Senovinėje sakmėje pasakojama, kad kurdamas žemę Dievas Bolivijai parinkęs pačias ryškiausias ir sodriausias spalvas, kuriomis nutaškė kalnus, ežerus ir miškus.

„Bolivija mus patraukė ne kultūra ar senųjų civilizacijų griuvėsiais, o savo stulbinančia gamtos bei jos spalvų įvairove. Keliautojų dėmesio verti kalnai, į kuriuos įkopus prieš akis atsiveria nuostabi dailininko paletė – žalia, ruda, geltona. Užkopus ant kai kurių ugnikalnių vienu metu galima pamatyti ant žemės visus vaivorykštės atspalvius. O kur dar raudonos ar žalios aukštuminės lagūnos, pagal dumblių žydėjimą pakeičiančios spalvą, ar įprasti mėlyni ežerai, pilni rožinių flamingų kolonijų, ir, aišku, druskos dykuma“, – pasakoja ne vieną tolimą šalį išmaišęs keliautojas Rolandas Žygas.

Rolandui antrina ir jo žmona Tatjana Kutyriova, sakydama, kad gamtos atžvilgiu Bolivija yra viena įdomesnių Pietų Amerikos valstybių. Tiesa, pirmas Bolivijoje apsilankė Rolandas, o po kiek laiko susiviliojusi pasakojimais apie patirtus nuotykius į šią šalį patraukė ir Tatjana.

Kalnų didybė ir legendinis ežeras

Sakoma, kad kiekviena kelionė Bolivijoje prasideda La Paso mieste, iš kurio visi keliai veda prie įdomiausių gamtos objektų. Pasak Rolando, nors ši šalis nėra labai maža, tačiau ilgiausiai teko važiuoti apie 12 valandų, o tiek laiko sugaišti Pietų Amerikos šalyje keliaujant iki pasirinkto tikslo nėra daug.

Verta atkreipti dėmesį, kad La Pasas įsikūręs 3600 m aukštyje ir apsuptas dar aukštesnių kalnų, tad tik atskridus keliautojams dažniausiai patariama neskubėti prie pasirinktų objektų, aklimatizuotis, prie aukščio pratinantis po truputį. Juolab ir šiame mieste yra kas veikti – juokaujama, kad La Pase kiekvieną dieną švenčiama po tris šventes, ir taip visus metus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

"Veido" archyvas

Į darželį vežančiame džipe susigrūda po 30 vaikų

Į Pietų Ameriką prieš metus susiruošiau kaip savanorė, vedama noro išpildyti savo seną svajonę – padėti pagalbos stokojantiems, pasidalyti įgyta patirtimi ir kartu pažinti tolimą kraštą. Nelengva buvo kam nors pasisiūlyti tolimuose kraštuose – kas pasitikės ir norės priimti moterį iš mažai žinomos šalies. Tačiau galų gale pavyko, kai sutikau padirbėti už maistą bei stogą virš galvos ir tik šiek tiek dienpinigių.

Taip praėjusių metų balandį atsidūriau Bolivijoje, vienoje skurdžiausių Pietų Amerikos šalių, Kočabambos departamente, Bako kaime. Bakas yra savivaldybės, vienijančios 72 kaimus, centras. Vadinu jį kaimu, nes miesto ar miestelio požymių, mano supratimu, čia jokių. Nėra pašto, ugniagesių, jokio kultūros centro, bet yra policijos postas, medicinos punktas ir mokykla. Nėra televizijos, radijo programa tik vietine kečua kalba, internetas atsirado prieš porą mėnesių, bet brangus ir prastas, tad ir tas patogumas – tik tolimame (dvivalandos kelio automobiliu) Kočabambos mieste.

"Veido" archyvas

Margarita Gaubytė pakeliui pas Bako kaimo vaikus su kalėdinėmis dovanomis

Lengvosios taksi mašinos, jau gerai palūžusios, veža iki miesto ir atgal šviesiuoju paros laiku. Įspūdingiausia, kad į jas susigrūda kartais net po dešimt žmonių: priekyje, šalia vairuotojo, visada sėdi du keleiviai (tas tarpelis tarp sėdynių irgi išnaudojamas), ant galinės sėdynės – būtinai keturi, o jei yra tinkama uždara bagažinė – joje dar kokie trys ar keturi.

Vietiniai Bako gyventojai augina tik bulves ir pupas. Augtų čia ir kitkas, tik kad čionykščiai labai konservatyvūs ir nelinkę imtis naujovių. Ilgą laiką jaučiausi, lyg būčiau laiko mašina nusikėlusi į tolimą praeitį. Laukus kaimiečiai aria mediniais arklais (patobulintas turi metalinį antgalį), kuriuos tempia jaučiai, avižas ir kitus javus kulia ratu varydami asiliukus, paskui medinėmis šakėmis vėto.

Asilai − pagrindinis krovininis transportas, gabenantis namo ar turgun malkas, šakas, žolę, maišus su bulvėmis ar grūdais. Avis, kiaules gano murzini, basi vaikai. Dauguma moterų – “čiolitos”, kasdien dėvinčios tradicinius drabužius: sijoną iki kelių, rauktą iš trijų metrų medžiagos, nėriniuotą palaidinę, trumpą megztuką, ryšinčios baltas skareles, nuo stiprios kalnų saulės užsidedančios plačiakraštes baltas skrybėles, vaikus nešiojančios spalvingose nešynėse. Nors kalnuose žiemą temperatūra naktimis nukrinta žemiau nulio, tad rytai bei vakarai tikrai šalti, čia beveik niekas nenešioja kojinių.

Darželyje – higienos pradmenys

Kaimo šviesulys − vaikų darželis, sulaukiantis daugybės svečių ir pristatomas kaip vienintelis toks Bolivijos kaimo vietovėse. Prieš dešimtmetį į Baką atvyko Švenčiausiosios Jėzaus Širdies seserys katechetės misionierės iš Brazilijos ir Italijos, po aštuonerių metų savo misijos geradarių europiečių padedamos jos pastatė ir atidarė vaikų darželį. Jame ir dirbu.

Kas rytą trisdešimtmečiu džipu (į jį susigrūda apie trisdešimt mažamečių; vaikai susispaudę meldžia Dievulį naujos erdvios mašinos) važiuojame susirinkti vaikučių iš vienuolikos bendruomenių – kaimų. Trims reisams užtrunkame apie pusantros valandos. Pavakare visus vėl išvežiojame. Darželyje kasdien būna apie aštuoniasdešimt vaikų nuo metukų iki šešerių. Pagal amžių vaikai, suskirstyti į tris grupes, savo salytėse ugdomi auklėtojų.

"Veido" archyvas

Vietiniai įtariai žiūri į misionierių įrengtą vaikų darželį – jų vertinimu, švarus, tvarkingas pastatas gali būti skirtas tik turtingiesiems

Bolivijos kaimo vietovėse darželių nėra, nes nėra jokios valstybės politikos, kaip ugdyti vaikus iki šešerių metų. Yra dienos centrų, kuriuose vaikams dalijamas valgis, ir tiek. Jie irgi dažniausiai veikia nevyriausybinių organizacijų ar vienuolių iniciatyva. Beje, dažna kūdikių mirštamumo priežastis – neprimaitinimas. Darželis, kuriame dirbu, iš įpratimo kartais pavadinamas maitinimo centru. Tiesa tokia, kad dalis vaikų valgio gauna tik čia. Po savaitgalio ar šventinių dienų kai kurie būna taip išalkę, kad valgydami nebetenka saiko: kemša duoną, valgo po tris porcijas sriubos.
Didžioji dalis vaikų savo namuose nebūna matę žirklių, spalvotų pieštukų, plastilino ir net žaislų. Iš namų didelė dalis atvyksta murzini, tad daug laiko skiriame mokydamos elementariausios higienos: plautis rankas, praustis, snarglius valytis ne į rankoves ar skvernus, tuštintis, ne kur papuolė, o eiti į tualetą.

Per tėvų susirinkimus aiškiname, kad ugdymo procesas – ne vien auklėtojų reikalas, kad tėvai jame irgi turi dalyvauti. Bet juk didžioji dalis mamų ir močiučių, su kuriomis likę vaikai, sunkiai rašo ir skaito. Tad prašome bent jau mokyti vaikus higienos, švaros ir tvarkos. Bet dažniau patys darželinukai pamoko brolius ir sesutes ar net tėvus nosį valytis ne į skverną ar rankovę, o bent jau tualetiniu popieriumi.

Vaikai daugiau kalba apie sesutes ir broliukus nei apie mamas ir tėčius. Vyresnieji broliai ir seserys jiems atstoja viską, dažnai tėvai yra “kažkur toli” – uždarbiauja Argentinoje ar Ispanijoje, o vaikai likę su seneliais.

Šeimos čia gausios − auga po penkis ar net dešimt vaikų. Patys mažiausi nėra vertybė – jie negali padėti dirbti žemės, ganyti avių, karvių, lamų. O jei vaikelis dar silpnesnės sveikatos ar gimė neįgalus, jį dažnai stengiamasi numarinti.

Vietiniai nusiteikę priešiškai

Darželis išlaikomas, atlyginimai personalui (aštuoniems žmonėms) mokami iš užsieniečių paaukotų pinigų. Savivaldybė neskiria nė centavo, tėvai kas mėnesį moka tik dvidešimt bolivianų (apie 8 Lt) arba bulvėmis ir pupomis. Kadangi pastatas šiuolaikiškas, aplinka tvarkinga, visi mano: nieko čia jiems netrūksta, tad nėra lengva nuolat prašyti pagalbos.

O juk 80 vaikų priešpiečius pavalgo už penkis–aštuonis litus (tiek kainuoja šimtas bananų arba mandarinų), o vaikai valgo keturis penkis kartus per dieną. Tad kiekvienas centas, europiečiui atrodantis menkas, čia yra svarus.

Kita Bolivijos kaimui prabangaus darželio nevertinimo priežastis – nepasiturinčiųjų įsivaizdavimas, kad tai ne jiems, o turtingesniems, todėl dažnai ir vengia patys vaikus atvesti, reikia specialaus paraginimo. Tėvai sutrinka atsidūrę vietoje, kur švaru, tvarkinga, pastatas modernus, – tai visiška priešingybė jų gyvenamajai aplinkai.

Kai mamos ateina prie darželio vartų su reikalais ar atveda vaikus, jas kausto baimė užeiti. Reikia ilgai raginti, kad pasižiūrėtų, kaip vaikai čis gyvena aštuonias valandas kasdien. Kai užregistruojame vaiką, kone prievarta vedamės mamas visko aprodyti, nes didžioji dalis tuoj pat nori sprukti. Darželio senbuvių tėvai jau įpratę ir pasikalbėti, ir paklausti, kaip jų vaikas jaučiasi, ką veikia, o naujokų – kaip baugščios avelės.

Viena tos baimės ar abejingumo priežasčių – visiškas mokslo ir mokymosi nevertinimas. Tai kaimiečiams neapčiuopiamas dalykas, neduodantis jokių pajamų. Pardavę avį ar bulvių jie gauna konkrečios naudos, o mokslo nauda kol kas dar visai nesuvokiama. Gyvenama šia diena, ateitis – kažkur toli. Negirdėjau vaikų, reiškiančių savo svajones, pavyzdžiui, kuo norėtų būti, kaip norėtų gyventi. Tad vienas darželio tikslų – kelti jį lankančių vaikų savivertę, kad gyvenime jie siektų daugiau, nei ganyti avis ar auginti bulves. Seserų vienuolių, įkūrusių darželį, ir viso personalo tikslas vienas – kad vaikai augtų tinkamoje aplinkoje ir turėtų drąsos bei galimybių siekti kitokio gyvenimo, nei mato namų aplinkoje.

Pastebėjau, kad Bakas ir jo apylinkės yra specifinė vieta, kurioje norint ką nors pakeisti reikia labai didelių pastangų.

Skurdas čia – kultūros dalis, norma, net nesistengiama iš jo išbristi. Jei ką nors pakeisti ar pasiekti reikia pastangų, geriau nieko nedarys. Užtenka nuvykti greta esančios savivaldybės teritorijon, ir jau akivaizdus skirtumas – šiaudinių stogų beveik nebepamatysi, molines trobas keičia plytiniai namukai, turgūs pilni vietinių, parduodančių savo užaugintus produktus.

Taigi metai savanorystės tokioje vietoje – didelis iššūkis. Priėmusi sprendimą išvykti sulaukdavau komentarų, kad tikra kvailystė mesti turimą darbą ir už savus pinigus važiuoti ten, kur nieko nepažįsti ir net niekada nebuvai. Sunkiausia, žinoma, ir buvo finansai: santaupų mažai, kelionė tolima ir brangi, dar draudimas, viza, skiepai… Tačiau ir išvykdama sakiau, ir dabar, baigdama savo misiją tolimame, bet jau pamiltame Bako kaime, tvirtinu, kad tai vieni prasmingiausių mano metų, kupini netikėčiausių potyrių, džiaugsmo, kad esi reikalingas, ir didžiulės patirties, nenuperkamos už jokius pinigus.

"Veido" archyvas

Druskos dykumos saloje augantiems 12 metrų kaktusams – tūkstantis ir daugiau metų

Turistas gali rinktis, ar kvapą gniaužiančius peizažus atmiešti bolivišku chaosu ir netvarka. Tačiau tai reikštų rinktis, ar nori matyti tik pusę realybės.

Protu nesuvokiamas grožis – kitaip neapibūdinsi šimtų rožinių Bolivijos flamingų tamsiai raudonos spalvos Spalvotojoje lagūnoje. Tačiau jei nori juos pamatyti, beveik neįmanoma išvengti gendančių visureigių, pusšvarių viešbutukų, o unikaliai prišiukšlintų apylinkių šalia tikrai unikalios druskos dykumos gali nepastebėti, nebent jei užsimerksi. Bet tokia ji – Bolivija, pirmaujanti Pietų Amerikoje ir pagal gamtos išteklius, ir pagal skurdą.

Galima ir čia rinktis prabangius viešbučius ar skraidyti vien lėktuvais. Tačiau, pirma, visur susidursi su boliviška (ne)tvarka, antra, maršrutas, bent jau kaip dažniausiai siūlo turizmo agentūros iš Lietuvos, baigsis ten, kur prasideda įspūdingiausios vietos, trečia, nepajusi tikros vis dar indėniškos Bolivijos dvasios. Reikėtų pridurti ir ketvirta – išleisi triskart daugiau pinigų, nei kainuoja keliauti savarankiškai, su kuprine ant pečių, nes taip pusketvirtos savaitės kelionės po Boliviją ir Peru kainuoja iki 7 tūkst. Lt (su lėktuvo iš Vilniaus ir atgal bilietais).

Druskos dykuma – už realybės suvokimo ribų

Nenuneigiamai pats įspūdingiausias Bolivijos stebuklas – beveik 4 km aukštyje virš jūros lygio esanti Ujūnio druskos dykuma. Akivaizdu, nors neįtikėtina: vaikštai po didžiulį – 12 tūkst. kv. km! – lyg užšalusį ežerą, tačiau vienur kliuksi druskos tyrė, bet ne dėl karščio, o dėl cheminių reakcijų kažkada buvusio ežero gelmėse, kitur nematyti nė horizonto, nes debesys atsispindi jo paviršiuje, o kai privažiuoji Žuvies salą su daugiau kaip dvylikos metrų aukščio tūkstantmečiais kaktusais, visai prarandi žadą. O kur dar lagūnos – spalvotoji, baltoji, žalioji, priklausomai nuo jose besiveisiančio planktono vis kitokio atspalvio. Čia stoviniuoja, o pabaidyti tiesiog tarsi vandens paviršiumi bėga būriai flamingų, garuoja terminiai vandenys. Greta dykumoje “užaugę” uoliniai medžiai ir kitos keisčiausių formų natūralios skulptūros. O septynių spalvų Kordiljerų kalnai dar atlieka ir natūralios sienos su Čile funkciją.

"Veido" archyvas

Spalvotoji lagūna (Laguna Colorada) siūlyta įtraukti į naujų septynių didžiųjų pasaulio stebuklų sąrašą

Riedi prieš keliasdešimt tūkstančių metų čia tyvuliavusio milžiniško ežero dugnu, kurį ugnikalnis pavertė dykuma, o šalia laksto būriai lamų ir vikunijų. Tik žmogaus gyvybės matyti nedaug: vos vos iš dykumos peizažo išsiskiria kaimeliai su iš to paties dykumos molio plytų namais, bet kaip sudrėbtais, dažnai nebaigtais statyti ar jau apgriuvusiais. Negali atsistebėti, kodėl jie nė kiek nepaveldėjo savo protėvių inkų gebėjimo pastatyti lig šiol tebestovinčius miestus.

Beje, jei Bolivijoje pamatysi tvirčiau suręstą ir dar padažytą pastatą, tai beveik garantuotai bus mokykla, o tvarkingomis uniformomis apsirengę mokinukai ir futbolo aikštės net ir mažučiame miestelyje suteikia vilties, kad bent jau vaikų ir futbolo ateitimi čia rūpinamasi.

Užtat tvarka ir švara čia rūpi nelabai. Tad jei prie druskos ežero spėji į jaukų druskos viešbutuką, kurio ne tik sienos, bet ir lovos, stalai, grindys iš druskos, – gerai, o jei patenki į pašiūrę primenantį statinį, kuriame tenka dalytis kambariu su dar penkiais visureigio bendrakeleiviais, o viena kriaukle ir tualetu – su dar trijų automobilių ekipažais, dienos įspūdžiai šiek tiek apslopsta.

Tačiau pateka saulė, ir guodiesi vėl tuoj pateksiantis į gamtos glėbį. Visureigio akumuliatorius ir vėl “prikuriamas” nuo kito, pavažiuojame porą kilometrų ir… užverda vanduo radiatoriuje. Vairuotojas supila visų turimą geriamąjį vandenį, ir su keliais sustojimais pasiekiame geizerių bei terminių “katilų” slėnį, papildytą vienu nauju – mūsų visureigiu.

Gidas-vairuotojas mosteli ranka ir ispaniškai sumurma, kad čia geizeriai, ką ir taip matome, ir kada grįžti prie mašinos. Bent jau ne taip pikta, kad žadėtasis angliškai “so so” kalbantis vairuotojas-gidas iš tikrųjų šia kalba temokėjo pasakyti OK, nes ne ką daugiau sužinojo ir ispanakalbiai. Tačiau trijų dienų kelionė (su mokesčiais už įvažiavimą į nacionalinį parką, bilietais į Žuvies salą – apie 300 Lt) tikrai yra tai, ko verta važiuoti į Boliviją.

Maudynės krokodilų upėje

Nors vadinamasis vairuotojas-gidas Ujūnyje tik vairavo, bet vairavo tikrai gerai. O štai važiuojant į garsiąsias boliviškas pampas – upės džiungles (trijų dienų išvyka čia kainuoja apie 300 Lt ir apie 100 Lt skrydis lėktuvu), vairuotojas keitė padangą, tačiau pamačius, į kokią, saugiau važiuoti neatrodė, juolab kad pasigirdo keistas barškėjimas.

Pagaliau plaukiame. Pamatęs čia pat, prie valties, plūduriuojančių akių porą, dar suabejoji, ar matai tai, ką manai matantis. Tačiau netrukus jau matai dešimtis, šimtus krokodilų ir aligatorių. Pirmą dieną baisu ir ranką virš vandens iškišti, o trečią, jau po naktinio pasiplaukiojimo valtele, pamačius, kaip iš visų krantų kaip prožektoriai šviečia krokodilų akys, po žygio ieškoti anakondų (radome tris!), po piranijų žvejybos, jau buvo įsidrąsinusiųjų šerti krokodilą iš rankos, o kiti net nėrė maudytis į upę. Tiesa, toje vietoje, kur plaukioja rožiniai delfinai, o ten paprastai būna mažiau krokodilų. Tačiau mažiau nereiškia, kad visai nėra, juolab kad juos puikiai visi matė. Tad maudynėmis susigundė mažoji dalis bendrakeleivių.

Dvi sostinės: vienoje – valdžia, kitoje – grožis

Gamtos unikumų Bolivijoje gausu ne tik turistams skirtuose bukletuose pažymėtose vietose. Šešios valandos, kurių prireikė nuvažiuoti apie 200 km iš Ujūnio į aukščiausią pasaulyje Potosi miestą, esantį 4070 m virš jūros lygio, kažkada buvusį vieną didžiausių pasaulio miestų, iš kurio užkariautojai ispanai išvežė tonas sidabro, tapo įspūdinga ekskursija.

Sėdome į autobusiukas su skambiais užrašais ant šono – “komfortas, elegancija, saugumas”, kuprinės pririštos ant jo stogo, o viduje nėra kur šapui nukristi. Kaip čia įprasta, su savo suoliukais visą perėjimą užpildė indėnės, pasipuošusios klostytais ir dar rauktais sijonais su keliais pasijoniais ir nežinia kaip ant galvų besilaikančiomis skrybėlaitėmis, bei vaikai. Autobusiukas pasisiūbuodamas juda serpantinais-vieškeliais, vienur šiek tiek užpustytais smėliu nuo kopų, kitur tokiais siaurais, kad, atrodo, tuoj pakibsime ant uolos krašto. Tačiau kvapą gniaužia ne iš baimės, o iš grožio.

Net La Pase, de facto Bolivijos sostinėje (čia įsikūrę daugiausiai valdžios institucijų, nors de jure sostinės vardą išsaugojusi ir Sukrė) kvapo neatgauni ne tik nuo smogo – visas miestas pilnas vos į kalną pūškuojančių (o miestas iš visų pusių įrėmintas kalnų) mikroautobusų išmetamųjų dujų, bet ir nuo triukšmo, nes iš kiekvieno žąsele vienas paskui kitą važiuojančio mikroautobuso išlindęs kasininkas visa gerkle šaukte iššaukia maršrutą. Tačiau kvapą gniaužia ir įspūdingi vaizdai. La Paso pakraštyje – Mėnulio slėnis, primenantis vaikų iš šlapio smėlio pajūryje statomas pilis, tik padidintas kokį tūkstantį kartų.

"Veido" archyvas

La Pasas pribloškia transporto chaosu ir triukšmu

La Pase, žinoma, verta lankyti muziejus, pasišiurpinti garsiajame raganų turguje, kuriame gali nusipirkti lamų jauniklių mumijų, ar visą dieną skirti kelionei į Tiahuanako griuvėsius, menančius VIII amžių.

Nacionaliniai turizmo ypatumai

Vis dėlto džiaugiesi, kai iš La Paso triukšmo pabėgi į Kopakabaną ant Titikakos ežero, dar vadinamo Bolivijos jūra, kranto. Titikaka – perpus Bolivijos, perpus Peru teritorijoje, tačiau pakrantė Bolivijos pusėje tikrai įspūdingesnė nei Peru. Tik neapsigaukite, kai jums čia pasiūlys aplankyti ežerą garsinančias plaukiojančias salas, – būsite nuplukdyti tik į kavinukę, plūduriuojančią ant “bambalių”. Beje, ir Peru, Pune, iš kurio plukdoma į tikrąsias salas ant plūduriuojančių surištų meldų šaknų, kilo pagrįstų įtarimų, ar turistai nemulkinami. Išplaukėme į salas pustuščiu laivu, o parplaukė jis jau pilnas – neva priglaudęs sugedusio laivo keleivius. Tik nei laivo buvo matyti, nei į turistus jie panėšėjo.

Na, bet prisiminus, kad Vilniaus taksistai turistų irgi klausia, į kurį oro uostą vežti – vietinį ar tarptautinį, beliko iš savęs nusijuokti. Bolivijoje reikia išmokti susigaudyti tarp keistos susisiekimo ir turizmo sistemos. Štai Potosi pastatyta naujutėlaitė moderni autobusų stotis, tačiau ir joje visa informacija apie reisus perduodama visu garsu rėkiant “La Pasas” ar “Sukrė”. Šaukiančiųjų daug, nes tiek skirtingų agentūrų vienu metu išlydi autobusus tuo pačiu maršrutu. Beje, ilgųjų maršrutų naktiniai autobusai tikrai patogūs. Tiesa, tie ilgieji maršrutai žemėlapyje atrodo ne tokie ilgi, tačiau čia kokius 400 km važiuojama ir dvylika, ir keturiolika valandų. Kelionių agentūrų taip pat daugybė, nors siūlo jos tą patį ir beveik už tiek pat.

Beje, jei nors kiek mokate ispaniškai, kelionė tikrai bus lengvesnė ir įdomesnė. Bet svarbiausia Bolivijoje net ne kalba – reikia be streso žiūrėti į laikrodį. Kai esi trys keturi kilometrai virš jūros lygio (o taip yra praktiškai visur Bolivijoje), lakstyti neprotinga, nes greitai uždusi, antra, čia nieko nebūna laiku. Laiku, nuvaikius deglus paršelius nuo pakilimo tako, išskrido tik 19 vietų lėktuviukas iš džiunglių. Tačiau ne visuomet čia vėluojama: kitur jis išskrido… valanda anksčiau.

Bolivijoje reikia pagyventi indėnišku ritmu – neskubant, pašokant boliviškus siautulingus šokius ir grožintis gamta, kurios neįmanoma užmiršti.