"Scanpix" nuotr.

Gegužės 31 d., antradienį, pranešta apie Šiaurės Korėjoje, netoli rytinio šalies miesto Vonsano, atliktą raketinės ginkluotės bandymą. Manoma, kad paleista vidutinio nuotolio raketa „Musudan“, galinti nešti branduolinį užtaisą. Nors bandymas nesėkmingas (raketa susprogo kelios sekundės po pakilimo), tarptautinė bendruomenė su didėjančiu nerimu stebi, kaip neprognozuojamas Šiaurės Korėjos režimas intensyviai plėtoja branduolinę programą.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Bandymų virtinė

Jei, kaip manoma, atliktas vidutinio nuotolio (apie 3 000 km) balistinės raketos „Musudan“ tipo bandymas, vadinasi, sėkmės atveju Šiaurės Korėja galėtų pasiekti ne tik regiono valstybes, bet ir JAV Aliaskos valstijos pakraštį ar galbūt net jos karines bazes Guamo saloje (pusiau autonomiškoje neinkorporuotoje JAV teritorijoje). Kadangi branduolinį užtaisą galinti nešti „Musudan“ raketų sistema mobili, tai gerokai sumenkintų JAV galimybes sunaikinti raketą prieš paleidimą.

JAV žvalgybos vertinimu, kol kas realūs Šiaurės Korėjos šansai pasiekti jų teritoriją yra menki, tačiau jau kitą dieną po nepavykusio „Musudan“ paleidimo paskelbta apie raketų gaudyklių siuntimą į Guamą.

Jei jie skirs laiko gilintis į duomenis ir nežudys mokslininkų, kurie susimovė, gali išsiaiškinti, kur suklydo.

Vašingtonas mano, kad į Šiaurės Korėjos ginkluotės bandymų suintensyvėjimą būtina žiūrėti rimtai. Šalies prezidentas Barackas Obama, tuo metu kaip tik besilankantis šio regiono valstybėse, komentavo paprastai: „Net jei bandymai nepavyksta, jie kažko išmoksta.“

Tam antrina ir Strateginių ir tarptautinių studijų centro atstovas dr. Thomas Karako: „Jei jie skirs laiko gilintis į duomenis ir nežudys mokslininkų, kurie susimovė, gali išsiaiškinti, kur suklydo.“

Šis Šiaurės Korėjos raketos bandymas – ketvirtas pastarosiomis savaitėmis. Balandį užfiksuotos dar trys tokios raketos nesėkmės. Be to, prieš tai (sausio 7 d.) atliktas vandenilinės bombos bandymas, o lygiai po mėnesio paleista ir nešančioji raketa su dirbtiniu Žemės palydovu. Tai vėlgi sukėlė tarptautinės bendrijos pasipiktinimą ir pažeidė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nutarimus, mat nesunku suprasti, jog tai tėra priedanga draudžiamiems didelio nuotolio raketų bandymams.

Uno pomėgis žaisti su ugnimi

Savo nutrūktgalvišku elgesiu režimo vadovas Kim Jong Unas supykdė net ir artimiausią (tiksliau, vienintelę) regioninę sąjungininkę Kiniją. Nors jos užsienio reikalų ministras Wang Yi skatina išsaugoti status quo ir visas puses susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių didinti įtampą Korėjos pusiasalyje, Kinija nepatenkinta. Ji pritaria, kad Šiaurės Korėjos branduolinė programa turi būti sustabdyta, ir palaiko tarptautinės bendruomenės sankcijas. (Tiesa, dalis analitikų kritikuoja, kad Kinijos retorika skambesnė nei tikroji jos pozicija).

Kinija kaltinama dviveidiškumu ir susimokymu su kitomis priešiškomis valstybėmis prieš Šiaurės Korėją. Esą Kinija pabūgo, kad jos ilgam dominavimui regione bus mestas iššūkis.

Vis dėlto realiam Kinijos pykčiui pretekstų netrūksta. Pavyzdžiui, kai balandį per Vašingtone vykusį Branduolinio saugumo viršūnių susitikimą Kinijos prezidentas Xi Jinpingas patvirtino norą, kad Šiaurės Korėjos branduolinė programa būtų stabdoma, ir pakartojo pritarimą sankcijų įgyvendinimui, pastaroji maištaudama jau po kelių valandų į jūrą paleido trumpo nuotolio raketą, o Darbininkų partija, visiškai pavaldi vadui, paskleidė laišką, – tiesa, jo autentiškumas dar nepatvirtintas, – kuriame Kinija kaltinama dviveidiškumu ir susimokymu su kitomis priešiškomis valstybėmis prieš Šiaurės Korėją. Esą Kinija pabūgo, kad jos ilgam dominavimui regione bus mestas iššūkis.

„Visi Partijos nariai ir darbininkai privalo prisidėti prie Kinijos spaudimo schemų sutrypimo, pasitelkiant atominę audrą dėl jos socializmo išdavystės“, – skelbiama Seule įsikūrusio portalo „Daily NK“ puslapyje perspausdintame laiške.

Kinija – didžiausia Šiaurės Korėjos prekybos partnerė, tai iš jos ši šalis gauna daugiausia energijos išteklių, maisto ir net ginklų. Kinija daug prisidėjo, kad fantasmagoriškas izoliuotas Pchenjano režimas išsilaikytų, ir priešindavosi tarptautinės bendruomenės norui taikyti jam griežtas sankcijas. Koks turi būti kvailas, kad taip erzintum šį Rytų drakoną? Žinoma, tai gali būti tik įprasta „nekalta“ Šiaurės Korėjos propaganda, skirta vien vidiniam vartojimui, o laiškas (jei jis tikrai autentiškas) tiesiog pateko į rankas, į kurias neturėjo patekti.

Ginkluojamasi norint draugauti?

Pirmieji branduolinės ginkluotės bandymai Šiaurės Korėjoje įvyko dar 2006 m. (iš tarptautinės branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ji pasitraukė 2003 m.). Didžiaisiais priešais buvo įvardintos „imperialistinės“ JAV ir korėjiečių „suvienijimui besipriešinanti“ Pietų Korėja.

Nors pasaulis pripratęs prie karingos ir pompastiškos šio nykštuko retorikos bei išsišokimų, ignoruoti branduolinę valstybę būtų itin kvaila. Remiantis „Bulletin of the Atomic Scientists“ ir JAV Nacionalinės žvalgybos informacija, 2006 m. Šiaurės Korėjos atominis pajėgumas buvo mažesnis už 1 kilotoną, 2009 m. – jau apie 2, o 2013 m. pasiekė 7 kilotonas. Palyginimui – 1945 m. ant Hirošimos buvo numesta 13, o ant Nagasakio – 21 kilotonos galios atominės bombos.

Mintis tokia: jei nori, kad su tavimi skaitytųsi, į taikos derybas ateik su grėsmingu karinės jėgos užnugariu.

Britų žiniasklaidos atliktoje grėsmių analizėje iškeliama įdomi mintis, kad Šiaurės Korėja nori pagerinti santykius su savo didžiuoju priešu JAV ir pasiekti taikos susitarimą. Tada kam taip sparčiai ginkluotis ir erzinti tarptautinę bendruomenę? Dėl to, kad sunkiasvoriai žaidėjai į šį diktatorių komiška šukuosena pradėtų žiūrėti rimtai. Mintis tokia: jei nori, kad su tavimi skaitytųsi, į taikos derybas ateik su grėsmingu karinės jėgos užnugariu.

Bent jau taip iš šono nelogiškus Šiaurės Korėjos veiksmus aiškina kai kurie tarptautinių santykių ekspertai. „Kai kuriais atvejais grasinimai orientuojami į tai, kad būtų patekta į Baltųjų rūmų radarą, nes šie stengiasi ignoruoti Šiaurės Korėją. Pchenjanas siunčia žinutę: jūs negalite mūsų palaužti, mes neatsitrauksime, privalote su mumis tartis“, – mano profesorius Johnas Delury.

Pietų Korėja keičia politiką

Vis dėlto Šiaurės Korėjos branduolinė grėsmė regione traktuojama rimtai. Tai puikiai iliustruoja besikeičiantis Pietų Korėjos, kuriai šiame didelių statymų lošime tenka prasčiausios kortos, elgesys. Anksčiau ji į Šiaurės Korėjos išsišokimus žiūrėdavo palyginti ramiai, o dabar prezidentė Park Geun-hye suteikė leidimą karinėms pajėgoms atsakyti kur kas didesne jėga, jei Šiaurės Korėjos kariai bandytų veržtis per abi valstybes nuo 1948 m. skiriančią 250 km ilgio ir 4 km pločio demilitarizuotą zoną. Skaičiuojama, kad 100 km atstumu nuo jos yra sutelkta apie 65 proc. visų Šiaurės Korėjos karinių dalinių ir per 80 proc. jos turimos šaudomosios galios.

Jei Pchenjanas išvystys savo branduolinę ginkluotę, tai pažeis nusistovėjusį ir tam tikrą stabilumą užtikrinantį status quo. Apie kokią pusiausvyrą ar derybas galima kalbėti, jei ant tavo sostinės su 10 mln. gyventojų gali bet kada nukristi atominė bomba?

Nors Šiaurės Korėja savo pietinei kaimynei kartkartėmis vis pasiūlo santykius šiltinti, ji neslepia, kad pusiasalio suvienijimas – vienas jos prioritetų. Žinoma, Šiaurės Korėja tai įsivaizduoja ne kaip susijungimą, o kaip prijungimą.

Šiame kontekste svarstomas ir kitas aspektas: jei pavyktų sukurti branduolinę ginkluotę, siekiančią JAV teritoriją, ar tai netaptų svertu, atgrasančiu JAV ginti šią savo regiono sąjungininkę? Ne paslaptis, kad, kai reikia rinktis, vertybės ar saugumas, dažnai pasirenkamas pastarasis.

Nors įtampa didėja, reali branduolinio ginklo panaudojimo galimybė vis dėlto laikoma minimalia.

Aišku, Šiaurės Korėja yra pareiškusi, kad branduolinę ginkluotę naudos tik gynybos tikslais… Tad gal dėl to ne tik Pietų Korėja, bet ir kitos šalys, pavyzdžiui, Japonija, susiduria su padažnėjusiomis provokacijomis? Nors Japonija nėra tokia „nusikaltusi“ kaip Pietų Korėja ar JAV, prisiminkime, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV ir Japonija sudarė saugumo aljansą. Kitaip tariant, už Japonijos pasižadėjimą niekada nekurti sausumos pajėgų, karinio jūrų laivyno ir karinių oro pajėgų JAV įsipareigojo pasirūpinti šios sąjungininkės saugumu. Teoriškai žiūrint, veiksmais prieš Japoniją galėtų būti siekiama išprovokuoti JAV atsaką.

Dar viena detalė: kartais Šiaurės Korėja mėgsta karingai sureaguoti ne tik į provokacijas, bet ir į „provokacijas“. Kitaip tariant, pastangos neeskaluoti įtampos gali būti beprasmės, o Park Geun-hye griežtesnio atsako politika netgi tapti dėkinga proga. Kita vertus, nors įtampa didėja, reali branduolinio ginklo panaudojimo galimybė vis dėlto laikoma minimalia – žvelk, kaip nori, bet koks tolesnis scenarijus vestų prie Šiaurės Korėjos režimo pabaigos.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 29 d.

"Scanpix" nuotr.

2002 m. spalį Šiaurės Korėja pirmą kartą pripažino, kad vykdo slaptą branduolinę programą.

2006 m. spalį pranešta apie pirmuosius tris požeminius branduolinius sprogimus.

2009 m. gegužę, pasitraukusi iš tarptautinių derybų dėl jos branduolinės programos sustabdymo, Šiaurės Korėja antrąjį kartą atliko požeminį atominės bombos bandymą.

2013 m. vasarį įvykdytas trečiasis bandymas. Šiaurės Korėjos žiniasklaida pranešė, kad susprogdintas technologiškai tobulesnis, t.y. mažesnis ir lengvesnis, branduolinis užtaisas.

2015 m. gegužę Pchenjanas pranešė, kad iš povandeninio laivo paleido raketą. Tokį ginklą žymiai sunkiau aptikti ir užkirsti kelią atakai.

2016 m. sausį Šiaurės Korėja pranešė, kad sėkmingai išbandė vandenilinę bombą, kuri yra ženkliai galingesnė už atominę bombą.

Ukraina pirmadienį pasižadėjo iki 2012 metų perduoti kitoms šalims visas jos turimas smarkiai prisodrinto urano atsargas, o JAV įsipareigojo bendradarbiauti su šia šalimi, kurioje tebeprisimenama prieš daugiau nei du dešimtmečius įvykusi Černobylio katastrofa.

Šis netikėtas Kijevo pareiškimas buvo išsakytas bendrame pranešime, paskelbtame po JAV prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) ir vasarį kadenciją pradėjusio Ukrainos vadovo Viktoro Janukovyčiaus pirmojo susitikimo.

“Prezidentas Janukovyčius skelbia apie Ukrainos sprendimą atsisakyti visų savo smarkiai prisodrinto urano atsargų iki kito Branduolinio saugumo viršūnių susitikimo”, – sakoma abiejų lyderių pranešime.

Ukrainos pažadas iki 2012 metų perduoti visas turimas smarkiai prisodrinto urano atsargas buvo pirmasis konkretus pasiekimas per Vašingtone šiuo metu vykstantį precedento neturintį viršūnių susitikimą dėl branduolinio saugumo. Šioje dviejų dienų konferencijoje, kuriai pirmininkauja B.Obama, dalyvauja 47 šalių lyderiai.

Pastarasis Ukrainos sprendimas taip pat yra labai simboliškas: ši buvusi Sovietų Sąjungos respublika smarkiai nukentėjo per Černobylio atominės jėgainės avariją 1986 metais, kuri iki šiol tebėra didžiausias pasaulyje tokio pobūdžio incidentas.

Kijevas taip pat sklandžiai grąžino Rusijai visas Ukrainoje iki Sovietų Sąjungos žlugimo dislokuotas branduolinės raketas.

Subyrėjus komunistinei imperijai, Ukraina paveldėjo trečią didžiausią pasaulyje branduolinį arsenalą, tačiau paskutinės branduolinės kovinės galvutės buvo perduotos Maskvai 1996 metais, nurodė Jungtinėse Valstijose įsikūrusi nevyriausybinės organizacija “Iniciatyva branduolinei grėsmei mažinti” (Nuclear Threat Initiative, NTI).

“Prezidentas Obama pagyrė Ukrainos sprendimą, vadindamas jį istoriniu žingsniu ir Ukrainos lyderystės branduolinio saugumo bei neplatinimo srityje pakartotiniu patvirtinimu”, – sakoma bendrame pranešime.

Jame taip pat nurodoma, kad Kijevas “ketina atsisakyti žymios dalies” savo smarkiai prisodrinto urano dar šiais metais.

Baltųjų rūmų atstovas spaudai Robertas Gibbsas (Robertas Gibsas) sakė, jog Jungtinės Valstijos suteiks Ukrainai techninių ekspertų pagalbą, taip pat finansuos branduolinių medžiagų išvežimą.

Pasak jo, Kijevas planuoja per artimiausius dvejus metus atsikratyti apie 90 kilogramų smarkiai prisodrinto urano..

“Jeigu mano apskaičiavimai teisingi, sakyčiau, kad kalbama apie apytikriai 90 kilogramų. Man susidarė įspūdis, kad iš tiesų esama daugiau, – aiškino R.Gibbsas. – Nenoriu gilintis į konkretų kiekį. Kaip sakiau, to (urano) pakanka keliems branduoliniams ginklams pagaminti”.

Kijevas taip pat palaikys Vašingtono “tarptautines pastangas pritaikyti civilinių branduolinių tyrimų įmones, kad jos galėtų naudoti mažai prisodrinto urano kurą, kuris XXI amžiuje tampa pasauliniu standartu”, sakoma bendrame prezidentų pranešime.

Abu lyderiai “susitarė ieškoti galimybių stiprinti bendradarbiavimą taikaus atominės energijos naudojimo srityse, tame tarpe vystyti branduolinių tyrimų pajėgumus Ukrainoje ir stengtis diversifikuoti Ukrainos branduolinės energetikos kuro šaltinius”.

Tame dokumente nurodoma, kad “jie taip pat susitarė tęsti bendradarbiavimą branduolinio saugumo srityje, tarp jų ir stengiantis apsaugoti Černobylio branduolinio reaktoriaus vietą”.

Černobylio katastrofa įvyko 1986 metų balandžio 26 dieną, kai 1 val. 23 min. sprogo vienas iš tos jėgainės reaktorių. Pasklidusios radioaktyvios medžiagos užteršė dideles teritorijas Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje, taip pat pasklido kituose Europos regionuose.

Maskva pasiuntė tūkstančius “likvidatorių” (daugiausiai iš Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos) šalinti tos avarijos padarinių ir statyti betoninio sarkofago ant sprogusio reaktoriaus. Ukrainos oficialiai paskelbti duomenys rodo, jog daugiau nei 25 tūkst. tų žmonių mirė smarkiai apšvitinti arba žuvo per įvairius kitus incidentus.

2005 metų rugsėjį paskelbta Jungtinių Tautų statistika rodo, kad žuvusiųjų tebuvo 4 tūkst., tačiau šį skaičių ginčija nevyriausybinės organizacijos.

Vien Ukrainoje apie 2,3 mln. žmonių yra oficialiai pripažinti “nukentėjusiais nuo Černobylio katastrofos”.

Prancūzija neatsisakys savo branduolinių ginklų, nes darydama tai rizikuotų savo saugumu, pareiškė prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) pirmadienį, kai pasaulio lyderiai susirinko į Vašingtoną dalyvauti dviejų dienų susitikime branduolinio saugumo klausimais.

“Negaliu statyti į pavojų savo šalies saugumo”, – sakė N.Sarkozy “CBS News” prieš svarbią branduolinio saugumo konferenciją, kuriai vadovauja JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) ir kurioje dalyvauja iš viso 47 valstybių lyderiai.

Prancūzijos vadovas sakė, kad negali “vienašališkai” nutraukti savo šalies branduolinių ginklų programos “tokiame pavojingame pasaulyje, kokiame visi mes gyvename šiandien”.

Jis taip pat užsiminė, kad tokios šalys kaip Jungtinės Valstijos ir Rusija turėtų pirmosios imtis iniciatyvos mažinti savo milžiniškus branduolinius arsenalus, o ne tikėtis, kad nusiginkluos Prancūzija, turinti kur kas mažiau atominių ginklų.

“Turite suvokti, kad esame valstybė, turinti 65 milijonus gyventojų, – sakė N.Sarkozy. – Turime mažiau įprastinių ginklų nei Jungtinės Valstijos, Rusija, Kinija”.

“Paveldėjau savo pirmtakų vykdytą kursą stiprinti Prancūziją kaip branduolinę valstybę. Iš aš negaliu atsisakyti branduolinių ginklų, kol nesu tikras, kad pasaulis yra stabilus ii saugus”, – pabrėžė jis.

Vašingtone vykstančiame dviejų dienų viršūnių susitikime ieškoma būdų, kaip garantuoti sukauptų prisodrinto plutonio ir urano atsargų saugumą, kad šios medžiagos nepatektų į ekstremistinių grupuočių ar piktavalių šalių rankas.

N.Sarkozy taip pat leido suprasti, jog pritaria naujoms Jungtinių Tautų (JT) sankcijoms Iranui, pareiškęs, jog numanomas Teherano siekis įgyti branduolinį ginklą yra “pavojingas ir nepriimtinas”.

“Kantrybė turi ribas. Atėjo metas balsuoti dėl sankcijų…” – sakė jis CBS.

Tačiau Prancūzijos vadovas pabrėžė, kad bet kokios naujos sankcijos Teheranui neturėtų būti taip sušvelnintos JT Saugumo Tarybos, kad galiausiai neturėtų jokio poveikio šiitiškos respublikos vadovybei.

“Geriausias sprendimas yra Saugumo Tarybos vienybė, – sakė N.Sarkozy. – Tačiau ne bet kokia kaina. Ne vardan rezoliucijos, kuri tokia švelni, kad neduos jokios naudos”.

Vėliau pirmadienį Prancūzijos prezidentas dalyvavo oficialiuose pietuose su kitų šalių lyderiais.

Antradienį numatyti susitikimai už uždarų durų.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ketvirtadienį Prahoje pasirašė svarbią sutartį dėl abiejų šalių branduolinių arsenalų sumažinimo.

Maskva ir Vašingtonas šią sutartį suderino po daugelį mėnesių trukusių įtemptų derybų, kurios strigo dėl įvairių nesutarimų, ypač dėl JAV priešraketinės gynybos planų, kuriems priešinasi Rusija.

Jeigu tą dokumentą, kurį abu prezidentai pasirašė Prahos pilies puošnioje renesansinėje Ispaniškojoje salėje, ratifikuos JAV Senatas ir Rusijos Valstybės Dūma, naujoji sutartis pakeis 1991 metų Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartį (START), kuri nustojo galiojusi praeitą gruodį.

Naujojoje START numatoma, kad abi buvusios Šaltojo karo priešininkės galės turėti ne daugiau nei 1 550 naudojimui paruoštų branduolinių kovinių galvučių – apie 30 proc. mažiau, nei buvo nustatyta per paskutinį susitarimą, priimtą 2002 metais.

Joje taip pat numatyti tokias galvutes galinčių nešti tarpžemyninių balistinių raketų skaičiaus apribojimai.

Netgi šio sumažinto branduolinių ginklų kiekio pakaktų, kad abi šalys po kelis kartus sunaikintų vieną kitą. Tačiau naujoji sutartis pasauliui turi pasiųsti aiškią žinią, jog Rusija ir Jungtinės Valstijos, kurioms priklauso daugiau nei 90 proc. pasaulyje pagamintų branduolinių ginklų, nusiginklavimą vertina rimtai.

“Ši diena – svarbi gairė branduoliniam saugumui ir (branduolinių ginklų) neplatinimui, taip pat JAV ir Rusijos santykiams”, – sakė B.Obama.

Pasak jo, naujoji sutartis tėra “vienas žingsnis ilgoje kelionėje… Ši sutartis atvers erdvę tolesniems mažinimams”.

D.Medvedevas taip pat gyrė šios sutarties pasirašymą, vadindamas jį istoriniu įvykiu, kuris atvers naują skyrių abiejų šalių bendradarbiavime.

Puošnioje Prahos pilies salėje atėjo ilgai laukta akimirka: abu prezidentai paėmė savo rašiklius, pažvelgė vienas į kitą, nusišypsojo ir pasirašė kelis dokumentus, o padėjėjai juos sukeitė, kad pasirašytų abi šalys. Kai tai buvo atlikta, lyderiai akimirką atrodė sutrikę. D.Medvedevas plačiai nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais; tada abu atsistojo ir paspaudė vienas kitam rankas.

Po asmeninių derybų B.Medvedevas ir B.Obama sėdėjo vienas šalia kito, pasirašydami sutartį. Šis veiksmas taip pat tapo svarbiu žingsniu jiems stengiantis “perkrauti” abiejų šalių santykius, kurie dažnai būdavo įtempti.

B.Obama sakė, kad abi šalys, kurių arsenaluose saugoma daugiau nei 95 proc. pasaulyje esančių branduolinių ginklų, turi pademonstruoti “atsakingą pasaulinę lyderystę”.

D.Medvedevas pareiškė, kad naujoji sutartis “leidžia mums pakelti Rusijos ir Jungtinių Valstijų bendradarbiavimą į aukštesnį lygį”, taip pat pabrėžė, jog derybos dėl šio dokumento “nebuvo paprastos”.

B.Obama lygiai prieš metus Čekijos sostinėje pasakė svarbią kalbą, kurioje sakė, kad Jungtinės Valstijose yra pasiryžusios siekti įtikinti pasaulį atsisakyti branduolinių ginklų.

Ketvirtadienį jis vėl patvirtino prieš metus išsakytas mintis, kad visiškas branduolinis nusiginklavimas “yra ilgalaikis uždavinys, kuris gali būti nepasiektas per mano gyvenimą”.

B.Obama šią savaitę paviešino naują JAV poziciją dėl branduolinio ginklo panaudojimo, skelbiančią, jog Vašingtonas nesurengs atominės atakos prieš branduolinių ginklų turinčią šalį. Tačiau prezidentas pabrėžė, kad ši nuostata negali būti taikoma Iranui arba Šiaurės Korėjai.

JAV lyderis vadovaus kitą savaitę Vašingtone vyksiančiam viršūnių susitikimui, kuriame bus tariamasis dėl branduolinio saugumo. Gegužę Jungtinių Tautų (JT) būstinėje Niujorke vyks konferencija dėl Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties (Non-Proliferation Treaty, NPT).

B.Obama dar kartą perspėjo Iraną dėl jo branduolinės veiklos, sakydamas, kad Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai “netoleruos veiksmų, kurie pažeidžia NPT”.