Per artimiausią dešimtmetį Baltijos jūros regionas taps vienas labiausiai klestinčių, novatoriškiausių ir konkurencingiausių pasaulyje. Tokią viziją iki 2020 m. paversti tikrove įsipareigota praėjusią savaitę Vilniuje vykusio Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT) viršūnių susitikimo deklaracijoje. Vienuolikos valstybių atstovai ir susitikime dalyvavęs Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso tikisi, kad į regioną plūs investicijos, šalis sujungs bendra energetikos rinka ir informacinių technologijų tinklai, bus užtikrinta socialinė gerovė, netgi formuosis stipri regioninė tapatybė.

“Susitikimas suteikė optimizmo, krito į akis, kad tikima geromis Baltijos jūros regiono perspektyvomis. Žinoma, tikėtis greitų rezultatų neverta, nes valstybės labai skirtingos, bet svarbu, kad išreikštas tikėjimas tolesnio bendradarbiavimo poreikiu”, – palankiai susitikimą vertina Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Petras Auštrevičius.

Vilniaus universiteto profesorius, 1992–1996 m. užsienio reikalų ministras dr. Povilas Gylys taip pat mano, kad regioninis bendradarbiavimas turi pagrindo: Baltijos jūra mus vienija, turime bendrų bėdų ir gal mažiau bendrų džiaugsmų. Tačiau susitikimo rezultatus jis vertina kukliai. Visų pirma prie Baltijos jūros esančių šalių pagrindinis rūpestis – šios jūros užterštumas, nes ji labiausiai užteršta pasaulyje. O būtent tai per šį viršūnių susitikimą Vilniuje buvo per mažai akcentuojama, kaip ir kalbama apie regiono energetinę strategiją, atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtrą, kur ekologijos klausimai čia labai svarbūs.

Susitikimo deklaracijoje suformuluoti tikslai P.Gyliui greičiau asocijuojasi su šūkiais, kaip pastatysime komunizmą, nei su tikrove. “Atotrūkis tarp skandinavų iš vienos jūros pusės ir trijų Baltijos šalių iš kitos didelis, o dešimt metų – mažai. Patekome į didelę ekonominę bėdą, ir tikslo būti labiausiai klestinčiais regione kėlimas šiek tiek dirbtinis. Juo labiau kad nesame išsprendę ir daug bendradarbiavimo klausimų. Pavyzdžiui, kitos Baltijos šalies Švedijos bankų buvimas Lietuvoje nėra neproblemiškas. Daug deklaracijų apie strateginę partnerystę, bet ligi šiol nėra Lietuvos ir Lenkijos jungties”, – dėsto prof. P.Gylys.

Į Vilnių neatvykus Vokietijos kanclerei Angelai Merkel ir Rusijos premjerui Vladimirui Putinui, sumenko ir planuoto aukščiausio lygio susitikimo statusas. BJVT viršūnių susitikimas buvo svarbiausias Lietuvos pirmininkavimo šiai organizacijai renginys. Nuo liepos BJVT pirmininkaus Norvegija.

Politinės ir diplomatinės sensacijos nebus – į Vilniuje vyksiantį Baltijos jūros valstybių tarybos posėdį tikrasis Rusijos vadovas premjeras Vladimiras Putinas neatvyks. Nors buvo tarsi pasižadėjęs, o Vilniuje jo tikrai laukta. Ne tiek todėl, kad norėta aptarti kokius nors ypatingus bendrus su Rusija projektus, o todėl, kad norėta pasiekti diplomatinį proveržį – per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius tikrieji Kremliaus vadovai Vilniuje dar nėra lankęsi. Kartu sulaukus ir Vokietijos, kurios vadovai taip pat labai retai lankosi Vilniuje, kanclerės Angelos Merkel, didžiųjų kaimynių demonstruojamo Lietuvos ignoravimo pralaužimas būtų buvęs itin ryškus. Deja, nepavyko.

Maža to, kad į Vilnių neatvyks V.Putinas, nepamatysime čia ir mūsų svarbiausios kaimynės, daugelį metų strategine partnere tituluotos Lenkijos premjero Donaldo Tusko. Jo neatvykimas – daug didesnė problema Lietuvai nei Rusijos premjero neatvykimas. Mat V.Putino ignorancija tiesiog rodo, kad jokių esminių pokyčių Lietuvos ir Rusijos santykiuose neįvyko, o D.Tuskas atvirai signalizuoja: gerų, daugiau nei tiesiog kaimyniškų Lietuvos ir Lenkijos santykių laikai baigėsi. Varšuva nebemato Vilniuje nei strateginio partnerio, nei dėmesio verto sąjungininko Europos Sąjungoje ir NATO. Tad vietoje svarbiausio Lenkijoje politiko (o D.Tuskas juo liks ir po prezidento rinkimų) į Vilnių siunčia savo užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį, pasižymėjusį nebent viešu pažadu nekelti į Lietuvą kojos tol, kol nebus išspręstas lenkiškų pavardžių rašymo klausimas.

Į akis krito, kaip mūsų politikai reagavo į šį, neabejotinai rimtą, Lietuvos diplomatinį pralaimėjimą. V.Putino neatvykimas buvo pateiktas vos ne kaip diplomatinė katastrofa, nedelsiant šokant ieškoti, ką čia Lietuva tokio pridarė, kad Maskvos carą užrūstino. Gal rezoliuciją ne tokią Seime svarstė, gal žodį kažkur ne tą ištarė? Žodžiu, užsiimta vieša saviplaka. Nors kaip tik šį sykį Lietuva labai deramai sureagavo į visas Maskvos provokacijas, kurių tikslas buvo vienas – duoti pretekstą saviems karosams Vilniuje pažiopčioti, esą lietuviai vis dar “erziną Rusiją”. Tačiau šį sykį į Maskvos provokuojamą žodžių karą Vilnius nesivėlė, tad karosams teliko ieškoti sliekų ten, kur jų nėra.
V.Putino neatvažiavimo priežastis paprasta – Lietuva Dalios Grybauskaitės ir Andriaus Kubiliaus lūpomis jam aiškiai pasakė: kartu atominės elektrinės nestatysim, viešo leidimo “PKN Orlen” parduoti rusams “Mažeikių naftą” neduosim, elektros tinklus nuo bendros Rusijos sistemos atjungsim. Naujosios, pragmatiškos, Kremliaus užsienio politikos požiūriu, V.Putinui važiuoti į Vilnių nėra ko, nes vienintelis Rusijos interesas Lietuvoje – supirkti jos energetinį sektorių. Jei neparduoda, tai pakaks “dujinio” vicepremjero.

"Veido" archyvas

Šiuo metu jau visą Europą baugina galimas Vokietijos kanclerės A.Merkel ir Rusijos vadovo V.Putino susitarimas kurti atskirą Rytų politiką

Po poros savaičių Lietuva galės pasitikrinti, kiek rimtai į ją, kaip į kaimynę bei partnerę, žiūrį didžiausių ją supančių valstybių vadovai.

Pirmomis birželio dienomis eismas Vilniuje vėl bus paralyžiuotas, Senamiesčio stogai nutūpti snaiperių, o gatvėmis lakstys sirenų ir raudonų bei mėlynų švyturėlių lydimi limuzinai. Vyks Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT), kurią sudaro vienuolika valstybių: Danija, Estija, Islandija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Norvegija, Rusija, Suomija, Švedija, Vokietija ir Europos Komisija, posėdis. Paprastai taryboje valstybėms būna atstovaujama vyriausybių vadovų ar užsienio reikalų ministrų lygiu, tad Lietuva turi galimybę pirmą kartą per du nepriklausomybės dešimtmečius priimti Vilniuje net dviejų savo didžiausių kaimynių ir svarbiausių užsienio prekybos partnerių – Rusijos bei Vokietijos premjerus.

Vokietijai Baltijos šalys nerūpi

Klausimas, ar atvyks į Vilnių Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tapo svarbiausia būsimo Baltijos jūros premjerų susitikimo intriga. Ne paslaptis, kad abi šios valstybės nuo pat 1990-ųjų praktiškai ignoravo Lietuvą, matydamos joje ne tiek kaimynę ir partnerę, kiek kažin kokį istorinį nesusipratimą ar kliūtį darniems didžiausių regiono valstybių santykiams plėtotis.

Geriausias to rodiklis – realių, o ne nominalių valstybės vadovų vizitai. Tarp 1991 ir 2010-ųjų Lietuvos prezidentai viena ar kita proga lankėsi Vokietijoje bene šešiolika kartų. Premjerų ir Seimo pirmininkų vizitus net suskaičiuoti sunku.

Vokietija į tai atsakydavo prezidentų ar Bundestago pirmininkų vizitais, bet tam, kad būtų pasiekta pirmojo Vokietijos federalinio kanclerio (o ne simbolines funkcijas vykdančio prezidento) vizito, turėjo praeiti dešimtmetis. Tik tuomet, 2000-aisiais, tuometinis kancleris Gerhardas Schroederis teikėsi kelioms valandoms užsukti į Vilnių pakeliui į Rygą ir Taliną. Antrasis, šį kartą kanclerės A.Merkel, vizitas įvyko tik po aštuonerių metų, 2008-ųjų rugpjūtį, ir taip pat truko vos kelias valandas. Formaliai buvo aiškinama, esą kanclerė labai užsiėmusi dėl ką tik praėjusio Rusijos ir Gruzijos karo, bet vėlgi niekam nebuvo paslaptis, kad A.Merkel užsuko į Vilnių tik pakeliui į Estiją ir Švediją.

Bet netgi tokiam simboliniam vizitui pasiekti Lietuvos diplomatams ir parlamentarams teko kone skandalą surengti, atviru tekstu pareiškus prieš tai Vilniuje apsilankiusiai Vokietijos Bundestago parlamentarų delegacijai, kad abiejų valstybių santykius teks oficialiai įvardyti kaip blogus, nes kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl partneriai Europos Sąjungoje ir NATO trejus metus negali prisikviesti iš esmės kaimyninės valstybės vadovės. Tik po šio Vilniaus demaršo A.Merkel teikėsi atkreipti dėmesį į Lietuvą ar, kaip liūdnai juokavo kai kurie mūsų diplomatai, padėti dienotvarkėje paukščiuką, kad lietuvių norai patenkinti, ir pamiršti juos visai likusiai savo kadencijai.

V.Putiną viliojo A.Merkel dalyvavimu

"Veido" archyvas

Paskutinį kartą tokio aukšto rango svečius, kurie birželio 1-2 d. laukiami Vilniuje, Lietuva regėjo 1997 metais vykusioje “Vilniaus koferencijoje”

Rusijos požiūris į Lietuvą buvo dar šaltesnis nei Vokietijos. Nors abiejų Dūmos rūmų pirmininkų ar vicepremjerų vizitai vykdavo gana reguliariai, nė vienas iš tikrųjų Rusijos vadovų Lietuvoje taip nė karto ir neapsilankė. Nedarė to nei formaliai palankumą Lietuvai deklaruoti mėgęs Borisas Jelcinas, juo labiau – V.Putinas, kuriam valdant tarp Maskvos ir Vilniaus kilo mažasis šaltasis karas. Lig šiol aukščiausias Rusijos politikas, apsilankęs Vilniuje, buvo premjeras Viktoras Černomyrdinas, 1997-aisiais atvykęs į Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų konferenciją. Pabrėžtina, kad Rusija buvo vienintelė, konferencijoje dalyvavusi ne prezidento, o viso labo premjero lygmeniu, taip parodydama savo požiūrį į visas regiono valstybes.

Tai žinant nėra ko stebėtis, jog Lietuva, eilės tvarka gavusi rengti eilinį BJVT posėdį, dėjo visas įmanomas pastangas, kad kaip nors prisikviestų į Vilnių tiek A.Merkel, tiek vis dar svarbiausiu asmeniu Rusijoje esantį premjerą V.Putiną, iš esmės viliodama juos vieną kitu bei Europos Komisijos prezidentu Jose Manueliu Barroso, kuris taip pat dalyvaus BJVT posėdyje. Pastarąjį buvusiai kolegei – eurokomisarei, dabar prezidentei Daliai Grybauskaitei prisikviesti neturėjo būti sunku, bet A.Merkel tiek ji, tiek diplomatai surengė tikrą apgultį. Galutinį patikinimą, kad Vokietijos kanclerė dalyvaus BJVT posėdyje Vilniuje, D.Grybauskaitė išgavo su A.Merkel susitikusi kovo pabaigoje Briuselyje, vykstant ES Vadovų Tarybos posėdžiui. Tuo pat metu vyko ir “Kremliaus apgultis”, masinant V.Putiną atvykti į Vilnių numatomu A.Merkel dalyvavimu.

Nors galutinio atsakymo iš Rusijos dar negauta, iš susitikimo su V.Putinu prieš mėnesį išėjęs premjeras Andrius Kubilius buvo įsitikinęs, kad šis tikrai atvyks į Vilnių, jeigu čia atvyks A.Merkel. Premjero patarėjai mano, kad galutinis sprendimas Kremliuje bus priimtas po šį savaitgalį vyksiančio Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos renginių tiek Maskvoje, tiek Vilniuje. Galimybė, kad Rusija bandys rasti kokį formalų pretekstą paskelbti Lietuvą “nedraugiška valstybe” ir sugriauti ilgai derintą daugiašalį susitikimą, neatmetama.

– Ko Lietuva tikisi iš BJVT posėdžio, kuriame ketina dalyvauti ir A.Merkel, ir V.Putinas?

– Lietuva tikisi, kad įvyks esminis regioninio bendradarbiavimo lūžis. Kad pasibaigs ligšiolinė praktika, kai įvairūs sprendimai būdavo priiminėjami už Baltijos valstybių nugaros, joms nežinant. Kad nuo šiol visi reikalai bus tvarkomi bendrai, laikantis principo, jog kiekviena šalis turi balso teisę ir teisę, kad į jos teisėtus norus būtų atsižvelgta, nepaisant Vokietijos, Rusijos ir Baltijos šalių dydžio, finansinių ir ekonominių pajėgumų skirtumų.

Mes norime labai nedaug – kad taip, kaip ir Europos Sąjungoje, Baltijos jūros regione būtų veikiama skaidriai, solidariai, lygiateisiškai.

– Tačiau pastaruoju metu vis stiprėja nuogąstavimai, kad Vokietija nebekreipia dėmesio į europietišką solidarumą, pirmenybę teikdama Rusijai.

– Europos Sąjunga negriūva, nepaisant pagrįsto Vokietijos, kuriai tenka didžiausia finansinė našta, nusivylimo Graikija. Nelaidokime vieningą Europą sukūrusio Schumano plano, kurio 60-metį tik ką paminėjome, idėjos. Mes matome, kad pastarąjį dešimtmetį Rusija nuolat painiojo energetinių žaliavų pardavimą su savo politiniais interesais, bet tikėkimės, kad Vokietija pavers prekybą nafta ir dujomis tik prekyba.

Taip pat turime tvirtai pasakyti, kad Europoje neįmanomos jokios gynybinės konstrukcijos ar sąjungos, kurios išeina už NATO ribų. Jokie bendri su Rusija Europos gynybos planai nepriimtini, nes už NATO stovi ne tik karinė jėga, bet ir vertybės bei pasaulėžiūra, o už Rusijos – tik jėga.