BFL

Seimas priėmė naujos redakcijos Branduolinės energijos įstatymą.

Šiuo dokumentu keičiamas Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos teisinis statusas, sudarant prielaidas nepriklausomos, turinčios plačius įgaliojimus branduolinę saugą ir radiacinę saugą reguliuojančios institucijos veiklai.

Taip pat panaikintos teisinio reguliavimo spragos, atsižvelgiant į branduolinės energetikos sektoriaus vystymosi strategines kryptis ir perspektyvas.

Pataisomis aiškiau apibrėžiamos Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos ir Radiacinės saugos centro kompetencijos, kiekvienos institucijos veiklos sritis ir atsakomybė, pašalinamos prielaidos funkcijų dubliavimui. Manoma, kad tai leis sumažinti administracinę naštą, užtikrins priimamų sprendimų efektyvumą, skaidrumą ir savalaikiškumą.

Seimas įteisino, kad, atlikdama įstatymų nustatytas funkcijas, Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija sprendimus priims savarankiškai. Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos funkcijos atskirtos nuo kitų institucijų, įstaigų ar organizacijų, užsiimančių branduolinės energetikos plėtra ar branduolinės energijos panaudojimu, įskaitant elektros energijos gamybą, funkcijų.

Patikslinta ir Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos viršininko skyrimo tvarka, jį šešeriems metams skirs Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu.

Už naują įstatymą balsavo 65 Seimo nariai, 6 susilaikė.

"Veido" archyvas

Prancūzija į branduolinės energetikos plėtrą ateityje investuos milijardą eurų ir skatins atominių jėgainių saugumo tyrimus, pirmadienį pareiškė prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikolas Sarkozi).

“Ketiname skirti milijardą eurų ateities branduolinei programai, ypač ketvirtosios kartos reaktoriams”, – sakė N. Sarkozy per spaudos konferenciją, kurioje apžvelgė vyriausybės skolinimo programą.

“Taip pat ketiname skirti nemenkus išteklius pagal šią programą sustiprinti tyrimus branduolinio saugumo srityje”, – pridūrė prezidentas.

Prancūzijos atominės jėgainės pagamina beveik visą šaliai reikalingą energiją.

Kai kurios valstybės, tarp jų Prancūzijos kaimynė Vokietija, nusprendė atsisakyti branduolinės energetikos po Fukušimos atominės jėgainės avarijos Japonijoje.

BFL

Pastaruoju metu šalies viešojoje erdvėje netrūksta įvairiausių nuomonių, pasisakymų, jog Lietuvai branduolinės energetikos planų apskritai vertėtų atsisakyti. Kaip pavyzdį rodomas Vokietijos Vyriausybės sprendimas ar  net pasakoma, kad naujoji AE, esą, dėl kuro ypatumų, didins Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Į faktus, visų pirma, ir norėčiau atkreipti dėmesį, kad, keliant nuomonių audrą branduolinės energetikos klausimais, būtų gilinamasi į kontekstą bei pasaulyje pripažintų organizacijų pateiktus faktus, o ne  aktyviai „transliuojama“ iškreipta realybė ar tiesiog sakoma netiesa.

Strateginiai investuotojai užtikrina branduolinio kuro tiekimą

Dar šio mėnesio pradžioje paskelbta žinia apie tai, kad norą investuoti į naująją Visagino AE pareiškė du strateginiai investuotojai – Japonijos bendrovė “Hitachi -  GE Nuclear Energy” bei JAV bendrovė “Westinghouse Electric Company”, yra gera naujiena. Tai yra pasaulyje gerbiamos, didelę branduolinės energetikos valdymo patirtį bei modernias technologijas plėtojančios kompanijos dėl kurių profesionalumo jokių abejonių nekyla.

Taip pat, pasaulinėje praktikoje yra įprasta, kad kiekvienas stambus reaktorių technologijų tiekėjas turi nuosavas branduolinio kuro gamyklas. Todėl yra nesvarbu, kuris iš dviejų minimų investuotojų įžengs į Lietuvos branduolinės energetikos rinką ir kokia reaktorių technologija bus pasirinkta. Abi šios kompanijos pačios ar per dukterines įmones valdo net po kelias branduolinio kuro gamyklas JAV, Japonijoje, Europoje. Be to, visada egzistuoja ir galimybė branduolinį kurą gaminti trečiųjų šalių gamyklose tiek JAV, tiek ir Europoje.

Nuomonės dėl Vokietijos sprendimo

Vokietijos Vyriausybės sprendimas iki 2022 m. uždaryti visas šalyje veikiančias atomines elektrines (AE), anot įtakingų Vakarų leidinių, pavyzdžiui „The Wall Street Journal“, mažai ką bendro turi su siekiu apsisaugoti nuo galimų nelaimių, kurios įvyko Japonijoje ar Ukrainoje.

Šis leidinys pažymi, kad Vokietija nėra aktyvioje seisminėje zonoje, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai (saulės ir vėjo) priklausantys nuo gamtos užgaidų negalės išspręsti elektros energijos trūkumo, todėl padidins šalies priklausomybę nuo dujų, tiekiamų iš Rusijos, elektros energijos importo iš kaimyninių šalių – Čekijos ir Prancūzijos, kas neišvengiamai padidins ir elektros energijos kainas.

Įdomu, kad Vokietijos sprendimą, kuris kai kurių Lietuvoje dažnai komentuojančiųjų Lietuvoje yra aktyviai rodomas kaip branduolinės energetikos vystymo pavyzdžiu, kitos šalys sutiko santūriai. Kol kas nėra jokių ženklų, kad Prancūzija, Didžioji Britanija, Suomija, Švedija, JAV ar Kinija pasektų vokiečiais. Netrukus po  kovo mėn. įvykių Japonijoje vykusiame Europos branduolinės energetikos forume, kuriame teko pristatyti ir Visagino AE projekto vystymą, Europos Komisijos Energetikos direktorato vadovas Ph.Lowe pranešė, kad dešimt iš keturiolikos branduolinę energetiką plėtojančių ES valstybių  nekeičia savo energetinės politikos.

Branduolinį kurą tiekia kelios šalys

Dar vienas mitas, kurį bandoma įteigti lietuviams – naujoji AE Lietuvoje nepadidins energetinio saugumo, nes vienintelis įmanomas urano žaliavos tiekėjas yra Rusija. Tai nėra tiesa. Vėl gi atsigręžkime į nenuginčijamus faktus.

Rusija disponuoja tik 9 proc. urano rūdos atsargų, todėl niekaip negali pretenduoti į monopolinio urano žaliavos tiekėjo vaidmenį. Tiesa yra tai, kad didžiausi urano žaliavos išgavėjai ir tiekėjai yra Australija, Kazachstanas ir Kanada – šiai trijulei tenka 60 proc. pasaulyje išgaunamo urano žaliavos kiekio. Be to, Australija ir Kanada disponuoja ir didžiausiais pigiausios urano žaliavos resursais.

O į dažnai eskaluojamą faktą, esą JAV yra priklausoma nuo Rusijos, nes perka iš jos sodrintą uraną, turėtų būti labiau pasigilinta. Mat JAV perka iš Rusijos ne sodrintą uraną, tinkamą AE poreikiams, bet iki karinėms reikmėms tinkamo laipsnio labai sodrintą uraną.

Įdomumo dėlei galima pasigilinti ir į urano sodrinimo paslaugas. Šioje srityje Rusija turi pajėgumų perteklių, tačiau gamybiniai pajėgumai dar nereiškia vieninteliu urano sodrinimo tiekėjo buvimu. Europos Sąjungoje (ES) Rusija turi urano sodrinimo išskirtines teises tik savo gamybos VVER tipo reaktoriams, o likusioms AE ši šalis galėtų padengti tik iki 20 proc. urano sodrinimo paslaugų poreikio. Be to,  pačioje ES  Urenco ir Areva kompanijų urano sodrinimo pajėgumų pilnai pakanka vidiniams ES poreikiams.

Taigi, šiuo metu pasaulio rinkoms uraną tiekia daugiau kaip 15 valstybių ir tai, kad yra iš ko rinktis perkant branduolinį kurą, yra dar vienas branduolinės energetikos privalumas. Šalys branduolinę energetiką renkasi dar ir dėl to, kad gali diversifikuoti ne tik savo šalies energijos gamybos būdus, bet ir pagal kuro tiekėjus. O diversifikacija yra viena pagrindinių sąlygų turėti stiprų ir efektyvų energetikos sektorių.

REUTERS

Šveicarijos parlamentas trečiadienį pritarė vyriausybės pasiūlymui atsisakyti branduolinės energetikos, praneša agentūra AP.

“Už ” balsavo 101 deputatas, 54 buvo “prieš” ir 36 susilaikė.

Šveicarijos vyriausybė yra už tai, kad šiuo metu veikiančios šalies atominės jėgainės pasibaigus jų eksploatacijos laikui 2019-2034 metais nebūtų pakeistos naujomis.

Po Fukušimos jėgainės katastrofos Šveicarijoje gerokai išaugo pasipriešinimas branduolinei energijai. Šalis turi iš viso penkis branduolinius reaktorius.

"Veido" archyvas

Žlugus Baltarusijos finansų sistemai ir Rusijai atsisakius finansuoti atominės elektrinės Astrave statybą, tikimybė, kad Lietuvos sostinės pašonėje išdygs branduolinis objektas, priartėjo prie nulio.

Dar prieš kelias savaites Vilniuje buvo rimtai rūpinamasi, kaip reikės stabdyti Baltarusijos atominės elektrinės Astrave statybą ir ką reikės daryti, jei sustabdyti nepavyks. Lietuvos užsienio reikalų ministerija vieną po kitos siuntė notas Baltarusijai, kad Vilniaus netenkina Minsko atsakymai dėl planuojamos atominės elektrinės aikštelės suderinimo su Tarptautine atominės energijos agentūra, nes to iki šiol nėra padaryta. Taip pat – dėl planuojamų statyti iš esmės eksperimentinių branduolinių reaktorių. Su Baltijos šalimis, Lenkija ir Europos Komisija buvo derinama galimybė, kad Europos Sąjunga uždraustų šalims narėms importuoti nesaugiose valstybių ne narių jėgainėse pagamintą elektrą.

Regis, visos šios pastangos buvo tik persidraudimas, nes Baltarusijos atominis projektas žlunga neprasidėjęs. Panašus likimas gali ištikti ir atominės elektrinės Kaliningrade projektą.

Minsko atominės ambicijos

Lietuvoje nuo pat pradžių, kai baltarusiai prieš penketą metų tik paskelbė apie savo ketinimus statyti atominę elektrinę, buvo menkai tikima šio projekto sėkme. Mat Baltarusija tam paprasčiausiai neturėjo nei pinigų, nei technologijų. To fakto neslėpė ir Aleksandras Lukašenka, kelerius metus intensyviai ieškojęs, kas sutiktų už savus pinigus ir savomis medžiagomis pastatyti Baltarusijai atominę jėgainę. Iš pradžių visos viltys buvo siejamos su Rusija, juoba kad tais laikais Minsko ir Maskvos santykiai dar buvo šilti. Tačiau ilgainiui “Rosatom” entuziazmas vis labiau vėso – proporcingai Vladimiro Putino ir A.Lukašenkos santykių kaitai.

2007-aisiais Minskas žengė jam nebūdingą žingsnį – pabandė surengti tarptautinį atominės elektrinės statybos konkursą ir išsiuntinėjo kvietimus dalyvauti Prancūzijos AREVA, JAV ir Japonijos “Westinghouse”, Rusijos “Atomstroj eksport” ir Kinijos “Guandong Nuclear Power Company” (GNPC). Pastarajai Minskas pasiūlė tapti ne šiaip elektrinės statybos dalyve, o viso Baltarusijos atominio projekto plėtotoja. Tai sukėlė nervingą Maskvos reakciją. “Atomstroj eksport” atstovai pareiškė, kad Kinijos kompanija yra jų tiesioginė konkurentė, tad rusai neketina dalytis su kinais savo technologinėmis ir komercinėmis žiniomis.

Pernai balandžio mėnesį Rusijos pasiuntinys Baltarusijoje Aleksandras Surikovas oficialiai paskelbė, kad jeigu Astravo atominės elektrinės statyboje dalyvaus Kinijos kapitalas ir projekto plėtotoja bus GNPC, “Rusija prieštaraus ir pareikalaus papildomų derybų su Baltarusijos puse”. Mėnesiu anksčiau, 2010-ųjų kovą, Minske viešėjo Kinijos viceprezidentas Xi Jinpingas, kuriam A.Lukašenka pasiūlė investuoti į Astravo AE 10 mlrd. JAV dolerių. Kinijos reakcija buvo palanki, bet tuo viskas ir baigėsi. Mat A.Lukašenka vargu ar rimtai norėjo, kad atominę jam statytų kinai, kol kas negalintys pasigirti dideliu branduolinių technologijų išmanymu. Veikiausiai Minskas tik norėjo parodyti Maskvai, kad ji nėra vienintelė baltarusiško atominio projekto dalyvė, mat kai 2009-aisiais jis paprašė Rusijoje 9 mlrd. dolerių kredito elektrinės statybai, Kremlius apsimetė nieko neišgirdęs.

Atsimušė į Maskvos pragmatizmą

Minsko reveransas į Pekino pusę davė rezultatą, ir pernai rudenį derybos su Maskva dėl 9 mlrd. dolerių kredito Astravui pajudėjo. Iš aptariamo kredito 6 mlrd. turėjo tekti pačios atominės elektrinės statybai, kurią būtų vykdžiusi Rusija, 3 mlrd. dolerių – infrastruktūrai, kurią baltarusiai norėjo įrengti patys. Žvelgiant iš šių dienų galima daryti prielaidą, kad Maskva tuomet ne tiek išsigando, kad Astravo AE gali pastatyti Kinija, kiek nutarė padaryti Baltarusijos atominės statybą sudėtine žaidimo prieš Lietuvos plėtojamą regioninį Visagino AE projektą dalimi. Dar pamename, jog būtent pernai vasarą suskambo balsai, kad Lietuvai nėra jokių šansų pasistatyti savo atominę, nes iš vienos pusės ją užspaus Rusija su Kaliningrado srityje statoma Baltijos AE, o iš kitos pusės – Baltarusija su Astravo AE.

Baltarusiškas atominis projektas apogėjų pasiekė kovo viduryje, kai nuvykęs į Minską V.Putinas pagaliau pasirašė susitarimą dėl atominės elektrinės statybos. Momentas buvo išskirtinis, nes visas pasaulis tuo metu užgniaužęs kvapą stebėjo avariją Fukušimos atominėje jėgainėje. Visuotinių kalbų apie atominės energetikos uždraudimą fone Rusijos ir Baltarusijos susitarimas dėl naujos atominės statybos buvo kaip iššūkis branduoliniams skeptikams.

Bet pats jautriausias klausimas – dėl statybos finansavimo – kovą taip ir liko atviras. “Kreditavimo dydis priklausys nuo įrangos, kurią valstybė užsakovė gamina arba negamina pati, kiekio, – pareiškė V.Putinas. – Baltarusijos atveju kredito apimtis sudarys maždaug 6 mlrd. dolerių, nes paprastai valstybė užsakovė pati finansuoja jėgainės infrastruktūros statybą. Tačiau mes su partneriais iš Baltarusijos svarstome galimybę, kad Rusijos pusė kredituotų ir infrastruktūros statybą. Susitarimą pasirašyti galime per mėnesį.”

Praėjo mėnuo, praėjo du. Galutinis susitarimo dėl Astravos AE statybos kreditavimo pasirašymas buvo numatytas birželio pradžioje. Tačiau Baltarusiją apėmė toje šalyje dar neregėto masto finansų krizė, prie kurios sukėlimo kone atvirai prisidėjo Maskva, keldama naftos ir dujų kainas bei blokuodama naftos reeksportą. A.Lukašenka prašė iš Maskvos nors 6 mlrd. dolerių ekonomikai gelbėti (apie atominį kreditą turėjo būti atskira kalba). Kai Minskas dėl tvirtos valiutos stygiaus buvo praktiškai parklupdytas ant kelių, atvykęs į Minską V.Putinas pasiūlė vieną milijardą, o jeigu A.Lukašenka nori daugiau, tegu Rusijos įmonėms parduoda visą pelningą Baltarusijos ekonomikos dalį už 7,5 mlrd. dolerių. Apie Astravo AE V.Putinas nebekalbėjo apskritai.

Kartu su juo į Minską atvykęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas pareiškė, kad grynųjų pinigų atominei elektrinei statyti Rusija A.Lukašenkai neduos – nebent 6 mlrd. dolerių vertės įrenginių ir specialistų darbo. Kadangi tikimybė Minskui gauti 3 mlrd. dolerių atominės infrastruktūrai lygi nuliui, lygiai kaip ir galimybė grąžinti Rusijai pinigus už elektrinės pastatymą, Astravo AE projektą galime laikyti uždarytu. Tam nedaugeliui baltarusiškų įmonių, kurios išliks po dabartinės finansų krizės, pakaks iš Rusijos importuojamos elektros – savoms įmonėms Rusija pardavinės ją savo vidaus kainomis.

K.Prunskienės šou Kaliningrade

Gegužės pabaigoje Lietuva gerokai apstulbo: iš politinės scenos faktiškai dingusi ekspremjerė Kazimiera Prunskienė Kaliningrado srities gubernatoriaus Nikolajaus Cukanovo kvietimu aplankė planuojamos Baltijos AE statybos aikštelę. Kartu su ja vyko statybų bendrovės “Vėtrūna” prezidentas Vytautas Banys bei generalinis direktorius Rolandas Baškys. Garbinga delegacija buvo pasitikta aukščiausiu lygiu.

Visas šis paradas buvo surengtas tam, kad Rusijos naujienų agentūros galėtų išplatinti žinią: Lietuva neprieštarauja atominės jėgainės statyboms Kaliningrade, o Lietuvos įmonės netgi nori tose statybose dalyvauti. Kad tai buvo kažkoks rimtas Rusijos viešųjų ryšių projektas, liudija žaibiška Lietuvos URM reakcija – ministerija nedelsdama nurodė: “Rusijos žiniasklaidai paskelbus K.Prunskienės susitikime su Kaliningrado srities valdžia išsakytus teiginius apie Lietuvos suinteresuotumą dalyvauti šioje srityje planuojamos atominės elektrinės statyboje ir eksploatacijoje, norėtume atkreipti dėmesį, kad K.Prunskienė nėra išrinkta politikė ir nedirba jokioje valstybės institucijoje, todėl negali kalbėti nei už Lietuvos valstybę, nei už jos žmones. Jos žodžiai neatspindi Lietuvos nuomonės.”

O Vilniuje padaryta išvada: regis, Maskva įkandin Astravo laidoja ir Kaliningrado AE.

BFL

Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininko, Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio teigimu, Lietuvai, statant atomines elektrines Kaliningrade ir Baltarusijoje, yra skelbiamas psichologinis branduolinis karas.

“Dabar prieš Lietuvą skelbiamas psichologinis branduolinis karas. Štai turėsime savo sienose dvi branduolines jėgaines, apie kurias yra kabinami makaronai, kad tai nauja sistema, ne tokia kaip Černobylio, ji bus labai saugi. Bet ar ji bus labai saugi, mes pamatysime po to, kai arba liksime gyvi, arba neliksime. Tada nebus kam konstatuoti, matote, jie sakė netiesą”, – savo kalboje Sąjūdžio suvažiavime sakė V.Landsbergis.

Pasak europarlamentaro, tai suplanuoti Rusijos veiksmai, norint padaryti įtaką Lietuvos valstybingumui.

“Skelbiamas tas branduolinis psichologinis karas, kurio pirmas tikslas yra nepagaminti energijos Karaliaučiaus kraštui, kurios jam tiek nereikia, arba Baltarusijai, kuri gali pasigaminti toliau (…), bet šeimininkas iš Maskvos įsakė statyti ant Lietuvos sienos, kad jei kas nors atsitiks, papildomai bus išspręstas ir keršto ar būsimos kolonizacijos klausimas – vienu šūviu du zuikiai, arba sukuriant nepasitikėjimo, netikrumo, baimės atmosferą, kad žmonės jaustų, kad gyvena vulkano papėdėje ir trauktusi nuo tų sienų kur nors toliau”, – kalbėjo Sąjūdžio garbės pirmininkas.

Kalbėdamas apie Rusiją, V.Landsbergis minėjo ir “Nord Stream” projektą, ir dujotiekio galimą neigiamą įtaką Baltijos jūrai.

“Lietuvą reikia išsaugoti ginant nuo jos kaimynių, ar vienos pagrindinio kaimyno, kuris nenori, kad būtų Lietuva, kaip ir istoriškai nenorėjo nuo caro Ivano laikų”, – sakė jis.

“Dabar džiaugsmingai skelbiama, kad vamzdis baigiamas tiesti ir jo padaryta žala yra nedidelė, bet skelbia tas, kas suinteresuotas propaganda. Taip pat, kaip ir tada, kai Europos Parlamento reikalavimas būtų nepriklausomas tyrimas apie poveikį aplinkai nebuvo padarytas”, – sakė Sąjūdžio garbės pirmininkas.

Pasak jo, nuo šių grėsmių ir turėtų saugoti Sąjūdis.

V.Landsbergis savo kalboje minėjo ir 2006 metais mįslingomis aplinkybėmis žuvusį Vytautą Pociūną, prie kurio mirties aplinkybių tyrimo esą itin prasidėjo Sąjūdis.

“Sąjūdis ėmėsi iniciatyvos, Sąjūdis sudarė visuomeninę komisiją, vadovaujamą Kazimiero Motiekos, (…). Tai buvo svarbi Sąjūdžio veikla, nes kviečiant net nekviestus liudininkus, išgirstant ir kaupiant faktus, kurių nereikėjo tuometiniems oficialiems tyrėjams, skandinantiems ir žlugdantiems teisybę. Sąjūdis neleido numarinti tos bylos ir galų gale jos kaltinimas buvo perkvalifikuotas – nuo nelaimingo atsitikimo iki įtariamos žmogžudystės”, – sakė europarlamentaras.

Lietuvos Sąjūdis yra visuomeninė ne pelno siekianti organizacija, asmeninės ir pilietinės iniciatyvos pagrindu siekianti tvirtinti nepriklausomą demokratinę teisinę Lietuvos valstybę, garantuojančią žmogaus ir piliečio teises bei laisves, siekianti prisidėti prie atviros pilietinės tautinės visuomenės ugdymo.

Sąjūdis stengiasi tęsti Lietuvą į nepriklausomybę atvedusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio siekius ir tikslus.

Scanpix

Vakar Vokietija paskelbė, kad iki 2022 metų uždarys visas savo atomines elektrines. Toks sprendimas, žinoma, susilaukė įvairių nuomonių.

„Ar Vokietija išgyvens be atominių?“ – klausia „Vilniaus diena“. Dienraštis skelbia – „Vokietijos žalieji pasiekė savo: Europos ekonominiu lokomotyvu tituluojamos šalies vyriausybė paskelbė, kad iki 2022 m. bus uždarytos visos atominės elektrinės. Bet bėgdami nuo vilko vokiečiai gali užšokti ant meškos.

Vyriausybėje kelias savaites vykusių diskusijų rezultatą vakar paryčiais paskelbė Vokietijos aplinkos ministras Norbertas Rottgenas: „Tvirtai nuspręsta: paskutiniai trys reaktoriai bus išjungti 2022-aisiais. Šis daugiau nebebus svarstomas.“

Ministras pranešė, kad septyni seniausi branduoliniai reaktoriai, kurie saugumo sumetimais buvo išjungti po avarijos Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje, nebebus paleisti.

Ekspertai teigia, kad energijos stygių Vokietijoje teks kompensuoti anglies elektrinėms, kurios terš orą, arba atominėms elektrinėms šalyse kaimynėse – Čekijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje. Šios valstybės atsisakyti branduolinės energetikos kol kas nesvarsto.

Tačiau kovotojai už švaresnę aplinką bėgdami nuo vilko užšoko ant meškos. Mat vaizdingus Vokietijos peizažus gali „papuošti“ naujos aukštos įtampos elektros linijos, jau pramintos energetiniais greitkeliais.

Siūlomas naujas elektros tiltas kirstų vaizdingus Tiuringijos miškus, pamėgtus vokiečių poilsiautojų. Aukštos įtampos linijos ne tik sugadintų gamtovaizdį, bet ir sukeltų pavojų gyvūnams.“

„Lietuvos žinios“ priduria, kad  „Juodieji gandrai, garniai ir kiti reti paukščiai, migruojantys per šį regioną arba jame perintys, gali žūti atsitrenkę į aukštos įtampos laidus.
Todėl Vokietijos ekonomikos ministras Raineris Bruederle mano, jog reikia keisti planavimą taip, kad jis būtų labiau centralizuotas, ir atsižvelgti į nacionalinį interesą.“

Be viso to, Vokietijos laukia ir kitokie sunkumai. „Verslo žinios“ teigia, kad „Verslas ir energetikos bendrovės tokiais sprendimais nėra patenkinti. Pramonininkai įspėjo, kad dėl skubinamo atominių elektrinių uždarymo gerokai padidės sąskaitos už elektrą, gyventojams ir įmonėms esą reikės papildomai pakloti milijardus eurų.

„Vokietijos sprendimas per dešimtmetį išjungti visus savo branduolinius reaktorius privers šalį importuoti branduolinę energiją. Sunku įsivaizduoti, iš kur kitur jie galėtų gauti tokius energijos kiekius“, – sako didžiausios branduolinių technologijų gamintojos, Prancūzijos energetikos bendrovės „Avera“ vykdomoji direktorė Anna Lauvergeon.

Tačiau Vokietijos atsinaujinančios energetikos įmonių federacija tvirtina, kad elektros kainos beveik nepasikeis, o trūkumo nebus. Esą federacijos nariai iki 2020 m. į atsinaujinančios energetikos projektus yra pasiruošę investuoti iki 200 mlrd. eurų.“

Taigi, kaip teigia „Lietuvos žinios“, „Vokietijos, kaip ir kitų šalių, atsisakančių branduolinės energetikos, laukia sunkus pasirinkimas. Vėjas nėra paprasta, pigi ir greita alternatyva. Kur kas lengviau pereiti prie anglių, bet jos yra dar vienas dalykas, kurio žaliųjų aktyvistai nekenčia. Vis dėlto ekspertai mano, kad po Fukušimos katastrofos daug kur pasaulyje grįš anglys, o tai – labai bloga žinia klimato kaitai.“

„Lietuvos rytas“ teigia, kad „Vokiečių ryžtas gali užkliudyti ir Lietuvą“ Dienraštis rašo: „Vokietija – be branduolinių elektrinių. Tokią valstybę po 10 metų jau regi šios šalies valdžia. Ar tai turės įtakos Lietuvos ketinimams statyti naują elektrinę – nesutaria net mokslininkai.

Vieni ekspertai mano, kad Vokietijos sprendimas bus blogas ženklas Lietuvai: gali būti, kad ekonomiškai galingiausia ES šalis priešinsis elektrinių statybai mažesnėse Europos valstybėse.

Tuo tarpu kiti įsitikinę, jog mūsų šaliai bus daugiau galimybių prisivilioti investuotojų.

Lietuvos atominės energetikos ekspertai kol kas nėra linkę tikėti, kad Vokietija iš tiesų ryšis uždaryti visas elektrines.

„Tai tik politinis sprendimas. Nuspręsti yra viena, o padaryti – kita. Neatmetu galimybės, kad po 2020 metų atominių elektrinių Vokietijoje bus dar daugiau nei šiandien”, – branduolinę energetiką gynė Kauno technologijos universiteto Energetikos technologijų instituto vadovas Jonas Gylys.”

"Veido" archyvas

Jei bus įgyvendinti visi dabartiniai branduolinės energetikos planai, Lietuva taps viena tankiausiai atominių elektrinių apsuptų valstybių pasaulyje

Branduolinė katastrofa Japonijoje pakurstė ir mūsų regiono atomines aistras – Baltarusijos ir Rusijos lyderiai viešai sukirto rankomis dėl naujos atominės elektrinės statybos Vilniaus pašonėje, o Lietuvos vadovai pagaliau išdrįso garsiai rėkti, kad šio projekto saugumas kelia abejonių.

Skaičiuojant keliais – 50 kilometrų, o brėžiant tiesiai – taip, kaip branduolinės avarijos atveju sklistų radiacija, – lygiai 36 km. Toks atstumas teskiria Vilniaus centrinį paštą ir Astravo laukus, kuriuose ruošiama aikštelė naujai Baltarusijos atominei elektrinei statyti. Dėl jos statybos praėjusią savaitę Minske susitarė Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ir Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, rankomis sukirtę tuo metu, kai visas pasaulis dar ieškojo atsakymo į klausimą, ar atominės energetikos nauda nusveria jos galimą pavojų aplinkai.

Lietuvai didžiausią nerimą kelia Astravo projekto saugumo aspektai – kol kas, nepaisant to, kad pastačius atominę elektrinę Vilnius patektų į jos pavojingiausią zoną, adekvati informacija apie naująjį projektą mums neteikiama.

Praėjusią savaitę, Japonijos branduolinių avarijų fone Baltarusijos ir Rusijos lyderiams ciniškai pozuojant prie naujojo atominės elektrinės projekto dokumentų, pagaliau neišlaikė ir Lietuvos vadovų orumas: tiek Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek premjeras Andrius Kubilius pirmą kartą kategoriškai prabilo viešai – jie pareiškė, kad Lietuva reikalaus griežtos tarptautinės Baltarusijoje planuojamos statyti atominės elektrinės kontrolės. Iki šiol aukščiausiuose Lietuvos valdžios ešelonuose šiuo klausimu tvyrojo olimpinė ramybė, palaikoma savitaigos “nieko jie ten nestato” burtažodžių.

Reagavo vangiai

Rusijos visuomeninės organizacijos “Ekozaščita” aktyvistas Andrejus Ožarovskis – dažnas svečias Astrave, drauge su kolegomis nuolat keliantis triukšmą dėl to, kad šis projektas plėtojamas nesilaikant jokių tarptautinių atominės energetikos saugumo reikalavimų. Jis džiaugiasi, kad Lietuva pagaliau garsiai ir viešai ėmė kalbėti apie jai gresiančius pavojus. “Iki šiol vyko tylus tarpžinybinis keitimasis notomis – Lietuva mandagiai reiškė nepasitenkinimą, Baltarusija mandagiai išsisukinėjo. Matyt, tragedija Japonijoje sukrėtė jūsų lyderius ir jie pagaliau ėmė kalbėti garsiai”, – sako situaciją atidžiai stebintis visuomenininkas.

Pasak vieno nenorėjusio prisistatyti Lietuvos pareigūno, jau daugiau nei metus dalyvaujančio Lietuvos ir Baltarusijos ginčuose dėl Astravo elektrinės, jie iki šiol vykę labai formaliai, mat Lietuvos pusėje tvyrojęs netikėjimas, kad baltarusiai tikrai rengiasi statyti naują elektrinę. “Iš esmės normalių dvišalių derybų nė nevyko – tik toks formalus, mandagus apsikeitimas nuomonėmis, kuris niekur neveda”, – tvirtina pareigūnas.

Neseniai Baltarusijoje viešėjęs A.Ožarovskis vėl lankėsi planuojamos jėgainės vietojeir sako, kad kol kas vis dar sunku suprasti, ar ji iš tiesų bus statoma. “Dabar dar žiemos įšalas, darbai sustoję. Duobė yra, bet kol kas joje galima tiek elektrinės pamatus kloti, tiek karpius auginti”, – pasakoja liudininkas.

Panašiai raportuoja ir prieš atominės elektrinės statybą Kaliningrade, vos už 30 km nuo Lietuvos sienos, taip pat protestuojančios organizacijos “Ekozaščita” narė Aleksandra Koroliova: “Išlyginta aikštelė, suvežti drenažo vamzdžiai. Viskas laukia pavasario.”

Klausimai – dėl aikštelių

Lietuva neturi jokių teisių protestuoti dėl paties fakto, kad Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje planuojama statyti atomines elektrines. Nepaisant to, kad jos gali išdygti labai arti mūsų sienų ir mes ne savo valia patektume į užsienio valstybių pavojingų objektų artimiausio poveikio zoną, statyti ar nestatyti jėgaines, sprendžia tik pačios Baltarusija ir Rusija. Juolab kad ir mūsų teritorijoje stovėjo neseniai sustabdyta Ignalinos atominė elektrinė, o šalia jos Lietuva pati žada statyti naująją Visagino atominę elektrinę. Viskas, ką Lietuva gali (ir privalo, gindama savo piliečių teises) padaryti, – tai siekti, kad kaimyniniai objektai būtų saugūs.

Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys tvirtina, kad argumentas, esą Lietuva negali trukdyti statyti elektrinės Astrave dėl artimos kaimynystės su Vilniumi, nes mes ir patys planuojame stayti elektrinę Visagine, kuri yra labai arti Latvijos miesto Daugpilio, yra neteisingas. “Visų pirma mes nedraudžiame baltarusiams statyti elektrinės. Mes tik prašome pateikti argumentus, kodėl iš kelių alternatyvų jie pasirinko būtent tą aikštelę, kuri yra taip arti Lietuvos sienos. O dėl Visagino aikštelės mums jokių priekaištų neturėjo nei tie patys baltarusiai, nei latviai”, – aiškina jis.

Jokių klausimų nei kaimyninių šalių politikams, nei visuomenei nesukėlė ir planuojamos Visagino elektrinės poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. “O štai Astravo projekto pristatymas Vilniuje patyrė visišką fiasko”, – tvirtina T.Auglys.
Ne viename Baltarusijos jėgainės pristatyme užsienio šalių visuomenėms dalyvavęs A.Ožarovskis sako, kad protestai visuomet kyla dėl tos pačios priežasties – baltarusių dokumentai parengi atmestinai, juose akivaizdžiai sumenkintas galimas atominės elektrinės pavojus aplinkai.

Pristatyme Vilniuje praėjusią vasarą dalyvavęs vilnietis Kęstutis Kalanta pasakoja, kad jis sukėlė visų jame dalyvavusių lietuvių – fizikų, geologų, biologų, įvairių ministerijų atstovų pasipiktinimą. Baltarusija net nėra numačiusi tokio scenarijaus, kas nutiktų Neries intakui Vilijai, kurioje ketinama aušinti Astravo elektrinės reaktorius, ir visai Lietuvos sostinei Vilniui, jei šiame objekte įvyktų branduolinė avarija. Ataskaitoje tūkstančius kartų sumažintos radioaktyviųjų medžiagų aktyvumo vertės, todėl kalbama tik apie galimą nežymų poveikį dirvožemiui ir net neužsimenama, kad avarijos atveju reikėtų evakuoti visą Vilnių.

Lietuvai pasipiktinimą kelia dar ir tai, kad Baltarusijoje net nebuvo rimtai analizuojamos galimos statybų aikštelės alternatyvos. Pirminiuose dokumentuose dar buvo minima vieta netoli Baltarusijos sienos su Rusijos Smolensko sritimi, tačiau vėliau nagrinėjamas jau tik Astravo variantas. Nors Smolensko taškas atrodo daug logiškesnis – ten jau išplėtota elektros energijos perdavimo infrastruktūra, nes šioje vietoje į Baltarusiją ir dabar teka Rusijoje pagaminta elektros energija. Tinkamai neišnagrinėjusi galimų atominės elektrinės statybos aikštelių alternatyvų, Baltarusija pažeidė Jungtinių Tautų konvenciją dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste, todėl Lietuva pasiryžusi toliau kovoti dėl šio klausimo.

Aikštelės pasirinkimo klausimas keliamas ir Kaliningrade. A.Koroliova pasakoja, kad aikštelė netoli Nemano miestelio visiškai netinkama atominei elektrinei statyti, – joje labai aukšti požeminiai vandenys. “O juk reaktoriaus pagrindas turi būti įleistas net 40 m gilyn į žemę. Jie ką – skandins jį vandenyje?” – piktinasi gamtosaugos aktyvistė. Be to, tiesiai virš šios aikštelės driekiasi aviacijos kelias, o teritorija virš atominių elektrinių turi būti paskelbta neskraidymo zona.

A.Koroliova sako, kad Kaliningrade neseniai pasklido žinia, esą Kaliningrado projektui nepavyko pereiti valstybinės ekologijos ekspertizės, o be jos statybos pradžia neįmanoma. “Bandėme gauti oficialų šios informacijos patvirtinimą, bet kur tau – visi oriai tvirtina, kad elektrinės statybos planų niekas neatšaukė”, – pasakoja Kaliningrado gyventoja.

Ragina nepanikuoti

Gamtos tyrimų centro vyriausiasis mokslinis darbuotojas, giluminės geologijos ekspertas Saulius Šliaupa teigia, kad Lietuva neturi pakankamai informacijos, ar Astravo aikštelėje buvo atlikti išsamūs seismologiniai tyrimai, o tokią informaciją, statant atominę elektrinę, kaimyninės valstybės privalo gauti. Pavyzdžiui, pati Lietuva pagal tarptautinius reglamentus yra atlikusi labai išsamius tyrimus Visagino aikštelėje ir nustačiusi, kad stipriausias teoriškai tikėtinas žemės drebėjimas šioje vietoje galėtų siekti 5–5,5 balo. “Todėl ir technologijas rinksimės atsižvelgdami į būtent tokias prognozes”, – aiškina mokslininkas.

Tačiau jis prasimanymais vadina teiginius, esą Astravo aikštelė yra išsidėsčiusi palei aktyvų tektoninį lūžį ir dėl to yra labai pavojingoje seismologiniu požiūriu vietoje. “Blogai, kad mums neteikiama tiksli dalykinė informacija. Bet sprendžiant iš to, ką mes apie savo regioną žinome kaip mokslininkai geologai, situacija panaši ir Visagine, ir Astrave”, – ramina mokslininkas.

Nepasiduoti isterijai ragina ir lietuviai branduolinės energetikos mokslininkai. “Mes patys negalime rinktis rusiškų technologijų dėl geopolitinių priežasčių, tačiau naujausi rusų reaktoriai tarptautiniu mastu laikomi lygiai tokiais pat patikimais, kaip ir vakarietiški”, – tvirtina Lietuvos energetikos instituto Branduolinių įrenginių saugos laboratorijos vadovas Sigitas Rimkevičius.

Kauno technologijos universiteto Energetikos technologijų instituto direktorius Jonas Gylys antrina, kad Rusijoje gaminamos branduolinės energetikos technologijos nuo vakarietiškų skiriasi tik savo konstrukcija, bet ne šiuolaikiniais saugos elementais. “Pačios technologijos yra lygiai tokios pat saugios, klausimas tik dėl jų aptarnavimo kultūros, drausmės – Lietuva turi visomis išgalėmis reikalauti, kad kaimynystėje atomines elektrines statantys rusai ir baltarusiai laikytųsi tarptautinių statybos, montavimo, eksploatavimo normų”, – pabrėžia energetikos mokslininkas.

"Veido" archyvas

Penktadienį Japonija pakėlė branduolinės katastrofos rizikingumo balą, kuris siekia jau 5 iš 7 galimų

Po kovo 11-osios tragedijos Japonijoje požiūris į atominę energetiką neabejotinai keisis, bet galutinius sprendimus vis dėlto turėtų priimti ekspertai, o ne politikai.

Šiandien 29-iose pasaulio valstybėse veikia 442 branduoliniai reaktoriai, gaminatys 375 gigavatus elektros energijos. Tai sudaro 15 proc. visos suvartojamos elektros energijos. Dar 65 branduoliniai reaktoriai statomi.

Nors šiandien yra daug manančiųjų, kad klimato atšilimo problemos gali būti sprendžiamos tik plėtojant branduolinę energetiką, įvykiai Japonijoje gali tapti branduolinės energetikos posūkio tašku.

Praėjusių metų viduryje Švedija pakeitė savo 30 metų galiojusį įstatymą pasitraukti iš branduolinės energetikos valstybių sąrašo. Naujasis įstatymas leidžia pastatyti 10 naujų atominių elektrinių. JAV net 30 metų negauta nė vienos paraiškos statyti naują atominę elektrinę, bet pernai JAV prezidentas pasirašė dokumentus, kurie suteikia finansines garantijas atominės elektrinės statytojams. Tad šiuo metu Pietų Karolinoje jau vyksta atominės elektrinės statyba.

Naujausiais duomenimis, Kinija planuoja statyti net 27 atomines elektrines, Rusija – vienuolika. Rusija vieną mažą plūduriuojantį branduolinį reaktorių planuoja pastatyti net Arktikoje. TATENA informuoja, kad dar 65 šalys, iš jų 25 Afrikoje, suinteresuotos statyti atomines elektrines. Kartu TATENA primena prognozes, kad iki 2030 m. elektros energijos poreikis pasaulyje padidės dvigubai.

Bet po didžiulės nelaimės Japonijoje tiek atominės energetikos vertinimai, tiek veiksmai neabejotinai keisis.

Kodėl nesustojo reaktoriai

“Tai tarsi trečioji atominė bomba, numesta ant Japonijos. Tik šį kartą mes tai padarėme patys”, – sako 82 metų Hirosimos atominį sprogimą pergyvenęs Keijiro Matshushima.

Šių metų kovo 11-ąją prasidėjus žemės drebėjimui, prietaisai sureagavo greičiau nei žmonės. Fukušimos-Daiči atominės elektrinės seisminiai jutikliai užregistravo žemės drebėjimo bangas per kelias sekundas. Netrukus reaktorių kontrolės sistema įjungė greitą automatinį trijų reaktorių stabdymą. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Per kelias sekundes kontroliniai branduolinę grandininę reakciją stabdantys strypai buvo įvesti į reaktorių. Taip, kaip ir turi būti stabdomas reaktorius.

Bet tada prasidėjo rimtos problemos, privedusios prie dramatiškų padarinių. Net ir po mechaninio branduolinių reaktorių veikimo sustabdymo reaktorius vis dar gamina didelį kiekį energijos – šilumos, nes radioaktyviosios medžiagos, sukurtos vykstant grandininei reakcijai, toliau dalijasi į kitus cheminius elementus ir irsta. Jei elektrinės inžinieriai negali šios toliau išsiskiriančios energijos išvesti iš reaktoriaus pasitelkę aušinimą, reaktorius gali išsilydyti. Taip ir atsitiko Trijų Mylių branduoliniame reaktoriuje šalia Harisbergo Pensilvanijoje, taip pat ir Černobylyje.

Siekiant to išvengti, Fukušimoje buvo toliau pumpuojamas vanduo per vėsinimo sistemą, bet dėl žemės drebėjimo ir cunamio sutriko elektros energijos tiekimas. Buvo paleisti atsarginiai generatoriai, tačiau dėl cunamio jūros vanduo užpylė visą elektrinės teritoriją ir jie nesuveikė. Inžinieriai iškart įjungė atsarginius akumuliatorius, bet jų tarnavimo laikas yra trumpas. Jų paskirtis – aprūpinti elektra dvi minutes, tol, kol elektrą pradės tiekti dyzeliniai generatoriai. Šie akumuliatoriai padėjo išvengti reaktorių išsilydymo ir sprogimo nuo perkaitimo pačioje pavojingiausioje reaktorių stabdymo stadijoje. Kiekvieną minutę reaktoriaus temperatūra mažėja, bet iki visiško reaktoriaus ataušimo gali praeiti daug laiko. Kai kurių branduolinės reakcijos elementų skilimo periodas yra keli mėnesiai.

Europą drebina debatai

Prieš 25-erius metus įvykusi Černobylio tragedija prisiminta pačiais baisiausiais aspektais. Apskritai suabejota visu branduolinės energetikos sektoriumi. Vokietijos žurnalas “Der Spiegel” praneša apie branduolinės energetikos eros pabaigą, laikraštis “Die Welt” tvirtina, kad jokiame kitame pasaulio žemyne atominė energetika nėra tokia svarbi kaip Europoje. Bet ne tai svarbiausias klausimas, svarbiausia – ar Europos atominės elektrinės yra saugios, ar jas gali ištikti tokia pat nelaimė kaip Fukušimoje.

Europos atominės energetikos ekspertai iki šiol arogantiškai tvirtino, kad dėl Černobylio atominės katastrofos kalti neatsakingi ir negrabūs Rytų Europos inžinieriai. Buvo teigiama, kad Prancūzijoje, Vokietijoje ir Japonijoje inžinieriai yra visai kito lygio – atsakingesni, rūpestingesni ir technologiškai gerai pasirengę. O vakarietiški reaktoriai modernesni, geriau prižiūrimi ir tiesiog saugesni. Ši teorija žlugo Japonijai patiriant branduolinę krizę.

Čia kyla klausimas: kokias išvadas galima padaryti iš Japonijos tragedijos?

Iš tiesų Japonijos tragedija negali būti nei pervertinta, nei neįvertinta. Aišku viena, kad būtų labai pavojinga, jei atominė energetika, akivaizdžiai praradusi žmonių pasitikėjimą, virstų tik politiniu klausimu. Iš tiesų pirmiausia tai technologinis klausimas. Ar žmogus šiandien gali kontroliuoti branduolinę reakciją? Į šį klausimą turėtų atsakyti ne politikai, o ekspertai, mokslininkai ir inžinieriai.

Visiškai aišku, kad visi turime mokėti už savo gyvenimo būdą ir įpročius. Jei nesame pasirengę radikaliai keisti gyvenimo būdo ir mažinti vartojimo, turime suvokti, kad tam vartojimui realizuoti elektra gali būti generuojama su tam tikru laipsniu rizikos.
Černobylio avarija įvyko dėl žmogaus kaltės. Fukušima negali būti pavyzdys, leidžiantis daryti išvadą, kad branduoliniai reaktoriai negali būti saugiai eksploatuojami ir Japonijos seisminėmis sąlygomis. “Šie Fukušimos reaktoriai yra seni, tai istorinis reliktas”, – sako Shau Burnie, britų “Greenpeace” atominės energetikos ekspertas, gerai susipažinęs su Japonijos rytų pakrantės branduoliniais reaktoriais. Pirmasis ir antrasis Fukušimos-Daiči reaktoriai paleisti 1972 m., kai saugumo standartai buvo visai kitokie nei šiandien. Jie buvo sukurti tuo metu, kai “Volkswagen” gamino savo “vabalą” dar be saugos diržų, oro pagalvių, apsauginių galvos atlošų.

Naujos konstrukcijos branduoliniai reaktoriai yra daugybę kartų saugesni, bet kartu ir labai brangūs. Dabar pasigirsta svarstymų, kad atominės energetikos srityje per mažai kontrolės. Kad pačios valstybės, tiksliau, jų politikai, nuspręsdavo dėl naujų atominių elektrinių skaičiaus, dėl jų vietos, o tai ydinga praktika. Esą kur kas išmintingiau būtų, jei galutinį žodį, galima ar negalima statyti atominę elektrinę, kur ją statyti, kokie reaktoriai yra saugiausi, vis dėlto tartų tarptautinė organizacija TATENA.

Vyriausybė pareiškė, kad mažųjų branduolinių jėgainių statyba Lietuvoje bus įmanoma nebent tolimoje ateityje ir net tada jų naudojimą ribos branduolinio neplatinimo reikalavimai.

Vyriausybės požiūriu, šios alternatyvos svarstymas veda diskusiją tolyn nuo Lietuvai strategiškai svarbiausios krypties – naujos branduolinės jėgainės statybos, kurią Europos Komisija skelbia svarbiausiu regioniniu energetikos projektu, pranešė Ministro pirmininko tarnybos Spaudos tarnyba.

Pasak pranešimo, nei premjeras Andrius Kubilius, nei energetikos ministras Arvydas Sekmokas kovo pradžioje neketina dalyvauti Lietuvos pramonininkų konfederacijos rengiamoje konferencijoje.

“Premjeras, energetikos ministras ir kiti Vyriausybės atstovai negavo kvietimų vykti į šią konferenciją ir nedavė sutikimo joje dalyvauti. Bet kuriuo atveju nei premjeras, nei energetikos ministras nesutiktų dalyvauti konferencijoje, kuri svarsto visiškai neperspektyvią Lietuvos energetikai temą”, – rašoma pranešime.

Anot jo, konfederacijos prezidento Bronislovo Lubio pasirašytame kvietime, kuris išsiųstas tarptautinėms energetikos organizacijoms, įskaitant ir Tarptautinę atominės energetikos agentūrą, klaidingai tvirtinama, esą Vyriausybės atstovai dalyvaus renginyje “Mažosios branduolinės jėgainės ir Baltijos valstybių elektros poreikiai po 2020 metų”.

Lietuvoje pastebimai mažėja branduolinių studijų programų populiarumas. Jaunuolius gąsdina ne radiacija ar darbas šalies pakraštyje, o nežinia dėl šalies atominės energetikos perspektyvų.

Lietuvos politikų ir energetikų strateginiai planai kaip niekada ambicingi: nauja atominė elektrinė Visagine turėtų iškilti 2020-aisiais, suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje – maždaug 2012–2013 m. Kad šis terminalas galėtų efektyviai funkcionuoti, iki to laiko turėtų pradėti veikti ir požeminė dujų saugykla Syderiuose, ir – pageidautina – Lietuvą su Lenkija jungiantis dujotiekis. Pasirenkamo atominio reaktoriaus tipas, galingumas ir galimas blokų skaičius savo ruožtu taip pat priklausys nuo naujos, į Vakarų rinką orientuotos infrastruktūros – elektros perdavimo linijų, jungiančių Lietuvą su Lenkija ir Švedija, pralaidumo.

Nors skeptikai tvirtina, kad toks strateginių objektų kiekis Lietuvai ne pagal pečius, šįkart norime kalbėti ne apie finansus, o apie žmogiškuosius resursus. Ar būtų kam aptarnauti naująją atominę elektrinę ir suskystintų dujų terminalą? Ar Lietuva rengia užtektinai aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos ir dujų ūkio specialistų?

Mokslinio potencialo stoka

Tiek Kauno technologijos universitete, tiek Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, kur rengiami branduolinės fizikos ir energetikos specialistai, šįmet stebėta ta pati tendencija: krintantis abiturientų susidomėjimas minėtomis studijų programomis. “Pirmuoju pageidavimu branduolinės fizikos studijas šįmet rinkosi gerokai mažiau jaunuolių – vos 0,5 pretendento į vieną vietą. Tačiau 25 studentų grupę užpildėme stojančiaisiais, kurie branduolinę fiziką nurodė tolimesnėje pageidavimų eilėje. Priimti 25 pirmakursiai į valstybės finansuojamas vietas ir vienas pats už mokslą mokantis studentas. Mokestis mūsų fakultete yra 7638 Lt už mokslo metus”, – “Veidui” pasakojo VU Fizikos fakulteto prodekanas Kazimieras Glemža.

Tuo tarpu populiariausias fizikos studijų programas (tokias kaip taikomoji fizika, telekomunikacijų fizika ir elektronika, moderniųjų technologijų fizika ir vadyba) Vilniaus universitete vien pirmuoju pageidavimu rinkosi dvigubai daugiau studentų, nei jų ketinta priimti. Šimtukininkai branduolinės energetikos studijų apskritai nesirinko, nors pažangiausio pirmakursio balai, anot prodekano, buvo artimi maksimaliai sumai. Branduolinės fizikos specialistai Vilniaus universitete rengiami tik trečius metus.

Mokslų daktaras Laurynas Juodis, dirbantis Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos instituto Branduolinių ir aplinkos radioaktyvumo tyrimų laboratorijoje, “Veidui” teigė, kad Lietuvai šiuo metu “tragiškai trūksta” branduolinės fizikos mokslinio potencialo. “Studentus rengiame, tačiau negirdėjau, kad pastaraisiais metais Lietuvoje būtų apginta bent viena šios srities disertacija. Branduoliniais tyrimais smarkiai atsiliekame nuo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir kitų šalių”, – teigia mokslininkas.

Nenori dirbti laidotuvininkais

Kauno technologijos universitete į branduolinės energetikos studijų programą jau kelinti metai skelbiamas papildomas priėmimas. Šįmet į valstybės finansuojamas vietas įstojo septyni pirmakursiai, vienas studentas už mokslą sutinka mokėti pats. “Tikriausiai jaunuolius ne itin vilioja perspektyva dalyvauti laidotuvėse”, – teigia KTU rektorius prof. Raimundas Šiaučiūnas, turėdamas omenyje kelis dešimtmečius į priekį dėliojamus senosios atominės elektrinės likvidavimo planus. Be to, prieš porą metų atsiradus branduolinės fizikos studijų programai Vilniuje, kauniečiai pajuto sostinės universiteto konkurenciją.

Vis dėlto daugiausiai įtakos krintančiam branduolinių studijų populiarumui, vieninga profesūros nuomone, turi aiškumo dėl būsimosios atominės elektrinės Lietuvoje stoka. Kol kas Visagino atominė elektrinė egzistuoja tik politiniuose siekiuose ir galimybių studijose, o tai, abiturientų nuomone, nėra pačios stipriausios garantijos. Kol nepasirinktas strateginis investuotojas, miglose skendi ir būsimojo branduolinio reaktoriaus paleidimo data.
“Jei nauja atominė elektrinė pradėtų veikti 2020-aisiais, pats laikas būtų pradėti rengti joje dirbsiančius specialistus. Šešeri studijų ir ketveri praktikos metai – optimalus kvalifikuoto tokios srities specialisto rengimo ciklas”, – teigia KTU studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas.

Branduolinės energetikos profesoriaus Jono Gylio nuomone, jei reaktorius tikrai būtų įjungtas 2020-aisiais, elektrinės kadrų rengimas netgi vėluoja. “Atlikta studija parodė, kad iš buvusios elektrinės darbuotojų naujojoje tiktų dirbti ne daugiau kaip trečdalis, arba maždaug 150 specialistų. Kiti arba bus pensininkai, arba neturės kvalifikacijos, tinkamos naujo tipo branduoliniam reaktoriui aptarnauti. Tuo tarpu būsimai elektrinei, įvairiais skaičiavimais, reikės nuo 300 iki 800 specialistų. Tai priklauso nuo elektrinės blokų skaičiaus, o dar labiau – nuo to, kaip bus sprendžiami elektrinės remontininkų klausimai. Ignalinos atominė dirbo pagal Rusijoje įprastą modelį, pagal kurį einamuosius remonto darbus atlikdavo reaktorių aptarnaujantys pačios įmonės specialistai. Vakarų šalyse remontas dažniau patikimas atskiroms valstybinėms ar privačioms licenciją turinčioms bendrovėms”, – aiškina J.Gylys.

Šiaip ar taip, aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų stygių Lietuva greičiausiai pajus, nes įsibėgėjus statyboms jų prireiks tiek Valstybinei atominės energetikos saugos inspekcijai, tiek kitoms kontrolės institucijoms. Pagal tarptautinę praktiką rekomenduotina, kad prie centrinio reaktoriaus valdymo pulto stosiantys specialistai turėtų galimybę stebėti jo montavimo darbus.

Pasak profesoriaus J.Gylio, painiavos dėl specialistų rengimo kelia tai, kad tebėra neaišku, kokį konkrečiai branduolinį reaktorių pasirinks Lietuva. Šiuo metu dviejuose trečdaliuose pasaulyje veikiančių atominių elektrinių naudojami vadinamieji suslėgtojo vandens, trečdalyje – verdančiojo vandens reaktoriai. Abi technologijos turi savų trūkumų ir privalumų. “Kai bus pasirinktas reaktorius, magistrantus tikimės siųsti stažuotėn į konkretaus gamintojo mokymo centrą”, – pasakoja J.Gylys.

Tuo tarpu L.Juodis įsitikinęs, kad Lietuvoje būtina rengti kompetentingus, vadinasi – įvairių tipų reaktorius išmanančius specialistus. “Neutronų fiziniai procesai visų tipų reaktoriuose yra tie patys, o statyti greitųjų neutronų ar ketvirtos kartos branduolinį reaktorių planų neturime. Žmogus, kuris nusimano apie vienintelį šalia esantį reaktoriaus modelį, tėra jo vartotojas, o ne specialistas”, – teigia “Veido” kalbintas fizikas.

Nacionalinė programa – užkonservuota

Apie tai, kad Vyriausybės archyvuose jau dvejus metus dūla Nacionalinė branduolinės energetikos specialistų rengimo programa, abiturientai greičiausiai iš viso nėra girdėję. Šią programą ilgai rengė jungtinė VU, KTU, Fizikos ir Energetikos institutų mokslininkų komanda. Iš pradžių ilgalaikę programą, įteiktą dar premjero Gedimino Kirkilo vadovaujamai Vyriausybei, vainikavo solidi šimtamilijoninė pageidaujamų lėšų suma. Vėliau dabartinio Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas Rokas Žilinskas rekomendavo mokslininkams būti realistais, ir po derinimų Ūkio, Energetikos bei Švietimo ir mokslo ministerijose lėšų poreikis sulyso iki 50 mln. Lt. Pavasarį peržiūrėta programa vėl įteikta Vyriausybei, ir nuo to laiko – jokių naujienų.

“Greičiausiai laukiama žinios apie elektrinės investuotoją, kurį ketinama pasirinkti dar šį rudenį. Tuomet bus sprendžiamas ir minėtos nacionalinės programos likimas”, – viliasi prorektorius P.Žiliukas.

O J.Gylys primena, kad pasaulyje branduolinės energetikos studijos yra ganėtinai brangios. “Pavyzdžiui, JAV universitetuose metai tokių studijų kainuoja apie 50 tūkst. dolerių. Atsirenkami pajėgūs studentai, į kuriuos investuojami solidūs pinigai. Lietuvoje į analogiško specialisto rengimą valstybė investuoja vos 8 tūkst. Lt”, – lygina profesorius.

Dujininkai Lietuvoje nerengiami

Dar daugiau klausimų – dėl dujų ūkio specialistų. Visai neseniai buvęs VGTU profesorius Rokas Liaukonis-Flickas “Veidui” tvirtino, kad tokie specialistai šiuo metu apskritai nerengiami, o anksčiau parengtų dujininkų karta pamažu traukiasi “į atsargą”.

Tačiau KTU rektorius R.Šiaučiūnas tam prieštarauja teigdamas, kad šiame universitete rengiamų kuro inžinerijos specialistų kvalifikacijos pakanka dirbti tiek naftos, tiek dujų ūkio objektuose. Turėtų užtekti jos ir nedideliam suskystintų gamtinių dujų terminalui, kokį ketinama statyti Klaipėdoje.

Arbitru “Veidas” nusprendė pasirinkti praktikus – bendrovę “Lietuvos dujos”, kurioje pasiteiravome, ar tenkina šalyje parengtų specialistų lygis. “Dujų rinkai reikalingi specialistai, ypač eksploatuojantys gamtinių dujų infrastruktūrą –  magistralinius ir skirstomuosius dujotiekius bei įrenginius, užauga pačioje įmonėje. Pagrindiniai bendrovės akcininkai – energetikos milžinai “E.ON Ruhrgas” ir “Gazprom” turi sukūrę galingus mokymo centrus ir stažuočių programas. Todėl suformulavę konkrečias užduotis siunčiame savo specialistus tobulintis į juos”, – atsakė “Lietuvos dujų” atstovė Sigita Petrikonytė-Jurkūnienė.

Tokių atvejų, kad darbo “Lietuvos dujose” teirautųsi užsienyje dujininkų diplomus įgiję lietuviai, nėra pasitaikę. “Dažniau susiduriame su atvejais, kai užsienyje laimės ieškoję Lietuvos specialistai grįžta ir prašosi darbo būtent mūsų bendrovėje”, – teigia S.Petrikonytė-Jurkūnienė.

“Lietuvos dujų” vadovai ne kartą diskutavo su universitetų atstovais dėl to, kad galėtų ir turėtų būti rengiami konkrečiai dujų ūkio specialistai.

Nuo Rusijos dujų priklausanti Baltarusija, joms brangstant ir šaliai neturint atominės elektrinės, “paprasčiausiai neišgyvens”, teigia Baltarusijos įmonės “Belnipienergoprom” direktorius Andrejus Rykovas.

“Baltarusija sėdi ant dujų adatos”, – diskusijoje “Regioniniai branduolinės energetikos projektai” Vilniuje trečiadienį pareiškė A.Rykovas.

“Be atominės elektros, jeigu staiga augs angliavandenilio kuro kainos, mes paprasčiausiai neišgyvensime”, – pridūrė jis.

“Belnipienergoprom” direktoriaus duomenimis, gamtinės dujos Baltarusijos energijos balanse sudaro apie 95-96 procentus.

Jis teigė, kad atominė jėgainė Baltarusijoje “statoma dėl savęs, kad vaikai turėtų elektros”, nors baltarusiai ir “puikiai žino”, kas yra Černobylio atominė elektrinė.

Šiuo metu Baltijos regione yra planuojamos keturios atominės elektrinės – Visagino atominė elektrinė Lietuvoje, Baltijos atominė elektrinė Rusijos Kaliningrado srityje, Baltarusijos atominė elektrinė apie 50 kilometrų nuo Vilniaus, atominė elektrinė Lenkijoje.