Pamenate žaidimą, kai greta susėdę vaikai kužda vienas kitam į ausį tą pačią frazę? Paskutiniojo ištarta frazė dažniausiai kardinaliai skirdavosi nuo tos, kurią pasakė pirmasis. Į sugedusio telefono žaidimą įsitraukia ir suaugusieji. Tiesa, dažniausiai nesąmoningai ar net ne savo valia.

Jei ekonomikos ir asmeninių finansų žinią laikytumėme pirmojo žaidimo dalyvio ištarta fraze, pagalvokite, kiek grandžių ji pereina – pedagogus, dėstytojus, spaudą, komercines struktūras, visuomenės nuomonės lyderius ar artimuosius – kol galiausiai pasiekia jus ar jūsų atžalas, sėdinčias eilės gale. Tikimybė, jog žinia jus pasiekė tokia, kokia buvo suformuota, mažėja sulig kiekviena tarpine grandimi. Bet pradėkime nuo pradžių.
Štai, pavyzdžiui, pedagogas – kasdien atliekantis svarbią misiją – teikiantis žinias. Ir vis dėlto jis yra žmogus, kuris netgi žinodamas, kas parašyta vadovėlyje, šią informaciją nebūtinai sąmoningai bus linkęs perteikti per asmeninės patirties prizmę. Dar įvertinkime tai, jog tik penktadalis šalies ekonomikos mokytojų dėsto tik ekonomikos discipliną. Mažesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse, kur mokinių nėra tiek daug, kad vienam pedagogui būtų sudarytas pakankamas krūvis, ekonomikos pamokas veda braižybos, lietuvių, rusų kalbų, informatikos ar net technologijų mokytojai.
Tačiau mokytoją moksleiviai nurodo esant tokį pat svarbų finansinės informacijos ir įgūdžių šaltinį, kaip ir tėvus, kurie dažniau moko savo pavyzdžiu nei sąmoninga edukacija. Apklausų duomenimis, 2 iš 5 tėvų su savo atžalomis mieliau kalbasi apie narkotikus ir alkoholį, 3 iš 10 – apie lytinius santykius nei apie pinigus.
Gyvenimiška patirtis, kuria vyresnioji karta linkusi vadovautis bei dalintis, yra vertinga, tačiau reikėtų neužmiršti – dažnai subjektyvi ir neaktuali šių dienų ekonomikoje. Praeities įvykiai nesudaro galimybės prognozuoti ateities ar veikti dabarties rinkose, kurios tampa vis sudėtingesnės ir labiau dinamiškos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę per du dešimtmečius pasikeitė trys valiutos, bankrutavo 15 komercinių bankų, išgyventos trys ekonominės recesijos, o vidutinės gyventoju pajamos išaugo 4 kartus.
O kur dar ketvirtąja valdžia vadinama žiniasklaida. Teoriškai ji turėtų būti objektyvios informacijos skleidėja, tačiau praktiškai – reikėtų neužmiršti, jog ją sudaro komercinės struktūros, turinčios tikslą parduoti ir užsidirbti, todėl kartais pirminį tikslą – informuoti, nustelbia siekis patraukti dėmesį – didesne, pikantiškesne antrašte ar garsiau rėkiančiu pašnekovu. Kaip pavyzdį galima prisiminti spaudos konferenciją, pristatančią Lietuvos ekonomikos apžvalgos rezultatus. Po renginio vienas žurnalistas straipsnį pavadino „[...] Lietuva veikiausiai augs, kils atlyginimai ir mažės nedarbas“, o kitas – „[...] Lietuvai numato niūrią ateitį – laukia arba lėtas atsigavimas, arba ilgas sunkmetis“. Tad kuo tikėti skaitytojui?
Be paminėtųjų dar yra valdžios atstovai, kolegos, kaimynai, artimieji ir draugai, kurie visi turi savo nuomonę ir nebijo patarti. Sociologiniai tyrimai liudija, kad net 3 proc. Lietuvos gyventojų priimdami finansinius sprendimus paiso ir vadovaujasi gandais.
Iš tiesų lemiamas veiksnys padedantis suprasti pirminę ekonominę ir finansinę informaciją ar įžvalgiai ir kritiškai atsirinkti tarpines grandis yra finansinis išprusimas, todėl jo ugdymu turėtų būti suinteresuotos visos šalies struktūros. Juk finansiškai raštingas asmuo naudingas valstybei, nes jis geba pasirūpinti savimi bei kuria vertę šaliai. Toks asmuo paklausus ir mažmeninės prekybos bei paslaugų sektoriuje, nes jis turi perkamąją galią. Naudingas jis ir finansinio tarpininkavimo bei paslaugų sektoriui, nes toks klientas mokus ir naudojasi jų produktais. Tačiau labiausiai finansiniu raštingumu turėtų būti suinteresuotas pats asmuo. Juk jis vienintelis atsakingas už savo veiksmus, ateitį ir gerovę. Todėl namų ūkiams norėtųsi palinkėti kritinio vertinimo prieš priimant finansinius sprendimus, o tarpinėms informacijos grandims ne tik augančios kompetencijos, bet ir atsakomybės už savo veiklą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę per du dešimtmečius pasikeitė trys valiutos, bankrutavo 15 komercinių bankų, išgyventos trys ekonominės recesijos, o vidutinės gyventoju pajamos išaugo 4 kartus.

Negaliu rasti darbo, nes neturiu patirties, o kai neturiu patirties, negaliu rasti darbo – tokiu užburtu ratu skundžiasi daugelis jaunuolių. Išties, Lietuvoje jaunimo nedarbas yra viena skaudžiausių rykščių, tačiau jo mastus ir įtaką sunku vertinti vienareikšmiškai. Visų pirma dėl to, kad pagrindinis jaunimo iki 22 metų „darbas“ yra studijuoti, įgyti profesiją, o ne žūtbūt įsidarbinti. Antra, vertinant jaunimo užimtumo rodiklius, sunku remtis tikslia statistika.

Šių metų antrojo ketvirčio Statistikos departamento apklausos duomenimis, darbo neturi 25,2 proc. jaunuolių iki 25 metų amžiaus. Darbo biržos duomenys kuklesni – 7,5 proc. Pirmuoju atveju bedarbiais laikomi tie, kurie pastarąjį mėnesį ieškojo darbo ir galėtų pradėti dirbti per dvi savaites. Antruoju – visi, kurie užsiregistravo darbo biržoje. Nors abu skaičiai nėra nenuginčijamai tikslūs, akivaizdu, kad erdvės jaunimo užimtumui didinti tikrai yra. Ne veltui šiai problemai spręsti sudaromos darbo grupės, o valdžios atstovai klausia visuomenės patarimo, kaip įdarbinti kuo daugiau jaunimo. Kodėl tai padaryti taip sunku?
Lietuvos darbdavių nuomone, aukštųjų mokyklų absolventams trūksta darbui reikalingų žinių. Eurobarometrui 2010 m. atliekant apklausą net 32 proc. šalies darbdavių nebuvo patenkinti aukštųjų universitetų auklėtinių įgytomis žiniomis bei darbui reikalingais įgūdžiais. Tai didžiausias rodiklis visoje ES, gerokai lenkiantis 8 proc. vidurkį. Pasak darbdavių, studentams labiausiai trūksta profesinių įgūdžių, taip pat – analitinių problemų sprendimo, planavimo ir organizavimo, darbo komandoje žinių.
Be to, net 77 proc. Lietuvos darbdavių patirtį laiko vienu svarbiausių veiksnių įdarbinant naujus darbuotojus. Jaunuolius paguosti gali nebent faktas, kad taip manančių darbdavių kitose Europos Sąjungos dar daugiau – devyni iš dešimties.
Kita vertus, patys darbdaviai pripažįsta nesiimantys priemonių padėčiai keisti. Tik 14 proc. jų teigė bendradarbiaujantys su aukštojo mokslo institucijomis dėl studijų programų ar jaunimo įdarbinimo galimybių, nors daugiau nei pusė mano, kad toks bendradarbiavimas yra labai svarbus ir padėtų kloti kelius suartėjimui su potencialiais darbuotojais.
Tačiau ar išties vien jaunuolių patirties bei žinių stoka ir darbdavių pasyvumas užkerta jaunimui kelią į darbą? Tiek mano asmeninė patirtis, tiek tyrimai rodo, kad didelės dalies jaunuolių maksimalizmas ir entuziazmas labiau pagrįstas noru gauti didelę algą, nei troškimu realizuoti save darbinėje veikloje. Neretai universitetų auditorijose tenka išgirsti, kad už minimalų atlyginimą dirbti neapsimoka, juk tokią sumą kas mėnesį duoda tėvai. Kiti pasiūlymų dirbti atsisako, „nes vasarą tiek daug draugų gimtadienių“, „nes dirbti prekybos centre „ne lygis“, „nes techninis darbas toks neįdomus“.
Žinoma, ne visi jaunuoliai gyvena rožinėmis svajonėmis vos baigę universitetą tapti direktoriais, o patirties stoką stengiasi kompensuoti motyvacija, entuziazmu ir išradingumu. Vienas geriausių būdų atskleisti šias savybes yra praktika, kuri ne vienam studentui tampa tramplinu į tolesnę karjerą. Lietuvoje vis dar gaji nuomonė, kad jaunuoliai per ją tik dokumentus kopijuoja ir kavą verda, tačiau toks požiūris neatitinka tikrovės. „Swedbanko“ duomenimis, praėjusiais metais penktadalis praktikantų savo praktikos vietose gavo nuolatinį darbą. Dabar, kai aukštosios mokyklos įvedė privalomą praktiką paskutiniuose kursuose, šie rodikliai, o kartu ir jaunimo užimtumo statistika, turėtų dar labiau pagerėti.
Žinoma, net ir studentams dirbti „už dyką“ nesinori, tačiau verta pasvarstyti, ar geriau kaupti patirtį bei žinias ir bandyti atskleisti save, ar sėdėti ant sofos ir skųstis, kad nesu niekam reikalingas. Praktika naudinga abiem suinteresuotoms pusėms: studentai bręsta kaip darbuotojai, darbdaviai auginasi bei turi galimybę įvertinti jaunuolį kaip galimą darbuotoją ir būsimą specialistą.
Bet kokia darbinė patirtis didina jauno žmogaus suvokimą, kad atlyginimas yra ne mokamas, o uždirbamas. Ir ne „gražiomis akimis“, o įveikiant konkurenciją darbo rinkoje, demonstruojant motyvaciją ir norą dirbti, pritaikant turimas žinias ir laipsniškai įgyjant naujų, arba pasitelkiant fizinį darbą ir pastangas.

Įkirta
Net 77 proc. Lietuvos darbdavių patirtį laiko vienu svarbiausių veiksnių įdarbinant naujus darbuotojus.

Atėjus vasarai trumpalaikio skolinimosi poreikis Lietuvoje reikšmingai išauga.

Kol vieni būgštauja dėl antrosios recesijos bangos, kiti mėgaujasi šiltojo metų sezono malonumais ir lengvai pasiduoda vasaros pagundoms. Kelionės, nuolaidos sporto klubuose, pramogos po atviru dangumi… Juk jei ne vasarą, kai nereikia mokėti už šildymą, tuomet kada?
Įtikintam tokio argumento nesunku užsimiršti ir savo kišenę „gilinti“ skolinantis. Analizuojant šešerių metų fizinių asmenų vartojimo kreditų duomenis, nesunku pastebėti, kad atėjus vasarai trumpalaikio skolinimosi poreikis reikšmingai išauga. Nuo balandžio iki rudens naujai suteiktų vartojamųjų paskolų ir kreditinių sąskaitų bei kortelių sumos pasiekia metų piką. 2010 m. lapkričio–2011 m. balandžio mėnesiais vartojimui buvo pasiskolinta per 258 mln. Lt, o praėjusių metų gegužę–spalį ši suma šoktelėjo kone trečdaliu. Šių metų gegužės mėnesį, palyginti su balandžiu, taip pat fiksuojamas 15 proc. augimas. Atkreiptinas dėmesys, kad skolinimosi vartojimui sezoniškumą lemia ne tik atostogų metas, bet ir finansiniai rūpesčiai po jų, pavyzdžiui, kasmet „netikėtai“ užklumpanti Rugsėjo pirmosios šventė.
Jei kalbame apie paskolas ir skolinimąsi, Lietuvos gyventojai linkę į kraštutinius vertinimus ar kartais prieštarauja patys sau. Vos viešojoje erdvėje pradedamos komentuoti skolinimosi tendencijos ar produktai, pasigirsta vertinimų, kad paskolos yra brukamos, verčiama prasiskolinti. Vis dėlto tai nebe argumentas 118 tūkst. Lietuvos gyventojų, jau pasiėmusių paskolas iš greitųjų kreditų bendrovių. Na, o kai raginama nesiskolinti vartojimui, atsakingai įvertinti paskolos sumą ir sąlygas, pasigirsta samprotavimų, „o kaip kitaip žmogui ką nors nusipirkti šiais laikais“?
Tad kaip išspręsti šią dilemą tarp norų ir galimybių? Visų pirma vertėtų vertinti ne patį kreditą, o poreikį skolintis arba, kitaip tariant, paskolos tikslą ir gerai apgalvoti paskolos kainą bei grąžinimo mechanizmą. Kad didesnis išlaidavimas vasarą jau po kelių mėnesių neatsilieptų bloguoju, kai vėl ėmus kaisti radiatoriams teks ne vasaros atostogų įspūdžiais dalytis, o sukti galvą dėl palūkanų bei skolos grąžinimo.
Prieš padedant parašą ant paskolos sutarties reikėtų prisiminti paprastą principą: skolintos lėšos turi kurti vertę. Tik tokiu atveju skolintis racionalu. Pavyzdžiui, jei skolinamasi studijoms, ši suma yra investicija į išsilavinimą ar amatą, o tai didina tikimybę gauti gerą darbą ir didesnį darbo užmokestį. Tokiu atveju bus ne tik lengviau paskolą grąžinti, bet ir užsitikrinti aukštesnę gyvenimo kokybę. Tačiau jei skolintos lėšos panaudojamos, pavyzdžiui, batams įsigyti, susiduriame su kitokia situacija. Vos apsiavus ar išlaikius juos 14 dienų, batai tampa dėvėti ir pradeda prarasti savo vertę. Jie gali ir suplyšti. Bet paskola, kurią reikia grąžinti, dėl to nemažėja.
Paskola – rimtas finansinis įsipareigojimas, tad jos grąžinimo galimybes turi vertinti ne tik kreditorius, bet ir asmuo, prašantis kredito. Pirmiausia dėl to, kad dalį svarbiausios informacijos, tokios kaip artimiausi šeimos planai, darbo keitimas, asmeninės išlaidos ar skolos ir pan., turi tik kredito gavėjas. Kita vertus, jei kreditorius atsisako suteikti paskolą, tam yra priežastis ir jos nereikėtų vertinti kaip antipatijos klientui. Dažniausiai tai būna abejotinos kredito gavėjo galimybės jį grąžinti.
Bet pasiskolinti šiomis dienomis nėra iššūkis. Jei asmuo kreipiasi į Lietuvos banko prižiūrimą instituciją kredito ir gauna neigiamą atsakymą, dar neišėjęs iš pastato gali išsiųsti trumpąją žinutę ir paskolą gauti telefonu. Tik gerokai didesne kaina, kurią ne visuomet spėjama ar norima įvertinti. Ši kaina problema tampa tik tuomet, kai 6 litų skola tampa 1000 litų pradelsta suma.
Kreditas pats savaime nėra nei blogas, nei geras dalykas. Tai tik finansinis instrumentas, kuriuo gali būti tinkamai arba netinkamai pasinaudota. Jis tarsi peilis, kuriuo galima ir duonos atsiriekti, ir įsipjauti. Prisiimant tokį finansinį įsipareigojimą emocijomis vadovautis ne laikas, skubėjimas brangus, o „noriu“ – ne sprendimas. Tad neužmirškime, kad vasara trunka tik tris mėnesius, o atostogos – kelias savaites. Išnaudokite tiek jų, tiek finansų sistemos siūlomas galimybes, bet neviršykite savųjų. Antraip entuziastingai, bet neapdairiai ištartas žodis „noriu“ gali virsti karčiu „daugiau negaliu sau nieko leisti“.

Prieš padedant parašą ant paskolos sutarties reikėtų prisiminti paprastą principą: skolintos lėšos turi kurti vertę. Tik tokiu atveju skolintis racionalu.

Šalies vyriausybė imasi vis aktyvesnių priemonių prieš šešėlinę ekonomiką, tačiau ji traukiasi gerokai lėčiau, nei deklaruojama ir nei norėtųsi.

Šių metų balandį atliktas trijų Baltijos šalių gyventojų tyrimas parodė, kad lietuviai yra tolerantiškiausi kontrabandai ir nelegalių prekių vartojimui. “Šešėlis” nekliūva 19 proc. apklaustųjų, Latvijoje ir Estijoje atitinkamai – 18 ir 15 proc. Lietuva taip pat pirmauja ir neapsisprendusių, bet greičiau kontrabandą pateisinančių skaičiumi (net 42 proc.). O štai nelegalių prekių vartojimą šalyje smerkia vos dešimtadalis apklaustųjų – dukart mažiau nei kaimyninėse šalyse.
Tad kodėl kontrabandinių cigarečių ar degalų pirkimą prilyginame išradingumui, o kaimynui, pasigyrusiam, kad praturtėjo nelegaliomis pajamomis, plekšnojame per petį?
Galima daryti prielaidą, kad dalis gyventojų neįvertina gan elementaraus ekonominio mechanizmo – pagrindinis biudžeto pajamų šaltinis yra mokesčiai, o biudžeto lėšomis užtikrinamos viešosios paslaugos ir jų kokybė. Kitaip tariant, kuo daugiau biudžetas netenka pajamų dėl šešėlinės ekonomikos, tuo prastesnė viešųjų paslaugų kokybė, tuo mažiau nemokamų viešųjų paslaugų galima tikėtis. Tokiomis ant valstybės pečių gulančiomis problemomis kaip duobėti keliai, ilgos eilės prie gydytojų kabinetų, korumpuoti policininkai piktinasi daugelis, tačiau jų sprendimui pritrūksta lėšų būtent dėl nesurenkamų mokesčių. O jei gyventojai masiškai vartoja nelegalią produkciją, nereikėtų stebėtis, kad mokesčiai, pavyzdžiui, PVM, didės. Taigi finansinė našta, tenkanti visiems gyventojams, didėja kartu su mokesčių mokėtojų išlaikomų gyventojų skaičiumi.
Be abejonės, yra ir tokių, kurie ekonominius procesus supranta puikiausiai, bet turi savų argumentų nelegaliai veiklai pateisinti. Vienas populiariausių – kam mokėti mokesčius, vis tiek viską išvogs. Tačiau iš tiesų didžioji dalis biudžeto lėšų perskirstoma patiems gyventojams. Iš 26 proc. valdžios išlaidų, skiriamų valstybės sektoriuje dirbantiems specialistams, didžioji dalis pervedama ne aukščiausiems pareigūnams, o mokytojams, policininkams, ugniagesiams, gydytojams, bibliotekininkams ir kitiems. Dar kone pusė (per 39 proc.) biudžeto lėšų atitenka tiesioginėms socialinėms išmokoms. O kur dar gatvių tvarkymas ir apšvietimas, kelių tiesimas, universitetų, ligoninių, mokyklų ir kitų institucijų darbas, be kurio neįsivaizduojamas šiuolaikinės visuomenės funkcionavimas. Tiesa, galbūt statybininkas, remontuojantis mokyklos koridorius, valstybės lėšomis finansuoto tinko maišelį ir parsineš namo, bet čia jau ne “šešėlio” tema.
Dar vienas gana populiarus argumentas – mano pajamos mažos, tad jei dalį atiduočiau valstybei, nieko neliktų man pačiam. Hipotetiškai apibūdinkime šią situaciją kitaip: įsivaizduokite, kad jums sudaroma galimybė nemokėti mokesčių, bet netenkate galimybės naudotis viešosiomis paslaugomis, t.y. jūsų atžalos negali lankyti mokyklos, yra apmokestintas naudojimasis gatvėmis ir keliais, medicinos paslaugomis, nebelieka teisės į net ir minimalią valstybės paramą netekus pajamų. Ar mokesčiai, kuriuos mokėti turi prievolę visi šalies gyventojai, atrodytų tikrai taip reikšmingai mažinantys šeimos biudžetą, jei patiems iš jo tektų finansuoti visas minėtas paslaugas?
Gera žinia ta, kad šešėlinė ekonomika šalyje traukiasi, tačiau traukiasi ji lėtai ir labai priešindamasi – prisiminkime kad ir įnirtingus protestus prieš kasos aparatų įvedimą turgavietėse. Tačiau norisi pabrėžti, kad už šešėlinės veiklos egzistavimą ne mažiau atsakingi ir visus mokesčius mokantieji. Svarbu suprasti, kad gyventojai, sąžiningai vykdantys mokesčių mokėtojų prievoles, bet liekantys abejingi šešėlinės ekonomikos dalyviams, ne tik sudaro terpę “šešėliui”, bet ir jį finansuoja. Juk draugų kompanijoje plekšnodami per petį tam, kuris taupo apeidamas įstatymus, giriate ne jo išradingumą. Taip pritariate veiksmams, kurie gali lemti, kad kitais metais jo vaikas studijuos nemokamai, o jums vadovėlius atžaloms teks pirkti iš savo kišenės.

Nelegalių prekių vartojimą smerkia vos dešimtadalis apklaustų Lietuvos gyventojų.

Naujausios studentų apklausos duomenimis, vidutinės Lietuvos studento išlaidos siekia vos 567 Lt per mėnesį.

Ne veltui studentai laikomi išradingiausia tautos dalimi: atlikto tyrimo duomenimis, studijuojantys jaunuoliai pragyvenimo išlaidoms per mėnesį išleidžia mažiau nei po 600 Lt. Kita vertus, tai nereiškia, jog „kirvio sriuba“ jau tapo kasdieniniu studentų maistu: devyni iš dešimties studentų gauna svarią „natūrinę“ paramą iš tėvų.
Artėjant priėmimui į aukštąsias mokyklas, daugeliui būsimų studentų bei jų tėvų pravartu ne tik susirūpinti pasirengimu egzaminams, bet ir suplanuoti būsimas išlaidas, kurių pareikalaus studijos universitete ar kolegijoje. Kaip rodo tyrimų rezultatai, pragyventi būtinų lėšų kartais pritrūksta daugiau nei pusei studentų. Nepaisant to, studentai neretai demonstruoja ne mažesnę finansinę išmonę nei dirbantys šalies gyventojai.
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertai pernai parengė studento pragyvenimo išlaidų mėnesio krepšelį, padedantį susiorientuoti išlaidų kreivėse studentams ir jų tėvams. Biudžetas buvo skirtas konkrečiam atvejui – dieninio kurso studentui, studijuojančiam Vilniuje, gyvenančiam bendrabutyje, važinėjančiam viešuoju transportu ir du kartus per mėnesį vykstančiam aplankyti tėvų į Šiaulius. Įvertinus bendrabučio, maisto ir transporto išlaidas, taip pat lėšas, skiriamas aprangai ir avalynei, asmens higienos priemonėms įsigyti, sveikatai pataisyti, mokslams, 50 Lt išleidus laisvalaikio pramogoms, prieita išvada, kad studento mėnesio išlaidos vidutiniškai sudarytų 817 Lt. Tiesa, kai ką tokia suma papiktino, esą ji nereali.
Šių metų kovo–balandžio mėnesiais Asmeninių finansų institutas vėl ėmėsi studentų finansinės padėties analizės. Šįkart ji buvo paremta ne teoriniu būtinųjų išlaidų apskaičiavimu, o praktine situacija – instituto inicijuotoje apklausoje dalyvavo ir informaciją pateikė daugiau nei 9 tūkst. šalies studentų. Apklausos rezultatai iš pirmo žvilgsnio gali apstulbinti ne vieną: tyrimo duomenimis, vidutinės studento išlaidos siekia vos 567 Lt per mėnesį.
Vis dėlto būtų klaidinga tokią sumą laikyti studentišku mėnesio biudžetu. Net 90 proc. studentų patvirtino sulaukiantys rūpestingų tėvų paramos. Ne pinigine išraiška, o natūra. Daugeliui studentų maisto produktus ir drabužius perka, automobilio baką degalų pripildo būtent tėvai. Ši natūrinė parama studentams yra itin svari, daliai jų padedanti būtinąsias mėnesio išlaidas sumažinti perpus ar dar daugiau. Be to, už daugelį studentų (75 proc.) tėvai bei artimieji sumoka ir įmokas už mokslą.
Žinoma, tėvų parama taip pat nėra beribė, o studentiško gyvenimo ypatumai diktuoja savo sąlygas, todėl natūralu, kad daugiau nei pusė studentų kartais pritrūksta pragyventi būtinų lėšų. Viena vertus, kišenėse švilpiant vėjams didžioji dalis studentų demonstruoja finansinį sąmoningumą: 56 proc. finansų spragas kamšo mažindami vartojimą. Antra vertus, nemaža dalis jaunuolių – 24 proc. apklaustųjų – papildomos finansinės paramos kreipiasi į gimdytojus. 3 proc. studentų keliauja į greitųjų kreditų bendroves.
Bene labiausiai džiugina faktas, kad gaudami 2,5 karto mažesnes pajamas už vidutinį darbo užmokestį, vidutiniškai 615 Lt/mėn., studentai dar geba ir sutaupyti. Beveik 20 proc. tam tikrą sumą santaupoms atideda kiekvieną mėnesį, dar beveik pusė tai daro nereguliariai. Disciplinuotai taupantieji per mėnesį vidutiniškai atideda 167 Lt, nedisciplinuotieji – 76 Lt. Žinoma, tokiai taupymo matematikai didelę įtaką daro dirbantys ir pas tėvus gyvenantys studentai, kurie atsidėti kaupimui turi didesnes galimybes ir taip gerina bendrus statistinius duomenis.
Greičiausiai daugeliui kyla klausimas: kaip taupyti, gaunant mažiau nei minimumą? Tačiau šiuo atveju kalbame apie studentus, kurie dažnai vadinami išradingiausia tautos dalimi. Ir toks išradingumas tikrai pagirtinas – jau dabar ugdomi taupumo įpročiai ilgainiui virs vis reikšmingesnėmis sumomis. Be to, studentai gali naudotis įvairiomis nuolaidomis (pavyzdžiui, viešajam transportui), gyventi aukštųjų mokyklų bendrabučiuose, gauna paramą „natūra“ iš tėvų – visa tai irgi reikšmingai mažina pinigines išlaidas. Na, o būsimiems studentams bei jų gerove susirūpinusiems tėvams vertėtų prisiminti, kad studijuojant dera gyventi studentiškai. Antraip „studentiškos dietos“ gali tekti laikytis baigus universitetą.
Kaip rodo tyrimų rezultatai, pragyventi būtinų lėšų kartais pritrūksta daugiau nei pusei studentų.