Pirmąjį rudens savaitgalį Vilniuje švenčiamos “Sostinės dienos” vilniečiams ir gausybei miesto svečių parengė daug įvairiausių renginių, vienas įspūdingiausių numatytas šventės pabaigai – rugsėjo 4 dieną Katedros aikštėje rengiamas teatralizuotas koncertas “Bohemiečių svajonės”.

Pristatydama šį koncertą, režisierė Dalia Ibelhauptaitė prisimena pačią “bohemiečių” pradžią: “bohemiečių” idėja gimė iš noro supažindinti Lietuvos publiką su naująja jauna solistų karta, sukurti jauniems talentams namus, kur jie galėtų tobulinti savo aktorinius ir vokalinius talentus aukščiausiame profesionaliame lygyje. Praėjo 5 metai ir iš mažos svajonės išaugo didelis unikalus reiškinys – dešimt „bohemiečių“ turi įspūdingas tarptautines karjeras ir jau garsina Lietuvos operos tradicijas svetur, kiti seka jų pėdomis ir drąsiai užima svarbiausias pozicijas Lietuvos klasikinės muzikos pasaulyje. „Bohemiečių“ kuriami spektakliai tapo išskirtiniu Lietuvos kultūros reiškiniu, o Vilniaus Kongresų rūmai – namais, į kuriuos jie grįžta po savo kūrybinių klajonių.

G. Puccini opera “Bohema” – apie jaunus menininkus, linksmai gyvenančius Paryžiaus mansardose, svajojančius apie meilę ir šlovę, idealiai tiko startui. “Bohemos” sėkmė pranoko visus jos sumanytojų – režisierės Dalios Ibelhauptaitės, dirigento Gintaro Rinkevičiaus ir kostiumų dailininko Juozo Statkevičius lūkesčius. Spektaklis buvo parodytas rekordinius 40 kartų ir davė pradžią galingam “bohemiečių” operos sąjūdžiui, apjungiančiam daug jaunų žmonių, kurie nori išsivaduoti iš senų nusistovėjusių tradicijų ir asocijuotis su moderniu mąstymu.

Per penkis metus įgyvendinta tikrai labai daug svajonių – “bohemiečių” repertuare šiandien net septynios operos. Visose griežia G. Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Rugsėjo 4 dieną visi kviečiami susirinkti į nemokamą koncertą Katedros aikštėje, kur bus galima išgirsti ištraukas iš jau legenda tapusio “Bohemos” pastatymo, W.A. Mocarto “Užburtosios fleitos”, Lietuvą sukrėtusio “Svynio Todo” ir, aišku, naujausios „bohemiečių“ premjeros – “Onegino”.

“Bohemiečiai” dainuoja širdimi“, – sakė trupės senbuvė Asmik Grigorian, “mes suaugome vienas su kitu”. O žymiose Europos scenose dainuojančiam jos bendražygiui Edgarui Montvidui  kiekvienas „bohemiečių“ spektaklis –  tarsi susitikimas su mylimais klasės draugais. „Kai statėme „Bohemą“, net neįsivaizdavome, kad dalyvaujame istoriniame įvykyje. Mes sukūrėme unikalų reiškinį Lietuvoje – teatrą, kuris daugeliui mūsų tapo namais“, – sakė solistas.

Prieš premjeras šios trupės dainininkai repetuoja nuo ryto iki nakties tarsi apimti transo, o „bohemiečių“ siela D. Ibelhauptaitė  dar ir prodiusuoja visą didžiulį operos gamybos mechanizmą, šliūkšteldama geros energijos dozę. “Dovana turėti tokią lanksčių, nebijančių rizikuoti drąsių menininkų komandą”, – didžiavosi D. Ibelhauptaitė, nuo pirmųjų „bohemiečių“ žingsnių ugdanti šias savybes.

Praėjusiais metais “Bohemiečiai” įtraukė į savo arsenalą netgi elektroninių spalvų – ryžosi improvizuoti su elektroninės muzikos kūrėjų komanda. Trupė su naujaisiais bičiuliais sukūrė elektroninės operos fantaziją XYZ ir atsigręžė į šiam neįprastam kūriniui labiausiai tinkamas, dar neišbandytas buvusių gamyklų ir loftų erdves.  Ta proga  „bohemiečiai“ sukvietę į talką vilniečius, iškuopė ir sostinės „Lietuvos“ kino teatrą. Premjeros vakarą jis atgijo po ilgų merdėjimo metų, buvo apgultas publikos. Visi žinojo, kad to padaryti neįmanoma. „Bohemiečiai“ nežinojo ir padarė.

Katedros aikštėje skambės ir keletas žymiausių operų arijų iš elektronines operos fantazijos XYZ.

“Bohemieciu svajonių” koncerte pasirodys Asmik Grigorian, Laimonas Pautienius, Lauryna Bendžiūnaitė, Joana Gedmintaitė, Dainius Stumbras, Jeronimas Milius, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Dauskurdis, elektronines muzikos kūrejas Few Nolder. Gros Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus.

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

Svarbiausios operos poros: Tatjana ir Oneginas (A.Gregorian ir L.Pautienius) bei Lenskis ir Olga (E.Montvidas ir L.Grodnikaitė)

Jau įpratom, kad bohemiečių spektakliai dažniausiai prasideda ne scenoje. Štai ir “Onegino” viešoji istorija buvo pradėta šaudykloje – su nedviprasmiška aliuzija į garsiąją Onegino ir Lenskio dvikovą. Būtent tą, kurią įsivaizduoti perkeltą į brežnevinius laikus atrodė absurdiška.

Tačiau režisierei Daliai Ibelhauptaitei nieko nėra neįmanoma. Edgaro Montvido vaidinamas Lenskis čia – naivus, meilės miražuose beviltiškai pasiklydęs poetas; toks išties galėjo pasirinkti romantizmu dvelkiantį pamintos vyriškos savigarbos gelbėjimo būdą. Dauguma jo amžininkų tikriausiai būtų nesivarginę – užvažiuotų įžūliam varžovui, ir visa kalba.

Klausiate, iš kur sovietmečiu komunaliniame bute ėmėsi pistoletai? Ai, ko tik namuose nuo senų laikų neužsilikdavo. Ypač jei juose gyveno prašmatni prekybos bazės vedėja – tokia kaip Sigutės Stonytės vaidinama Larina. Ta pati, kuri išpūtusi dūmus nuorūkas kaskart sutrina batelio padu, o iš paskos su šluota ir metaliniu “viedru” atskubanti auklė (Irena Milkevičiūtė) kruopščiai naikina ponios paliktus pėdsakus.

Dramos tenka palaukti

Ar įmanoma žiūrovui, daugmaž pažįstančiam lietuvišką operos pasaulį, visa tai stebėti rimta veido išraiška? Betgi niekas to ir nereikalauja. Atvirkščiai – režisierė operos pradžioje linksminasi kartu su jumis, vienu metu eskizuodama ištisą glėbį buitinių mizanscenų. Kažkas glamonėjasi, kažkas barasi, kažkas kilnoja stikliuką ar stumdo šachmatų figūras.

Aplink pirmąsias operos arijas virte verda išoriškai neįmantrus, užtat emociškai intensyvus sovietmečio gyvenimas.
O štai ir Lenskis su svečiu – ką tik iš Vakarų atidardėjusiu frantu Oneginu (Laimonu Pautieniumi). Tačiau groteskiškų personažų balaganas tęsiasi, ir pamažu apima nerimas, kad jo užtaiso pakaks iki pat nelaimingos spektaklio pabaigos.

Nes Lenskis nusiplėšia marškinėlius, po kuriais didelėmis raidėmis ištatuiruotas mylimosios vardas – Olga, o ši, klausydamasi jo aistringų išpažinčių, nuobodžiaudama varto akis, abejingai kramto arba susikaupusi dailina manikiūrą (ryškiai šaržuotas Lioros Grodnikaitės personažas).

Ir tik Tatjanos laiško rašymo scenoje aplinkinis triukšmas pagaliau nutils ir mažame kambarėlyje prasidės tikroji, iki kraujo pažįstama pirmosios meilės drama. Sveiki atvykę į svečius pas Aleksandrą Puškiną.

Ankštai, bet jaukiai

Toliau atskleisti pastatymo intrigų nėra prasmės – patys viską išvysite. Tik pridursime, kad solistų ansamblis puikus ir jokių išlygų vokaliniam atlikimui dėl charakterinės vaidybos užduočių netaikoma. Na, gal tik Egidijaus Dauskurdžio Greminas kol kas neprilygsta šį vaidmenį Lietuvoje anksčiau atlikusio Vladimiro Prudnikovo bosui. Antra vertus, kas drįstų tvirtinti, kad profesorius geriau suvaidintų prašmatnios šiuolaikinio meno galerijos, kurioje rengiami Juozo Statkevičiaus madų pristatymai, savininką?

I.Milkevičiūtė, akivaizdu, irgi negalėtų varžytis su sodriais kitų pastatymų mecosopranais, tačiau kas žino – gal kuklios ir motiniškai šiltos auklės vaidmeniui psichologiškai netgi nepritiktų tvirtas apatinis balso diapazonas?

Neskubantis atsiskleisti L.Pautieniaus Oneginas visą spektaklį tarsi taupo save dramatiškam finalui, o štai Asmik Grigorian vaidinama Tatjana žiūrovų akyse iš kompleksuotos mergiūkštės virsta savimi pasitikinčia prašmatnia dama.
Vis dėlto daugiausiai žiūrovų ovacijų premjeriniuose spektakliuose sulaukė paranojiškas Edgaro Montvido Lenskis.

Nieko nuostabaus, juk Lietuvoje neteko girdėti nė vieno šio tenoro koncerto, kuriame nebūtų skambėjusios gražiausios tos pačios operos arijos. Preciziškai nugludintos, jos nepriekaištingai tinka lyriniam Edgaro balso tembrui.

Kaip ir nedidelė, sendaikčiais užgriozdinta Kongresų rūmų scena, dar sumažinta pulko Nacionalinio operos ir baleto teatro choro artistų, puikiai tiko ankštai sovietinei buičiai vaizduoti. D.Ibelhauptaitės sugebėjimas erdvės trūkumus paversti privalumais toks unikalus, kad net orkestro smuikų strykai, švytuojantys priešais pirmųjų eilių žiūrovų nosis, atrodo savaime suprantamas dalykas: pakentėkim, juk visiems vietos striuka.

Manot, pakeitę flanelinius chalatus į blizgančius J.Statkevičiaus kurtus apdarėlius, naminius kotletus – į frakuotų padavėjų nešiojamus užkandžius, o ankštus kambarėlius – į erdvias išpuoselėtas sales savaime tapsite laimingesni? Ir daugiau nebesisielosite, kad laimė buvo taip arti, tokia pasiekiama?..

O kaipgi ta grublėta, sutinusi, snieguotomis Vilniaus gatvėmis už virvės valkiota širdis?