"Scanpix" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Eidamas 75-uosius metus birželio 3 dieną nuo šokinio sepsio mirė bokso legenda ir vienas žymiausių XX a. žmonių Muhammadas Ali. Daugkartinis pasaulio sunkiasvorių bokso čempionas mirė po 32 metų kovos su Parkinsono liga, kuri atėmė jo iškalbą ir fizinį vikrumą, tačiau nepalaužė tikro kovotojo dvasios.

Cassius Marcellus Clay’us gimė 1942-ųjų sausio 17-ąją Luisvilyje, Ken­tukio vals­tijoje, vidurinio sluoks­­nio atstovų šeimoje. Būsimasis čempionas pradėjo boksuotis 12-os, o jau 1960-aisiais Romos olimpinėse žaidynėse iškovojo lengvos svorio kategorijos olim­­­pinį auksą. Netrukus po to bok­sininkas, remiamas Luis­vilio verslininkų, perėjo į profesionalų sportą.

Jau po ketverių metų jis susikovė su pasaulio sunkiasvorių čempionu Sonny Listonu ir po šešių raundų įveikė jį techniniu nokautu. Po šios kovos ringe jis ištarė savo garsiąją frazę: „Aš esu geriausias, esu pasaulio ka­ra­lius.“ Po pergalės naujasis čem­pionas atskleidė, kad atsiver­tė į islamą, ir savo tikrąjį vardą pavadinęs ver­gišku pasivadino Muhammadu Ali, islamiškos organizacijos „Islamo tauta“ įkūrėjo Eli­jaho Muhammado garbei. Tuo metu jam tebuvo 22-eji. Toks žingsnis sukėlė platų atgarsį JAV.

Mano sąmonė ne­leis man dėl galingosios Amerikos važiuoti ir šaudyti savo brolių ar tamsesnių žmonių, vargšų ir alkanų Vietnamo purve.

Į dar svarbesnes kovas M.Ali stojo už bokso ringo ribų. Boksininkas buvo aktyvus kovotojas prieš rasizmą. Kaip pats pasakojo, kai vieną kartą jį dėl odos spalvos atsisakė aptarnauti sodos vandens pardavėjas, jis išmetė savo olimpinį aukso medalį į Ohajo upę. Nors šią istoriją boksininkas išgalvojo (iš tiesų medalį jis tiesiog pametė), tai tapo užkrečiamu pavyzdžiu kitiems Amerikos afroamerikiečiams.

1967-aisiais jis buvo pašauktas tarnauti į kariuomenę ir turėjo vykti į karą Vietname. Jau anksčiau buvo pareiškęs, kad karas nesuderinamas su jo religinėmis pažiūromis, o vietnamiečiai nėra jo priešai. „Mano sąmonė ne­leis man dėl galingosios Amerikos važiuoti ir šaudyti savo brolių ar tamsesnių žmonių, vargšų ir alkanų Vietnamo purve. Nušauti juos dėl ko? Jie niekada nevadino manęs negru, jie niekada manęs nelinčiavo, niekada neužsiundė ant manęs šunų“, – tuomet kalbėjo M.Ali.

Atvykęs į kariuomenės punktą ir išgirdęs savo pavardę boksininkas atsisakė žengti į priekį. Reakcija į tokį elgesį buvo greita ir griežta: jam buvo atimtas bokso čempiono titulas, o teis­mas už vengimą tarnauti kariuomenėje skyrė jam penkerius metus kalėjimo. Nors apeliacinis skundas bausmę sušvelnino, M.Ali keletą metų negalėjo kovoti bokso ringe ir aktyviai įsitraukė į juodaodžių teisių gynimo kampaniją Vietnamo karo metu. Siekta, kad jie nebūtų verčiami kariauti svetimose žemėse už valstybę, kurioje nesijaučia pripažinti ir gerbiami.

Ugningi M.Ali pareiškimai suskaldė jo gerbėjus ir sportininkų visuomenę: jis sulaukė milžiniško palaikymo pacifistų gretose bei juodaodžių bendruomenėse, tačiau daugelis jo kolegų sportininkų bei konservatorių nuo boksininko nusisuko.

Aš nejaučiu skausmo. Šiek tiek suprastėjusi kalba, nedidelis drebulys. Nieko kritiško.

Baigiantis boksininko teisminiams ginčams su valstybe Džordijos valstija išdavė M.Ali boksininko licenciją ir jis vėl galėjo grįžti į ringą. Netrukus po to sausakimšoje „Madison Square Garden“ arenoje 15 raundų kovoje M.Ali pralaimėjo Joe Frazieriui. Tai buvo pirmas jo, kaip profesionalaus boksininko, pralaimėjimas, o šių dviejų boksininkų dvikovos tapo šio sporto klasika.

1974-aisiais boksininkai surėmė pečius dar kartą. Šįsyk stipresnis buvo M.Ali. Sunkia­svo­rių pasaulio čempionų vardą jis susigrąžino dar po metų, tuometiniame Zaire nugalėjęs Geor­ge‘ą Foremaną.

Jo kelionė į Afriką įrodė, kad jis tapo pasauline žvaigžde. Šią bokso dvikovą lydėjo trijų dienų muzikos festivalis, kuriame pasirodė Jamesas Brownas ir B.B.Kingas, o boksininką kiekvienoje vietoje sutikdavo ir sveikindavo minios žmonių.

J.Frazieris su M.Ali dar kartą susitiko 1975-aisiais Maniloje, Filipinuose, kur M.Ali triumfavo po 15 raundų dvikovos. Ši bokso kova iki šiol vadinama viena įspūdingiausių šios sporto ša­kos istorijoje. M.Ali sėkmingai gynė čempiono titulą iki 1978-ųjų, kai jį įveikė Leonas Spink­sas. Po metų jis paskelbė pasitraukiantis iš profesionalaus bokso, nors vėliau dar kelis kartus žengė į rin­gą ir patyrė nesėkmes.

1981-aisiais M.Ali buvo diag­nozuota Parkinsono li­ga. „Aš nejaučiu skausmo. Šiek tiek suprastėjusi kalba, nedidelis drebulys. Nieko kritiško. Jei būčiau tobulos sveikatos, jei būčiau laimėjęs paskutines dvi dvikovas, jei neturėčiau jokių problemų, žmonės manęs bijotų. Dabar jie mane užjaučia. Jie ma­nė, kad esu Su­per­menas. Dabar jie gali sakyti – jis yra žmogus, toks pat kaip ir mes, jis turi problemų“, – viename interviu sakė boksininkas.

Nors M.Ali sveikata pamažu silpnėjo, jis išliko aktyvus, įsitraukė į humanitarinę veiklą. 1985 ir 1990 m. jis vyko į Libaną ir Iraką, siekdamas, kad būtų paleisti ten laikomi įkaitai iš JAV. 1996-aisiais jis įžiebė olimpinę ugnį Atlantoje. Jis susitikdavo su prezidentais, karaliais, valstybių vadovais ir net popiežiumi.

Mes, musulmonai, turime užkirsti kelią tiems, kurie naudoja islamą savo asmeninei programai.

M.Ali nepasitraukė nuo politinių aktualijų iki gyvenimo pabaigos – dar pernai gruodį jis išplatino pareiškimą, kritikuojantį respublikonų kandidatą į prezidento postą Donaldą Trumpą ir jo siūlymą uždrausti musulmonams atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. „Mes, musulmonai, turime užkirsti kelią tiems, kurie naudoja islamą savo asmeninei programai“, – tuomet rašė jis.

Tris kartus išsiskyręs M.Ali 1986-aisiais vedė ketvirtą kartą. Viename interviu jis sakė labiausiai besigailintis, kad skyrė per mažai dėmesio devyniems savo vaikams.

JAV prezidentas Barackas Obama sulygino boksininką su Nelsonu Mandela ir Martinu Lutheriu Kingu. „Jo kovos už ringo ribų kainavo jam titulą ir visuomenės padėtį. Tai jam pridėjo priešų kairėje ir dešinėje, padarė jį nuolat kritikuojamą ir beveik pasiuntė jį į kalėjimą. Bet M.Ali nepasidavė. Ir jo pergalė padėjo mums pasiekti tokią Ameriką, kokią mes pažįstame šiandien“, – sakė JAV prezidentas.

Rugpjūčio 6–15 d. Bulgarijoje vykusios Europos bokso čempionato kovos baigėsi auksiniu ir bronziniu lietuvių triumfu. Auksą iškovojo svorio kategorijos iki 69 kg boksininkas Eimantas Stanionis, olimpinis prizininkas Evaldas Petrauskas tarp svorio kategorijos iki 64 kg kovotojų liko trečias. Abu sportininkai užsitikrino teisę vykti į šių metų pasaulio čempionatą, kuriame bus kovojama ir dėl olimpinių kelialapių.

Europos bokso pirmenybių auksas pelnytas antrą kartą per nepriklausomos Lietuvos istoriją. Jo laukti teko 22 metus – 1993-iaisiais Europos čempionu tapo Vitalijus Karpačiauskas. Kelias iki Europos aukso vienam jauniausių šios svorio kategorijos atstovų E.Stanioniui nebuvo lengvas. Pirmoje kovoje lietuvis nugalėjo vengrą Balazsą Bacskai, ketvirtfinalyje eliminavo bulgarą Simeoną Chamovą, pusfinalyje – Ispanijos atstovą Youbą Sissokho Ndiaye‘ą, o finale techniniu nokautu įveikė baltarusį Pavelą Kastraminą.

Į bokso ringą Eimantas žengė prieš aštuonerius metus. „Kai ėmiau laimėti, sakydavo, kad atėjau iš niekur, nes iki tol buvau atsidavęs kikboksui, – dar nesuslūgus pergalės džiaugsmui „Veidui“ pasakojo tą dieną 21-ąjį gimtadienį minėjęs boksininkas. – Nei vaikų, nei jaunimo varžybose čempionu tapti nepavyko, bet visą laiką tikėjau, kad man turi pasisekti, tereikia kantriai dirbti ir sulaukti savo laiko. Matyt, dabar tas laikas atėjo.“

Boksininkas patikina, kad vyresnių varžovų nuostabos nejuto, nes vieni kitus pažįsta ir iš Tarptautinės bokso asociacijos įkurtos profesionalų lygos APB kovų, ir iš ankstesnių turnyrų. O S.Chamovui pavyko atsirevanšuoti už pernai Europos Sąjungos šalių bokso čempionato finale patirtą pralaimėjimą.

„Esu jaunas, dar turiu kur tobulėti, žinau, kad padarau klaidų, bet stengiuosi jas taisyti, dirbti, negailėti savęs ir išėjęs į ringą daryti tai, ką moku geriausiai. Labai norėjau medalio, žinojau, kad galiu jį iškovoti. Užsitikrinęs mažiausiai sidabrą labai nenorėjau pralaimėti finale, nes nemėgstu pralošti, todėl ruošiausi lyg žūtbūtinei kovai. O pergalės raktas paprastas – juodas darbas ir užsispyrimas“, – sako boksininkas.

32-ejų metų Vaida Valskytė tapo tikra Lietuvos moterų bokso staigmena ir gerokai kilstelėjo kartelę mūsų sportininkėms. Nors pateko tarp penkių stipriausių pasaulio boksininkių, ji turi dar ambicingesnių tikslų.

Vaiva Sapetkaitė

Gal tai nuskambės tarsi erezija, bet dar ne taip seniai boksas lietuviams rūpėjo kur kas labiau nei šalies religija laikomas krepšinis. Buvo laikai, kai ši sporto šaka surinkdavo sausakimšas žiūrovų sales ir žmonės aptarinėdavo ne krepšininkų metimus, o boksininkų smūgius. Boksas buvo paplitęs plačiai, o dabar visoje šalyje tesurastume apie pusantro tūkstančio tuo užsiimančių žmonių.

Mažai kas žino, kad boksu lietuvius sudomino tautos didvyris lakūnas Steponas Darius. Jis ne tik pats buvo didelis bokso aistruolis, bet ir ryžosi treniruoti pirmuosius lietuvių boksininkus. Būtent jo iniciatyva dar 1923 m. buvo surengtos pirmosios oficialios Lietuvos bokso varžybos, o po poros metų įvyko ir pirmasis oficialus Lietuvos bokso čempionatas.

Vis dėlto geriausių rezultatų mūsų boksininkai pasiekdavo pokario metais, kada Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Tuo metu iškilo tokios lietuviško bokso legendos, kaip daugkartinis Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir Europos sunkaus svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas, vėliau tapęs treneriu ir sėkmingai išugdęs ne vieną kovotoją, 1956 m. iš Melburno olimpinių vasaros žaidynių bronzą parsivežęs Romualdas Murauskas, 1968 m. Meksiko olimpiadoje (Meksika) aukso medalį pelnęs Danas Pozniakas ir sidabrą laimėjęs Jonas Čepulis, taip pat Ričardas Tamulis, Algimantas Zurza, Juozas Juocevičius, Nikolajus Jerofejevas ar Lietuvos bokso tėvu vadintas nusipelnęs treneris Vaclovas Peleckis.

Vėliau prie šio solidaus sąrašo prisidėjo Vitalijus Karpačiauskas, Vidas Bičiulaitis, Daugirdas Šemiotas, Egidijus Kavaliauskas, Jaroslavas Jakšto ir kiti.

Atrodo, tarp šių garbių vardų pats laikas būtų įrašyti ir pirmąją moterį boksininkę Vaidą Valskytę. Ne paslaptis, kad moterų bokso istorija Lietuvoje kur kas trumpesnė ir skurdesnė nei vyrų (pirmasis Lietuvos moterų bokso čempionatas surengtas tik 2011 m.), tačiau paprastų žmonių akyse būtent Vaida tampa šios sporto šakos veidu.

Geležinė valia ir užsispyrimas stūmė į priekį

V.Valskytės pavyzdys iš tiesų įkvepia. Mergina pirmąkart į bokso ringą įžengė labai vėlai, būdama 22-ejų metų. Tai toks amžius, kai jau vargiai galima tikėtis, kad sportininkas suspės pasiekti svarbesnių rezultatų. Negana to, boksininkė patyrė ne vieną traumą, dėl to teko išbraukti bent trejus sportavimo metus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.