Lietuva yra brangiausiai už dujas mokanti koncerno “Gazprom” klientė, ir niekas nepasikeis tol, kol neturėsime suskystintų dujų terminalo ir atskirtų dujų importuotojų bei tiekėjų ūkių.

Akivaizdu, kad mūšis dėl šio sezono dujų – taigi ir šilumos, ir degalų, ir visų iš to išplaukiančių pasekmių visų žmonių kasdienybei – laimėtas nebus. Koncernas “Gazprom”, kaip ir reikėjo tikėtis, nepabūgo Lietuvos grasinimų dėl pažeistų teisinių sutarčių, jokių argumentų prispausti dujų tikėjui, nuo kurio esame visiškai priklausomi, mes neturime, o dvišalį ginčą perkėlus į Briuselį greito rezultato tikėtis būtų naivu.
Kelias, kurį energetinių santykių su Rusija srityje yra pasirinkusi dabartinė politinė Lietuvos vadovybė, vertinant iš ilgalaikių perspektyvų, gali būti vadinamas pirmąja per visą nepriklausomybės laikotarpį iš tiesų nuoseklia Lietuvos kova dėl energetinės nepriklausomybės: jokio flirto su Rusija, jokių nuolaidų šiai įtakingai partnerei planuojant savo naujus strateginius objektus – jungtis su Vakarais, suskystintų dujų terminalą, naują atominę elektrinę. Bėda ta, kad visos Lietuvos naujovės vis dar tebeplanuojamos popieriuje, o kol jų nėra realybėje – nėra ir alternatyvų rusiškoms dujoms, kurios dėl mūsų naujųjų energetinių ambicijų brangsta lyg ant mielių.
Ar jau dabar pradėjusi abipusių kaltinimų kovą, o ne derybas su “Gazpromu” Lietuva nepastatė vežimo pirma arklio? Ar racionalu pyktis su vieninteliu dujų tiekėju – tegul ir iš tiesų įžūliu bei nesąžiningu, kol neturi jokių kitų išeičių?

Derėtis į Maskvą nevyks

Lietuvos santykiams su “Gazpromu” per pastaruosius metus pasiekus kone virimo temperatūrą (abi pusės kaltina viena kitą verslo sutarčių laužymu ir teisybės ieško ne dvišalėse derybose, o tarptautinėse organizacijose), dabar Lietuva už dujas moka daugiausiai iš visų rusiškas gamtines dujas perkančių valstybių.
Tačiau vargu ar mūsų padėtis kada nors smarkiai skyrėsi: juk niekada rimtai ir nesiderėjome su “Gazpromu” dėl kainų ir nelyginome, kaip atrodome tarptautiniame kontekste. Juolab kad “Gazpromas” niekada neskelbia savo kainų viešai, nes tai esanti komercinė paslaptis ir tik jo dvišalių derybų su kiekvienu partneriu atskirai reikalas. Ir tik dabar, Lietuvai pirmą kartą rimtai užsimojus diversifikuoti savo energijos šaltinius ir tapti bent kiek mažiau priklausomai nuo vienintelio – rusiško dujų vamzdžio, Energetikos ministerija patvirtino viešai: už dujas mes mokame daugiausiai Europoje.
Kodėl? Dabar Pensilvanijoje, JAV, gyvenantis ir dirbantis dujų rinkos analitikas, konsultacijų bendrovei “East European Gas Analysis” vadovaujantis Michailas Korchemkinas stebisi, kad mums dar kyla tokių klausimų. Net nesileisdamas į geopolitinius motyvus – ar taip esame baudžiami už savo energetinės nepriklausomybės ambicijas, jis duria pirštu į paprasčiausią faktą: Lietuvoje dujas ir importuoja, ir magistraliniais tinklais tiekia tas pats “Gazpromas”. “Ar galėtų būti kitaip, kai “Gazpromas” yra ir dujų importuotojas, ir pirkėjas? Juk kompanija visiškai nesuinteresuota mažinti kainos”, – pabrėžia ekspertas.
Premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Virginijus Valentinavičius mano, jog “Lietuvos dujų” privatizavimo istorija aiškiai ir rodo, kad derybų su “Gazpromu” kelias niekur neveda. Kaip yra pastebėjęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas, 2002 m. Lietuva už 70 proc. “Lietuvos dujų” akcijų tegavo 216 mln. Lt, o tais pačiais metais savo nacionalines dujų bendroves privatizavusios Čekija ir Slovakija už panašius paketus gavo keliolika kartų daugiau. “Iš tikrųjų ta kaina buvo kukloka ir būta didelių lūkesčių, kad Lietuva mainais mažiau mokės už dujas, tačiau dujos nuo to laiko pabrango keturis kartus”, – atkreipia dėmesį ministras.
Taigi dabar į Maskvą derėtis dėl dujų kainos Lietuvos vadovai nesirengia. Prezidentūra perduoda, kad Dalios Grybauskaitės vizitas į Maskvą įvyks tuomet, kai tam bus abipusis interesas bei poreikis ir kai abi šalys bus jam pasirengusios, o apie dujų kainą Lietuvai prezidentė su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu jau yra kalbėjusi pernai vasarį per dvišalį susitikimą Helsinkyje.
V.Valentinavičius paaiškina, kad Lietuva jau yra pasirinkusi teisinį savo interesų gynimo kelią ir grįžti prie politinių derybų dėl dujų kainos būtų žingsnis atgal. “Nėra didelė paslaptis, kokių energetinės politikos nuolaidų būtų reikalaujama”, – pabrėžia premjero patarėjas.
Pasak energetikos ministro patarėjo Kęstučio Jauniškio, dėl didelių dujų kainų “Gazpromą” tarptautiniam arbitražui ketina apskųsti ir Vokietija bei Italija. “Paaiškėjus, kad atskiroms šalims su “Gazpromu” susitarti nepavyksta, Europos Komisija svarsto galimybę derybas dėl dujų kainų su trečiosiomis šalimis perkelti į ES lygį”, – informuoja K.Jauniškis.

Alternatyvų ieško savarankiškai

Ir ekspertai, ir verslininkai tokią Lietuvos vadovų poziciją vertina skirtingai. Vieni palaiko – esą užteks nuolaidžiauti “Gazpromui”, kuris mainais Lietuvai nieko neduoda, o kiti bara dėl arogancijos nesirenkant derybų su partneriu kelio.
“Artėjant naujai krizei Europoje mūsų Vyriausybei energijos išteklių kaina turėtų būti svarbiausias dalykas, svarbesnis už abejotinas politines strategijas kažko iš “Gazpromo” reikalauti tik per Briuselį. Su verslo partneriais turi būti deramasi – kaip kitaip gali pasiekti sau palankių kainų”, – tvirtina “DnB Nord” banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos komiteto pirmininko pavaduotojas Pijus Ralys tvirtina, kad konfliktinė Lietuvos pozicija pramonininkams visiškai nesuprantama. “Gal reikėtų bent jau pradėti derybas, ir tik tada, jei jos nepavyktų, ieškoti kitų galimybių – tartis premjerui su premjeru, galbūt pasitelkti tą pačią Europos Komisiją. O mes tik gąsdiname ir davinėjame į teismus. Ko taip pasieksime?” – piktinasi pramonininkų atstovas.
Tačiau ekonomistas Valdemaras Katkus primena, kad net ir su Rusija flirtuojančios Italija, Vokietija santykiams su “Gazpromu” dabar renkasi tarptautinį arbitražą, o ne tiesiogines derybas: “Visų patirtis rodo, kad derybos neefektyvios.” Jis pabrėžia, kad vienintelis teisingas Lietuvos kelias yra kuo greičiau pasistatyti suskystintų dujų terminalą ir atskirti dujų importą nuo jų tiekimo.
Kviečių krakmolą ir pašarus gaminančios AB “Amilina” generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas taip pat nekritikuoja dabar Lietuvos pasirinktos pozicijos: “Mes vieni didžiausių dujų vartotojų Lietuvoje, bet suprantu, kad nieko išsiderėti dabar ir negalėtume. Kokių nuolaidų mums galėtų duoti “Gazpromas”, jei mes esame visiškai nuo jo pirklausomi?”
Todėl verslininkas racionaliu elgesiu laiko tik alternatyvų stiprinimą – nuosavą dujų terminalą, dujotiekius į Vakarus. O pati “Amilina”, nelaukdama kitų malonės, reorganizuoja savo gamyklas taip, kad jau po trejų metų joms pakaks nuosavų biomasės katilinių.

“Gazpromo” dujų kainos skirtingoms šalims
(2010–2011 m. vidurkis JAV doleriais už 1 tūkst. kub. m)
Šalis    Dujų kaina
Baltarusija    250
Ukraina    266
Vokietija    271
Nyderlandai    302
Austrija    304
Rumunija    304
Prancūzija    306
Estija    309
Latvija    310
Italija    331
Lenkija    336
Vengrija    348
Lietuva    356
Šaltiniai: Lietuvos energetikos ministerija, Rusijos naujienų agentūra “Interfax”, Ukrainos portalas from-ua.com

Lietuvos ir “Gazpromo” konfliktas (chronologija)
2010 m. gegužę Lietuvos Vyriausybė pritarė naujai Gamtinių dujų įstatymo koncepcijai, pagal kurią, įgyvendinant ES trečiąjį energetikos paketą, planuojama iki 2012 m. atskirti dujų tiekimo ir perdavimo tinklus. Iki šiol vienintelis dujų tiekėjas Lietuvai yra “Gazpromas”, kuriam priklauso 37,1 proc. perdavimo tinklus valdančių “Lietuvos dujų” akcijų; dar 38,9 porc. akcijų valdo Vokietijos bendrovė “E.ON Ruhrgas International”, o Lietuvos Vyriausybei priklauso 17,7 proc. akcijų.
2010 m. liepą Lietuvos Vyriausybė nusprendė Klaipėdos jūrų uoste statyti suskystintų dujų terminalą, kuris vertinamas kaip stipri alternatyva “Gazpromo” dujų vamzdžiui.
2010 m. rugpjūtį “Gazpromas” atsiuntė laišką premjerui A.Kubiliui, kuriame grasinama dėl dujų sektoriaus pertvarkos Lietuvą skųsti tarptautiniam arbitražui, nes rengiami įstatymų projektai nėra suderinti su “Lietuvos dujų” akcininku koncernu “Gazprom”. Vyriausybė tokį žingsnį pavadino spaudimu.
2010 m. gruodį “Gazpromas” paskelbė nuo 2011 m. 15 proc. mažinantis dujų kainą Latvijai ir Estijai, o Lietuvai nuolaida nebus taikoma dėl numatomos dujų ūkio pertvarkos.
2011 m. sausį Lietuva pateikė skundą Europos Komisijai dėl piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi – esą “Gazpromas” ekonominiais ir politiniais instrumentais trukdo Lietuvai įgyvendinti europines direktyvas.
2011 m. vasarį energetikos ministras A.Sekmokas pareikalavo, kad dėl interesų konflikto atsistatydintų “Lietuvos dujų” vadovybė, nes bendrovė esą tapo “Gazpromo” filialu ir neatstovauja Lietuvos interesams.
2011 m. kovą A.Sekmokas pareiškė, kad tiekdamas Lietuvai brangesnes nei kitiems savo klientams dujas “Gazpromas” pažeidė “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartį, kuria buvo įsipareigojęs tiekti mums dujas už teisingą kainą, ir pasiūlė dėl tokios susiderėti per 60 dienų. Ministerija taip pat kreipėsi į teismą, prašydama pradėti “Lietuvos dujų” ir jos valdymo organų veiklos tyrimą.
2011 m. balandį “Gazpromas” pareiškė, kad bylinėsis su Lietuva dėl esą nepagrįstų kaltinimų ir neketina mažinti dujų kainos.
2011 m. gegužę Europos Komisija oficialiai išreiškė paramą Lietuvos pozicijai įgyvendinant nuosavybės atskyrimą dujų sektoriuje.
2011 m. birželį “Gazpromas” kreipėsi į Stokholmo arbitražą, prašydamas uždrausti Lietuvos teismams spręsti bylą dėl “Lietuvos dujų” veiklos tyrimo. Po kelių savaičių šis ieškinys buvo atmestas.
2011 m. rugsėjį A.Sekmokas pripažino, kad derybose su “Gazpromu” proveržio nėra, ir pareiškė, jog klausimą dėl dujų kainos reikia spręsti ES lygiu, nes to paties siekia ir kitos šalys.

„Williams“ kompanija, gaminanti klasikinius spiningo masalus – originalios konstrukcijos blizges iki 1982 metų buvo žinoma daugiausia Jungtinių Valstijų spiningininkams, tačiau būtent tais metais ją įsigijo stambus amerikiečių žūklės įrankių gamintojas korporacija „Brecks“ ir apie „Williams“ blizges greitai prašnekta Europoje bei Australijoje.

Aukso ieškotojų investicija

Kodėl minėtoji data tapo antruoju unikalių spiningo masalų su „Williams“ emblema, jau aštuoniasdešimt metų puikiai žinomų kiekvienam amerikiečiui spiningininkui, atgimimu. Juk garsiosios tauraginės vartiklės nors ir buvo kažkada populiarios Kuboje, tačiau šiandien jos daugiau ar mažiau tinkamai žinomos Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje bei pavieniams spiningininkams keliose Rytų ir Vidurio Europos šalyes. Nejaugi vien tai, kad naujieji „Williams“ kompanijos šeimininkai ėmėsi aktyvių rinkodaros veiksmų, išpopuliarino per trumpą laiką „Williams“ prekės ženklą visuose kontinentuose. Kad taptų aiškiau, pabandykime žvilgtelti į kompanijos istoriją.meškeriotojai, tačiau svarbiausia, kad nerasi nė vieno, kuris nežinotų, jog garsiosios blizgės padengtos storoku… sidabro arba aukso sluoksniu.

blizgge0003

„Williams“ spiningo masalų atsiradimo istorija turi tiek paragmatišką, kiek ir romantišką praeitį, nes kompanija atsirado todėl, kad jos savininkams reikėjo veiksmingų spiningo masalų, o kur jų gausi devyniolikto amžiaus pabaigos Jungtinėje Valstijose? Geriausia išeitis – pasigaminti pačiams. „Williams“ firmos įkūrėjai broliai Viljamsai, buvo aistringi žvejai, kurie mąstė būtent pagal tokią schemą.

Broliai XIX a. pabaigoje atvyko į Klondaiką Aliaskoje kilusios aukso karštinės pradžioje. Kartu su šimtais tūkstančių aukso ieškotojų broliai ieškojo aukso gyslų, plovė taurųjį metalą, negailėdami jėgų, tačiau priešingai nei daugeliui jiems pavyko sukaupti šiokį tokį kapitalą ir sėkmingai grįžti į atgal į Jungtines Valstijas. Čia broliai Viljamsai ėmėsi profesionalaus brangiųjų metalų apdorojimo verslo, o, kitaip tariant, lydė aukso laužą, šalino iš sidabro priemaišas ir taip ruošdavo juvelyrams žaliavas. Tačiau svarbiausia, kad naują profesiją įgiję broliai, neišsižadėjo hobio – meškeriojimo. Kadangi jau minėta, kad masalų gauti buvo sunku, o ir tie buvo ne ypač aukštos kokybės, tai broliai Viljamsai, neilgai galvoję, nutarė patys kaldinti blizges vasaros ir poledinei žūklei. Juk patirties gaminti įvairias formas ir štampus jie turėjo pakankamai.

Spindesio magija

Meškeriotojai puikiai žino, kad tyrimai seniai įrodyta, jog tikru auksu ir sidabru dengti masalai turi savybę atspindėti šviesą beveik taip pat kaip ir tikri masalinių žuvelių žvynai. Sidabras vandenyje atspindi 95 proc. šviesos spindulių ir šių savybių nepraranda didelėje gelmėje, kurioje kiti metalai vandenyje pasižymi gerokai prastesnėmis charakteristikosmis, pvz., net idealiai nupoliruota nikeliuota blizgė prigęsta daugiau kaip perpus, nugrimzdusi giliau nei tris metrus vidutnio skaidrumo vandenyje. Idealaus skaidrumo vandenyje šis rodiklis kiek geresnis. Tad plėšrios žuvys (neišskiriant nė vienos rūšies) turi daug mažiau šansų pamatyti masalą, kuris prasčiau atspindi šviesą. Kiekvienas patyręs spiningininkas žino, kaip tai svarbu, nes plėšrūnai trumpose distancijose dažniausiai potencialų grobį atakuoja tik tada, kai pamato auką.

Antra, žinant, kad šviesos greitis vandenyje siekia 225 000 km per sek., nesunku numanyti, kad lydeka ar šapalas pirmiausia atakuos tą masalą, su kuriuo vizualinis kontaktas – ryškesnis. Todėl paauksuotos ar pasidabruotos blizgės, kurios atspindi šviesą žymiai didesnėje gelmėje, daug veiksmingesnės.

Brolių Viljamsai šias išvadas sugebėjo pasidaryti jau po pirmųjų eksperimentų su jų įmonė jų įmonėje pagamintais masalais. Tad jie netruko naujame versle pritaikyti auksakalystės žinias ir masalus dengti tauriausiais metalais – sidabruir auksu. Rezultatas pranoko lūkesčius – Viljamsų blizgės buvo tokios efektyvios, kad netrukus jų pradėjo kaulyti draugai ir pažįstami, tad brolių valdomoje brangiųjų metalų apdorojimo įmonėje atsirado meškeriojimo reikmenų dirbtuvės, kurios ir gamino blizges.

Originalo inicialai

Pirmoji originali „Williams“ kompanijos blizgė „Wabler“ išvydo dienos šviesą 1915 m., o 1923 m. buvo užregistruotas prekės ženklas „Wabler Williams“. Žūklės įrankių parduotuvės visoje šalyje pradėjo prekiauti brolių sukurtomis blizgėmis, padengtomis sidabru, auksu arba minėtų dviejų brangiųjų metalų mišiniu.

„Wabler“, o vėliau ir kitų modelių blizgių paklausa buvo tokia, kad kompanijos savininkai Kanadoje atidarė spiningo masalų įmonę, kuri devintojo dešimtmečio pradžioje tapo stambios firmos padaliniu.

Šeštojo dešimtmečio viduryje blizgės „Wabler Williams“ blizgė už originalią konstrukcija gavo vieną iš nedaugelio žūklės įrankiams ir masalams suteiktą patentą. Beje, tai buvo pirmasis patentas Jungtinėse Valstijose suteiktas spiningo masalui, kurio gamyba nenutrūksta jau aštuoniasdešimt metų. Tad „Wabler Williams“ blizgė – vienas seniausių serijiniu būdu gaminamų spiningo masalų.

„Williams“ blizgės ne tik seniausi patentuoti serijiniai spiningo masalai, bet ir vieni unikaliausių, nes dažniausiai paauksuotų spininigo masalų serijos išleidžiamos tik kokia nors ypatinga proga. Antra, jos visada yra ribotos ir negaminamos masiškai. Pvz., tokiu raritetu Europoje tapo suomių kompanijos „Kuusamo“ blizgė „Taimen“, išleista įmonės jubiliejaus sukakčiai pažymėti. Paauksuotą sukrę yra išleidusi į apyvartą kompanija D.A.M.

Kartais pasigirsta balsų, kad originaliais „Williams“ inicialais paženklintų sukrių kaina gerokai kandžiojasi, tačiau 24 karatų auksu dengta gryno vario blizgė kainuoja gerokai daugiau nei serijinė blizgė iš nerūdijančio plieno. Ne pigesni ir sidabruoti gaminiai, pvz., naujos kartos blizgu arba matiniu sidabru su paauksuotais intarpais dengti „Russkaja blesna“ kompanijos devonai, kurie susilaukė pagyrų ir apdovanojimų parėjusioje EFFTEX žūklės įrankių parodoje, taip pat yra nepigūs: modelis „Strekoza“ kainuoja nuo 15 iki 20. Panašios ir kitų modelių kainos.

Akivaizdi statistika

Posakis, kad aukso spindesys akina, gerai žinomas turbūt kiekvienam žmogui, bet jis prisimintas ne dėl skambaus tono, o dėl labai praktinio dalyko, su kuriuo teko susidurti

prieš trisdešimt metų. Vienoje ano meto didžiųjų Vilniaus gamyklų anoniminis meistras pagamino štampą, iškalantį „comet“ tipo lapelius su karūnos įspaudu. Greičiausiai toje pat gamykloje buvo tekinami ir sukrių svareliai, o namie kažkas jas surinkdavo. Gaila tik, kad kabliukai buvo prastoki, stori ir greit atbunkantys.

Sukrės buvo deficitinis masalas, todėl nenuostabu, kad „karūnos“, kaip jas praminė pažangiųjų sostinės spiningininkų luomo atstovai tapo aktyvių mainų objektu. Aistras kaitino dar ir tai, kad atsiliepimai apie „karūnas“ sklido fantastiški: kas salatį stambų tuo masalu suviliojo, kas virtinę pusantrasprindžių ešerių, kas porą solidžių šapalų… Pavyko ir man gauti vieną „karūną“. Iš gryno sidabro skardos nukaltas sukrės lapelis švytėjo kaip mėnulis. Deja, pirmoji žūklė vyko saulėtu oru, tad be kelių ešeriukų „karūna“ nieko nesuviliojo. Tas pats įvyko ir antroje žūklėje, tad aš naują masalą primiršau ir į akis jis man pakliuvo vasaros pabaigoje. Tą kartą žvejojau Šventosios žemupyje ir jau po poros metimų „karūną“ stverė šapalas. Beje, tokio dydžio, kokio iki tol rankose nebuvau laikęs. Žodžiu, sukrė pranoko bet kokius lūkesčius. Po žūklės atidžiai ją apžiūrėjau ir iškart krito į akis, kad lapelis nebežvilgėjo pirmagimio spindesiu, o buvo gerokai apsiblausęs. Juvelyrai sidabrinių papuošalų ir dirbinių apsiblausimą vadina patina. Metalo spindėjimas prigęsta, paviršius tampa dulsvas, o šie pasikeitimai suteikia sidabro gaminiams taurumą. Pasirodo, patina reikalinga sidabriniams, sidabruotiems ar auksuotiems masalams, kad jie neakintų lyg saulė, kai į juos atsimuša spindulys. Pernelyg ryškus ir intensyvus masalų spindesys yra nenatūralus ir gali pasiteisinti tik tada, jei žvejojate labai drumstame vandenyje.

Jei turėsite kantrybės, atlikite eksperimentą, kaip ir aš: atsigulkite ant liepto ir stebėkite

smulkias kuojas, plakiokus ar raudeles, šmirinėjančias palei žolynus. Pamatysite, kad retkarčiais tai viena, tai kita žuvelė pakrypsta ant šono ir tada atrodo, kad gelmėje įspinsta veidrodukas. Tokį atšvaitą skleidžia grimztanti sena moneta, apmūsijęs veidrodis. Atšvaitas matinis, įspinsta lyg per rūką. Ir tai trunka tik akimirką, nes žuvelė vėl pasisuka į saulę ne žvilgiu šonu, o nugara. Jei jums ypač pasiseks, tai pamatysite, kad būtent po to akimirksnį trunkančio matinio blyksnio žuvelę pastveria iš kažkur netikėtai atsiradusi smulki lydekaitė.

Tad galioja akivaizdi taisyklė: paauksuoti ir sidabruoti masalai – veiksmingiausi, kai jų atspindimi šviesos atšvaitai yra riboto intensyvumo. Kadangi į brangenybių dėžutę pretenduojančius masalus gamina ne tik „Williams“ kompanija, galima tuo nesunkiai įsitikinti patikrinus kitų gamintojų modelius. Jau minėti „Russkaja blesna“ firmos devonai yra tokie, kaip dekalaruoja gamintojas, matiniai. Dulsvą aukso spindesį nesunkiai galima įžiūrėti labai populiarios Jungtinėse Valstijose firmos „Luhr Jensen“ vartiklę . Sendinto sidabro atspalvį turi ir „Salmo“ sukrės „Lucky John“. Stambūs „long“ tipo šių sukrių modeliai idealus salačių viliojimo Nemuno žemupyje masalas, tačiau, vieno klaipėdiečio mano bičiulio žodžiais, jos tampa pakankamai patamsėjusios, kaip pamirksta porą savaičių stiklinėje su vandeniu, kurį patartina nekeisti. Beje, mano paties arsenale jau daug metų yra stambi tokia sukrė su paauksuotu lapeliu, kurią ypač sėkmingai pavyksta panaudoti Vištyčio ir Metelio ežeruose. Įdomu tai, kad šį stebėtino kalibro masalą labai dažnai stveria stambūs ešeriai. Tad akivaizdi statistika leidžia teigti, kad masalų, dengtų tauriaisiais metalais, ir patinos samplaika užtikrina geriausią rezultatą.

Romualdas VISOCKAS