždirbti.

Juo labiau 2020 m., pasibaigus šiam septynerių metų finansavimo laikotarpiui, ES lėšų gausime dar mažiau. Ar tam rengiamės?

„Apie kokį ilgalaikį strateginį politikų mąstymą galima kalbėti, jei net trumpalaikį sunku įžvelgti, kai matai, kad politikas rūpinasi pramušti daugiau pinigų ten, kur yra išrinktas, o ne kur būtų efektyviausia visai valstybei. Nėra jokio strateginio mąstymo, kuris buvo šiek tiek pasireiškęs dirbant A.Kubiliaus Vyriausybei, dabar – žingsnis atgal“, – diagnozuoja Investuotojų asociacijos valdybos narys V.Rūkas.

Tad renovuotų, bet tuščių mokyklų bus ir daugiau. Viešasis sektorius brangs, o pinigų biudžete vis trūks. Bent jau kol kas – jokių prošvaisčių, kad kas keistųsi.

BFL

Nepaisant gerokai lėtesnio, nei prognozuota, ekonomikos augimo, valstybės ir savivaldybių biudžetai per pirmuosius 8 šių metų mėnesius gavo 2 proc. daugiau pajamų, nei planuota (90,5 mln. Eur), ir 8 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį praėjusiais metais. Faktinės biudžeto pajamos, Finansų ministerijos duomenimis, siekė 4,67 mlrd. eurų.

Finansų ministras Rimantas Šadžius pabrėžė, kad jei dabartinę mokesčių bazę lygintume su ta, kurią turėjome prognozuodami 2015 m. pajamas, būtų matyti nedidelis pablogėjimas, tačiau akivaizdžiai pagerėjo mokesčių surinkimas. „Mažiname pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atsilikimą, nors likviduoti jį iki metų pabaigos gali ir nepavykti. Tačiau PVM trūkumą „uždengiame“ kitais mokesčiais, todėl bendras biudžeto rezultatas yra teigiamas“, − komentavo finansų ministras.

Kaip sako SEB banko prezidento patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda, pagrindinės gero rezultato priežastys pirmiausia susijusios su mokesčių administravimu, nes kitose srityse didelio optimizmo ir didelių galimybių surinkti daugiau pajamų negalėjo būti – biudžetas buvo sudarytas pagal prognozes, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas augs 3,4 proc., o išaugo tik maždaug 2,5 proc.

„Galima buvo daryti paviršutinišką išvadą, kad Lietuvos biudžetas yra netvarus, nes suplanuotas remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis. Tačiau yra ir kitas kelias – galima nemažinti biudžeto, nekarpyti išlaidų, bet stengtis geriau surinkti pajamas iš šešėlinės ekonomikos. Atrodo, būtent šioje srityje vasaros mėnesiais įvyko tam tikras lūžis ir ypač pagerėjo PVM surinkimas. Pirmiausia siečiau tai su atrankiniu kai kurių įmonių stebėjimu, kuris gerokai padidino deklaruojamo PVM apimtį būtent iš tų įmonių. Įplaukos iš kai kurių šių pro didinamąjį stiklą stebimų įmonių padidėjo 25–30 proc.“, − sako ekonomistas.

G.Nausėdos teigimu, tai rodo vis dar neribotą potencialą gauti papildomų įplaukų ir patvirtina faktą apie vis dar didelę šešėlinės ekonomikos dalį šalyje. Nors tokie papildomų lėšų rezervai ir nėra amžini, bent jau artimiausioje ateityje taip tikrai galima tikėtis surinkti daugiau pajamų. Pasak ekonomisto, šešėlio mažinimas ne tik garantuoja finansavimą, kurį valstybė buvo numačiusi, bet ir skaidrina konkurenciją: iki tol susidarydavo akivaizdžiai nepatenkinama padėtis, kai dalis rinkos dalyvių „žaidė“ palengvintomis sąlygomis.

„Kol kas klausimas apie kitų metų biudžetą lieka atviras. Kitąmet ekonomikos augimas turėtų būti šiek tiek didesnis, o ir nemanau, kad per pusę metų galima išsemti mokesčių surinkimo gerinimo rezervus, tad šias priemones galima derinti planuojant kitų metų biudžetą“, – teigia G.Nausėda.

Finansų ministerijos duomenimis, gyventojų pajamų mokesčio įplaukos į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus sausį–rugpjūtį buvo 26,8 mln. eurų, arba 3 proc., didesnės, nei prognozuota, iš viso gauta 912 mln. eurų. Už visas akcizines prekes per 8 pirmuosius šių metų mėnesius gauta 750,8 mln. eurų – 29,3 mln. (4,1 proc.) daugiau, nei prognozuota. Pelno mokesčio surinkta 364 mln. eurų – 32 mln. (9,6 proc.) daugiau, nei prognozuota, o pajamų iš pridėtinės vertės mokesčio gauta daugiau nei 2 mlrd. eurų – 55 mln. (2,7 proc.) mažiau, nei prognozuota šiemet.

Patvirtintos 2015 m. valstybės biudžeto pajamos (be Europos Sąjungos lėšų) sudaro 5,7 mlrd., su ES lėšomis – beveik 8 mlrd. eurų.

Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė suvokti, kad mūsų šalies gynyba – tai ir mūsų reikalas, o ne tik sąjungininkų.

Dar prieš kelerius metus vos ne juokais kalbas apie 2 proc. BVP skyrimą gynybai nuleidusi prezidentė Dalia Grybauskaitė dabar pati tapo partijų susitarimo dėl gynybos finansavimo didinimo iniciatore. Dokumente įsipareigojama siekti, kad kasmet nuosekliai būtų didinamos lėšos krašto apsaugai ir kad jos 2020 m. pasiektų 2 proc. šalies BVP.
Norisi tikėtis, kad šį kartą tai nebus vien tik pažadas, kaip nutiko 2012 m., kai politinių partijų buvo pasirašytas praktiškai toks pat dokumentas.
Vis dėlto net ir 2 proc. BVP gynybai nenumaldys skeptikų. Kaip tradiciškai krepšinyje, taip dabar ir karyboje dažnas pradėjo jaustis tikru ekspertu. Tiek parako šiek tiek uostę, tiek visai nieko bendro su karyba neturintys dažnai yra griežtos nuomonės: nesvarbu, kiek bus skirta armijai, Baltijos valstybės – neapginamos. Maža to, didelė dalis net netiki, kad pagalbos sulauktume iš savo NATO ir kitų Vakarų valstybių sąjungininkų. (Tai parodė ir ankstesnė “Veido” apklausa.)
Bet palikime tokius “ekspertus” prie “Delfi” ir kitų interneto portalų komentarų skilties. Tegu savo tariama išmintimi dalijasi ten. Pažvelkime rimčiau į Lietuvos gynybą. Kokia ji yra ir kokia galėtų būti?
Vienos politinės stovyklos atstovai įsitikinę, kad reikia grąžinti teritorinės gynybos principą ir privalomąją tarnybą, kuri parengtų gyventojus visuotinei šalies gynybai. Esą Čečėnijos karai, kai daug mažesnės, bet nuo vaikystės su ginklais draugaujančių čečėnų savanorių pajėgos sugebėjo ilgai ir atkakliai priešintis profesionaliai Rusijos armijai, šią teoriją tik patvirtina.
Kiti tikina, kad Lietuva žengia teisingu profesionalios kariuomenės ir ekspedicinių specialiųjų pajėgų kūrimo keliu. Neva 2008 m. Gruzijos ir Rusijos karas, kai mobilizuoti ir tik šiek tiek apmokyti gruzinai tapo lengvu grobiu, įrodo, kad karus laimi tik profesionalių karių pajėgos.
Panašūs ginčai vyksta ir dėl Lietuvos armijos ginkluotės.
Bet kokiu atveju, tikintis, kad šį kartą partijų susitarimas dėl gynybos finansavimo didinimo nėra tik tuščia deklaracija, reikia apsispręsti, kur ir kaip reikėtų leisti tuos 2 proc. BVP.
Šiame numeryje “Veidas” iškelia gan netikėtą mintį – laikas Lietuvai įsigyti puolamosios ginkluotės, tai yra trumpo nuotolio balistinių raketų sistemas. Jos ne tik būtų dar viena atgrasymo priemonė, bet ir karo atveju galėtų užtikrinti adekvatų atsaką agresoriui bei sugebėtų neutralizuoti kliūtis NATO sąjungininkams ateiti į pagalbą Baltijos valstybėms. Ir tai nėra tik svajonė.
Ši idėja, kaip ir bendrai Lietuvos gynyba, galėtų būti rimta Lietuvos prezidento rinkimų kampanijos diskusijų tema. Taip būtų Jungtinėse Valstijose ir kitose Vakarų šalyse, tačiau Lietuvos laukia nyki prezidento rinkimų kampanija. Kaip rašoma kitame šios savaitės “Veido” straipsnyje, audringų ir argumentuotų diskusijų tikrai svarbiomis šaliai temomis laukti neverta. Aiški viena rinkimų favoritė, o kiti kandidatai tikriausiai net patys netiki savo galimybėmis laimėti ir guodžiasi vienintele viltimi bent įgelti D.Grybauskaitei.
Tad veiksmo, aistrų ir netikėtą finalą vargu ar pamatysime. Filmas “Lietuvos prezidento rinkimų kampanija” bus nuobodus. Kita vertus, jei prisiminsime 2002 m., kai įspūdinga rinkimų kampanija į prezidento postą atvedė Rolandą Paksą, gal taip ir geriau.

Seimo nariai po ilgai trukusių diskusijų priėmė 2014-ųjų metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą, kuris yra ne tik optimistinis, bet ir šiek tiek didesnis, lyginant su 2013 m. Tai reiškia, kad sveikatos apsaugai kitąmet bus skirta daugiau lėšų, pacientams paslaugos taps dar labiau prieinamos. Be to, už žmonėms suteiktas paslaugas gydymo įstaigoms bus apmokama didesniais įkainiais nei iki šiol.

Taigi PSDF biudžete numatyta, jog kitais metais Lietuvos sveikatos apsaugai bus skirta daugiau kaip 4,7 mlrd. litų. Tai subalansuotas biudžetas, kuriame gerėja dauguma rodiklių. Lyginant su 2013 m., PSDF biudžetas yra 322,8 mln. litų arba 7,9 proc. didesnis.

Kaip ir anksčiau, taip ir kitąmet planuojama, kad didžiąją pajamų dalį – 2,9 mlrd. litų (apie 66 proc.) sudarys draudėjų ir apdraustųjų mokamos sveikatos draudimo įmokos. Antrą vietą pajamose (1,4 mlrd. litų) užima valstybės biudžeto įmokos ir asignavimai, kurių didžiąją dalį sudaro įmokos, mokamos už apdraustuosius, draudžiamus valstybės lėšomis.

Didžiąją išlaidų dalį – 3,1 mlrd. litų (daugiau nei 70 proc.) – sudaro lėšos, skirtos sumokėti gydymo įstaigoms už pacientams suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Vaistų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimui numatoma skirti per 800 mln. litų, medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui – beveik 135 mln. litų, 50 mln. litų – ortopedijos technikos priemonėms apmokėti.

Na, o gerėjant PSDF biudžeto finansinei situacijai yra numatyta gerokai padidinti paslaugų bazinių kainų balo vertę – nuo 0,89 iki mažiausiai 0,92 lito. Tai reiškia didesnę ir kokybiškesnę pagalbą pacientams gydymo įstaigose. Ligonių kasos gydymo įstaigoms už pacientams suteiktas sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugas atsiskaitys didesniais įkainiais nei iki šiol.

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos primena, kad PSDF biudžetas savaime nesusiformuoja. Tam reikia daug pastangų. Reikia ne tik tvirtos politinės valios, bet ir daug energijos, užsispyrimo, siekiant pagerinti situaciją mūsų sveikatos sistemoje. Džiugu, kad Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė su politiniais partneriais Vyriausybėje ir Seime rado bendrą sutarimą, kad šis biudžetas didėtų.

Be to, artimiausiu metu Ministrų kabinetas turėtų apsispręsti ir dėl papildomų 74,7 mln. litų skyrimo iš PSDF biudžeto rezervo. Jei būtų leista naudoti šias lėšas iš PSDF rezervo, taip būtų užtikrintas didesnis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas pacientams, išlaikytas iki šiol pasiektas sveikatos priežiūros paslaugų lygis. Na, o šios lėšos būtų panaudotos apmokant ligoninėms už pacientams suteiktas paslaugas.

Lietuvoje darbuotojas mokesčių procentiškai sumoka daugiau nei skandinavas, o gauna už juos gerokai mažiau. Kodėl?

Praėjusią savaitę Seime pradėjo virti kasmetinės žūtbūtinės kovos dėl biudžeto kąsnio, parlamentarams vėl ryškiai afišuojantis, kaip jiems rūpi kurios nors interesų grupės gerovė ar kokios mokyklos savo apygardoje stogas. O legaliai dirbantys kvalifikuoti šios valstybės žmonės, juolab turintys vaikų, tai yra tie, kurie ir suneša milijardus į valstybės biudžetą, ir augina ateities visuomenės gerovės garantiją – vaikus, kraunasi lagaminus.
„Lietuvoje neapsimoka legaliai dirbti – geriau spekuliuoti, gyventi iš pašalpų, dirbti nelegaliai ar dirbti kitoje valstybėje, tai yra emigruoti. Lietuvoje neapsimoka ir auginti vaikų. Tik tokias išvadas diktuoja esama mokesčių sistema. Ji smaugia valstybę, užprogramavo demografines ir ekonomines problemas, ir to pasekmes jaučiame”, – diagnozuoja “Nordea” banko ekonomistas Žygimantas Mauricas, apgailestaudamas, kad jokių noro tai pakeisti požymių nematyti.
Per daug dramatizuojama? Anaiptol ne. Taigi kokia Lietuvos mokesčių sistemos tikrovė ir kuo ji skiriasi nuo politikų kartojamų mitų.

Mitas – Lietuvoje labai maži mokesčiai

Palyginkime, kokią dalį uždirbtų pinigų valstybei turi palikti išsilavinęs, kvalifikuotas, neblogai apmokamą darbą legaliai dirbantis žmogus, auginantis porą vaikučių, Lietuvoje ir tose šalyse, į kurias dažniausiai ir pasuka tokios šeimos keliai, – Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Airijoje, Vokietijoje ar JAV. Ž.Maurico skaičiavimais, didžiausia darbo mokesčių našta užgula Lietuvoje. Protingos valstybės varžosi dėl pačių šviesiausių protų, kuriems, žinoma, mokami ir didžiausi atlyginimai. Tačiau tokiems darbuotojams Lietuvoje, ypač jei turi vaikų, tenka mokėti kur kas didesnius mokesčius nei kitose valstybėse. 10 tūkst. Lt uždirbantis darbuotojas, turintis vaikų, valstybei atiduoda 41 proc. atlyginimo, kai net didelių mokesčių šalyse – mažiau: Vokietijoje – 36 proc., Norvegijoje – 18 proc., o mažų mokesčių Airijoje – vos 10 proc.
“Mėgstama girtis, kad Lietuvoje maži mokesčiai, bet tai netiesa – samdomiems darbuotojams ta našta didelė, – politikų mėgstamą mitą apie lietuviškų mažų mokesčių rojų griauna Ž.Mauricas. Jis skaičiuoja: – 31 proc. „Sodros” įmokos tarifas, plius 3 proc., kuriuos neva moka pats darbuotojas, o iš tikrųjų – darbdavys (išskirstymas padarytas tikriausiai tam, kad mokesčių našta neatrodytų tokia baisi), dar 6 proc. – privalomojo sveikatos draudimo įmoka, plius 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. Viską susumavus išeina, kad valstybė atima 42 proc. visų uždirbtų pajamų.”
Palyginkime: Airijoje žmogus, uždirbantis vidutinę algą, sumoka apie 25 proc. viso darbo užmokesčio fondo, daug uždirbantis – iki 40 proc., čia palankūs pelno mokesčio tarifai, todėl Airijoje steigiamos įmonės, kuriose dirba kvalifikuoti gerai apmokami darbuotojai, čia ateina tokie tarptautiniai koncernai, kaip „Google” ar „Microsoft”. Įprasta sakyti, kad didžiausius mokesčius moka skandinavai. Tačiau čia vidutinis darbo užmokestis – 3–4 tūkst. eurų, o darbo apmokestinimas – 35–40 proc., net mažesnis nei vidutinę algą uždirbančiojo Lietuvoje.
„Lietuvoje darbuotojas, visą darbo užmokestį gaunantis ne vokeliuose ir sąžiningai mokantis visus mokesčius, jų procentiškai sumoka daugiau nei skandinavas. O gauna už juos gerokai mažiau: jokia paslaptis, kad reikia papildomai susimokėti nuėjus į gydymo įstaigas, darželius, mokyklas ir pan.”, – konstatuoja Ž.Mauricas.
Laisvosios rinkos instituto vyresniosios ekspertės Kaetanos Leontjevos skaičiavimu, vienam privataus sektoriaus darbuotojui Lietuvoje šiemet teks sumokėti 42,7 tūkst. Lt mokesčių. Įspūdinga suma!
K.Leontjeva lygina: vidutinišką atlyginimą gaunančio Lietuvos dirbančiojo apmokestinimas siekia 38,9 proc., ir tuo lenkiame net ES vidurkį (36,7 proc.). Bet ir kiti mokesčiai kitose šalyse mažesni, pavyzdžiui, vienuolika ES šalių taiko mažesnį nei Lietuva standartinį PVM mokestį.
Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) analitikė Justė Pabarčiūtė mini priešingus atvejus: PVM Lietuvoje siekia 21 proc., o Švedijoje – 25 proc., mes mokame 15 proc. pelno mokestį, švedai – 22 proc. (dividendams – 30 proc.), o britai – 23 proc., bet PVM pas juos mažesnis nei pas mus – 20 proc.
Lyginimosi su kitomis šalimis skerspjūvių daugybė, tačiau akivaizdžiai matyti: dabartinės biudžeto dalybos nežada geresnės viešojo sektoriaus kokybės, vadinasi, mokesčių sistema arba jų skirstymas reikalauja pokyčių. Kokių?

Kodėl tarp atskirų sričių apmokestinimo tokios disproporcijos

DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka atkreipia dėmesį į skirtingų sričių apmokestinimo disbalansą. „Eurostato” skaičiavimais, pagal bendrą darbo apmokestinimą Lietuva darbuotojus spaudžia šiek tiek mažiau už ES vidurkį, esame dešimtoje vietoje nuo galo. Pagal vartojimo mokesčius – penkti nuo galo. Bet pagal kapitalo apmokestinimą – pirmi iš galo.
VMI analitikė J.Pabarčiūtė aiškina, kad apmokestinimo principai varijuoja pagal šalių išsivystymo lygį: jaunose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, vyrauja pridėtinės vertės, pajamų ir pelno mokesčiai, o senosiose Europos šalyse mokesčių sistemos labiau išplėtotos, kartu ir labiau reguliacinės: yra daugiau prekių, kurioms taikomi akcizai (valstybės sprendžia, kokie produktai yra žalingi, ir akcizais riboja jų vartojimą, pavyzdžiui, ledų, saldumynų, šokolado ir t.t.), taikomi įvairesni ir didesni aplinkosaugos mokesčiai (pavyzdžiui, už nerūšiuotas šiukšles, nuotekas ir t.t.), egzistuoja kiti mokesčiai, kurių atitikmenų Lietuvoje nėra, tarkim, religijų, socialiniai ir t.t.
Lietuva – maža atvira ekonomika, kurios reikšmingą dalį BVP sudaro eksportas (eksportui taikomas nulinis PVM tarifas). Lyginamoji eksporto dalis BVP Lietuvoje pastaraisiais metais didėjo, tai lėmė lėtas vartojimo atsigavimas: apie 73 proc. mokesčių tenka netiesioginiams (vartojimo) mokesčiams, apie 23 proc. – tiesioginiams (pelno, turto, pajamų). Tiesa, eksportuojantis sektorius jau dabar sumoka daugiau gyventojų pajamų ir pelno mokesčio ir paskatins ekonomikos augimą netiesioginiais būdais – čia paprastai mokamos didesnės algos, vadinasi, dar didėja galimybės vartoti bei investuoti. „Tokia apmokestinimo struktūra atitinka Margaret Thatcher požiūrį: teisinga apmokestinti „destrukciją” (vartojimą), o ne „kūrimą” (pajamas, pelną), nes toks apmokestinimo modelis skatina investicijas, vadinasi, ir ekonomikos augimą, didina paskatas dirbti ir užsidirbti”, – aiškina J.Pabarčiūtė.
Vis dėlto ekonomistas Ž.Mauricas turi kitą atsakymą, kodėl Lietuvoje tokia apmokestinamų sričių disproporcija: dažnai labiausiai apmokestinama ta grupė, kuri turi mažiausiai įtakos sprendimo priėmimui, – samdomi darbuotojai. Juk kai kalba pasisuka apie nekilnojamojo turto, žemės, energijos išteklių apmokestinimą, kuris Lietuvoje – vienas mažiausių Europoje (gamtinių dujų apmokestinimas bus tik įvestas, ir tai tik prispaudus ES, o Estijoje jis jau seniai yra), sukyla daug besipriešinančių asmenų, ir tas mokestis neįvedamas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ekonomika auga, prognozės gana optimistinės, nacionalinis biudžetas gausesnis milijardu, tačiau vis tiek deficitinis, be esminių pokyčių planų.

Subalansuotas eurui, bet neambicingas, neatspindintis optimistinių ekonomikos augimo prognozių – tokių vertinimų sulaukė paskelbti nacionalinio ir “Sodros” biudžetų 2014 m. projektai. Kad krizė baigėsi ar bent jau eina į pabaigą ir ekonomika atsitiesia, atrodo, pajus tik brangiausiai atlyginami valstybės tarnautojai ir teisėjai, kurie Konstitucinio Teismo nutarimu jau grįžta į ikikrizinę gerovę.

“Sodros” deficitas iš tikrųjų beveik 1 mlrd. Lt mažesnis

“Raktinis yra “Sodros” biudžetas, nes būtent “Sodros” deficitas yra bendro deficito didžioji dalis”, – pabrėžia buvusi finansų ministrė, dabar Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė.
Deja, “Sodros” biudžetas ir kitąmet bus deficitinis: praėjusią savaitę paskelbtame jo projekte numatyta, kad išlaidos viršys pajamas per 1,2 mlrd. Lt. Gera žinia tik ta, kad šis deficitas šiek tiek mažesnis už laukiamą šiųmetį. Daugiausiai lėšų, beveik trys ketvirtadaliai, bus skirta pensijoms.
Žinoma, galima laukti, kad ekonomikos augimas, didesnis užimtumas, sukuriantis geriau apmokamų darbo vietų, mažesnė emigracija subalansuos biudžetą. Tačiau daugelis ekspertų įspėja, kad manos iš dangaus laukti beviltiška – reikia imtis “Sodros” pertvarkos. Bet jos kitąmet ir vėl neplanuojama. Diskusijos apie įmokų ribų nustatymą, apie pensijų fondų prognozes keliasi į kitus metus, o sprendimų priėmimas – į nežinia kuriuos.
Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patarėjas, Vilniaus universiteto docentas dr. Teodoras Medaiskis pastebi, jog, maža pačios “Sodros” problemų, jos biudžetas tapęs patogia vieta visokiems valstybės nepritekliams “nukišti”, kad gražiau atrodytų valstybės finansai, ypač dabar, kai visomis išgalėmis norime įšokti į euro traukinį.
Ekspertas vardija: štai “Sodros” biudžete numatoma 100 mln. Lt užimtumo rėmimo priemonėms ir dar 71,5 mln. Lt – tas priemones įgyvendinančioms institucijoms išlaikyti. “Užimtumo didinimas, žinoma, labai svarbu, bet kuo čia dėti socialinio draudimo pinigai? Juk užimtumo rėmimas taikomas visiems šalies gyventojams – draustiems ir nedraustiems, tai kodėl jis turi būti finansuojamas draudimo, o ne valstybės biudžeto lėšomis? Juk tai valstybės vykdomos užimtumo politikos dalis. Finansų ministerija jau ne pirmi metai žada perimti šias išlaidas į valstybės biudžetą, tai įteisinta ir įstatymais, o faktiškai “Sodros” išlaidos užimtumui remti tik didinamos”, – kritikuoja T.Medaiskis.
Beveik 600 mln. Lt “Sodrai” kainuos palūkanų už skolas mokėjimas. “Ir vėl kyla teisėtas klausimas: kodėl tai daroma pensininkų ir kitų socialinio draudimo išmokų gavėjų pinigais? Ne kartą esu citavęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymą: “Asignavimai iš valstybės biudžeto skiriami, kai dėl Seimo ar Vyriausybės priimtų teisės aktų padidėja kurios nors socialinio draudimo rūšies išlaidos arba sumažėja pajamos, o socialinio draudimo įmokų tarifai šiai socialinio draudimo rūšiai nekeičiami arba keičiami nepakankamu dydžiu.” Pasakyta aiškiai – asignavimai skiriami, o ne skolinami, tai kodėl reikalaujama mokėti palūkanas?” – piktinasi T.Medaiskis.
Tiesa, nuo 2014 m. Finansų ministerija bent jau už naujai “skolinamas” sumas nebereikalaus palūkanų, bet už senas vis tiek reikės mokėti. Taigi menka iš to paguoda.
Pasak T.Medaiskio, 2014 m. biudžeto projektas ypatingas ir tuo, kad nebebus refinansuojama dalis įmokų, pervedamų į antrosios pakopos pensijų fondus, nors steigiant šią pakopą buvo susitarta, kad bent pusė iš “Sodros” pervedamų lėšų bus dengiama valstybės lėšomis. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas sako, kad “asignavimai iš valstybės biudžeto ar kitų valstybės piniginių išteklių gali būti skiriami išlaidoms, susijusioms su pensijų sistemos reforma, kompensuojant socialinio draudimo įmokų sumas, pervedamas į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus”. 2014 m. planuojama fondams pervesti per 450 mln. Lt, taigi bent 200 mln. Lt galėtų būti skiriama valstybės.
“Jei dabar suskaičiuotume tik čia išvardytas nepriklausytinas socialiniam draudimui išlaidas, “Sodros” deficitas būtų bent 900 mln. Lt mažesnis”, – konstatuoja T.Medaiskis.

Mūsų valstybė niekaip negali susikoncentruoti investavimui į ateitį, nes nuolat apmoka anksčiau pridalytus finansinius įsipareigojimus.

Premjero Algirdo Butkevičiaus į kairę ir į dešinę dalijami pažadai gal kai kam skamba kaip gražiausia muzika, bet ne ekonomistams ir bet kam, nors kiek suvokiančiam valstybės finansų sąrangos esmę. „Neįmanoma tuo pačiu metu judėti skirtingais vektoriais – ir laikytis fiskalinės drausmės, ir tesėti nepamatuotus pažadus“, – įspėja Seimo narys Kęstutis Glaveckas, ramindamas tik tuo, kad A.Butkevičius iš tų, kurie pažada, ko netesi. Tačiau šalia premjero  teorinio dosnumo valstybės pinigais, vis brangesnius biudžetui privalomus nutarimus priiminėja ir Konstitucinis Teismas (KT).
Tad koks balansas ant artimiausių metų biudžeto papildomų išlaidų ir papildomų pajamų svarstyklių?

KT: ekonomikos dėsniais vadovautis nevalia

Ikikrizinių 2008-ųjų pirmąjį ketvirtį, Statistikos departamento duomenimis, vidutinis atlyginimas į rankas privačiame sektoriuje (be individualių įmonių) buvo 1639 Lt, viešasis uždirbo daugiau –1670 Lt. Dabar atotrūkis dar padidėjo: privačiame uždirbama apie 1685 Lt, viešajame 1809 Lt, kur algos peržengė ikikrizines 7,7 proc., o privačiame – vos 2,7 proc.
Tačiau KT nusprendė atitaisyti, jų manymu, baisią neteisybę – birželį paskelbė, kad antikonstituciška buvo per krizę sumažinti daugiausia uždirbantiems valstybės tarnautojams, teisėjams, statutiniams tarnautojams algos koeficientus ar priedus, mažinti buvo galima tik bazinį atlyginimų dydį. „Danske banko“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė sako, kad jai, kaip ekonomistei, atrodo visuotinai suvokiama, kad sunkiu ekonomikos momentu gaunantieji didesnes algas valstybės sektoriuje galėjo daugiau prisidėti nei kokia bibliotekininkė, kuriai sumažinus algą tokia pat proporcija ji nebūtų galėjusi išgyventi. O pagal ekonomikos dėsnius algos kyla tada, kai atsigauna ekonomika ir gerėja mokesčių surinkimas, kas, deja, šiemet prastėja.
“Situacija paradoksali : Konstitucijoje tikrai nieko nėra konkrečiai parašyta, kaip valstybė turi elgtis krizės laikotarpiu, bet KT nutarimas reiškia, kad viešajame sektoriuje jokios korekcijos neįmanomos net išskirtiniu laikotarpiu. Tai juk buvo išskirtinė situacija, kai privačiame versle nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi verslai, tad ir viešajame buvo imtasi išskirtinių priemonių. Negi reikėjo su savo didžiuliu neefektyviu valstybės sektoriumi elgtis kaip Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir atsidurti dabartinėje jų situacijoje? “Atidaryta Pandoros skrynia, kuri apsunkins priemonių krizei suvaldyti arsenalą ateities Vyriausybėms”, – įspėja V.Klyvienė.
Seimo opozicijos atstovas konservatorius Jurgis Razma siūlo Konstitucijos pataisą: “Kažkada nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimai nėra šventa karvė ir gali būti keičiami. Dabar KT iš Konstitucijos dvasios išburia, kad jei kažkada buvo persistengta nustatant labai aukštas algas KT teisėjams, jų nebegalima sureguliuoti ir jos gali būti net didesnės nei prezidento.“
O didžiausia neviltis dėl KT nutarimo kilo praėjusią savaitę Vyriausybei preliminariai suskaičiavus, kiek tai kainuos: nors prievolė atstatyti ir kompensuoti algas galioja vos keliems tūkstančiams asmenų, pradedant šiuo spaliu kas mėnesį reikės 10 mln. Lt algoms atstatyti, o kompensacijos dirbantiems ir jau nebedirbantiems “nuskriaustiesiems” gali siekti  900 mln.–1 mlrd. Lt.

Kompensacijų sąrašas ilgas
Tačiau valdininkais ir teisėjais įsipareigojimų ir įpareigojimų sąrašas nesibaigia. “Įstatymuose vis pridedame saugiklių ir nuo pat nepriklausomybės pradžios vis kažką kompensuojame. Gal susiklosčius aplinkybėms tiesiog reikia  konstatuoti faktą, kad situacija šalyje bloga, todėl mažinamos pensijos ar algos”, – siūlo Verslo konfederacijos Mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas.
Kas garantuoja, kad Seime politikai nepasiūlys sumokėti kompensacijas ir už sumažintas algas ministrams, įvairiems politinio lygmens vadovams, o dabartiniams jas pakelti iki prieškrizinių? Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis tikina, kad Vyriausybė to nesiūlys, o kaip jau nuspręs Seimas, taip ir bus. Preliminariais skaičiavimais tuomet dar šiemet vien algoms atstatyti jau reiktų nebe 30 mln., o apie 50 mln. Lt, vadinasi, kitų metų suma pakiltų iki 200 mln. Lt, o kompensacijų – iki dangaus. O kiek reiktų lėšų, jei būtų nutarta peržiūrėti politikų ir viso viešojo sektoriaus netekčių konstitucingumą?
Tačiau premjeras dar pažadėjęs pakelti 5-10 proc.algas policininkams, gaisrininkams, pasieniečiams. Kokia tai bus suma, kol kas nėra suskaičiuota, bet visai VRM sistemai kitąmet pažadėta papildomi 100 mln. Lt. Krašto apsaugai papildomi įsipareigojimai siekia 34 mln. Lt, o kultūros darbuotojams žadama skirti papildomus 49 mln. Lt.
KT nutarimu kompensacijų už sumažintas pensijas laukia ir senjorai. Dar žadėta atstatyti per krizę sumažintas įvairias kompensacijas, išmokas, rentas, kas socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės skaičiavimu, valstybės biudžetą paplonintų 136 mln. Lt, o „Sodros“ dar 8 mln. Lt. Be to, pažadėta pradėti mokėti valstybines pensijas daugiavaikėms mamoms, išauginusioms penkis šešis vaikus (dabar mokama nuo septynių). O parlamentarai neabejotinai kovos dėl lėšų parlamentinei veiklai (dažniausiai – prabangiems automobiliams) ir reprezentacijai atstatymo.

Koalicija suformuota, portfeliai pasidalinti. Biudžeto projektas ant stalo. Artėja tiesos akimirkos, ar koalicija pradės vykdyti pažadus, ar ne. O žadėta buvo nemažai: PVM lengvatos vaistams, maisto produktams, viešbučiams, spaudai, meno bei intelektinei veiklai; minimalios algos, pensijų, vaistų kompensuojamos dalies didinimas, prioritetinių sričių skatinimas mokestinėmis lengvatomis ir dar daug kitų pagerinimų. Tarkime, naujoji valdžia pradės vykdyti pažadus. Tai, kad jie bus realizuojami vien skolos sąskaita – mažai tikėtina, lygiai taip pat sunkiai įsivaizduojamas susitarimas dėl atitinkamo biudžeto išlaidų sumažinimo. Vadinasi, verslui metas ruoštis mokesčių didinimui.Kokių?
Koalicijai politiškai būtų palanku didinti pelno ir nekilnojamo turto (NT) mokesčius. Deja, NT mokesčio būtų surenkama per mažai ir tik 2013 m. gale. Todėl vargu ar šio mokesčio pakeitimai bus esminiai. Pelno mokestį padidinus nuo 2013 m. sausio, verslas turėtų metus laiko planuoti ir ieškoti būdų mokesčio išvengti, o mokestis į biudžetą įplauktų tik 2014 m. rugsėjį ir vėliau. O kur dar siūlymai plėsti esamas ir įvesti naujas pelno mokesčio lengvatas. Juos įgyvendinusi, koalicija surinktų į biudžetą dar mažiau pinigų net ir didindama pelno mokesčio tarifą. Taigi, pelno mokestis – taip pat ne išeitis. PVM tarifo ši koalicija, panašu, kad nedrįs „liesti“, nedidins ir akcizų. Kas lieka? Gyventojų pajamų mokestis.
Finansų ministerijos duomenimis, 2012 m. I pusmetį nuo darbo užmokesčio sumokėta gyventojų pajamų mokesčio dalis sudarė apie 77% visos šio mokesčio sumos. Vadinasi, į šį valstybės pajamų šaltinį naujos valdžios akys kryps labiausiai.
Jeigu pajamų mokesčio didinimas (progresinis arba ne) būtų kompensuotas „Sodros“ tarifo mažinimu, tarifo perskirstymu tarp darbdavio ir darbuotojo arba įmokų „lubomis“ darbdaviui, verslui tai nebūtų labai baisus sprendimas. Nežymiai padidėjus gyventojų pajamų mokesčio tarifui, darbdaviai patiria tam tikrą spaudimą didinti darbo užmokestį, tačiau įprastai didinamos ne visos algos, o jei didinamos, tai vėliau nei mokestis ir laipsniškai, todėl neigiamas efektas dalinai amortizuojasi. Tačiau, jei gyventojų pajamų mokestis (progresinis ar ne) bus didinamas nemažinant „Sodros“ tarifo, jis neigiamai paveiks visus verslus, o labiausiai kuriančius didelę pridėtinę vertę ir mokančius dideles algas. Kaip sumažės Lietuvos konkurencingumas kovojant dėl naujų darbo vietų su kaimyninėmis šalimis priklausys nuo koalicijos pasirinkto gyventojų pajamų mokesčio didinimo scenarijaus.
2011 m. Lietuvoje 96,8% dirbančiųjų sudarė gaunantys iki 5500 Lt pajamų per mėnesį. Vadinasi, net ir padidinus mokesčio tarifą uždirbantiems daugiau pajamų, iki 70% kaip Prancūzijoje, ar net 90% kaip karo metais Jungtinėje Karalystėje, reikšmingesnės pajamų sumos surinkti į biudžetą nepavyks. Reiktų tikėtis, kad koalicija įvertins pastarąjį faktą bei riziką, kad daugiau uždirbantys gali pradėti „balsuoti kojomis“, ir pasirinks „plokštesnį“ progresinės sistemos variantą, labiau artimą jau egzistuojančiam. Juk kuo sistema bus „plokštesnė“, tuo daugiau bus surinkta pinigų į biudžetą ir tuo daugiau bus lėšų kitoms programinėms nuostatoms įgyvendinti. Šiaip ar taip, vien PVM lengvatoms finansuoti reikia kelių šimtų milijonų litų, taigi, reikia surinkti bent trečdaliu daugiau gyventojų pajamų mokesčio nei numatyta 2013 m. biudžeto projekte.
Laukia ir moraliniai išbandymai: kiek patys koalicijai priklausantys Seimo nariai yra linkę prisidėti prie labiau progresinės mokesčių sistemos kūrimo ir mokėti neproporcingai daugiau mokesčių nei uždirbantys mažiau. Nuo 2013 m. sausio 1 d. Seimo nario alga bus 8730 Lt per mėnesį. Įdomu, kokiu tarifu bus apmokestinamos pajamos iki 8730 Lt, o kokiu – šią sumą viršijančios pajamos?
Nepaisant šių galimų scenarijų, labai norisi tikėti, kad koalicija įgyvendins vieną labai svarbų pažadą  – dėl mokesčių sistemos pakeitimų tarsis su verslu ir kitomis interesų grupėmis, o pakeitimus įves ne anksčiau kaip po pusės metų (LSDP) ar net dvejų (DP). Labai norisi palinkėti koalicijai pradėti programų įgyvendinimą nuo pastarojo pažado tesėjimo.

15-oji Vyriausybė palikimo gavo rožinėmis prognozėmis paremtą biudžetą. O ką ji palieka 16-ajai?

Niekas nesvajoja paveldėti skolų ar nerealių įsipareigojimų. Deja, Vyriausybės dažnai palikimo randa rinkimų metų saldainiais pagardintą biudžeto projektą. Kiek skiriasi 15-osios Vyriausybės paliekamas kitų metų biudžetas nuo to, kurį ji gavo prieš ketverius metus, parengtą Gedimino Kirkilo socialdemokratų Vyriausybės, ir kurį dabartinė Vyriausybė smarkiai sukritikavo bei perdarė?

Didžiausia kupra – „Sodros“
Skaičiai, kurie, žinia, yra nepralenkiamas žongliravimo įrankis politikams, ypač rinkimų kovos įkarštyje buvo vartomi aukštyn žemyn. Tačiau nenuneigsi: nacionalinio (valstybės ir savivaldybių) biudžeto pajamų planas kitiems metams, 28,8 mlrd. Lt, lenkia 3,3 mlrd. Lt G.Kirkilo Vyriausybės planuotąsias 2009 m. ir 1,7 mlrd. Lt – netgi dar ekonominės gerovės 2008 m. faktines pajamas.
Nacionalinis biudžetas kitąmet bus beveik subalansuotas, net ir neatlikus žadėtų kardinalių struktūrinių reformų sveikatos apsaugos, vidurinio švietimo sistemos, valdymo srityse. Juk pajamos ir išlaidos kitąmet, pagal finansų ministrės Ingridos Šimonytės biudžeto scenarijų, turėtų prasilenkti vos 0,7 mlrd. Lt. O 2009 m. tuometis finansų ministras Rimantas Šadžius siūlė išlaidauti per 2,6 mlrd. Lt daugiau, nei planuota surinkti pajamų į nacionalinį biudžetą.
Taigi būtų galima ploti katučių, kad išmokome taupyti, o pajamos viršija ikikrizines. Tačiau kokia kaina sumažėjo valstybės biudžeto skylė, rodo kitas – Socialinio draudimo fondo biudžeto kitų metų projektas. Čia 12,2 mlrd. Lt pajamų projekcija menkesnė nei 2009 m. 0,9 mlrd. Lt, o žirklės tarp išlaidų ir pajamų – katastrofiškai didesnės, nei planuota prieš ketverius metus: tada tikėtasi beveik nedeficitinio „Sodros“ biudžeto, dabar skylė turėtų siekti 1,75 mlrd. Lt. O juk, kad ir kaip skaičiuosi, valstybės piniginė viena, nors ir su keliais skyreliais.
“2008 m. „Sodros“ biudžeto deficitas siekė 0,5 mlrd. Lt, o per ketverius metus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė sugebėjo jį padidinti 9 mlrd. Lt. Ir tokius rezultatus valdantieji vadina efektyviu valdymu?!“ – socialdemokratas Algirdas Sysas piktinasi, kad rinkimų kampanijos metu valdančioji dauguma deklaravo išgelbėjusi „Sodrą“ nuo bankroto, o realybė, kurią, pasak jo, iliustruoja skaičiai, deja, priešinga.
Socialdemokratas daro išvadą, kad tokį deficito didėjimą lėmė tai, kad pensijos buvo grąžintos į ikikrizinį lygį, o algos nepajudėjo iš mirties taško, nebuvo didinamas minimalus atlyginimas. Prie to dar reikia pridurti, kad didėjo nedarbas. „Sodros“ pajamų kreivė rodė, kad dėl nedarbo, sumenkusių algų pajamos vis mažėjo, o pragyvenimo šaltinio netekusiems žmonėms reikėjo mokėti vis daugiau socialinių išmokų.
A.Sysas teisus: toks deficitas – ne tik pasaulinės krizės, bet ir kai kurių abejotinų A.Kubiliaus antikrizinių priemonių, ypač nustekenusių verslą, rezultatas. Pavyzdžiui, pompastiškai reklamuotas verslo gaivinimo planas su smagračiais ir sunkiai suvokiamais jo šlovingo vykdymo procentais tyliai dingo iš vyriausybinių tinklalapių, nepalikdamas ženklaus indėlio mūsų gyvenime. Nemažai finansų ekspertų klaida vadina ir atsisakymą skolintis iš TVF.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.