Lietuva vis dar atsilieka nuo ES vidurkio pagal daugelį gyvenimo kokybės parametrų.

Kovo 20-ąją Jungtinių Tautų iniciatyva visame pasaulyje minima Tarptautinė laimės diena Lietuvoje praslinko nepastebėtai. Gal ir nieko keisto – juk pasauliniuose laimės indeksuose mes nuolat priskiriami prie išsivysčiusio pasaulio nelaimingųjų.

Prieš dvejus metus priimdama rezoliuciją, kuria visas pasaulis skatinamas švęsti Tarptautinę laimės dieną, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pabrėžė, kad siekti laimės yra kiekvieno žmogaus pagrindinis tikslas. Bet kas gi yra toji laimė ir kodėl lietuviai, kaip rodo tyrimai, laimingi nesijaučia?
Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad laimė yra gyvenimo pilnatvė, kuri lyg mozaika susidėlioja iš daugybės skirtingų dalelių. Kitaip tariant, mūsų laimės jausmas priklauso nuo daugybės dedamųjų – pradedant šeima, darbu, draugais ir baigiant politikų sprendimais, nes ir jie, pasirodo, mūsų laimei turi didžiulės įtakos: net jei visai nesidomite politika ir nebalsuojate per rinkimus, ši įtaka dėl to nė kiek nesumažėja.
O jei kalbėtume visai konkrečiai, laimė – tai žmogaus vidinė ir išorinė darna. „Tik jausdamas darną su savimi ir aplinka, patirdamas šią pusiausvyrą žmogus jaučiasi dvasiškai ramus ir saugus. Tuomet jis daug linksmesnis, turi tikslų, kurių valingai siekia, ir tai suteikia gyvenimui prasmę“, – sako psichiatras Valentinas Mačiulis, kuris neabejoja, jog lietuviai tokie nelaimingi jaučiasi būtent dėl to, kad nei jų viduje, nei Lietuvos visuomenėje tos darnos, deja, dar nėra.
Taigi mokslininkai daro išvadą, kad didžiausią įtaką laimės jausmui turi gyvenimo kokybė: įrodyta, kad jai kylant didėja ir žmonių pasitenkinimas gyvenimu. O tai reiškia, kad žmonių laimės lygis vis dar labiau stipriai priklauso nuo to, kokioje šalyje jie gyvena.
Šiųmetės Tarptautinės laimės dienos išvakarėse Europos statistikos tarnyba „Eurostat“, atrinkusi įvairius kriterijus, pabandė pamatuoti europiečių gyvenimo kokybę skirtingose Europos Sąjungos šalyse. Paaiškėjo, kad, nepaisant padarytos pažangos per 24-erius nepriklausomybės metus, Lietuva pagal daugelį gyvenimo kokybės parametrų vis dar atsilieka ir nuo ES vidurkio, ir tuo labiau nuo Vakarų šalių. Mes vis dar gyvename gerokai trumpiau: Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė siekia 74,1 metų, ES – 80,3 metų. Mes vis dar išsiskiriame didesne agresija tiek savo pačių, tiek aplinkinių atžvilgiu: Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 6,7 žmogžudystės, kai ES vidurkis yra tik 1,1.
Gerokai atsiliekame ir pagal piniginės storį: net 60,4 proc. lietuvių prisipažįsta, kad neplanuotos išlaidos jiems šiuo metu būtų nepakeliama finansinė našta, o ES vidurkis siekia 40,2 proc. Na, o savo pasitenkinimą gyvenimu balų skalėje nuo 1 iki 10 patys lietuviai vertina 6,7 balo. ES mastu šis rodiklis siekia 7,1, o štai Danijoje, kur, remiantis daugeliu laimės indeksų, gyvena laimingiausi pasaulyje žmonės, – net 8,4 balo.
Štai ir atsakymas, kodėl ir Laimės dienos švęsti lietuviai nenori.
Kita vertus, mes bent jau žinome, kokia kryptimi mūsų visuomenė turi eiti. O žinant diagnozę ir sveikstama kur kas greičiau.

Lietuvos įvaizdį pasaulyje kuria ne brangios strategijos, o visų pirma žmonės ir realus gyvenimas.

„Kodėl lietuviai iš visų Europos Sąjungos gyventojų daugiausiai geria, žudosi, skiria mažiausiai laiko savo vaikams, yra patys nelaimingiausi, o į valdžią renka teistus ir abejotinos reputacijos asmenis?“ – šį pribloškiantį klausimą teko išgirsti iš vieno brito, visiškai atsitiktinai prieš kelias savaites sutikto pasaulinėje technologijų parodoje Barselonoje.
Savo žiniomis apie lietuvius nustebinęs britas, vadovaujantis vienai nedidelei technologijų įmonei Londone, sakė su įdomumu perskaitantis visus straipsnius, kokius tik randa britų žiniasklaidoje apie lietuvius, nes pats yra vedęs lietuvę, turi nemažai lietuvių draugų bei keletą lietuvių bendradarbių.
Tąkart bandžiau aiškinti, kad ne viskas Lietuvoje taip juoda – apie mūsų šalį galima pasakyti ir nemažai pozityvių dalykų. O britas savo ruožtu dar kai ką prisiminė: „Juk lietuviai ir pagal nužudymų skaičių tūkstančiui gyventojų yra vieni pirmųjų, tiesa?“
Kita vertus, paneigti daugumą šių teiginių būtų iš tikrųjų sunku. Lietuva tikrai yra tarp pirmaujančiųjų pagal vyrų savižudybes ne tik Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje. Ir pagal alkoholio suvartojimą bei su juo siejamą mirtingumą esame prie Europos lyderių. Nors ir nesame paskutiniai, bet anaiptol ne geriausias pozicijas užimame ir laimės indeksuose.
Šią savaitę „Veidas“ atkreipia visuomenės dėmesį į dar vieną niūrią tendenciją – Lietuva išsiveržė į lyderius ir pagal raminamųjų bei antidepresantų vartojimo mastą. Europos Sąjungoje daugiau už lietuvius antidepresantus vartojančių gyventojų yra tik Portugalijoje. Psichikos sveikatos specialistai tai vadina tiksinčia bomba, nes masinis antidepresantų vartojimas lietuviams grasina smogti vėzdu: tyrimais įrodyta, kad šie vaistai įklampina žmogų į priklausomybės liūną, o jų efektas būna tik trumpalaikis.
Priklausomybių psichiatras Darius Diržys mano, kad daugeliui žmonių antidepresantų ar raminamųjų šiandien skiriama ne jų sveikatos, o socialinėms problemoms spręsti. Klastingi vaistai tapo tarsi įrankiu sudėtingų socialinių problemų kamuojamai mūsų visuomenės daliai suvaldyti. Jau teko girdėti kito psichiatro mintį, kad jei ne antidepresantai, savižudybių rodikliai Lietuvoje būtų kur kas aukštesni.
Vis dėlto tokia pozicija išeičių nesiūlo, o tik stumia dalį gyventojų į dar didesnę bedugnę, iš kurios kelio atgal gali ir nebebūti. Įsitikinus, kad gyvenimo džiaugsmo vaistais žmogui nesuteiksi, kai kuriose Vakarų šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija ar JAV, antidepresantų bumas jau nuslūgo, tačiau Lietuvoje dalis medikų toliau išrašinėja pacientams psichotropinius vaistus lyg kokius vitaminus.
Bet grįžkime prie kandžių brito pastabų apie mūsų šalį. Lietuva yra investavusi didžiules lėšas į savo įvaizdžio kūrimą ir gerinimą pasaulyje, bet tai tik patvirtina, kad ne brangios strategijos, o žmonės ir realus gyvenimas visų pirma kuria mūsų įvaizdį kitų akyse. Ir kol neužgydysime pačių giliausių mūsų visuomenės žaizdų, tol visi kiti geriausi mūsų pasiekimai, kad ir kaip garsiai apie juos kalbėtume, pasaulyje nebus išgirsti.

Net 95 proc. gyventojų šiandien laiko save Lietuvos valstybės patriotais.

Kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos, išvakarėse užsakėme sociologinę apklausą, kad išsiaiškintume, kokia dalis lietuvių šiandien save laiko tėvynės – Lietuvos valstybės patriotais.

Čia verta priminti, kad “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” nurodoma tokia žodžio „patriotas“ reikšmė: žmogus, mylintis savo tėvynę, atsidavęs savo tautai, pasiryžęs jai aukotis.
Tad kiek lietuvių šiandien, praėjus 24-eriems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, yra taip atsidavę savo tautai, kad prireikus sutiktų galvą dėl jos guldyti?
Apklausos rezultatai pribloškia: net daugiau nei 83 proc. šalies didžiųjų miestų gyventojų laiko save Lietuvos patriotais. Be to, dar beveik 12 proc. priskiria save prie patriotų „iš dalies“ (matyt, jų patriotiškumas pasireiškia su tam tikromis išlygomis). O tai reiškia, kad kartu sudėjus šiandien Lietuvos valstybėje turime net 95 proc. savo tėvynę mylinčių, patriotiškai nusiteikusių tautiečių. Puiki naujiena Kovo 11-osios proga.
Paradoksalu, kad net du penktadaliai lietuvių, nors ir laiko save patriotais, visai neseniai kitoje apklausoje prisipažino norintys emigruoti iš šalies. Tiek Lietuvoje yra vadinamųjų psichologinių emigrantų: antropologai taip apibūdina žmones, kurie nuolat gyvena vienoje vietoje, bet mintimis save sieja su kita, kurioje tikisi geresnio gyvenimo.
Žinia, Lietuva per du nepriklausomybės dešimtmečius neteko daugiau nei pusės milijono gyventojų, pagal emigracijos mastus esame pirmi visame pasaulyje. Kaip pasakytų istorikai, geresnio gyvenimo paieškos mums jokia naujiena: praskleidus net ir kelių pastarųjų šimtmečių uždangą matyti, kad lietuviai visais laikais traukdavo ten, kur geriau.
Nepaisant to, reta tauta galėtų pasigirti tokiu dideliu patriotiškai nusiteikusių gyventojų procentu. Tai paradoksai, kuriuos kol kas sunku suprasti.
Sausio mėnesį teko bendrauti su keliais lietuviais Airijoje. Ten lankantis apėmė iš tiesų keistoki jausmai: lietuvių šeima, su kuria teko susipažinti, savo namuose žiūri tik lietuviškas televizijos laidas, valgo beveik vien tik Lietuvos gamintojų maisto produktus (tiekiamus į vietos parduotuves), skaipu nuolat bendrauja su Lietuvoje likusiais giminėmis, kerpasi pas lietuvę kirpėją, kompiuterinę techniką neša taisyti vietiniam lietuvių meistrui, kiaušinius perka iš lietuvio ūkininko, o tortų įvairioms progoms užsisako taip pat iš vietinės lietuvių konditerės. Buvome už beveik dviejų tūkstančių kilometrų nuo Vilniaus, o galėjai pamanyti, kad esi Lietuvoje.
Bet kai Airijoje gyvenančio lietuvio paklausdavai, ar grįžtų į Lietuvą, atsakymas būdavo vienas. „Lietuvą myliu, bet grįžti nenoriu. Nebent senatvėje – airišką pensiją užsidirbęs“, – sakė vienas tautietis.
Štai toks tas lietuviškas patriotizmas. Su Kovo 11-ąja.

Lietuviai – didžiausi kyšininkai visoje Europos Sąjungoje. Tai paaiškėjo Europos Komisijai neseniai paskelbus pirmąją ES kovos su korupcija ataskaitą. Žinia grėsminga ir gėdinga, o kaip Lietuva į ją sureagavo? Kaip visada – tiesiog niekaip.

Prieš keletą savaičių teko lankytis vienoje didžiųjų Lietuvos ligoninių ir savo akimis matyti, kad tyrimai tikrai nemeluoja: kyšiai ar bent jau dovanos medikams pas mus vis dar labai stipriai paplitusios. Tapo aišku ir dar kai kas – medikams tikrai nėra jokio reikalo patiems tų kyšių prašyti, nes pacientai juos bruka ir neprašomi.
„Turiu pasiruošusi gydytojai pinigų, kaip manote, ar duoti?“ – klausia patarimo viena pacientė. Kita pacientė prideda: „Turiu šimtą litų, ar nebus per mažai? O kiek duoti anesteziologui?“
Tą pačią dieną tenka stebėti ir močiutę, atvykusią į Vilnių operuotis iš kaimo, „tiesiai nuo karvių“, kuri vos pramerkusi akis po narkozės iš rankinės išsitraukė atsivežtas šokolado plyteles ir padalijo gydytojams. O jau eidama iš ligoninės netikėtai susidūriau su dviem moterimis, kišančiomis išsipūtusį maišelį su skimbčiojančiais buteliais gydytojai, kuri iš pradžių bandė muistytis – „nereikia, mums juk negalima“, o po to kukliai nuleidusi akis dovanėlę vis dėlto paėmė.
Ir tai tik vienos dienos, praleistos ligoninėje, įspūdžiai.
Tokių pasvarstymų, duoti ar neduoti gydytojui arba seselei, o jei duoti – tai kiek, kad nebūtų per mažai, pilnas internetas. Forumuose gali apsčiai prisiskaityti, kuris gydytojas ima, o kuris ne; medikai išvardyti su pareigomis ir pavardėmis. Ir niekas į tai nereaguoja.
Tad nieko keista, kad ir pastarąją Europos Komisijos ataskaitą, iš kurios paaiškėjo, jog pernai 29 proc. lietuvių buvo prašomi kyšio arba buvo tikimasi, kad jie jį duos (tai didžiausias rodiklis ES, kurios vidurkis – vos 4 proc.), tiek politikai, tiek ir pati visuomenė paprasčiausiai praleido pro ausis.
Jei net 95 proc. lietuvių pritaria, kad korupcija jų šalyje stipriai paplitusi, tai ko čia stebėtis? Tuo labiau kad iš Valstybinės ligonių kasos užsakymu atliekamų tyrimų matome: net 70 proc. pacientų įsitikinę, jog sveikatos priežiūros paslaugų kokybė Lietuvoje priklauso nuo to, ar pacientas asmeniškai atsilygins medikui. Taip sakant, tikima, kad jei duosi – gydys gerai, o jei pagailėsi – gali ir nugydyti.
Iš tiesų sveikata yra labai jautri tema, ypač susirgus, gal todėl ir turime situaciją, kad apie kyšius sveikatos priežiūros įstaigose žino viso, o nubaustų juos duodančiųjų arba imančiųjų tėra vienetai.
Vilniuje neseniai viešėjęs apie 150 mln. pacientų visoje Europoje vienijančio Europos pacientų forumo prezidentas Andersas Olausonas iš Švedijos labai stebėjosi Lietuvoje paplitusiais kyšiais medikams ir pareiškė manantis, kad tai yra savotiška posovietinių šalių tradicija. Nes išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, A.Olausono tikinimu, ši problema visiškai neegzistuoja.
Pakeisti tai, kas visuotinai priimta ir toleruojama, – sunkus ir didelių pastangų reikalaujantis darbas. Bet nedaryti nieko – jei ne nusikalstama, tai bent jau didžiulė gėda mums visiems. Žinoma, galime rinktis ir tokį kelią, bet tuo atveju niekada taip ir nepateksime į pažangių valstybių gretas.

Nuvažiavę į Vakarus lietuviai vis dar pasijunta antrarūšiai. Kita vertus, jau ne tokie dideli antrarūšiai kaip prieš dvidešimt metų.

Rugsėjo pabaigoje teko keletą dienų praleisti Londone – tiesiog paturistauti. Bent trumpam užsukti į Londoną tenka kartą kas kelerius metus, o su čia įsikūrusiais lietuviais – nuo nekvalifikuotus darbus dirbančių emigrantų iki Londono Sičio dangoraižiuose tarptautinės karjeros siekiančių specialistų – susidurti prisieina beveik nuolat, tad labai įdomu palyginti, kas per ilgesnį laiką kinta šioje kosmopolitinėje sostinėje ir kaip globaliame kontekste keičiamės mes ir mūsų valstybė.
Kas gi pirmiausia krinta į akis Londone turistui iš Lietuvos? Taip, muziejai ten vis dar tokie pat puikūs ir nemokami. Transporto sistema taip pat pavydėtina ir nė iš tolo nepalyginama su Vilniaus (beje, mūsiškiams metro entuziastams būtų neprošal pasivažinėti metro Londone – iškart pasidarytų aišku, kad metro Vilniuje idėja yra visiška utopija). O ir lietuvių čia vis dar be galo daug. Londono gatvėse, pagrindinėse aikštėse, parkuose ir parduotuvėse – visur išgirsi kalbant lietuviškai. Jau nebereikia stebėtis, kai netgi juodaodis Londono nacionalinės galerijos kavinės darbuotojas, išgirdęs lankytojus tarpusavyje besišnekant lietuviškai, be jokio akcento ištaria „labas, kaip sekasi“. Pakako mažiau nei dešimtmečio, kad lietuvių imigrantai su visais savo pranašumais ir trūkumais taptų nebeatsiejama beprotiškai margo Jungtinės Karalystės kultūrinio portreto dalimi.
Nesikeičia ir kitkas: lietuvis, atvykęs į Londoną paturistauti už savo lietuvišką algą, vis dar jaučiasi tikras vargšas, net jei pagal Lietuvos standartus mano uždirbantis ne taip jau mažai.
Jei kalbėsime apie tokius dalykus, kaip kainos kavinėse, restoranuose, teatruose, įvairiuose turizmo objektuose ar transporto paslaugos (tai yra pagrindinius dalykus, kuriuos vartoja turistai), tai statistiniam lietuvių turistui Londone šiandien viskas atrodo maždaug du tris kartus brangiau nei Lietuvoje. Tai pakankamas skirtumas, kad suprastum, jog eilinis lietuvių turistas Vakaruose vis dar pasijunta antrarūšis, savo algos verčiamas skaičiuoti kone kiekvieną išleistą svarą. Ir taip yra ne tik Londone, bet ir kituose Vakarų didmiesčiuose. Kaip sakė viena neseniai po atostogų Stokholme grįžusi lietuvė, daug apie tai galvojant galima ir atostogas susigadinti, nes iš esmės dauguma tautiečių, net jei laiko save neblogai prakutusiais Lietuvoje, nuvykę į Vakarus akis į akį susiduria su skaudžia realybe: Europos mes tebesame dideli skurdžiai.
Niekaip neatsistebime ir tuo, kad pagrindiniai maisto produktai, drabužiai, avalynė, elektronika, vaikų prekės Londone kainuoja tiek pat ar netgi pigiau nei Lietuvoje. Tai reiškia, kad net jei minimali mėnesio alga, skaičiuojant eurais, Lietuvoje yra vos 290, o Jungtinėje Karalystėje – 1190 eurų, už daugybę prekių ir paslaugų mes mokame vienodai. Pikta? Netgi labai.
Na, bet gal ir nėra viskas taip jau niūru. Prisiminkime, kad prieš 15–20 metų lietuviai Londone apskritai nieko neįpirkdavo, o kainų skirtumas siekė net ne du, o keturis penkis kartus. Tai rodo, kad gyvenimo lygis Lietuvoje pamažu kyla, tik, deja, ne taip greitai, kaip mums visiems norėtųsi.

Bent jau užsieniečiams Lietuva atrodo kone ideali valstybė ligai užklupus.

Jau esame pripratę, kad apie sveikatos apsaugą Lietuvoje kalbama beveik vien tik blogai. O ar galėtų būti kitaip? Eilės norint patekti pas specialistus, konvejeriu ligonius aptarnaujantys šeimos gydytojai, vis dažniau pasigirstantys skundai, kad jau ir valstybinėse poliklinikose bei ligoninėse daug paslaugų tampa mokamos. O kur dar kyšiai medikams, kuriuos bent kartą gyvenime yra davę trečdalis lietuvių. Problemų – nors vežimu vežk.
Pastaroji reforma, kurios metu optimizuotas sveikatos priežiūros įstaigų tinklas, buvo svarbi ir reikalinga, bet reikia pripažinti, kad jokių esminių permainų taip ir neįvyko, nors paskutines darbo dienas skaičiuojantis sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys su komanda išnaudoja kiekvieną progą pasigirti. Taip, panaikinus dalį įstaigų pavyko sutaupyti lėšų. Tiesa ir tai, kad uždarius nuostolingas rajonines ligonines maždaug dukart sumažėjo mirčių nuo miokardo infarkto, nes sąlygos tose ligoninėse buvo tokios, kad sunkūs pacientai jose būdavo kone pasmerkti mirčiai. Tačiau stacionare gydomų pacientų srautai net ir šalyje mažėjant gyventojų nesitraukė (o tai buvo vienas reformos tikslų), priešingai – jie tik persiskirstė iš vienų ligoninių į kitas. Be to, pagrindiniai sistemos skauduliai reformos metu liko visiškai nepajudinti. Politikai dar nesuvokė, kad kosmetinio remonto čia nebepakanka – sveikatos apsaugos sistemą reikia keisti iš esmės. Šito jie vis nedrįsta imtis, nors dabartinė sveikatos apsaugos sistema netenkina pusės visų šalies gyventojų.
Antra vertus, kad ir kiek keiksnotume sveikatos apsaugą ir politikų neveiklumą, bent jau užsieniečiams, kuriems dauguma šitų mūsų problemų tiesiog nė motais, Lietuva atrodo kone ideali valstybė ligai užklupus. Pasirodo, vis daugiau užsieniečių ne tik iš Europos vyksta gydytis būtent į Lietuvą, o kai jų paklausi įspūdžių: ar liko patenkinti gydytojų darbu, gydymo kokybe, aptarnavimu, kone visi puola girti, kokie nuostabūs, kompetentingi ir paslaugūs yra Lietuvos gydytojai, koks aukštas gydymo ir aptarnavimo lygis, o ir kainos – mažesnės nei kitur.
Taigi į tą pačią sveikatos apsaugos sistemą vienaip žiūrime mes, lietuviai, ir visiškai priešingai – į Lietuvą traukiantys medicinos turistai. O tai galima labai paprastai paaiškinti: užsieniečiai už viską susimoka, ir keliskart daugiau nei Lietuvos gyventojai, jiems netenka mėnesių mėnesius lūkuriuoti eilėse, o gydytojas, suprasdamas, kad iš tokio paciento tiek įstaiga, tiek jis uždirbs gerokai daugiau nei iš eilinio paciento, visomis išgalėmis stengiasi jo nenuvilti.
Dabar Lietuva vis aktyviau pasaulyje reklamuojama kaip patraukli medicinos turizmo šalis. Medicinos turizmą ėmė skatinti neseniai įkurta Lietuvos medicinos turizmo asociacija, kurią įsteigė šalies privačių sveikatos priežiūros įstaigų atstovai. Jie mano, kad Lietuvos medicina yra pakankamai aukšto lygio konkuruoti dėl pasaulio medicinos turistų ir turi ambicingų planų, kaip čia pritraukti daugiau užsienio pacientų. Šiuo metu svarstoma idėja įkurti medicinos turizmo klasterį – suvienyti visas šio verslo plėtra suinteresuotas įmones į vieną grupę ir sudaryti visą paketą paslaugų, pradedant apgyvendinimu, gydymu ir baigiant laisvalaikio galimybėmis. Privačių medicinos centrų vadovai įsitikinę, kad iš to išloš visi, o ir gydytojams nebebus reikalo važinėti uždarbiauti į užsienį, kur atlyginimai bent penkiskart didesni nei Lietuvoje, nes komerciniai paslaugų įkainiai leis specialistams mokėti daugiau.
Kodėl privačių sveikatos priežiūros įstaigų savininkai suka į medicinos turizmą? Kol esminės reformos nevyksta, o privačios ir valstybinės medicinos konkurencijos sąlygos tebėra nelygios, privatininkams tai yra vienas būdų išgyventi. Na, o mums, Lietuvos piliečiams, belieka viltis, kad ir mes sulauksime tos dienos, kai susirgę savo šalyje nebesijausime antrarūšiai.