BFL nuotr.

Aušra LĖKA

Gaisrininkai gauna piliečio pagalbos prašymą ir sparčiai išsprendžia jo problemą, tad ir pasitikėjimas jais pats didžiausias. Toks principas turėtų veikti visose mokesčių mokėtojų išlaikomose institucijose: sparčiai ir efektyviai spręsti piliečių problemas, o ne rašinėti kokius popierius.

Tokį receptą, kaip didinti pasitikėjimą valstybės tarnautojais, „Veido“ apskritojo stalo diskusijoje Valstybės dienos išvakarėse pateikė Mykolo Romerio universiteto rektorius dr. Algirdas Monkevičius.

Dabar valstybėje yra apie 69 tūkst. vadinamųjų biurokratų.

Kiek reikia Lietuvai valdininkų, kodėl nemažėjant išlaidų valstybės tarnautojams ir jų kvalifikacijai pučiasi ir išlaidos ekspertams, ar valstybės tarnyboje įmanoma moderni vadyba, diskusijoje mintimis taip pat dalijosi Vy­riau­sybės kancleris dr. Alminas Mačiulis, Seimo Audito komiteto narė Jolita Vaickienė, „Berlin Chemie Menarini Baltic“ generalinis direktorius dr. Algimantas Bla­žys ir „Baltic Institute of Corporate Go­ver­nan­ce“ prezidentas Paulius Martinkus.

Gyventojų mažėja – valdininkų daugėja

Nuo šios Vyriausybės kadencijos pradžios valstybėje gyventojų sumažėjo 83 347, o valdininkų, skaičiuojant užimtus etatus, padaugėjo 245. 2013 m. sausio 1 d. tūkstančiui gyventojui jų teko 23,7, o dabar – 24,5.

A.Mačiulis: Dabar valstybėje yra apie 69 tūkst. vadinamųjų biurokratų. Nuo šios Vyriausybės kadencijos pradžios nepavyko labai smarkiai su­mažinti jų skaičiaus – sumažėjo apie 1,3 tūkst. etatų. Oponentai sako, kad didžioji jų da­lis – buvusios neužimtos pareigybės. Bet tai buvo galimybė didinti biurokratų skaičių, da­bar jos neliko, nors visi ministrai bandė pagrįsti, kad tie etatai reikalingi, tik laikinai tušti, o at­siradus finansinių galimybių žmonės bus įdarbinti.

Vis dėlto nesutikčiau, kad valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimas sprendžia problemas. Turi būti aiškiai suprantama, kad atitinkamoms funkcijoms atlikti reikia atitinkamos komandos.

A.Blažys: Tie 69 tūkst. – tai daug ar mažai, palyginti su kitomis ES šalimis?

A.Mačiulis: Įvairiose šalyse – skirtinga skaičiavimo metodika: vienur įtraukiami statutiniai pareigūnai, kitur – ne, kai kurios šalys įskaičiuoja visą viešąjį sektorių (sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos ir kt. darbuotojus). Pagal Eurostatą, kuris visas ES nares vertina pagal tą pačią metodiką (skaičiuoja dirbančiuosius viešojo valdymo, gynybos ir privalomojo socialinio draudimo sektoriuje), Lietuva arti vidurkio: pas mus dirbantieji šiuose sektoriuose sudaro 2,78 proc. visų šalies gyventojų, o ES vidurkis – 2,96 proc.

Net palyginti su estais (o mėgstame su jais lygintis), skaičiuojant procentiškai gyventojų skaičiui pas mus valstybės tarnautojų šiek tiek mažiau. Taip, estai pastaraisiais metais gana ryžtingai mažino jų skaičių. Bet problemas sprendžia ne valstybės tarnautojų mažinimas, o jų veiklos kokybė – kad jie eitų į darbą ne atsėdėti ir užsiiminėti procesu – surašė kokį raštą, kažkam nunešė.

Valstybės tarnautojų ir viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius Lietuvoje – apie 300 tūkst., arba apie 10 proc. gyventojų. Pavyzdžiui, Vokietijoje šis skaičius labai panašus – 9,5 proc.

J.Vaickienė: Seimo Audito komitetas skaičiuoja ne tą keistą skaičių – leistinus etatus, o realiai užimtuosius, ir per pastaruosius porą metų jų daugėja: nuo 2014 m. sausio valstybės tarnautojų (be savivaldybių) buvo 40,2 tūkst., dabar šimtu daugiau. Savivaldybių valdininkų kiek buvo, tiek ir tebėra – 13,6 tūkst. Vienintelių sumažėjo tik statutinių – buvo 17 tūkst., liko 16 tūkst. Policijos, Sienos apsaugos departamentai įvykdė reformas ir sumažino realius etatus. Tad tendencija tokia: valdininkų daugėja, statutinių pareigūnų mažėja.

P.Martinkus: O kur dar įvairios viešosios įstaigos – kiek jų pristeigta prie ministerijų, departamentų, kiek dar yra visokių įstaigėlių, kur valstybė yra dalininkė. Taip, reikia pripažinti, kad valstybės tarnautojų algos nedidelės, o norime gerų specialistų, kurie priimtų gerus sprendimus, nes nuo tų sprendimų priklauso ir šalies ekonomika, tad valstybė steigia viešąsias įstaigas, taip sudarydama galimybę mokėti didesnius atlyginimus. Tačiau šie darbuotojai iškrinta iš valstybės tarnybos vaizdo, lieka už valstybės tarnautojų skaičiaus, nors tai papildoma valstybės tarnybos ranka. Tad realaus valstybės tarnautojų skaičiaus nežinome.

A.Monkevičius: Valstybės tarnautojų ir viešojo sektoriaus (mokytojų, sveikatos bei socialinės apsaugos ir kt.) darbuotojų skaičius Lietuvoje – apie 300 tūkst., arba apie 10 proc. gyventojų. Pavyzdžiui, Vokietijoje šis skaičius labai panašus – 9,5 proc. Bet efektyvumą lemia ne pats skaičius, o darbo kokybė.

A.Mačiulis: Siekiama nedidinti valdininkų skaičiaus, jungti giminingas institucijas. Pernai Krašto apsaugos ministerijai teko papildoma funkcija – atkurti šauktinių kariuomenę. Tam neskirta nė vieno papildomo etato – kitos ministerijos atidavė savo laisvus. Yra teigiamų poslinkių verslą prižiūrinčių įstaigų, visuomenės sveikatos centrų, teisinės pagalbos tarnybų konsolidavimo programose, Ne maisto prekių inspekcija prijungta prie Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, sujungti Audito ir apskaitos, Turto vertinimo priežiūros tarnyba ir Įmonių bankroto valdymo departamentas. Vyriausybė priėmė sprendimus dėl megareguliatoriaus – Kainų konkurencijos tarybos ir Energetikos inspekcijos jungimo.

Pučiasi išlaidos ir kvalifikacijai, ir ekspertams

A.Mačiulis: Taip, turime siekti perduoti verslui tas funkcijas, kurios nebūdingos valstybei. Tai vyksta. Bet kai samdome verslą atlikti tų funkcijų, piktinamasi, kad didėja išlaidos.

J.Vaickienė: Bet tai turi koreliuoti: didėja išlaidos ir valdininkų išlaikymui, ir jų kvalifikacijai, ir ekspertams iš šalies.

A.Mačiulis: O kiek darbuotojų kvalifikacijai išleidžia progresyvios verslo įmonės? Tačiau jei valdininkai mokomi šiuolaikinių vadybos metodų, jei dalijamasi patirtimi su progresyviomis valstybėmis, matome tai kaip blogį.

J.Vaickienė: Nematome kaip blogio, tik žiūrime, kaip tai koreliuoja su darbo kokybe. Štai pavyzdys iš viešojo sektoriaus: Valstybės kontrolės ataskaitoje dėl pedagogų kvalifikacijos matome, kiek išleista lėšų, tačiau kokia grąža? Švietimas eina žemyn. Neturime mokytojų kvalifikacijos kėlimo strategijos. Valstybės tarnautojų kvalifikacijai taip pat išleidžiama daug, tačiau vis tiek papildomai samdomi specialistai.

A.Monkevičius: Atkreipėme tiek darbdavių, tiek darbuotojų, tiek Valstybės tarnybos departamento dėmesį, kad socialiniuose tinkluose, internete galima rasti nemažai nemokamų mokymosi platformų, kur galima beveik nemokamai tobulėti.

A.Mačiulis: Tačiau jei valstybė dalyvauja labai svarbaus tarptautinio arbitražo procese, kur oponentas samdo aukščiausios kvalifikacijos teisininkus ir valstybei gresia daugiamilijoninė bauda, valstybė turi samdyti analogiško lygio advokatus. Išlaidų ekspertams padidėjimą pernai daugiausia ir lėmė išlaidos Energetikos ministerijos samdytiems teisininkams.

J.Vaickienė: Jei jų reikia tarptautinėse bylose, niekas nesiginčija, tačiau tai vienetinis atvejis. Paprašėme ministerijų detalizuoti išlaidas ekspertams. Jie samdomi ir tokioms paslaugoms kaip viešiesiems pirkimams organizuoti ar finansinėms ataskaitoms parengti net tais atvejais, kai ministerija turi Finansų departamentą ar viešųjų pirkimų specialistų.

Dėl valdininkų darbo broko kalti ir politikai

A.Monkevičius: Valdininkų skaičiaus sumažinimas – neesminis dalykas. Esminis – kaip mokesčių mokėtojų pinigai kelia valstybės pažangą ir didina valstybės piliečių pasitenkinimą.

Pas mus vyraujanti nuomonė – kad visi valdininkai vagys ar kad tik kavą visą dieną gurkšnoja.

Lietuva priklauso prie tų šalių, kuriose santaika tarp valstybės ir gyventojų menka. Estai, skandinavai, vokiečiai kur kas labiau pasitiki savo išrinktais politikais ir biurokratais, žino, kad jų priimti kartais ir nepopuliarūs sprendimai atitinka viešąjį interesą. Pas mus vyraujanti nuomonė – kad visi valdininkai vagys ar kad tik kavą visą dieną gurkšnoja. Bet kai kuo, taip pat išlaikomu mokesčių mokėtojų pinigais, pasitikima, pavyzdžiui, gaisrininkais. Jie, vos gavę piliečio pagalbos prašymą, sparčiai išsprendžia jo problemą nerašinėdami kokių pranešimų, per kiek atvažiuos, tad ir pasitikėjimas gaisrininkais pats didžiausias. Norint, kad valstybės tarnyba būtų pasitikima, toks principinis modelis turėtų veikti visose mokesčių mokėtojų išlaikomose ir mums paslaugas teikiančiose institucijose: reikia kaip gaisrininkams sparčiai ir efektyviai spręsti piliečių problemas, o ne rašinėti kokius popierius. Ta kryptimi einama: naujo valstybės tarnybos įstatymo projekte aiškiai apibrėžiamos valstybės tarnautojų kompetencijos, kad nebūtų snaudžiančių darbe.

A.Mačiulis: Gaisrininkas atvažiavo, užgesino gaisrą, o valstybės tarnautojo veiklos rezultatus sunkiau pamatuoti. Daug metų dirbu valstybės tarnyboje ir matau, kaip sudėtinga pavaldinį įtikinti, kokio rezultato jis turi siekti ir kaip jį išmatuoti. Anksčiau būdavo dar sunkiau, sakydavo, koks čia rezultatų matavimas – aš valdininkas, tiesiog dirbu, ką tą dieną paveda.

A.Monkevičius: Kai kur yra konkretūs rodikliai, bet kai kur labai daug lemia subjektyvioji dimensija: paslaugos gavėjų pasitenkinimas, pasitikėjimas ta institucija ir kokios tendencijos – kilimo ar smukimo. Tai matuoti reikia išmokti ir su tuo sieti darbuotojų kompetencijų, kvalifikacijos kėlimą. Čia rezervų daug ir esame pasmerkti sėkmei, nes esame apsupti šalių, kurios tai neblogai daro, tik mums reikia sparčiau mokytis. O tai jau priklauso nuo mūsų pačių.

J.Vaickienė: Paslaugos gavėjai turi būti patenkinti, bet kodėl taip nėra? Estai tikrai pažengę daugiau. Kažkur esame įstrigę.

Pas mus žmonės nesąžiningai atlieka savo pareigas.

A.Monkevičius: Žinoma, problemų dar iki kaklo. Reikia veikti veiksmingiau, ir tai jau politikų reikalas – kiek politikai, partijos norėtų pagerinti valstybės aparato darbą. Reikia spartesnio ir ryžtingesnio politinių sprendimų priėmimo, labai svarbu motyvacijos sistema ir gerųjų pavyzdžių sklaida. Pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija – kokia buvo ir kokia dabar. Sektinos permainos valstybės energetikos įmonėse. Arba kai kurios savivaldybės: vienose vieno langelio principas veikia puikiai, o kitur aplaidžiai. Turime geros patirties ir ją reikia paversti taisykle, o ne atvirkščiai.

A.Blažys: Tikrai yra daug gerų valdininkų, tad erzina paskleista nuomonė, kad visi jie – sukčiai, negeri. Štai ir „Veido“ kasmet renkamas geriausias valstybės tarnautojas: visi per dvylika metų rinkimų nugalėtojai – iškilūs žmonės.

Valdininkų įvaizdį savo sprendimais dažnai ter­šia politikai. Žinau tai iš savo srities – vaistų in­dustrijos: štai nekompensuojamųjų vaistų rinkoje, kaip ir turi būti, vyksta aštri konkurencija, o ten, kur įsikiša valstybė, kompensuojamųjų vaistų srityje, privisę visokių tarpininkų, norinčių čia sušilti.

Arba štai lyginamės su estais. Gerai žinau jų sveikatos apsaugos sritį, nes su jais dirbu nuo pat 1992 m. Estai vos atgavę nepriklausomybę labai ryžtingai ėmėsi reformų sveikatos apsaugos srityje: sumažino perteklinių lovų, įdiegė el. sveikatos modelį, nėra ką lyginti, kaip dabar ji veikia Estijoje, o kaip pas mus. Pas mus žmonės nesąžiningai atlieka savo pareigas.

J.Vaickienė: Sumos el. sveikatai išleistos dvigubos, nei buvo numatyta, bet sistema nefunkcionuoja.

P.Martinkus: Teko dirbti su valstybės valdomomis įmonėmis. „Lietuvos energija“, „Klaipėdos nafta“ – labai puikūs pavyzdžiai, kaip diegiami skaidrumo, geros valdysenos principai. Bet teko bendrauti su Sveikatos apsaugos ministerija: sakėme – štai yra tam tikri vadybos principai, kaip užtikrinti, kad viešasis sektorius veiktų efektyviai, pradedant nuo paprasčiausio skaidrumo. Bet tuometė ministrė pasakė – ačiū, nereikia. Ir tokia situacija tęsiasi visus 26 nepriklausomybės metus.

Dėl valstybės valdomų įmonių turime Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kurios nariais siekiame tapti, rekomendacijas – kodėl neįmanoma jų perskaityti ir jomis remtis, tada būtų visai kitas rezultatas. Kiek galima kalbėti apie miškų urėdijas, nors tiek ekspertų sakė, kad jas reikia sujungti, nes dabartinė struktūra nelogiška. Arba „Lietuvos geležinkeliai“: priėjome iki to taško, kai arba milijoninė bauda, arba susitvarkome, nors seniai kalbėta, kad šią įmonę reikia reorganizuoti. Arba ligoninės – sistema neefektyvi, nes neefektyvus tinklas. Reikia žiūrėti iš valstybės pozicijų: kiek turime resursų, kaip užtikrinti, kad nesusidarytų eilių. Ne vienas vadybos specialistas galėtų pasakyti greitų sprendimų, kad sumažėtų eilės, bet idėjos nepriimamos.

A.Mačiulis: Apie urėdijų sujungimą iš tiesų seniai kalbama, bet savam krašte pranašu nebūni. O kai gauni rekomendacijų iš EBPO, kuri yra ne tik turtingų, bet ir modernių, išmintingų valstybių klubas, reikia pasinaudoti gerąja praktika. EBPO gairėms įgyvendinti Vyriausybė priėmė priemonių planą.

J.Vaickienė: Esmė – ar mokesčių mokėtojų pinigai naudojami efektyviai, ar neefektyviai. Taip, yra gerų valstybės valdomų įmonių pavyzdžių. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradėjo šių įmonių pertvarką, dabartinė taip pat nemažai padarė, į valstybės įmonių valdybas įtraukė daugiau nepriklausomų narių, Ūkio ministerija rengia nutarimą jų skaičių didinti iki pusės. Tačiau kai Valstybės kontrolė atidžiau pasidomėjo net vienu iš gerųjų pavyzdžių, paaiškėjo, kad apie skaidrumą ir viešumą ten lyg ir deklaruojama, bet jei į įstatymą neįrašyta, jog tai turi galioti ir subrangovui, to ir nesilaikoma.

Reikia nebijoti identifikuoti problemų, tačiau politinio lygmens pareigūnų, ministerijų nedrąsa tą daryti akivaizdi. Kiekvienas ministras atsakingas už tai, kaip veikia valdymo sistema jam pavaldžiose struktūrose. Dabar Valstybės kontrolė pirmą kartą atlieka ministerijos valdymo auditą: Kultūros ministerijos pavyzdžiu žiūri, ar nesidubliuoja ir nesikryžmina funkcijos, ar visi turi darbo. Pačios ministerijos kažkodėl neinicijuoja tokių peržiūrų. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerija nuo senų laikų tiek išsiplėtusi, tiek visokių struktūrų pristeigusi. Kam Žemės ūkio ministerijai Protokolo skyrius?

A.Mačiulis: Dėl nepriklausomų valdybų narių – tai jie tikrai padeda gerinti įmonių vadybą, bet tai ne panacėja. Taip, valdininkai turi dirbti savo darbą, o ne užsiimti modernia įmonių vadyba. Bet nepriklausomi nariai kartais irgi gali būti problema, kad neišsirutuliotų į tam tikrų jų interesų protegavimą. Turi būti balansas.

„Lietuvos geležinkeliai“ yra 26 metų politinio neveiksnumo įkaitai. Jei būtų sutvarkytas subsidijavimas, liktų pinigų ir „Rail Balticai“.

P.Martinkus: Valstybės valdomoms įmonėms iš Vyriausybės, ministerijų keliami tikslai tiesiog neracionalūs. Pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliai“ už keleivių vežimą kasmet subsidijuojami apie 30–40 mln. eurų. Ar tikrai tiek norime išleisti keleivių vežimui, juolab iš tikrųjų lengvatinis vežimas kainuoja juokingą, palyginti su šia, sumą? Gal geriau tiek skirti gydytojams ar gaisrininkams? Kodėl tokia suma net neina per valstybės biudžetą, yra paslėpta subsidija? „Lietuvos geležinkeliai“ turėtų sumokėti dividendus į biudžetą, o Seimas patvirtintų sumą, kurios reikia keleivių vežimui subsidijuoti. Net formulė, kaip skaičiuoti šias subsidijas, kelerius metus buvo su klaidomis.

A.Mačiulis: Yra ir kita medalio pusė: jei norime turėti modernią infrastruktūrą, „Rail Balticą“, valstybei reikia prisidėti, o ji neprisideda tiek, kiek reikėtų. Tad sumažinus dividendus kryptingai paliekama lėšų investicijoms.

P.Martinkus: „Lietuvos geležinkeliai“ yra 26 metų politinio neveiksnumo įkaitai. Jei būtų sutvarkytas subsidijavimas, liktų pinigų ir „Rail Balticai“.

A.Blažys: Taksi būtų pigiau vežti, nei mokėti tokias subsidijas.

J.Vaickienė: Savivaldybių lygmeniu keleivių pavėžėjimas irgi nuostolingas. Bet lygini savivaldybes ir išlenda, kad vienos gali tvarkytis efektyviau, o kitos – ne.

A.Blažys: Esu sveikatos apsaugos srities vadybininkas, stebiu jos reformas. Čia taip pat neįtikėtinas neryžtingumas: rajonuose stovi ligoninė, kuri reikalinga tik tos vietos gydytojams ar merui, nes vyr. gydytojas yra jo draugas. Tačiau niekas neapskaičiuoja, kiek tai kainuoja ir kad nuvežti pacientą kitur daug pigiau. Jau 26-eri nepriklausomybės metai, o negalime tokio paprasto dalyko išspręsti. Per daug žiūrima pažinčių, nėra atsakomybės valstybei, bet tai turi nulemti aukštuose postuose esantys žmonės, politikai. Tačiau jei norėsi būti visiems draugas, nieko nepadarysi, taip tik švaistomi pinigai.

A.Monkevičius: Buvau politikoje (A.Mon­ke­vičius 2008 m. buvo švietimo ir mokslo ministras – red. past.) ir galiu pasakyti, kas daro didžiausią įtaką politikų sprendimams, – visuomenės elitas, kuris yra turtingas ir įtakingas. Politikai ne visada savarankiški priimdami sprendimus. Tai tam tikro politinio ir ekonominio elito kultūra, jų suvokimas. O atsakomybė turėtų būti orientuota į valstybės interesus. Tokios valstybės, kurioje ir jų pačių anūkams būtų malonu gyventi. Tas elitas turi sąmonėti greičiau, suvokti, kad tie sprendimai ir jiems paties reikalingi. Politikams didelį spaudimą daro ir kai kurie aukštieji administratoriai.

A.Blažys: Klausimas ir apie valdininkų kompetenciją bei atsakomybę. Žiniasklaidoje rašyta, kad apie du trečdalius žmonių nesumoka baudų už eismo taisyklių pažeidimą. Jei valstybė negali išsireikalauti, tai kokia tai valstybė, tiksliau, valstybės tarnautojai?  Ar įsivaizduojate tokią situaciją Vokietijoje?

A.Mačiulis: Skolos išieškojimas kartais kainuoja brangiau nei pati skola, bet situacija gerėja ir šioje srityje – dabar jau nesumokama apie trečdalį baudų. Jei nesi atsiskaitęs su valstybe, pavyzdžiui, negausi techninės apžiūros paslaugų, jau pateiktas siūlymas, kad taip būtų registruojant ginklą ir kt. Stipriname ir kovą su šešėliu, koregavome atitinkamus teisės aktus.

Ar reikia esminės revoliucijos

A.Mačiulis: Nemanau, kad mūsų valstybės tarnybą reikėtų iš esmės keisti. Sistemiškai keitėme valstybės sandarą ir diegėme vakarietiškus metodus, kai rengėmės stoti į ES. Žinoma, nereiškia, kad nebereikia reformų, jos turi būti vykdomos nuolat atsižvelgiant į naujus iššūkius ir lūkesčius.

P.Martinkus: Labiausiai mūsų valstybės tarnyboje ir visame viešajame sektoriuje trūksta aiškių ir konkrečių strateginių tikslų ir kad jie sietųsi valstybės mastu – trūksta bendros tikslų piramidės. Tarnautojai nesupranta visumos tikslo, prie kurio jie prisideda.

Tiesa, būdamas tuomečio ūkio ministro Rimanto Žyliaus visuomeniniu patarėju, mačiau, kad neretai valstybės institucijose puikiai strateguojama. Tik, bėda, visa tai atgula į stalčius ir numiršta. Reikia neprisirašyti per daug, suvokti hierarchiją. Pavyzdžiui, iškeliami penki ministerijos tikslai šiems metams ar kadencijai. Visi turi žinoti, kaip jie toliau skyla į žemesnius padalinius: ką daro jiems pasiekti viceministrai, skyriaus, departamento vadovai, ką eiliniai tarnautojai – kiekvienas turi nusistatyti priemones tiems tikslams pasiekti. Tai gražia piramide turi sugulti į kiekvieno ministerijos darbuotojo tikslus, kad atlikdamas bet kokį darbą jis suvoktų, kaip tuo prisideda prie kurio nors iš tų tikslų įgyvendinimo. Verslas dirba tokiu principu.

Valstybės tarnyboje galioja ir tie patys vadybos principai – kaip pritraukti geriausių specialistų, kaip juos motyvuoti, kaip nukreipti siekti tikslų.

A.Blažys: Bet ar įmanoma ir valstybės tarnyboje, kaip versle, mažinant žmonių skaičių didinti atlyginimus? Juk valdininkų algos tikrai nedidukės, tada jie lengvai paperkami.

A.Mačiulis: Dabartinis Valstybės tarnybos įstatymas, reglamentuojantis valstybės tarnautojo statusą ir atlyginimą, kažkada buvo progresyvus, bet dabar jau atgyvenęs. Dabar gavo koks valstybės tarnautojas kvalifikacinę klasę ir turi ją iki gyvos galvos. Naujajame projekte jų neliktų, o siūlomas kompetencijų modelis spręstų atlyginimo problemą: jei pasiekiau gerą rezultatą, galiu gauti didesnį atlyginimą.

Labai svarbi ir atrankos sistema. Šios Vy­riau­sybės įdiegtas kompetencijų egzaminas – vienoks pretenduojantiems į vadovus, kitoks į žemesnes pareigas. Daug metų pirmininkaudamas atrankos komisijai matau, jog nebeateina tokių, kad pačiai komisijai nepatogu klausytis, – dauguma pasirengę, turintys bendrųjų kompetencijų jauni žmonės, kurie ateina į valstybės tarnybą kad ir už mažesnį atlyginimą, bet ilguoju laikotarpiu mato perspektyvą augti, matyti globalų pasaulį, o įgiję patirties gali siekti karjeros ne tik pačioje valstybės tarnyboje, bet ir versle ar tarptautinėse organizacijose. Daug buvusių valdininkų pasiekė puikią karjerą kitose srityse.

P.Martinkus: Bet reikia liberalizuoti ir valstybės tarnautojų atleidimą. Visi baiminasi, kad taip valstybės tarnyba bus politizuota ir bus didelė kaita po kiekvienos Vyriausybės pasikeitimo, tačiau turėtų būti sudarytas lankstesnis tarnautojų atleidimo mechanizmas.

Iš valstybės tarnybos išėjau į verslą, kad galėčiau geriau gyventi ir realizuoti savo potencialą.

J.Vaickienė: Svarbu ir atranka, ir motyvacija, ir į kokią struktūrą patenka. Jauni žmonės mato daug bereikšmių funkcijų, kurias turi atlikti, didelė problema – tarpinstitucinis nesusikalbėjimas, nes kiekviena institucija gyvena sau: ar IT įdiegimas, ar galimybių studijos. Savivaldybininkai pasakoja, kad penkios institucijos prašo kartais ir tų pačių duomenų, tik kiek kitu pjūviu, tad savivaldybė turi išlaikyti darbuotoją atsakymams rengti. Nėra analizės, kokias kas funkcijas turi atlikti, ar jos nesidubliuoja, ar nėra bereikalingų etatų.

Pavyzdžiui, paprašėme ministerijų informacijos, kiek padaryta galimybių studijų. Pasirodo, per kelerius metus jų pridaryta už daugiau nei 5 mln. eurų, penkios ministerijos ta pačia tema padaro po studiją, bet jos neįgyvendintos.

A.Blažys: Reikia atskirti politiką nuo valdininkų. Štai Suomijoje Sveikatos apsaugos ministerijoje – 25 politikai, o Sveikatos departamente – 300 sveikatos apsaugos valdininkų. Partijos keičiasi, duoda departamentui užduotis pagal programines kryptis. O pas mus, pats mačiau Sveikatos apsaugos ministerijoje, – atėjo naujas ministras, profesionalai išvaikyti, pasiimti draugai.

Bet viskas ir Lietuvoje eina į gera, valstybės tarnyboje daugėja profesionalų. Tad reikia pasakyti, kas blogai, bet nekeikti visumos.

Kodėl pats išėjau iš Sveikatos apsaugos ministerijos? Nes už tokį atlyginimą nenorėjau dirbti. Iš valstybės tarnybos išėjau į verslą, kad galėčiau geriau gyventi ir realizuoti savo potencialą.

A.Mačiulis: Savikritika reikalinga, bet nereikia ir menkinti savo valstybės funkcionavimo. Dabar per­teikiame savo valstybės valdymo patirtį Kro­a­tijai, Moldovai, Azerbaidžanui. Kai ten pristatome savo modelį, jie stebisi, kaip toli mes pažengę.

J.Vaickienė: Bet ne kokiai Austrijai pristatome. Ar norime lygintis su Moldova?

A.Blažys: Į mūsų Radiacinės saugos centrą atvažiuoja mokytis ir iš išsivysčiusių šalių.

A.Mačiulis: Mūsų valstybės tarnyboje yra teigiamų permainų, tik ne visada gebame tai iškomunikuoti. Mūsų visuomenė nepriima pozityvios informacijos, bendra opinija – kad valdininkų skaičius pučiasi, o jie blogi, viešojoje erdvėje kalbant apie valdininkus girdėti vien neigiama informacija.

J.Vaickienė: Bet pinigų viešiesiems ryšiams skiriama daug – kiekviena ministerija turi viešųjų ryšių specialistų, ištisus departamentus.

A.Monkevičius: Reikia ne tik pranešimų spaudai, bet ir mokėti gyvai bendrauti, o tokių gebėjimų trūksta. Visi, kurie išlaikomi iš mokesčių mo­kė­to­jų – ar būtų biurokratai, ar valstybės institucijų, įmo­nių darbuotojai, turėtų veikti efektyviai ir spar­čiai, kad valstybė sparčiai vystytųsi. Bet dar di­de­lė dalis – vakardiena. Pakeisti sistemą nėra pa­prasta.

Labiausiai mūsų visuomenei, valstybei trūksta bendros vizijos, strategijos, kur mūsų stiprybės, kur mūsų ateitis. Kalbame, kad nėra įgūdžių strategiškai valdyti valstybę, politinėms komandoms trūksta kompetencijos, į valstybės tarnybą atėjęs žmogus arba nežino, ką daryti, arba jaučiasi sraigteliu. Pirmiausia turi būti ne tik ministerijos, bet nacionalinė strategija, kad visi matytų kryptį ir toje piramidėje kiekvienas tarnautojas jaustųsi ne pasiklydęs, ne sraigtelis, žinotų savo tikslus. Reikia konkretumo, konkrečių idėjų, ne tik kokio šūkio „Drąsi šalis“. To trūksta. Tačiau esame dar jauna valstybė.

Geriausio 2016 metų valstybės tarnautojo rinkimų rėmėjai

Per dvidešimt penkerius metus dar neišsiugdėme instinkto, kad ne mistinė valstybė, o pats žmogus yra atsakingas už šalies ateitį. Neišmokome iš savo rinktų politikų pareikalauti rimtos analizės, vizijų konkurencijos ir artikuliuotos diskusijos dėl svarbiausių iššūkių, nuo kurių sprendimų priklauso mūsų ateitis.

Robertas DARGIS
Mūsų likimą vis dar neretai sprendžia atsitiktinai ir tik trumpam laikui politikoje atsidūrę žmonės, kurių dažnas čia užsuko vedamas labiau smalsumo ar kitų, tik ne valstybės kūrimo, interesų.

Iliuzija, kad tiek ir pakaks

Liko vieni metai iki naujų Seimo rinkimų. Vakarų valstybėse įprastas startas rinkimų kampanijai pradėti. Todėl Lietuvos pramonininkų konfederacija kelia svarbiausius klausimus ir atkreipia dėmesį į iššūkius, kurių neįveikus tvirtos ekonomikos nebus.

Turėtume pradėti nuo klausimų partijoms, ne­leisti joms ir jų lyderiams išsisukti su abstrakčiais, mažiausiai politika besidominčių rinkėjų skoniui pataikaujančiais ir  klišėmis tapusiais lozungais, kurie suteikia klaidingą iliuziją, kad tiek ir pakanka Lietuvos valstybei stumtis į priekį.

Vienas Merfio dėsnis skelbia, kad jeigu tau atrodo, jog viskas einasi puikiai, vadinasi, tu kažko nepastebi.

Artėja ES paramos pabaiga

Keletą pastarųjų metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augo, atsigavo namų ūkio vartojimas ir investicijos. Tačiau Lietuva jau netrukus pasieks 75 proc. Europos Są­jun­gos BVP vienam gyventojui vidurkį, todėl pa­ra­­ma jai smarkiai sumažės. Turėsime parodyti, ką už ES fondų pinigus sugebėjome nu­veikti per tuos metus ir kokią konkurencingą ir tvarią savo valstybės ekonomiką susikūrėme. To­dėl jau dabar turėtų ateiti galas politikų planams „sukti“ ekonomiką iš europinių pinigų.

Žiniasklaidoje vis dar galima rasti antraščių, kad Lietuva galėtų tapti Singapūru, Hon­ko­n­gu ar bent jau Baltijos tigru, kaip kažkada va­dinta Airija. Tačiau neturėdami aiškaus pla­no ir nuosavų ūkio variklių tokių tikslų tikrai nepasieksime.

Tokių tikslų turinčios šalys gali pasigirti su­tvarkytais darbo santykiais, yra atviros investicijoms ir neliepia užsieniečiams geležinių klum­pių sunešioti, kad jie galėtų atvežti čia ne tik harvarduose ugdytas galvas, bet ir komandą ar papildomą darbo jėgą.

Likus metams iki Seimo rinkimų turime pra­dėti diskusiją, kokias prielaidas galime su­kurti, kad mūsų ekonomika augtų, o šalis susido­rotų su demografiniais, švietimo ar verslo ap­linkos iššūkiais.

Problema nr. 1 – konkurencingumas

„Ekonomikos konkurencingumui kenkia biurokratinė našta, kurios mes nelinkę sumažinti. Politikai, esantys valdžioje, vis dar neatsik­­rato sovietinio palikimo, kad „valdžia žino ge­­riau“. Darbo santykių politika dar nėra va­ka­­rietiška. Energetikos sąnaudos – didžiausios re­gione. Švietimo ir demografijos problemos – mil­žiniškos, o jų reflektavimas politikoje ir vi­suomenėje – itin prastas.

Konkurencingumo indekso laipteliais per trejus metus paaugome. Verslą Lietuvoje galima pradėti greičiau ir paprasčiau nei kitur, ta­čiau vertinant biurokratinę ar mokesčių naštą, valstybės lėšų švaistymą Lietuva tebėra šimtuko gale. Ir nėra aišku, ar turime ir kiek turime ryžto iš to dugno pakilti.

Regionų lyderiams vis dar sunkiai sekasi pritraukti užsienio investicijų. Lietuva yra be­sitraukiančio kapitalo zonoje, kurioje atsidūrė 2013 m. O juk investicijos regionuose ypač svar­bios, nes tik dėl jų gali būti kuriamos darbo vietos, kurių stygius yra viena stipriausių emigracijos paskatų.

Jaunimas kelia esminį užimtumo klausimą mažesniuose Lietuvos miestuose. Nedarbas ir gyvenimas iš socialinės pašalpos menkai vilioja ten pasilikti.

Problema nr. 2 – demografija

Per trejus metus nuo 2012 m. Seimo rinkimų netekome daugiau nei 80 tūkst. gyventojų. Vieno ne paties mažiausio Lietuvos rajono cen­­tro per metus. Ir neturime jokių receptų, kaip šią situaciją keisti.

Labiausiai kelia nerimą darbingų žmonių ir vaikų praradimas. Kuo mažiau turime vaikų, tuo mažiau ateityje turėsime dirbančių ir ku­rian­čių žmonių, mažiau bus verslininkų ir moks­lininkų. Taip, visuomenė sensta ir retėja vi­­same Europos žemyne. Bet senosios ES na­rės bent jau turi programų, kaip leisti suvaldyti protingą imigraciją, o Lietuva bet kokių svetimtaučių baidosi kaip okupantų.

Nors kasmet Lietuvoje mokslus baigia de­šimtys ir šimtai užsieniečių, kurie moka lietuvių kalbą, pažįsta mūsų kultūrą ir galėtų čia kurtis, jų leidimas gyventi baigia galioti vos ne tuoj pat po diplomų įteikimo. Taip Lietuva išvaro žmones, kurie galėtų tapti gerais specialistais ar kurti čia savo verslus.

Lietuva privalo ieškoti ir kitų ilgalaikių prie­­­­monių demografinėms problemoms spręs­­ti. Nors finansinių paskatų programa gi­mi­mų skai­čiui didinti turėjo spragų, tačiau da­vė Lie­tuvai net 1000 papildomų visuomenės narių.

Jaunoms šeimoms reikalinga pagalba ir mo­­­­­­kestinės programos, palengvinančios finansi­nę naštą, o vaikai turėtų tapti vienu svarbiau­sių valstybės prioritetų.

Problema nr. 3 – švietimas

Viena iš politikos teorijų sako, kad bet ku­rios valstybės institucijos linkusios pateisinti pa­čios save. Tą galima aiškiai matyti, kai pasisu­ka kalba apie aukštąsias mokyklas ir palygina­me jų skaičių su abiturientų skaičiumi. Tu­rė­da­mi tiek daug aukštųjų mokyklų ir taip mažėjantį vaikų skaičių, netrukus turėsime juos vi­sus priimti mokytis į universitetus.

Šįmet į universitetus įstojo studentai, kurių svertinis vidurkis buvo 0,34 iš 10, tad iš tiesų ar­­tėja laikas, kai Lietuvos universitetai priims visus abiturientus.

Kelia nerimą ir tai, kad pasirenkant studijas ir toliau vyrauja socialiniai mokslai, o patys universitetai tampa vis labiau komercializuoti – jie suinteresuoti tik studijų kiekybe, o ne ko­kybe.

Norėdami matyti klestinčią Lietuvą ir au­gin­ti prie įvairių aplinkybių ir iššūkių galinčius pri­sitaikyti savo vaikus, turėtume kur kas daugiau dėmesio skirti šių dienų mokytojams.

Lietuvos edukologijos universiteto, kuris ren­gia būsimus pedagogus, studentų pasirinkimai, stojant 2015 m., kelia jau ne nerimą, o tik­rą siaubą: kūno kultūra – 145, ikimokyklinė ir prie­šmokyklinė pedagogika – 43, pradinio ug­dy­mo pedagogika – 36, šokio pedagogika – 23, is­torija – 18, geografija – 13, o štai chemijos ir fi­­­­zikos mokymas – 1, chemija – 0, fizika ir in­for­­­macinės technologijos – 0, informatika – 0, in­­formatikos pedagogika – 0, matematika ir in­formatika – 0.

Taigi Lietuva ruošiasi XXI amžiuje gyventi visai neturėdama mokytojų, kurie rengtų vaikus būti kūrybingus, inovatyvius ir tempiančius valstybės ekonomiką į priekį.

Ar tai ne paradoksalu?

Problema nr. 4 – energetika

Nors Suskystintų gamtinių dujų terminalas (SGD) stabilizavo apsirūpinimo dujomis pasirinkimo galimybes, kartu tai užkrovė 80 mln. JAV dolerių papildomų išlaidų dujų infrastruk­tūrai.

Planuojant SGD terminalą buvo skai­čiuo­ja­ma, kad Lietuva per metus suvartoja apie 3,5 mlrd. kubinių metrų dujų. Valstybės analitikai pra­šovė pro šalį. Dabar jau, pasak Energetikos mi­nisterijos atstovų prognozių, dujų suvartojimas sudarys net mažiau nei 2 mlrd. kubinių me­t­rų ir didžioji šių dujų dalis teks vienai

įmonei.

Jau vien tai rodo, kad energetikos strategijoje svarbu pakeisti požiūrio kampą, svarbu ne tik akcentuoti stabilų perdavimą, gerą ge­neravimą, bet ir nepamiršti įvertinti kainos, skirtos vartotojui. Energijos sąnaudos Lie­tuvoje išlieka didžiausios regione, o tai yra labai svarbus dalykas, atbaidantis užsienio in­vestuotojus.

Problema nr. 5 – sveikatos apsauga

Būtina įvertinti ir sveikatos sistemos darbo efektyvumą, nes maždaug pusė sveikatos ap­sau­gai išleidžiamų pinigų šiuo metu skiriama vien tik ligoninių išlaikymui.

Tūkstančiui gyventojų mes turime net 7 li­go­ninių lovas, beveik dviem lovomis lenkdami Estiją, todėl pinigai, skirti sveikatos apsaugai, panaudojami ne tiesiogiai ligų prevencijai ir diagnostikai ar žmonių gydymui, o tik pastatų išlaikymui.

Neretai rajoninės ligoninės turi įsigijusios prestižinės ir brangios aparatūros, tačiau net neturi specialistų, kurie galėtų šiomis technologijomis naudotis.

Būtina įvertinti sveikatos sistemos išlaidų tiks­lingumą, informacinių sistemų pritaikymą, gydymo paslaugų teikimo optimizavimą.

Problema nr. 6 – technologijų kaita

Lietuvos BVP augimas lėtėja, o eksporto ap­­­­imtys mažėja. Tačiau lyg to dar būtų maža, sparti technologijų plėtra akyse keičia ateities suvokimą.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai ir jų plėtra keičia energijos gamybos, vartojimo ir perda­­vimo struktūrą. Statomos gamyklos, skirtos elek­tromobilių baterijoms kurti. Netrukus ti­ki­­masi transporto priemones pakeisti aplinkai draugiškesnėmis mašinomis. Amerikoje išbando­mi daugiau kaip 10 automobilių, kuriems ne­­­reikalingas vairuotojas, o Europoje – šias tech­­nologijas testuojantis sunkvežimis, tad grei­­tai krovinių gabenimas gali tapti daug iš­ma­nesnis.

Tačiau didžiausias priešas logistikos sektoriui yra 3D spausdintuvai, kurie suteiks galimy­bę visas prekes gamintis arčiau vartotojo, to­dėl keisis reikšmė visų logistikos grandinių – nuo kelių iki uostų.

Vokietijoje su skaitmeninėmis tech­no­lo­gi­jo­­­­mis prasidėjo pramonės revoliucija 4.0. Da­bar, tarkim, Australijoje sugedusio lėk­tuvo re­mon­tui reikalingos dalys užsakomos iš ga­myklos Pran­cūzijoje, o jau netrukus jas bus ga­lima daug greičiau išsispausdinti vietoje 3D spausdin­­tuvu, perdavus reikalingą programą. Tai dras­­­tiškai sumažins transporto paslaugų poreikį.

Mūsų laukia gamybos ir technologinių procesų revoliucija, kuri pakeis dabartinį supratimą apie gamybą ir jos procesus, tad Lietuvai bū­tinos struktūrinės reformos, kurios padėtų iš­likti konkurencingiems ateityje.

Tačiau šiandien iš Lietuvos politinių partijų ir jų lyderių mes negirdime jokių įžvalgų, kaip turėtume keistis, kad tokias permainas pasitiktume pirmaudami bent jau savo regione.

Tekstas parengtas pagal Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento R.Dargio pranešimą, skirtą parlamentinių partijų lyderiams.

Corina Cretu / "Scanpix" nuotr.

Per metus beveik pusė ES komisarės regioninei politikai iš Rumunijos Corinos Cretu komandos pasitraukė. Kodėl? “Politico” atsako: neįprasti komisarės darbo įpročiai – rūkymas kabinete, poilsis per darbines keliones ir t.t.

Pasak likusių darbuotojų, biure – suirutė, pasitraukė biuro vadovas, jo pavaduotojas, atstovė spaudai ir daug kitų. Iš 19 komandos narių, net 8 paliko komisarę.

Kiekvienas jai sakė: “Jūs negalite taip elgtis.” O ji atsakė: Rumunijoje ministras gali daryti, ką tik nori.

Dalis darbuotojų pasitraukė, nes bijojo, kad nesugebės C.Cretu apginti. Mat ši labai dažnai ima laisvadienius, atsisako dalyvauti susitikimuose ir pan. “Politico” gavo pastarųjų 12 mėnesių komisarės dienotvarkę, kurioje rašoma, kad jokių susitikimų pirmadieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais. Pasak biuro darbuotojų, C.Cretu paprasčiausia tomis dienomis nedirba.

Rumunė taip pat viena rečiausių viešnių iš visų 28 komisarų bendruose Europos Komisijos posėdžiuose.

48-erių C.Cretu net nesilaiko Eurokomisijos nustatytos tvarkos. Pavyzdžiui, ji rūko savo kabinete.

“Kiekvienas jai sakė: “Jūs negalite taip elgtis”, – pasakojo buvęs biuro darbuotojas. –   O ji atsakė: Rumunijoje ministras gali daryti, ką tik nori.”

Pasak jos darbuotojų, jiems dažnai tenka koreguoti komisarės dienotvarkę paskutinę minutę, nes ji atšaukia susitikimus, nes esą nėra “ryto vyturys” arba kaltina sudėtingą eismą Briuselyje. C.Cretu taip pat uždraudė organizuoti daugiau nei 3 susitikimus per dieną.

Jos darbinė 4 dienų kelionė į Reunjono salą Indijos vandenyne virto 10 dienų atostogomis, kurias ji praleido su savo vyru. Pati politikė teigia, kad už papildomas 6 dienas ji mokėjo iš savo kišenės.

Iš 20 oficialių vizitų per pastaruosius metus C.Cretu 7 kartus lankėsi gimtojoje Rumunijoje, kur dažnai susiplanuodavo ilguosius savaitgalius.

Jos darbinė 4 dienų kelionė į Reunjono salą Indijos vandenyne virto 10 dienų atostogomis.

Viena C.Cretu padėjėja gyveno kartu su komisare ir pasak darbuotojų, prižiūrėjo jos buitį. Vairuotojas išėjo iš darbo, nes nuolat turėjo budėti prie komisarės namų ir vežioti jos šeimos narius.

Rumunė gali būti labai didelis galvos skausmas Europos Komisijos pirmininkui Jeanui-Claude’ui Junckeriui, kuris pažadėjo permainas Briuselio biurokratijoje.

Europos Komisijos pastatas / "Scanpix" nuotr.

C.Cretu į Briuselį delegavo buvęs Rumunijos premjeras Victoras Ponta, kuris praėjusį mėnesį atsistatydino ir dabar jam gresia kaltinimai korupcija. C.Cretu yra viena artimiausių buvusio premjero žmonos draugių.

Pati komisarė neigia kaltinimus.

“Aš esu žmogus, kuris niekada nesako “Ne”, – teigė ji.-  Aš aplankiau 24 šalis, prižiūriu visas vykdomas programas. Aš turiu 700 žmonių.”

Tiesa, C.Cretu pripažino, kad nenoriai dalyvauja susitikimuose, bet ji teigė, jog labai daug skaito, kad jiems pasiruoštų.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia.

BFL

Prezidentei iškėlus idėją nuo biurokratinės naštos atleisti pradedančiuosius verslininkus, Premjeras neskuba jos palaikyti. Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus vertinimu, atleidus verslininkus nuo mokesčių, pagrindinė problema būtų dirbančiųjų socialinis draudimas.

“Pirmas dalykas, reikia labai konkrečiai susitarti, nes eksperimentuoti nelabai apibrėžiant, su kokiomis nuostatomis eksperimentuosime, būtų gana sudėtinga. Palikti dirbančiuosius neapdraustus socialinio draudimo mokesčiu, kažin ar būtų labai išmintinga, nes nuo to nukentėtų patys dirbantieji”, – apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymą mažinti biurokratinę naštą pirmuosius žingsnius pradedantiems verslininkams ketvirtadienio rytą “Žinių radijuje” kalbėjo A. Kubilius.

Premjeras priminė, kad smulkiajam verslui ir taip yra pagerintos sąlygos – sumažintas pelno mokestis, taikomos socialinio draudimo įmokų lengvatos. Be to, pasak A. Kubiliaus, artimiausiu metu dar numatoma svarstyti su tuo susijusį paketą papildomų priemonių.

“Tai šiuo atžvilgiu mes ne tiktai eksperimentuojame, mes ir įgyvendiname ilgalaikius dalykus, principus, kuriais siekiame padėti smulkiajam verslui”, – dėstė Vyriausybės vadovas.

Ministras Pirmininkas šalies vadovės iškeltoje idėjoje pagrindine problema įvardina dirbančiųjų draudimą.

“Be abejo. Manau, kad tikrai būtų blogai palikti žmones neapdraustus, be socialinio draudimo įmokų, be privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Tuos dalykus reikia labai aiškiai susidėlioti”, – konstatavo A. Kubilius.

Pirmadienį su Ministrų Kabineto nariais susitikusi Prezidentė D. Grybauskaitė pasiūlė palengvinti biurokratinę naštą smulkiajam verslui – pradedančiųjų įmonių pirmais veiklos metais netikrinti ir neapmokestinti.

“Kodėl nepabandžius drąsiai pasielgti? Pavyzdžiui, smulkioms įmonėms, kur dirba iki penkių darbuotojų. Kodėl neleidus smulkaus verslo kokius metus netikrinti, neapmokestinti, leisti jiems pradėti dirbti. Kodėl pradedame nuo kontrolės, darbo inspekcijų, visokių kursų. Dar net nepradėję verslo žmonės turi praeiti kontrolės sistemas, atskaitomybę, mokėti iš anksto mokesčius ir t. t. Kodėl nepaeksperimentavus, kodėl neleidus jauniems žmonėms pradėti, išdrįsti ir įsisukti, o paskui prisiimti visą atsakomybę?”, – po darbo pietų su Vyriausybe sakė D. Grybauskaitė.

Vienas pagrindinių vadybos mokslo pamatų kūrėjų Peteris Druckeris teigia, kad inovacijos yra lemiamas nūdienos konkurencingumo veiksnys. O valdžios institucijų inovatyvumas netgi svarbesnis nei privataus sektoriaus, nes valstybės įtaka įvairių sričių plėtrai tampa vis reikšmingesnė. Mūsų vykdomosios valdžios architektai kažką girdėjo apie P.Druckerio tyrinėjimus, nes lyg ir stengėsi juos panaudoti Saulėlydžio ir Saulėtekio komisijų kūrimo kontekste.

Tokia išvada peršasi iš bendravimo patirties su konkrečių institucijų pareigūnais, taip pat susipažinus su šių metų pasaulio ekonomikos forumo ataskaita, kuri skelbia, kad mūsų šalis kai kuriose srityse pasiekė pastebimą pažangą, pavyzdžiui, švietimo ir verslo modernizavimo srityse. Tačiau peršasi mintis, kad garsaus ekonomisto patarimus valdininkai daugiau sklaidė nei skaitė, o ar suprato? Atskiri geri pavyzdžiai nublanksta prieš ataskaitoje fiksuojamą negatyvią tendenciją – per metus didžiausia problema verslui plėtotis tapo biurokratija. Praėjusių metų ataskaitoje biurokratija taip pat buvo tarp prizininkių – negerovių grupėje trečia.

Neretai tenka girdėti valdžios piktinimąsi, esą verslas amžinai zyzia – tai jiems tas blogai, tai jiems anas negerai. O valdžia įsitikinusi, jog be galo daug daro, kad tą biurokratiją sumažintų. Tačiau Pasaulio ekonomikos forumas ne skaičiuoja ir matuoja, ką konkrečiai padarė mūsų valdžia, bet lygina, kaip tie darbai atrodo, palyginti su kitų šalių laimėjimais analogiškose srityse. O gal iš tiesų nėra jau taip blogai? Juk ką reiškia vien tokios biurokratinės institucijos, kaip Valstybinė alkoholio ir kontrolės tarnyba, panaikinimas. Puikiai prisimename, kaip ji ne kartą “padėjo” verslininkams. Bet neskubėkime džiaugtis – papročiai, tradicijos ir požiūriai neišnyksta ką nors likvidavus.

O dabar tiesiog konkrečiu pavyzdžiu pailiustruokime ir bandykime suprasti, kodėl tokia negailestinga Pasaulio ekonomikos forumo tyrimo išvada. 2009-aisiais – pirmais metais po eilinių Seimo rinkimų – atsiliepiant į naują Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (2009/28/EB “Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją”) Lietuvoje nutarta skatinti mažų vėjo, saulės ir hidroelektrinių statybą kaimo vietovėse, pasinaudojant Kaimo plėtros programos priemone “Parama verslo kūrimui ir plėtrai”. Intensyvi reklama žiniasklaidoje įtikina kelis šimtus ūkininkų ir verslininkų: Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) gauna 176 projektus ES paramai gauti, kuriuose numatyta statyti įvairias mažo galingumo elektrines. Pareiškėjai laukia atsakymo. Bet netikėtai NMA pareiškia, kad visi projektai pripažįstami netinkamais. Tik kažkaip pradėjo strigti su paaiškinimais. Kodėl? Tai žemės ūkio viceministras viešai giriasi, kad “tie pareiškėjai visai ne ūkininkai, o apsišaukėliai, ir jie neleis pinigų vėjais švaistyti”, tai į dienos šviesą išvelkamas kažkoks jau buvusio energetikos viceministro raštas, kuriame pranašaujami energetikos kainodaros pokyčiai.

Daug kam atrodė, kad šių projektų finansavimo klausimas tiesiog “uždaromas”. Tačiau įvyko netikėtas dalykas, kurio Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) tikrai nesitikėjo: vienas po kito apmulkinti pareiškėjai kreipėsi į teismą ir absoliučiai visiems – 70 pareiškėjų teismo sprendimai buvo palankūs. ŽŪM įpareigota pradėti nagrinėti paraiškas, nes pažeidė teisės aktus. Bet netgi Vyriausybės kanclerio Deivido Matulionio sušauktame posėdyje šiuo klausimu vienas iš ŽŪM viceministrų samprotavo maždaug taip: nieko tokio, teisimės toliau, naudodami “itališką” modelį, pagal kurį teismų maratono pabaigos sulaukiama po 20–30 metų, o per tą laiką euras nuvertės 30 proc., tai ir paramos tuomet niekam nereikės. Štai taip ciniškai aukštas ŽŪM pareigūnas išdėstė, kaip “gelbės” munduro garbę.

O mes dar stebimės, kodėl užsienio investuotojai aplenkia mūsų šalį ir kaip susitarę kartoja – čia per sudėtingos biurokratinės pinklės. Tiesa, kai kurie vis dėlto ryžtasi ateiti, bet su sąlyga, kad už tai gaus solidžių finansinių išlygų. O kitur yra kitaip!

90-ųjų pradžioje reikėjo išvyti iš valstybės tarnybos visus tarybinius ir partinius biurokratus.

Šiais metais sukanka naujosios Rusijos dvidešimtmetis – valstybės atsiradusios po komunistinio režimo kracho ir sovietinės imperijos subyrėjimo. Bet neišsipildė revoliuciniai lūkesčiai ir viltys, kad naujoji valstybė taps demokratine ir šiuolaikiška, o žmonės joje gyvens saugiai ir prideramai.

Šiandieninė Rusija – kiaurai politiškai ir ekonomiškai korumpuota valstybė, valdoma autoritarinio-kleptokratinio režimo, kuri byra tiesiog akyse, neišvengiamai artėja prie socialinio-politinio kataklizmo ir labai tikėtino subyrėjimo.

Rusijos  politinės-istorinės raidos verpetai ir eilinio posūkio taško neišvengiamumas verčia mus išanalizuoti 90-ųjų metų politinių sprendimų ir veiksmų įtaką šiandien susiklosčiusiai situacijai. Atbulinė analitinė ataskaita reikalinga tam, kad nauja valdžia, kuri ateis pakeisti žlugusį režimą, neleistų pasikartoti panašioms klaidoms, bei pasinaudotų priemonėmis, leisiančiomis išvesti šalį iš krizės, kurią paveldėjo iš sovietinės imperijos ir per visą laiką vis dar neįveiktos. Trumpai pateikiame šios analizės rezultatus. (Detali analizė pateikta autoriaus knygoje “Аудит политической системы посткоммунистической России”, 2007 m., ir “Вертикаль никуда: Очерки политической истории России 1991—2008″, 2010 m.)

Nomeklatūrinis revanšas

Viena svarbiausių strateginių klaidų, padarytų politinių jėgų, atėjusių į valdžią naujoje Rusijoje, buvo naujai kuriamose valdymo struktūroje masinis panaudojimas valdininkų, dirbusių valstybiniame ir partiniame aparate, visose struktūrose ir visuose lygmenyse. Tokio sprendimo pradinė idėja buvo tame, kad greitai darbo pradžiai naujose struktūrose, praktiškai nebuvo kitų kadrų ir kito kelio, kaip tik pritraukti tarybinius valdininkus, žinančius ankstesnę ūkinę sistemą. Taktiniu atžvilgiu gal būt tai buvo pateisinama. Bet kaip parodė tolimesnė įvykių eiga, naivu buvo tikėtis, kad tokią „profesionalią“ tarybinę partinę-valstybinę nomenklatūrą bus galima priversti dirbti šalies ir naujos valdžios interesams, o ne saviems, visų pirma merkantiliniams interesams.

Faktiškai buvo reikalinga ne valstybinio aparato departizacija, kuri ir taip beveik automatiškai įvyko (kartu su TSKP subyrėjimu), o jo desovietizacija, arba tiksliau denomenklatūrizacija, kuri lig šiai dienai taip ir neįvykdyta. To pasekmėje valstybės valdymą ir šalies resursus užgrobė sovietinės nomenklatūros paveldėtojai.

Ekonominio determinizmo aklavietė

90-ųjų metų reformų išskirtinumas buvo tame, kad ekonomikos sferoje reformos buvo vykdomos aplenkiant kitas visuomenines ir valstybės sritis. Tą sąlygojo tai, kad labiausiai aktyvi ir išsimokslinusi prezidento Jelcino komandos dalis buvo sudaryta iš vadovų ir ekonomistų, ekonominio determinizmo pasekėjų. Reformatoriai, išauklėti istorinio materializmo idėjomis, buvo nuoširdžiai įsitikinę, kad pirmiausiai reikia reformuoti ekonomiką ir pereiti nuo administracinės-planinės prie rinkos ekonomikos. O tai sukurs sąlygas sekančiam žingsniui  ir bus galima realizuoti demokratišką politinę sistemą. Tačiau neįvertintas poreikis, kartu su ekonominėmis reformomis vykdyti ir politines bei idėjines-vertybines permainas, labai greitai pasireiškė,  paliesdamas pačių reformatorių likimus tiek  tapdamas priežastimi, iškraipiusia ne tik rezultatus, bet netgi vykdytų ekonomikos reformų tikslus.

Situacija šiandienės Rusijos politinėje, ekonominėje, socialinėje ir kitose sferose, visuomenės moralinė-dorovinė ir kultūrinė padėtis akivaizdžiai demonstruoja tai, kad ekonominis determinizmas pademonstravo neadvekatumą ir nesugebėjimą išvesi naująją valstybę iš krizės, kuri buvo paveldėta dar iš tarybinės imperijos. Po neilgos demokratijos prošvaistės 90-ųjų metų pradžioje Rusija vėl sugrįžo į aklavietę – krizinę situaciją, daug kuo panašią į buvusią dar prieš sovietų imperijos subyrėjimą. Be demokratinių permainų valstybės valdyme neįmanoma išeiti iš šios aklavietės.

Politinės korupcijos bacila

Rusijos valstybinį ir politinį modelius, apibrėžtus Konstitucijoje 1993 metais, valdžia savo veiksmais pradėjo deformuoti gan greitai po jos priėmimo. Tokią eigą nulėmė politinių jėgų, įvykdžiusių revoliuciją, išsigimimas į valdantįjį nomenklatūrinį-oligarchinį režimą, bei prie valdžios prasiveržusios nomenklatūros atsiribojimas nuo demokratinio judėjimo. Persilaužimo momentu, ryškiai pagreitinusiu šią takoskyrą, tapo 1994 metų gale prasidėjusi Čečėnijos tragedija.

Prezidento Jelcino komanda, stengdamasi atitolinti ir apsaugoti prezidentinės valdžios instituciją nuo dar nelabai efektyvios ir kokybiškos, bet jau visiškai realios politinės konkurencijos, pradėjo savo instituciją naudoti bei pozicionuoti kaip tiesioginį  ir savarankišką politikos subjektą. Ši institucija, likusi be realios politinių ir visuomeninių jėgų atramos, neišvengiamai pradėjo naudoti administracinius valdžios resursus savo pajėgumo užtikrinimui siekiant politinių tikslų, kas ir yra politinė korupcija.

Politinės korupcijos bacila pateko į Rusijos politinį organizmą 1995-1996 metais, parlamento-prezidento rinkimų cikle. Politinė korupcija galutinai tapo varančiuoju politikos mechanizmu, kai 1999 m. pabaigoje – 2000 m. pradžioje buvo atlikta operacija “įpėdinis”, kurios rezultate į valdžią pateko Putino komanda.

Stengimasis išsilaikyti valdžioje “visuomenės labui”, bet kokia kaina ir priemonėmis, išpažįstant bolševikų iš jėzuitų perimtą principą “tikslas pateisina priemones”, neišvengiamai veda link  politinės konkurencijos slopinimo ir jos pakeitimo politine korupcija.

Teisminė kontrreforma

Neužbaigta teisminė reforma ir nuo 90-ųjų vidurio prasidėjusi faktinė kontrreforma lėmė tai, kad šiandieninės Rusijos teisminė sistema nepajėgi vykdyti teisingą, objektyvų ir nešališką teisingumą, atlikti pagrindinio arbitro funkcijas sprendžiant visus politinius, socialinius ir ekonominius ginčus bei konfliktus. Teisminės reformos posūkis į priešingą pusę prasidėjo dar pirmosios Valstybinės dūmos darbo metu, neapsieita tame ir be prezidentūros administracijos dalyvavimo.

Pirmosios ir vėlesniųjų Valstybės dūmų deputatai, buvusieji valstybės saugumo baudžiamųjų-apsaugos organų ir vidaus reikalų tarnybos, tarybinės prokuratūros ir teismų darbuotojai pradėjo viešai nepaskelbtą, bet nuo to nei kiek ne mažiau agresyvią kontrreformą.

Teisminė valdžia pagal geriausias tarybines tradicijas tapo priversta tarnauti valdančiajam režimui, pažeidžiant valdžių atskyrimo principą. Ji priklausoma nuo prezidentinės bei vykdomosios valdžios ir panaudojama valdžios apsaugai ir atribojimui nuo socialinių ir politinių protestų. Viena iš esminių teisminės sistemos problemų yra jos “žmogiškoji kokybė”, teisėjų korpuso žemas profesionalumas, moralinė ir dorovinė būklė, jame išplitusi savanaudiškumo ir korupcijos bacila, pasirengimas teisti ne pagal įstatymus ir teisingumą, o remiantis politiniu tikslingumu ir pagal “telefoninę teisę”. Ir kol Rusijos teismų sistema bus tokioje padėtyje, apie jokią demokratinę ir teisinę valstybę arba tikrąją rinkos ekonomiką nei kalbos negali būti.

Politinės chirurgijos receptai

Atsižvelgiant į pateiktą analizę, galima pasiūlyti pirmaeiles priemones, kurias reikės panaudoti po neišvengiamo valdančio autoritarinio-kleptokratinio režimo subyrėjimo.

Profesionali valstybės aparato liustracija – draudimas dirbti valstybės tarnyboje tiems, kas ankstesniųjų režimų valdymo metu užėmė pareigas, kuriose buvo priiminėjami, tiesiogiai ruošiami bei derinami valstybės lygio valdymo sprendimai. Tuo pačiu turi būti pakeisti teisėsaugos organų ir spectarnybų darbuotojai. Taip pat turi būti užtikrinta valstybės aparato nepolitinės dalies teisinė apsauga nuo bet kokios politinės įtakos.

Teismų sistemos reforma – atšaukti visus  teisės aktus, prieštaraujančius 1991 m. teismų reformos koncepcijai, ir užbaigti teismų reformą pagal šią koncepciją. Tuo pačiu reikia pakeisti visą teisėjų korpusą, pradiniame etape pritraukiant į teisėjų pareigybes visas teismų sistemos grandis, visų pirma advokatus ir juristus iš nevalstybinių struktūrų.

Politinės konkurencijos atgaivinimas – atšaukti visus įstatymus, ribojančius politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, išskyrus antikonstitucinių, kūrimąsi ir veiklą, taip pat formuoti politinius bei visuomeninius-politinius junginius.

„Rinkiminės valdžios“ likvidacija – atšaukti visą galiojančią rinkimų įstatyminę bazę. Tuo pačiu galimas rinkiminių komisijų (išskyrus centrinę) formavimo funkcijų perleidimas teismų sistemos institucijoms, po teisėjų korpuso atnaujinimo, bei rinkimų komisijų formavimas „prisiekusiųjų“ principu.

Informacinės konkurencijos atgaivinimas – sumažinti iki minimumo visų lygių valstybinių ir susietų su valdžia masinio informavimo priemonių kiekį, sukurti visuomeninę televiziją ir radiją, išsaugant tik vieną valstybinį telekanalą ir vieną valstybinę radijo stotį, veikiančią tik federaliniame lygmenyje.

Sukurti specialią valstybinę instituciją kovai su korupcija, veikiančią už vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios ribų, pilnai realizuoti visus 2003 metų JTO Konvencijos nutarimus prieš korupciją ir 1999 metų ES konvencijas dėl kriminalinės ir pilietinės-teisinės atsakomybės už korupciją.

prof. Julijus Nisnevičius

http://www.demokratija.eu/

“Sukursime ir įgyvendinsime labai mažų (mikroįmonių) reguliavimo paketą, kuriame tokioms įmonėms bus nustatyta supaprastinta apskaita ir palengvintos apmokestinimo sąlygos, registracijos procedūrą perkeliant į elektroninę erdvę.”

Tai citata iš Vyriausybės svarbiausių darbų 2009-iesiems sąrašo, priimto 2008 m. gruodžio 9 d. Nuo tos dienos ūkio ministras Dainius Kreivys nesustodamas žada, kad ne daugiau kaip 10 žmonių įmonėlėms įsteigti reikės mažesnio įstatinio kapitalo, bus supaprastintas įmonės steigimasis ir valdymas, nereikės mokėti pelno mokesčio. Tai paskatintų į tokią verslo formą pereiti patentininkus ir užsiimančius individualia veikla gyventojus.

Tad kur tasai įstatymas, galėjęs smarkiai pagelbėti sunkmečio prispaustiems smulkiesiems verslininkams? Juk mikroįmonės turėjo atsirasti 2009-aisiais. Ūkio ministerija pateikė darbų išklotinę: 2010 m. spalį atlikta nepriklausomų ekonomikos analitikų apklausa, kaip jie vertina siūlomą sukurti naują juridinio asmens teisinę formą.

Lapkritį bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla atlikta reprezentatyvi apklausa, kuria išsiaiškinta visuomenės nuomonė apie ministerijos parengtus verslo sąlygų gerinimo siūlymus. Apklausti smulkūs verslininkai ir ketinantys verslą pradėti asmenys. Gruodį nepriklausomi ekspertai atliko ekonometrinius skaičiavimus įvertinant Laffero efektą, kad būtų galima nustatyti poveikį biudžetui.

“Įvertinusi atliktą informaciją ir ekspertų išvadas Ūkio ministerija 2010 m. gruodžio mėn. paskelbė konkursą dėl naujos juridinio asmens teisinės formos (mikroįmonė) koncepcijos parengimo. Ją Vyriausybei planuojama pristatyti vasario pabaigoje. Vyriausybei pritarus koncepcijai bus rengiamas įstatymas”, – informavo ministerijos Smulkaus ir vidutinio verslo departamento direktorė Živilė Glaveckaitė.

Į klausimą, per kiek galima parengti įstatymo projektą, Seimo senbuvis Algirdas Sysas ilgai nesvarstydamas atsakė: “Per mėnesį. Žinoma, jei iš tiesų nori sukurti ir išsaugoti darbo vietas, o ne atvirkščiai. O paramos žmonių verslumui didinti tikrai reikia, tik jos nėra.”

Lietuva sunkiai vaduojasi iš posovietinio biurokratinių kliūčių tinklo: nors ES daug investuoja į Lietuvos piliečių aptarnavimo kokybės gerinimą, pažanga kol kas tik epizodinė.

Iš pusiausvyros išvedančio vilkinimo, siuntinėjimo su popieriais iš kabineto į kabinetą Lietuvoje patiriame kone kiekviename žingsnyje, kai tenka praverti valstybės įstaigų duris.

Piktybinio įstatymų pažeidinėjimo atvejai, kyšininkavimo sistema – tai atskiros temos. Tačiau kartais pilietinis bejėgiškumas apima dėl paprasčiausio valstybės tarnautojų biurokratinio požiūrio į žmogų, painių ir tik bereikšmiu sraigteliu valstybės aparate priverčiančių pasijusti taisyklių ir tvarkų.

“Veidui” išanalizavus keletą tipinių viešųjų paslaugų nepatogumo atvejų paaiškėjo, kad kaltinti nėra ko: kaip abejingi biurokratai atrodantys valstybės tarnautojai paprasčiausiai vykdo nelogiškas instrukcijas, gydytojai paklūsta jiems iš aukščiau nuleistai tvarkai. Telieka konstatuoti, kad iki šių metų pabaigos turėjusi pasibaigti esminė Lietuvos viešojo administravimo reforma įvykdyta nebuvo, o keli geri pavyzdžiai, kai valstybės tarnybos sklandžiai tarnauja piliečiams, tėra gera milžiniškų dar nenuveiktų darbų pradžia.

Sveikatos apsaugos nepatogumai

Pirminė Lietuvos sveikatos priežiūros grandis, paprasčiau tariant, poliklinikos, yra iš esmė gerai reformuota sistema, kurios aptarnavimo kokybę smarkiai pagerino ir kartelei kristi žemyn neleidžia privačių gydymo centrų konkurencija. Tačiau ir čia yra taisyklių, kurios beprasmiškai apsunkina pacientų gyvenimą.

Vilnietė Violeta Grybauskienė stebisi, kad nedarbingumo pažymas sergantiems vaikams ir juos slaugantiems tėvams gali išrašyti tik šeimos gydytojai. “Schema tokia: vaikas suserga, aš jį registruoju pas šeimos gydytoją, šis siunčia pas specialistą, kuris ir diagnozuoja ligą bei paskiria gydymą. Tačiau mes dar negalime keliauti namo į šiltą lovą ir gydytis – turime grįžti pas šeimos gydytoją, kuris tik vienas turi teisę išrašyti pažymą vaiko darželiui bei mano darbovietei”, – klajones poliklinikos koridoriais atpasakoja moteris.

Padėtį komplikuoja dar ir tai, kad dėl jiems patikėtų gausybės funkcijų darbu labiausiai apkrauti šeimos gydytojai yra labai užsiėmę ir norint pas juos patekti tenka ilgai laukti eilėse.

Vilniaus centro poliklinikos direktoriaus pavaduotoja medicinos klausimais Virginija Mačionienė paaiškina, kad Lietuva yra pasirinkusi tokį europietišką sveikatos priežiūros modelį, kai didžiausia atsakomybė už pacientą pirminėje grandyje tenka šeimos gydytojui. “Tai geras sprendimas, taip išvengiame situacijų, kai auklės devynios, o vaikas lieka be galvos”, – įsitikinusi medikė. Todėl šeimos gydytojas pats pirmas priima pacientą, siunčia jį pas kitus specialistus, vėliau kontroliuoja paskirto gydymo eigą ir galiausiai paciento kortelėje įrašo žymą apie pasveikimą.

Tokia yra teorija, tačiau praktikoje ji išvirsta į pacientų eiles prie šeimos gydytojų kabinetų ir šių specialistų darbo perkrovas. “Iš tiesų šeimos gydytojai, ypač tie, kurių reputacija geriausia, turi labai daug darbo, jų pacientams tenka ilgokai palaukti priėmimo. Tačiau pacientai patys gali pasirinkti šeimos gydytojus, ir jei visi nori gydytis tik tame konkrečiame kabinete, mums sunku kuo nors padėti”, – aiškina viena poliklinikos vadovių.

Dar vienas pacientų nusiskundimas – dėl šeimos gydytojų išrašomų siuntimų pas kitus specialistus terminų. Tarkime, siuntimas į ligonių kasas dėl sanatorinio gydymo kompensavimo galioja tik dvi dienas, nesuskubus per šį laiką tenka vėl kulniuoti pas šeimos gydytoją naujo siuntimo.

V.Mačionienė paaiškina, kad siuntimas galioja tik ribotą laiką, nes tai yra nurodymas tęsti pradėtą gydymą. “Juk kažkur siunčiamas tik tas žmogus, kuris turi sveikatos sutrikimų, vadinasi, gydytis reikia ilgai nedelsiant”, – pabrėžia gydytoja.

Vilnietis Arvydas Šlekys su, jo vertinimu, nereikalingu popierizmu susidūrė Vilniaus teritorinėje ligonių kasoje. Jis atvyko gauti Europos sveikatos draudimo kortelės savo sūnui Martynui, studijuojančiam Austrijoje. “Manęs paprašė atnešti sūnaus pasirašytą įgaliojimą tvarkyti jo dokumentus bei jo asmens dokumento kopiją. Ar tai ne absurdas – juk aš pateikiau savo asmens dokumentą, vienu klavišo paspaudimu galima patikrinti, ar Martynas yra mano sūnus, patikrinti jo asmens duomenis”, – piktinasi vyras.

Jo nepasitenkinimas visiškai nesuprantamas Valstybinės ligonių kasos (VLK) atstovams. “Yra patvirtintos kortelės išdavimo taisyklės, pagal jas įgaliotas asmuo turi turėti to žmogaus, kuriam reikalinga išduodama kortelė, asmens dokumento kopiją. Viskas pagal įstatymą”, – informuoja VLK Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas Česlovas Grencevičius.

Kodėl kasų darbuotojai negalėtų patys patikrinti duomenų Fizinių asmenų registrų centre? “O kodėl jie turėtų tai daryti? Taisyklėse parašyta – pateikti kopiją. Ginčytis su instrukcijomis neverta”, – aiškina valdininkas. Ir jam nekyla minčių, kad tai nelogiška, kad kitose šalyse tokių nesąmonių jau seniai nebėra.

Nesulaukia atsakymų

Dar vieną nerezultatyvaus bendravimo su valdininkais pavyzdį pateikia vilnietis Darius Daubaras. Jis jau pusmetį nesėkmingai mėgina išsiaiškinti, kurioje jam priklausančio žemės sklypo vietoje galėtų nepažeisdamas įstatymų išsikasti tvenkinį.

Žemės sklypas – Šalčininkų rajone, ant Šalčios upės kranto. Tvenkinį čia norintis kasti žemės savininkas yra girdėjęs, kad taikomi tam tikri apribojimai upės vandenų zonai. “Kreipiausi į Šalčininkų savivaldybę, nuvežiau žemėlapius, savo žemių brėžinius – paklausiau, kurioje tiksliai vietoje ir kokio dydžio tvenkinį galiu išsikasti, nepažeisdamas gamtosaugos reikalavimų”, – epopėjos pradžią prisimena pašnekovas.

Savivaldybės slenkstį jam teko minti dar ne kartą, daug laiko sugaišta su valdininkais susirašinėjant elektroniniu paštu, deja, atsakymo sulaukti nepavyko. “Savivaldybės tarnautojai galiausiai prisipažino atsakymo nežinantys ir nusiuntė mane į Aplinkos ministeriją. Susiradau atitinkamą skyrių, konkretų specialistą, pradėjau susirašinėti su juo, tačiau ir čia atsakymo negavau. Man tik patarė pasiskaityti įstatymus – gal atsakymą rasiu ten. Deja, konkrečių apibrėžimų, kaip elgtis upės vandenų zonoje, ten nėra”, – apie beviltišką situaciją pasakoja pašnekovas.

O štai vieno Vilniaus senamiestyje esančio daugiabučio gyventojai nepigų priminimą apie savo susidūrimą su valstybės įstaigomis gavo praėjus net ketveriems metams. Bylinėjęsi su vienu atidaryti užeigą norėjusiu namo gyventoju, jie bylą teisme pralaimėjo ir turėjo apmokėti teismo išlaidas – beveik po 6 Lt kiekvienam butui. Tačiau gyventojai rankų nenuleido, tęsė bylinėjimąsi aukštesnių instancijų teismuose. Prieš kelias savaites jie sulaukė antstolės padėjėjo skambučio, raginančio susimokėti ketverių metų senumo skolą, kuri dabar jau yra išaugusi iki beveik 79 Lt.

Žmonės piktinasi, kad net kelerius metus jiems niekas nepriminė apie senąją skolą. Antstolė Palma Kisielienė paaiškino, kad pakartotinis raginimo siuntimas įstatymais nėra numatytas. O ilgą delsimą išieškoti skolas ji aiškina dideliu antstolių užimtumu: esą dvejus metus dar tęsėsi namo gyventojų bylinėjimasis, o paskui dar tiek laiko užėmė, kol antstolės padėjėjai surado laiko iš naujo pradėti skolos išieškojimą. “Supraskite, turime po keliolika tūkstančių bylų, jas tvarkome iš eilės”, – tvirtino antstolė.

Ji pateikė keliolika kartų išaugusios skolos išklotinę: 30 Lt sudaro būtinosios vykdymo išlaidos, 20 Lt skirta antstolio atlyginimui, 14 Lt atsieina vykdymo išlaidų indeksavimas, dar 9 Lt sudaro pašto ir mokėjimo pavedimų išlaidos.
Ir tokių istorijų tūkstančiai. Nors Lietuva jau 20 metų nepriklausoma, nors biurokratai ir valdininkai perkrikštyti į tarnautojus, bet tikrų tarnautojų mūsų šalyje vis dar labai mažai, o daugumą sudaro užkietėję biurokratai. Tiesa, turime jau ir gražių pavyzdžių, tačiau tie pavyzdžiai kažkodėl neužkrečiami.

Per pusantrų darbo metų dabartinės Vyriausybės sudaryta Saulėlydžio komisija panaikino Kvalifikacijų tarnybą ir Tautinių mažumų departamentą, dar keletą įstaigų, priklausiusių Vyriausybei, perkėlė į ministerijų pavaldumą. Štai ir visi konkretūs darbai. Beje, visi jie atlikti dar pačioje komisijos darbo pradžioje – 2009-ųjų pirmąjį ketvirtį.

Kuo visą kitą laiką užsiima ši biurokratines džiungles kaip reikiant praretinti ir verslą kontroliuojančių įstaigų gretas turėjusi sumažinti komisija?

“Viena pirmųjų mūsų užduočių – atlikti valdžios institucijų funkcijų ir veiklos auditą, kuris padėtų padidinti jų veiklos efektyvumą ir sumažintų jau šių metų valstybės biudžeto išlaidas”, – tai citata iš pirmojo komisijos vadovo, vėliau šių pareigų atsisakiusio verslininko Valentino Milaknio lūpų (2009 m. sausis).

“Artimiausio pusmečio mūsų uždavinys – įvertinti visą valstybės valdymo aparatą, jo teikiamas paslaugas ir rasti būdų optimizuoti sistemą. Rezultatas turėtų būti toks – geresnis viešųjų paslaugų prieinamumas Lietuvos žmonėms ir mažesnės išlaidos valstybės aparatui”, – taip “Veidui” paaiškino vadovavimą komisijai prieš pusmetį perėmęs ministro pirmininko kanclerio pavaduotojas Giedrius Kazakevičius (2010 m. rugsėjis). Matote esminių skirtumų? Mes taip pat ne.

Kodėl komisijai taip ir nepavyko nuveikti apčiuopiamų darbų ir ji pati virto bloguoju neveiksnios biurokratijos pavyzdžiu? “Daugelis mūsų pateiktų siūlymų nukeliauja į Seimą ir ten užstringa jų priėmimo procesas”, – paaiškino G.Kazakevičius. Regis, dėl tos pačios priežasties – politinio palaikymo trūkumo – Saulėlydžio komisijos vadovo kėdės atsisakė ir V.Milaknis.

“Gal tiesiog pažvelkime tiesai į akis ir konstatuokime: biurokratija Lietuvoje neįveikiama, o jos karpymui ir retinimui nepritaria Lietuvos politikai. Kam dar mulkinti žmones, verslininkams žadėti sąlygų pagerinimą, kai jau visiškai aišku, kad jokių permainų pasiekti nepavyks”, – klausia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

S.Besagirskas cituoja neseniai atliktą LPK narių apklausą. Kaip rodo ši apklausa, verslininkai įžvelgia tik vienos institucijos – Valstybinės mokesčių inspekcijos darbo pagerėjimą, o visose kitose jie skundžiasi patiriantys dar daugiau vilkinimo ir atviro kyšių reikalavimo.

Valstybės turto fondas (VTF) perėmė apie 20 tūkst. kv. m patalpų, kuriose iki šių metų liepos 1 d. buvo įsikūrusios aštuonių apskričių administracijos. Dviejų – Vilniaus ir Utenos patalpas Koordinacinė apskričių viršininkų administracijų likvidavimo komisija nutarė padalyti be VTF globos.

Tačiau nereikia manyti, kad valstybė praturtės, parduodama ar išnuomodama dažniausiai prestižinėse miestų vietose įsikūrusias patalpas. “VTF, vykdydamas Vyriausybės priimtus sprendimus, liepos 30-ąją perėmė aštuonių apskričių administracinius pastatus. Šis turtas perduotas VTF valdyti patikėjimo teise, t.y. ne parduoti, ir bus naudojamas valstybinių institucijų funkcijoms vykdyti”, – informavo VTF Turto valdymo skyriaus viršininkė Julanta Poškutė.

Daugiausiai ginčų buvo kilę dėl Vilniaus apskrities administracijos patalpų, tačiau Ministro pirmininko tarnybos Reformų departamento Valstybės stiprinimo skyriaus vedėjas Aloyzas Duksa tikina, kad pagaliau rastas sutarimas ir čia turėtų įsikurti Valstybinė ligonių kasa ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius.

“Dar nepasirašyta panaudos sutartis, bet geranoriškai sprendžiame kylančius ginčus. O aštuonių apskričių administracijų pastatai atiduoti VTF kaip vienam patalpų šeimininkui, su kuriuo čia įsikursiančios institucijos sudarys panaudos sutartis. Dabar kaip tik ir forminami dokumentai”, – paaiškino A.Duksa.

Ministro pirmininko tarnybos atstovas pripažįsta, kad buvę įvairių kalbų, kaip panaudoti atsilaisvinusias patalpas. Štai į Kauną važiavę apžiūrėti patalpų. “Tačiau pamatę, kokiose prastose patalpose dirba valstybės tarnautojai, nutarėme pagerinti jų darbo sąlygas”, – sako A.Duksa.

O į buvusias Utenos apskrities viršininko administracijos patalpas jau kraustosi policininkai. “Patalpos perduotos Vyriausiajam policijos komisariatui, o jie VTF perduos ligi šiol turėtas kuklesnes. Policininkams atiteks visas pastatas. Jis geros būklės, nereikės jokio remonto. Manau, policininkai tikrai nusipelnė, kad būtų pagerintos jų darbo sąlygos”, – džiaugėsi Egidijus Puodžiukas, buvęs Utenos apskrities viršininkas, po apskričių administracijų panaikinimo kartu su dauguma kitų buvusių apskričių viršininkų tapęs premjero patarėju regioninės plėtros klausimais.

Ankstesnės viltys, kad šiek tiek pavyks sutaupyti ar uždirbti iš atsilaisvinusių apskričių administracijų patalpų, akivaizdu, subliūško.

Turėtume be perstojo dėkoti aukštesnėms jėgoms už tai, kad kol kas jos apsaugo mus nuo gamtos kataklizmų, siautėjančių jau visai netoli Lietuvos sienos. Žiebtų Lietuvai tokį vasarinį potvynį, kokie jau kelinti metai siaubia Vidurio Europos valstybes, – išplauktumėm į jūrą be jokių stabdžių, mat pas mus galybė posėdžiauti labai mėgstančių ekstremalių situacijų komisijų, tačiau kiekviena gamtos stichija mus visada užklumpa nepasiruošusius.

Pastarasis toks atvejis – stipri vienos nakties liūtis Kaune birželio pradžioje, paralyžiavusi laikinosios sostinės gatves ir kitą dieną sušaukusi į posėdį savivaldybės ekstremalių situacijų komisiją. “Netikėtai didelis kritulių kiekis, netvarkinga miesto lietaus kanalizacija”, – posėdyje nustatytas bėdos priežastis vardija Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Zenonas Abramavičius. Tarsi ir be komisijos posėdžių mes to nežinotume. Liūties padarytų nuostolių suma – maždaug 0,5 mln. Lt. Ar dabar kanalizacija jau išvalyta? “Tai kad ji ne mūsų, o miesto vandentiekininkų, mes į jų ūkį nesikišame”, – aiškina Kauno valdininkas. Čia kyla klausimas, kam apskritai tos ekstremalių situacijų komisijos reikalingos, jei jos nieko negali ir nieko nedaro.

Posėdžiauti mėgsta ir centriniai šalies ekstremalių situacijų valdytojai – Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija. Ne per seniausiai ji buvo susirinkusi į posėdį įvertinti šį pavasarį pusę Lietuvos užtvindžiusio pavasarinio ledonešio pamokų. “Mes galime tik suvaldyti pasekmes, bet ne jų išvengi – su gamta nepakovosi”, – posėdžiuose tvyrančią dvasią perteikia Civilinės saugos valdybos viršininkas Jūris Targonskas. Pavyzdžiui, energetikai ruošiasi geriau izoliuoti savo pastotes, kad jų nesugadintų vanduo, o Šilutės policininkai pirks motorinę valtį, kad visada galėtų pasiekti vandens atkirstus Rusnės gyventojus.

O gal rasta kokių originalių receptų, kaip išvengti tokio smarkaus potvynio? Pavyzdžiui, galbūt nutarta pagaliau įsigyti ledlaužį? “Manome, kad toks sprendimas būtų neekonomiškas – juk nežinome, ar dar bus tokių gilių žiemų”, – aiškina valdybos vadovas. Priminsime, kad šio pavasario potvynio nuostoliai valstybei kainavo 8,7 mln. Lt.

Kaip jums toks pasiruošimas stichinėms nelaimėms, kokį matome Lietuvoje?

Ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui vis tebesvarstant, kaip kitąmet pajamų ir išlaidų skirtumą sumažinti 4,5 mlrd. Lt, “Veidas” to paklausti nusprendė Lietuvos gyventojų.

Taigi iš tyrimų bendrovės “Prime consulting” naujausios apklausos sužinome, kad absoliuti dauguma (daugiau nei du trečdaliai) apklaustųjų tvirtina, jog geriausias būdas taupyti – sumažinti valstybės valdymo ir biurokratijos išlaidas.

Nors A.Kubilius tikina, esą šis rezervas jau išsemtas, “Veido” atskleisti faktai apie viešąsias įstaigas rodo, kad ministerijose dar esama daug taupymo galimybių. Tuo tarpu premjero idėją įvesti naujus ar didinti jau esamus mokesčius palaiko labai menkas respondentų nuošimtis (vos 4,2 proc.) Premjeras A.Kubilius pareiškė, kad kitąmet skirtumą tarp pajamų ir išlaidų teks sumažinti 4,5 mlrd. Lt.

Jūsų vertinimu, kuris būdas šiam skirtumui sumažinti būtų geriausias?

Mažinti valstybės valdymo ir biurokratijos išlaidas   67,8 proc.
Mažinti socialines išmokas   21,6 proc.
Kita   5,2 proc.
Įvesti naujus mokesčius (nekilnojamojo turto, automobilių ir kt.) 3 proc.
Nežinau   1,2 proc.
Didinti akcizų mokesčius   0,8 proc.
Didinti PVM mokestį   0,4
Mažinti išlaidas viešajam sektoriui (medicinai, švietimui, policijai ir kt.)   0 proc.

Kurių metų pirmasis pusmetis jums buvo sunkesnis?

Abiejų metų pusmečiai buvo vienodai sunkūs   38 proc.
2009-ųjų   32,4 proc.
2010-ųjų   25,4 proc.
Pastarieji 20 mėnesių man nebuvo sunkūs   3,6 proc.
Nežinau / nesakysiu   0,6 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. gegužės 31 d. – birželio 2 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.