Kai kurie panaudoto branduolinio kuro elementai išlieka pavojingi tūkstančius metų. Dalelių greitintuvais varomi reaktoriai galėtų sunaikinti radioaktyvias atliekas – ir tuo pačiu gauti energiją. Ar tai reiškia, kad pagaliau išmušė torio valanda?

Lokomotyvui ir ilgam baltų cilindrų traukiniui sustojus, maža vyro figūrėlė ant vieno cilindro pergalingai iškelia rankas. Jis sustabdė garsųjį CASTOR traukinį.

Panašūs protestai lydi kiekvieną traukinio 1000 kilometrų kelionę nuo Normandijos kranto Prancūzijoje iki šiaurės Vokietijos lygumų. Paskutinis reisas atliktas 2011 lapkritį. Be taikių demonstracijų, buvo nuleisti maitinimo laidai, užblokuoti traukinių bėgiai ir sugadinta signalizacijos sistema.

CASTOR yra „Cask for Storage and Transport of Radioactive Material“ (radioaktyvių medžiagų saugojimo ir transportavimo statinė) sutrumpinimas. Kiekviename šių baltų cilindrų yra Vokietijos reaktorių stipriai radioaktyvios atliekos. Jos grįžta iš Prancūzijos perdirbimo įmonės La Hague, kur nesureagavęs uranas ir plutonis išskiriami ir perdirbami į kurą. Liekanos, tarp kurių ir daugelį tūkstantmečių išliksiantys pavojingi izotopai, vyksta į „laikino saugojimo vietą“, nebenaudojamą Gorlebeno druskos kasyklą ant Elbės krantų.

Protestuotojai teigia, kad toks pavojingų medžiagų gabenimas yra pernelyg rizikingas, kaip ir laikinas saugojimas, neturint ateities vizijos. Jie gali būti teisūs.

Ar yra kitas pasirinkimas? Gali būti, jei pasiteisins mokslininkų ir inžinierių darbai, bandant transmutuoti daug rūpesčių keliančias radioaktyvias medžiagas į kitus, paklusnesnius elementus. Tai skamba šiek tiek panašiai į senovinę svajonę šviną paversti auksu. Bet jei senovės alchemikai turėjo mitinį filosofinį akmenį, šių dienų transmutatoriai deda viltis į dalelių greitintuvus. Ar jiems pasiseks labiau?

Stipriai radioaktyvios branduolinės atliekos yra ne tokia jau slapta branduolinės pramonės paslaptis. Ne vien Vokietiją slegia ši problema: pasaulyje kasmet atliekų krūvos pasipildo daugiau, nei 10 000 tonų. JAV beveik 65 000 tonų arba apie 26 000 kubinių metrų panaudoto kuro guli po visą šalį išsibarsčiusiose 75-iose laikinosiose saugyklose, kol dėl jų galutinio likimo tebeverda politiniai ginčai. Šis augantis palikimas iki 2050 padvigubės – ir tai bus tik maža krūvelė, palyginus su Amerikos branduolinių ginklų programos atliekomis

Toksiškas palikimas

Remiantis 2010 metų duomenimis, JAV turi daugiausiai ilgai skylančių, stipriai radioaktyvių branduolinių atliekų, bet tai yra viso pasaulio problema. Paveiksle pavaizduotos atliekos iš atominių jėgainių, kitų civilinių poreikių, pavyzdžiui, medicininių izotopų gamybos; Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir JAV – kartu su branduolinių programų atliekomis.

Branduolinės atliekos atsiranda dėl neutronų, subatominių dalelių, esančių visų elementų, išskyrus vandenilį, branduoliuose, skaičiaus kitimo. Urano izotope 235U, aktyviajame branduolinio kuro ingrediente, yra 143 neutronai, pernelyg daug, kad jis būtų visiškai stabilus. Laikui bėgant, 235U pamažu savaime transmutuojasi: atomai suskyla į dvi dalis, tuo pačiu paskleisdami porą neutronų ir išlaisvindami daug energijos. Jei išlaisvintasis neutronas atsitrenkia į kaimyninį 235U atomą, šis taip pat gali suirti, paskleisdamas daugiau neutronų ir taip toliau. Kyla save palaikanti, energiją išlaisvinanti grandininė reakcija.

Neišsprendžiami nemalonumai

Problemos kyla, kai skilimas neįvyksta. Apie 95 procentus panaudoto branduolinio kuro tebesudaro uranas – daugiausiai 238U, nepalaikantis grandininės reakcijos, bet radioaktyvus izotopas, dominuojantis urano rūdoje. Uranas gali būti išskirtas ir perdirbtas į kurą įmonėse, kaip La Hague, bet tai yra brangu. Šviežiai iškastas uranas daug pigesnis, tad daugelis šalių panaudotą kurą palieką tokį, koks jis yra.

Perdirbtas ar ne, panaudotas kuras turi kitų, sunkiau sutvarkomų nemalonių savybių. Kartais, kai neutronas pataiko į urano branduolį, pastarasis jį paprasčiausiai sugeria. Tai gali nutikti bet kuriam atomui keletą kartų ir taip sukuriami sunkesni elementai, pavyzdžiui, plutonis, americis ir neptūnis. Šie „sunkieji aktinidai“ yra tikra branduolinės pramonės rakštis. Tūkstantmetis jų pusinio skilimo periodas reiškia, kad jie išliks pavojingai radioaktyvūs dešimtis ar net šimtus tūkstančių metų, kai dauguma kitų branduolinių atliekų komponentų bus jau seniausiai suirę.
Nėra greito sprendimo

Stipriai radioaktyviose branduolinėse atliekose ilgai skylantys aktinidai sudaro tik mažą visų atliekų dalį, tačiau beveik išimtinai dėl jų atliekos išlieka toksiškos labai ilgai.

Bet kadangi neutronai sukuria šias atliekas, jie gali suteikti būdą jas išvalyti. Jei neutronas į sunkiojo aktinido atomo branduolį atsitrenkia pakankamai stipriai, atomas gali suskilti. Susidarę lengvesnieji elementai paprastai kelia mačiau problemų. „Skilimo produktų yra daug ir įvairių,“ sako Geoffas Parksas, branduolinės fizikos inžinierius iš Kembridžo universiteto. „Beveik visi jie radioaktyvūs, bet jų pusėjimo trukmė yra daug kartų trumpesnė.“ Didžiąją dalį atliekų sudaro radioaktyvūs kriptono (85Kr) ir cezio (137Cs) izotopai, kurių pusėjimo trukmė atitinkamai 11 ir 30 metų. Juos reikės saugoti keletą šimtmečių, kol radioaktyvumas sumažės iki saugaus lygio – vis dar problema, tačiau nebe nesuskaičiuojamų ateities kartų̃ našta. Tai mums žada transmutacija.

Jei transmutacijai atlikti tereikia neutronų, kyla mintis, kad ji galėtų vykti savo ruožtu: juk branduoliniuose reaktoriuose pilna neutronų. Bet skylant 235U atsiradę neutronai įprastuose reaktoriuose pristabdomi iki 0,025 elektronvoltų energijos – būtent tokia energija tinka urano skaldymui. Tačiau sunkiųjų aktinidų skaldymui reikia kelių megaelektronvoltų energiją turinčių neutronų. Ankstesnės pastangos pastatyti „greitų neutronų“ reaktorius, gebančius neutralizuoti aktinidus, nepavyko dėl kaštų ir saugumo.

Čia į pagalbą ateina dalelių greitintuvai. Trenkdami savo produktus – įgreitintus protonus – į švino taikinį, jie sukuria didelės energijos neutronų pluoštą. Nukreipus jį į reaktorių su panaudotu branduoliniu kuru, galima suskaldyti sunkiuosius aktinidus.

Tokia yra teorija ir ji nėra nauja: dalelių fizikas ir Nobelio premijos laureatas Carlo’as Rubbia siūlė tokių greitintuvais varomų sistemų (accelerator-driven systems – ADS) idėją jau prieš 20 metų. Bet technologija tada dar atsiliko. Patikimai kurti pakankamai aukštos energijos neutronus, kurie galėtų skaldyti sunkiuosius aktinidus, yra sudėtinga. Dabartiniai aukštų energijų protonų greitintuvai daleles kuria pliūpsniais, o juos kuriant, pastovumas nebuvo prioritetų sąrašo viršuje. Srautas dažnai „keliauja“: nedidelė bėda tyrėjų greitintuvui, tačiau netikusi idėja, norint transmutacijos reaktoriui nuolatos ir stabiliai tiekti neutronus. „Praradus pluoštą ADS, reaktorius išsijungtų ir pradėtų vėsti“, – paaiškina Hamidas Aït Abderrahimas iš Belgijos Branduolinių tyrimų centro, SCK-CEN, Mol mieste. Tai galėtų sukelti pavojingus reaktoriaus konstrukcijų medžiagų įtempimus.

Aïtas Abderrahimas vadovauja šios problemos įveikimui skirtam projektui. MYRRHA – Multipurpose Hybrid Research Reactor for High-tech Applications (Daugiatikslis hibridinis tyrimo reaktorius aukštųjų technologijų taikymui) – bus pirmasis didelio masto ADS koncepcijos bandymas. Finansuojamas ES, konstravimas turėtų prasidėti 2015 metais, o reaktorius veikti turėtų pradėti iki 2023 metų. Tuo tarpu, nuo šių metų sausio, tyrėjai „žaidimams“ turi Guinevere – pirmąjį pasaulyje demonstracinį greitintuvu varomą, švino šerdies reaktorių. „Guinevere yra mažoji MYRRHA, veikianti mažesne galia,“ sako Aïtas Abderrahimas. Jo komanda naudos ją, išbandydama principą ir parodys, kad gali išmatuoti ir kontroliuoti neutronų lygį reaktoriaus šerdyje.

Atgal į ateitį

Siekiant apeiti neutronų pluošto netolygumo problemą, MYRRHA nesuks protonų ratu, kaip, pavyzdžiui, yra LHC greitintuve prie Ženevos. Vietoje to protonai bus greitinami tiesia linija. Tai paprastesnis ir patikimesnis dizainas, bet tai reiškia, kad greitintuvas turės būti daug didesnis ir brangesnis, kad dalelės pasiektų reikiamą greitį: greitintuvas bus kelių šimtų metrų ilgio, palyginus su ekvivalentiška 10-20 metrų spindulio apskrita mašina.

Tai nepadės savo pusėn palenkti manančių, kad branduolinė energija jau dabar yra beprotiškai brangus baltasis dramblys. Bet MYRRHA buvo kurta, siekiant patikrinti idėją, kurią Rubbia iškėlė 10 dešimtmetyje: greitintuvais varomos sistemos galėtų pačios gaminti elektrą. Tam reikėtų sumaišyti aktinidų atliekas su skiliu kuru. 235U naudojimas iš karto atkrenta – taip būtų pagaminama dar daugiau aktinidų, kurių bandoma atsikratyti. Bet vaizdas keičiasi, jei imamas alternatyvus kuras: toris.

Toris yra branduolinis kuras, turintis daug potencialių privalumų prieš uraną. Jo yra 3-4 kartus daugiau, jis visas gali būti naudojamas, kaip kuras, kai tuo tarpu natūraliame urane yra tik 0,7 procento 235U. Toris buvo plačiai naudojamas ankstyvuosiuose skilimo reaktorių prototipuose. Tačiau, kai šeštajame XX a. dešimtmetyje branduolinė energetika įsibėgėjo, buvo atrandami vis nauji urano klodai, o toris turėjo trūkumą: ne taip, kaip urano reaktoriai, jie nesukuria daug plutonio, branduolinių bombų medžiagos. „Esu įsitikinęs, kad uranas laimėjo, nes toriui nėra karinio pritaikymo,“ sako Rogeris Barlow, dalelių fizikas iš Huddersfieldo, JK, tiriantis torį, kaip kurą. „Branduolinė energija ir branduoliniai ginklai buvo vystomi drauge.“

Greitintuvui reikia daug energijos, bet jos poreikis nublanktų prieš reaktoriaus pagaminamą

Pats toris neskyla. Jo atomai pirmiausia sugeria neutronus ir suformuoja urano izotopą 233U, kuris yra skilùs ir pataikius dar vienam neutronui, subyra, išlaisvindamas pliūpsnį energijos. Šio dviejų žingsnių proceso palaikymui reikia daugiau neutronų, nei jų sukuriama, tad būtinas išorinis neutronų šaltinis – būtent juos greitintuvas ir tiektų. Nors greitintuvo veikimui reikia siaubingai daug energijos, jos poreikis nublanktų prieš reaktoriaus pagaminamą: kad būtų išgauti 600 MW, greitintuvo veikimui tereiktų 20 MW ir gali būti, net dar mažiau, sako Parksas. Konstrukcija turi ir kitą privalumą: skilimo reakcija būtų įjungiama ir išjungiama vienu mygtuko paspaudimu. „Jei greitintuvas netiektų neutronų, grandininė reakcija nutrūktų, o tai reiškia, kad Černobylio stiliaus avarija neįmanoma,“ paaiškina Parksas.

Visgi, svarbiausia, kad torio atomai turi mažiau neutronų – 232Th izotope jų yra 142, tuo tarpu 238U jų yra 146 – ir tai yra daro didžiulę įtaką gaunamoms atliekoms. Torio atomas turi sugauti daugiau neutronų, kad pavirstų į rūpesčius keliančius sunkiuosius aktinidus, tad reaktoriuje jų susidaro mažiau. „Jis susitvarko su savo atliekomis jau veikdamas, bet gali susitvarkyti ir ne vien su savo atliekomis,“ sako Parksas. „Tad turite įtaisą, kuris tuo pačiu metu gamina energiją, naudodamas prieinamą išteklių ir atsikratydamas problemiškų atliekų.“

„Tai racionali idėja,“ pastebi Aïtas Abderrahimas. „Gaminti energiją, man atrodo, protinga.“ Su MYRRHA jo komanda išbandys, kaip gerai technologija veikia praktikoje.

Tuo tarpu Barlow su kolegomis iš CONFORM collaboration, stengiasi sumažinti būsimo įrenginio dydį ir tuo pačiu kainą. Jie kuria „fiksuoto lauko kitimo gradiento“ mašinas, sukančias daleles, kai jos greitėja ir taip priešinasi vis netvarkingesniam dalelių elgesiui, pasiekus labai aukštas energijas. Pernai komanda sukūrė principo įrodymo prototipą, pavadintą EMMA Daresbury’io laboratorijoje Češyre, JK. Kitas žingsnis, ADS įrenginio pastatymas, užtruks penkerius metus, sako Barlow. Parksas viliasi, kad „dar keletas greitintuvo kūrimo metų gali suteikti trūkstamą dėlionės dalį.“

Tačiau pastarieji Parkso grupės darbai siūlo intriguojantį posūkį: greitintuvo gali nereikėti iš viso. Jo studentas Benas Lindley’is apskaičiavo, kad jei toris ir sunkesnieji aktinidai sumaišomi atitinkamomis proporcijomis, neutronus torio skilimui turėtų tiekti pačios yrančios atliekos, išlaikydamos energijos gavybą ir saugumą be išorinio neutronų šaltinio (Annals of Nuclear Energy, vol 40, p 106).

Tokiai galimybei niekada kliūčių ir nebuvo. „Tiesiog niekas daugiau apie tai nepagalvojo,“ sako Parksas. Jam ir Lindley’iui idėja kilo svarstant, kaip sujungti greitintuvą su dabar egzistuojančiais branduoliniais reaktoriais. „Pradėjau nuo labai sudėtingai atrodančio reaktoriaus ir vis jį paprastinau,“ pasakoja Lindley’is. „Pamačiau, kad kiekvienas variantas tebeveikdavo, kai kuriais atvejais net geriau, nei originalus sudėtingasis, kol galiausiai teliko normalus reaktorius.“

Barlow dar nėra iki galo įtikintas. Jis pažymi, kad laipsniškas torio virtimas į 233U branduoliniame kure laikui bėgant pakeis neutronų išskyrimą ir sunaudojimą. „Manau, reikia vožtuvo su užrašu „neutronai“ kad būtų galima reguliuoti reaktoriaus veikimą,“ sako jis. „Jei pasirodys, kad torio reaktoriai gali veikti be greitintuvo, labai džiaugsiuosi – ir labai stebėsiuosi.“

Netgi jei bet kurio tipo transmutacijos reaktoriaus veikimo kaina pasirodys protinga, tebereikės įveikti dideles kliūtis. Įprastinis branduolinis reaktorius aušinamas per jį pumpuojamu vandeniu, bet susidūrimai su vandens molekulėmis stabdo neutronus. Kad neutronai neprarastų sunkiųjų aktinidų skaldymui reikalingos energijos, reikia naudoti sunkesnes aušiklio molekules, nuo kurių neutronai atšoktų, išlaikydami didžiąją dalį energijos. MYRRHA atveju aušiklis bus skystas švinas: korozyvi medžiaga, kurią sunku išlaikyti reaktoriaus šerdyje.

Bet kokios energijos gavybos iš torio technologijos kūrimas užtruks. Mažo elemento kiekio, dabar gaunamo, kaip retųjų žemės metalų kasybos šalutinis produkto, pakanka tyrimų reaktorių veikimui, bet norint vystyti pramonę, to nebus gana. Reikės visiškai naujos infrastruktūros – nuo kasybos iki gryninimo. Tai nėra neįmanomai sudėtinga, pastebi Parksas – bet tai nebus pigu.

Bet, antra vertus, joks pavojingų branduolinių atliekų tvarkymo sprendimas nėra nemokamas.

Įsivaizduokime, po dešimtmečio ar panašiai, CASTOR traukiniai pradėtų riedėti per Europą, gabendami savo toksišką krovinį įmonėms, kur jis būtų nukenksminamas. Ar kas nors protestuotų?

James Mitchell Crow
New Scientist, № 2866

Parengė Vytautas Povilaitis

technologijos.lt

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Sostinės valdžia kyla į kovą prieš Vyriausybę – per teismą reikalauja beveik 1 mlrd. litų. Vilniaus meras A. Zuokas sako, kad Vilniui tenka tik 40 proc. nuo surenkamo gyventojų pajamų mokesčio, o kitiems miestams – ženkliai daugiau. Tai, anot mero, yra neteisinga vilniečių atžvilgiu. Premjere, kodėl skriaudžiat Vilnių?

Tikrai nestebina tokie mero žingsniai. Jais siekiama paprasčiausio viešųjų ryšių efekto, galbūt tokiu būdų slepiant ir savo ne visiškai tinkamą miesto reikalų sprendimo aspektą. Noriu priminti, kad dalis Vilniaus (kaip ir kitų didžiųjų miestų) mokesčių mokėtojų pinigų nuo 1990 m. yra skiriami kitų savivaldybių finansinėms reikmėms, nes jose yra žymiai mažiau pramonės, gamybos. Toks perskirstymas yra konstitucinė Vyriausybės ir Seimo pareiga. Taip pat norėčiau pastebėti, kad iš kažko reikalaujant milijardo litų reikia pagalvoti, iš ko gi tie pinigai gali būti paimti. Vyriausybė – nei Premjeras, nei finansų ministrė – neturi stebuklingo pinigų krepšio. Reikalaujant milijardo litų reikia suprasti, kad tą milijardą Vilniaus miesto meras nori prisiteisti iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Gargždų ir kitų savivaldybių – iš tuose rajonuose veikiančių mokyklų, ligoninių ir kitų įstaigų, išlaikomų iš mokesčių mokėtojų pinigų. Vilniaus miesto meras, šalia kitų gražių svajonių, kuriomis pasižymi, kūrė ir Vilniaus miesto savivaldybės taksi, Vilniaus miesto aviacijos linijas. Panašios iniciatyvos gimsta tokiose savivaldybėse ir valdžios koridoriuose, kurie, atrodo, nėra linkę labai taupiai skaičiuoti pinigus.

Bet Jūs sakėt, kad 40 proc. riba – nuo 1990 m. Jūsų atsakymas sako, kad Jūs net nelinkęs svarstyti klausimo dėl ribos didinimo?

Noriu pasakyti, kad tie klausimai yra svarstomi kasmet, svarstant kitų metų biudžetą. Praėjusį rudenį Seime taip pat svarstyta. Buvo siūlymų Vilniui padidinti, o kam nors sumažinti. Bet yra priimami tokie sprendimai, kuriais siekiama visas problemas spręsti kolegialiai ir solidariai. Noriu priminti, kad visos išlaidos visoms savivaldybėms – mokyklų, ligoninių išlaikymui – šiais metais yra daugiau nei 3 mlrd. litų didesnės negu pajamos. Vilniaus miesto meras sakydamas, kad kažkas Vilniaus miestui turi sumokėti milijardą litų, turi drąsiai pasakyti, kad visi Lietuvos gyventojai turi mokėti dar didesnius mokesčius tam, kad Vilniaus miesto savivaldybės vadovas galėtų įkurti aviacijos kompaniją ar taksi kompaniją.

Na, Vilnius – sostinė, reprezentacinis miestas. Negaliu nepaklausti dėl kitų dalykų, taip pat susijusių su Vilniumi. Apgailėtina situacija dėl Gedimino prospekto rekonstrukcijai naudotų netinkamų medžiagų. Buvę sostinės vadovai lyg ir bėga nuo atsakomybės. Darbus atlikusi įmonė paskelbė bankrotą. Kad prokurorai kažko imtųsi – neteko girdėt. Kas čia vyksta? Kaip Jūs vertinat situaciją?

Tikrai nesiimu vertinti, nes neturiu jokios tyrimo medžiagos, išskyrus tai, ką tenka skaityti spaudoje. Kiek suprantu, prospektas buvo tiestas ir tais laikais, kai pats A. Zuokas buvo meras. Per 20 Lietuvos Nepriklausomybės metų pasitaikė atveju, kuomet pinigai, galbūt siekiant greito efekto, buvo išleisti ne visai tinkamai ir kokybiškai. Savivaldybė dabar kaip tik ir turi galimybę parodyti savo ryžtingumą, reikalaudama, kad kalti asmenys – tie, kas parinko medžiagas, atliko darbus – atsakytų savo lėšomis ir verslu. Tikrai paremčiau Vilniaus miesto merą, jeigu jis ryžtingai siektų, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami taupiai ir atsakingai, o jeigu jie išleisti netinkamai – kad būtų išsireikalauta juos grąžinti.

Premjere, šia savaitę dar nebuvo tvirto Jūsų apsisprendimo dėl vidaus reikalų ministro. Ar šią minutę jau esat apsisprendęs dėl kandidato?

Ministro reikalus aptarėme koalicijos vadovų pasitarime pirmadienį. Artėjame prie sutarimo ir tikiu, kad neužilgo turėsime vidaus reikalų ministrą.

Kada tą sprendimą išgirs žmonės?

Tai nėra kokia sprinto distancija, kur reiktų lenktyniauti, kuris tą žinią greičiau praneš. Renkamės atsakingai. Turiu vertinti ir visų koalicijos partnerių nuomones, ir tartis su Prezidente. Tikrai tikiu, kad rasime tinkamą sprendimą.

Teko spaudoje skaityti, kad Prezidentei buvote nunešęs S. Šedbaro kandidatūrą. Ar tai tiesa?

Aš irgi skaičiau daug netiesos spaudoje.

Šią savaitę daug diskusijų dėl energetikos. Gal pradėkime nuo latviško aspekto? Latvijos ekonomikos ministras viešai pareiškė, kad Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalas Lietuvos vartotojams kainuos labai brangiai. Daniels Pavluts sako, kad lietuvių terminalas neturi potencialo tapti regioniniu ir dar kartą paragino visas Baltijos valstybes turėti vieną regioninį terminalą Latvijoje. Kaip vertinate šituos Latvijos Vyriausybės nario pareiškimus?

Aš nesiimu vertinti. Nežinau, ar jis yra susipažinęs su Klaipėdos terminalo projektu, konkrečiais skaičiais. Mes labai atidžiai skaičiuojame ir motame ekonominę perspektyvą. Visų pirma – perspektyvą turėti pigesnių dujų. Jeigu šiuo metu turėtume terminalą, už dujas galėtume mokėti 30 proc. mažiau. Manau, kad tokiu atveju ir „Gazprom“ konkurencinėje kovoje ieškotų būdų, kaip išsaugoti „Gazprom“ dujų vartotojus Lietuvoje, ir stengtųsi mažinti kainą. Mes statome ne regioninį terminalą, o terminalą savo reikmėms. Nors šiek tiek investavus į šiaurės Lietuvoje einančius magistralinius vamzdžius, dujas per atnaujintus vamzdžius būtų galima tiekti ir į Latvijoje esančias dujų saugyklas. Taip būtų išspręsta  bent dalis regiono problemų. Savo ruožtu noriu pasakyti, kad turime labai aiškų tikslą – jau 2014 metų pabaigoje turėti alternatyvų dujų tiekimą. Tam reikia ne tik terminalo, bet ir įgyvendinti europinę nuosavybės atskyrimo direktyvą pertvarkant visą Lietuvos dujų ūkį – magistralinius vamzdžius padarant nepriklausomus nuo dujų tiekėjo, t. y. nuo „Gazprom“. Šiuo metu vyksta intensyvios derybos ir 2014 metų pabaigoje turi būti įgyvendinta – veikti terminalas. Latvijoje reikalai juda šiek tiek lėčiau. Kiek yra tekę kalbėtis su Latvijos Ministru Pirmininku, latviai dėl sutarčių pasirašytų su „Gazprom“ situacijos negali pakeisti iki 2017 metų. Tai reiškia, kad bet kokie planai dėl regioninio terminalo statybos Latvijoje, Rygoje, galėtų būti realizuoti tik po 2017 metų. Laiko tarpas nuo dabar iki 2017 metų mums būtų tikrai labai sudėtingas ir brangiai kainuotų. Šiuo metu neturėdami alternatyvių dujų tiekimo, neturėdami savo terminalo Klaipėdoje mes už „Gazpromo“ dujas mokame 100 JAV dolerių daugiau už 1000 kubinių metrų negu Vokietijos vartotojas.

Viltis turėti pigesnes dujas Jūs siejate su 2014 metų pabaiga? Energetikos mokslininkai perspėja, kad kitas šildymo sezonas bus brangiausias visoje šildymo istorijoje. Ką Jūs dabar ketinate daryti arba ką darysite, kad taip neatsitiktų?

Mes darome viską, kad nuo 2014 metų turėtume pigesnių dujų ir galėtume tose šildymo įmonėse, kur yra naudojamos dujos pasiekti efektą. Šilumos ūkio pertvarkai, kuria siekiama nuo dujų pereiti prie biomasės, taip pat tenka daug dėmesio.  Tam yra skiriama ES parama. Šilumos gamyba naudojant biokurą gali ženkliai sumažinti pagamintos šilumos kainą. Taip pat šilumos energijos taupymas, daugiabučių namų pertvarka. Per pastaruosius keletą metų labai sėkmingai buvo įgyvendinta viešųjų pastatų renovacija. Tenka apgailestauti, kad daugiabučių  namų renovacija dėl žmonių neapsisprendimo juda lėčiau. Tai yra kelias, kuriuo eidami galime pasiekti, kad už šilumą mokėtume tiek, kiek ji iš tikrųjų kainuoja.

Kalbant apie energetinius reikalus – žinomi šalies energetikai L. Ašmantas, J. Vilemas sako, kad daug klausimų dėl atominės šiandien lieka neatsakytų. Jie sako, kad vyksta žaidimai po kilimu, dėl kainos daug neaiškumų, pateikiami skaičiai nėra adekvatūs ir realūs. Ką Jūs atsakytumėte taip manantiems?

Yra žinomų energetikos ekspertų, dirbusių energetikoj, pvz., ponas Bačiauskas, kurie sako, kad nėra jokių abejonių dėl atominės elektrinės naudos. Dėl to nebuvo jokių abejonių nuo pat 2006 metų, kai amžinatilsį Premjeras A. Brazauskas pirmasis su latvių ir estų premjerais pasirašė sutarimą dėl naujos atominės elektrinės statybos. Nebuvo jokių abejonių ir G. Kirkilo Vyriausybės laikais. Galiu pakartoti keletą skaičių, kurių mes siekiame derybose. Uždarius Ignalinos AE Lietuva virš 70 % reikalingos elektros energijos perka iš Rusijos. Kiekvienais metais atiduodam Rusijai virš 2 mlrd. litų – už elektros energiją, už dujas, kurias naudojame elektros energijai gaminti. Norime, patys gaminti pigią elektros energiją ir kad tie pinigai liktų Lietuvoje.  Taip pat siekiame, kad VAE pagamintos elektros energijos kaina, lyginant su kitokiose jėgainėse gaminama elektros energija, būtų mažesnė už tą, kurią mokame šiuo metu. Noriu priminti, kad už 1 kWh vėjo jėgainėse pagamintos elektros dabar mokama 30 ct., už naujajame moderniame Elektrėnų bloke naudojančiame dujas pagamintą energiją – virš 35 ct. VAE pagaminta elektros energija iš pradžių kainuotų 17-25 ct, įskaitant paskolų aptarnavimą, kuria mažėjant po 18 metų mokėtume tik 7-10 ct.

Bet Jūs sakėt, kad dabar mes milijardus išvežam Rusijai, bet per tuos 18 metų išvežinėsim per paskolas milijardus, milijonus.

Noriu priminti, kad jau pirmais metais VAE galėtų pelningai pardavinėti savo gaminamą elektros energiją. Pelnas mokesčių mokėtojams grįžtų dividendais. O už elektrinės statybą reikia susimokėti – niekas jos nedovanoja. Lietuvos dalį – mažiau nei 6 mlrd. litų – VAE sukauptų pati ir skolindamasi iš Japonijos bei tarptautinių bankų. Paskola gali siekti 60-70 proc. Visi skaičiavimai rodo, kad įmonė tikrai galėtų dirbti pelningai ir būti naudinga mokesčių mokėtojams – 60 metų po pastatymo dividendais į valstybės biudžetą grįžtų tikrai didelės pinigų sumos, keliolika milijardų litų, o gal ir daugiau.

Premjere, artėja Velykos, artėja šventės, kur švęsit? Oras labiau Kalėdoms tiktų.

Noriu visus pasveikinti su artėjančiom šv. Velykom – atgimimo švente. Tikiu, kad ir gamta pavasarį pagaliau atgims. Linkiu, kad visų mūsų nuotaikos ir viltys taip pat stiprėtų žvelgiant į besikeičiančią ir atgimstančią gamtą, kad mūsų šeimoms užtektų džiaugsmo, šilumos ir sveikatos. Aš Velykų šventę sutiksiu namie kartu su vaikais ir anūkais. Šeimoje besidžiaugdamas tuo, kuo galime šiandien džiaugtis – buvimu kartu, šeimos šiluma ir tuo kasdieniu gyvenimu, kuriame šalia įvairių rūpesčių, problemų vis tiek negalim nematyti ir to, kiek daug esame pasiekę.

Ačiū Jums už pokalbį ir gražių Jums švenčių.

„Nėra lengva, tačiau tenka pripažinti karčią tiesą – aplinkosauginis judėjimas, kuriam aš priklausau, planetos gyvybinei pusiausvyrai padarė daugiau žalos, nei visi tie, kurie neigia klimato pasikeitimus“, – Didžiosios Britanijos dienraštyje „The Guardian“ teigė aplinkosaugininkas George Monbiot.

Reaguodama į žaliųjų reikalavimus, Vokietija uždarys savo atomines elektrines ir į atmosferą iki 2020-ųjų papildomai pateks 300 milijonų tonų anglies dvideginio. Tai – beveik toks pats kiekis, kiek visa Europa sutaupė po to, kai įsigaliojo ES Efektyvaus energijos vartojimo direktyva. Kitos šalys taip pat ketina atsisakyti atominės energetikos.
Pasak aplinkosaugininko, šiuos sprendimus galima laikyti viduramžiško požiūrio į mokslą ir technologijas išdava. „Žalieji dėl daug ko yra teisūs, tačiau jų požiūris į atominę energetiką dažnai yra paremtas prietarais ir išsigalvojimais“, – pripažino G. Monbiot.
Prieš dvi savaites laikraštis „Guardian“ rašė apie daktaro Chriso Busby darbus. Buvo išsiaiškinta, kad jis Japonijoje reklamavo nuo radiacijojs neva saugančias tabletes ir testus, kuriuos mokslininkai pripažino beverčiais. Atskleista ir tai, kad šis daktaras prašė siųsti aukas neva „Fukušimos vaikams“ į savo fondo, registruoto Velse, sąskaitą. Didžiosios Britanijos Nacionalinės sveikatos tarnybos prašymu mokslininkai išnagrinėjo daktaro teiginius, kad šiaurės Velse pastebėtas susirgimų leukemija židinys ir nustatė, kad šis teiginys paremtas klaidinga statistika. Dar blogiau -  mokslininkai parašė, kad „neteisingi duomenys buvo parenkami sistemingai“. Kol nepasirodė straipsnis, Ch. Busby dirbo kaip Žaliųjų partijos patarėjas radiacijos klausimai. Jo „atradimai“ ir šiandien cituojami aktyvistų, kurie pasisako prieš branduolinę energetiką.
Praėjusią savaitę „New York Times“ žinoma atominės energetikos kritikė Helen Caldicott parašė straipsnį, kuriame vėl tvirtinama, kad „dėl avarijos Černobylio atominėje elektrinėje pasekmių jau mirė daugiau nei milijonas žmonių“. Tačiau „studija“, kuria paremtas šis teiginys iš tikrųjų apibendrino visas įmanomas mirtis tame regione ir, savaime aišku, susiejo jas su Černobylio incidentu, tame tarpe net ir mirtis nuo kepenų cirozės.
Kokia gi galėtų būti mirties nuo cirozės priežastis? Aišku, Černobylis. Šiais metais man teko susitikti Caldicott ir aš paklausiau, koks yra mokslinis šio „milijono mirčių“ pagrindimas, ir ji neturėjo ką atsakyti. Tokios studijos nepagrįstos tikrais faktais, tačiau žalieji ir toliau skleidžia legendą apie „milijoną žuvusių“…
Protestuotojai prieš atominę energetiką jau sukūrė ne mažiau mitų nei kreacionistai, skiepų neigėjai, natūralios medicinos šalininkai ir tie, kurie neigia klimato atšilmą. Daugeliu atveju, šie atradimai yra padaromi priešingu būdu nei moksliniai – žmonės susigalvoja išvadas, o paskui prie jų „pritempinėja“ įvairius faktus ir įrodymus.
Dažnas aplinkosaugininkų argumentas – radioaktyviosios atliekos ir jų sandėliavimas bei saugojimas. Bet ar tai tikrai yra atliekos? Ar jų negalima panaudoti? Aplinkosaugininkas Tomas Blees parašė knygą „Receptas planetai“ („Prescription for the Planet“), kurioje atskleidė naujas galimybes naujai pastatytose atominėse elektrinėse naudoti senų ir jau uždarytų elektrinių paliktą panaudotą kurą, tad viskas netolimoje ateityje…
Žmonėms tai būdinga – kai jie suvokia padarę didelę klaidą, pradeda ieškoti visokių priežasčių tai pateisinti, vietoj to, kad pripažintų suklydę ir nekartotų tokias skaudžias pasekmes turinčių klaidų. Pats laikas ištaisyti klaidą, bent jau čia, Britanijoje. Aplinkosaugininkų judėjimas turi atsisakyti visų kvailų ir faktais neparemtų kalbų apie atomą ir remtis moksliniais argumentais. Juk branduolinė energetika atitinka svarbiausius aplinkosauginius principus – vartoti mažiau, panaudoti dar kartą, perdirbti.

Visi šeši avariją patyrusios Japonijos atominės elektrinės reaktoriai gali išsilydyti, jeigu nebus mėginama atvėsinti branduolinio kuro strypus, antradienį per pasitarimą pas premjerą Vladimirą Putiną pareiškė “Rosatom” vadovas Sergejus Kirijenka.

S.Kirijenka smulkiai papasakojo, kaip “Rosatom” specialistai prognozuoja tolesnius įvykius AE “Fukušima-1″.

Jis pranešė, kad iš šešių AE blokų neveikė trys, tačiau kuro strypai, kurie buvo perkelti iš jų į specialius aušinimo baseinus ir, kurie, nepaisant technologinių reikalavimų, nebuvo užpilti vandeniu, pradėjo taip pat lydytis, kaip ir veikiančiuose reaktoriuose.

Naktį sprogo vandenilis ketvirtajame bloke.

“Šalia – penktas ir šeštas blokai. Mes gavome pranešimą, kad juose kyla temperatūra. Reaktoriai neveikia, ir tai reiškia, kad tai vyksta aušinimo baseine. Mes šiuos variantus, jūsų pavedimu, nagrinėjome dar šeštadienį, tarp jų ir tą galimybę, kai tai persimeta į kitus blokus. Dabar mes prie tų skaičiavimų pridūrėme dar blogesnį scenarijų – kai išsilydo aktyvioji zona ne tik trijuose veikiančiuose reaktoriuose, bet ir visuose aušinimo baseinuose”, – sakė S.Kirijenka.

Pagrindinė išvada, pasak jo, net “įvertinus tokį scenarijų, kai viskas išsilydo, branduolinio sprogimo neturi būti”.

Pagrindinė problema – radioaktyvių medžiagų nutekėjimas į atmosferą. Pirmiausia tai bus blogai teritorijai aplink AE.

“Tačiau netgi jeigu viskas vyktų pagal blogiausią – radioaktyvių medžiagų nutekėjimo į atmosferą scenarijų, jeigu dar prisidėtų vėjo kryptis, nesunkiai galime įsivaizduoti tokį apokaliptinį scenarijų, pagal kurį, tuo metu, kai į atmosferą patenka jonizuojančioji spinduliuotė, vėjas pučia į Rusiją, be to, stiprus ir kelias paras iš eilės, ir tokiu atveju Rusijos Tolimiesiems Rytams joks pavojus negresia”, – sakė “Rosatom” vadovas.

Jis taip pat pažymėjo, kad tokio dramatiško scenarijaus Rusijos hidrometeorologijos tarnybos duomenys nepatvirtina, nes vėjas pučia į kitą pusę. Be to, pasak jo, į aplinką gali patekti tik trumpaamžiai izotopai.