Tomas Gluosnis-Tyla

Jau kadaise sakiau, kad turiu savo “guilty pleasure” – kartais imu ir paskaitau visokių portalų komentarų skiltis. Tarp vatos, trolių ir visokių kitokių panašaus plauko šiukšlinių komentarų, ten kartais galima sutikti tą mistinį paprastą žmogų – tokį, kurį Darbo Partija nori apsaugoti MMA pakėlimu ir kitais populistiniais sprendimais. Tikiu, kad šiam paprastam žmogui (lot. homo vulgaris) labiausiai rūpi sprendimai, darantys tiesioginę įtaką jo gyvenimui, o jam nieko nėra labiau tiesiogiai svarbaus, nei minimalaus mėnesinio atlygio (MMA) dydis.

Tomas Gluosnis-Tyla, tomasgluosnistyla.com

Kai pernai metais buvo paskelbta apie MMA pakėlimą iki 1,82 EUR už valandą (300 EUR/mėn), ištisos komentatorių brigados pradėjo skaičiuoti kiek laiko reikės dirbti, kad galėtum išgerti puodelį kavos ar įsigyti ką nors. Suprantate, skaičiuoja ne ką reikės daryti ir kiek padaryti, o kiek laiko dirbti. Šis momentas yra labai svarbus, kalbant apie MMA kaip narkotinę substanciją masėms, ir tuoj paaiškinsiu kodėl.

MMA dažniausiai mokamas ten, kur atliekamas darbas net nėra tiek vertas (kitaip tariant – darbo vieta nesukuria tiek vertės, kurią būtų galima priešpastatyti išmokamai sumai).

Lietuvoje yra sena tradicija verslininką vadinti vergvaldžiu, kalbėti apie išnaudojimą ir liūdėti dėl minimalaus atlyginimo, kuris, galima susidaryti įspūdį, yra vienintelis šiaudas, už kurio laikosi dauguma Lietuvos gyventojų. Tai nėra visiškai tiesa, mat Lietuvoje MMA gauna apie 21% gyventojų, o vidutinis atlyginimas 2014 metų IV ketvirtį buvo 714,5 EUR (bruto), arba 553,9 EUR (neto). Iš tiesų, MMA dažniausiai mokamas ten, kur atliekamas darbas net nėra tiek vertas (kitaip tariant – darbo vieta nesukuria tiek vertės, kurią būtų galima priešpastatyti išmokamai sumai). Ir žmonės, užimantys tokias darbo vietas dažniausiai apskritai nebūna labai suinteresuoti dirbti, kas galiausiai priveda prie darbo skaičiavimo valandomis, o ne atliekamais darbais. Visiškai suprantama, jeigu nebūčiau suinteresuotas dirbti, skaičiuočiau laiką nuo 8.00 iki 17.00 su viena valandos ilgumo pertrauka ir kiekviena darbo valanda mano sąskaitą praturtintų tais 1,82 EUR.

Turiu pasakyti, kad man toks mąstymas visiškai nesuvokiamas. Pirmiausia, kovoji už MMA pakėlimą, t.y. tavo gyvenimo tikslas yra uždirbti minimalų atlyginimą. Bet kodėl? Ar todėl, kad tu esi tiek negabus, kad kliaujiesi valstybės nustatytu minimaliu atlyginimu? O gal tiesiog nesi labai darbštus ir žinai, kad mažiau darbdavys mokėti negali, tad stengsiesi išsilaikyti darbo vietoje minimaliomis pastangomis ir būsi apdovanotas minimaliu atlygiu?

Net ir kai kurie jaunosios kartos atstovai yra įsitikinę, kad prie ruso buvo geriau ir visi pezėjimai apie “reikia, kad pasikeistų kartos” iš esmės yra tik nerišlūs svaičiojimai.

Iš tikrųjų, tai apie tai rašyti pradėjau ne dėl to, kad man labai rūpi MMA ir net ne dėl to, kad man apskritai rūpi kiek žmonės uždirba (esu linkęs apie tai kalbėti labai konservatyviai, nes svetimų pinigų skaičiavimas yra tiesiog laiko gaišimas). Viso to pradžia buvo vienoje žinomoje darbovietėje esančių žmonių atsakomybės už darbo rezultatą nebuvimas ir reikalavimas pakelti atlyginimą, nes darbuotojai jaučiasi nepakankamai vertinami (long story short, atlyginimas yra konkurencingas pagal visokius tyrimus ir priklauso nuo darbo rezultatų – kuo daugiau padarai, tuo daugiau gauni). Ten supratau, kad net ir kai kurie jaunosios kartos atstovai yra įsitikinę, kad prie ruso buvo geriau ir visi pezėjimai apie “reikia, kad pasikeistų kartos” iš esmės yra tik nerišlūs svaičiojimai – naujai kartai galima nesunkiai perduoti senosios vertybes ir tradicijas.

Visa aukščiau aprašytos darbovietės vidinio konflikto esmė yra tame, kad kai kurie žmonės, lygiai taip pat kaip ir homo vulgaris, siekia uždirbti daugiau, bet ne per didesnes pastangas, o per fiksuoto atlyginimo pakėlimą. Pagrindinis argumentas – pakėlus fiksuotą atlyginimą žmonės dirbs geriau. If only. Iš tikrųjų, tai geresnių darbo rezultatų už didesnį fiksuotą atlyginimą tikėtis neįmanoma, kadangi žmonių mentalitetas visiškai nepritaikytas dabartinei mūsų santvarkai. Šiam mentalitetui apibūdinti geriausiai tinka nugirstas pasakojimas:

…ji dirba saldainių fabrike – ten darbdavys leidžia darbo metu suvalgyti kiek tik nori saldainių, tačiau neleidžia nieko išsinešti… Tai kiek gali per dieną suvalgyti?

Bam, smegenys iš lėto teka skruostais ir vienos akies vokas nevalingai trūkčioja. Darbdavys blogas, nes neleidžia išsinešti produkcijos, kurios kiekvienas vienetas yra tiesiogiai konvertuojamas į tavo atlyginimą. Pabandysiu paaiškinti paprasčiau – jeigu neštum saldainius kiek pajėgdamas, tai išsineštum ne tik savo atlyginimą, bet ir dviejų kolegų on top, ko pasėkoje saldainių kaina pakiltų iki netikėtų aukštumų, paklausa sumažėtų, saldainių fabrikai būtų priversti mažinti apsukas, atleisti darbuotojus ir galiausiai įvyktų didžiai ironiškas įvykis – kaltintum darbdavį, kad jis tavęs nevertina ir atleido kaip niekalą, nors iš tikrųjų atleistum pats save vien tik dėl to, kad tavo požiūris yra ne ką platesnis, nei saldainio popierėlis.

BFL/T.Lukšio nuotr.

Iš vienos pusės, man žavu ir gražu žiūrėti, kai žmonės dirba neskaičiuodami laiko – yra patenkinti savo dabartiniais pasiekimais ir darbo vieta, bei mato didesnį vaizdą – jeigu dirbsi gerai, pripažinimas seks iš paskos. Tokie žmonės skaičiuoja nudirbtus darbus ir žino, kad svarbiausia kiek ir kaip gerai ką nors padarai, nes būtent tai konvertuojasi į tavo kuriamą vertę ir, galiausiai, atlyginimą.

Iš kitos pusės, toks žmonės nuolat besiskundžiantys per žemu atlyginimu ir per mažu jų vertinimu, kaip tyčia, dažniausiai linkę įdėti tiek darbo, su kiek prasisuks ir nejaučia per daug atsakomybės už savo darbo kokybę. Tokie žmonės iš tiesų yra užsimaskavę homo vulgaris su geresniu išsilavinimu, tačiau tokia pat vertybių sistema – duokite man duonos ir reginių, o aš mainais atsėdėsiu 8 valandas per dieną. Šioje vietoje tikėtis didelių pokyčių, kaip teko įsitikinti, nėra prasmės, todėl geriausias sprendimas būtų leisti tokiems žmonėms ieškoti laimės ten, kur darbdavys kiekvieną darbuotoją vertina vienodai (girdėjau Venesuela yra smarkiai pažengusi šiuo klausimu, and it’s nice this time of year).

Truputis meilės dar niekam nepakenkė ir net nesvarbu ką darai, svarbu, kad būtum bent šiek tiek laimingas darymo metu.

Pabaigai norėčiau pasakyti tai, kad nors ir esu užkietėjęs kapitalistas, nemanau, kad kiekvieno žmogaus noras turėtų būti uždirbti kuo daugiau pinigų ar matuotis kieno ilgesnė jachta. Yra visokių požiūrių, visokių poreikių ir visokių pomėgių. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia gyvenime turėti bent kiek meilės darbui, kuriame praleidi tas 8 valandas per dieną, apie 2020 valandų per metus (jeigu dirbsi tuos 30 metų, kurie garantuos pensiją, tai būsi nudirbęs 60600 valandų, arba grubiai 7 metus non-stop – po 24 valandas per parą).

Jeigu neturėsi nei kiek meilės tam, ką darai, tai kiekvieną dieną prarasi 8 gyvenimo valandas ir gyvensi tik trečdalį paros – tai yra pakankamai blogas sprendimas, nes gulėdamas mirties patale prisiminsi tik tas penkias laimingas dienas savo gyvenime, kai nelaukei tarsi mirties artėjančio darbo pradžios ir nesikoliojai su savo antrąja pusė dėl to, kieno eilė išplauti indus (nors visi žino – konfliktas tikrai ne dėl indų). Žinau, kad skambėsiu kaip hipis, tačiau truputis meilės dar niekam nepakenkė ir net nesvarbu ką darai, svarbu, kad būtum bent šiek tiek laimingas darymo metu (nebent pažeidinėji įstatymus – niekada nepažeidinėk įstatymų).

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje tomasgluosnistyla.com 2015 m. kovo 16 d.

Lina Ever

Ateinu į savo mylimą kavinę Liebling, pasisveikinu su barmenu, o jis man mirkteli ir klausia – kapučino? Linkteliu ir negaliu nuslėpti šypsenos. Vis tik smagu, kai tokiame dideliame mieste turi savo vietą, kur tave prisimena, žino ką mėgsti, nors su vienu kavos puodeliu kartais prasėdžiu čia ir kelias valandas. Absoliučiai niekam tikusi klientė. Ir vis tik – šiek tiek sava.

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Kodėl mums patinka prisijaukinti vietas, žmones, mums patinka, kai kažkas žino kas mums patinka. Kodėl mes stebim kitus ir džiaugiamės, kad mumis kažkas domisi. Įdedam nuotrauką į socialinius tinklus ir nekantriai tikrinam kas iš draugų ją pastebėjo. Jei sulaukiame nepažįstamų žmonių laikų ar komentarų, atrodo, kad mūsų paskelbta žinia ar nuotrauka dar svarbesnė. Tampame dar išdidesni, patys sau svarbesni, lyg ką nors reikšmingo nuveikę. Jei koks nepažįstamas žmogus pasiprašo į draugus, netgi apsidžiaugiame, reiškias esame įdomūs, svarbūs, pastebėti. Reiškia mes kažko verti, jei su mumis nori draugauti.

Aš ne dainininkė, ne primadona, nelaimėjau jokio konkurso, nepatekau į jokius dešimtukus, jau nekalbant apie prizines vietas. Aš tik išsakiau savo nuomonę.

Kai po komentaro apie Užkalnį ir Lidl paplūdo komentarai, sveikinimai, norinčių draugauti užklausos, staiga pasimečiau. Vienintelis noras buvo jungti greičiau kompiuterį ir ignoruoti tas žinutes. Nes tikrai nesupratau kas tie žmonės ir kodėl jie nori su manimi draugauti. Ir tik tada mane sūnus paprotino, kad galiu įjungti sekėjų funkciją. Buvo keista – dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt sekėjų. Po dviejų dienų buvo visas šimtas. Aplinkiniai sveikino, sakė – na ir pavarei. O aš toliau gūžiausi. Aš ne dainininkė, ne primadona, nelaimėjau jokio konkurso, nepatekau į jokius dešimtukus, jau nekalbant apie prizines vietas. Aš tik išsakiau savo nuomonę, kaip dažnai darau šio dienoraščio puslapiuose. Žodžiai kartais užkemša gerklę ir aš privalau juos išrašyti. Tai mano terapija. Tai reikalinga visų pirma man pačiai. Jeigu dar kas nors skaito ir jiems mano tekstai patinka – valio, bet jokios atsakomosios reakcijos aš nesitikiu. Man daug įdomiau ką žmonės mano apie mano romanus.

Stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę. Baimė, kad tie žmonės nori dalies manęs ar mano laiko, kad nuo šiol turėsiu su jais visais kartu gyventi po vienu virtualiu stogu.

Taigi ką man dabar su tais sekėjais daryti? Staiga pajutau įpareigojimą dažniau pasisakyti aktualiais klausimais, nes juk mane seka, kažko iš manęs tikisi, mano nuomonė kažkam svarbi ir aš negaliu jų nuvilti. Jei visai atvirai, tai stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę. Baimė, kad tie žmonės nori dalies manęs ar mano laiko, kad nuo šiol turėsiu su jais visais kartu gyventi po vienu virtualiu stogu. Baimė, kokia turbūt apimtų renkantis miniai prie tavo namų langų, kai neturi kito išėjimo. Rašytojai juk turbūt yra patys nedrąsiausi žmonės. Jie sulenda į ramų kampą, prisidengia kompiuteriu ir, užuot kovoję su problemomis, kuria savo pasaulį. Ten jie patrauklūs, protingi, sportiški, elegantiški, drąsūs ir žavūs, visada turintys ką pasakyti, mokantys šmaikščiai atsikirsti, ten jie pasirenka draugus ir mylimuosius, susikuria kokius nori namus. Ten, bet ne realiame pasaulyje. O tuo metu, kai nerašo, jie neria į kitų kolegų išgalvotus pasaulius.

Nežinau, sutapimas ar ne, bet po savaitės atostogoms pačiupau D.Eggers knygą “Ratas”. Visų pirma dėl to, kad jos viršelį taip dažnai mačiau vokiškų bestsellerių lentynose. Vos prieš kelias savaites pamačiau ją, jau išleistą minkštais viršeliais, stovinčią populiaraus Berlyno knygyno paperback fiction lentynos pačiame viršuje. Tai vienas iš fenomenų, nes kitos to paties autoriaus knygos nebuvo tokios populiarios. Reiškia, “veža” ne autorius, o tema. Kiek žinau, ruošiama ir romano ekranizacija, kuri turi pasirodyti dar šiemet.

Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės.

O tema itin aktuali. Tai – socialinių tinklų voratinklis lėtai ir žaismingai apvyniojantis tave visą. Tai istorija apie merginą Mėją, kuri įsidarbina pažangiausioje bendrovėje, vystančioje socialinių tinklų projektus. Ji naiviai džiaugiasi, kai jos nuomonė sulaukia dėmesio, kai didėja virtualių gerbėjų skaičius, o kompanija pasirūpina, atrodytų, viskuo. Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, apipila dovanomis, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės. Tiksliau sakant – ji priverčia tave savo noru išsižadėti laisvės. Ji geriau žino, kas tau tinka ir patinka, ji geriau žino su kuo tau bendrauti ir ką veikti, ji tave stebi, analizuoja, iš anksto bando nuspėti kitus tavo žingsnius ir patarinėja “ant kiekvieno kampo”. Ir jei nenori dalintis kai kuriomis savo paslaptimis – pyksta, nes kompanijos šūkis skamba klaikiai: “Paslaptys yra melagystės. Dalytis reiškia mylėti. Asmeniška yra vogta.”

Idėja apie visų žmonių visų duomenų sujungimą į vieną tinklą darbuotojams pateikiama taip patraukliai, kad jie, nelyg Sai Babos sekėjai ar tiesioginių pardavimų kompanijos atstovai, įtikėję savo teisumu ir misija visus netikinčius atvesti į tą vienintelį teisingą kelią. Į ratą. Draugai, tėvai pradeda vengti Mėjos, bet ji nekreipia į tai dėmesio – jos misija daug svarbesnė. Ji turi daugybę sekėjų, ji – realybės šou žvaigždė, kuriai tik tualete leidžiama išjungti nešiojamos kameros garsą. Dėmesio – tik garsą, bet ne vaizdą. Ji jaučiasi įvertinta, pagaliau daranti kažką svarbaus, pagaliau reikalinga kitiems, pagaliau priimta į bendraminčių būrį. Ar ne todėl įvairios sektos ir sulaukia pasisekimo? Ar ne todėl tiesioginių pardavimų bendrovės, apgaubdamos išskirtiniu dėmesiu, ugdo pusiau robotus pardavėjus? Kiekvienam iš mūsų reikia šiokio tokio pripažinimo. Duok žmogui ko jis nori ir jis darys viską ko tau reikia – taip pataria ir žymiausieji psichologai.

Viskas, atrodo, žmogiška ir suprantama. Tačiau tai, kas buvo sugalvota tik kaip kompiuterinis žaidimas, tampa pavojingu visuotiniu voratinkliu. Ir Mėja pradeda nebeskirti asmeninių jausmų nuo darbinių pareigų, nes virtualusis pasaulis ištrina labai daug ribų ir visų pirma tą, kuria apibrėžtas žmogiškumas. Turėdamas minios palaikymą pradedi nebejausti ir savo ribų. Draugų ar šeimos privatumo ribų. “Daug ką išradau pramogai, žaisdamas kažkokį iškrypusį žaidimą – norėjau tik patikrinti, ar tai veiks, ar ne, ar žmonės tuo naudosis. Lyg būčiau pastatęs giljotiną aikštėj. Tikrai nesitikėjau, kad išsirikiuos tūkstančiai žmonių, norintys įkišti ten savo galvą.” – sako paslaptingasis Rato išradėjas.

Nepanašu į kai kurias rezonancines lietuviškas dramas žiniasklaidoje?

Romane aiškiai parodoma, kaip, turint informaciją, galima valdyti pasaulį. Kai kurie Rato metodai nelabai skiriasi nuo KGB naudotų metodų, nes informaciją visada galima panaudoti šantažui ir gąsdinimui. O tas, kas valdo informaciją, tas visagalis. “Vos tik kas nors imdavo žviegti apie tariamą “Rato” monopoliją, netrukus paaiškėdavo, kad pats asmuo – nusikaltėlis arba pats bjauriausias iškrypėlis.(…) Vos tik kokia Kongreso narė ar tinklaraščio autorius prasižioja apie monopoliją, staiga įsiplieskia baisus su jais susijęs sekso, pornografijos ir juodosios magijos skandalas.” Todėl žmonėms nelikdavo jokios kitokios išeities, tik tapti “skaidriais” ir uoliai bendradarbiauti su “Ratu”. Nepanašu į kai kurias rezonancines lietuviškas dramas žiniasklaidoje? Kad ir naujausias liberalų skandalas – kas gali paneigti, kad R.Kurlianskis atsisakė tapti “skaidrus”? Pusę metų sekti, stebėti ir slapta filmuoti anksčiau nenusižengusį verslininką labai panašu į “Ratą”. Nes “Rate” nepaklūstantys ir nepritariantys yra medžiojami, o pagavus – sunaikinami. Kaip KGB rūsiuose.

"Scanpix" nuotr.

Romano literatūrinė kalba gal ir nėra kažkuo ypatinga, bet puikus vertimas, išlaikomas pasakojimo tempas ir kylanti įtampa įtraukia taip, kad nebereikia pasitikrinti ką tuo metu veikia draugai. Net kai romano pradžioje manai, kad Ratas tikrai nuostabi darbovietė su pačiais geriausiais ketinimais, nekyla noras pavydėti Mėjai. Dažnai pati jaučiuosi pavargusi, kai reikia peržiūrinėti draugų pranešimus, laikinti kitų žinutes ar rašyti komentarus, kai reikia atsakinėti į laiškus nepažįstamiems žmonėms, nes juk kitaip negražu. Bet man nors nereikia švilpinti taip kaip Mėjai, nereikia auklėti kitų, skleisti propagandos, nereikia tapti “skaidriai” ir nešiotis kameros ant pilvo. Skaitant apie tai, kiek informacijos reikia aprėpti pagrindinei herojei, apima siaubas. Už kiekvieną nemokamą koncertą reikia parašyti krūvą žinučių, už nemokamus drabužius – reklaminius šūkius, reikia perskaityti visų žinutes, pakomentuoti visų iniciatyvas, ištransliuoti apie savo laimingą gyvenimą kompanijoje kuo didesniam ratui žmonių – net galva apsisuka skaitant kiek švilpinimų reikia atlikti Mėjai. Įdomu, ar žodžiai “švilpis” ir “švilpinimas” prigis lietuvių kalboje?

Už virtualią draugystę, už virtualią savivertę ir vienadienį populiarumą reiks sumokėti tikra laisve.

Utopinis romanas parašytas taip įtaigiai, kad nejučia pagalvoji, jog tai po kelerių metų gali tapti šiurpia realybe. Kameros ir internetas seks kiekvieną mūsų žingsnį, būsim priversti gyventi nuolatiniame realybės šou ir skanduosime kitiems: “Asmeniška yra vogta”. Tai reikš, kad jeigu nuspręsi nors mažą gabaliuką savęs pasilikti sau vienam, būsi beveik nusikaltėlis. Kad tai nenutiktų, rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, o ypač jauniems žmonėms, kuriems internetas atrodo šių laikų gėris. Perskaičius knygą, dar ilgai nesinori artintis prie kompiuterio. Arba prisiartinti tik tam, kad ištrintum paskutinės savo kelionės žemėlapį. Nes supranti, kad skelbdamas kada atostogauji, kur atostogauji, kur ir su kuo gyveni, kur lankaisi, atsiduodi “Ratui”. Nes nemokamo sūrio nebūna. Už virtualią draugystę, už virtualią savivertę ir vienadienį populiarumą reiks sumokėti tikra laisve. Sako, labiausiai feisbukui dėkingi rusų saugumiečiai. Ir dar sako, kad jie uoliai renka visą informaciją apie mus, nes žino, jog kada nors gali jos prireikti. Ypač tada, kai nesutiksi savo noru tapti skaidrus. O mes tai jau pradedam pamiršti.

O į mano klausimą, kodėl mane taip vargina ir baugina socialiniai tinklai, viename savo interviu atsakė pats autorius: “Pažįstu nemažai autorių, kuriems, pradėjus gyventi intensyvų gyvenimą socialiniuose tinkluose, ėmė sunkiai sektis rašyti knygas. Šios dvi formos tikrai labai skirtingos: viena jų reikalauja greitos nuovokos ir sąmojo ir tučtuojau suteikia pasitenkinimą. Kita, knygų rašymas, palyginus yra beprotiškai lėta – dirbi tyloje, vienas, ir metų metus negauni jokių atsiliepimų. Daugumai mūsų galvoti abiem šiais būdais – socialinių tinklų ir lėtu it slenkantis ledynas romano rašymui tinkamu būdu – tikras vargas. Aš nesu toks miklus, kad man tai pavyktų”.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. liepos 11 d.

Tomas Misiukonis

Prisimenate aną mėnesį nutikusią nesmagią istoriją, kai vienos kosmetikos parduotuvės darbuotoja neaptarnavo neįgalių žmonių ir išprašė juos lauk nusprendusi, kad jie neatitinka jos klientų suvokimo? Diskusijos baigėsi tik tada, kai įmonė viešai atsiprašė ir paskelbė apie savo bendradarbiavimą su neįgaliųjų įstaigomis.

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Tokių atvejų, kai negebama dirbti su klientų įvairove, yra apstu. Pavyzdžiui, kai Lietuvos kurortai dar buvo gausiai lankomi rusų turistų, o prekybos centruose geriausi klientai buvo tūkstančius litų išleidžiantys baltarusiai, pats pakliuvau į nemalonią istoriją. Vienoje drabužių parduotuvėje prieš mane stovintys Vilniaus miesto svečiai buvo aptarnauti su plačia šypsena, maloniai kalbinami. Pastebėjau, kaip kasoje sužibo keturženklė suma. Viskas ok. Sulaukęs savo eilės ir pasiteiravęs pardavėjos, ar jie turi platesnį šalikų asortimentą, buvau nužvelgtas atgrasiu žvilgsniu ir sulaukiau atsakymo: nežinau, pažiūrėkite ten.

Tikiu, kad jūs patys turite daugybę pavyzdžių, kur jautėtės išskirtiniai.

Tikiuosi, kad banko darbuotojai nepuls į paniką, kai į jų biurą užsuks burka veidą uždengusi klientė, o tai gali nutikti jau šiandien popiet.

Klientų įvairovė nėra pagrįsta vien tik lyčių ar kultūrų skirtumais. Nors ir čia dar yra šviesmečiai erdvės tobulėti. Pavyzdžiui, tikiuosi, kad kada nors nuo serviso priėmėjų veidų dings tos idiotiškos šypsenėlės, kai į jų dirbtuves įžengia moteris ir paprašo pažiūrėti po kapotu, nes kažkas ten neveikia. Tikiuosi, kad banko darbuotojai nepuls į paniką, kai į jų biurą užsuks burka veidą uždengusi klientė, o tai gali nutikti jau šiandien popiet. Ne, tu kalbėk! Ne, geriau tu jį paimk! – tokius pasimetimo persmelktus dialogus girdėdavau iš aptarnaujančio personalo, kai į jų skyrių užsukdavo užsienietis. Neduokdie, jis kažko paklaus.

Net ir tos pačios lyties ar kultūros žmonės turi daugybę skirtumų, pavyzdžiui, skiriasi mūsų bendravimo stilius, mes skirtingai suvokiame naudą, kurią perkame, mes skirtingai pagrindžiame savo sprendimus. Labai gerai suprantu pardavėjus, kurie taiko šablonišką priėjimą ir su visais žmonėmis bendrauja per stiklą – standartizuotai, palaikydami atstumą. Galbūt taip bendrauti jiems liepė vadovai, o gal jiems patiems taip patogiau.

Galvoju apie eksperimentinį seminarą, kuriame dvi valandas dalyviai į užrašus rašytų frazę: “elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi.”

Mes gyvename pasaulyje, kuriame klientų aptarnavimo standartai reikalingi tik paprastinant sudėtingus procesus, tačiau žmogiškosios šio reikalo dalies į popierių jau nebesurašysi. Kartais pagalvoju, kad klientus aptarnaujantys žmonės turėtų mokytis ne kažkokių bazinių gudrybių (pavyzdžiui, kaip per dvi minutes išdėstyti klientui du šimtus prekės privalumų), bet sąmoningumo apie kitus žmones. Supratimo, kad jeigu žmogus dėl kažkokių priežasčių čia atėjo PATS ir ko gero, jis PATS nuspręs čia palikti SAVO pinigus, tai reikia tiesiog leisti jam tai padaryti. Šiandien aš perku šaliką, bet rytoj jau pirksiu odinę striukę, tačiau, deja, jau kitoje parduotuvėje, kur jausiuosi laukiamas ir neišskirtas iš preferencinių klientų. Suprantama, kad kai kurios įmonės orientuojasi į specifinius segmentus, tačiau jos sugeba tai aiškiai komunikuoti. Nothing personal, just business.

Pamenate The Simpsons filmukų pradžią? Kiekvienoje serijoje chuliganas Bartas Simpsonas, paliktas po pamokų, ant lentos kaip bausmę rašo pasikartojančią frazę, kaip jis kažko nebedarys. Galvoju apie eksperimentinį seminarą, kuriame dvi valandas dalyviai į užrašus rašytų frazę: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi.

Tai yra viena sunkiausiai įgyvendinamų užduočių. Bet tikiu, kad ją įmanoma įveikti. Dažną rytą geriu šviežas daržovių sultis Vienuolio g., Vilniuje įsikūrusioje sulčių parduotuvėlėje. Tos vietos šeimininkė visus žmones sutinka geru žodžiu, tokiu pat geru palydi. Ten niekada nesijauti išskirtinis.

Visiems taikomi paprasti principai: 1. gerbk žmogų, 2. priimk jį tokį, koks jis yra, 3. padėk jam, 4. elkis su juo teisingai ir sąžiningai.

Buvimas išskirtiniu reiškia, kad kažkas nėra išskirtinis. Išskirtinis aptarnavimas yra iliuzija. Kvailas prasimanymas, kurį sugalvojo kažkas, kas neturėjo nei fantazijos, nei meilės klientui. Tai nereiškia, kad visi yra lygūs. Tai reiškia, kad visiems taikomi paprasti įvairovę atliepiantys principai: 1. gerbk žmogų, 2. priimk jį tokį, koks jis yra, 3. padėk jam, 4. elkis su juo teisingai ir sąžiningai. Jeigu reikėtų vieno principo, štai jis: būk žmogus su žmogumi.

Aš laukiu, kol ta moteris išspaus sultis ir šį rytą jaučiuosi laukiamas. Maloniai sutiktas ir pakalbintas. Net jeigu būčiau ateivis, kuris ką tik išlipo iš skraidančios lėkštės, niekas čia nepasikeistų. Net jeigu vieną dieną į šią vietą įžengčiau su kokiu nors stereotipą pažadinančiu ar stigmą atveriančiu drabužiu, niekas nepasikeistų. Geroji pardavėja įpiltų man sulčių ir sakytų: na, paragaukite, kaip gavosi. Neblogai tiesa?, – pamerktų man akį ir palinkėtų gražaus ryto.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje salesblog.lt 2016 m. liepos 11 d.